Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-11-11 · Administracinė byla Nr. eTA-245-492/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-11
Bylos Nr.
eTA-245-492/2026
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02430-2025-2
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
A. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
Kategorijos

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eTA-245-492/2026Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02430-2025-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.3.2(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas, Kalėjimų tarnyba), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Neturtinės žalos atlyginimo prašoma už laikotarpį nuo 2025 m. balandžio 28 d. iki 2025 m. spalio 22 d.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2024 m. lapkričio 15 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus kalėjime. 2025 m. spalio mėnesį jis buvo laikinai perkeltas į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą, o dėl pablogėjusios sveikatos būklės – etapuotas į šios įstaigos Asmens sveikatos priežiūros skyrių (buvusią Laisvės atėmimo vietų ligoninę).

Pareiškėjas teigė, kad nuo pat bausmės atlikimo Alytaus kalėjime pradžios buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis kamerų tipo patalpose (toliau – ir KTP). Taip pat jam teko naudotis netinkamai įrengtais pasivaikščiojimo kiemeliais, nebuvo užtikrinamas paskirtas veganiškas maitinimas, be teisėto pagrindo nesudaryta galimybė nuotoliniu būdu bendrauti su nepilnamečiais vaikais. Be to, veganiškas maitinimas dvi dienas nebuvo užtikrintas ir Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Asmens sveikatos priežiūros skyriuje. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas kreipėsi į gydymo įstaigos administraciją. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis taip pat ne kartą teikė skundus Alytaus kalėjimo administracijai, tačiau, pareiškėjo teigimu, į juos buvo atsakoma formaliai, nesiimant realių priemonių nurodytiems trūkumams pašalinti.

Pareiškėjas paaiškino, kad bausmę atliko Alytaus kalėjimo KTP kamerose Nr. 3 ir Nr. 5, kuriose visą skunde nurodytą laikotarpį nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija. Dėl šios priežasties patalpose nuolat kaupėsi drėgmė, ant jų paviršių atsirado pelėsis. Mechaninė vėdinimo sistema veikė netinkamai, nes ventiliacijos grotelės buvo įrengtos tik sanitarinio mazgo patalpoje. Tuo tarpu gyvenamosios patalpos tinkamai išvėdinti nebuvo galimybės, kadangi kamerų langai buvo labai maži, o dėl įrengtų grotų ir kitų apsaugos priemonių juos buvo galima praverti tik minimaliai. Pareiškėjo vertinimu, toks vėdinimo būdas neužtikrino tinkamos oro cirkuliacijos. Dėl netinkamos ventiliacijos kamerose nuolat tvyrojo nemalonus kvapas, sklindantis iš sanitarinio mazgo patalpos. Šaltuoju metų laiku net ir minimaliai pravėrus langą patalpose būdavo šalta, o vasaros metu jose būdavo pernelyg karšta. Be to, priešais kamerų langus buvo įrengta aukšta pasivaikščiojimo kiemelių siena, kuri dar labiau ribojo oro cirkuliaciją ir mažino į patalpas patenkančią natūralią dienos šviesą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Alytaus kalėjime įrengtuose septyniuose nuteistųjų pasivaikščiojimo kiemeliuose, kuriuose jam teko lankytis, nebuvo šiukšliadėžių ir suoliukų. Dėl šios priežasties visą pasivaikščiojimui skirtą laiką jis buvo priverstas stovėti arba vaikščioti, neturėdamas galimybės atsisėsti ir pailsėti. Kiemeliuose įrengti stogeliai buvo itin maži, o vienu metu juose paprastai būdavo ne mažiau kaip aštuoni nuteistieji, todėl nebuvo sudaryta galimybė pasislėpti nuo lietaus ar kitų nepalankių oro sąlygų. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Todėl, iškilus būtinybei kreiptis į pareigūnus, pareiškėjas neturėjo realios galimybės operatyviai išsikviesti administracijos atstovų. Pasivaikščiojimo kiemelius nuo kitų patalpų skyrė durys, kurios nuolat būdavo užrakintos.

Pareiškėjo teigimu, teisės aktai įpareigoja Alytaus kalėjimo administraciją užtikrinti ne mažesnį kaip 3,1 kv. m gyvenamąjį plotą vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą vienam asmeniui KTP. Nors pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti oficialių duomenų apie tikslius kamerų plotų matmenis, jo vertinimu, akivaizdu, kad KTP plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų minimalių reikalavimų. Be to, kamerose esantys baldai ir atskirta sanitarinio mazgo patalpa dar labiau sumažino faktiškai laisvai judėti prieinamą plotą ir ribojo galimybę nevaržomai judėti gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas pažymėjo, kad KTP kamerose Nr. 3 ir Nr. 5 nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Šiose kamerose buvo įrengtos aštuonios miegamosios vietos, o jose nuolat buvo apgyvendinti ne mažiau kaip septyni arba aštuoni nuteistieji. Patalpose buvo tik vienas stalas ir du suolai, prie kurių vienu metu galėjo sėdėti ne daugiau kaip keturi asmenys. Dėl tokio patalpų ir baldų išdėstymo ne visiems nuteistiesiems buvo sudarytos tinkamos sąlygos pavalgyti prie stalo. Pareiškėjui tekdavo laukti, kol atsilaisvins vieta, todėl kartais jis būdavo priverstas valgyti jau atšalusį maistą arba valgyti sėdėdamas ant lovos.

Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus kalėjime jam teisės aktų nustatyta tvarka buvo paskirtas veganiškas maitinimas. 2025 m. spalio mėnesio pradžioje dėl pablogėjusios sveikatos būklės jis buvo etapuotas į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Asmens sveikatos priežiūros padalinį (buvusią Laisvės atėmimo vietų ligoninę). Atvykęs į gydymo įstaigą, pareiškėjas nedelsdamas raštu informavo administraciją apie jam paskirtą veganišką maitinimą ir pateikė prašymą. Nepaisant to, nuo 2025 m. spalio 7 d. iki 2025 m. spalio 9 d. Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracija neužtikrino pareiškėjui paskirto veganiško maitinimo, todėl nurodytomis dienomis jam nebuvo tiekiamas tinkamas maistas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas pateikė skundą įstaigos administracijai. Po dviejų dienų gautame atsakyme buvo pripažinta, kad veganiškas maitinimas pareiškėjui nebuvo užtikrintas neteisėtai. Be to, 2025 m. spalio 21 ir 22 d. veganiškas maitinimas pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir Alytaus kalėjime. Pareiškėjo teigimu, taip atsitiko dėl to, kad būrio viršininkas dėl jam nežinomų priežasčių neišdavė atitinkamo identifikacinio ženklo, nors pareiškėjas buvo pateikęs visus reikiamus prašymus. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad tiek Alytaus kalėjimo, tiek Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracijų veiksmais buvo pažeisti nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų reikalavimai, o paskirto maitinimo neužtikrinimas nurodytomis dienomis prilygo tinkamo maitinimo nesuteikimui. Pareiškėjo vertinimu, tokie įstaigų administracijų veiksmai ir dėl jų patirti neigiami išgyvenimai sudaro pakankamą pagrindą neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2025 m. rugsėjo mėnesį, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus kalėjimo KTP kameroje Nr. 3, negalėjo dalyvauti dviejuose trumpalaikiuose nuotoliniuose pasimatymuose su savo nepilnamečiais vaikais, kurie turėjo vykti vaizdo konferencijos būdu. Pareiškėjas teigė administracijos atstovui pateikęs oficialius kvietimus dalyvauti šiose vaizdo konferencijose, tačiau pareigūnas, nenurodydamas jokių objektyvių priežasčių, neužtikrino jo palydėjimo į nuotolinius pasimatymus ir taip nesudarė galimybės pabendrauti su vaikais. Dėl tokių administracijos veiksmų pareiškėjas patyrė didelių neigiamų emocinių išgyvenimų, nerimavo dėl ribojamo bendravimo su vaikais. Susiklosčiusi situacija, jo teigimu, neigiamai paveikė šeiminius ir socialinius ryšius bei psichologinę būseną.

Pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų ir administracijos veiksmų patyrė didelį diskomfortą, pažeminimą, jam išsivystė nepilnavertiškumo jausmas. Jis nuolat jautėsi žeminamas, išgyveno dvasines kančias, patyrė fizinių nepatogumų ir emocinę įtampą, negalėjo ramiai bei saugiai miegoti. Neigiamos nurodytų pažeidimų pasekmės pareiškėjo savijautai ir visaverčiam gyvenimui jaučiamos iki šiol.

Pareiškėjas prašė priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nurodydamas, kad ši suma yra proporcinga jo kalinimo laikotarpiui, nustatytų pažeidimų pobūdžiui, intensyvumui ir dėl jų patirtų išgyvenimų mastui. Pareiškėjas taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad Alytaus kalėjimo ir Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracijos, nepaisydamos jo daugkartinių kreipimųsi, nesiėmė tinkamų ir veiksmingų priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti. Anot pareiškėjo, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jis buvo laikomas nuolat, nors atsakingi įstaigų darbuotojai apie esamas problemas buvo ne kartą informuoti raštu ir žodžiu. Tačiau į pareiškėjo skundus nebuvo tinkamai reaguojama.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę Alytaus kalėjime atlieka nuo 2023 m. lapkričio 16 d. ir skunde nurodytu laikotarpiu jam buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Šias aplinkybes patvirtina teismui pateikta pareiškėjo perkėlimo į gyvenamąsias patalpas pažyma. Nuo 2025 m. balandžio 29 d. iki 2025 m. gegužės 8 d. ir nuo 2025 m. gegužės 12 d. iki 2025 m. birželio 11 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 14 būrio kamerų tipo patalpą Nr. 5, esančią uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje. Šios patalpos plotas – 28,66 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl, esant visoms vietoms užimtoms, vienam asmeniui teko 4,08 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2025 m. birželio 11 d. iki 2025 m. rugsėjo 8 d., nuo 2025 m. rugsėjo 12 d. iki 2025 m. spalio 6 d. ir nuo 2025 m. spalio 10 d. iki 2025 m. spalio 23 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 14 būrio kamerų tipo patalpą Nr. 3, taip pat esančią uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje. Šios patalpos plotas – 29,36 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl, esant visoms vietoms užimtoms, vienam asmeniui teko 3,67 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovas pažymėjo, kad nors sanitarinis mazgas gyvenamosiose patalpose turi būti atskirtas pertvara arba visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti atimamas iš bendro kameros ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas taip pat nėra eliminuojamas apskaičiuojant gyvenamojo ploto normą. Šios aplinkybės gali būti reikšmingos vertinant galimos neturtinės žalos dydį, tačiau savaime nepatvirtina minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, atsakovas teigė, kad visu ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2025 m. balandžio 28 d. iki 2025 m. spalio 23 d., kai pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpose Nr. 3 ir Nr. 5, jam buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo, o baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas kaip pagrindas tokiam pažeidimui nustatyti.

