Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eviteks“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ekotopas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eviteks“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ekotopas“ (toliau – ieškovė) prašė teismo priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Eviteks“ (toliau – atsakovė) 4 223,63 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė neįrodė tarp šalių buvus susitarimą dėl atsiskaitymo demontuotomis medžiagomis. Teismas kiekvieną atsakovo pateiktą įrodymą ir liudytojų R. L., A. K. parodymus vertino izoliuotai, nenalizuodamas byloje esančių rašytinių ir kitų netiesioginių įrodymų visumos, juos vertindamas selektyviai. Kadangi šalys savo santykių neįformino rašytine sutartimi, teismas privalėjo vertinti, ar byloje esantys netiesioginiai rašytiniai įrodymai patvirtina liudytojų ir atsakovės direktoriaus nurodytas aplinkybes. Teismas nepateikė argumentų, kodėl atmetė atsakovės pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, kaip nepakankamus patvirtinti buvus susitarimą dėl atsiskaitymo medžiagomis.

Teismas nepagrįstai rėmėsi vien R. L. parodymais ir tuo, kad šalys medžiagų perdavimo nebuvo įforminusios apskaitos dokumentais. Teismas nevertino fakto, kad liudytoja neturėjo tiesioginių žinių apie ginčo susitarimo sudarymo aplinkybes. Liudytoja R. L. patvirtino, kad ji nedalyvavo susitarime, nežino ir nieko negali paaiškinti, dėl kokių konkrečių apmokėjimo sąlygų buvo tartasi, nurodė, kad ji visą informaciją gavo iš A. K. Liudytoja patvirtino, kad ji objekte nesilankė, nieko nefiksavo. Liudytoja negalėjo paneigti ar patikimai patvirtinti, jog jos darbuotojai medžiagų neišsivežė, tokio susitarimo negalėjo būti. Vien fakto, kad R. L. neigė galimai buvusį susitarimą dėl atsiskaitymo už darbus medžiagomis, teismui negalėjo užtekti padaryti išvadai, kad tokio susitarimo nebuvo. A. K. parodymų taip pat neužteko tokioms aplinkybėms konstatuoti. Nepaisant to, kad liudytojų R. L. ir A. K. parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes, teismas jų teiktus paaiškinimus suabsoliutino, nevertindamas jų objektyvumo, patikimumo, t. y. liudytojų R. L. ir A. K. paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovės poziciją apie susitarimo sudarymo aplinkybes (bendravimą dėl darbų atlikimo su A. K.), pasiektą ir įgyvendintą susitarimą dėl atsiskaitymo medžiagomis patvirtino ne tik direktoriaus paaiškinimai, bet ir pateiktas 2020 m. spalio 5 d. elektroninis laiškas, kuriame R. L. nurodė, kad medžiagos yra neatimtos. Teismas dėl šio tiesioginio rašytinio įrodymo nepasisakė, nesiaiškino, kokią kitą loginę reikšmę turi 2020 m. spalio 5 d. elektroniniame laiške vartojama formuluotė „medžiagos neišminusuotos“. Taip pat atsakovė pateikė įrodymus apie ankstesnį bendradarbiavimą su A. K. ir lygiavertį susitarimą dėl atsiskaitymo medžiagomis, kas patvirtino, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi tam tikra atsiskaitymo praktika. Byloje buvo pateiktos 2020 m. rugsėjo 17 d. (tuo metu, kai vyko griovimo darbai) A. K. siųstos žinutės, kuriose matyti pasiimtos medžiagos.

Teismas ignoravo atsakovo pateiktus įrodymus apie A. K. sąsajas su ieškove, kas patvirtino, kad viską organizavo būtent A. K., o ne R. L.

Motyvuojamoji dalis

Teismas bylos šalims taikė skirtingą įrodinėjimo pareigą, kadangi ieškovės pozicijai pagrįsti pripažino pakankamais netiesioginius duomenis ir žodinius paaiškinimus, o atsakovės atžvilgiu pareikalavo formalių apskaitos dokumentų apie metalo perdavimą ieškovei.

Teisiškai nepagrįstas teismo argumentas, kad vien tai, jog atsakovė įtraukė į apskaitą ir deklaravo sąskaitą VMI, patvirtina, jog atsakovė priėmė ieškovės atsakovei išrašytą sąskaitą už ieškovės atliktus griovimo darbus. Ieškovės pateikta ginčo PVM sąskaita faktūra nėra pasirašyta atsakovės. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad atsakovė nesutiko su ieškovės pateiktu vienašaliu darbų aktu, tačiau teismas šių įrodymų nevertino. Tai, kad ginčo sąskaita buvo įtraukta ir deklaruota, nepatvirtina, jog atsakovė sutiko su ginčo sąskaita. Atsakovė paaiškino, kad sąskaitą galimai įtraukė buhalterija, o pati sąskaita yra išrašyta su atvirkštiniu PVM, todėl jai nereikėjo mokėti PVM mokesčio, taigi nebuvo aktualu sąskaitą išbraukti iš registro.

Teismas nepateikė argumentų apie tai, kad ieškovė iki bankroto bylos iškėlimo nesiėmė priemonių skolai išieškoti. Jeigu ieškovė iš tiesų būtų laikiusi, kad atsakovė liko skolinga 4 223,63 Eur sumą, būtų logiška tikėtis aktyvių veiksmų skolai susigrąžinti. Byloje nėra duomenų, kad nuo 2020 m. spalio mėn. iki bankroto bylos iškėlimo būtų siunčiamos pretenzijos, raginimai atsiskaityti, būtų vedamos derybos dėl skolos grąžinimo ar imamasi kitų įprastų skolų administravimo veiksmų. Toks ilgalaikis neveikimas patvirtina atsakovės poziciją, kad šalys tarpusavio atsiskaitymo klausimą laikė išspręstu.

Ieškovė atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą – šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, kitą bylos medžiagą, nurodė motyvus, dėl kurių vieniems įrodymams suteikė didesnę, kitiems mažesnę įrodomąją reikšmę. Vien tai, kad atsakovė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos CPK 185 straipsnio nuostatos.

Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad atsakovės direktoriaus V. R. paaiškinimai patvirtino atsiskaitymą demontuotomis medžiagomis. Atsakovės direktorius, viena vertus, ginčijo ieškovės 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. EK6444 pagrįstumą, nurodydamas, kad joje nebuvo įvertinta demontuotų medžiagų vertė, kita vertus, pripažino, jog ši sąskaita buvo įtraukta į atsakovės apskaitą, deklaruota VMI, teigė, kad prievolė pasibaigė atsiskaičius demontuotomis medžiagomis. Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių tokio atsiskaitymo susitarimą ir jo įvykdymą. Vien atsakovės direktoriaus paaiškinimai, nepagrįsti kitais objektyviais duomenimis, nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų visumos.

Aplinkybė, kad A. K. organizavo darbų atlikimą, bendravo su atsakove, savaime nepatvirtina, jog jis buvo įgaliotas ieškovės vardu susitarti dėl atsiskaitymo už atliktus darbus būdo ar priimti demontuotas medžiagas kaip atsiskaitymą. Nei R. L., nei A. K. parodymai nepatvirtino atsakovės nurodomo susitarimo dėl atsiskaitymo demontuotomis medžiagomis.

Teismas vienodai taikė įrodinėjimo pareigos taisykles abiem šalims. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtina nei šalių susitarimo dėl atsiskaitymo demontuotomis medžiagomis, nei tokio susitarimo įvykdymo. Kadangi šios aplinkybės sudarė atsakovės atsikirtimų pagrindą, būtent atsakovei teko pareiga jas įrodyti. Šios pareigos neįvykdymas negali būti vertinamas kaip skirtingos įrodinėjimo pareigos taikymas.

Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad teismas nepagrįstai pripažino ieškovės išlaidas, susijusias su aliuminio bokštelio naudojimu, nes byloje nebuvo pateikta nuomos sutartis ar kitas šios įrangos naudojimą patvirtinantis dokumentas. Atsakovė nepagrįstai sutapatina įrangos naudojimą su nuomos teisiniais santykiais. Ieškovė pateikė duomenis, patvirtinančius, kad neturėjo griovimo darbams reikalingos įrangos, todėl aliuminio bokštelį buvo pasiskolinusi iš UAB „Kavasta LT“. Ši bendrovė apskaičiavo ieškovei šio turto naudojimo laikotarpiu susidariusias nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas.

PVM sąskaita faktūra, jos įtraukimas į apskaitą ir deklaravimas VMI nėra vieninteliai ar lemiami įrodymai, tačiau tai yra byloje vertintinos aplinkybės, kurios kartu su kitais įrodymais turi reikšmę sprendžiant dėl šalių sutartinių santykių buvimo, atliktų darbų ir atsakovės atsikirtimų (ne)pagrįstumo. Aplinkybė, kad sąskaitai buvo taikomas atvirkštinio apmokestinimo mechanizmas, savaime nepaneigia jos įrodomosios reikšmės. Atsakovės parašo nebuvimas nepaneigia sąskaitos išrašymo fakto, joje nurodytų duomenų ir savaime nesudaro pagrindo atmesti kitų byloje esančių įrodymų visumos.

Delsimas pareikšti reikalavimą nepakeičia įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir neatleidžia atsakovės nuo pareigos įrodyti savo atsikirtimų pagrįstumą. Ieškovės teisės gauti atlyginimą už atsakovei suteiktas ir šios priimtas paslaugas negali panaikinti aplinkybė, jog dėl skolos priteisimo ieškovė kreipėsi ne iš karto po atsakovės nevykdomų įsipareigojimų.

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad 2020 m. rugsėjo mėn. ieškovė su atsakove žodžiu sudarytos statybos subrangos sutarties pagrindu vykdė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), griovimo darbus, ieškovė įvykdė darbus, dėl kurių šalys buvo susitarusios. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo už atliktus darbus būdo ir atsiskaitymo fakto. Ieškovė teigė, kad atsakovė nesumokėjo dalies už atliktus darbus 2020 m. spalio 16 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. EK6444 nurodytos sumos, o atsakovė įrodinėjo, jog šalys buvo susitarusios dėl atsiskaitymo demontuotomis medžiagomis ir atsakovė įvykdė šį susitarimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės nesumokėtos skolos dalį. Atsakovė padavė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami jos įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti, o atsakovė neįrodė tarp šalių buvus susitarimą dėl atsiskaitymo demontuotomis medžiagomis, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

Civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo pareigą pateikti ieškinio pagrindą pagrindžiančius įrodymus, o atsakovė, siekdama įtikinti teismą, kad tam tikros ieškovės nurodomos aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, privalėjo pateikti jos poziciją pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta statybos subrangos sutartis, kurios pagrindu ieškovė reikalavo iš atsakovės atsiskaityti už atliktus darbus. Nesant rašytinės sutarties, pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės į bylą pateiktus įrodymus: 2020 m. rugsėjo mėn. atliktų darbų aktą, 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EK6444, 2020 m. rugsėjo 10 d. priėmimo – perdavimo aktą SUT-343487, 2020 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RAMI-460805, 2020 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. RAMI-462112, elektroninius laiškus, banko sąskaitos išrašus. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad šalys buvo sutarusios už visus ieškovės atliktus darbus atsiskaityti demontuotomis medžiagomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog tarp šalių buvo susitarimas, kad ieškovė už atliktus darbus pasiliks demontuotas medžiagas kaip savo uždarbį, taip pat neįrodė, jog demontuotos medžiagos (metalas) ieškovei buvo perduotos. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog tarp šalių buvo sudarytas atsakovės nurodytas susitarimas dėl atsiskaitymo demontuotomis medžiagomis už visus ieškovės atliktus darbus, atsakovė jį įvykdė ir dėl to nėra skolinga ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam atsakovės pateiktų žinučių ir nuotraukų vertinimui, kadangi jos neįrodo atsakovės nurodomų aplinkybių. Vien atsakovės vadovo liudijimas apie tokio susitarimo egzistavimą, nesant kitų jį patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo jo vertinti kaip įrodyto.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nevertino 2020 m. spalio 5 d. elektroninio laiško turinio.

