Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-08-05 · Administracinė byla Nr. eAS-2612-575/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-08-05
Bylos Nr.
eAS-2612-575/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04769-2026-9
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas, Dalia Višinskienė, Milda Vainienė
Pareiškėjas
D. R.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eAS-2612-575/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04769-2026-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I S2026 m. rugpjūčio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. R. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: i) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2026 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 26S99472 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių, t. y. 5 metus, nuo Sprendimo priėmimo dienos; ii) panaikinti Migracijos departamento Sprendimo dalį, kuria į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, galiojantis 60 mėnesių (5 metus) nuo Sprendimo priėmimo dienos ir apimantis kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarijos, Norvegijos Karalystės, Lichtenšteino ir Islandijos), teritorijas; iii) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2026 m. sausio 29 d. raštą Nr. 18-2235 ta apimtimi, kuria pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui; iv) panaikinti VSD 2026 m. kovo 16 d. raštą Nr. 18-2471 ta apimtimi, kuria konstatuota, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikos ir kitų Europos Sąjungos valstybių teritorijoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjui nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti reikalavimus.

Teisme 2026 m. birželio 29 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad skunde pareikšti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, nes Migracijos departamento 2026 m. gegužės 14 d. Sprendimas buvo grindžiamas būtent VSD 2026 m. sausio 29 d. raštu Nr. 18-2235 ir 2026 m. kovo 16 d. raštu Nr. 18-2471 (toliau kartu – ir Raštai). Todėl Raštų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas buvo būtinas sprendžiant dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo. Pareiškėjas taip pat prašė, kad tuo atveju, jeigu teismas laikytų Raštus nesančius savarankišku administracinės bylos ginčo dalyku, būtų atsisakyta priimti ne visą skundą, o priimti nagrinėti reikalavimai dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo, Raštus vertinant kaip esminį šio Sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. birželio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo D. R. patikslinto skundo dalį dėl Raštų panaikinimo, o kitą patikslinto skundo dalį priėmė nagrinėti.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimai panaikinti VSD 2026 m. sausio 29 d. raštą Nr. 18-2235 ta apimtimi, kuria pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, ir VSD 2026 m. kovo 16 d. raštą Nr. 18-2471 ta apimtimi, kuria konstatuota, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikos ir kitų Europos Sąjungos valstybių teritorijoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nenagrinėtini administraciniame teisme. Teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant skundą dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo, Raštai bus įvertinti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patikslinto skundo dalis dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintus reikalavimus, todėl ją priėmė nagrinėti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas VSD skunde įvardijo atsakovu, tačiau, atsižvelgiant į ginčo ribas, VSD laikytinas trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

III.

Pareiškėjas D. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl Raštų panaikinimo, ir grąžinti šios patikslinto skundo dalies priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo vertinimu, ginčijami Raštai nėra vien informacinio pobūdžio dokumentai, nes jie buvo priimti dėl konkretaus asmens, juose pateiktas neigiamas pareiškėjo vertinimas, jie tapo Migracijos departamento Sprendimo pagrindu ir būtent dėl jų pareiškėjui buvo nustatytas penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei į SIS įtrauktas perspėjimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, klausimas, ar Raštai pagal savo turinį yra savarankiški individualūs administraciniai aktai, negalėjo būti išspręstas skundo priėmimo stadijoje, neišnagrinėjus bylos iš esmės. Jeigu Raštai yra reikšmingi Migracijos departamento Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, jie negali būti laikomi akivaizdžiai nesukeliančiais teisinių pasekmių. Tokiu atveju klausimas dėl jų teisinės prigimties turėjo būti sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės, o ne skundo priėmimo stadijoje.

Pareiškėjas nurodo, kad, kol Raštai nėra panaikinti, valstybės institucijų dokumentuose išlieka užfiksuota išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada gali būti pakartotinai naudojama sprendžiant kitus su pareiškėjo teisine padėtimi susijusius klausimus. Todėl vien Migracijos departamento Sprendimo ginčijimas neužtikrina visapusiškos ir veiksmingos pareiškėjo pažeistų teisių gynybos. Ši aplinkybė ypač svarbi todėl, kad 2026 m. kovo 16 d. rašte Nr. 18-2471 konstatuota ne tik tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, bet ir tai, kad tokią grėsmę kelia jo buvimas kitų Europos Sąjungos valstybių teritorijoje. Pareiškėjo teigimu, tai reiškia, kad Raštų poveikis yra platesnis nei vien Migracijos departamento sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjo vertinimu, teismas neįvertino Raštų turinio, paskirties ir realių pasekmių pareiškėjui, nepagrįstai pripažino juos akivaizdžiai nenagrinėtinais teisme, nors juose pateiktas individualus pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas, kuris tapo lemiamu Migracijos departamento Sprendimo priėmimo pagrindu.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl Raštų panaikinimo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, ABTĮ 5 straipsnį, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 24 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 33 straipsnio 5 dalį ir 88 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsisakymas priimti skundo dalį dėl Raštų užkerta kelią pareiškėjui tiesiogiai patikrinti, ar VSD vertinimas nebuvo paremtas bendra prezumpcija dėl Baltarusijos piliečių, technologijų sektoriaus darbuotojų ar ankstesnių darboviečių, o ne individualiais pareiškėjo veiksmais.

Pareiškėjo vertinimu, atsisakymas priimti skundo dalį dėl Raštų panaikinimo apribojo pareiškėjo teisę į veiksmingą teisminę gynybą, teisę ginti savo reputaciją, garbę ir orumą, teisę į privataus gyvenimo gerbimą, teisę į individualų ir proporcingą SIS perspėjimo pagrindo patikrinimą, teisę į nediskriminacinį individualų vertinimą ir teisę į neigiamų duomenų apie asmenį bei jam priskirto administracinio statuso teisėtumo patikrą. Šių teisių gynyba negali būti laikoma užtikrinta vien dėl to, kad teismas nagrinės Migracijos departamento Sprendimą, nes tokiu atveju pareiškėjas galėtų ginčyti pasekmę, bet negalėtų tiesiogiai ginčyti pirminės ir lemiamos tos pasekmės priežasties – VSD atlikto individualaus vertinimo.

Pareiškėjo vertinimu, ginčo dalyje dėl Raštų panaikinimo būtent VSD yra juos priėmęs viešojo administravimo subjektas. Todėl toje ginčo dalyje VSD, pareiškėjo vertinimu, negali būti laikomas tik trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Teismas, laikydamas VSD tik trečiuoju suinteresuotu asmeniu, faktiškai pašalino pareiškėjo reikalavimą VSD iš bylos nagrinėjimo dalyko, nors šis reikalavimas buvo aiškiai suformuluotas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas yra Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl Raštų panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Iš pareiškėjo patikslinto skundo turinio matyti, kad jis prašo panaikinti VSD 2026 m. sausio 29 d. raštą Nr. 18-2235 ta apimtimi, kuria pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, ir VSD 2026 m. kovo 16 d. raštą Nr. 18-2471 ta apimtimi, kuria konstatuota, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikos ir kitų Europos Sąjungos valstybių teritorijoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.), kad administracinės bylos ginčo dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas ar kitaip sukelia jiems teisines pasekmes.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jeigu skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas nesukelia teisinių pasekmių ir todėl negali būti administracinės bylos ginčo dalyku, skundą atsisakoma priimti. Nagrinėdamas skundą dėl teisinių pasekmių negalinčio sukelti ir nesukeliančio akto ar veiksmo, teismas negalėtų apginti asmens teisių, nes net ir patenkinus skundą asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o teisminis procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; kt.).

Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien formalūs kriterijai – akto pavadinimas, jame nurodyta apskundimo tvarka ar kitos formalios aplinkybės. Išvada, ar aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui, turi būti daroma atsižvelgiant į jo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020; kt.).

Savarankiškai paprastai negali būti skundžiami tarpiniai viešojo administravimo subjekto priimami dokumentai, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį ar tarpinį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais neįforminami galutiniai kompetentingo subjekto sprendimai atitinkamu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-268-662/2020; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu skundo priėmimo stadijoje galima atsisakyti priimti tik tuo atveju, kai nekyla pagrįstų abejonių, jog pareiškėjo ginčijamas dokumentas savaime negali būti administracinės bylos ginčo dalyku. Tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai pagrindžiami, atskleidžiant ne vien ginčijamo dokumento formą ar pavadinimą, bet ir jo vietą atitinkamoje administracinėje procedūroje, jį priėmusio subjekto kompetenciją bei dokumento santykį su galutiniu asmens teisinę padėtį nustatančiu sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-138-442/2026).

