Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Jolantos Malijauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Įsakymu vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu, atsižvelgus į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 10 d. teikimą Nr. 25TR118 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Teikimas), nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos.

Pareiškėjas nuo gimimo yra Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo biologinė motina – Lietuvos Respublikos pilietė PRS2 (biologinis tėvas nežinomas). Pareiškėjo tvirtinimu, apie (duomenys neskelbtini) (tikslios datos nežino) pareiškėjo motina susituokė su Islandijos piliečiu PRS3 ir (duomenys neskelbtini) pareiškėjas, dar būdamas nepilnamečiu (duomenys neskelbtini), įgijo Islandijos pilietybę. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) suteikta patėvio – Islandijos piliečio, pavardė, tačiau jis, būdamas pilnamečiu, susigrąžino savo prigimtinę pavardę – PRS1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete PRS4 (po santuokos – PRS4), susilaukė dviejų vaikų – sūnaus DK1, gimusio (duomenys neskelbtini), ir dukros DK2, gimusios (duomenys neskelbtini), kurie yra nepilnamečiai. (duomenys neskelbtini) šeima nuosavybės teise gavusi būsto kreditą įsigijo gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės nesudaro pagrindo netekti Lietuvos Respublikos pilietybės, nes: nėra gauta oficiali ir aiški informacija iš Islandijos registrų tarnybos, kad jis nebuvo įvaikintas; pareiškėjas turi teisę išsaugoti Lietuvos pilietybę, nes Islandijos pilietybę įgijo būdamas nepilnamečiu.

Pareiškėjas vadovavosi Pilietybės įstatymo (redakcija, galiojančia nuo 2024 m. sausio 1 d.) 7 straipsnio 7 punktu ir teigė, kad jis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, nes atitinka visas sąlygas: yra Lietuvos Respublikos pilietis, iki jam sukako 18 metų, jį įvaikino kitos valstybės pilietis ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę. Nurodytas sąlygas patvirtina pareiškėjo pateikti įrodymai. Pareiškėjo pavardė buvo sudaryta iš patėvio vardo (PRS3) pridedant son (son iš islandų kalbos reiškia sūnus), kas Islandijoje laikoma įprasta pavardžių formavimo praktika bei teisinių ir civilinės būklės registracijos pasekmių išraiška, tiesiogiai susieta su šeimos teisinių santykių įtvirtinimu tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo, kas, pasak pareiškėjo, Islandijos nacionalinėje teisėje yra tiesioginis pilietybės įgijimo pagrindas.

Aptarus Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktą, 24 straipsnio 2 punktą, 26 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 9 punktą nurodoma, jog šios Pilietybės įstatymo nuostatos iš esmės nustato vieną iš atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali turėti dvigubą pilietybę, nors bendra taisyklė pagal Lietuvos teisę yra, kad dviguba pilietybė leidžiama tik išimtiniais atvejais. Pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis Islandijos pilietybę įgijo (duomenys neskelbtini), t. y. būdamas nepilnamečiu, todėl jo atveju turėjo būti taikomas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktas ir Lietuvos Respublikos pilietybė jam turėjo būti palikta. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto norma saugo situacijas, kai asmuo gimdamas buvo tik Lietuvos pilietis, bet vaikystėje ar paauglystėje, dėl tėvų migracijos, santuokos sudarymo su užsienio piliečiu ar kitų priežasčių, įgijo ir kitos valstybės pilietybę. Tokiais atvejais Lietuvos teisė leidžia išsaugoti abi pilietybes. Taip įstatymų leidėjas siekia apsaugoti vaikus, kurie įgyja kitą pilietybę dėl tėvų gyvenimo sprendimų ar šeimos pokyčių, o ne dėl gimimo aplinkybių, nes tokiais atvejais laikoma, kad žmogus dvigubą pilietybę įgijo „priverstinai“ ar be savo sąmoningo pasirinkimo, todėl jam nereikia atsisakyti Lietuvos pilietybės. Pareiškėjas Islandijos pilietybę įgijo ne savo iniciatyva, o savaime (lot. ipso facto) kaip įvaikinimo arba galbūt kaip motinos santuokos su Islandijos piliečiu pasekmę, būdamas nepilnametis, tai nebuvo savarankiškas, sąmoningas veiksmas, o tėvų sprendimų ir tarptautinio šeimos teisinio santykio pasekmė.

Aptarus Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 761, (toliau – ir Aprašas) 30 punktą, teigta, jog yra pagrindas Įsakymą pripažinti negaliojančiu nuo jo priėmimo momento. Šiuo atveju pažeistas gero viešojo administravimo principas, nes visiškai nevertinta galimybė pareiškėjui taikyti Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktą, iki priimant Įsakymą nebuvo aiškiai nurodyta, kad jo pateikti dokumentai apie galimą įvaikinimą yra nepakankami, tai tapo aišku tik iš Įsakymo turinio. Įsakymas yra neproporcingas ir prieštarauja teises aktų tikslui bei žmogaus teisių apsaugos principams, grindžiamas vien dokumentų formalumais, negali būti laikomas nei teisingu, nei teisėtu platesniąja prasme, o turi būti peržiūrėtas, vadovaujantis ne tik norminiu legalizmu, bet ir humanistiniu teisingumo požiūriu. Pareiškėjo nuomone, Įsakyme turėjo būti pasisakyta, ar jis neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto, kuris leistų jam išsaugoti dvigubą pilietybę.

Pareiškėjas yra sukūręs ilgalaikius socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuvos valstybe, jis objektyviai yra Lietuvos visuomenės dalis, pilnai integruotas į šalies socialinį ir teisinį gyvenimą, todėl taikant Pilietybės įstatymo nuostatas, valstybės institucijos privalo atsižvelgti į jo realų gyvenimo centrą, šeiminius ryšius, socialinį įsitraukimą ir teisėtus lūkesčius išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat atsižvelgti į Islandijos pilietybės įgijimo aplinkybes.

Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktas reikalauja būti Lietuvos pilietybę įgijusiu gimstant. Pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), pilietybės teisiniam santykiui atsirasti reikia teisės normos, tačiau skunde pareiškėjas nenurodė teisės normos, kurios pagrindu tokią pilietybę jis įgijo. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“, kuriuo konstatavo, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus; nutraukė 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą. Taigi, pareiškėjui gimstant negaliojo 1938 m. Konstitucija ir ją įgyvendinęs 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymas. Pareiškėjo gimimo metu egzistavo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir Lietuvos TSR) ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos pilietybės (Lietuvos TSR Konstitucijos 31 str.). Jei pareiškėjas įgijo Lietuvos TSR pilietybę, tai ji buvo niekinė (Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. I-2080 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 7 p.). Nuo 1990 m. kovo 11 d. galiojęs Pilietybės įstatymas ir 1991 m. Pilietybės įstatymas pilietybės įgijimą gimimu siejo tik su gimimu galiojant įstatymui (1990 m. Pilietybės įstatymo 1 str. 4 p., 1991 m. Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 5 p.). Taigi, pareiškėjas nėra įgijęs pilietybės gimimu, o Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2014 m. gruodžio 22 d. rašte (toliau – ir Raštas) nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos pilietybę įgijo (duomenys neskelbtini) pagal 1991 m. Pilietybės įstatymo 25 straipsnį, t. y. ne gimimu.

Jei pareiškėjas įgis Migracijos departamento ir Ministerijos nenagrinėtų duomenų, turinčių įtakos pareiškėjo teisiniam statusui (pvz., iš Islandijos registrų tarnybos), pareiškėjas galės kreiptis dėl Įsakymo panaikinimo ab initio (lot. nuo sudarymo momento) (Aprašo 30 p.).

Priimant Įsakymą buvo vertinama pareiškėjo atitiktis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktui. Įvertinus tai, kad pareiškėjas gimė sovietmečiu, kuriuo Lietuvos pilietybė nebuvo įgyjama, buvo akivaizdu, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto reikalavimų. Įsakymą teismas turi tikrinti tik pagal tuos duomenis, kuriuos Įsakymo metu turėjo (galėjo turėti) viešojo administravimo subjektas, o ne pagal tuos, kurie atsirado vėliau. Priešingu atveju reikštų, kad teismas perima viešojo administravimo funkcijos vykdymą.

Pareiškėjas gali kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl Lietuvos pilietybės grąžinimo, tačiau aptariamu atveju pareiškėjui tektų atsisakyti Islandijos pilietybės.

Nustačius, kad pareiškėjas įgijo Islandijos pilietybę, du kartus kreiptasi į pareiškėją su prašymais pateikti dokumentą, patvirtinantį Islandijos pilietybės įgijimo datą bei pavardės keitimo dokumentą, tačiau pareiškėjas nepateikė jokio atsakymo ir jokių duomenų. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 10 d. raštu Nr. 23SD17029 (toliau – ir 2023 m. liepos 10 d. raštas) pakartotinai pareiškėją informavo apie tai, kad Migracijos departamentui turi pateikti papildomus dokumentus, tačiau pareiškėjas pateikė tik pavardės keitimo iš „PRS1“ į „PRS3“ dokumentą. Raštu Nr. 23SD19236 pareiškėjas buvo informuotas, kad atsižvelgiant į tai, jog savo paklausime jis nurodė, kad jį įvaikino kitos valstybės pilietis (duomenys neskelbtini), turi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokiu teisiniu pagrindu jis įgijo Islandijos pilietybę. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis Islandijos pilietybę įgijo dėl to, kad iki jam sukako 18 metų jį įvaikino kitos valstybės pilietis. Atsižvelgdamas į turimus duomenis (aplinkybę, kad pareiškėjas turi Islandijos pilietybę) Migracijos departamentas parengė Teikimą, o vidaus reikalų ministras 2025 m. gegužės 7 d. priėmė Įsakymą.

Nei Migracijos departamentui, nei Ministerijai, taip pat ir teismui su skundu pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis Islandijos pilietybę įgijo tuo pagrindu, jog iki jam sukako 18 metų jį įvaikino kitos valstybės pilietis. Tokių įrodymų nepateikus, nėra jokio pagrindo spręsti ir teigti, kad pareiškėjas atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 7 punktą. Pareiškėjo paaiškinimai dėl PRS3 pavardės nepatvirtina, kad jis buvo įvaikintas iki jam sukako 18 metų ir būtent šiuo pagrindu jis įgijo Islandijos pilietybę. Nors pareiškėjas teigia, jog Islandijos pilietybę įgijo (duomenys neskelbtini), nes buvo įvaikintas, tačiau skunde nurodo, kad jo įvaikinimo procedūra įvyko tik (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nurodoma chronologija neturi loginės sekos, yra prieštaringa. Pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis buvo įvaikintas ir būtent tuo pagrindu įgijo Islandijos pilietybę, vien dokumentas, patvirtinantis pareiškėjo pavardės pakeitimą, nėra pakankamas išvadai, kad jis buvo įvaikintas ir tuo pagrindu įgijo pilietybę. Akcentuoja, kad būtent pareiškėjas yra šaltinis, galintis įrodyti aplinkybes dėl įvaikinimo ir tuo pagrindu įgytos pilietybės.

Aprašo 30 punktas numato administracinę procedūrą, kurią asmuo gali inicijuoti kreipdamasis į Migracijos departamentą, gavęs aptartus dokumentus.

II.

(duomenys neskelbtini) gimimo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad PRS1 gimė (duomenys neskelbtini) Kauno m.; motina – PRS2, gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Islandijos statistikos tarnybos Nacionalinio registro išrašas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) motinos prašymu PRS1 pavardė pakeista iš ,,PRS1“ į ,,PRS3“; išraše pažymima – prašymas, kad vaikas be tėvo būtų identifikuojamas patėvio vardu; (duomenys neskelbtini) PRS1 susituokė Kauno m. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui gimė sūnus DK1, (duomenys neskelbtini) – dukra DK2.

Islandijos teisingumo ir bažnyčios reikalų ministerijos išduotas Pilietybės pažymėjimas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) PRS2 suteikta Islandijos pilietybė; nurodyta, kad pagal Islandijos pilietybės įstatymo 5 A straipsnio 3 punktą asmens vaikui, – PRS1, taip pat suteikiama Islandijos pilietybė.

(duomenys neskelbtini) kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) PRS1 ir PRS4 suteikta 158 200 Eur paskola būstui (duomenys neskelbtini), įsigyti.

Migracijos informacinėje sistemoje (Migris) esantis susirašinėjimas bei Migracijos departamento 2023 m. liepos 10 d. raštas patvirtina, kad 2023 m. liepos 10 d., 2023 m. rugpjūčio 16 d., pakartotinai 2023 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamentas prašė pareiškėjo pateikti dokumentą, įrodantį, kokiu teisiniu pagrindu jis įgijo Islandijos pilietybę. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 17 d. pranešimu informavo, kad pareiškėjas nepateikė prašytų duomenų, todėl artimiausiu metu bus teikiamas siūlymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2014 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. 20-12-S-9448 pateikta ši informacija: PRS1 Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo (duomenys neskelbtini) vadovaujantis 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 25 straipsniu. PRS1 išduotas Islandijos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini); pažymima, kad PRS1 buvo kviečiamas atvykti į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių dėl pranešimo apie kitos valstybės pilietybės įgijimą pateikimo, tačiau neatvyko.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2025 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. 1V-305 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, 1 punktu, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu, nuspręsta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos neteko, be kita ko, – PRS1, gim. (duomenys neskelbtini), gimimo valstybė – Lietuva.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Pilietybės įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo, Taisyklių nuostatomis ir priėjo prie išvados, jog įvaikinimo faktą gali patvirtinti tik įvaikinimo liudijimas. Pareiškėjas nei kreipdamasis į Ministeriją, nei Migracijos departamentui prašant pateikti įrodymus, nei su skundu teismui nepateikė tokio įrodymo, todėl teismas nenustatė pagrindo pripažinti įrodytu, kad pareiškėjas buvo įvaikintas Islandijoje.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jo įvaikinimo faktą patvirtina Islandijos statistikos tarnybos išrašas iš Nacionalinio registro apie tai, kad 2002 m. gegužės 27 d. jam buvo pakeista pavardė iš ,,PRS1“ į ,,PRS3“, nurodęs, jog pavardės keitimas savaime nereiškia įvaikinimo, pareiškėjo pavardė galėjo būti pakeista ir kitais, su įvaikinimu nesusijusiais pagrindais. Teismas nustatė, kad pareiškėjo pavardė pakeista remiantis prašymu, jog vaikas be tėvo būtų identifikuojamas patėvio vardu, todėl sprendė, jog tai tik patvirtina, kad pavardės pakeitimas savaime nereiškė įvaikinimo. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su pavardės suteikimu pagal Islandijos teisę, kaip teisiškai nereikšmingus nustatant, ar pareiškėjas buvo įvaikintas. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad kol nėra gauta oficiali informacija iš Islandijos registro, jog jis nebuvo įvaikintas, Įsakymas negali būti laikomas pagrįstu, nurodęs, jog šiuo atveju pareiškėjo pareiga įrodyti faktą, kad jis buvo įvaikintas ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą.

Dėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte numatyto pagrindo, teismas nustatė, kad pareiškėjui Islandijos pilietybė suteikta (duomenys neskelbtini), pareiškėjas yra gimęs (duomenys neskelbtini), todėl Islandijos pilietybę jis įgijo būdamas (duomenys neskelbtini) amžiaus, taigi, iki jam sukako 18 metų, pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) Kauno m.

Spręsdamas, ar pareiškėjas, gimdamas (duomenys neskelbtini) Kauno m., įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę gimimu, teismas aptarė 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos TRS pilietybės įstatymo (toliau – ir 1989 m. įstatymas) 1 straipsnyje įtvirtintas Lietuvos TSR piliečių kategorijas ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvos TSR, įgijo Lietuvos TSR pilietybę. Aptaręs 1990 m. balandžio 5 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ 1 ir 3 punktų nuostatas, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečiams, kol bus parengti Lietuvos Respublikos piliečio pasai ir patvirtinti Pasų nuostatai, išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimai, asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą, turėjo pasirašyti pasižadėjimą. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. I-292 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 ir 35 straipsnių taikymo tvarkos“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 1990 m. birželio 20 d. buvo įpareigota organizuoti Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimų išdavimą asmenims, apsisprendusiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. I-1182 „Dėl įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ 1 straipsnio pirmosios dalies pakeitimo“ taikymo“ 1 ir 2 punktuose buvo išaiškinta, kad asmuo, pasirašęs pasižadėjimą, įstatymo numatytą pasirašyti įgyjant Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą, yra laikomas apsisprendusiu priimti Lietuvos Respublikos pilietybę. Jam išduodamas Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas arba pažymėjimas apie apsisprendimą priimti Lietuvos Respublikos pilietybę, kuriuo pilietis laikinai naudojasi kartu su turimu pasu; jeigu iki 1991 m. lapkričio 3 d. nebus visiškai užtikrintas Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimas, asmuo, kuriam dėl šios priežasties nebuvo išduotas pasas, bus laikomas priėmusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu jis bus įgijęs Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą arba turės pažymėjimą apie apsisprendimą priimti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismas vadovavosi 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir 1991 m. Pilietybės įstatymas) 25 straipsniu ir sprendė, jog atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Lietuvos TRS piliečiai automatiškai netapo Lietuvos Respublikos piliečiais: pradžioje visi jie buvo laikomi tik potencialiais piliečiais, nes jiems buvo garantuota teisė laisvai apsispręsti dėl pilietybės; visiems jiems būtina sąlyga tapti Lietuvos piliečiais buvo nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje; apsisprendę dėl Lietuvos pilietybės, visi jie privalėjo duoti ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą. Teismas nustatė, jog pareiškėjo motinai tapus Lietuvos Respublikos piliete, remiantis 1991 m. Pilietybės įstatymo 25 straipsnio tvarka, pareiškėjas taip pat galėjo įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos piliečiu tapo (duomenys neskelbtini) 1991 m. Pilietybės įstatymo 25 straipsnio pagrindu. Kadangi pareiškėjas neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės gimimu, teismas atmetė jo argumentus dėl dvigubos pilietybės įgijimo Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nustatytu pagrindu.

