Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-11-18 · Administracinė byla Nr. eAS-1121-602/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-18
Bylos Nr.
eAS-1121-602/2026
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01188-2026-4
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas, Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
P. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybė atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eAS-1121-602/2026Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01188-2026-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I S2026 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl pažeistų teisių.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu), prašydamas įpareigoti viešojo administravimo subjektą (atsakovą – Sodrą (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV)) pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių, žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 str.) ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str.). Pareiškėjas taip pat prašė užskaityti ankščiau sumokėtą žyminį mokestį bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, užtikrinančias pareiškėjui teisę disponuoti pas atsakovę turimomis, sukauptomis lėšomis, pragyvenimui, išgyventi – pasibaigus nedarbo draudimo išmokos mokėjimui – skubiai skirti, tęsti nedarbo išmokos mokėjimą (Konstitucijos 52 str.).

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu prašo įpareigoti viešojo administravimo subjektą (atsakovą – VSDFV) pašalinti padarytą pažeidimą ir skubiai skirti, tęsti nedarbo išmokos mokėjimą, tačiau pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalis, aptariamo pobūdžio administraciniams ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagal kurią, prieš kreipiantis į teismą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai turi būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pareiškėjui nesilaikius šiai bylų kategorijai nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, jo skundą teismas atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas skundu prašo užskaityti ankščiau sumokėtą (žr. Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. nutartis (eI2-10139-780/2026), 3 lapas) žyminį mokestį, tačiau, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dienos dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu Regionų administraciniam teismui yra pateikęs daugiau nei 30 skundų, prie kurių pridėjo tą patį mokėjimo dokumentą. Nesant galimybės identifikuoti, kad žyminis mokestis yra sumokėtas už šio skundo padavimą, pagrindo grąžinti žyminį mokestį nėra. Atsižvelgdamas į tai, šioje byloje žyminio mokesčio įskaitymo ir grąžinimo klausimo teismas nesprendė. Teismas taip pat nurodė, kad atsisakęs priimti skundą, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo nesprendžia. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teikia daugybinius tapačius skundus, o tai gali būti laikoma piktnaudžiavimu procesu ir skiriama bauda.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutartį ir grąžinti jo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti, spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo: kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N-14/2021: ,,Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės; taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama teismo nutartimi atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą (pareiškimą). Pareiškėjas pažymi, kad teismas, teisėjas eilinį kartą pasielgė teisiškai nekorektiškai – taikė ne tas įstatymų nuostatas, kurias turėjo taikyti, nenori matyti akivaizdžių faktų, aplinkybių (nurodytų pagrindų, dalyko).

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), nustatęs, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).

ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis (aiškiais žodžiais), o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1037-624/2017; kt.).

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį – Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos yra VSDFV ir VSDFV teritoriniai skyriai. Pagal šio straipsnio 14 dalį – Valstybinis socialinio draudimo fondas yra šio įstatymo nustatyta tvarka valdomi centralizuoti tiksliniai finansiniai ir materialiniai ištekliai, kurie yra įtraukiami į apskaitą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų atskirtame fondo biudžete ir yra naudojami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui finansuoti, valdyti ir administruoti. Šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde (pareiškime) suformulavo reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą (atsakovą – Sodrą (VSDFV)) pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių (Konstitucijos 52 str.)) ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Iš skunde (pareiškime) nurodytų aplinkybių ir pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į VSDFV teritorinį skyrių su 2026 m. sausio 21 d. ir 2026 m. vasario 10 d. prašymais dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo. Pareiškėjui ne kartą teismų buvo išaiškinta, kad į pareiškėjo 2026 m. sausio 21 d. prašymą dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo jam buvo atsakyta VSDFV Panevėžio skyriaus 2026 m. vasario 10 d. raštu Nr. (9.47E)DV_S-10836, o į 2026 m. vasario 10 d. prašymą atsakyta 2026 m. vasario 24 d. raštu Nr. (9.47E)DV_S-14170 (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1201-575/20262026 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1045-602/2026). Tačiau pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad jis būtų pasinaudojęs privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, skųsdamas šiuos VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimus VSDFV. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-822/2024; kt.). Tačiau pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių) nenurodė, kokį konkrečiai jo teiktą prašymą atsakovas atsisakė nagrinėti ar vilkino prašymo nagrinėjimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kadangi pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, nėra pagrindo spręsti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 70 str.).

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo ir taikant atitinkamus teisės aktus, kiltų abejonės dėl taikytinų teisės aktų konstitucingumo. Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Apibendrindama teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRamūnas GadliauskasVeslava Ruskan