- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-08
- Bylos Nr.
- eP-41-822/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07666-2023-5
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Rytis Krasauskas, Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-686-629/2025 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (toliau – ir Ministerija) teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. birželio 19 d. prašymo Nr. PL-2246 (toliau – ir 2023 m. birželio 19 d. prašymas, Prašymas) 1 prašymą (reikalavimą) ir pateikti jam teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3336-561/2023 pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra, VSDFV) per 15 darbo dienų išnagrinėti pareiškėjo J. K. 2022 m. birželio 14 d. prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“ ir pateikti jam teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą; priteisė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas kreipėsi su 2023 m. birželio 14 d. prašymu į Sodrą, prašydamas teismo priteistus 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti pervesti į nurodytą jo sąskaitą, tačiau, praėjus beveik savaitei po prašymo pateikimo ir Sodrai nevykdžius jokių veiksmų, jis 2023 m. birželio 19 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas: už įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-3336-561/2023 nevykdymą (šiurkštų tarnybinį nusižengimą) skirti Sodros direktoriaus pavaduotojui, laikinai atliekančiam direktoriaus funkcijas J. M., tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, bei imtis priemonių dėl skubaus 2023 m. birželio 13 d. įsiteisėjusio teismo 2023 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-3336-561/2023 įvykdymo ir priteistų bylinėjimosi išlaidų pervedimo į J. K. sąskaitą. Prašymas Ministerijoje užregistruotas 2023 m. birželio 19 d. ir jam suteiktas Nr. PL-2246.
Nuo Prašymo pateikimo praėjo daugiau kaip 20 darbo dienų, tačiau pareiškėjas iki kreipimosi į teismą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais iš Ministerijos jokio atsakymo ir / ar administracinio sprendimo nėra gavęs, todėl yra varžomos pareiškėjo teisės laiku bei tinkamai gauti informaciją (atsakymą).
Iš Prašymo 1 reikalavimo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės kelia klausimą dėl Sodros direktoriaus pavaduotojo laikinai atliekančio direktoriaus funkcijas J. M. tarnybinės atsakomybės už šiurkštų tarnybinį nusižengimą (įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą). Taigi, pagal nustatytą teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 34 straipsnį ir suformuotą administracinių teismų praktiką, pareiškėjo Prašymo 1 reikalavimo nagrinėjimas yra priskirtas išimtinai į pareigas priimančio asmens Ministro kompetencijai, kuris pagal pareiškėjo Prašymo 1 reikalavimą pradeda tarnybinio nusižengimo tyrimą ir skiria tarnybinę nuobaudą. Todėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo Prašymo 1 reikalavimo nagrinėjimas privalėjo būti perduotas išimtinai ministrui ir tik jis galėjo (turėjo teisę ir kompetenciją) priimti atitinkamą sprendimą bei pateikti jam atsakymą.
Pagal teisinį reguliavimą ministras per 20 darbo dienų nuo pareiškėjo 2023 m. birželio 19 d. prašymo pateikimo turėjo prašymą išnagrinėti ir atsakyti ar priimti bei pateikti administracinį sprendimą (pateikti bet kokį atsakymą), atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 10 straipsnio 1, 2 ir 5 dalies reikalavimus, t. y. turėjo pareiškėjui pateikti atsakymą vėliausiai iki 2023 m. liepos 18 d. įskaitytinai, kadangi to nepadarė, tai pripažintina, jog atsakovas vilkina atlikti pareigas ir jo kompetencijai priskirtus veiksmus.
Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
Ministerija, atsakydama į pareiškėjo Prašymą, 2023 m. birželio 29 d. jam pateikė atsakymą Nr. (8.6Mr-06) SD-2713 „Dėl prašymo“ (toliau – ir 2023 m. birželio 29 d. atsakymas, Raštas), kuris buvo išsiųstas pareiškėjo nurodytu elektroninio pašto adresu. Minėtame Rašte pateikti atsakymai į visus pareiškėjo Prašyme pateiktus klausimus. Prašymas išnagrinėtas ir atsakymas į jį pateiktas nepraleidus VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nurodyto 20 darbo dienų termino.
Pareiškėjo reikalavimas dėl teismo 2023 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3336-561/2023 priteistų bylinėjimosi išlaidų pervedimo pareiškėjui yra visiškai nepagrįstas ir nesuprantamas, kadangi VSDFV Prevencijos skyriaus vedėją 2023 m. birželio 30 d. elektroniniu paštu informavo, jog minėtu teismo sprendimu visa priteistų bylinėjimo išlaidų suma, t. y. 500 Eur, pareiškėjui yra pervesta 2023 m. birželio 28 d. Taigi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu VSDFV teismo sprendimą įvykdė ir pervedė pareiškėjui priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo, kad VSDFV vadovas neįvykdė teismo sprendimo.
