- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-14
- Bylos Nr.
- eA-932-442/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00532-2025-2
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Beata Martišienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- PRS1
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Lietuvos Respublikos ambasada Jungtinėje Karalystėje
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
- 8.6.4Draudimas atvykti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja PRS1 (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje ir Omano sultonatui (toliau – ir Ambasada) 2025 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 15 atisakyti išduoti vizą (toliau – ir Ambasados Sprendimas) ir panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 25S30393 (toliau – ir Migracijos departamento Sprendimas) (toliau – abu kartu Sprendimai); 3) įpareigoti Ambasadą išnagrinėti prašymą dėl vizos išdavimo iš naujo.
Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
2025 m. sausio 27 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti vizą dėl to, kad pareiškėja yra laikoma keliančia grėsmę vidaus saugumui. Migracijos departamento 2025 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. sausio 29 d. iki 2030 m. sausio 28 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi (asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui).
Pareiškėjos vertinimu, Sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo principus bei 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priimant Sprendimus nebuvo nustatytos ir įvertintos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę jų priėmimui, neatsižvelgta į pareiškėjos ir jos šeimos narių, Lietuvos Respublikos piliečių, interesus. Nurodė, kad Sprendimai formalūs, priimti remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte pateikta bendra informacija, neatlikus pareiškėjos aplinkybių individualaus vertinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
Ambasados konsulinio pareigūno gauta VSD informacijos ir rekomendacijos visuma bei Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies norma, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, leido jam priimti Sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas), 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu – kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys mano, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Ambasados Sprendimas buvo įformintas Užsieniečių registro vizų modulyje, nurodant išsamius motyvus bei laisva forma surašant Ambasados Sprendimą, o po to, vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsniu, pareiškėjai buvo įteikta standartinė pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą forma, kurioje buvo pažymėta Ambasados Sprendimo atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą priežastis/pagrindas.
Migracijos departamentas pagal kompetenciją atlikdamas individualų pareiškėjos vertinimą nustatė, kad pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinė viza, pareiškėja nebuvo įdarbinta Lietuvoje, nenustatė, kad pareiškėja turėtų šeiminių ryšių su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėjos sutuoktinis ir dukra gyvena (duomenys neskelbtini)). Įvertinęs minėtas faktines aplinkybes Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos asmeninis interesas atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Migracijos departamentas įvertinęs, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir kitas minėtas su pareiškėja susijusias aplinkybes, vertindamas sprendimo proporcingumą konstatavo, kad uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
Pažymėjo, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus nusikalstamus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (pareiškėjos atsakymai į klausimyno klausimus) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. VSD išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
Nurodė, kad Sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais. Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, pildydama Migracijos departamento parengtą klausimyną, išreiškė paramą Rusijos Federacijos įvykdytai Ukrainos teritorijų okupacijai, darė išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui. Apie Rusijos Federacijai lojalių žmonių grėsmę pasisakoma ir ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvos Respublikoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (toliau – ir NATO) ir ES valstybėms, kurias Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.
VSD teigė, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai (ją su Lietuva sieja šeiminiai ryšiai (santuoka su Lietuvos piliečiu ir dukra, Lietuvos pilietė), negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
II.
Regionų administracinis teismas Klaipėdos rūmai 2025 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Ambasados Sprendimą, panaikino Migracijos departamento Sprendimą, įpareigojo pareiškėjos prašymą dėl vizos išdavimo išnagrinėti iš naujo bei priteisė pareiškėjos naudai iš ministerijos 861,25 Eur ir Migracijos departamento 861,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
Pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, nuo 2017 m. vasario 3 d. yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio D. B., 2019 m. liepos 15 d. jiems yra gimusi dukra A. B., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėja su šeima nuolat gyvena (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėja 2024 m. gruodžio 3 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Prašyme pareiškėja nurodė kelionės tikslą – šeimos ir draugų lankymas (23 p.), numatoma pirmo atvykimo į Šengeno erdvę data – 2024 m. gruodžio 23 d., išvykimo – 2025 m. sausio 3 d., prašoma leisti atvykti daug kartų (27 p.). Pareiškėja, teikdama prašymą, pateikė užpildytą klausimyną, kuriame nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau mano, kad Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai.