Teismas, išanalizavęs Teikimo turinį, nustatė, jog jame aiškiai konstatuota, kad Migracijos departamentas neturi duomenų, leidžiančių spręsti, kad, be kita ko, yra Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nustatytas pagrindas dvigubai pilietybei. Vien tai, kad tai neaptarta nereiškia, jog priimant Įsakymą, kuriuo pareiškėjas pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės ir kurį jis ginčija, aptariamas įstatymo pagrindas nebuvo vertintas.

Teismas aptarė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje, ypač 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, išplėtotą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies sampratą dvigubos pilietybės aspektu, 2013 m. kovo 13 d. sprendimo turinį ir priėjo prie išvados, jog asmeniui, kuris pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nurodytus pagrindus neturi teisės dvigubai pilietybei įgyti, tokios teisės suteikimas teismo sprendimu ne tik, kad pažeistų Pilietybės įstatymo nuostatas, bet ir prieštarautų Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai bei teisingumo principui, taigi ir negalėtų būti pripažintas teisėtu.

Teismas nenustatė pagrindo byloje vadovautis pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi administracine je byloje Nr. A552-422/2014, pareiškėjui neįrodžius, kad jis apskritai turi teisę išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę kartu su Islandijos pilietybe. Teismas vertino pareiškėjo kuriamus ir puoselėjamus ryšius su Lietuva, tačiau nurodė, jog vien tuo pagrįstas sprendimas ne tik pažeistų Pilietybės įstatymą, prieštarautų Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, bet ir pažeistų visuotinai pripažintus teisės principus.

Teismas atmetė pareiškėjo skundą, netenkino jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog skundžia tik teismo sprendimo ir atsakovo Įsakymo dalis, susijusias su Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto netinkamu taikymu, ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Nepagrįsta teismo išvada, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ne gimdamas, o tik (duomenys neskelbtini) 1991 m. Pilietybės įstatymo 25 straipsnio pagrindu. Tokia išvada padaryta netinkamai aiškinant Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą, suteikiant teisinę reikšmę niekinei Lietuvos TSR pilietybei, taip pat nepagrįstai sutapatinant pilietybės atsiradimo momentą su jos vėlesniu administraciniu įforminimu.

Aptarus Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo byloje Nr. 45/03-36/04 turinį, kuriame pabrėžtas Lietuvos Respublikos pilietybės ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos – tęstinumas, teigiama, kad teismo sprendimas prieštarauja ex injuria ius non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) principui, kadangi prievarta okupantės valstybės primesta svetimos valstybės pilietybė negali būti laikoma teisėta ar vertinama kaip dviguba pilietybė. Teismas pasirinko priešingą aiškinimo kryptį, skundžiamame sprendime nurodęs, jog pareiškėjas įgijo Lietuvos TSR pilietybę, ir šį statusą panaudojęs išvadai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos piliečiu automatiškai netapo bei juo galėjo tapti tik vėliau atlikęs papildomus veiksmus.