Atsakovas taip pat nurodė, kad Alytaus kalėjimo gyvenamosios ir bendrojo naudojimo patalpos reguliariai tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų. Atliktų patikrinimų metu nuteistųjų gyvenamosiose patalpose higienos normų pažeidimų nenustatyta. 2025 m. lapkričio 18 d. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos atliko periodinį patikrinimą, kurio metu buvo vertinamos Alytaus kalėjimo bendrojo naudojimo ir gyvenamosios patalpos. Patikrinimo rezultatai įforminti akte Nr. PA (1-21 15.4.8Mr.) PA-4673, kuriame konstatuota, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Atsakovas pažymėjo, kad Alytaus kalėjime užtikrinama Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus atitinkanti gyvenamųjų patalpų mikroklimato aplinka. Šiltuoju metų laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose palaikoma 18–28 °C oro temperatūra, o šaltuoju metų laikotarpiu – 18–22°C. Santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laikotarpiu sudaro 35–65 procentus, šaltuoju – 35–60 procentus. Oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu siekia 0,15–0,25 m/s, šaltuoju – 0,05–0,15 m/s, o dirbtinė apšvieta yra ne mažesnė kaip 200 lx. Alytaus kalėjime įrengtas kompiuterizuotas šilumos mazgas, kuris visą parą automatiškai reguliuoja šildymo sistemą ir užtikrina nustatytą temperatūros režimą. Gyvenamosios patalpos vėdinamos atidarant langus, kaip numatyta HN 134:2015 17 punkte. Nors langų išorinėje ir vidinėje pusėse įrengtos apsauginės grotos, jos netrukdo atidaryti langų maždaug 15 cm į vidinę grotų pusę ir taip išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamųjų patalpų langai atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra tinkamo dydžio.

Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis HN 134:2015 37 punktu, patalpas, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles privalo valyti jose laikomi asmenys, valo patys nuteistieji. Todėl atsakovo manymu, pareiškėjo argumentai dėl galbūt buvusio pelėsio gyvenamosiose patalpose nėra pagrįsti. Atsakovas nurodė, kad kamerose esantys baldai yra tvarkingi ir pritvirtinti prie grindų arba sienų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos baldų būklės yra nepagrįsti.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenumato pareigos juose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtuką. Be to, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta pareiga juose įrengti suoliukus. Uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje dviejuose iš septynių pasivaikščiojimo kiemelių įrengti suoliukai. Taip pat kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems skirtuose pasivaikščiojimo kiemuose įrengti 120 cm pločio stogeliai, apsaugantys nuo kritulių.

Dėl pareiškėjui tiekiamo maitinimo atsakovas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į paties pareiškėjo 2025 m. birželio 2 d. pateiktą prašymą, jam nuo 2025 m. birželio 5 d. skiriamas veganiškas maitinimas. Kalėjimų tarnyba nurodė, kad valgyklos darbuotojai yra informuoti ir periodiškai instruktuojami dėl maisto davinių ruošimo pagal nuteistųjų pasirinktus valgiaraščius, nustatytas maitinimo normas ir kitus teisės aktų reikalavimus. Atsakovas teigia tinkamai reaguojantis į nuteistųjų pateikiamus skundus ir išsakomas problemas dėl maitinimo kokybės bei jo atitikties pasirinktam valgiaraščiui. Atsakovas neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjui 2025 m. spalio 7, 8 ir 9 d. Pravieniškių 2-ajame kalėjime bei 2025 m. spalio 21 ir 22 d. Alytaus kalėjime nebuvo suteiktas veganiškas maitinimas. Taip pat neturi duomenų, kad pareiškėjas dėl šiomis dienomis negauto maitinimo pagal veganams skirtą valgiaraštį būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją.

Dėl nuotolinių pasimatymų atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2025 m. spalio 1 d. pateikė skundą Alytaus kalėjimo administracijai dėl to, kad 2025 m. rugsėjo 26 ir 29 d. nebuvo išleistas į nuotolinius pasimatymus su artimaisiais iš uždaro tipo bausmės atlikimo vietos kamerų tipo patalpos Nr. 3. Atsakovas pažymėjo, kad, nagrinėjant minėtą skundą, buvo nustatyta, jog 2025 m. spalio 22 d. prašymu pareiškėjas nusprendė atsiimti 2025 m. spalio 1 d. skundą ir paprašė nutraukti jo skundo nagrinėjimo procedūrą, nurodydamas, kad visos skunde išdėstytos aplinkybės buvo išspręstos žodžiu ir geranoriškai. Taigi atsakovas į pareiškėjo iškeltas problemas reagavo tinkamai, o kilę nesutarimai išspręsti bendru sutarimu.

