Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo (jo senelė ir prosenelė buvo lietuvės), kuris į Lietuvą atvyko 2011 metais, būdamas 13 metų, kartu su savo tėvais. Pareiškėjui buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, dabartinis leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) buvo išduotas 2026 m. vasario 2 d. ir galioja iki 2031 m. vasario 2 d. Pareiškėjas yra stipriai integravęsis Lietuvos visuomenėje, jis neplanuoja grįžti į (duomenys neskelbtini), jo gyvenimas ir ateities planai yra neatsiejami nuo Lietuvos;

pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio pasas galiojo iki 2024 m. birželio 27 d. Pareiškėjas iki paso galiojimo pabaigos kreipėsi į institucijas (Armėnijos Respublikos ambasadą Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Armėnijos ambasada) ir kt.) dėl paso gavimo (pakeitimo), tačiau jo teikiamus dokumentus atsisakyta priimti, aiškiai nenurodant atsisakymo priežasčių. Pareiškėjas neturėjo tai patvirtinančių įrodymų, į jo paklausimus nebuvo atsakoma;

pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierę (toliau – ir Seimo kontrolierė) su skundu dėl Departamento pareigūnų veiksmų (neveikimo) ir 2026 m. sausio 7 d. gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kad Seimo kontrolierė Departamento direktorei rekomendavo: 1. iš naujo spręsti pareiškėjo prašymų dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo ir užsieniečio paso išdavimo priėmimo klausimą; 2. imtis priemonių, kad Departamento pareigūnai asmenims suteiktų išsamią informaciją, laikydamiesi Užsieniečio paso išdavimo tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo nuostatų bei viešojo administravimo principų, kurie įpareigoja elgtis rūpestingai, atidžiai;

pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 16 d. Armėnijoje iškelta baudžiamoji byla dėl vengimo atlikti privalomąją karinę ar alternatyviąją tarnybą, todėl, grįžęs į kilmės valstybę, jis būtų persekiojamas, sulaikytas ir jam grėstų laisvės atėmimo bausmė. Tai patvirtina Armėnijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos informacijos centro 2025 m. gegužės 22 d. pažyma Nr. 88/4-1170, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. yra ieškomas dėl veikos, numatytos Armėnijos Respublikos baudžiamojo kodekso 327 straipsnio 1 dalyje, už kurią gali būti skiriamas areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Apie pradėtą baudžiamąjį persekiojimą jis oficialiai sužinojo tik praėjusiais metais;

Sprendime pateikta nepagrįsta išvada, kad Armėnijoje numatyta bausmė už karo tarnybos vengimą nėra neproporcingai griežta ar prieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams. Pagal Armėnijos įstatymus už šią veiką gresia areštas iki 2 mėnesių arba laisvės atėmimas iki 3 metų, todėl tokia bausmė yra griežta, o Departamento darbuotojai nėra kompetentingi vertinti jos atitikties žmogaus teisių apsaugos principams;

pareiškėjas atitinka visas Įstatymo 37 straipsnyje nustatytas sąlygas, nes, be kita ko, jis negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, kadangi grįžimo į kilmės valstybę atveju kiltų grėsmė jo sveikatai, gyvybei ir laisvei. Sprendime tik formaliai konstatuota, kad nepakanka duomenų apie individualią grėsmę, neatsižvelgiant į tai, kad atsakovui buvo žinoma apie pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą, riziką būti sulaikytam ir objektyvų negalėjimą grįžti į Armėniją;

pareiškėjas negali gauti paso nei iš Armėnijos ambasados, nei nuvykęs į Armėniją, todėl atsakovo atsisakymas išduoti užsieniečio pasą pažeidžia jo teises. Be to, Sprendimas neatitinka Įstatymo tikslų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio, įtvirtinančio teisę laisvai išvykti iš šalies ir į ją grįžti. Pareiškėjas, neturėdamas kelionės dokumento, negali naudotis judėjimo laisve, nors jis nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai.

atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2026 m. sausio 16 d. prašymą, nustatė, kad pareiškėjas neatitinka vienos iš Įstatymo 37 straipsnyje nustatytų kumuliatyvių sąlygų, t. y. nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, todėl atsakovas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui užsieniečio pasą. Šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus;

pareiškėjo pateikta Armėnijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos informacijos centro 2025 m. gegužės 22 d. pažyma Nr. 88/4-1170 patvirtina tik tai, kad pareiškėjas yra ieškomas dėl nurodytos veikos, o ne tai, kad jam iškelta baudžiamoji byla ir jis bus nubaustas laisvės atėmimo bausme. Be to, vengimas vykti į kilmės valstybę dėl privalomosios karo tarnybos atlikimo nereiškia, kad užsienietis negali grįžti, kadangi karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga. Taip pat nenustatyta pagrindo prielaidai, jog Armėnijoje numatyta bausmė už karo tarnybos vengimą yra neproporcingai griežta ar prieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams. Pareiškėjo nenoras atlikti karinę tarnybą yra jo asmeninis pasirinkimas, o ne objektyvi kliūtis gauti nacionalinį pasą;

viešojoje erdvėje nėra duomenų, jog šiuo metu geopolitinė situacija dėl Armėnijos ir Azerbaidžano teritorinio konflikto yra paaštrėjusi. Pareiškėjo teiginiai nepatvirtina, kad dėl nurodytų aplinkybių kilmės valstybėje kiltų reali rizika jo sveikatai ir gyvybei. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijose nėra nurodyta nevykti į Armėniją, o pareiškėjas nepagrindė, kodėl jam reikėtų vykti į rizikingus pasienio regionus ar keliauti per uždarytas sienas;

pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad jis negali vykti į Armėniją, nes neturi galiojančio kelionės dokumento. Armėnijos ambasados interneto svetainėje yra nurodyta galimybė Armėnijos piliečiams, negalintiems ambasadoje gauti paso, gauti grįžimo dokumentą kelionei į Armėniją;

Departamentas, atsižvelgdamas į Seimo kontrolierės rekomendacijas, ėmėsi veiksmų: 2026 m. sausio 16 d. priėmė pareiškėjo prašymus dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo ir užsieniečio paso išdavimo bei priminė darbuotojams pareigą teikti išsamią informaciją, laikantis teisės aktų ir viešojo administravimo principų. Šios rekomendacijos neįpareigoja išduoti užsieniečio pasą, jei pareiškėjas neatitinka įstatymo reikalavimų;

pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sprendimas neišduoti užsieniečio paso neproporcingai riboja jo teises. Pareiškėjas gali toliau gyventi Lietuvoje, dirbti ir naudotis socialinėmis garantijomis. Vien tai, kad be kelionės dokumento jis negali laisvai vykti į kitas valstybes, savaime nelaikoma esminiu jo teisių pažeidimu.

II.

Teismas nustatė:

pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjui 2026 m. vasario 2 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2031 m. vasario 2 d.;

Departamentas Sprendimu atsisakė išduoti užsieniečio pasą, konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepagrindžia objektyvių priežasčių, dėl kurių jis negalėtų gauti Armėnijos Respublikos paso per Armėnijos ambasadą ar nuvykti į Armėniją paso gavimo tikslu.

37 straipsnyje įtvirtintų dviejų pirmųjų sąlygų užsieniečio pasui išduoti egzistavimo: leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) suteikia pareiškėjui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso, nes Armėnijos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo iki 2024 m. birželio 27 d. Ginčas iš esmės kilo dėl to, ar egzistuoja objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negali gauti paso iš kilmės valstybės kompetentingų įstaigų.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus pareiškėjo paaiškinimus ir dokumentus, konstatavo, kad pareiškėjui dar 2024 m. kovo mėn. buvo suteikta informacija apie Armėnijos Respublikos paso gavimo tvarką ir būtinus dokumentus pasui gauti. Armėnijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos ir pilietybės tarnyba bei Armėnijos ambasada pareiškėjui nurodė dokumentus, kuriuos būtina pateikti siekiant gauti ar pakeisti Armėnijos Respublikos piliečio pasą. Tokia informacija taip pat viešai skelbiama Armėnijos ambasados interneto svetainėje. Teismas, atsižvelgdamas į tai, atmetė pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo paaiškintos paso išdavimo sąlygos ar tikrosios priežastys, dėl kurių dokumentai nebuvo priimti.