2024 m. gruodžio 18 d. Ambasados konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą bei pateiktus dokumentus, kreipėsi privalomos konsultacijos į VSD. Pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti papildomus duomenis apie jos darbinę veiklą ir užimamas pareigas. Taip pat pareiškėjos buvo paprašyta pateikti paaiškinimą dėl išreikštos jos pozicijos. Pareiškėja pateikė paaiškinimą: „1954 m. sovietų vadovybės sprendimu Krymas buvo perduotas Ukrainos SSR, po SSSR griūties Krymo Autonominė Respublika tapo nepriklausomos Ukrainos dalimi. 2014 m. kovo mėnesį prisijungė prie Rusijos Federacijos“. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvoje ketina lankyti sutuoktinio mamą M. B.. Konsulinis pareigūnas kreipėsi pakartotinės konsultacijos į VSD.
2025 m. sausio 21 d. VSD Ambasados konsuliniam pareigūnui nurodė, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaudamasis 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies (e) punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi VSD rekomenduoja neišduoti pareiškėjai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, rodo reiškiamą paramą Rusijos Federacijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos Federacijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos valstybės institucijų ir/ar žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Taip pat gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Pažymėjo, kad jeigu, ministerija, įvertinusi visas susijusias aplinkybes, priims sprendimą neišduoti vizos, siūlo prašyti Migracijos departamento įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.
2025 m. sausio 27 d. Ambasados konsulinis pareigūnas Lietuvos Respublikos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje (toliau – ir N.VIS) priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu – kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Tą pačią dieną Ambasados konsulinis pareigūnas, remdamasis savo N.VIS sistemoje priimtu sprendimu atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, surašė Ambasados Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. 15. Taip pat tą pačią dieną, Ambasados konsulinis pareigūnas, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsniu, surašė standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formą, kurioje specialiu žymėjimu „kryželiu“ pažymėjo sprendimo dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindą/priežastį: „7. Viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui“. Standartinio pranešimo pabaigoje nurodyta valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui: Lietuva. Šis pranešimas buvo įteiktas pareiškėjai tokiu būdu informuojant ją apie konsulinio pareigūno priimtą 2025 m. sausio 27 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad iš Migracijos departamento Sprendimo turinio akivaizdu, kad draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką buvo priimtas remiantis tuo, jog asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taigi, tiek Ambasados Sprendimas, tiek Departamento Sprendimas buvo priimti dėl tos priežasties, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Teismo vertinimu, Ambasados ir Migracijos departamento Sprendimais pareiškėjai taikytos priemonės, daugiau yra grindžiamos bendrąja prevencija ir stokoja argumentų dėl jų taikymo proporcingumo: dėl vizos besikreipiančio asmens, nepritariančio Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, nuomonės, kuria yra pateisinama Rusijos Federacijos įvykdyta Ukrainos dalies (Krymo) aneksija. Nurodė, kad tai savaime suponuoja poreikį atlikti išsamią tokio asmens patikrą galimų grėsmių valstybės saugumui aspektu. Nesant kitų faktinių duomenų (pavyzdžiui, karinė ar valstybės tarnyba ir pan.), išvados, padarytos Sprendimuose, yra pernelyg apibendrintos ir grindžiamos spėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, esanti ES piliečio sutuoktinė, prašė išduoti ne leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bet Šengeno vizą, suteikiančią teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą valstybę narę ir būti čia ribotą laikotarpį. Teismas akcentavo, kad Sprendimuose nėra motyvų, kodėl ir kaip pareiškėjos atvykimas į šalį ir pakankamai ribotas buvimas gali kelti grėsmę valstybės saugumui tiek, jog būtų pagrįstas pusiausvyros tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių proporcingumas, taip pat nėra duomenų, kad yra įvertintos su pareiškėjos teisiniu statusu ES susijusios aplinkybės.