Atsakovas taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose Nr. 3 ir Nr. 5 į Alytaus kalėjimo administraciją ar Kalėjimų tarnybą nesikreipė. Atsakovas neturi duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas būtų asmeniškai kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus kalėjime.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta objektyviais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jo teisės iš tiesų buvo pažeistos ir kad nurodomos aplinkybės sukėlė jam neigiamų fizinių ar dvasinių išgyvenimų. Taip pat nepateikta duomenų apie sveikatos būklės pablogėjimą ar kitus fizinius ir psichologinius padarinius, kurie galėtų būti reikšmingi vertinant galimos neturtinės žalos pobūdį, mastą ir intensyvumą. Todėl atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Pareiškėjas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, todėl buvo sudėtinga laisvai judėti ir prasilenkti su kitais asmenimis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teikė skundus įstaigos administracijai. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 5 dėl nuolatinės drėgmės sugedo televizorius, o čiužinius teko keisti du kartus, nes jie greitai supelydavo. Dėl pelėsio taip pat buvo sugadinti pareiškėjo drabužiai, kuriuos jam teko išmesti. Nors kameros buvo valomos, dėl netinkamos ventiliacijos pelėsis nuolat atsinaujindavo. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad langai galėjo būti atidaromi tik apie 15 cm, o kameroje Nr. 3 dėl įrengtų grotų lango apskritai nebuvo galima atidaryti. Dėl to pareiškėjas dažnai sirgo sloga. Be to, pareiškėjas nurodė, kad kamerose trūko būtinųjų baldų ir kitų buitinių reikmenų. Dėl baldų trūkumo maždaug pusę metų jis buvo priverstas valgyti lovoje, taip pat nepakako taburečių, suolų ir drabužių pakabų. Prie stalo buvo įrengtos tik šešios sėdimosios vietos, todėl ne visi kameroje laikomi asmenys galėjo vienu metu juo naudotis. Vietoje šiukšliadėžių buvo naudojami kibirai. Pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtų stogelių danga buvo nesandari, todėl jie neapsaugojo nuo lietaus. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Dėl veganiško maitinimo pareiškėjas nurodė įstaigos administracijai pateikęs du skundus, tačiau vienas iš jų, 2025 m. spalio 23 d. pateiktas būrio viršininkui, nebuvo užregistruotas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad keturias paras apskritai negavo maitinimo, o 2025 m. rugsėjo 26 ir 29 d. pareigūnai, nepaisydami jo prašymų, tyčia nesudarė galimybės dalyvauti nuotoliniuose pasimatymuose su vaikais. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas ketino pateikti skundą, tačiau, pareigūnams pažadėjus suteikti papildomus pasimatymus, tokio ketinimo atsisakė. Vis dėlto, pareiškėjo teigimu, duoti pažadai nebuvo įvykdyti.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. Z. skundą.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, reglamentuojančiu valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad valstybės civilinei atsakomybei kilti būtina nustatyti šių sąlygų visumą: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, o atsakovo atstovas – pateikti įrodymus, pagrindžiančius tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą. Vertindamas pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas, teismas vadovavosi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, draudžiančiu kankinimą, nežmonišką ar žeminantį elgesį, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pagal kurią, vertinant kalinimo sąlygų atitiktį Konvencijos 3 straipsnio reikalavimams, atsižvelgiama į netinkamų sąlygų trukmę, jų fizinį ir psichologinį poveikį asmeniui bei individualias jo savybes ir aplinkybes.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, teismas nustatė, kad pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2.2 papunktį uždaro tipo bausmės atlikimo sąlygomis vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Iš atsakovo atstovo pateiktos pažymos apie pareiškėjo perkėlimą į gyvenamąsias patalpas teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas 14 būrio kamerose Nr. 3 ir Nr. 5. Kameros Nr. 5 plotas buvo 28,66 kv. m, joje įrengtos septynios miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,08 kv. m gyvenamojo ploto. Kameros Nr. 3 plotas buvo 29,36 kv. m, joje įrengtos aštuonios miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,67 kv. m gyvenamojo ploto. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko daugiau nei teisės aktuose nustatytas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad apskaičiuojant jam tekusį gyvenamąjį plotą turėtų būti atimamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, teismas pažymėjo, kad pagal EŽTT praktiką, vertinant, ar yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl itin mažo vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto (mažiau nei 3 kv. m), iš bendro kameros ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, tačiau baldų užimamas plotas į bendrą kameros plotą neįskaičiuojamas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui teko nuo 3,67 iki 4,08 kv. m gyvenamojo ploto, teismas nenustatė pagrindo iš bendro kamerų ploto atimti baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą ir konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietimo ir drėgmės gyvenamosiose patalpose, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktu, kuriame nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus atvejus, kai jose įrengta mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taip pat teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, reglamentuojančiomis natūralaus, dirbtinio ir naktinio apšvietimo įrengimą bei patalpų vėdinimą per varstomus langus.

Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose Nr. 3 ir Nr. 5 įrengti langai gali būti atidaromi 15 cm į vidinę apsauginių grotų pusę, todėl sudaryta galimybė gyvenamąsias patalpas vėdinti natūraliu būdu. Šias aplinkybes, atsakovo atstovo teigimu, patvirtino į bylą pateiktos kamerų nuotraukos. Teismas taip pat įvertino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2025 m. lapkričio 18 d. periodinio patikrinimo aktą Nr. PA (1-21 15.4.8 Mr.) PA-4673, kuriame nurodyta, kad higienos normų pažeidimų nenustatyta. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad kamerose buvo įrengti tinkami langai, užtikrinta galimybė patalpas vėdinti natūraliu būdu, taip pat įrengtas dirbtinis apšvietimas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog dėl nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio, supelijusio čiužinio, neveikiančio televizoriaus ir dėl šių aplinkybių pablogėjusios sveikatos vertino kaip neįrodytus ir nepagrįstus.

Pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės reglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus, tačiau nenustato pareigos juose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukus, šiukšlių dėžes ar suoliukus. Atsakovo atstovas paaiškino, kad galiojantys teisės aktai nenustato privalomo reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti suoliukus, taip pat nurodė, kad bent vienas iš pasivaikščiojimo kiemelių turi būti pritaikytas asmenų su negalia poreikiams. Be to, atsakovo atstovo teigimu, dviejuose iš septynių uždaro tipo pasivaikščiojimo kiemelių įrengti suoliukai, o kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims skirtuose kiemeliuose įrengti 120 cm pločio stogeliai, apsaugantys nuo kritulių. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jam buvo suteikta galimybė pasinaudoti teise pasivaikščioti, tačiau nepateikė konkrečių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių, kad suoliukų, pareigūnų iškvietimo sistemos ar kitų įrenginių nebuvimas jam sukėlė realių nepatogumų, kėlė grėsmę saugumui ar lėmė kitų neigiamų pasekmių. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus pripažino deklaratyviais ir nenustatė pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimą.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo kamerose esančių baldų kiekio, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, pagal kurias kamerose turi būti įrengtos spintelės, stalas ir sėdimosios vietos, atsižvelgiant į jose laikomų asmenų skaičių. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo tik stalas ir du suolai, todėl ne visi asmenys galėjo vienu metu sėdėti prie stalo ir pavalgyti. Dėl šios priežasties jam tekdavo laukti, kol atsilaisvins vieta, valgyti atšalusį maistą arba valgyti sėdint ant lovos. Vis dėlto, iš byloje pateiktų kamerų nuotraukų teismas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose buvo stalas, suolai ir trys spintelės. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad kamerose esantis inventorius atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Be to, byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl baldų trūkumo ar jų netinkamos būklės. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo baldų kiekio atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo teisės gauti veganišką maitinimą užtikrinimo, teismas nustatė, kad 2025 m. birželio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą skirti veganišką maitinimą, kuris, atsakovo atstovo teigimu, jam buvo pradėtas teikti nuo 2025 m. birželio 5 d. Atsakovo atstovas paaiškino, kad nuteistieji, pateikę rašytinius prašymus, gali pasirinkti vieną iš patvirtintų maitinimo valgiaraščių, įskaitant veganišką valgiaraštį, o valgyklos darbuotojai instruktuojami dėl tinkamo maisto gaminimo pagal pasirinktą valgiaraštį. Šie valgiaraščiai patvirtinti Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-563 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Pareiškėjas teigė, kad 2025 m. spalio 7–9 d. Pravieniškių 2-ajame kalėjime ir 2025 m. spalio 21–22 d. Alytaus kalėjime jam nebuvo suteiktas veganiškas maitinimas. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog nurodytomis dienomis pareiškėjui iš tiesų nebuvo tiekiamas jo pasirinktas maitinimas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Nors pareiškėjas nurodė, kad Alytaus kalėjime veganiškas maitinimas jam nebuvo suteiktas dėl to, jog būrio viršininkas neišdavė reikiamo identifikacinio ženklo, tačiau šių aplinkybių išsamiau nedetalizavo ir nepagrindė įrodymais. Nesant duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktą informaciją, teismas pareiškėjo argumentus dėl veganiško maitinimo neužtikrinimo pripažino deklaratyviais ir nenustatė jo teisių pažeidimo.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl teisės nuotoliniu būdu bendrauti su nepilnamečiais vaikais neužtikrinimo, teismas nustatė, kad 2025 m. rugsėjo 26 ir 29 d. pareiškėjas nebuvo pristatytas į suplanuotus nuotolinius pasimatymus su vaikais. Dėl šių aplinkybių 2025 m. spalio 1 d. pareiškėjas pateikė skundą Alytaus kalėjimo administracijai. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtino, kad 2025 m. spalio 22 d. pareiškėjas pateikė prašymą nutraukti jo skundo nagrinėjimą, nurodydamas, kad skunde išdėstytos aplinkybės buvo išspręstos žodžiu ir geranoriškai. Teismas įvertino šią aplinkybę kaip patvirtinančią, kad pareiškėjo nusiskundimai buvo išnagrinėti ir kilusi situacija išspręsta. Nors papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas teigė, kad pareigūnai tyčia jo nepristatė į suplanuotus nuotolinius pasimatymus, tačiau šių teiginių nepagrindė objektyviais duomenimis ar kitais įrodymais. Todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl pareiškėjo nepristatymo į nuotolinius pasimatymus su vaikais.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinęs surinktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti galimi pažeidimai, susiję su minimaliu gyvenamuoju plotu, patalpų ventiliacija, apšvietimu, drėgme, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu, kamerose esančiais baldais, veganiško maitinimo užtikrinimu ir nuotoliniais pasimatymais su nepilnamečiais vaikais, nebuvo įrodyti. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti dokumentai, kamerų nuotraukos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktas ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos. Todėl teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), galėjusių lemti pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos atsiradimą.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma. Kadangi nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai (neveikimas), teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Netenkinus pagrindinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

III.

Pareiškėjas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neišsamiai ištyrė reikšmingas faktines aplinkybes ir pernelyg formaliai vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas, apsiribodamas jų atitikties poįstatyminių teisės aktų reikalavimams vertinimu, tačiau neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) įtvirtintus principus ir Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui teko pakankamas gyvenamasis plotas, nes neįvertino, kad kamerose esantys baldai, sanitarinis mazgas ir kiti įrenginiai reikšmingai sumažino laisvai judėti tinkamą plotą. Taip pat nebuvo tinkamai įvertintos Alytaus kalėjimo KTP kamerose Nr. 3 ir Nr. 5 buvusios netinkamos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio, nemalonių kvapų, ribotų galimybių atidaryti langus ir nepakankamo natūralaus apšvietimo aplinkybės.

Teismas paviršutiniškai įvertino pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo trūkumus, t. y. šiukšliadėžių, suoliukų ir pareigūnų iškvietimo mygtukų nebuvimą bei nepakankamą apsaugą nuo nepalankių oro sąlygų.

Teismas nebuvo pakankamai aktyvus tirdamas aplinkybes dėl jam 2025 m. spalio 7–9 d. Pravieniškių 2-ajame kalėjime ir 2025 m. spalio 21–22 d. Alytaus kalėjime nesuteikto veganiško maitinimo. Teismas neišreikalavo Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracijai pateikto skundo ir atsakymo į jį, taip pat nesiaiškino, kuris pareigūnas Alytaus kalėjime buvo atsakingas už veganiško maitinimo užtikrinimą ir dėl kokių priežasčių pareiškėjui nebuvo išduotas atitinkamas identifikacinis ženklas. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui dėl aplinkybių, kurių patvirtinantys dokumentai yra atsakovo atstovo žinioje.

Teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl dviejų nuotolinių pasimatymų su nepilnamečiais vaikais nesuteikimo 2025 m. rugsėjo mėnesį, nes administracijos veiksmų teisėtumo nepaneigia vien tai, kad vėliau administracinė procedūra buvo užbaigta taikiai. Byloje nėra duomenų, jog jis savo noru būtų atsisakęs bendrauti su vaikais. Teismas neįvertino visų nurodytų pažeidimų visumos ir jų bendro poveikio jo fizinei bei psichologinei būklei, orumui, sveikatai ir šeiminiams ryšiams, todėl nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, nepateikia naujų objektyvių duomenų ar įtikinamų teisinių argumentų, kurie paneigtų teismo sprendimo pagrįstumą, taip pat nenurodo, kokius materialiosios ar proceso teisės pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų ar priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir jo patirtų neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjo nurodytas nesusipratimas su administracija dėl nuotolinių pasimatymų su vaikais buvo išspręstas taikiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti valstybės institucijos neteisėtų veiksmų. Neturtinės žalos atlyginimas negali būti grindžiamas tik abstrakčiais teiginiais apie patirtus nepatogumus ar galimą teisių pažeidimą, o pareiškėjas privalo nurodyti neteisėtus veiksmus, jų pasireiškimą, patirtos žalos pobūdį ir įrodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Tam tikri nepatogumai ir apribojimai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės ar suėmimo pasekmė, todėl negali būti laikoma neteisėtais valstybės institucijų veiksmais ar pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš, jo teigimu, netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus kalėjime laikotarpiu nuo 2025 m. balandžio 28 d. iki 2025 m. spalio 22 d. ir veganiško maitinimo neužtikrinimo Pravieniškių 2-ajame kalėjime, taip pat dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, teismas nepakankamai ištyrė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, pernelyg formaliai įvertino kalinimo sąlygas ir neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytų aplinkybių galimą poveikį jo fizinei ir psichologinei sveikatai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei kitą byloje esančią medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto teiginiais.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai, jų neperžengus, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ar asmenų teisės ir įstatymų saugomi interesai. Be to, teismas patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinami neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

Pirmiausia pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį valstybės civilinei atsakomybei kilti būtina nustatyti tris sąlygas: neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo kaltės, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos nustatyti minėtas civilinės atsakomybės sąlygas. Taigi vien tik asmens nurodomų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų ar subjektyvaus įsitikinimo, kad buvo pažeistos jo teisės, nepakanka valstybės civilinei atsakomybei kilti. Asmuo, siekiantis žalos atlyginimo, privalo pagrįsti ne tik patirtos žalos faktą, bet ir kitas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas.

Vertindama apelianto argumentus dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui tinkamai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-207-492/2026). Vis dėlto ši specialioji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė nereiškia, kad pareiškėjas yra visiškai atleidžiamas nuo pareigos nurodyti konkrečias, jo reikalavimams pagrįsti reikšmingas faktines aplinkybes. Priešingai, būtent pareiškėjas turi aiškiai ir konkrečiai apibūdinti, kokios kalinimo sąlygos, kokiu laikotarpiu ir kokiu būdu, jo vertinimu, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Tik tinkamai įvykdžius šią pareigą atsiranda pagrindas reikalauti, kad atsakovas pateiktų jo dispozicijoje esančius duomenis, leidžiančius patikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas dar skundo priėmimo stadijoje įpareigojo atsakovo atstovą pateikti įrodymus, susijusius su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis ir galimais jo teisių pažeidimais. Tai patvirtina, kad teismas neapsiribojo formaliu įrodinėjimo naštos paskirstymu, bet ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas visapusiškai išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat sudarė atsakovo atstovui galimybę pateikti jo dispozicijoje esančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo pripažintini nepagrįstais.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog jam teko pakankamas gyvenamasis plotas, nes neįvertino baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamos vietos.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ patvirtinto aprašo 1.2.2 papunktyje nustatyta, jog uždaro tipo bausmės atlikimo sąlygomis vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Tuo tarpu pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, vertinant, ar dėl vienam asmeniui tenkančio itin mažo gyvenamojo ploto buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, iš bendro kameros ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, tačiau baldų užimamas plotas įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13).

Nagrinėjamu atveju iš Kalėjimų tarnybos pateiktos pažymos apie pareiškėjo perkėlimą į gyvenamąsias patalpas matyti, kad nuo 2025 m. balandžio 29 d. iki gegužės 8 d. ir nuo gegužės 12 d. iki birželio 11 d. pareiškėjas gyveno 14 būrio kameros tipo patalpoje Nr. 5, kurios plotas buvo 28,66 kv. m ir kurioje buvo įrengtos 7 miegamosios vietos. Taigi vienam asmeniui teko 4,08 kv. m ploto. Nuo 2025 m. birželio 11 d. iki rugsėjo 8 d., nuo rugsėjo 12 d. iki spalio 6 d. ir nuo spalio 10 d. iki spalio 23 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas kameros tipo patalpoje Nr. 3, kurios plotas buvo 29,36 kv. m ir kurioje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos. Taigi vienam asmeniui teko 3,67 kv. m ploto. Pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pažymoje nurodytus patalpų plotus, jose įrengtų miegamų vietų skaičių ar faktinį patalpų užimtumą. Todėl įvertinusi pateiktus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjui teko daugiau nei Kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 1.2.2 papunktyje nustatytas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl baldų ar kitų įrenginių išdėstymo pareiškėjui būtų buvusi reikšmingai apribota galimybė judėti gyvenamosiose patalpose. Baldų buvimas kameroje nesudaro pagrindo mažinti vienam asmeniui tenkančio ploto, nes pagal nurodytą EŽTT praktiką baldų užimamas plotas į bendrą kameros plotą įskaičiuojamas.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Alytaus kalėjimo kamerų Nr. 3 ir Nr. 5 vėdinimo, natūralaus apšvietimo ir drėgmės aplinkybes. Jo teigimu, patalpose kaupėsi drėgmė, atsirado pelėsis ir nemalonūs kvapai, o ribotos galimybės atidaryti langus neužtikrino tinkamos oro cirkuliacijos.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus atvejus, kai jose įrengta mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas natūralus, dirbtinis ir naktinis apšvietimas, o pagal šių taisyklių 12.10 papunktį kamerų patalpos vėdinamos per varstomus langus.

