- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-08
- Bylos Nr.
- A-1206-822/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00502-2025-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Ričardas Piličiauskas, Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (8.28Mr)ATP-B-2024-18040 ,,Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui klausimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad penkis metus gyveno Z. K. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi panaudos pagrindu. Pareiškėjas prižiūrėjo Z. K., pareiškėjui Z. K. buvo išrašiusi įgaliojimą. Pareiškėjas minėtame bute gyveno šeimininkės kvietimu, bute buvo daug pareiškėjo asmeninių daiktų. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su Tarnyba, jog atstovavimas jam būtų neperspektyvus. Z. K. pareiškėjui buvo uždraudusi duoti buto raktus D. Č., tačiau, pareiškėjo manymu, D. Č. išlaužė buto duris, galimai su policijos pareigūnų pagalba įsibrovė į butą ir pavogė pareiškėjo daiktus. Pareigūnai neteisėtai pateko į butą, buvo atlikta krata ir pavogti pareiškėjo daiktai, pareigūnai pažeidė įstatymus ir padėjo D. Č. atlikti neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skundą, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas ir dėl to pareiškėjui nesuteikta antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2024 m. lapkričio 22 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimo (toliau – ir Nutarimas) apskundimo. Tarnyba Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais.
Atsakovas teigė, kad pareiškėjas kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl to, kad negalėjo patekti į Z. K. nuosavybės teise priklausantį butą, nes D. Č. (buto šeimininkės anūkė) pakeitė buto durų spyną. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nutarimu ikiteisminio tyrimo byloje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo nustatyta, jog padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, atitinkančių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 srraipsnio 1 dalį sudėties požymių. Policijos pareigūnai nustatė, kad Z. K. leido savo anūkei pakeisti buto durų spyną, patekti į butą ir turėti buto raktus. Z. K. teigimu, pareiškėjas pas ją negyvena, o tik jai padėdavo. Atsižvelgus į tai, kad nėra nustatyti baudžiamojo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai, pareiškėjas Tarnybai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galėtų būti vykdomas ikiteisminis tyrimas, padaryta išvada, kad antrinė teisinė pagalba dėl Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą apskundimo dėl savivaldžiavimo negali būti teikiama, todėl Sprendimu pagrįstai atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Sprendimu pareiškėjas taip pat informuotas, kad savo pažeistas teises gali ginti civilinio proceso tvarka, pareikšdamas ieškinį dėl galimai jo pažeistų teisių, neįleidžiant į butą, gynimo.
Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kas jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir nemoka proceso kalbos, todėl antrinė teisinė pagalba jam turi būti suteikta. Atsakovas nurodė, kad antrinė teisinė pagalba tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų šalių piliečiams yra teikiama vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatomis. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei Tarnybai, nei teismui nėra pateikęs duomenų, kad D. Č. pateikė melagingus parodymus, jog policijos pareigūnams, kurie nagrinėjo pareiškėjo pareiškimą, yra pradėti tarnybiniai patikrinimai, jiems skirtos tarnybos nuobaudos, todėl nėra pagrindo teigti, jog Nutarimas priimtas pažeidžiant teisės aktus.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 23 d. sprendimu nutarė pareiškėjo skundą atmesti.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Tarnyba nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog pagal jo skundą būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl savavaldžiavimo, nes D. Č. pakeitė buto, kuriame jis gyveno ir laikė savo daiktus, spynas, nors buto savininkė, kuriai, pasak pareiškėjo, jis atstovavo, tam prieštaravo. Ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti, nes nenustatyti nusikalstamos veikos požymiai. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė papildomų įrodymų, kurie sudarytų prielaidas spręsti, jog galėtų egzistuoti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo skundą dėl galimo savavaldžiavimo. Savavaldžiavimui (BK 294 str.) būdingas reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galimai tolimesni veiksmai, nukreipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 str.) būtina nustatyti, jog kaltininkas, pažeidžiant teisės įgyvendinimo tvarką reikšdamas turtines pretenzijas, šioms pretenzijoms iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, jog toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Ar asmuo turėjo teisinį pagrindą reikšti pretenzijas, sprendžiama iš civilinės teisės pozicijų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 str. nurodyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-222/2017). Teismų praktikoje taip pat pasisakyta, kad neleistina, jog kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pripažįstama, kad tariamosios teisės įgyvendinimo atveju būtina nustatyti, jog kaltininkas negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187-697/2018, 2K-215-895/2019, 2K-326-303/2019, 2K-242-719/2022). Teismas pažymėjo ir tai, kad nelygiavertis prievolei prievartinis reikalavimas perduoti turtą kvalifikuojamas kaip turto prievartavimas, nes tokiu atveju reikalaujama perduoti svetimą turtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2004, 2K-53/2014, 2K-187-697/2018). Teismas, įvertinęs bendrosios kompetencijos teismų praktiką, pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nepateikta įrodymų, kurie sudarytų prielaidas abejoti Nutarimo išvada, jog pagal pareiškėjo skundą nenustatyti BK 294 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ginčo bute spynos buvo pakeistos pačios buto savininkės sutikimu, o pareiškėjas nei ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakiusiam subjektui, nei teismui nepateikė įrodymų apie savo teisę valdyti butą. Šios aplinkybės patvirtino Nutarimo išvadą dėl pagrindų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 straipsnį nebuvimo, kartu sudarydamos prielaidas išvadai dėl pareiškėjo keliamų reikalavimų, susijusių su galimybe valdyti ginčo nekilnojamąjį turtą, nepagrįstumo. Nenustatęs prielaidų pareiškėjo reikalavimą vertinti ne kaip akivaizdžiai nepagrįstą, taip pat iš visų reikšmingų faktinių duomenų esant pakankamai pagrindo išvadai, jog siekiamas inicijuoti ginčas pareiškėjui, kuris siekia, jog jam būtų teikiama antrinė teisinė pagalba, neturėtų teisinės perspektyvos, konstatavo, kad šiuo atveju egzsitavo pagrindas pareiškėjui atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimą ir skundą tenkinti.