Ministerijoje tarnybinių nusižengimų tyrimai atliekami ir tarnybinės nuobaudos skiriamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka bei atsižvelgiant į Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos parengtas „Valstybės tarnautojo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo schema bei rekomendacijos dėl tarnybinės atsakomybės taikymo valstybės tarnautojams“ (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijose nustatyta, kad įstaigoje gavus informaciją, pavyzdžiui, skundai, tarnybiniai pranešimai, viešoje erdvėje pasirodžiusi informacija ar kt., apie galimą valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo per 5 darbo dienas turėtų įvertinti, ar yra pagrindas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. A1-243 „Dėl Prevencijos skyriaus nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Prevencijos skyriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5.4 papunktyje nustatyta, kad teisės pažeidimų tyrimus vykdo Prevencijos skyrius. Prevencijos skyriaus vedėja, gavusi pareiškėjo Prašymą, įvertinusi, kaip tai nustatyta nurodytose Rekomendacijose, galimus tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo dėl VSDFV direktoriaus pavaduotojo, laikinai atliekančio direktoriaus funkcijas, pagrindus, jų nenustatė ir 2023 m. birželio 29 d. atsakyme apie tai informavo pareiškėją.
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. K. skundą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3336-561/2023 pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo VSDFV per 15 darbo dienų išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. birželio 14 d. prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“ ir pateikti jam teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą, taip pat tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisė jam iš VSDFV 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas 2023 m. birželio 14 d. pateikė VSDFV prašymą teismo jam priteistas bylinėjimosi išlaidas pervesti į jo nurodytą sąskaitą. Pareiškėjas Prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas: už įsiteisėjusio teismo 2023 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-3336-561/2023 nevykdymą VSDFV direktoriaus pavaduotojui, laikinai atliekančiam VSDFV direktoriaus funkcijas, J. M. skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, imtis priemonių dėl skubaus minėto teismo sprendimo įvykdymo ir priteistų bylinėjimosi išlaidų pervedimo į jo sąskaitą. Pareiškėjo Prašymas Ministerijoje gautas ir užregistruotas 2023 m. birželio 19 d., suteikiant jam registracijos Nr. PL-2246. Pareiškėjas teigia, kad negavo atsakymo į Prašymą, 2023 m. liepos 20 d. kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo pateikti atsakymą.
Teismas pažymėjo, kad į bylą yra pateiktas Ministerijos 2023 m. birželio 29 d. atsakymas, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo Prašymo reikalavimus. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad minėtas atsakymas pareiškėjui buvo išsiųstas pareiškėjo nurodytu elektroninio pašto adresu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pagal į bylą pateiktus duomenis pareiškėjo prašymas yra išnagrinėtas ir atsakymas į jį pateiktas nepraleidus VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nurodyto 20 darbo dienų termino.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodytus argumentus, kad jis jokio atsakymo ir / ar administracinio sprendimo į savo Prašymą iki kreipimosi į teismą dienos nebuvo gavęs, kad Ministerija atsakymą privalėjo siųsti ne elektroniniu paštu, o registruotu paštu jo gyvenamosios vietos adresu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 42 punkte įtvirtinta, jog į prašymą ar skundą paprastai atsakoma tokiu būdu, kokiu buvo pateiktas prašymas ar skundas. Jeigu asmens prašyme ar skunde buvo nurodytas būdas, kuriuo asmuo pageidauja gauti atsakymą, atsakoma nurodytu būdu. Jeigu asmuo, pateikdamas prašymą ar skundą vietoje (institucijoje), aiškiai žodžiu nurodo pageidaujamą atsakymo gavimo būdą, asmenį aptarnaujantis institucijos darbuotojas tą informaciją užfiksuoja ir asmeniui yra atsakoma jo pageidautu būdu.
Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas Prašymą Ministerijai pateikė el. paštu ir jame nenurodė būdo, kuriuo pageidauja gauti atsakymą, taip pat nenurodė savo gyvenamosios vietos adreso. Todėl Ministerija teisėtai ir pagrįstai Raštą pareiškėjui išsiuntė jo nurodytu elektroninio pašto adresu. Tai patvirtina Ministerijos į bylą pateikti Ministerijos dokumentų valdymo sistemos (toliau – ir DVS) „Avilys“ duomenys. Be to, atsakovo atstovė nurodė, kad jeigu pareiškėjas būtų negavęs jam siųsto atsakymo el. paštu, Ministerijos DVS „Avilys“ būtų atsiųsta automatinė žinutė apie nepristatytą laišką, tačiau iš pateiktų duomenų matyti, kad tokia žinutė sistemoje nebuvo gauta.
Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad atsakovas praleido VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą 20 darbo dienų terminą pateikti atsakymą, kadangi atsakymą atsakovas pateikė per 8 darbo dienas nuo pareiškėjo Prašymo gavimo ir užregistravimo dienos.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo, jog pagal VTĮ 33–34 straipsnius ir suformuotą administracinių teismų praktiką pareiškėjo Prašymo 1 reikalavimo (už įsiteisėjusio 2023 m. gegužės 11 d. teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-3336-561/2023 nevykdymą VSDFV direktoriaus pavaduotojui, laikinai atliekančiam VSDFV direktoriaus funkcijas, J. M. skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų) nagrinėjimas yra priskirtas išimtinai į pareigas priimančio asmens ministro kompetencijai, todėl šiuo atveju pareiškėjo Prašymo (dėl 1 reikalavimo) nagrinėjimas privalėjo būti perduotas išimtinai ministrui ir tik jis galėjo (turėjo teisę ir kompetenciją) priimti atitinkamą sprendimą bei pateikti jam atsakymą. Įvertinęs teisinį reguliavimą (VTĮ 34 str. 1, 7 d., Nuostatų 9 p., Rekomendacijas), teismas konstatavo, kad Ministerijos Prevencijos skyrius (Prevencijos skyriaus vedėja) savo kompetencijos ribose bei vadovaudamasis nurodytais teisės aktais, Raštu teisėtai ir pagrįstai parengė atsakymą į pareiškėjo Prašymą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų duomenų inicijuoti tarnybinio tyrimo pradėjimą VSDFV laikinai direktoriaus funkcijas einančiam J. M.. Teismo vertinimu, iš Rašto galima aiškiai suprasti, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytą informaciją bei pasinaudodamas savo diskrecijos teise priėmė sprendimą nepradėti tarnybinio pažeidimo tyrimo ir apie tai informavo pareiškėją.
Teismas atkreipė dėmesį, kad Ministerija Raštu taip pat pareiškėją informavo, jog teismo siųstas įsiteisėjusio sprendimo nuorašas (kopija) VSDFV galėjo būti gautas per 1–3 dienas po įsiteisėjusio teismo sprendimo išsiuntimo, o 15 dienų terminas suėjo apie 2023 m. birželio 30 d.–2023 m. liepos 3 d., todėl dar nebuvo suėjęs sprendimo geruoju įvykdymo terminas. Taigi, ir šiuo klausimu (Prašymo 2 reikalavimas – imtis priemonių dėl skubaus minėto teismo sprendimo įvykdymo ir priteistų bylinėjimosi išlaidų pervedimo į jo sąskaitą) pareiškėjui atsakymas buvo pateiktas.
Teismas akcentavo, kad iš Lietuvos teismų informacinėje sistemos Liteko duomenų matyti, jog pareiškėjas Rašto teismui ABTĮ nustatyta tvarka neskundė, o tai reiškia, jog pareiškėjas su minėtu Raštu sutiko, jis yra galiojantis.
Teismas priėjo prie išvados, kad Ministerijos Prevencijos skyrius, gavęs pareiškėjo Prašymą, į jį pareiškėjui atsakė Raštu, todėl pareiškėjo skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 26 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, kadangi pareiškėjui, tik gavus atsakovo 2024 m. balandžio 25 d. raštą Nr. SD-1507 (8.6 Mr-06), paaiškėjo nauja faktinė aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas ministrui net nebuvo perduotas ir jis jokių rezoliucijų, nurodymų, pavedimų ar sprendimų dėl pareiškėjo prašymo nepriėmė. Atsižvelgęs į tai, kad tiek iš rašytinės bylos medžiagos, tiek iš šalių pasisakymų teismo posėdžio metu matyti, jog ši aplinkybė buvo žinoma, bylos nagrinėjimo metu buvo vertinama, kas yra kompetentingas pateikti pareiškėjui atsakymą į jo prašymą, teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, įvertinęs tai, kad sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl teismo išlaidų atlyginimas pareiškėjui nepriklauso.
III.
Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas pareiškėjo patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas.