Atsakovo atstovas, atsikirsdamas į šiuos pareiškėjo argumentus, pateikė kamerų Nr. 3 ir Nr. 5 nuotraukas ir paaiškino, kad jose įrengti langai gali būti atidaromi maždaug 15 cm į vidinę apsauginių grotų pusę, todėl patalpas galima vėdinti natūraliu būdu. Pareiškėjas šių duomenų nepaneigė ir neginčijo, kad langai galėjo būti atidaromi, tačiau teigė, jog tokia galimybė neužtikrino tinkamos oro cirkuliacijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien pareiškėjo abejonės dėl langų atidarymo galimybės pakankamumo, nepagrįstos kitais objektyviais duomenimis, nepatvirtina teisės aktuose nustatytų vėdinimo reikalavimų pažeidimo. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu dirbtiniu apšvietimu, pažymėtina, kad atsakovo atstovas paaiškino, jog kamerose buvo įrengtas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Pareiškėjas šių paaiškinimų nepaneigė ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad apšvietimas buvo nepakankamas, neveikė ar kitaip neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) 2025 m. lapkričio 18 d. periodinio patikrinimo aktą Nr. PA (1-21 15.4.8 Mr.) PA-4673, kuriame nurodyta, kad tikrintose Alytaus kalėjimo gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Nors šis patikrinimas atliktas pasibaigus ginčo laikotarpiui, byloje nėra kitų objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 3 ir Nr. 5 buvo susikaupusi drėgmė, atsiradęs pelėsis ar egzistavo kiti higienos normų pažeidimai. Iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų vizualiai taip pat nematyti pareiškėjo nurodomų drėgmės ar pelėsio požymių. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl jo nurodomų vėdinimo, apšvietimo ir drėgmės tariamų pažeidimų jis būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją ar NVSC, taip pat byloje nėra duomenų apie tokių pažeidimų nustatymą ginčo laikotarpiu, todėl, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 3 ir Nr. 5 nebuvo užtikrinti teisės aktuose nustatyti vėdinimo ir apšvietimo reikalavimai arba kad jose buvo susikaupusi drėgmė ir pelėsis.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo bei kamerose buvusių baldų pakankamumo. Jo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suoliukų, šiukšliadėžių, pareigūnų iškvietimo mygtuko ir tinkamų stogelių, o kamerose buvusių sėdimų vietų nepakako visiems asmenims vienu metu pavalgyti prie stalo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 ir 16 punktuose reglamentuojami pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai, o šių taisyklių 19¹ punkte nustatyta, kad bent vienas pasivaikščiojimo kiemas įkalinimo įstaigoje turi būti pritaikytas asmenų su negalia specialiesiems poreikiams. Tačiau šiose nuostatose nenustatyta pareigos kiekviename pasivaikščiojimo kiemelyje įrengti suoliukus, šiukšliadėžes ar pareigūnų iškvietimo mygtukus. Todėl tokių įrenginių nebuvimas, nesant duomenų apie konkrečių teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimą, nepatvirtina neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Atsakovo atstovas nurodė, kad 2 iš 7 uždaro tipo pasivaikščiojimo kiemelių įrengti suoliukai, o kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims skirtuose kiemeliuose įrengti 120 cm pločio stogeliai, apsaugantys nuo kritulių. Pareiškėjas šių paaiškinimų objektyviais duomenimis nepaneigė. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų buvęs užkirstas kelias pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, kad kiemelių įrengimas būtų sukėlęs realią grėsmę jo saugumui ar sveikatai arba kad dėl nurodytų įrenginių nebuvimo jis būtų patyręs neigiamų pasekmių. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko privalomų teisės aktų reikalavimų arba kad jų įrengimas pažeidė pareiškėjo teises.