Teismas pripažino pagrįsta atsakovo poziciją, kad pareiškėjo atsisakymas pateikti Armėnijos institucijų reikalaujamus dokumentus bei tęsti paso gavimo procedūrą pagal Armėnijos Respublikos įstatymais nustatytą tvarką yra susijęs su jo asmeniniu subjektyviu apsisprendimu vengti galimų teisinių pasekmių dėl karo prievolės vykdymo, tačiau tokios aplinkybės nėra objektyvios, t. y. nuo pareiškėjo valios nepriklausančios, kliūtys gauti kilmės valstybės išduodamą pasą ar kelionės dokumentą, nuvykus jį gauti į kilmės valstybę. Byloje nėra duomenų, kad buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti grįžimo dokumentą ar kitaip užkirstas kelias vykti į Armėnijos Respubliką paso gavimo tikslu.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę yra grindžiama tik prielaidomis ir subjektyviu situacijos vertinimu, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių realią, individualizuotą ir tiesiogiai pareiškėjui kylančią grėsmę jo teisėms ar saugumui, byloje nepateikta. Atsakovas Sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo baimė vykti į kilmės valstybę dėl Kalnų Karabacho regione vykstančio karinio konflikto yra grindžiama hipotetine prielaida, todėl nelaikytina pakankamai pagrįsta. Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho yra lokalizuoto pobūdžio, vykstantis konkrečioje teritorijoje, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kad siekiant gauti kilmės valstybės pasą jam būtina vykti tik į Kalnų Karabacho teritoriją. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių grėsmę jo gyvybei ar sveikatai visoje Armėnijos teritorijoje. Teismas akcentavo, kad vien bendro pobūdžio informacija apie geopolitinę situaciją ar karinį konfliktą kilmės valstybėje savaime nesudaro pagrindo konstatuoti objektyvų negalėjimą gauti kilmės valstybės išduodamą dokumentą.

Teismas pabrėžė, kad, pagal teismų praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1264-1188/2024), vienintelė procedūra, kurios metu Migracijos departamentas turi pareigą vertinti užsieniečiui kylančias grėsmes jo kilmės valstybėje, yra prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra. Šiuo atveju pareiškėjas nėra ir niekada nebuvo pateikęs prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, todėl atsakovui nekilo pareiga vertinti pareiškėjo nurodomos baimės grįžti į kilmės valstybę ar galimų grėsmių joje, sprendžiant užsieniečio paso išdavimo klausimą. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad atsakovas privalėjo vertinti pareiškėjo argumentus ar pateiktus duomenis dėl tariamos grėsmės jo kilmės valstybėje, nagrinėdamas prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų apie sveikatos būklę nurodė, kad, kaip nustatė Departamentas, pagal Armėnijos Respublikos teisinį reguliavimą asmenys, dėl sveikatos būklės pripažinti netinkamais karo tarnybai, gali būti atleidžiami nuo privalomosios karo tarnybos kompetentingos institucijos sprendimu. Vien pareiškėjo subjektyvus vertinimas, kad jo sveikatos būklė galimai nesuderinama su karo tarnyba, nesudaro pagrindo išvadai, jog jis galėtų būti nepagrįstai kviečiamas atlikti šaukimo į privalomąją karo tarnybą procedūras ir tai yra objektyvi kliūtis jam grįžti į Armėniją. Be to, būtinybė kelis kartus per metus tikrintis sveiktą ir ja nuolat rūpintis taip pat nėra objektyvi kliūtis, trukdanti tik tam tikram laikotarpiui, reikalingam pasui gauti, grįžti į Armėniją. Pagal pareiškėjo paaiškinimus, jis dirba, todėl, teismo vertinimu, jo sveikatos būklė nėra tokia bloga, kad jis negalėtų keliauti.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl VAĮ nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti. Sprendime yra aptartos reikšmingos faktinės aplinkybės, jos susietos su ginčui taikytinomis teisės normomis, įvertinta individuali pareiškėjo situacija bei pateikti motyvai, kuriais grindžiama išvada dėl objektyvių kliūčių neegzistavimo. Atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, visapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Teismas, atsižvelgdamas į padarytas išvadas, atmetė pareiškėjo skundą.

