Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaidos Baumilės ir Dainos Dyburienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų Jonavoje (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2026 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimas 2 metams;

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 60 parų areštas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo;

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 60 parų areštas;

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 20 parų areštas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 2 metai ir 1 mėnesis laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos įstaigoje.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo pradžios.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2024 m. gruodžio 24 d. 01:10 val. iki 2024 m. gruodžio 24 d. 16:42 val.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo A. M. paskirtų kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumento paėmimo nuspręsta nekeisti, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Kauno teritorinės ligonių kasai 791,58 Eur (septyni šimtai devyniasdešimt vienas euras 58 ct) žalos atlyginimo;

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 3 565,75 Eur (trys tūkstančiai penki šimtai šešiasdešimt penki eurai ir 75 ct) žalos atlyginimui regreso tvarka už išmokėtą ligos pašalpą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas:

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo A. M. gynėjas Romaldas Šuliokas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Oksana Gabrilavičienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikalstamas veikas, prašo jį išteisinti. Nurodo, kad jeigu būtų jo kaltė įrodyta, tai veika atitiktų BK 138 straipsnio 1 dalį. Taigi, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, padarytų išvadų atitiktimi faktinėms bylos aplinkybėms ir kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Taip pat nuteistasis apeliaciniame skunde, likusioje dalyje (kur nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, BK 259 straipsnio 1 dalį) prašo švelninti bausmę, esant atsakomybę lengvinančiai aplinkybei (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), skirti minimalių bausmės dydį ar kitą bausmės rūšį, taip pat taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Dėl įrodymų vertinimo ir A. M. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 145 straipsnio 1 dalyje

Pagrindinės įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Todėl teismo proceso dalyvių versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo, nurodė motyvus, kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus ir padarydamas išvadas dėl A. M. kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, BPK 20, 301 straipsnių nuostatų nepažeidė.

A. M. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su šeimos nare – kartu gyvenančia sugyventine A. A. metu, būdamas virtuvėje tyčia rankomis sudavė ne mažiau trijų smūgių jai į šonus, po to sugriebęs už rūbų, tempė ją iš virtuvės į kambarį, o nuo jo tempimo prieškambaryje jai suklupus, kumščiais sudavė daugybinius smūgius į dešinį šoną bei kumščiu sudavė vieną smūgį į veido sritį, tęsdamas nusikalstamą veiką, laikydamas A. A. už rūbų iš prieškambario nutempė ją į kambarį, kur ranka sugriebęs jos kaklą ir jį suspaudęs, pagrasino pasmaugti, tęsdamas nusikalstamą veiką, jai pavykus iš buto pasišalinti, nubėgo paskui į lauką ir sugriebęs ją už rūbų ir kojos tempė iš lauko atgal į butą, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai kaklo sužalojimą, dešinių 6, 7, 8, 9 šonkaulių lūžius, kairių 4, 5, 6 šonkaulių lūžius, dešinio plaučio pažeidimą, trauminį oro susikaupimą dešinėje pleuros ertmėje, taip nesunkiai sutrikdė sveikatą ir grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą.

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde teigia, jog yra nepagrįstai nuteistas už šių nusikalstamų veikų padarymą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendį grindė įvykio metu buvusios stipriai neblaivios nukentėjusiosios parodymais, kuri neprisimena visų aplinkybių, kerštauja ir apkalba jį, kadangi ką tik buvo grįžęs iš (duomenys neskelbtini), kur dirbo, ir ji nenorėjo, kad tuojau išvažiuotų. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme taip pat neigė smurtavęs nukentėjusiosios A. A. atžvilgiu, teigdamas, kad ji buvo neblaivi, todėl pati dėl neblaivumo nukrito virtuvėje ir susižalojo, vėliau išbėgo į laiptinę, o jis rado ją lauke, parsivedė atgal į butą, laiptais ją nešė. Nukentėjusiajai jokių smūgiu nesudavė, nemušė, nesmaugė, už kaklo sugriebęs nebuvo, jai negrasino (3 t., b. l. 79-84, 150-155; 4 t., b. l. 6-9, 85-86).

Pirmosios instancijos teismas, nesiremdamas aptartais nuteistojo A. M. paaiškinimais neigiant kaltę įrodymų vertinimo klaidos nepadarė. Pažymima, kad vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus, kad nukentėjusioji susižalojo pati nukritusi, jis jokių smurtinių veiksmų jos atžvilgiu neatliko, tik stengėsi padėti, parvesti ją atgal į butą, vertina kaip nuosekliai pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės. Šios versijos nepatvirtina nei vienas bylos įrodymas, priešingai byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma ją paneigia.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios A. A. parodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jokių procesinių pažeidimų ar kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nesivadovauti ar abejoti nukentėjusiosios A. A. duotais parodymais, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato reagavimo skyriaus tyrėjų E. K. ir R. M. 2024 m. gruodžio 24 d. tarnybiniuose pranešimuose, nurodoma, kad A. A. buvo akivaizdžiai neblaivi (1 t., b. l. 16-18, 162-163), alkoholį vartojusi neneigia ir pati nukentėjusioji. Vis dėlto, matyti, kad nukentėjusioji įvykio detales, eigą, sužalojimų mechanizmą, pasakojo detaliai, jos nurodomos aplinkybės atitinka jos pačios vėlesnius parodymus ir liudytojų parodymus, kitą rašytinę medžiagą. Taigi, nukentėjusioji A. A., nors įvykio metu ir buvo vartojusi alkoholio, tačiau aiškiai nurodė, kad prieš ją smurtavo A. M. Be to, ji vėlesnius parodymus (teisminio proceso metu) apie įvykio faktines aplinkybes, kad A. M. prieš ją smurtavo ir grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, davė būdama blaivi.

Nukentėjusiosios A. A. parodymus apie A. M. jos atžvilgiu naudotą fizinį smurtą patvirtina Bendrojo pagalbos centro garso įrašo Apžiūros protokolas. Bendruoju pagalbos numeriu buvo gauti skambučiai dėl įvykio, kuriuose nurodoma, kad reikalinga skubi pagalba, nes laiptinėje vyras užpuolė moterį, kuri rėkė gelbėkit, tą moterį vyras įsitempė į butą (2 t., b. l. 33-36). Policijos ataskaitų žiūryklėje esantys duomenys patvirtina, kad buvo pranešta apie laiptinėje nuogą moterį, kuri šaukiasi pagalbos (2 t., b. l. 164-167).

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. neigdamas kaltę, selektyviai vertina šią specialisto išvadą, cituodamas atskirus išvados sakinius ar sakinių dalis. Pavyzdžiui skunde cituojami išvados tiriamosios dalies sakiniai, jog nustatyti: kalcifikuoti pavieniai židiniai, kurie kaip pažymi apeliantas dažniausiai ilgalaikiai, seniai susiformavę pakitimai; nukentėjusiosios kairiajame plautyje rasti ir randiniai pakitimai, kalcifikuoti pavieniai židiniai, kontūzinių pakitimų nematyti. Anot nuteistojo, jo kaltės dėl šių sužalojimų nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad išvados aprašomojoje dalyje fiksuotos visos aplinkybės susijusios su nukentėjusiosios sveikatos būkle, tačiau ne visos jos nuteistajam inkriminuotos. Nei kalcifikuoti pavieniai židiniai, nei kairio plaučio pakitimai jam neinkriminuoti. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia, jog kitus išvadoje fiksuotus ir inkriminuotus sužalojimus nukentėjusiajai padarė būtent A. M.

Apeliaciniame skunde nuteistasis neigia, kad smurtavo prieš nukentėjusiąją, šią versiją grįsdamas tuo, jog ji susižalojo pati krisdama (krito ant grindų visu savo svoriu, atsitrenkdama į virtuvėje buvusius baldus), ir tai anot apelianto atitinka specialisto išvados teiginį, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais, o Apžiūros protokole matyti, kad bute fiksuoti išmėtyti daiktai, tai tik patvirtina. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks vertinimas dėl sužalojimų padarymo mechanizmo yra nepagrįstas ir neatitinka įrodymų visumos bei išvadoje nustatytų aplinkybių. Bute išmėtyti (išvartyti) daiktai nei patvirtina, nei paneigia sužalojimo mechanizmą. Specialisto išvados 5 punkte aiškiai nurodoma, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai griuvimui nebūdingi. Vertinant specialisto išvadoje nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus, bei nurodomą jų padarymo mechanizmą – kaklo sužalojimas padarytas galimai kaklo suspaudimo metu, bei kad kiti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kuo galėjo būti ir kumščiai ir kojos, nukentėjusios parodymų visumoje apie prieš ją naudotus smurtinius veiksmus (sugriebė už kaklo, sudavė kumščiais smūgius į šonus) sprendžiama, kad šie įrodymai, kartu su aptartais rašytiniais duomenimis leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nukentėjusiajai A. A. specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus padarė A. M. prieš ją smurtaudamas.

Šią išvadą patvirtina ir liudytojų I. P. ir E. Š. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. I. P. parodė, kad girdėjo triukšmą laiptinėje, matė, kad vyras vilko moterį, prilaikydamas tempė, ji šaukė, dejavo. E. Š. nurodė, kad laiptinėje išgirdo moters riksmą „gelbėkit“, „padėkit“, rėkė labai stipriai, prašė iškviesti policiją. Laiptinėje pamatė vyriškį, kuris tempė kaimynę į viršų, laikydamas viena ranka už kūno, kita už kojos. Labai garsiai girdėjosi kol ji šaukė iki penkto buto (4 t., b. l. 99-100). Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais vertina, kad liudytojų I. P. ir E. Š. parodymai patikimi ir jais nėra pagrindo netikėti. Liudytojos situaciją (kad nukentėjusioji buvo tempiama į butą, šaukėsi pagalbos) suprato teisingai, tokias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji, jos buvo nurodomos ir bendruoju pagalbos telefonu kviečiant policijos pareigūnus. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodomų teiginių, kad nuteistasis norėjo padėti A. A., pats prašė kaimynų jai iškvieti greitąją pagalbą, nėra. Priešingai, po nusikalstamos veikos padarymo atvykus policijos pareigūnams A. M. durų neatidarė, sudarė kliūtis suteikti nukentėjusiajai pagalbą.

Aptartų duomenų visumoje paneigta nuteistojo nurodyta versija, jog nukentėjusioji susižalojo pati, krisdama. Esant neginčijamai nustatytoms aplinkybėms, kad A. M. smurtavo prieš A. A. ir padarė jai šios nutarties pirmame punkte nustatytus sužalojimus bei ranka sugriebęs jos kaklą ir jį suspaudęs, grasino pasmaugti, kas po panaudoto fizinio smurto neabejotinai nukentėjusiajai sudarė pagrindą manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti, konstatuojama, jog A. M. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai ir teisingai, įrodžius jo kaltę, nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 145 straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įrodžius apelianto kaltę dėl smurto prieš nukentėjusiąją veika turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusioji A. A. nebuvo jo sugyventinė, jis nuolat pas ją negyveno, jie bendro ūkio nevedė, buvo tik pažįstami ir susitikdavo retai. Vis dėlto, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje užfiksuotus duomenis, su šiais nuteistojo teiginiais nesutinka. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, įtariamuoju apklausiamas A. M. nurodė, kad su A. A. bendrauja apie metus, gyvena kartu apie du mėnesius, veda bendrą ūkį, rūpinasi bendra buitimi (3 t., b. l. 79-81). Vėliau apklausiamas taip pat A. A. įvardina, kaip sugyventinę (4 t., b. l. 6-8; 151-154), teisiamojo posėdžio metu nurodo, kad grįžo namo, narkotines medžiagas parsinešė namo ir pan. (4 t., b. l. 84-86). Tai rodo, kad nuteistasis su A. A. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, todėl jo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją pagrįstai kvalifikuoti, kaip atlikti prieš šeimos narį, t. y. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Nustačius, kad nėra pagrindo keisti nuosprendį dėl A. M. kaltės ir jį išteisinti, nėra pagrindo keisti ir sprendimus dėl civilinių ieškinių.

Nors apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad viso baudžiamojo proceso metu buvo pažeistos jo teisės turėti gynėją, nes jį apklausiant nedalyvavo advokatas, todėl jo teisės ir interesai nebuvo reikiamai ginami, tačiau su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu apklausiant A. M. gynėjas nedalyvavo, tačiau, kaip matyti iš Teisių dėl gynėjo išaiškinimo ir teisiamojo posėdžio protokolų turinio, A. M. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir jis pareiškė, kad gynėjas jam nereikalingas (3 t., b. l. 84, 150; 4 t., b. l. 1, 84-86). Todėl daroma išvada, kad A. M. teisė į gynybą nebuvo pažeista

Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

Teisėjų kolegija įvertino įrodytomis pripažintas ir nustatytas aplinkybes, už kurias A. M. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tai yra, kad jis šalia daugiabučio gyvenamojo namo radęs plastikinį maišelį ir suvokdamas, kad rastame maišelyje yra narkotinės bei psichotropinės medžiagos, jį pasiėmė, tokiu būdu neteisėtai, savo reikmėms įgijo narkotines ir psichotropines medžiagas, jas pargabeno į butą ir jame laikė iki kuomet kratos metu jas rado ir paėmė pareigūnai. Taip pat įvertino ir nuteistojo parodymus viso proceso metu. Jis paaiškino, kad einant namo pamatė baltos spalvos maišelį, jį paėmė ir įsidėjo į striukės kišenę, parsinešė namo, namie jį pradaręs pamatė, kad tai narkotinės medžiagos. Kadangi buvo stipriai apgirtęs policijos neinformavo, dalį rasto ketino surūkyti, o kitą rytą planavo rastas medžiagas nunešti policijos pareigūnams (3 t., b. l.151-154). Teisiamojo posėdžio metu kaltę taip pat pripažino, nurodė, kad padarė klaidą, kad parsinešė jas į namus, reikėjo iš karto skambinti policijai. Taigi aptarti nuteistojo parodymai atitinka kaltinime inkriminuotas faktines aplinkybes, todėl daroma išvada, kad nuteistasis savo kaltę dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Įvertinus tai, konstatuotina, kad teismas nepagrįstai nepripažino baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl šiuo atveju netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas.

Tuo tarpu vertinant nuteistojo nurodytas aplinkybes dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, pagrindo pripažinti, kad jis prisipažino padaręs šią veiką ir gailisi, nėra. A. M. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, savo reikmėms prie savęs laikė vieną tabletę, kurioje yra psichotropinės medžiagos MDMA, kurią 2024 m. gruodžio 28 d. gatvėje jo dalinės asmens apžiūros metu psichotropinę medžiagą surado ir paėmė pareigūnai. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad A. M. teigė, jog nežinojo, kad ši tabletė buvo likusi jo striukėje po ankstesnio įvykio, iškritusi iš paketo, kur buvo visos medžiagos ir policijos pareigūnams jam atidavus striukę.

Kaip matyti 2024 m. gruodžio 24 d. apžiūros metu iš juodos striukės kišenės buvo paimtos rastos 16 vienetų rožinių tablečių ir vienas rudos spalvos gabalėlis (1 t., b. l. 19-32), buvo atlikta bute krata, panaudotas tarnybinis šuo, kuris žymėjo tik virtuvėje esantį smulkintuvą su žalios spalvos galimai narkotinėmis medžiagomis. Baudžiamosios bylos duomenys rodo, kad tiek butas, tiek ir nuteistojo striukė 2024 m. gruodžio 24 d. buvo apžiūrėta, visos joje buvusios draudžiamos medžiagos buvo rastos ir paimtos. Po keturių dienų gatvėje pas A. M. rasta tabletė negalėjo būti likusi po pareigūnų apžiūros. Tai patvirtina ir A. M. elgesys jį pastebėjus policijos pareigūnams, jis pradėjo kišti rankas į kišenes, paspartino ėjimo greitį, vis atsisukinėjo į tarnybinį automobilį, sustojus ir policijos pareigūnams jį kalbinant jaudinosi (2 t., b. l. 91-92). Taigi, nors nuteistasis neneigia, kad laikė striukėje tabletę, kurioje yra draudžiama medžiaga, tačiau siekdamas lengvinti savo padėtį kelia gynybinę versiją, jog tabletė buvo likusi po ankstesnės pareigūnų apžiūros, tai rodo, kad jis yra nenuoširdus. Nenustačius nuoširdaus jo gailėjimosi atsakomybę lengvinanti aplinkybė nenustatyta pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš apylinkės teismo sprendime pateikto argumentavimo matyti, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta dėl visų apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apygardos teismas sutinka, kad nusikalstamas veikas numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 145 straipsnio 1 dalyje A. M. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tačiau vertinant BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, tokios aplinkybės nenustatytos, todėl šiuo atveju teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas, šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę šalinant.

Dėl bausmės individualizavimo

Skundžiamu nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 145 straipsnio 1 dalyje, BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje. Įstatymo leidėjas už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą numatė vienintelę bausmės rūšį - laisvės atėmimą iki penkerių metų, už BK 145 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą numatė alternatyvias bausmių rūšis – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą numatė alternatyvias bausmes – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, arba areštą. Apylinkės teismas A. M. už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimą 2 metams, už BK 145 straipsnio 1 dalį – 60 parų areštą, už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė 60 parų areštą, už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą – 20 parų areštą.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį (BK 61 straipsnio 2 dalis). Be to, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. M. vertino tai, kad jis padarė tris nesunkius tyčinius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą. Teisėjų kolegija pastebi, kad A. M. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, du nesunkius nusikaltimus numatytus BK 145 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje bei vieną baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje (BK 11 ir 12 straipsniai). Tačiau nesant prokuroro ar nukentėjusiosios skundo, negalimas nuteistojo padėties pabloginimas. Todėl ši klaida netaisoma ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija spręsdama dėl nuteistojo bausmės vertina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės nuteistajam įvertino tai, kad visos nusikalstamos veikos baigtos.

Individualizuojant bausmę apylinkės teismas sprendė, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tačiau apeliacinės instancijos teismas aukščiau šiame procesiniame sprendime nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nuteistasis savo kaltę dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pripažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte). Daugiau nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nei dėl šios veikos, nei dėl kitų, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nenustatyta. Nustatyta, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 145 straipsnio 1 dalyje A. M. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti sunkinančią aplinkybę, kad dalį veikų padarė vedinas žemų smurtinių paskatų, tačiau tokia aplinkybė nebuvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas vertindamas nusikalstamas veikas, susijusias su smurtiniu pobūdžiu, individualizuodamas bausmę ir nuteistojo paskatas pagrįstai nurodė, kad jos padarytos iš žemų smurtinių paskatų. Tai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, tačiau ši aplinkybė nebuvo pripažinta atsakomybę sunkinančia.

Pirmosios instancijos teismas individualizuodamas bausmę įvertino ir kitus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, tai yra, kad A. M. teistas šešis kartus, administracine tvarka baustas, baudos nesumokėtos, (duomenys neskelbtini) lankėsi 2020 m. ištyrimui dėl teisės vairuoti atgavimo, į (duomenys neskelbtini) per 5 metų laikotarpį nesikreipė. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. M. jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nepakeitė, nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, anksčiau paskirtos bausmės nesulaikė jo nuo naujų nusikaltimų padarymo, nepaveikė jo taip, kad jis daugiau nenusikalstų bei įvertinęs šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistojo elgesį iki nusikalstamų veikų padarymo, jį charakterizuojančius duomenis, sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimų padarymą paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, o už kitas nusikalstamas veikas – arešto bausmę. Nors teismas paskirtų bausmių dydžių nemotyvavo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, paskyrė teisingus, proporcingus ir tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą atitinkančius bausmių dydžius.

Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino ir įvertino nustatytą lengvinančią aplinkybę, jog dėl nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis prisipažino ir dėl to nuoširdžiai gailisi, bei pašalintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos veikos padarymui, tačiau šios aplinkybės savaime nerodo A. M. mažesnio pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti bausmę, nes asmens padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas lieka toks pats.

Pagrindo švelninti bausmės rūšis ar jų dydžius nesudaro ir nuteistojo su apeliaciniu skundu pateikti duomenys (Pažyma apie registraciją (duomenys neskelbtini), kad A. M. nuo (duomenys neskelbtini) registruotas užimtumo tarnyboje (bedarbis), Pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, Gimimo įrašas, kad turi mažametį vaiką). Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertinęs nuteistojo pasikartojantį smurtinį nusikalstamą elgesį, tai, kad ankstesniais nuosprendžiais jam buvo skirtos ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės, bet ir švelnesnės bausmės, tačiau jos teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė ir savo tikslų nepasiekė, nuteistasis po taikytų bausmių savo polinkio nusikalsti nepakeitė. Be to, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo nuolat fiksuojami kardomosios priemonės (registravimosi policijos įstaigoje) pažeidimai. Kas visumoje rodo, kad nei švelnesnės bausmių rūšys, nei mažesni jų dydžiai, neatitiktų bausmės paskirties ir nebūtų efektyvūs bei pakankami teisingumo principui užtikrinti. Įvertinus aptartus duomenis, daroma išvada, kad paskirtosios bausmės už atskiras nusikalstamas nėra per griežtos, priešingai bausmės yra teisingos ir proporcingos, padėsiančios užtikrinti bausmės paskirtį.

Vertinant pirmosios instancijos teismo atliktą bausmių bendrinimą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas bendrindamas bausmes jas subendrino teisingai ir paskyrė galutinę subendrintą 2 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Tačiau nustatyta, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje kelis kartus nurodomas bendrinimas vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią klaidą kaip rašymo apsirikimą, perteklinį ir neteisingą nurodymą, pašalina iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucijos trečiąją pastraipą – „Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.“.

BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, ankstesnius teistumus, tai, kad jis prieš tai skirtą arešto bausmę atlikęs 2024 m. birželio 28 d. ir nepraėjus nei pusei metų, padarė šioje byloje inkriminuojamas nusikalstamas veikas, sprendžia, jog nėra pagrindo jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų Jonavoje 2026 m. kovo 25 d. nuosprendį.

Pripažinti A. M. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Pašalinti A. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pašalinti nuosprendžio rezoliucinės dalies trečiąją pastraipą – „Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1,2 dalimis, 5 dalies 1 punktu bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo“.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų Jonavoje 2026 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.