Vertinant kamerose buvusių baldų pakankamumą, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9.3–9.6 papunkčiuose nustatyti kameroms skirti baldai ir inventorius, įskaitant spinteles, stalą, sėdimąsias vietas ir maisto produktų laikymo vietas. Iš byloje pateiktų kamerų nuotraukų matyti, kad gyvenamosiose patalpose buvo stalas, du suolai ir spintelės. Pareiškėjas šių baldų buvimo neginčija, tačiau teigia, kad sėdimų vietų nepakako visiems asmenims vienu metu pavalgyti prie stalo, todėl jam tekdavo laukti, kol atsilaisvins vieta, arba valgyti ant lovos. Vis dėlto byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kamerose buvusių baldų skaičius neatitiko nurodytose teisės normose nustatytų reikalavimų arba kad dėl jų trūkumo pareiškėjui buvo faktiškai apribota galimybė tinkamai naudotis gyvenamosiomis patalpomis. Aplinkybė, kad visi kameroje apgyvendinti asmenys negalėjo vienu metu sėdėti prie stalo, nepatvirtina teisės aktų pažeidimo. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją dėl baldų trūkumo ar netinkamos jų būklės. Atsižvelgdama į byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo atstovas neužtikrino teisės aktuose nustatytų aprūpinimo baldais reikalavimų.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus tirdamas aplinkybes dėl veganiško maitinimo neužtikrinimo 2025 m. spalio 7–9 d. Pravieniškių 2-ajame kalėjime ir 2025 m. spalio 21–22 d. Alytaus kalėjime. Jis nurodo, kad teismas neišreikalavo Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracijai pateikto skundo ir atsakymo į jį, taip pat nesiaiškino, dėl kokių priežasčių Alytaus kalėjime jam nebuvo išduotas veganiškam maitinimui gauti reikalingas identifikacinis ženklas.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl veganiško maitinimo neužtikrinimo Alytaus kalėjime, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvo pateikęs prašymą skirti jam veganišką maitinimą ir toks maitinimas jam buvo paskirtas nuo 2025 m. birželio 5 d. Byloje nėra duomenų, kad dėl 2025 m. spalio 21–22 d. pareiškėjui tariamai nepateikto veganiško maitinimo jis būtų kreipęsis į Alytaus kalėjimo administraciją ar kad jam būtų atsisakyta sudaryti galimybę gauti paskirtą maitinimą. Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo gauti veganiško maitinimo dėl neišduoto identifikacinio ženklo, nesant juos patvirtinančių objektyvių duomenų, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (neveikimą). Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad Alytaus kalėjime pareiškėjo teisė į veganišką maitinimą buvo pažeista.

Dėl veganiško maitinimo neužtikrinimo Pravieniškių 2-ajame kalėjime 2025 m. spalio 7–9 d., teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjui veganiškas maitinimas buvo paskirtas Alytaus kalėjime nuo 2025 m. birželio 5 d., tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, perkeltas į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą, būtų pateikęs šios įstaigos administracijai prašymą užtikrinti veganišką maitinimą arba kitu būdu informavęs ją apie tokį savo poreikį. Aplinkybė, kad toks maitinimas pareiškėjui buvo paskirtas kitoje laisvės atėmimo vietoje, nepatvirtina, kad Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracija žinojo arba turėjo žinoti apie pareiškėjo poreikį gauti veganišką maitinimą. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracijai pateiktą skundą ir atsakymą į jį, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad toks kreipimasis buvo pateiktas ar kad juo administracija buvo informuota apie pareiškėjo poreikį gauti veganišką maitinimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus (neveikimą) dėl veganiško maitinimo neužtikrinimo Pravieniškių 2-ajame kalėjime 2025 m. spalio 7–9 d.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl teisės nuotoliniu būdu bendrauti su nepilnamečiais vaikais užtikrinimo. Jis nurodo, kad 2025 m. rugsėjo 26 ir 29 d. nebuvo pristatytas į suplanuotus nuotolinius pasimatymus.

Iš byloje esančio 2025 m. spalio 1 d. pareiškėjo skundo Alytaus kalėjimo administracijai matyti, kad pareiškėjas kreipėsi dėl nurodytų aplinkybių. Taip pat nustatyta, kad 2025 m. spalio 22 d. jis pateikė prašymą nutraukti šio skundo nagrinėjimą, nurodydamas, jog skunde išdėstytos aplinkybės buvo išspręstos žodžiu ir geranoriškai. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas vėliau paprašė nutraukti administracinio skundo nagrinėjimą, nepaneigia galimo ankstesnio jo teisių pažeidimo. Šis prašymas taip pat negali būti prilyginamas atsisakymui nuo teisės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Vis dėlto jis vertintinas kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad skunde nurodytos aplinkybės buvo išspręstos žodžiu ir geranoriškai, tačiau nepateikė papildomų duomenų, leidžiančių nustatyti, dėl kokių konkrečių priežasčių jis nebuvo pristatytas į 2025 m. rugsėjo 26 ir 29 d. suplanuotus nuotolinius pasimatymus. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad po minėtų įvykių pareiškėjo teisė bendrauti su vaikais ir toliau buvo ribojama. Pažymėtina, kad vėlesnis susidariusios situacijos išsprendimas savaime nepaneigia galimo ankstesnio pareiškėjo teisių pažeidimo, tačiau nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą ar dėl jų kilusius neigiamus padarinius, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę nuotoliniu būdu bendrauti su nepilnamečiais vaikais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, veganiško maitinimo neužtikrinimo ir teisės nuotoliniu būdu bendrauti su nepilnamečiais vaikais ribojimo patyrė fizinių ir psichologinių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų bei pažeminimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo subjektyvus nurodomų aplinkybių vertinimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti valstybės civilinę atsakomybę. Būtina nustatyti, kad nurodytos aplinkybės buvo nulemtos neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) ir kad tarp jų bei pareiškėjo nurodomos žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, kad atsakovo atstovas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus (neveikimą), susijusius su veganiško maitinimo neužtikrinimu ar pareiškėjo teisės nuotoliniu būdu bendrauti su nepilnamečiais vaikais ribojimu. Taip pat nenustatyta kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus ir jų sąsają su pareiškėjo nurodoma neturtine žala.

Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, nebuvo užtikrintos tinkamos patalpų vėdinimo ir apšvietimo sąlygos, buvo pažeisti pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ar kamerų aprūpinimo inventoriumi reikalavimai. Taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų neteisėtai apribojęs pareiškėjo teisę nuotoliniu būdu bendrauti su nepilnamečiais vaikais ar neužtikrinęs jam paskirto veganiško maitinimo. Taigi byloje nenustatyta atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), kurie galėtų būti pagrindu valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto, patalpų vėdinimo ir apšvietimo, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, baldų pakankamumo, veganiško maitinimo neužtikrinimo bei nuotolinių pasimatymų su vaikais nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Netenkinus pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasGintaras KryževičiusVirginija Volskienė