Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo –Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos), dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsižvelgdamas į turimus duomenis (aplinkybę, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę), Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, Migracijos departamentas parengė 2024 m. sausio 23 d. teikimą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“, o 2024 m. balandžio 18 d. vidaus reikalų ministras priėmė skundžiamą Įsakymą.

II.

Pareiškėjas 1993 m. birželio 15 d. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjui 2006 m. vasario 3 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas. Pareiškėjui 2013 m. sausio 4 d. išduota Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelė ir naujas Lietuvos Respublikos pasas. Atsakovas 2014 m. balandžio 2 d. gavo advokatės R. B., atstovaujančios įmonei „Inmatrade GmbH“, raštą dėl informacijos pateikimo. Rašte nurodyta, kad įmonė, tikrindama mokestinių prievolių vykdymą, susijusį su darbuotoju M. K. nustatė, jog pareiškėjas, dirbdamas įmonės padaliniuose Austrijoje ir Rusijos Federacijoje, naudojasi tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos pasais. Įmonė pažymėjo, kad tokios aplinkybės kelia abejonių dėl pareiškėjo teisės į dvigubą pilietybę bei dėl tinkamo mokestinių prievolių vykdymo abiejose valstybėse. Prie rašto buvo pridėtos Rusijos Federacijos paso ir Lietuvos Respublikos paso kopijos. Migracijos departamentas 2014 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (15/3-4) 10K-2024-15117 kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos grupę, prašydamas pateikti informaciją apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindą bei duomenis apie galimą Rusijos Federacijos pilietybę. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos grupė 2014 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 89-49-S-3005 informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1993 m. birželio 15 d. pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnį. Taip pat nurodė, kad institucija neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę ar turėtų teisę būti dviejų valstybių – Lietuvos ir Rusijos – piliečiu. Migracijos departamentas 2014 m. balandžio 11 d. pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje išsiuntė raštą Nr. (15/3-4) 10K-15733, kuriuo paprašė pareiškėjo pateikti rašytinį pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą bei dokumentus, patvirtinančius tokios pilietybės įgijimo faktą. Migracijos departamentas 2016 m. vasario 29 d. pakartotinai išsiuntė raštą Nr. (15/3-4) 10K-2024 ir dar kartą paragino pareiškėją kuo skubiau pateikti informaciją apie kitos valstybės pilietybės įgijimą ir kitus dokumentus, nurodytus 2014 m. balandžio 11 d. rašte. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 19 d. dar kartą išsiuntė raštą Nr. 10K-9633, informuodamas pareiškėją apie pareigą pateikti pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą ir pagrįsti savo teisę į daugybinę pilietybę. Pareiškėjas į 2014 m. balandžio 11 d., 2016 m. vasario 29 d. ir 2023 m. rugpjūčio 19 d. Migracijos departamento raštus neatsakė. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 23 d. priėmė teikimą Nr. 24TR33 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2024 m. balandžio 18 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-290 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę”, kuriuo pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

Ginčo santykiams taikomos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi skundžiamo Įsakymo priėmimo metu, t. y. nuo 2024 m. sausio 1 d.) ir Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas) nuostatos.

Nors pareiškėjui 2014 metais du kartus buvo išduotos 90 dienų trukmės Rusijos Federacijos vizos, tačiau vertinant byloje nustatytų aplinkybių visumą, vizų išdavimo faktas nėra pakankamas ir savaime nepatvirtina, kad pareiškėjui Rusijos Federacijos pasas nebuvo išduotas. Pareiškėjas teigė, kad Rusijos Federacijos pasas jam nebuvo išduotas, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas, atsakydamas į atsakovo atstovės klausimus, patvirtino, jog vyko į Baltarusiją, bet negalėjo nurodyti konkrečių priežasčių, kodėl tai neatsispinti jo Lietuvos Respublikos pase. Ši aplinkybė, vertinant ją kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, taip pat paneigia pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo išduotas Rusijos Federacijos pasas.

Migracijos departamentas, gavęs informaciją, kad pareiškėjui yra išduotas Rusijos Federacijos piliečio pasas pagrįstai surašė teikimą, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras nustatęs, kad pareiškėjas įgijo užsienio valstybės pilietybę ir nepatenka į Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose įtvirtintų asmenų, galinčių kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais sąrašą, priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę. Įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus. Nors nagrinėjamu atveju atsakovas ir Migracijos departamentas, rengęs teikimą, nepagrįstai vadovavosi Aprašo redakcija, įsigaliojusia nuo 2023 m. vasario 3 d. (vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. vasario 1 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280“ Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo pakeitimo“ 2 punktu, asmens prašymai ir dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti ir sprendimai priimami vadovaujantis iki šio nutarimo įsigaliojimo galiojusiomis Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“, nuostatomis), tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, tai nelaikytina esminiu pažeidimu, dėl kurio būtų pagrindas panaikinti skundžiamą Įsakymą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmuose 2025 m. balandžio 24 d. buvo gautas originalus pareiškėjo negaliojantis asmens dokumentas (pasas), kuris grąžintas pareiškėjui.

III.

Įsakymas priimtas, remiantis suklastoto Rusijos Federacijos paso duomenimis nagrinėjamoje byloje nėra pateikto jokio dokumento, kuris patvirtintų teismo deklaruojamą Rusijos Federacijos paso turėjimo faktą. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų teiginius, kad tarp jo ir D. M. vyko konfliktas, kad šis asmuo pareiškėjui grasino, jog aplinkybė, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pasą, paaiškėjo, neva, atliekant mokestinių prievolių įvykdymo patikrinimą, neturi jokios įrodomosios galios.

Vidaus reikalų ministerija ir Migracijos departamentas vadovavosi ne tomis Aprašo normomis, kuriomis turėjo vadovautis atlikdami patikrinimą ir priimdami sprendimus, ir pagal nustatytas aplinkybes neturėjo teisinio pagrindo priimti nei Teikimo, nei Įsakymo, nepašalinę visų abejonių dėl sąlygų, sudarančių pagrindą pripažinti pareiškėją netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės.

Atsakovas nepagrįstai traktuoja, kad pareiškėjas pagal Aprašo 23 punktą turi prievolę pateikti ir dokumentus, patvirtinančius kitos valstybės pilietybės įgijimą, o vien tik fakto, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, nepakanka sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priimti, jeigu institucijos negali patikimai įsitikinti, kad jis turi Rusijos Federacijos pilietybę. Migracijos departamentui prašant iš paties pareiškėjo dokumentų, patvirtinančių kitos valstybės pilietybės (ne)įgijimą, pareiškėjas galėtų juos pateikti ir įrodyti, kad (ne)turi Rusijos Federacijos pilietybės, tačiau vien tik tokių dokumentų nepateikimas nėra teisinis pagrindas pagal nagrinėjamos redakcijos Aprašo 23 ir 27 punktus priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

Nors pareiškėjas ir nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis, tačiau vien to nepakanka pripažinti jį netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, nes iš byloje pateiktų dokumentų, kuriais grindžiamas Įsakymas, ir pačių institucijų argumentų yra akivaizdu, jog nėra patikimai ir neabejotinai įsitikinta, jog jis turi Rusijos Federacijos pilietybę, kas yra pati pirmoji ir esminė sąlyga pripažinti asmenį netekus Lietuvos Respublikos pilietybės dėl to, kad jis neįrodo teisės turėti dvigubą pilietybę.

Rusijos Federacijos paso neoriginalaus dokumento kopija, kuri patvirtinta tik pareiškėjo darbdavio atstovės, o ne įgaliojimus tam turinčio asmens (institucijos), nėra pakankamas ir patikimas įrodymas, patvirtinantis faktą, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę.

Rusijos Federacijos pasas (duomenys neskelbtini) gali būti netikras, nes paties pareiškėjo papildomai į bylą pateiktos Rusijos Federacijos vizos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra išduotos 2013 m. lapkričio 27 d. ir 2014 m. vasario 12 d., t. y. tuo metu kai neva turėjo galioti 2010 m. rugsėjo 6 d. išduotas Rusijos Federacijos pasas Nr. (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju taikyti Aprašo 23 ir 27 punktų redakcijos, galiojusios 2023 m. vasario 3 d. – 2023 m. rugpjūčio 25 d., iš viso nebuvo teisinio pagrindo, todėl Įsakymo grįsti šiomis teisės normomis ir jose numatytų procedūrų įvykdymu atsakovas neturi teisinio pagrindo.

Tai, kad pareiškėjas vyko į Baltarusiją, bet negalėjo nurodyti priežasčių, kodėl tai neatsispinti jo Lietuvos Respublikos pase, nepaneigia jo teiginių, kad jam nebuvo išduotas Rusijos Federacijos pasas.

Byloje nebuvo atlikti teismo dokumentų (dokumentų rekvizitų, dokumentų medžiagų, spausdintų tekstų ir spausdinimo priemonių) ekspertiniai tyrimai bei apklausta kaip liudytoja R. B..

