Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2026-10-14 · Administracinė byla Nr. eA-3061-602/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2026-10-14
Bylos Nr.
eA-3061-602/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04841-2026-0
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas
D. C.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eA-3061-602/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04841-2026-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. C. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSAT) 2026 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 26S120463 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą pareiškėjo išvykimo į užsienio valstybę klausimą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad:

Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją išvykti į (duomenys neskelbtini). Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nesivadovavo tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės normomis, netinkamai apskaičiavo pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką.

Darbo važtaraščiai (duomenys neskelbtini) patvirtina pareiškėjo atidirbtą darbo laiką (duomenys neskelbtini), paneigia atsakovo nustatytas aplinkybes apie pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo joje laikotarpį. Be to, teikiant paaiškinimus kartu nedalyvavo sertifikuotas vertėjas; žodžiu pateikus paaiškinimus, nebuvo leista su surašytais paaiškinimais susipažinti; liepta tik pasirašyti; vertėjas neišvertė pareiškėjo žodžiu nurodytų aplinkybių, jos buvo netiksliai surašytos (kalbama būtent apie atvykimo į Lietuvos Respubliką datą); pareiškėjui, neturinčiam išsilavinimo, nesuprantant lietuvių kalbos, neatestuoto vertėjo kalbos, nežinant apskritai šalių pavadinimų (Lietuva ar (duomenys neskelbtini), jas maišant), įvyko nesusikalbėjimas su atsakovo pareigūnais; pareiškėjui nebuvo leista pateikti buvimo Lietuvoje laikotarpį pagrindžiančių įrodymų ir kt.

Atsakovas, įpareigodamas išvykti iš šalies, nustatė itin trumpą, vos 7 dienų terminą, tačiau šios Sprendimo dalies nemotyvavo, nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 3 dalį, įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nėra aišku, kokiais motyvais remdamasis atsakovas Sprendimu pritaikė Įstatymo 127 straipsnio 3¹ dalį, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini), yra komandiruojamas į kitas šalis, tame tarpe ir į Lietuvos Respubliką, todėl neturi minties prarasti darbą ar nevykdyti institucijų sprendimų. Nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų teistas, baustas administracine tvarka, keltų Lietuvos Respublikai grėsmę ar viešajai tvarkai, nebendradarbiautų su Lietuvos Respublikos institucijomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jei, sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, kad yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę.

Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad:

VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnai kartu su Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) darbuotojais 2026 m. birželio 11 d., vykdydami bendrą prevencinę priemonę, tikrino Vilniaus kavinių tinklo (duomenys neskelbtini) darbuotojus, adresu (duomenys neskelbtini) B. Buvo patikrintas pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) pilietis D. C. Jis pateikė galiojančio (duomenys neskelbtini) piliečio paso (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) leidimo gyventi (duomenys neskelbtini) telefone esančias nuotraukas. Patikrinus informacines sistemas, nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje galiojančio dokumento neturėjo. Apklausos metu, dalyvaujant (duomenys neskelbtini) vertėjai C. W., pareiškėjas nurodė, kad 2024 m. kovo 15 d. atvyko į Lietuvos Respublikos teritoriją ir iki šiol išvykęs nebuvo, bet dokumentų, patvirtinančių teisėtą buvimą šalyje, užsienietis nepateikė.

Pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, pagal Įstatymo 11 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 124 straipsnio 2 dalį (užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos

valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne

ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį), nuo 2024 m. birželio 13 d. (729 dienas) yra laikomas neteisėtu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nuo 2024 m. birželio 13 d. buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) Respubliką, apklausos metu nurodė, kad nuo 2024 m. kovo 15 d. nepertraukiamai buvo Lietuvos Respublikoje, išvykęs į (duomenys neskelbtini) nebuvo.

Išvykimo terminas buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 729 dienas Lietuvoje buvo neteisėtai, neturi šeimyninių ryšių su asmenimis gyvenančiais Lietuvoje, o taip pat socialinių ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika.

Pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu nepateikė dokumentų, įrodymų, kad buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), tačiau, paduodant teismui skundą, pareiškėjas teismui pateikė darbo važtaraščius (duomenys neskelbtini), kurios pasirašė J. J., tačiau nėra aišku, ar J. J. yra įgaliota pasirašyti tokius dokumentus (įgaliojimas nėra pateiktas), kokias funkcijas vykdo, atlieka įmonėje, darbo sutartis nėra pateikta. Pateikti važtaraščiai nėra pasirašyti galiojančiu kvalifikuotu parašu, važtaraščių vertimai nėra nustatyta tvarka patvirtinti, ne visi žodžiai yra aiškiai įskaitomi, dokumentai teismui pateikti po priimto Sprendimo, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų važtaraščių autentiškumo. Pareiškėjas nurodė, kad, priimant Sprendimą nedalyvavo sertifikuotas vertėjas, tačiau vertėja C. W. dalyvavo tiek apklausos metu, tiek priimant sprendimą, buvo išversta užsieniečiui į suprantamą kalbą ir dokumentai pasirašyti.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad:

Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai nuo 2024 m. birželio 13 d. (t. y. 729 d.). Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnai kartu su Valstybinės darbo inspekcijos ir Migracijos departamento darbuotojais 2026 m. birželio 11 d. vykdė prevencinę priemonę, patikrino Vilniaus kavinių tinklo (duomenys neskelbtini) darbuotojus (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pateikė galiojantį (duomenys neskelbtini) piliečio paso (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) leidimo gyventi (duomenys neskelbtini) nuotraukas telefone. Pareiškėjas D. C. Lietuvoje galiojančio dokumento neturėjo. Apklausos metu, dalyvaujant kinų kalbos vertėjai C. W., kuri buvo įspėta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 224 straipsnio 2 dalį dėl atsakomybės už melagingą ir žinomai neteisingą vertimą, pareiškėjas paaiškino, kad nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką 2024 m. kovo 15 d. išvykęs iki šiol nebuvo, dokumentų, patvirtinančių jo teisėtą buvimą Lietuvoje nepateikė. Pareiškėjo pateikti su skundu važtaraščiai, kuriais jis siekia įrodyti, kad tam tikru ginčo laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini) įmonėje, yra visiškai neinformatyvūs, nėra duomenų, kad juos pasirašiusi J. J. yra įgaliota pasirašyti tokius dokumentus, nepateikta darbo sutartis, įgaliojimas. Važtaraščiai nepasirašyti galiojančiu kvalifikuotu parašu, jų vertimai nėra nustatyta tvarka patvirtinti, dėl ko kyla abejonių dėl jų autentiškumo.

Teismas, aptaręs Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 6 punkto, 3 straipsnio 3 ir 4 dalių, 5 straipsnio 1 dalies, 39 straipsnio 1 dalies, 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 127 straipsnio 3dalies, 128 straipsnio 1 dalies, 130 straipsnio 1 dalies, Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 konstatuojamosios dalies nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos, t. y. 2024 m. birželio 13 d. nebuvo išvykęs iš Lietuvos ir 729 dienas viršijo Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje užsieniečiams nustatytą buvimo laiką Lietuvos Respublikoje, todėl atsakovas turėjo teisėtą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjas socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika neturi, jis nėra susietas ir šeiminiais santykiais su Lietuvoje gyvenančiais Lietuvos Respublikos piliečiais, todėl Sprendimu nustatytas 7 dienų įpareigojimo išvykti iš Lietuvos terminas yra proporcingas ir adekvatus.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas tiek faktiniais, tiek teisiniais argumentais, yra tinkamai motyvuotas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą Nr. 26S120463, kuriuo nuspręsta pareiškėją įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo skundo reikalavimo dėl įpareigojimo VSAT pareiškėjo klausimą nagrinėti iš naujo.

III.

Pareiškėjas D. C. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą; 2) jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas manytų, kad byloje nepakanka duomenų galutiniam sprendimui priimti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai ištyrus bylos faktines aplinkybes, netinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą, nepakankamai įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus, neteisingai aiškinant Įstatymo bei Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir nukrypstant nuo administracinių teismų praktikoje suformuotų individualaus vertinimo standartų.