Iš pateiktų elektroninių laiškų nustatyta, kad ieškovės direktorė 2020 m. spalio 2 d. išsiuntė atsakovei elektroninį laišką, kuriame nurodė derinimui darbų kiekius ir kainą, kuri sudarė 6 346 Eur plius PVM (darbo dienos 44 × 100 – 4 400 Eur, aliuminis bokštelis 09-24 16 × 15 – 240 Eur, atvežimas išvežimas – 100 Eur, žirklinis keltuvas 10-21 11 × 16 – 176 Eur, atvežimas išvežimas – 120 Eur, transportas Vilnius – Žiežmariai 12 × 70 – 840 Eur, Fiskaras 22 d. (demontažas, metalų pervežimas) – 420 Eur, pagalbinės medžiagos (diskai, antgaliai) – 50 Eur). Atsakovei 2020 m. spalio 5 d. elektroniniame laiške paklausus, ar iš paslaugų kainos buvo atimtos subrangovei perduotos medžiagos iš statybos objekto, tos pačios dienos elektroniniu laišku ieškovės vadovė atsakė, kad medžiagos neatimtos. PVM sąskaita faktūra Nr. EK6444 5 866 Eur (plius PVM) sumai buvo išrašyta 2020 m. spalio 16 d., t. y. po nurodyto susirašinėjimo. 2020 m. rugsėjo mėn. atliktų darbų akte nurodyta, kad šią sumą sudaro: pastato ardymo darbai – 3 970 Eur, žirklinio keltuvo nuoma – 176 Eur, bokštelio nuoma – 240 Eur, transportavimo paslaugos – 1 480 Eur. Taigi, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovė, po ieškovės vadovės pripažinimo, kad ieškovei perduotos medžiagos nebuvo atimtos, ieškovė sumažino pastato ardymo darbų kainą nuo 4 400 Eur iki 3 970 Eur, t. y. 430 Eur suma, iš darbų kainos išskaičiavo pagalbines medžiagas (diskus, antgalius) 50 Eur sumai, iš viso atsakovės ieškovei mokėtina suma sumažėjo 480 Eur suma. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad po 2020 m. spalio 16 d. atsakovė teikė ieškovei pretenzijas dėl darbų kiekio, kokybės ar kainos, priešingai, įtraukė 2020 m. spalio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. EK6444 į apskaitą ir deklaravo ją VMI. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių galėjo būti susitarimas dėl dalies paslaugų kainos apmokėjimo demontuotomis medžiagomis, tačiau ženkliai mažesniu mastu, nei teigia atsakovė, šis susitarimas buvo visiškai įvykdytas, atsakovė nereiškė pretenzijų dėl jo įvykdymo tinkamumo.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo atliktu civilinio proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu, kiek tai susiję su PVM sąskaitos faktūros, kaip įrodymo, patvirtinančio tarp šalių sudarytos sutarties vykdymą, vertinimu. Atsakovės teigimu, PVM sąskaita faktūra nėra pasirašyta atsakovės, nėra įrodymų, kad atsakovė sutiko su ginčo sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra PVMĮ nurodytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Vadovaujantis PVMĮ 79 straipsnio 11 dalimi, PVM sąskaitos faktūros gali būti popierinės (išrašomos spausdintame blanke) ir elektroninės. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje. Prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) arba asmens, kuris įformina PVM sąskaitą faktūrą, taip pat ir prekių arba paslaugų pirkėjo (kliento) parašas (elektroninis parašas) įstatymų leidėjo nėra priskirtinas prie privalomų PVM sąskaitos faktūros rekvizitų.

