- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-11
- Bylos Nr.
- eAS-3315-822/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-05643-2026-2
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Beata Martišienė, Ernestas Spruogis
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Kauno rajono savivaldybė, Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų kontrolės departamentas
- Pareiškėjas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 12 d. nutarties dalies panaikinimo pagal pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Kauno rajono savivaldybė, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Miškų kontrolės departamentas) dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, NŽT) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2026 m. spalio 2 d. sprendimą dėl 2026 m. rugsėjo 10 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-563 (toliau – ir Sprendimas) ir Aplinkos apsaugos departamento Miškų kontrolės departamento Kauno miškų kontrolės skyriaus 2026 m. rugsėjo 10 d. privalomąjį nurodymą (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Privalomojo nurodymo įvykdymą iki bus išnagrinėta ši byla ir priimtas galutinis teismo sprendimas.
Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad skundo padavimas nesustabdo privalomojo nurodymo vykdymo. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – iki 2026 m. spalio 9 d. (imtinai). Tikėtina, kad byla iki nustatyto Privalomajame nurodyme termino pabaigos t. y. iki 2026 m. spalio 9 d. nebus išnagrinėta, todėl, siekiant išvengti neatitaisomos žalos padarymo ne tik Nacionalinei žemės tarnybai, bet ir Lietuvos Respublikai, tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti privalomojo nurodymo įvykdymą iki bus išnagrinėta ši byla ir priimtas galutinis sprendimas. Pareiškėjas teigė, kad NŽT kiltų papildomos ir nenumatytos išlaidos, kurios, tikėtina, nebūtų kompensuojamos. Žala Lietuvos Respublikai būtų padaryta nesivadovaujant įstatymo leidėjo nustatytu teisiniu reguliavimu ir valstybės lėšų paskirstymu, kai aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos būtų panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį. Be to, Privalomasis nurodymas NŽT sukelia teisines pasekmes ir galimai gali sukelti neproporcingai didelę žalą, nes yra įpareigojamas pašalinti nenustatytų asmenų paliktas atliekas. Patirtos Privalomojo nurodymo vykdymo išlaidos NŽT akivaizdžiai nebus atlyginamos, todėl bus patiriama neproporcinga žala. Bešeimininkių daiktų tvarkymas susijęs su viešuoju interesu, todėl svarbu, kad bešeimininkių atliekų valstybinėje žemėje sutvarkymo klausimai būtų išspręsti be teisės taikymo klaidų.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. spalio 12 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas nustatė, kad Privalomasis nurodymas duotas Aplinkos apsaugos valstybinės priežiūros įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5 ir 8 punktų pagrindu. Privalomuoju nurodymu nustatyta, kad 2025 m. spalio mėnesį, miškas, esantis Kauno r. Karmėlavos seniūnijoje, kurio valdytojas yra pareiškėjas, užterštas mišriomis komunalinėmis atliekomis. Privalomojo nurodymo pobūdis patvirtino, kad nuo 2025 m. spalio mėnesio yra daroma žala gamtai (miškui), kurios neigiamas poveikis tęsiasi iki šiol. Be to, Privalomuoju nurodymu yra siekiama išsaugoti aplinką, kuri susijusi su visuomenės, ar jos dalies viešuoju interesu – teise į sveiką, neužterštą aplinką, kuriam (viešajam interesui) turi būti taikomas prioritetas prieš pareiškėjo individualų interesą.
Teismas pažymėjo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, savalaikiai nepašalinus padaryto pažeidimo, gali būti gamtai padaryta dar didesnė žala, kuri bus sunkiai atitaisoma, nes, pavyzdžiui, nudžiūvusių medžių atsodinimas ir jų užauginimas ar kitos miško dangos atstatymas iki buvusio lygio yra ilgalaikis ir brangus procesas. Teismas pažymėjo ir tai, kad pažeidimas padarytas 2025 m. spalio mėnesį, jis tęsiasi iki šiol, todėl teisminio proceso trukmė, patenkinus pareiškėjo prašymą, turės tik neigiamą įtaką gamtai. Pareiškėjo atveju, jei bus patenkintas jo skundas, o jis bus patyręs išlaidų, susijusių su pažeidimo padarinių pašalinimu, šios išlaidos pareiškėjui galės būti kompensuotos teisės aktų nustatyta tvarka.