Išvada, kad pareiškėjas nuo 2024 m. birželio 13 d. nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, padaryta remiantis apklausos protokole užfiksuotu pareiškėjo paaiškinimu ir VSAT atliktu informacinių sistemų duomenų vertinimu, tačiau pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius jo darbą (duomenys neskelbtini) 2025 m. gruodžio bei 2026 m. sausio–birželio mėnesiais. Teismas šių dokumentų neatmetė kaip suklastotų ar negaliojančių, tačiau faktiškai atsisakė juos vertinti, remdamasis vien prielaidomis dėl jų nepakankamumo. Administracinėje teisenoje negali būti laikoma pakankamu motyvu atmesti įrodymus vien dėl to, kad institucijai ar teismui kyla abejonių dėl jų įrodomosios galios. Kilus abejonėms, turi būti imamasi priemonių tokioms abejonėms pašalinti: išreikalaujami papildomi dokumentai, duomenys iš darbdavio, kompetentingų (duomenys neskelbtini) institucijų ar pačios įmonės. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nei VSAT, nei teismas tokių veiksmų neatliko.

Aplinkybė, ar apklausa buvo atlikta laikantis procesinių garantijų, turėjo esminę reikšmę bylos baigčiai. Vien vertėjo dalyvavimo faktas savaime neatsako į klausimą, ar vertimas buvo pakankamas, ar pareiškėjas iš tikrųjų suprato dokumentų turinį. Pareiškėjo paaiškinimas galėjo būti išverstas netinkamai.

VSAT nustatė trumpiausią galimą savanoriško išvykimo terminą, tačiau nepateikė pakankamų argumentų, kodėl konkrečiai pareiškėjo atveju nebuvo galimybės nustatyti ilgesnį terminą. Sprendime nėra individualizuoto vertinimo, kodėl pareiškėjas galėtų slėptis arba vengti vykdyti sprendimą, nors jis turi galiojantį (duomenys neskelbtini) leidimą gyventi, nuolatinį darbą ir bendradarbiavo su institucijomis. VSAT iš esmės nurodė tik galutinę išvadą dėl 729 dienų, tačiau nepaaiškino, kaip tiksliai buvo skaičiuojamas laikotarpis, kodėl atmesti pareiškėjo paaiškinimai, kodėl pasirinktas būtent 7 dienų terminas ir panašiai.

Atsakovas VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja tuos pačius faktinius ir teisinius argumentus, kurie buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui. Regionų administracinis teismas juos išsamiai išnagrinėjo, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad VSAT 2026 m. birželio 11 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas, atsakydamas į užsieniečio apklausos lape 19–22.4 klausimus, pats paaiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2024 m. kovo mėnesį, vyko į (duomenys neskelbtini) darbo tikslais, o į Lietuvos Respubliką atvyko 2024 m. kovo 15 d. darbo tikslu ir nuo to laiko buvo Lietuvoje nepertraukiamai.

Šie paaiškinimai buvo pateikti dalyvaujant kinų kalbos vertėjai, pareiškėjas pastabų dėl vertimo kokybės ar apklausos protokolo turinio nereiškė, su procesiniais dokumentais susipažino ir juos pasirašė.

Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo išvykimus į (duomenys neskelbtini) Respubliką ar teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Tik teismui jis pateikė darbdavio dokumentus, kurių įrodomąją vertę pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kritiškai, pažymėdamas, kad jie savaime nepatvirtina pareiškėjo faktinio buvimo (duomenys neskelbtini) ir nepaneigia jo paties administracinės procedūros metu duotų paaiškinimų.

Apeliacinio skundo argumentai dėl gero administravimo principo pažeidimo nepagrįsti. Sprendimas buvo priimtas įvertinus visas Įstatymo 128 straipsnyje nustatytas aplinkybes, remiantis administracinės procedūros metu surinktais duomenimis, valstybės informacinėse sistemose esančia informacija bei paties pareiškėjo pateiktais paaiškinimais. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo laikyti jį neteisėtu.

