Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 (PRS1) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 (PRS1) skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas iš skundo turinio nustatė, kad pareiškėjas siekia gauti leidimą nuolat arba laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau tokį leidimą atsisakoma išduoti dėl skundžiamo Policijos departamento 2025 m. vasario 25 d. rašto. Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) adresuotame Rašte pateikiami duomenys iš Administracinių nusižengimų registro apie pareiškėją bei teikiama išvada, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, Rašte siūloma uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus ir įvesti pareiškėjo duomenis į centrinę Šengeno informacinę sistemą.

Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą ir ginčijamo Rašto turinį, darė išvadą, kad tai yra tarpinis, užsieniečio leidimo gyventi išdavimo procedūros metu priimtas dokumentas, kuriame nurodytos patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, įvertinta, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, ir pateiktos dėl to išvados ir pasiūlymai, tačiau jame jokių įpareigojančio pobūdžio nurodymų pareiškėjui ar kitiems suinteresuotiems asmenims nesuformuluota. Teismas sprendė, kad toks aktas negali būti ginčo administracinėje byloje objektu.

Teismo vertinimu, ginčas teisme dėl šio Rašto šiuo atveju būtų beprasmis, nes jo panaikinimo atveju pareiškėjo teisės ir teisėti interesai negalėtų būti apginti, kadangi jam tiesiogines teisines pasekmes sukeltų galutinis procedūros sprendimas – Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo ar atsisakymo jį išduoti. Teismas paaiškino pareiškėjui, kad argumentai dėl Rašto teisėtumo gali būti nurodyti ginčijant galutinį Migracijos departamento procedūros sprendimą.

III.

Policija, remdamasi vien administracinių nusižengimų faktais, formaliai ir neobjektyviai pripažino pareiškėją pavojingu asmeniu. Pareiškėjo teigimu, šio vertinimo ir pažymos pagrindu MIGRIS sistemoje automatiškai atmetami visi jo prašymai, nevertinant jų turinio iš esmės. Todėl ginčijamas Policijos departamento vertinimas sukelia jam realias neigiamas teisines pasekmes, o teismo atsisakymas priimti skundą užkerta kelią patikrinti šio vertinimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Nepagrįstas pareiškėjo laikymas pavojingu asmeniu ir galimybės ginčyti tokį vertinimą teisme nebuvimas sukelia jam dvasinę įtampą, nesaugumo, menkavertiškumo ir diskriminavimo jausmą bei nusivylimą teisine valstybe. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti skundą dar labiau padidina dėl institucijų veiksmų jo patiriamą neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas minėta nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčijamas Policijos departamento raštas yra tarpinis leidimo gyventi išdavimo procedūros dokumentas, kuriame pateiktas pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimas ir pasiūlymai, tačiau nesuformuluota įpareigojančių nurodymų ir nesukeliama savarankiškų teisinių pasekmių, todėl jis negali būti savarankiškas administracinės bylos ginčo objektas. Teismas paaiškino, kad tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui sukelia galutinis Migracijos departamento sprendimas, kurį ginčydamas jis gali pateikti ir argumentus dėl Policijos departamento Rašto teisėtumo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismu, pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas, atsisakydamas priimti jo skundą, nepagrįstai apribojo Konstitucijoje įtvirtintą teisę į teisminę gynybą ir užkirto kelią ginčyti Policijos departamento vertinimą, kuriuo jis, remiantis vien administracinių nusižengimų faktais, nepagrįstai laikomas pavojingu asmeniu. Pareiškėjo teigimu, šis vertinimas sukelia realias neigiamas teisines pasekmes, nes jo pagrindu MIGRIS sistemoje automatiškai atmetami jo prašymai, nevertinant jų turinio iš esmės, todėl teismas turėjo patikrinti šio Rašto teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad toks institucijų elgesys sukelia jam dvasinę įtampą, nesaugumo ir diskriminavimo jausmą, o atsisakymas priimti skundą didina patiriamą neturtinę žalą.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos taip pat matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-268-662/2020).

Nagrinėjamu atveju ginčijamas Policijos departamento Raštas adresuotas Migracijos departamentui, jame pateikta informacija apie pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus, šios informacijos pagrindu suformuluota išvada apie galimai pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei bei pasiūlymai Migracijos departamentui dėl tolesnių sprendimų. Tačiau pačiu Raštu neišspręstas pareiškėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje klausimas, jam neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nepriimtas sprendimas įvesti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą ar pan. Taigi teisėjų kolegija nemato pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, kad skundžiamas Raštas yra tarpinis aktas Migracijos departamento atliekamoje viešojo administravimo procedūroje taikant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas ir jis akivaizdžiai nesukelia pareiškėjui realių teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, jog Policijos departamentas jį nepagrįstai laiko pavojingu asmeniu, remdamasis vien administracinių nusižengimų faktais, yra susiję su Rašte pateikto vertinimo pagrįstumu. Šie argumentai savaime nepaneigia Rašto tarpinio ir aptarnaujamojo pobūdžio ir nesudaro pagrindo jį laikyti savarankišku administracinės bylos ginčo objektu. Sprendžiant skundo priėmimo klausimą, nevertinama, ar Rašte nurodytos aplinkybės yra pakankamos pareiškėjo keliamai grėsmei viešajai tvarkai konstatuoti. Tokie argumentai gali būti nagrinėjami tikrinant galutinio Migracijos departamento sprendimo, kuriame būtų remiamasi šiuo Raštu, teisėtumą ir pagrįstumą.

Kitokios išvados nesuponuoja ir pareiškėjo atskirojo skundo teiginys, kad Rašto pagrindu MIGRIS sistemoje automatiškai atmetami jo prašymai. Aplinkybė, kad Rašte pateiktu vertinimu galbūt remiamasi priimant pareiškėjui nepalankius sprendimus, savaime nereiškia, jog būtent Raštas sukelia savarankiškas teisines pasekmes. Nesutikdamas su jo konkretaus prašymo atmetimu Migracijos departamente, pareiškėjas gali ginčyti tokį sprendimą ir šiame ginče kelti klausimus tiek dėl Policijos departamento pateiktos informacijos bei jos vertinimo pagrįstumo, tiek dėl tinkamo jo konkretaus prašymo išnagrinėjimo. Todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepatvirtina, kad jam apskritai užkirstas kelias pasinaudoti teismine gynyba.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsisakymas priimti skundą dėl Rašto nereiškia jame pateikto grėsmės vertinimo pripažinimo teisingu ar jo pašalinimo iš teisminės kontrolės lauko. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kokia procesine tvarka šio vertinimo pagrįstumas gali būti patikrintas, ir paaiškino pareiškėjui galimybę atitinkamus argumentus pateikti ginčijant galutinį Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, išsiuntimo iš šalies ar uždraudimo atvykti į Lietuvą. Taigi pareiškėjo teisminės gynybos galimybė išlieka.

Pareiškėjo nurodomi patiriami išgyvenimai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo Rašto pobūdžio. Šioje byloje sprendžiamas atsisakymo priimti skundą teisėtumo klausimas, todėl neturtinės žalos buvimas ir jos atlyginimo sąlygos nevertinami.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ginčijamas Raštas negali būti savarankiškas administracinės bylos ginčo objektas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 (PRS1) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.