Pagal taikytiną bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Taigi, Ministerija turi įrodyti, kad pareiškėjui įteikė Raštą, o ne pareiškėjas turi įrodyti, kad tokio Rašto negavo. DVS „Avilys“ yra skirta tik dokumentų valdymui, apimančiam procesus tik iki dokumento išsiuntimo. Atitinkamai DVS „Avilys“ jokių žinučių apie neįteiktą (nepristatytą) elektroninį laišką nesiunčia, o ir išsiųsti negali (tai nėra el. paštas), ką teismas sprendime vien tik iš atsakovo atstovės niekuo nepagrįstų žodžių vertino netinkamai (klaidingai). Ministerijos su atsiliepimu į skundą pateikti DVS „Avilys“ duomenys būtent ir įrodo, kada dokumentas Nr. (8.6Mr 06) SD 2713 sukurtas, redaguotas, derintas, pasirašytas, registruotas, DVS sistemoje tik įrašyta, kad dokumentas išsiųstas ir prašoma neatsakinėti. Tačiau jokių duomenų ir įrodymų apie tai, kad šis dokumentas pareiškėjui buvo įteiktas (kada įteiktas), priešingai nei vertino teismas, DVS „Avilys“ duomenys nepatvirtina, tokių įrodymų byloje iš viso nėra.
Pareiga įsitikinti ir byloje įrodyti, ar Raštas tikrai buvo išsiųstas, ar būtent nurodomu el. pašto adresu, jeigu buvo siųstas, tai iš kokio el. pašto, gal buvo suklysta įvedant bet kurią pareiškėjo el. pašto raidę ar skaičių, ar šį dokumentą pareiškėjas gavo, tenka siuntėjui (jeigu siuntė) Ministerijai. Ministerija neprašė pareiškėjo dokumento gavimo patvirtinti, nesiuntė šio Rašto ir kitas galimais būdais (per E. pristatymas, paštu, įskaitant ir registruotu, per kurjerį ir ar kt.) ir jokių (Rašto įteikimo pareiškėjui) tai patvirtinančių įrodymų, įskaitant rašytinių, į bylą Ministerija nepateikė. Tai, kad pareiškėjas nebuvo nurodęs savo gyvenamosios vietos adreso, nekliudė Rašto išsiųsti pareiškėjui per E. pristatymas, be to, adresą kur siųsti, jeigu norėjo siųsti gyvenamosios vietos adresu, Ministerija galėjo pasiklausti pareiškėjo papildomai, tačiau to nedarė.
Kadangi DVS „Avilys“ nėra elektroninis paštas, o Ministerija į bylą nepateikė jokių įrodymų apie Rašto įteikimą pareiškėjui, tai Ministerija neįrodė Rašto pareiškėjui įteikimo, o teismas dėl atsakymo (Rašto) pateikimo pareiškėjui padarė netinkamas (klaidingas) išvadas, netinkamai vertino DVS „Avilys“ duomenis bei netinkamai taikė ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas nurodytais pagrindais, vadovaujantis ir tokiu atveju suformuota administracinių teismų praktiką, nuo kurios teismas neleistinai nukrypo.
Iš Prašymo 1 reikalavimo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės inicijuoja Sodros direktoriaus pavaduotojo, laikinai atliekančio direktoriaus funkcijas, tarnybinio nusižengimo tyrimą ir kelia klausimus dėl jo tarnybinės atsakomybės bei tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš pareigų) J. M. už šiurkštų tarnybinį nusižengimą (įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą) skyrimo. Taigi, ginčo santykius reglamentuojančiais aukštesnės galios teisės aktais (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 str. 3 d.; VTĮ 34 str. 1 ir 5 d., galiojančios redakcijos atitinkamai VTĮ 25 str. 1 ir 5 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir Ministerijos nuostatai) 15 punktu ir Aprašo 3–4 ir 6 punktu bei juos atitinkančiomis Rekomendacijomis) įtvirtintas teisinis reguliavimas imperatyviai nustato, kad sprendimą dėl įstaigos prie ministerijos vadovo (šiuo konkrečiu atveju Sodros vadovo) tarnybinio nusižengimo tyrimo (ne) pradėjimo ir atitinkamos tarnybinės nuobaudos jam (ne) skyrimo priima išimtinai tik jį į pareigas priimantis asmuo (nagrinėjamu atveju tik ministras).