Nagrinėjamu atveju tai, kad Raštai negali būti skundžiami savarankiškai, akivaizdu ne dėl jų pavadinimo, o dėl įstatyme nustatyto VSD ir Migracijos departamento kompetencijos atribojimo. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 4 straipsnio 4 dalį VSD pagal kompetenciją atlieka užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Šio įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o pagal to paties straipsnio 7 ir 8 dalis galutinį sprendimą dėl draudimo atvykti nagrinėjamu atveju priima Migracijos departamentas, kuris taip pat tvarko nacionalinį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti, sąrašą ir teikia duomenis SIS. Taigi VSD atlieka specialųjį grėsmės vertinimą, tačiau pareiškėjo teises ir pareigas nustatantį sprendimą priima Migracijos departamentas. Šis institucijų kompetencijos atribojimas nustatytas teisės normomis ir nepriklauso nuo to, ar bylą nagrinėjant iš esmės VSD pateiktas vertinimas bus pripažintas faktiškai pagrįstu. Todėl klausimas dėl Raštų vietos administracinėje procedūroje galėjo būti išspręstas skundo priėmimo stadijoje.

Pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-138-442/2026 nagrinėtos faktinės ir teisinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Minėtoje byloje buvo ginčijamas viešojo administravimo subjekto atsakymas į paties pareiškėjo kreipimąsi, o ginčas kilo dėl to, ar institucija tinkamai ir visa apimtimi atsakė į pareiškėjo iškeltus klausimus. Todėl toje byloje dokumento teisinis pobūdis negalėjo būti nustatytas neįvertinus jo turinio ir pareiškėjo kreipimosi dalyko. Nagrinėjamu atveju Raštai nėra atsakymai į pareiškėjo kreipimąsi – tai VSD ir Migracijos departamento tarpinstitucinio bendradarbiavimo dokumentai, kuriais VSD atlikto vertinimo rezultatai pateikti Migracijos departamentui, turinčiam kompetenciją priimti galutinį pareiškėjo teisinę padėtį nustatantį Sprendimą. Dėl to administracinėje byloje Nr. eAS-138-442/2026 pateiktas išaiškinimas nepaneigia nagrinėjamu atveju padarytos išvados.

Iš patikslinto skundo turinio matyti, kad Raštuose išdėstytas VSD atliktas pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas buvo pateiktas Migracijos departamentui kaip pagrindas priimti galutinį sprendimą. Vien aplinkybė, kad Raštuose pateiktas pareiškėjui nepalankus vertinimas ir kad juo buvo remtasi priimant Sprendimą, savaime nepatvirtina, jog Raštai savarankiškai nustatė pareiškėjui teises ar pareigas arba kitaip tiesiogiai pakeitė jo teisinę padėtį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Raštai negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, nes jie yra tarpinio pobūdžio dokumentai, savaime nesukeliantys pareiškėjui tiesioginių materialiojo pobūdžio teisinių pasekmių. Tokias pasekmes pareiškėjui nagrinėjamu atveju sukelia Migracijos departamento Sprendimas. Nagrinėdamas galutinio sprendimo teisėtumą, teismas privalo patikrinti ir Raštuose pateikto grėsmės vertinimo faktinį bei teisinį pagrįstumą tiek, kiek šis vertinimas sudaro ginčijamo galutinio sprendimo pagrindą.

Šiai bylai taip pat reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-465-502/2017 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė. Nors toje byloje buvo taikomas kitas materialusis teisinis reguliavimas, VSD rašte taip pat buvo pateiktas konkrečiam asmeniui nepalankus vertinimas ir išreikštas prieštaravimas dėl jam reikšmingo leidimo išdavimo. Teismas konstatavo, kad, kai VSD raštu nepriimamas galutinis valinio pobūdžio sprendimas dėl asmens teisių ar pareigų, toks dokumentas laikytinas administracinės procedūros metu priimtu tarpiniu procedūriniu sprendimu. Ginčijant kompetentingo subjekto priimtą galutinį sprendimą gali būti reiškiami nesutikimo su jame pateiktu vertinimu argumentai, o ne savarankiškas reikalavimas panaikinti tokį dokumentą.

Aplinkybė, kad nagrinėdamas skundą dėl Migracijos departamento Sprendimo teismas turės įvertinti Raštuose pateiktą VSD vertinimą, nereiškia, jog Raštai dėl to tampa savarankišku administracinės bylos ginčo dalyku. Priešingai, tarpinio dokumento teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas tiek, kiek jis sudaro galutinio sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą, yra būtent tas procesinis būdas, kuriuo užtikrinama ir tarpinio vertinimo teisminė kontrolė. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad skundžiama nutartis yra prieštaringa ar kad Raštų teisinė prigimtis galėjo būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis kompetentingos institucijos išvada dėl asmens keliamos grėsmės, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialiojo pobūdžio teisines pasekmes, galutinį sprendimą turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.).