Teismas nurodė, kad pareiškėjos sutuoktinis (Lietuvos Respublikos pilietis), kaip nurodoma Migracijos departamento Sprendime, 2014 m. rugsėjo 14 d. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėjos sutuoktinis pasinaudojo savo laisvo judėjimo ir gyvenimo kitoje ES valstybėje narėje teise, todėl pareiškėjai, ES piliečio šeimos narei, taikytinos Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva) nuostatos dėl teisės laisvai judėti ir gyventi valstybėse narėse.
Teismas konstatavo, kad Ambasados ir Migracijos departamento Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip pat neatitinka VAĮ įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų, todėl naikintini kaip nepagrįsti.
III.
Atsakovas ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą dalyje dėl 2025 m. sausio 27 d. Ambasados Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjai, panaikinimo bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas iš ministerijos ir prašo priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą dalyje, kurioje prašoma panaikinti 2025 m. sausio 27 d. Ambasados Sprendimą atsisakyti išduoti vizą ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą bei priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo ministerijos.
Ministerija apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
Ministerija nurodo, kad nei Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, nei užsienio reikalų ministerijos nuostatai ar kiti ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktai, apibrėžiantys ministerijos bei ministerijos konsulinių pareigūnų kompetenciją/diskreciją vykdant užsieniečių prašymų išduoti Šengeno vizą nagrinėjimą, nėra numatyti/leistini ministerijos ar konsulinių pareigūnų užsienyje veiksmai (teisės ir pareigos) rinkti informaciją dėl užsieniečio keliamos grėsmės Lietuvos Valstybės saugumui ar gautą informaciją įvertinti dėl užsieniečio keliamos grėsmės Lietuvos Valstybės saugumui Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo pagrindu ir tvarka. Ministerijai bei ministerijos konsuliniams pareigūnams nėra patikėtos/suteiktos Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme įtvirtintos specializuotos funkcijos (naudoti specialios informacijos rinkimo metodus ir pan.), susijusios su nacionaliniu saugumu, užsieniečio keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui.
Ministerija teigia, kad nagrinėjamoje byloje ministerijos konsuliniam pareigūnui pateikta VSD išvada/sprendimas dėl pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, suponuoja besąlygišką išvadą, jog pareiškėjai negali būti leista atvykti/įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, taigi jai negali būti išduodama Šengeno viza. VSD išvada/vertinimas dėl besikreipusio vizos užsieniečio keliamos grėsmės Valstybės saugumui ministerijos konsuliniam pareigūnui nėra tik rekomendacinio pobūdžio, tačiau tokia VSD išvada konsuliniam pareigūnui yra privaloma vykdyti.
Ministerija nurodo, kad konsulinis pareigūnas, kvestionuodamas VSD išvadą/sprendimą dėl užsieniečio keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui ir/ar nepaisydamas tokios VSD išvados/sprendimo, akivaizdžiai piktnaudžiautų tarnybine padėtimi ir viršytų savo tarnybos įgaliojimus, nes atliktų veiksmus, kurie priskirtini VSD kompetencijai.
Ministerija pažymi, kad teismas 2025 m. gegužės 22 d. sprendime nepaaiškino, kodėl šioje byloje, tenkindami pareiškėjos skundą, Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies normą aiškino, kad VSD išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės Valstybės saugumui konsuliniam pareigūnui tėra rekomendacinio pobūdžio.
Ministerija taip pat akcentuoja, kad teismas 2025 m. gegužės 22 d. sprendime nepaaiškino, kodėl sprendimą iš esmės grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. eA-675-624/2025 teiginiais, nors pareiškėja teismui skundė ir teisėjų kolegija panaikino ministerijos konsulinio pareigūno pareiškėjos atžvilgiu priimtą 2025 m. sausio 27 d. sprendimą, t. y. teisėjų kolegija 2025 m. gegužės 22 d. sprendime nepaaiškino, kodėl Ambasados Sprendimo priimto 2025 m. sausio 27 d., turinį vertina taikant vėliau priimto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimo išvadas.