Įstatymų leidėjas, PVMĮ 79 straipsnyje reglamentuodamas prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimą PVM sąskaita faktūra, įtvirtino, kad asmuo, kuris pagal šį įstatymą privalo įforminti PVM sąskaitą faktūrą arba užtikrinti jos įforminimą, taip pat turi nustatyti būdus, kuriais užtikrinamas PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumas, turinio vientisumas ir įskaitomumas. PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumu PVMĮ laikomas prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) arba asmens, kuris įformina PVM sąskaitą faktūrą, tapatybės tikrumas, o PVM sąskaitos faktūros turinio vientisumas – informacijos, kuri PVM sąskaitoje faktūroje nurodoma pagal PVMĮ, pakeitimų nebuvimas. PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą, turinio vientisumą ir įskaitomumą asmuo gali užtikrinti bet kokiomis verslo kontrolės priemonėmis, kuriomis sudaroma galimybė patikimai patikrinti PVM sąskaitos faktūros ir ja įforminto prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sąryšį. Elektroninės PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumas, turinio vientisumas taip pat gali būti užtikrinamas ir tokiais būdais: 1) naudojant pažangųjį elektroninį parašą arba kvalifikuotąjį elektroninį parašą; 2) taikant elektroninių duomenų apsikeitimo priemones, kaip jos apibrėžtos 1994 m. spalio 19 d. Komisijos rekomendacijos 1994/820/EB dėl apsikeitimo elektroniniais duomenimis teisinių aspektų 1 priedo 2 straipsnyje, jeigu susitarime dėl apsikeitimo elektroniniais duomenimis numatyta taikyti procedūras, kuriomis užtikrinamas duomenų kilmės autentiškumas ir vientisumas (PVMĮ 79 straipsnio 11 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors asmens, kuris pagal PVMĮ privalo įforminti PVM sąskaitą faktūrą arba užtikrinti jos įforminimą, parašas (elektroninis parašas) nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas, tačiau jis gali būti viena iš PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą patvirtinančių priemonių, tačiau ne vienintelė. Kitomis PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą patvirtinančiomis priemonėmis taip pat galėtų būti konkrečios PVM sąskaitos faktūros įtraukimas į ją išrašiusios (gavusios) įmonės buhalterinę apskaitą, gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenų pateikimas mokesčių administratoriui, PVM pagal konkrečią PVM sąskaitą faktūrą sumokėjimas (atskaitymas) ir kt., jeigu šie duomenys yra patvirtinami atitinkamais įrodymais. Sprendžiant dėl PVM sąskaitos faktūros autentiškumo ir turinio vientisumo, turi būti vertinama įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 27 punktas).

Nors įforminant PVM sąskaitas faktūras joms keliami kilmės autentiškumo, turinio vientisumo ir įskaitomumo reikalavimai yra nustatyti apmokestinimo PVM tikslais, kartu šie reikalavimai turi teisinę reikšmę ir sprendžiant dėl PVM sąskaitos faktūros, kaip dokumento, įrodomosios reikšmės. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė ginčo PVM sąskaitą faktūrą įtraukė į apskaitą ir deklaravo ją VMI. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis PVMĮ nuostatomis ir nurodyta kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad šios aplinkybės patvirtina PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą, tuo pačiu ir atsakovės pareigą sumokėti atliktų darbų kainą, o priešingų aplinkybių atsakovė neįrodė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė apeliaciniu skundu iš esmės siekia, kad byloje esančių įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nors jokie įrodymai, patvirtinantys atsakovės poziciją dėl ginčo sutarties sudarymo aplinkybių, nebuvo pateikti. Vien aplinkybė, kad ieškovė pakankamai ilgą laiką nereikalavo grąžinti skolą, nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją, kadangi kreditorius turi teisę, bet ne pareigą reikalauti iš skolininko vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė savo reikalavimų pagrįstumą, yra motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis, padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas užtikrino rungimosi principo laikymąsi, visapusiškai ir objektyviai, atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įvertino šalių pateiktus jų procesines pozicijas pagrindžiančius įrodymus, pasisakė dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės ir jais patvirtinamų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kadangi atsakovės apeliacinis skundas yra atmetamas, ji neturi teisės į išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eviteks“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.