Vien pareiškėjo nurodyta galimybė, kad Raštuose pateiktas vertinimas ateityje gali būti panaudotas priimant kitus su jo teisine padėtimi susijusius sprendimus, nepatvirtina, jog Raštai jau šiuo metu savarankiškai sukelia jam materialiąsias teisines pasekmes. Jeigu Raštuose pateiktu vertinimu ateityje būtų grindžiamas kitas pareiškėjo teises ar pareigas nustatantis sprendimas, pareiškėjas galėtų ginčyti tokį galutinį sprendimą ir kartu kelti jo pagrindu panaudoto VSD vertinimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą.

Vertindama pareiškėjo argumentus, grindžiamus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ir Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatomis, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal šio reglamento 21 straipsnio 1 dalį prieš įvedant perspėjimą į SIS turi būti įvertinta, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad toks perspėjimas būtų įvestas. Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad išvada dėl trečiosios šalies piliečio keliamos grėsmės turi būti grindžiama individualiu vertinimu, apimančiu jo asmenines aplinkybes ir draudimo atvykti bei apsigyventi padarinius. Pagal šio straipsnio 4 dalį asmenys, dėl kurių priimtas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, turi teisę šį sprendimą apskųsti; toks skundas nagrinėjamas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę, kurioje turi būti numatyta galimybė prašyti taikyti veiksmingą teisių gynimo priemonę teisme. Be to, Reglamento 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė imtis teisinių veiksmų kompetentingoje institucijoje, įskaitant teismą, dėl prieigos prie informacijos, jos ištaisymo, ištrynimo ar gavimo arba dėl žalos, patirtos dėl asmeniui pateikto perspėjimo, atlyginimo. Taigi veiksmingos teisminės gynybos reikalavimas reiškia realią galimybę apskųsti asmens teisinę padėtį ribojantį nacionalinį sprendimą, kurio pagrindu į SIS įvestas perspėjimas, imtis Reglamento 54 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisinių veiksmų dėl šio perspėjimo ir reikalauti, kad būtų patikrintas nacionalinio sprendimo faktinis bei teisinis pagrindas, tačiau savaime nesuteikia teisės atskirai ginčyti kiekvieną tokio sprendimo priėmimo procedūroje parengtą dokumentą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo reikalavimai dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo jam uždrausta atvykti ir į SIS įtrauktas perspėjimas, yra priimti nagrinėti. Nagrinėdamas šių Sprendimo dalių teisėtumą, teismas galės patikrinti, ar jos pagrįstos individualiu, konkrečiais duomenimis paremtu ir proporcingu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, taip pat įvertinti pareiškėjo teiginius, kad vertinimas galėjo būti grindžiamas jo pilietybe, profesine veikla ar buvusiomis darbovietėmis, o ne individualiais jo veiksmais. Todėl atsisakymas priimti savarankiškus reikalavimus dėl Raštų panaikinimo nepaneigia pareiškėjo teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir į nediskriminacinį individualų vertinimą.

Pareiškėjo argumentai dėl VSD procesinės padėties kildinami iš jo pozicijos, kad Raštai turėtų būti savarankiškas ginčo dalykas. Atsisakius priimti reikalavimus dėl Raštų panaikinimo, byloje nagrinėjamas reikalavimas dėl Migracijos departamento Sprendimo, todėl atsakovu pagal šį reikalavimą pagrįstai laikomas Migracijos departamentas, o VSD, kurio atliktas vertinimas sudaro dalį ginčijamo Sprendimo pagrindo, – trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Be to, pagal ABTĮ 33 straipsnio 5 dalį teismas dėl proceso šalies pakeitimo tinkama proceso šalimi galutinai nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Todėl skundžiamoje nutartyje nurodyta VSD procesinė padėtis nėra galutinė ir neužkerta kelio ją patikslinti, jeigu to prireiktų nagrinėjant bylą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VSD Raštai yra Migracijos departamento Sprendimo priėmimo procedūroje parengti tarpiniai dokumentai, kurie savaime nenustato pareiškėjui teisių ar pareigų ir nesukelia jam tiesioginių materialiųjų teisinių pasekmių. Raštuose pateikto vertinimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrinti nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento Sprendimo tiek, kiek šis vertinimas sudaro Sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus dėl Raštų panaikinimo. Skundžiama Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 30 d. nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. R. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasMilda VainienėDalia Višinskienė