Teismas turėjo vertinti ne tai, kokį statusą pareiškėjui tariamai suteikė okupacinė valdžia, bet tai, ar pagal Lietuvos pilietybės tęstinumo principą ir pareiškėjo motinos teisinį statusą jis laikytinas Lietuvos Respublikos piliečiu nuo gimimo. Šios aplinkybės teismas netyrė, skundžiamame teismo sprendime nėra motyvų dėl pareiškėjo motinos pilietybės pareiškėjo gimimo metu, ar jo motinos po 1990 m. atlikti veiksmai reiškė naują Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą, ar tik iki tol egzistavusio pilietybės statuso pripažinimą ir dokumentinį įforminimą, kokią reikšmę pareiškėjui turi niekinė Lietuvos TSR pilietybė, ar niekinė Lietuvos TSR pilietybė galėjo nutraukti, pakeisti arba paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą.

Teismas nepagrįstai 1989 m. įstatymą taikė pareiškėjo gimimo momentui, nes pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), o aptariamas teisės aktas negalėjo nustatyti, kokią pilietybę pareiškėjas įgijo gimimo momentu. Teismas nepagrįstai sutapatino du skirtingus teisinius klausimus: kokiu asmeniu pareiškėjas galėjo būti laikomas pagal 1989 m. priimto teisės akto nuostatas; kokią pilietybę pareiškėjas teisine prasme įgijo gimimo momentu. Kauno miestas savaime neįrodo konkrečios pilietybės įgijimo gimimu.

Teismas nepagrįstai sutapatino 1989 m. įstatymo 1 straipsnyje nustatytų asmenų kategorijas, priėjęs prie išvados, kad visi Lietuvos TSR piliečiai iš pradžių buvo tik potencialūs Lietuvos Respublikos piliečiai, kad jiems buvo būtinas nuolatinis gyvenimas Lietuvoje ir, kad visi jie privalėjo apsispręsti bei duoti ištikimybės pasižadėjimą. Teismas trečiajai asmenų kategorijai – kiti asmenys, kurie iki įstatymo įsigaliojimo nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir turėjo nuolatinę darbo vietą arba legalų pragyvenimo šaltinį – nustatytą apsisprendimo tvarką nepagrįstai pritaikė visoms asmenų kategorijoms, įskaitant buvusius Lietuvos Respublikos piliečius, jų vaikus ir vaikaičius. Teismas turėjo konkrečiai nustatyti, kuriai 1989 m. įstatymo 1 straipsnyje nurodytai kategorijai priklausė pareiškėjo motina ir pats pareiškėjas. To nepadarius, nebuvo pagrindo daryti bendrą išvadą, kad pareiškėjo motina Lietuvos Respublikos pilietybę būtinai įgijo tik dėl vėliau pareikšto apsisprendimo, o pareiškėjas ją galėjo įgyti tik dar vėliau pagal 1991 m. Pilietybės įstatymo 25 straipsnį.

Byloje ginčijama tai, ar pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas. Teismas iš esmės prilygino pilietybės įgijimą gimimu jos įforminimu vaiko dokumentuose. Iš teismo motyvų nėra aišku, kodėl (duomenys neskelbtini) administracinė procedūra būtinai turėtų būti vertinama kaip naujos pilietybės įgijimas, o ne kaip iki tol egzistavusio pilietybės statuso patvirtinimas.

Pagal gero viešojo administravimo principą administracinio sprendimo teisėtumas negali būti grindžiamas numanomais ar neišdėstytais motyvais. Deklaratyvus Migracijos departamento teiginys apie duomenų nebuvimą negali būti prilygintas individualiam Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto sąlygų įvertinimui. Priimant Įsakymą turėjo būti aptarta, ar pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos pilietis nuo gimimo, kokį teisinį poveikį pareiškėjo statusui turėjo niekinė Lietuvos TSR pilietybė, ar (duomenys neskelbtini) atlikta procedūra sukūrė naują pilietybės statusą, ar tik jį įformino, ar pareiškėjo motinos pilietybė buvo naujai įgyta, ar pripažinta pagal tęstinumo principą.

Neturi duomenų, jog pareiškėjas atitiktų bent vieną iš pagrindų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kurio 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, taip pat 1990 m. kovo 11 d. priimtame įstatyme „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose turi būti vartojamas vienintelis oficialus valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika“. Ši įstatymo nuostata praktikoje buvo pradėta taikyti taip, kad iki 1990 m. kovo 11 d. priimti Lietuvos TSR įstatymai buvo pradėti vadinti Lietuvos Respublikos įstatymais. Taigi, ir Lietuvos TSR pilietybės įstatymas buvo pavadintas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu. Minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ir neturi įrodymų, kad jie yra kitos valstybės piliečiai, laikomi asmenimis be pilietybės.

