Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios NUT1 gynėjo advokato Stasio Kasiulio apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, NUT1 skirti 6 (šeši) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio faktinio vykdymo dienos.

Iš NUT1 priteista 1 500,00 (vienas tūkstantis penki šimtai) eurų neturtinei žalai ir 150,00 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt) eurų turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (1 650,00 eurų) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nukentėjusiosios NKA1 naudai. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš NUT1 priteista 600,00 (šeši šimtai) eurų NKA1 proceso išlaidų.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti nepakeistą iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios NUT1 gynėjo advokato Stasio Kasiulio apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistosios NUT1 gynėjas apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, savo ginamosios kaltės ir jai inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau gynėjo pateiktu apeliaciniu skundu nesutinkama su paskirta bausme (jos rūšimi) ir prašoma vietoje nuteistajai paskirtos laisvės apribojimo bausmės paskirti baudos bausmę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo nuosprendžio motyvus, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai NUT1 inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, skundžiamame nuosprendyje pakankamai nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai NUT1 pripažino kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose ir pasisako tik jame keliamu klausimu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, kartu atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą gali būti skiriama viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmė.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas NUT1 bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tinkamai vadovavosi prieš tai paminėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis – atsižvelgė į visas tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kaltininkės asmenybę apibūdinančias aplinkybes.

Bylos duomenimis nustatyta, kad NUT1 padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) veikdama tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jos baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat buvo įvertinta nuteistosios asmenybė. Neteista, bausta administracinėmis nuobaudomis (2 t., b. l. 46–48), nedirba. Turi nuolatinę gyvenamąją vietą, viena augina nepilnametį sūnų. Įvertinus visas bylos aplinkybes ir siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų, teismas kaltinamajai (tuo metu) paskyrė BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, nustatant 9 (devynių) mėnesių bausmės dydį. Taigi, apeliantei skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmės rūšis yra viena iš sankcijoje numatytų švelnesnių bei palankesnių, paskirta bausmė nėra susijusi su realiu laisvės ribojimu. Skiriant laisvės apribojimo bausmę, teismas intensyvios priežiūros nuteistajai neskyrė (BK 48 straipsnio 3 dalis).

Kadangi byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, kaltinamoji (tuo metu) prisipažino kalta, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, NUT1 buvo paskirta vienu trečdaliu sumažinta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Kaip jau buvo minėta, nuteistosios gynėjas aukštesnio teismo prašo jos ginamajai paskirti baudos bausmę. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 1 dalimi, kurioje išdėstytos bausmių rūšys, laisvės apribojimo bausmė yra griežtesnė nei bauda. Tai yra apeliaciniu skundu prašoma skirti švelnesnę bausmės rūšį. Kaip teisingai akcentuojama apeliaciniame skunde, BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje tokia bausmės rūšis, kaip bauda, nenumatyta. BK 140 straipsnio 1dalies sankcijoje yra numatytos šios alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos gali būti taikomos, pirmiausia teismui nustačius, jog nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį.

BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal įstatymo prasmę, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo nurodyta, bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į paminėtą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir nuteistajai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra pagrindo, nes nenustatyta, kad nuteistoji būtų pati savo noru atvykusi ar pranešusi apie šią veiką arba sulaikyta užklupta darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažinusi ją padariusi, duomenų apie turtinės žalos atlyginimą nėra. Kadangi nėra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, neišpildyta ir viena iš BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Taip pat taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti apeliantei švelnesnę bausmę nei laisvės apribojimas, nėra pagrindo, nes apeliaciniame skunde nenurodyta jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl nuteistajai turėtų būti skiriama švelnesnė baudos bausmė. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, tenkinti nuteistosios gynėjo prašymą ir skirti jai už padarytą nusikalstamą veiką baudos bausmę nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo argumentai, kad BK 284 straipsnio sankcijoje numatyta baudos bausmė bei tai, kad siekdama patvirtinti baudos sumokėjimo galimybę, nuteistoji į teismo depozitine sąskaitą įnešė lėšų, nagrinėjamo klausimo išsprendimui esmės nesudaro, pirmiau padarytos aukštesnio teismo išvados nekeičia.

Taip pat šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia nuteistosios ir jos gynėjo dėmesį į tai, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reikalauja, kad skiriamos baudžiamosios atsakomybės priemonės savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę, teismas nuodugniai įvertina pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia padaryta nusikalstama veika ir ją padaręs asmuo, ir skiria proporcingas baudžiamojo poveikio priemones. Pažymėtina, kad valstybės nustatytų baudžiamosios atsakomybės priemonių proporcingumas padarytam teisės pažeidimui reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtus asmens teisių ir laisvių apribojimus, bet ir tai, kad turi būti užtikrinama, kad jie paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, padėtų nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų nusikalstamų veikų.

Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, kadangi pernelyg švelnūs, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkantys ribojimai, kurie yra tik simboliniai, pažeidžia humaniškumo principą, taip yra formuojamas nebaudžiamumo įspūdis ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, jas pažeisti pakartotinai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamosios atsakomybės priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų padarinių, nepatogumų, susijusių su padaryta veika. Baudžiamasis procesas ir jo pabaigoje skiriama bausmė, o nuteisus laisvės apribojimo bausme ir paskiriami įpareigojimai turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamus neigiamus padarinius, todėl tokių padarinių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtas priemones, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, daro išvadą, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. gegužės 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apylinkės teismo paskirta bausmė yra teisinga, todėl skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistosios NUT1 gynėjo advokato Stasio Kasiulio apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios NUT1 gynėjo advokato Stasio Kasiulio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.