Išvadas, kad Ministerijos Prevencijos skyrius (Prevencijos skyriaus vedėja) savo kompetencijos ribose Raštu teisėtai ir pagrįstai parengė atsakymą į pareiškėjo Prašymą, iš kurio galima aiškiai suprasti, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo Prašyme nurodytą informaciją bei pasinaudodamas savo diskrecijos teise, priėmė sprendimą nepradėti tarnybinio pažeidimo tyrimo ir apie tai informavo pareiškėją, teismas padarė, vadovaudamasis vien tik žemiausios galios teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintų Nuostatų 5.4 papunkčio ir 9 punkto nuostatomis, pastarąsias dar ir netinkamai taikydamas. Nuostatų 9 punkte nustatyta, kad Prevencijos skyrius pagal kompetenciją ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vykdo teisės pažeidimų (įskaitant korupcinio pobūdžio) tyrimą, jeigu specialiuosiuose įstatymuose ar jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nenustatyta kita pažeidimų tyrimų tvarka. Šiuo konkrečiu atveju būtent specialiuosiuose įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose ir yra nustatyta ta kita tarnybinių pažeidimų tyrimų tvarka. Pagal VTĮ 34 straipsnio 1 ir 5 dalis, galiojančios redakcijos VTĮ 25 straipsnio 1 ir 5 dalys, ir Vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo 3–4 ir 6 punktus, pareiškėjo Prašymo 1 reikalavimo nagrinėjimą išimtinai tik ministras galėjo (turėjo teisę ir kompetenciją) pavesti Personalo skyriaus vadovui ar pagal Nuostatų 11.5 papunktį Prevencijos skyriaus vadovui („vykdo ministerijos vadovybės pavedimus“), o ne DVS vedėja, kaip šiuo konkrečiu atveju.
Ministerijos 2024 m. balandžio 25 d. rašto Nr. SD-1507 (8.6 Mr-06) turinys (pareiškėjo pateiktas į bylą su 2024 m. balandžio 25 d. prašymu „Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo“) įrodo, kad pareiškėjo Prašymas, įskaitant 1 reikalavimą, ministrui iš viso nebuvo perduotas, ministras jo nematė ir jokių rezoliucijų, nurodymų, pavedimų ar sprendimų dėl pareiškėjo Prašymo nėra priėmęs. Taigi, netgi pagal Nuostatų 5.4 papunkčio, 9 punkto ir 11.5 papunkčio teisinį reguliavimą ir juo labiau pagal aukštesnės teisinės galios VTĮ 34 straipsnio 1 ir 5 dalies (galiojančios redakcijos VTĮ 25 str. 1 ir 5 d.) ir Vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo 3–4 ir 6 punktų nuostatas, Prevencijos skyrius (Prevencijos skyriaus vedėja) be ministro atskiro pavedimo (rezoliucijos) neturėjo jokios teisės (įgaliojimo) ir kompetencijos pareiškėjo Prašymo 1 reikalavimo nei nagrinėti, nei dėl jo priimti bet kokį sprendimą, kaip ir į Prašymą ministrui nieko nežinant savarankiškai atsakyti, nes pirmiausia pareiškėjo Prašymas privalėjo būti perduotas sprendimams priimti (pirminei rezoliucijai įrašyti) būtent į pareigas priimančiam asmeniui, tai ministrui, ir tik ministras galėjo (turėjo teisę ir kompetenciją) priimti atitinkamas rezoliucijas, nurodymus, pavedimus ar sprendimus dėl pareiškėjo Prašymo nagrinėjimo ir atsakymo į jį.
Ministrui nieko nežinojus (nemačius) ir nepavedus (neįrašius pirminės rezoliucijos) pareiškėjo Prašymo 1 reikalavimo nagrinėti kaip nustatyta Personalo skyriaus vadovui ar Prevencijos skyriaus vadovui, bet kokio Ministerijos darbuotojo, įskaitant ir Prevencijos skyriaus vedėjos S. K., atsakymas (Raštas) yra tik veikimas ultra vires (viršijant įgaliojimus), o tokio neįgalioto darbuotojo neteisėtai pasirašytas Raštas yra niekinis ir nesukeliantis jokių teisinių pasekmių bei nepanaikinantis imperatyvios įstatyminės (aukštesnės teisinės galios teisės aktais nustatytos) pareigos pačiam ministrui priimti sprendimą (-us) dėl pareiškėjo Prašymo 1 punkto prašymų ir atsakymo jam pateikimo.
Teismas visiškai nevertino Ministerijos 2024 m. balandžio 25 d. rašto Nr. SD-1507 (8.6 Mr-06) turinio, kad pareiškėjo Prašymas, įskaitant 1 reikalavimą, ministrui iš viso nebuvo perduotas, ministras nieko nežinojo, jo nematė ir jokių rezoliucijų, nurodymų, pavedimų ar sprendimų dėl pareiškėjo Prašymo nepriėmė. Taip pat ir dėl to teismas netinkamai išnagrinėjo ir vertino byloje surinktus įrodymus ir neleistinai nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Nesant ministro pavedimo (įrašytos rezoliucijos) pareiškėjo Prašymą pavesti nagrinėti Prevencijos skyriui, teismas padarė netinkamas (klaidingas) išvadas dėl Prevencijos skyriaus vedėjos S. K. kompetencijos ribų nagrinėti pareiškėjo Prašymą, įskaitant 1 reikalavimą, bei į jį ministrui nieko nežinant savarankiškai atsakyti.