Įstatymo 127 straipsnio 3 dalyje nustatytas ne privalomas, o maksimalus savanoriško išvykimo terminas. Todėl vien aplinkybė, kad pareiškėjui buvo nustatytas 7 dienų terminas, nesudaro pagrindo konstatuoti sprendimo neteisėtumo.

Pareiškėjas pakartoja jau nagrinėtus argumentus, tačiau nepaneigia administracinės procedūros metu nustatytų aplinkybių ir nepateikia naujų objektyvių duomenų, galinčių pakeisti byloje padarytas išvadas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti jo priimtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 26S-1204631, kuriuo nuspręsta įpareigoti pareiškėją per 7 dienas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką, teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino su pareiškėjo situacija susijusius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Įstatymas. Įstatymo 124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę arba leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Įstatymo 125 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Byloje ginčijamą Sprendimą VSAT priėmė vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 2 dalimi, nes pareiškėjas, turėdamas (duomenys neskelbtini) išduotą leidimą gyventi, buvo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nuo 2024 m. birželio 13 d. (729) dienas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, nes per pastarųjų 180 dienų laikotarpį išbuvo 729 dienas. Pareiškėjas pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 124 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad VSAT su kitų institucijų pareigūnais 2026 m. birželio 11 d. vykdė prevencinę priemonę, kurios metu buvo tikrinami restoranų tinklo (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Pareiškėjas kartu su kitais užsieniečiais pristatytas į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patalpas, kuriose, dalyvaujant vertėjai C. W., siekiant nustatyti užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, buvo apklaustas. Į bylą pateiktame apklausos lape nurodyta, kad pareiškėjas 2024 m. kovo mėnesį iš kilmės valstybės išvyko į (duomenys neskelbtini) darbo tikslais, iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką atvyko 2024 m. kovo 15 d. gyvenamoji vieta prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro, galimai – (duomenys neskelbtini).

VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus vyriausiosios specialistės B. B. 2026 m. liepos 2 d. tarnybiniame pranešime Nr. MD-1270 „Dėl neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančių užsieniečių” nurodyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2024 m. kovo 15 d. Pareiškėjo pasirašytame 2026 n. birželio 11 d. nutarime dėl administracinio nusižengimo Nr. 0025-ANR N-1038-2026 nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. birželio 13 d. (729) dienas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, nes per pastarųjų 180 dienų laikotarpį išbuvo 729 dienas, pareiškėjas pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 124 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad aplinkybė, ar pareiškėjo apklausa buvo atlikta laikantis procesinių garantijų, turėjo esminę reikšmę bylos baigčiai. Pareiškėjo teigimu, vien vertėjo dalyvavimo faktas savaime neatsako į klausimą, ar vertimas buvo pakankamas, ar pareiškėjas iš tikrųjų suprato dokumentų turinį, pareiškėjo paaiškinimas galėjo būti išverstas netinkamai. Pareiškėjo teigimu, jis pateikė dokumentus, patvirtinančius jo darbą (duomenys neskelbtini) 2025 m. gruodžio bei 2026 m. sausio–birželio mėnesiais, tačiau teismas atsisakė juos vertinti, remdamasis vien prielaidomis dėl jų nepakankamumo. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas taip pat nurodė, kad vertėjas neišvertė pareiškėjo žodžiu nurodytų aplinkybių, atvykimo į Lietuvos Respubliką data nurodyta netiksliai, kad darbo važtaraščiai (duomenys neskelbtini) patvirtina pareiškėjo atidirbtą darbo laiką.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėl šių skundo argumentų iš esmės nieko nepasisakė, tik nurodė, kad vertėja buvo įspėta, pagal ANK 224 straipsnio 2 dalį, dėl atsakomybės už melagingą ir žinomai neteisingą vertimą, o pareiškėjo pateikti dokumentai kelia abejonių dėl jų autentiškumo, nes yra neinformatyvūs, nėra duomenų, kad juos pasirašiusi J. J. yra įgaliota pasirašyti tokius dokumentus, nepateikta darbo sutartis, įgaliojimas, dokumentai nepasirašyti galiojančiu kvalifikuotu parašu, jų vertimai nėra nustatyta tvarka patvirtinti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas paaiškino, jog nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką 2024 m. kovo 15 d. išvykęs iki šiol nebuvo.