III.

teismas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų ir pateiktų įrodymų, nemotyvavo savo išvadų, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir nepagrįstai atmetė skundą;

teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis tikrai neturi galimybės gauti pasą, išnaudojus visas priemones ir visus būdus šį klausimą išspręsti pagal Armėnijos Respublikos teisės aktus. Iš esamos situacijos akivaizdu, kad kilmės valstybėje prieš pareiškėją yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas, todėl dėl realios sulaikymo, baudžiamojo persekiojimo ir laisvės atėmimo bausmės paskyrimo rizikos pareiškėjas niekada neplanuoja grįžti į kilmės valstybę. Pagal Armėnijos Respublikos baudžiamojo kodekso 327 straipsnio 1 dalį, kuri atitinka naujojo Armėnijos Respublikos baudžiamojo kodekso 461 straipsnio 1 dalį, už vengimą atlikti privalomąją karinę arba alternatyvią tarnybą yra numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 5 metų, o už tokią veiką karo padėties ar karo metu numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 6 iki 12 metų. Laikytina, kad pareiškėjas nurodo objektyvias priežastis, dėl kurių jis negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų;

pareiškėjas į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui atvyko būdamas 13 metų. Jis čia teisėtai gyvena, baigė mokslus ir dirba. Pareiškėjas neketina grįžti į Armėniją. Negalima iš pareiškėjo reikalauti grįžti į Armėniją, t. y. atlikti veiksmus, kurie objektyviai sukeltų jam baudžiamojo persekiojimo ar laisvės atėmimo grėsmę;

pareiškėjas dėjo visas pastangas, siekdamas gauti Armėnijos Respublikos piliečio pasą. Armėnijos institucijų pateikti atsakymai patvirtina, kad jis pageidaujamo dokumento negali gauti, neišvykdamas iš Lietuvos. Armėnijos ambasados 2026 m. kovo 25 d. rašte nurodyta, kad atsisakoma išduoti (pakeisti) pasą, jei asmuo nepateikė įstatymu reikalaujamų dokumentų arba jei jis yra paieškomas už nusikalstamą veiką, o šiuo atveju pareiškėjas yra paieškomas Armėnijos Respublikos policijos. Kaip matyti, pareiškėjo negalėjimas gauti užsienio valstybės pasą yra grindžiamas ne jo asmeniniu apsisprendimu nevykti į Armėniją, bet objektyviomis aplinkybėmis, t. y. oficialiai vykdomu baudžiamuoju persekiojimu, paieška ir Armėnijos institucijų atsisakymu išduoti pasą;

nors teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie akivaizdžiai neproporcingą ar diskriminacinį baudžiamąjį persekiojimą, Įstatymo 37 straipsnio taikymui tokios aplinkybės nėra būtinos, t. y. nėra reikalavimo įrodyti, kad kilmės valstybėje vykdomas persekiojimas yra neteisėtas ar pažeidžiantis tarptautinę teisę. Pakanka nustatyti, kad egzistuoja objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, dėl kurių jis faktiškai negali gauti (pakeisti) paso. Šiuo atveju tokios aplinkybės yra nustatytos – oficialiai vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir su juo susijusi reali laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjas savo pasirinkimu nevengia kreiptis į Armėnijos institucijas, bet objektyviai negali to padaryti, nerizikuodamas savo laisve. Tokia situacija visiškai atitinka Įstatymo 37 straipsnyje vartojamą „objektyvių priežasčių“ sampratą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 26S45615, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti užsieniečio pasą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu atsisakė išduoti užsieniečio pasą, konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepagrindžia objektyvių priežasčių, dėl kurių jis negalėtų gauti Armėnijos Respublikos paso per Armėnijos Respublikos ambasadą Lietuvos Respublikoje ar nuvykti į Armėnijos Respubliką.

Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kurio 37 straipsnyje nustatyta, kad užsienio valstybės piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba jis yra pamestas ar sunaikintas, ir dėl objektyvių priežasčių negali jo gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas užsieniečio pasas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-357 patvirtinto Užsieniečio paso išdavimo tvarkos aprašo 29 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, patikrinęs Gyventojų registre duomenis apie užsienietį ir jam išduotus Lietuvos Respublikos asmens dokumentus bei apie užsieniečio gyvenamąją vietą, išnagrinėjęs užsieniečio prašymą išduoti (pakeisti) pasą ir kartu pateiktus dokumentus, įvertinęs priežastis, dėl kurių užsienietis negali galiojančio kelionės dokumento gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, nustato, ar gali būti užsieniečiui pasas išduotas ar pakeistas. Jeigu prašymą išduoti (pakeisti) pasą pateikia užsienietis, turintis galiojantį leidimą gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, kuris laisvos formos paaiškinime nurodo, kad bijo kreiptis į savo kilmės valstybės kompetentingas įstaigas dėl paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento gavimo, tokia baimė laikoma objektyvia priežastimi Įstatymo 37 straipsnio 1 dalies prasme.

Pareiškėjas 2026 m. sausio 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti užsieniečio pasą, taip pat paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2024 m. kovo 4 d., 2024 m. gegužės 27 d. ir 2024 m. spalio 8 d. kreipėsi į Nepaprastąjį ir įgaliotąjį Armėnijos Respublikos Lietuvos Respublikai ambasadorių, taip pat 2024 m. kovo 12 d. į Armėnijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos ir pilietybės tarnybą dėl Armėnijos Respublikos piliečio paso gavimo (pakeitimo), kadangi jo galiojimo laikas baigėsi, tačiau pasas nebuvo išduotas. Prie 2026 m. sausio 16 d. prašymo pridėtame paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. Armėnijoje jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vengimo atlikti privalomąją karinę ar alternatyviąją tarnybą, todėl grįžęs į kilmės valstybę jis būtų persekiojamas, suimtas ir nubaustas laisvės atėmimo bausme. Migracijos departamentas pareiškėjo atsisakymą bendradarbiauti su ambasada ir pateikti reikalaujamus dokumentus vertino kaip subjektyvų apsisprendimą. Pirmosios instancijos teismas laikosi nuostatos, kad vengimas vykti į kilmės valstybę dėl privalomosios karo tarnybos savaime nelaikytinas kliūtimi grįžti, nes karo prievolė yra pilietinė pareiga, o duomenų apie neproporcingą ar žmogaus teisių apsaugos principams prieštaraujančią atsakomybę už jos vengimą Armėnijoje nenustatyta.

Pareiškėjo atstovas 2026 m. balandžio 9 d. papildomai pateikė Armėnijos Respublikos ambasados Lietuvoje 2026 m. kovo 25 d. atsakymą į pareiškėjo prašymą dėl Armėnijos piliečio paso pakeitimo ir kitus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo kreipimąsi į ambasadą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes dėl tariamo Armėnijos Respublikos institucijų nebendradarbiavimo, pagrįstai padarė išvadą, kad jie nepatvirtina nei Armėnijos Respublikos institucijų atsisakymo išduoti pasą, jeigu būtų pateikti visi būtini dokumentai, nei objektyvių kliūčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų tokio paso gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų institucijų, jeigu išspręstų savo pilietinės pareigos vykdymo ar atleidimo nuo jos klausimą. Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo nurodyta pateikti papildomus dokumentus ar įvykdyti nacionalinės teisės aktuose nustatytus reikalavimus, savaime nereiškia, kad kilmės valstybės institucijos atsisakė išduoti pasą ar sudarė neįveikiamas kliūtis jam gauti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Armėnijos Respublikos institucijos pareiškėjui aiškiai nurodė, jog paso išdavimo procedūrai būtina pateikti dokumentus, susijusius su karine prievole, t. y. karinį bilietą arba pažymą apie registraciją karo prievolės įskaitoje. Armėnijos Respublikos ambasados 2026 m. kovo 25 d. raštas priimtas jau po skundžiamo Sprendimo priėmimo, ir yra nesusijęs su Sprendimo priėmimu, bet ir nepaneigia Migracijos departamento išvadų. Šiame rašte papildomai patvirtinama, kad paso išdavimo procedūra negalėjo būti atlikta dėl to, kad pareiškėjas pateikė tik pasibaigusio galiojimo pasą, tačiau nepateikė dokumentų, susijusių su karo prievolininko statusu.

Pareiškėjo atsisakymas pateikti Armėnijos Respublikos institucijų reikalaujamus dokumentus bei tęsti paso gavimo procedūrą pagal Armėnijos Respublikos įstatymais nustatytą tvarką yra susijęs su jo subjektyviu apsisprendimu vengti galimų teisinių pasekmių dėl karo prievolės vykdymo, tačiau tokios aplinkybės nėra objektyvios, t. y. nuo pareiškėjo valios nepriklausančios kliūtys gauti kilmės valstybės išduodamą pasą ar kelionės dokumentą, nuvykti jį gauti į kilmės valstybę.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų atsisakyta išduoti grįžimo dokumentą ar kitaip užkirstas kelias vykti į Armėnijos Respubliką paso gavimo tikslu. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik prielaidomis ir subjektyviu situacijos vertinimu, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių realią, individualizuotą ir tiesiogiai pareiškėjui kylančią grėsmę jo teisėms ar saugumui, byloje nepateikta.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su prašymu gauti užsieniečio pasą pateikė Armėnijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos informacijos centro 2025 m. gegužės 22 d. pažymą Nr. 88/4-1170, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas yra ieškomas nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. dėl veikos, numatytos Armėnijos Respublikos baudžiamojo kodekso 327 straipsnio 1 dalyje, susijusios su vengimu atlikti privalomąją karinę ar alternatyviąją tarnybą.

Pareiga atlikti privalomąją karinę ar alternatyviąją tarnybą bei baudžiamoji atsakomybės už jos vengimą yra numatyta ir Lietuvoje, todėl pats savaime pareiškėjo paieškos dėl vengimo ją atlikti faktas nelaikytinas nepagrįstu ir neteisėtu jo persekiojimu, kuris galėtų būti vertinamas kaip objektyvi kliūtis jam grįžti į Armėniją pasikeisti pasą ir išspręsti savo pilietinės pareigos vykdymo klausimą. Prisimintina, kad pagal Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos tarpusavio santykiams taikytinos Europos Tarybos ekstradicijos konvencijos 2 straipsnio 1 dalį, asmenys išduodami už nusikaltimus, už kuriuos yra baudžiama laisvės atėmimu arba sulaikymu bent vieneriems metams, arba dar griežtesne bausme, ir pagal prašančiosios, ir pagal prašomosios šalies įstatymus. Todėl, jei Armėnijos Respublika pateiktų Lietuvos Respublikai prašymą dėl pareiškėjo ekstradicijos, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos tokį prašymą turėtų nagrinėti ir priimti dėl jo sprendimą. Taip pat minėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 2 straipsnio 1 dalį, abiejų susitariančiųjų šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą baudžiamosiose bylose. Pagal šios sutarties 3 straipsnį, teisinė pagalba apima susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymų numatytus procesinius veiksmus, pavyzdžiui, kaltinamųjų, teisiamųjų apklausą, ekspertizių, teisminės apžiūros atlikimą, daiktinių įrodymų perdavimą, baudžiamojo persekiojimo vykdymą ir nusikaltimus padariusių asmenų išdavimą kitos šalies prašymu. Atsižvelgiant į šių Lietuvos Respublikos tarptautinių sutartinių įsipareigojimų turinį, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad dėl realios sulaikymo, baudžiamojo persekiojimo ir laisvės atėmimo bausmės paskyrimo rizikos jis niekada neplanuoja grįžti į kilmės valstybę, nereiškia, kad Armėnijoje iškeltos baudžiamosios bylos poveikio jis jokiu atveju nepatirs Lietuvoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, išsamiai ir visapusiškai įvertino visas reikšmingas individualias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjo ankstesnis prašymas išduoti užsieniečio pasą jau buvo atmestas Departamento 2025 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 25S55115, kuris buvo paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025, kurioje jau buvo įvertintos tos pačios pareiškėjo nurodomos priežastys, išskyrus pareiškėjo vykdomą paiešką dėl vengimo atlikti privalomąją kartinę tarnybą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.