Teismas netinkamai taikė Nuostatų 5.4 papunkčio ir 9 punkto nuostatas, nepagrįstai netaikė aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų, imperatyviai nustatančių, kad šiuo konkrečiu atveju išimtinai tik ministras galėjo (turėjo teisę ir kompetenciją) priimti sprendimus dėl pareiškėjo Prašymo, įskaitant 1 reikalavimą, todėl teismas neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos ir teisinius aspektus.
Pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, teismas turi pareigą patikrinti, kokius veiksmus atsakovas (ministras) šiuo konkrečiu atveju privalėjo atlikti bei ar pareiškėjui pateiktas atsakymas atitinka faktinę situaciją ir pareiškėjo teikto prašymo turinį, kitus atsakymo formai bei turiniui teisės aktuose nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-17-968/2022), be to, ex officio (pagal pareigas) įvertinti ir patikrinti, ar teismo vertinimu Raštu pateiktas atsakymas į pareiškėjo Prašymo 1 punkto prašymus atitinka ir VAĮ 10 straipsnio 5 ir 6 dalyje nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2120-575/2023 26 p.), tačiau teismas to nepadarė (sprendimas yra be motyvų).
Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atmesti apeliacinį skundą ir Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais motyvais, papildomai pažymėjo, kad pareiškėjui manant, jog atsakymą / administracinį sprendimą pasirašė / priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, jis tokį sprendimą galėjo skųsti. Šiuo atveju teismas pagrįstai, remdamasis objektyviais Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Ministerijos atsakymo (Rašto) teismui ABTĮ nustatyta tvarka neskundė. Tai reiškia, kad Raštas yra nepanaikintas, galiojantis, o apeliantas su Raštu sutiko. Skundžiamame sprendime yra aiškiai ir pagrįstai konstatuota, kad teismas reikalavimą įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus gali tenkinti tik tokiu atveju, kai atsakovas jų yra neatlikęs. Pirmosios instancijos teismas jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti priešingai, t. y. kad Ministerija į pareiškėjo Prašymą neatsakė, ar atsakydama veikė netinkamai, nenustatė. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir bylos įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus bei neleistinai nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, yra nepagrįsti.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gruodžio 3 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi VAĮ (redakcija, galiojusi 2023 m. birželio 19 d. prašymo pateikimo metu) 10 straipsnio 4 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 42 punktu, ABTĮ 29 straipsnio 2 dalimi. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatė, kad Ministerijos Prevencijos skyriaus 2023 m. birželio 29 d. Raštas, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2023 m. birželio 19 d. prašymą, tą pačią dieną buvo išsiųstas pareiškėjo elektroninio pašto adresu (išsiuntimo data – 2023 m. birželio 29 d. 08:38:27), papildomai informuojant, kad „dokumentas Jums išsiųstas iš įstaigos dokumentų valdymo sistemos automatiškai. Prašome į jį neatsakinėti.“ Pareiškėjas Prašymą Ministerijai pateikė elektroniniu paštu ir šiame prašyme nenurodė jokio kito būdo, kuriuo pageidautų gauti atsakymą.
Susipažinusi su rašytiniais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo pateikti įrodymai yra pakankami atsakymo į Prašymą priėmimo ir jo išsiuntimo pareiškėjui faktui pagrįsti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šių įrodymų teisėtumu (duomenys pateikti iš valstybės institucijos dokumentų valdymo sistemos „Avilys“, atsakymas (Raštas) į Prašymą pasirašytas kvalifikuotu parašu), todėl pareiškėjui jų teisėtumo kitais įrodymais nepaneigus, prieita prie išvados, kad į pareiškėjo Prašymą buvo atsakyta priimant Raštą, kuris pareiškėjui buvo išsiųstas įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Ministerijos vilkinimą atsakyti į pareiškėjo Prašymą. Nenustačius vilkinimo veiksmų, atitinkamai reikalavimas įpareigoti Ministeriją atsakyti į Prašymą negali būti tenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Raštą pasirašė neturintis tam įgaliojimų asmuo (Ministerijos Prevencijos skyriaus vedėja), nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi byloje ginčo dalykas buvo atsakovo vilkinimas atlikti veiksmus, o ne Rašto teisėtumas ir pagrįstumas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkina pareiškėjo bei teismas kitaip vertino jo skunde pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
V.