1991 m. gruodžio 10 d. priimto Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 7 punkte buvo išaiškinta, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje nurodytų asmenų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė yra niekinė. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarime konstatuota, kad asmenys, teisėtai įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo laikomi netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės; jų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė buvo paskelbta niekine; tai reiškė, kad yra likviduojami okupacijos ir aneksijos padariniai Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems Sovietų Sąjungos pilietybė buvo primesta jėga ir prieš jų valią. Taigi, nors Lietuvos Respublikos piliečiai laikinai naudojosi TSRS piliečių pasais (pagal Pilietybės įstatymo 35 str. 2 d. (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija), jie negalėjo būti traktuojami kaip TSRS piliečiai, t. y. kaip piliečiai valstybės, prieš jų valią juos paskelbusios savo piliečiais.

Asmenys, kurie gimė 1990 m. kovo 11 d. ir vėliau, tačiau ne vėliau kaip iki 1991 m. gruodžio 10 d. (t. y. galiojant 1989 m. įstatymui), gali būti laikomi įgijusiais Lietuvos Respublikos pilietybę gimstant pagal 1989 m. įstatymo 13 straipsnį, jeigu šio asmens tėvai ar vienintelis iš tėvų vaiko gimimo metu nuolat gyveno Lietuvoje ir pagal 1989 m. įstatymo reikalavimus teisėtai įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pagal 1989 m. įstatymo 1 straipsnį, 2 straipsnio 3 ir 4 pastraipas, 1989 m. įstatymo 1 straipsnyje nurodyti asmenys, kol jie laisvai apsisprendžia dėl pilietybės, galėjo naudotis Lietuvos TSR piliečio teisėmis dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo (1989 m. įstatymo 35 str. 1 pastraipa). Lietuvos Respublikai atkuriant nepriklausomybę ir formuojant piliečių korpusą, jokia 1989 m. įstatymo 1 straipsnyje nurodyta asmenų grupė nebuvo „įpilietinta“ ipso facto (savaime), nesant asmenų valios (net ir buvę Lietuvos Respublikos piliečiai bei jų palikuonys ar nuolatiniai gyventojai). Atvirkščiai, visi asmenys buvo laikomi tik potencialiais piliečiais, garantuojant teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės ir tik dėl jos apsisprendus, t. y. savo laisva valia atlikus aktyvius veiksmus, davus ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą ir teisėtai įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę, asmenys buvo laikomi netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės. Tačiau akcentuotina, kad asmenys turėjo lygiavertę teisę ir galimybę nepriimti Lietuvos Respublikos pilietybės (neduoti ištikimybės pasižadėjimo Lietuvai, neįgyti piliečio paso). Apibūdinta „įpilietinimo“ tvarka neatitinka tipinės filiacijos (pilietybės įgijimo gimstant) sampratos, kai asmens valios (noro) būti tos valstybės piliečiu išreiškimas nėra esminis faktorius pilietybei įgyti (pastaruoju atveju asmenys yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, o dėl kitų objektyvių aplinkybių).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2025 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. 1V-305 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalies, kuria pareiškėjas PRS1 neteko Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Teismas konstatavo, jog PRS1 pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nurodytus pagrindus neturi teisės dvigubai pilietybei įgyti.

Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti, taip pat panaikinti Įsakymą ir šį klausimą perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad jis Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ne gimdamas, padaryta netinkamai aiškinant Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą, suteikiant teisinę reikšmę niekinei „Lietuvos TSR pilietybei“, taip pat nepagrįstai sutapatinant pilietybės atsiradimo momentą su jos vėlesniu administraciniu įforminimu.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABT 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Pilietybės įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 761 patvirtinto Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo nuostatos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad jis neturi teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 7 punkte nustatytu pagrindu (yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę), todėl teisėjų kolegija šios sprendimo dalies nevertina ir dėl jos nepasisako.

Bylos duomenimis pareiškėjas yra įgijęs Islandijos pilietybę. Pareiškėjas nurodo, kad jis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nurodytu pagrindu turi teisę į dvigubą (Lietuvos Respublikos ir Islandijos) pilietybę.

2010 m. gruodžio 2 d. Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 (suvestinė įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) 24 straipsnyje reglamentuoti juridiniai pagrindai, kai Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama. Pagal minėto įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 11) yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiškėjas teisę į dvigubą pilietybę grindžia Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto pagrindu, t. y. yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.