Aplinkos apsaugos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje taip pat yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad skundo padavimas nesustabdo privalomojo nurodymo vykdymo.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2026 m. spalio 12 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Privalomojo nurodymo įvykdymą iki bus išnagrinėta ši byla ir priimtas galutinis teismo sprendimas, ir priimti naują sprendimą – tenkinti NŽT prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Pareiškėjas paaiškina, kad nagrinėjamu atveju NŽT kiltų papildomos ir nenumatytos išlaikos, kurios tikėtina nebūtų kompensuojamos. Be to, Privalomasis nurodymas buvo duotas ne tam subjektui. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos, kad žala būtų padaryta ignoruojant įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą ir valstybės lėšų paskirstymą, nes aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos būtų panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį.
NŽT teigimu, žala jau padaryta, nes miško žemėje paliktos komunalinės atliekos (šiukšlės). Didesnė žala pasireikštų tik tuo atveju, jei būtų paliktas didesnis šiukšlių kiekis. Šiuo atveju esamų šiukšlių buvimas miško žemėje tiek, kiek jau padarė žalos, daugiau nepadarys. NŽT taip pat pastebi, kad šioje byloje reikalaujama atsodinti nudžiūvusius medžius, ar užaugitni naujus, taip pat nėra reikalaujama atstatyti miško dangos iki buvusio lygio, o tiesiog reikalaujama išvalyti šiukšles.
NŽT vertinimu, teismas visiškai nevertino to, kad skundžiamas Privalomasis nurodymas NŽT sukelia teisines pasekmes ir gali sukelti neproporcingai didelę žalą, nes yra įpareigojamas pašalinti nenustatytų asmenų paliktas atliekas. Patirtos Privalomojo nurodymo vykdymo išlaidos NŽT nebus atlyginamos, nes nenustatyta, kas paliko šiukšles miško žemėje. Taigi, NŽT patirs neproporcingą žalą. Be to, teismui atsisakius tenkinti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą – NŽT, dar prieš išanalizuojant situaciją, kas šioje administracinėje byloje yra atsakingas už bešeimininkių šiukšlių tvarkymą, turi išvalyti miško žemę nuo šiukšlių, nors pagal teisės aktus NŽT tokia pareiga nenumatyta, be to, tam nesuteiktas ir finansavimas.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės priežiūros įstatyme (toliau – ir Įstatymas), reglamentuojančiame privalomųjų nurodymų aplinkos apsaugos srityje surašymą, nėra nustatyta galimybė neteisingai privalomąjį nurodymą surašiusiam subjektui atlyginti žalą jį įvykdžiusiam subjektui. Nesant minėto teisinio reguliavimo, NŽT dėl patirtų finansinių nuostolių, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. NŽT nuomone, teismai, spręsdami ginčus, kilusius tarp valstybės institucijų, privalo ypatingai laikytis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų, nes galutiniame bylinėjimosi rezultate dėl neteisingai panaudotų lėšų nuostolius patiria valstybė.