Ministerija apeliaciniame skunde taip pat pateikia daug teismų praktikos, kuri, jos vertinimu, yra susijusi su nagrinėjamu atveju.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje pagal teismui pateiktus dokumentus. Pareiškėja atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad Ambasada, nagrinėdama pareiškėjos prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktyje ir b punkte numatyti pagrindai atsisakyti išduoti vizą, t. y., ar užsienietis laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, ir, ar kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis. Pareiškėja akcentuoja, kad toks vertinimas nebuvo atliktas ir pareiškėjos individualios situacijos nebuvo įvertintos, buvo vadovautasi išimtinai VSD duomenimis.
Pareiškėja pažymi, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kuri turi ypač skausmingas pasekmes tiek asmeniui, kurio atžvilgiu ji priimta, tiek ir jo šeimai, turi būti daroma ypač apdairiai ir turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga bei adekvati, o ne formali ir deklaratyvi. Šiomis aplinkybėmis itin atidžiai turi būti vertinamos galimos pasekmės pareiškėjai, jos šeimos nariams bei vertinamas siekiamų apribojimų proporcingumas.
Pareiškėja akcentuoja, kad yra sudariusi santuoką su D. B., Lietuvos Respublikos piliečiu, kartu augina nepilnametę dukterį A. B., Lietuvos pilietę. Lietuvoje gyvena ir pastarųjų tėvai ir seneliai. Sprendimai, apribojantys pareiškėjos, o taip pat Lietuvos Respublikos piliečių privatų gyvenimą, yra nepagrįsti, nemotyvuoti ir neproporcingi.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad ginčo atveju nesiekia apsigyventi Lietuvoje, o siekia tik atvykti trumpam laikui, dėl ko pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę su prašymu išduoti pareiškėjai Šengeno vizą.
Pareiškėja taip pat pažymi, kad ministerija apeliaciniame skunde nors ir pateikia nuorodas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tačiau jie yra susiję su situacijomis, kai užsieniečiai, dėl kurių priimta VSD išvada dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, teikia prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja pabrėžia, kad nei vienas iš ministerijos minimų sprendimų nėra susijęs su atsisakymu išduoti Šengeno vizą trumpalaikiam atvykimui, asmeniui, kurio giminaičiai gyvena Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su ministerijos apeliacinio skundo reikalavimu. VSD atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
VSD nuomone, pareiškėjos atžvilgiu priimti Ambasados ir Migracijos departamento Sprendimai nelaikytini sprendimais, grindžiamais išimtinai bendrąja prevencija, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.
VSD teigia, kad priimtas Ambasados Sprendimas atitinka ir imperatyvius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytus reikalavimus, kurių neįgyvendinus būtų negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2025 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 15 atisakyti išduoti pareiškėjai vizą ir Migracijos departamento 2025 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 25S30393, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra išdėstytos šios nutarties 6 punkte. Ginčo dėl jų nėra.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Ministerija apeliaciniu skundu skundžia tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Ambasados 2025 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 15 atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą ir Ambasada įpareigota iš naujo išnagrinėti jos prašymą. Todėl šios bylos apeliacijos dalykas yra tik šios skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.
Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Vadinasi, taikytino precedento laikymasis nėra vien teismo pasirinkimas ar papildomas argumentas - tai įstatyme nustatyta teisingumo vykdymo pareiga.
Kartu Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pabrėžė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4823-520/2020).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi teisės aiškinimo praktika suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-675-624/2025.