Pareiškėjas teigia, kad teismas nepateikė įvertinimo visų veiksmų, kuriuos atliko D. Č. ir policijos darbuotojai. Pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes, kad buvo neteisėti išlaužtos durys, įsibrovė į butą, atliko kratą, o D. Č. vėliau pavogė pareiškėjo daiktus. Pareiškėjas nurodo, kad: nenustatyta, kokį pareiškimą lapkričio 17 d. D. Č. parašė policijai, ar jis buvo įregistruotas, kas policininkams davė leidimą laužti duris, daryti kratą, koks dokumentas buvo pasirašytas, ar buvo pranešta prokurorui. Šv. Roko ligoninės atsakyme nurodyta, kad bet kokie įsakymai ir nurodymai (duomenys neskelbtini) turi būti patvirtinti notaro, tačiau to nebuvo padaryta. Be to, policijos tyrėjo atsakyme išdėstyti klaidingi duomenys. Pareiškėjo vertinimu, visi šie veiksmai atitinka nusikaltimų požymius.
Pareiškėjas pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, advokatas privalo dalyvauti, jeigu asmuo nekalba valstybine kalba.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Tarnyba, susipažinusi su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, nuomonė nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo. Teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir argumentus, atliko išsamų įrodymų vertinimą, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, Tarnyba palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išsamiai išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad įvertinus nurodytą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, pažymėtina, jog byloje nepateikta įrodymų, kurie sudarytų prielaidas abejoti Nutarimo išvada, jog pagal pareiškėjo skundą nenustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ginčo bute spynos buvo pakeistos pačios buto savininkės sutikimu, o pareiškėjas nei ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakiusiam subjektui, nei teismui nepateikė įrodymų apie savo teisę valdyti butą.
Pareiškėjas iki šios dienos nei Tarnybai, nei teismui nėra pateikęs papildomų įrodymų, kurie sudarytų prielaidas spręsti, kad galėtų egzistuoti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo skundą dėl galimo savavaldžiavimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas neįvertino D. Č. (liudytoja) ir policijos darbuotojų veiksmų, kurie galimai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatas. Atsakovas pažymi, kad Tarnyba nėra gavusi informacijos, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojai galimai atliko neteisėtus veiksmus nagrinėdami pareiškėjo skundą. Pareiškėjo keliami klausimai apeliaciniame skunde nėra susiję su Sprendimo pagrįstumu ir pažymi, kad jeigu pareiškėjas mano, jog policijos darbuotojai netinkamai atliko tyrimą, buvo pateikta klaidinga informacija, jis turi teisę kreiptis su skundu į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatą, Vilniaus apygardos prokuratūrą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas siekiamas inicijuoti ginčas neturėtų teisinės persperktyvos, todėl yra pagrindas atsisakyti pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo bylos faktines aplinkybes, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti.
Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
Byloje yra gautas pareiškėjo prašymas pridėti į bylą Šv. Roko ligoninės išrašą.
ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašomas pridėti prie bylos papildomas įrodymas negalėjo būti pateikti anksčiau, jis gali būti reikšmingas, nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą, tenkina pareiškėjo prašymą ir prideda pateiktą papildomą įrodymą prie bylos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Tarnyba gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ikiteisiminio tyrimo byloje apskundimo. Tarnyba Sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais. Tarnyba Sprendime nurodė, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui dėl Nutarimo apskundimo, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, negali būti teikiama nenustačius baudžiamojo nuskaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareiškėjas nepateikė Tarnybai jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galėtų būti vykdomas ikiteisminis tyrimas. Sprendime taip pat pažymėta, kad pareiškėjas savo pažeistas teises gali ginti civilinio proceso tvarka, pareikšdamas ieškinį dėl galimai jo pažeistų teisių, neįleidžiant į butą, gynimo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 straipsniuose konkretizuota, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4709-415/2019). Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.); jei atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).
Administracinių teismų praktikoje pažymima, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti ištyrusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialiųjų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti arba jau gauna valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų nuostatas. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinė teisinė pagalba neteikiama arba antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5213-438/2018; 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5318-552/2019). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012; 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3094-502/2019).
Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekė gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo byloje apskundimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje skundžiamą Sprendimą, Nutarimą ir kitus byloje pateiktus duomenis, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba Sprendime pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktus. Šiuo atveju nenustatyti baudžiamojo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai (BK 294 str.) ir pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindų galėtų būti vykdomas ikiteisminis tyrimas.
Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, nekartodama sprendime išdėstytų motyvų iš naujo, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.