Pareiškėjas pažymi, kad tuo atveju, jei teismas, išnagrinėjęs šią bylą, priimtų palankų NŽT sprendimą, tačiau Privalomasis nurodymas jau būtų įvykdytas nustatytu terminu, pats bylinėjimasis dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo netektų prasmės, todėl teismo nutarties argumentai dėl įrodymų trūkumo, jog neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas, yra nepagrįsti, nes įvykdžius neteisingai surašytą Privalomąjį nurodymą, dėl to kilusių pasekmių pašalinti nebeįmanoma. Reikalavimo užtikrinimo priemonė esant tokiai ginčo situacijai yra adekvati siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Regionų administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI3-17079-776/2026, teisminio proceso Nr. 3-61-3-5908-2026-5, bylą nagrinėjantis teismas identiškoje situacijoje pagrįstai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė 2026 m. birželio 25 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-413 vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nagrinėjamoje byloje.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus jam palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Priešingai, pats pareiškėjas skunde nurodo, kad jam palankaus teismo sprendimu atveju dėl ginčijamo Privalomojo nurodymo įvykdymo patirtus finansinius nuostolius jis turėtų galimybę išsiieškoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog įvykdžius skundžiamą Privalomąjį nurodymą, dėl to kilusių pasekmių pašalinti bus neįmanoma, yra nepagrįsti ir prieštarauja jo pačio pozicijai dėl galimų finansinių nuostolių išsiieškojimo teismine tvarka. Finansinės išlaidos, kurias patirs pareiškėjas vykdydamas Privalomąjį nurodymą, savaime nelaikomos neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele žala. Pareiškėjo patirtus finansinius nuostolius bus galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu ginčijamas Privalomasis nurodymas būtų panaikintas. Kadangi pareiškėjas yra valstybės įsteigta institucija, vykdanti jam pavestas funkcijas žemės tvarkymo ir kitose srityse, neegzistuoja jokia reali grėsmė, kad jam palankaus teismo sprendimo atveju dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo patirtų turtinių padarinių pašalinimas būtų neįmanomas. Atsakovas prieina prie išvados, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, reali neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo rizika nekyla. Tokios pozicijos dėl materialinių nuostolių atlyginimo nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje.
Atsakovas pažymi, kad komunalinių atliekų buvimas natūralioje miško aplinkoje kelia potencialią grėsmę miško ekosistemai, dirvožemiui ir gruntiniams vandenims, o atliekų kiekis miško žemėje savaime nepanaikina pakankamai realios tikimybės, kad laiku jų nepašalinus ilgainiui aplinkai gali būti padaryta reali žala. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad laiku nepašalinus pažeidimo aplinkai gali būti padaryta dar didesnė, sunkiai atitaisoma žala, o teisminio proceso trukmė, patenkinus pareiškėjo prašymą, turėtų dar didesnį neigiamą poveikį aplinkai. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad nagrinėjama situacija yra tiesiogiai susijusi su tinkamu pareigos saugoti aplinką nuo taršos vykdymu, todėl Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymas būtų neproporcinga reikalavimo užtikrinimo priemonė viešojo intereso aspektu.
Atsakovas taip pat paaiškina, kad pareiškėjo nurodoma pirmosios instancijos teismo nutartis precedento galios neturi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo 2026 m. spalio 12 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo įvykdymą iki bus išnagrinėta ši byla ir priimtas galutinis teismo sprendimas.
Ministerija pažymi, kad tuo atveju, jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, priimtų palankų sprendimą NŽT ir panaikintų Sprendimą bei Privalomąjį nurodymą, o nesustabdžius Privalomojo nurodymo įvykdymo, jis jau būtų įvykdytas, pats bylinėjimasis dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo netektų prasmės, nes nebūtų ginčo dalyko.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 12 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pripažinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (-es), t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonės (-ių) pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-382-1047/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-473-968/2023).
LVAT praktikoje pažymėta, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021; 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-471-968/2024). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-886-520/2024).
Įvertinusi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, kuriais grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo esmę, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir tokio prašymo faktinį pagrindimą, pareiškėjo argumentus dėl, kaip teigiama, kilsiančios žalos, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo galimybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kodėl atveju, jeigu Privalomasis nurodymas būtų panaikintas, jo patirta žala (jeigu tokia atsirastų) negalėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka.
Be to, Privalomasis nurodymas yra priimtas aplinkos apsaugos srityje, todėl jo vykdymas susijęs su viešuoju interesu užtikrinti tinkamą aplinkos apsaugą bei užkirsti kelią galimai žalai atsirasti. Pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad nustatyto poveikio aplinkai padarinių šalinimas būtų atidėtas neapibrėžtam laikotarpiui. Todėl Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymas nagrinėjamu atveju būtų nesuderinamas su proporcingumo ir viešojo intereso apsaugos principais.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.