Atsakovas tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą, tiek į apeliacinį skundą, nurodė, kad pareiškėjas paaiškino, jog nuo 2024 m. kovo 15 d. nepertraukiamai buvo Lietuvos Respublikoje, išvykęs į (duomenys neskelbtini) nebuvo.

Pažymėtina, kad tiek Sprendime, tiek 2026 m. birželio 11 d. nutarime dėl administracinio nusižengimo Nr. 0025-ANR N-1038-2026, tik nutarimą ir Sprendimą priėmusio pareigūno nurodyta, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo 729 dienas neteisėtai. Tačiau byloje nėra pareiškėjo paaiškinimų, ar jis Lietuvoje nuo 2024 m. kovo 15 d. buvo nepertraukiamai, ar nebuvo išvykęs, ar nedirbo (duomenys neskelbtini) (apklausoje nurodyta, kad išvykimo iš kilmės valstybės tikslas – darbas (duomenys neskelbtini)). Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas paaiškino, jog nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką (2024 m. kovo 15 d.) išvykęs iki šiol nebuvo. Pareiškėjui skunde nurodžius, kad apklausa buvo atlikta netinkamai, kad pareiškėjo paaiškinimai išversti ne taip, o byloje nesant pareiškėjo paaiškinimų apie buvimo Lietuvoje nepertraukiamumą, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatinėti apklausos aplinkybes ir dėl to pasisakyti teismo sprendime, o to nepadarius, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismas netinkamai sprendė dėl institucijos taikytos materialiosios teisės.

Atmestini kaip nepagrįsti atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad pareiškėjas, atsakydamas į užsieniečio apklausos lape 19–22.4 klausimus, pats paaiškino, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2024 m. kovo mėnesį, vyko į (duomenys neskelbtini) darbo tikslais, o į Lietuvos Respubliką atvyko 2024 m. kovo 15 d. darbo tikslu ir nuo to laiko buvo Lietuvoje nepertraukiamai, kad šie paaiškinimai buvo pateikti dalyvaujant (duomenys neskelbtini) kalbos vertėjai, pareiškėjas pastabų dėl vertimo kokybės ar apklausos protokolo turinio nereiškė, su procesiniais dokumentais susipažino ir juos pasirašė, nes, kaip jau minėta, byloje nėra tokių pareiškėjo paaiškinimų.

Atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, taip pat nepagrįstas ir iš dalies patvirtina, kad atsakovas nesiaiškino, ar pareiškėjas buvo išvykęs, t. y. nenustatė aplinkybių, reikšmingų Sprendimo priėmimui. Todėl atsakovas nevykdė pareigos tinkamai pagrįsti priimamą administracinį sprendimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamo Sprendimo turinio iš esmės nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 15 d. iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvykęs. Taigi skundžiamas Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas įrodymais, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą skundžiamą Sprendimą panaikinti. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas VSAT Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, negali būti paliktas galioti, todėl yra naikinamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas už skundą pirmosios instancijos teismui sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, nors turėjo sumokėti 23 Eur. Byloje taip pat pateikti duomenys, kad už apeliacinį skundą pareiškėjas sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį, nors turėjo sumokėti 11 Eur. Taigi pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis – 34 Eur. Pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio suma (3,50 Eur) grąžinama pareiškėjui (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.). Permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. C. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti – panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 26S120463.

Priteisti pareiškėjui D. C. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Grąžinti pareiškėjui D. C. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą permoką – 3,50 Eur (tris eurus 50 ct).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusVeslava RuskanArūnas Sutkevičius