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo: atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio administracinėje byloje Nr. eA-686-629/2025 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais; administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, o išnagrinėjus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nutartį (toliau – ir Nutartis) administracinėje byloje Nr. eA-686-629/2025 panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas teigia, kad pagal ginčo metu galiojusios redakcijos Ministerijos nuostatų 15 punktą aiškiai nustatyta, kokiais atvejais Ministro funkcijas atlieka kiti asmenys (Ministerijos kancleris). Nuostatuose nėra įtvirtinta, kad, ministrui esant, jis galėtų pavesti kitam darbuotojui priimti sprendimus dėl darbo pareigų pažeidimo, skirti valstybės tarnautojams tarnybines nuobaudas arba atleisti iš pareigų įstaigų prie ministerijos vadovus (šiuo atveju Sodros vadovą). Byloje pareiškėjas Prašymo 1 punkto prašymais kelia klausimus dėl Sodros direktoriaus pavaduotojo, laikinai atliekančio direktoriaus funkcijas, tarnybinės atsakomybės bei tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš pareigų) jam skyrimo už šiurkštų tarnybinį nusižengimą (įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą). Šių klausimų sprendimo teisė ir kompetencija yra priskirta (nustatyta) išimtinai tik ministrui (Ministerijos nuostatų 15 punkto, VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 10 punkto, 34 straipsnio 1 ir 2 dalies ir 34 straipsnio 5 dalies imperatyvios nuostatos). Pareiškėjas paaiškina, kad pagal imperatyvų aukštesnės teisinės galios teisės aktais nustatytą teisinį reguliavimą šią administracinę bylą inicijavo dėl ministro vilkinimo atlikti veiksmus (ginčo dalykas byloje yra ministro vilkinimas atlikti veiksmus), o ne ministerijos, todėl netaikęs nurodyto imperatyvaus teisinio reguliavimo neteisingai sprendė ir apeliacinės instancijos teismas (nutarties 22, 35 p.).
Pareiškėjas paaiškina, kad apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai taikė, o tiksliau netaikė, nors turėjo pareigą taikyti, aukštesnės teisinės galios teisės aktus (Ministerijos nuostatų 15 p., VTĮ 33 str. 5 d. 10 p., 34 str. 1 ir 2 d. ir 34 str. 5 d. nuostatas (nutartis šioje dalyje be motyvų), tuo padarydamas esminius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus jas taikant (tiksliau netaikant), neleistinai nukrypo nuo tokiu atveju nurodytos vienodos administracinių teismų praktikos ir netinkamai (klaidingai) nustatė bylos ginčo dalyką. Atsižvelgiant į tai, teismas neteisingai išsprendė bylą, iš esmės padarydamas išvadą, jog į pareiškėjo Prašymo 1 punkto prašymus gali atsakyti bet koks ministerijos darbuotojas (nutarties 35 punktas). Taigi, procesas byloje atnaujintinas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindais, vadovaujantis ir tokiais atvejais suformuotos administracinių teismų praktikos išaiškinimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje Nr. eA-1459-502/2020; 2024 m. balandžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1514-662/2024; 2020 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-933-415/2020).
Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai taikė, o tiksliau nepagrįstai netaikė aukštesnės teisinės galios imperatyvių Ministerijos nuostatų 15 punkto, VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 10 punkto, 34 straipsnio 1 ir 2 dalies ir 34 straipsnio 5 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo ir pareiškėjo apeliacinio skundo dėl nurodyto imperatyvaus teisinio reguliavimo taikymo, dėl to nepasisakė (nutartis šiose dalyse be motyvų), todėl nukrypo nuo nurodytos vienodos administracinių teismų praktikos (šio prašymo 8-10 punktai), nenustatė byloje tinkamo ginčo dalyko, ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Taigi, pareiškėjo teigimu, procesas byloje atnaujintinas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindais.
Atsakovas Ministerija atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-686-629/2025.
Atsakovas teigia, kad tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo išnagrinėti visi Prašyme nurodyti klausimai ir tinkamai įvertintos Prašyme nurodytų teisės aktų nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jei teismo sprendimas netenkina pareiškėjo bei teismas kitaip vertino jo skunde pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.
Atsakovo vertinimu, iš Nutarties turinio aišku, kuo vadovaudamasis LVAT priėjo prie išvadų, suformuluotų Nutarties rezoliucinėje dalyje, todėl pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu nėra pagrįsti ir todėl atmestini.
Įvertinęs Prašyme nurodytus argumentus, atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su byloje surinktų įrodymų vertinimu, taikant VTĮ ir Ministerijos nuostatus, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad LVAT Nutartyje netinkamai taikė materialiosios teisės normų (VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 10 punkto, 34 straipsnio 1 ir 2 dalies, 34 straipsnio 5 dalies, Ministerijos nuostatų 15 straipsnio) nuostatas.
Atsakovas teigia, kad, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, pareiškėjas turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika aktualiu klausimu yra nevienoda, o byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba ji formuojama klaidinga linkme. Prašyme pareiškėjas nenurodė nė vieno LVAT procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant iš esmės tapačioms faktinėms aplinkybėms būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas arba praktika būtų formuojama klaidinga linkme, todėl prašyme nurodyti argumentai neturi sudaryti pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
VI.
Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nutartimi (Nutartis) administracinėje byloje Nr. eA-686-629/2025 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.
Pažymėtina, kad proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galbūt neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai (nutartys). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė administraciniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, akcentuoja vieną iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principą, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje S. H. prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).
Akcentuotina, kad bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-6-968/2025; kt.).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, procesas gali būti atnaujintas, jeigu teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
Vertinant, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą šiuo pareiškėjo nurodytu pagrindu, pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje laikantis EŽTT jurisprudencijos, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-415/2022 ir jos 48 p. nurodytą praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).
Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo procesiniame sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo procesinio sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-18-968/2025).
Pažymėtina, kad iš Nutarties motyvuojamosios dalies turinio nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, susipažinęs rašytiniais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo pateikti įrodymai yra pakankami atsakymo į Prašymą priėmimo ir jo išsiuntimo pareiškėjui faktui pagrįsti.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo pateikti įrodymai yra pakankami atsakymo į Prašymą priėmimo ir jo išsiuntimo pareiškėjui faktui pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad neturėjo pagrindo abejoti šių įrodymų teisėtumu (duomenys pateikti iš valstybės institucijos dokumentų valdymo sistemos „Avilys“, atsakymas (Raštas) į Prašymą pasirašytas kvalifikuotu parašu), todėl pareiškėjui jų teisėtumo kitais įrodymais nepaneigus, prieita prie išvados, kad į pareiškėjo Prašymą buvo atsakyta priimant Raštą, kuris pareiškėjui buvo išsiųstas įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti Ministerijos vilkinimą atsakyti į pareiškėjo Prašymą. Nenustačius vilkinimo veiksmų, atitinkamai reikalavimas įpareigoti Ministeriją atsakyti į Prašymą negali būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Raštą pasirašė neturintis tam įgaliojimų asmuo (Ministerijos Prevencijos skyriaus vedėja), nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi byloje ginčo dalykas buvo atsakovo vilkinimas atlikti veiksmus, o ne Rašto teisėtumas ir pagrįstumas. Kitus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas vertino kaip nekeičiančius šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl plačiau dėl jų nepasisakė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarties turinį, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti ir nepripažinti pagrįstais, o tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir motyvams, jų Nutartyje nekartojo, nesuteikia pagrindo vertinti, kad Nutartyje nėra argumentuotai atsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, nėra pasisakyta dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui.
Apeliacinės instancijos teismo Nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Nutartis yra nemotyvuota (be motyvų), o iš Nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis šis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų nutarties rezoliucinėje dalyje (t. y. pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu nėra pagrįsti.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (teisės akto redakcija, galiojusi iki šio punkto pakeitimų įsigaliojimo) pagrindu, yra išaiškinęs, kad prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-22-602/2022; 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-520/2023; kt.). Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti vadovaujamasi ir taikant bei aiškinant nuo 2025 m. birželio 21 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą, pagal kurią procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-8-822/2026).
Pareiškėjas nagrinėjamu atveju, siekdamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netaikė, nors turėjo pareigą taikyti, aukštesnės teisinės galios teisės aktus (Ministerijos nuostatų 15 p., VTĮ 33 str. 5 d. 10 p., 34 str. 1 ir 2 d. ir 34 str. 5 d. nuostatas (nutartis šioje dalyje be motyvų), tuo padarydamas esminius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus jas taikant (tiksliau netaikant).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių akivaizdžių aplinkybių, jog buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas prašyme pateikia tik savo subjektyvų vertinimą, kaip byloje turėtų būti aiškinamos ir taikomos aktualios teisės normos bei vertinami įrodymai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, o prašyme nurodyti argumentai nepatvirtina esminio materialiosios teisės normos pažeidimo akivaizdumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog prašymu dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu įvertintas aplinkybes ir įrodymus, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).
Pareiškėjas prašyme nenurodė jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo, priimto analogiško pobūdžio byloje, todėl pagal prašyme nurodytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-686-629/2025 (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo J. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-686-629/2025 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-686-629/2025 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.