Vadovaujantis Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugsėjo 22 d.) nuostatomis, Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, pildydami pranešimą per MIGRIS, pateikia Aprašo 9 priede nurodytus duomenis ir prideda dokumentų originalų arba šių originalų notarine ar jai prilyginta tvarka patvirtintų kopijų skaitmenines kopijas, be kita ko, dokumentus, patvirtinančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytas sąlygas, jeigu Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (Aprašo 8.3 p.). Jeigu Migracijos departamentas, vykdydamas savo funkcijas, gauna informacijos, kad Lietuvos Respublikos pilietis turi kitos valstybės pilietybę, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas pradeda patikrinimą, ar šis asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (Aprašo 18 p.). Jeigu Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą sustabdo ir išsiunčia asmeniui per MIGRIS pranešimą, kad jis ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos pateiktų dokumentus, patvirtinančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytas aplinkybes. Jeigu asmuo per šio punkto pirmojoje pastraipoje nurodytą terminą nepateikia prašomų dokumentų Migracijos departamentui šio punkto nustatyta tvarka, Migracijos departamentas tęsia asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą (Aprašo 23 p.). Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, pranešimus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2, 4 ir 9 punktus, 28 straipsnio 2 ir 4 dalis ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti, ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šių prašymų, pranešimų ar dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priėmimo konsulinėje įstaigoje ar Migracijos departamente dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Migracijos departamento teikimo gavimo Vidaus reikalų ministerijoje dienos priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (Aprašo 27 p.).

Nagrinėjamu atveju byloje yra pateiktas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus raštas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo (duomenys neskelbtini), vadovaujantis 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo Nr. I-2072 25 straipsniu. Pastarajame (suvestinė įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1996 m. vasario 21 d.) buvo reglamentuotas vaikų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijus vienam iš tėvų. Atitinkamai minėto įstatymo 25 straipsnyje buvo nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo abu vaiko tėvai. Jeigu vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį vaikas faktiškai nuolat gyvena. Jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o kitas lieka asmeniu be pilietybės, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų.

Taigi byloje esantys oficialūs duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo (duomenys neskelbtini) pagal 1991 m. Pilietybės įstatymo 25 straipsnį, reglamentavusį vaiko pilietybės įgijimą vienam iš tėvų tapus Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjas jokiais bylos faktais ir teisiniais argumentais nepaneigė, kad nurodyta data žymi ne pilietybės įgijimą pagal 1991 m. Pilietybės įstatymo 25 straipsnį, o gimstant įgytos pilietybės pripažinimą ar įforminimą. Priešingai, byloje pateikti duomenys paneigia pareiškėjo argumentus, esą Lietuvos Respublikos pilietybę jis įgijo gimdamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, į pareiškėją ne kartą buvo kreiptasi tiek dėl informacijos apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, tiek dėl įrodymų, kad pareiškėjas atitinka daugybinės pilietybės įgijimo bei turėjimo sąlygas, pateikimo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, nors ir buvo prašytas pateikti 2010 m. gruodžio 2 d. Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 (suvestinė įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) 7 straipsnyje įtvirtintų išimčių taikymo sąlygas pagrindžiančius duomenis, jų neteikė. Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl dvigubos pilietybės įgijimo 2010 m. gruodžio 2 d. Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 (suvestinė įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) 7 straipsnio 11 punkte nustatytu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ginčo situacijos aktualų teisinį reguliavimą, padarė teisingą išvadą, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Lietuvos TRS piliečiai automatiškai netapo Lietuvos Respublikos piliečiais: pradžioje visi jie buvo laikomi tik potencialiais piliečiais, nes jiems buvo garantuota teisė laisvai apsispręsti dėl pilietybės; visiems jiems būtina sąlyga tapti Lietuvos piliečiais buvo nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje; apsisprendę dėl Lietuvos pilietybės, visi jie privalėjo duoti ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą. Atsižvelgiant į tai vertintina, jo pareiškėjas neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės gimimu, todėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktas jam netaikytinas.

Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia (be kita ko) Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus). Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, įvertinę faktinę situaciją ir teisinį reguliavimą, teisingai konstatavo, kad pareiškėjas neįgijo teisės į dvigubą (Lietuvos Respublikos ir Islandijos) pilietybę Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nustatytu pagrindu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.