Lyginant nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir administracinės bylos Nr. eA-675-624/2025, kurioje buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimas, faktines aplinkybes matyti, kad jos iš esmės sutampa. Šiose abiejose bylose nustatyta: Rusijos pilietė, kuri su sutuoktiniu ir nepilnamečiu vaiku, esančiais Lietuvos Respublikos piliečiais, gyvenanti (duomenys neskelbtini), Ambasadai padavė prašymą Šengeno vizai gauti, turint tikslą aplankyti šeimą; kartu su prašymu pateiktuose dokumentuose nurodė, kad nepritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, tačiau pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai; atsisakymas išduoti vizą ir penkerių metų draudimas atvykti buvo grindžiami VSD vertinimu, nesant papildomų individualią grėsmę pagrindžiančių duomenų.
Bylų tapatumas šiuo atveju vertintinas teisiškai reikšmingais aspektais. Faktinių duomenų (atskirų šeimos aplinkybių, paaiškinimų formuluočių) skirtumai savaime nekeičia nei ginčijamų administracinių sprendimų pobūdžio, nei jų faktinio pagrindo dėl vertintos grėsmės.
Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra priežasčių, dėl kurių šioje byloje būtų būtina nukrypti nuo teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų iš esmės tapačioje administracinėje byloje
Nr. eA-675-624/2025.
Nagrinėjamai bylai yra reikšmingos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimo byloje Nr. eA-675-624/2025 29–31 punktuose išdėstytos teisės aiškinimo taisyklės: tik bendrąja prevencija negali būti grindžiamos individualios ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos piliečiams; vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą, yra svarbios su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos; dėl vizos besikreipiančio asmens, nepritariančio Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, nuomonė, kuria yra pateisinama Rusijos Federacijos įvykdyta Ukrainos dalies – Krymo - aneksija, savaime suponuoja poreikį atlikti išsamią tokio asmens patikrą galimų grėsmių valstybės saugumui aspektu, tačiau nesant kitų duomenų, savaime nepakankama apibendrintai išvadai dėl grėsmės.
Šios nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, remiantis minėtais teisės normų taikymo išaiškinimais, nėra pagrindo pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Ambasados Sprendimo faktinio pagrindimo trūkumų.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, būdama Europos Sąjungos piliečio sutuoktinė, prašė išduoti ne leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bet Šengeno vizą, suteikiančią teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą valstybę narę ir būti čia ribotą laikotarpį. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad Ambasados Sprendime nėra motyvų, kodėl ir kaip pareiškėjos atvykimas į šalį bei pakankamai ribotas buvimas gali kelti grėsmę valstybės saugumui tiek, kad būtų pagrįstas pusiausvyros tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių proporcingumas, taip pat nėra duomenų, kad yra įvertintos su pareiškėjos teisiniu statusu Europos Sąjungoje susijusios aplinkybės. Taigi pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog Ambasados Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti, neatitinka VAĮ įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų, todėl yra naikintinas.
Įpareigojimu iš naujo išnagrinėti prašymą, nei pripažįstama, kad pareiškėja jokios grėsmės negali kelti, nei toks įpareigojimas nėra besąlyginė vada pareiškėjai išduoti vizą. Ambasada tik privalo iš naujo išnagrinėti prašymą, atlikti reikiamą individualų grėsmės įvertinimą ir priimti tinkamai pagrįstą administracinį sprendimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi analogiškoje administracinėje byloje Nr. eA-675-624/2025 suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, pagal kurį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas – 600 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Išlaidas pagrįsti pateikė 2025 m. birželio 6 d. sąskaitą-faktūrą Nr. 0349 ir 2025 m. birželio 6 d. mokėjimo nurodymą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, realiai patirtos, neviršija pagal Rekomendacijas galimų priteisti maksimalių dydžių už tokio pobūdžio teisines paslaugas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos procesinę baigtį, įvertinusi Rekomendacijose nustatytus maksimalius galimus priteisti dydžius, taip pat į šių rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju pareiškėjai priteistina iš atsakovo 600 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai PRS1 iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis neskundžiama.