Teiginys, kad D. M. suklastojo asmens dokumentą ir pateikė jį Migracijos departamentui, yra grindžiamas išimtinai tik paties pareiškėjo prielaidomis ir spėlionėmis, byloje nėra jokių objektyvių duomenų ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų tiek tariamo grasinimo (žodžiu, žinutėmis) faktą, tiek konflikto tarp pareiškėjo ir D. M. buvimą, tiek D. M. veiksmų, susijusių su dokumento klastojimu, atlikimą, tiek aplinkybę, jog toks asmuo egzistuoja. Jokie bylos įrodymai nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių ir dėstomos pozicijos dėl tariamai suklastoto asmens dokumento ir su tuo susijusių faktinių aplinkybių.

Atsižvelgiant į prie advokatės rašto pridėtą 2014 m. kovo 27 d. atstovavimo sutartį, nėra pagrindo spręsti, kad advokatė, kaip teigia pareiškėjas, buvo pasamdyta D. M. iniciatyva, siekiant pakenkti pareiškėjui – atimti iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Sutartyje nurodyta, kad sutartis sudaryta tarp advokatės R. B. ir „Inmatrade GmbH“ (nurodytas adresas Austrijoje), atstovaujamos generalinės direktorės M. B.. Advokatė rašte paaiškino, jog aplinkybė, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pasą paaiškėjo atliekant mokestinių prievolių įvykdymo patikrinimą“. Šie bylos įrodymai paneigia pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes dėl tariamo asmens dokumento suklastojimo aplinkybių.

Dokumento suklastojimas ir disponavimas suklastotu dokumentu – tai nusikalstama veika, kurios sudėtis įtvirtinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka kompetentingos institucijos priimto procesinio sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas paminėtos nusikalstamos veikos padarymas.

Byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių 2010 m. rugsėjo 6 d. Rusijos Federacijos paso (duomenys neskelbtini) išdavimo faktą ar šio paso kopijos tikrumą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos paso kopijos laikyti suklastota, nes šį faktą patvirtinančių įrodymų nėra pateikta.

Nepaisant Aprašo nuostatų kaitos laike, pačios asmens informavimo procedūros principas ir esmė liko tapati (principas buvo toks, kad jeigu gaunami dokumentai, patvirtinantys, kad Lietuvos Respublikos pilietis įgijo kitos valstybės pilietybę, ir Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas raštu turi kreiptis į tą asmenį, kad šis pateiktų dokumentus, patvirtinančius jo teisę į daugybinę pilietybę; jeigu asmuo neatsiliepdavo, nei viena ginčo laikotarpiui aktuali Aprašo redakcija nenumatė, kad pareiškėjui neatsiliepus, dokumentų nagrinėjimas yra nutraukiamas ar lieka sustabdytas; atvirkščiai, ir iki 2023 m. vasario 3 d. galiojusioje Aprašo redakcijoje (23 punkto pirmoji ir antroji pastraipos) buvo numatyta, kad jeigu asmuo per nurodytą terminą nepateikia prašomų dokumentų, dokumentų nagrinėjimas tęsiamas, ir tokiu atveju tęsiant nagrinėjimą, pagal iki 2023 m. vasario 3 d. galiojusią 27 punkto antrąją pastraipą, jeigu surinktų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti (nagrinėjamu atveju jų pakako ir tuo metu jokių abejonių dėl kitos valstybės pilietybės įgijimo nebuvo), Migracijos departamentas pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo; tai reiškia, kad nepaisant Aprašo redakcijų kaitos, Ministerijos ir Migracijos departamento veiksmai būtų identiški šiuo atveju atliktiems). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nusistovėjusi pozicija, jog ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas yra pagrindas atliktiems veiksmams ar priimtiems sprendimams pripažinti neteisėtais. Nagrinėjamu atveju pažeidimas nėra esminis ir dėl to, jog pareiškėjas nepaneigė Įsakymo priėmimo materialiojo pagrindo, t y. neįrodė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.

Aprašo nuostatos aiškintos tinkamai, t. y. prašyta dokumentų, patvirtinančių teisę į dvigubą pilietybę, nes kitos valstybės pilietybės įgijimo faktas jau buvo nustatytas, ir kt.).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, dirbdamas įmonės Inmatrade GmbH padaliniuose Austrijoje ir Rusijos Federacijoje naudojosi Rusijos Federacijoje išduotu pasu, todėl pagrįstai galima manyti, kad pareiškėjas yra įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę, o Rusijos Federacijos piliečio pasas, kuriuo jis naudojasi yra tikras. Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti dokumentus apie Rusijos Federacijos pilietybės įgijimą, tačiau pareiškėjas šių dokumentų Migracijos departamentui neteikė, taip pat neteikė jokių paaiškinimų, kad jis Rusijos Federacijos pilietybės nėra įgijęs, todėl Migracijos departamento vertinimu, minėtos aplinkybės buvo pakankamas pagrindas priimti Įsakymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą.

Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė susirašinėjimo su Rusijos Federacijos valstybinėmis institucijomis, kuris patvirtintų, kad pareiškėjas nėra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų Rusijos Federacijos paso suklastojimą (pareiškėjas dėl paso suklastojimo nesikreipė į teisėsaugos institucijas/nepateikė teisėsaugos institucijos išvados, kad pareiškėjo Rusijos Federacijos pasas yra suklastotas). Aplinkybė, kad pareiškėjas turi Lietuvos Respublikos pasą nepatvirtina, kad pareiškėjas neturi Rusijos Federacijos paso.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjas vyko į Baltarusiją, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl tai neatsispindi jo turimame Lietuvos Respublikos pase. Minėtos aplinkybė paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pareiškėjui nebuvo išduotas Rusijos Federacijos pasas.

Nustačius, kad pareiškėjas yra įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę ir nenustačius, kad pareiškėjas gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, pareiškėjas pagrįstai neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras jo atžvilgiu nepriims įsakymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra administracinio subjekto veiksmų neteisėtumo. Prieš priimant ginčijamą Įsakymą buvo tris kartus kreiptasi į pareiškėją dėl dokumentų pateikimo, tačiau pareiškėjas, gavęs minėtus prašymus, juos ignoravo, todėl pareiškėjo teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Iki ginčijamo Įsakymo priėmimo buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad pareiškėjas yra įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę. Aplinkybė, kad Migracijos departamentas prašė pareiškėjo pateikti duomenis ne tik dėl jo atitikties Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatoms, bet ir dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo, nepatvirtina, kad nebuvo nustatytos ginčijamo Įsakymo priėmimui reikšmingos aplinkybės. Migracijos departamento prašymai pateikti minėtus dokumentus atitinka gero administravimo principą, užtikrina pareiškėjo teisę į gynybą iki ginčijamo Įsakymo priėmimo.

Prieš priimant Įsakymą buvo išnaudotos visos Lietuvos Respublikos institucijoms prieinamos galimybės surinkti visus įrodymus objektyvaus sprendimo priėmimui. Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų kreipimasis į Rusijos Federacijos valstybines institucijas dėl pareiškėjo turimos Rusijos Federacijos pilietybės ir pareiškėjui išduotų dokumentų būtų neįmanomas dėl duomenų apsaugos reikalavimų ir dėl praktikos, pagal kurią iš esmės nepalaikomi tarpinstituciniai santykiai su Rusijos Federacijos valstybinėmis institucijomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-290 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalies, kuria nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis, ginčijama Įsakymo dalis priimta įvertinus Migracijos departamento teikime nurodytus duomenis, kad pareiškėjas, Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę, nepateikė nei pranešimo apie įgytą trečiosios šalies pilietybę, nei teisę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu patvirtinančių duomenų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo jis ginčijo Įsakymo dalį, iš esmės teigdamas, kad atsakovas ją (Įsakymo dalį) priėmė vadovaudamasis suklastotais duomenimis ir neįsitinęs, kad pareiškėjas įgijo Rusijos Federacijos pilietybę, motyvuodamas tuo, kad:

23.1 atsakovas nustatė, jog pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, įgijo kitos valstybės – Rusijos Federacijos – pilietybę. Šią faktinę aplinkybę patvirtina pareiškėjui 2010 m. rugsėjo 6 d. išduotas Rusijos Federacijos pasas Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, įvertino buvusio pareiškėjo darbdavio pranešime nurodytą informaciją, jog dirbdamas įmonės „Inmatrade GmbH“ padaliniuose Austrijoje bei Rusijoje, pareiškėjas veikė naudodamasis tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos išduotais piliečio pasais. Prie pranešimo buvo pridėta pareiškėjui išduoto Rusijos Federacijos piliečio paso kopija;

23.2 pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad tarp jo ir D. M. vyko konfliktas, kad šis asmuo pareiškėjui grasino. Pareiškėjas dėl paso suklastojimo, D. M. grasinimų, advokatės veiksmų nesikreipė į teisėsaugos institucijas, o versiją apie suklastotą pasą pateikė tik po to, kai buvo priimtas skundžiamas įsakymas. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, jog žinojo apie jam siunčiamus raštus, kuriais prašoma paaiškinti aplinkybės dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo, tačiau į šiuos raštus nereagavo. Nors advokatės patvirtinta kopija yra neoriginalaus dokumento, atsakovas neturėjo pagrindo abejoti pateiktos informacijos tikrumu, nes kartu su Rusijos Federacijos paso kopija buvo pateikta ir Lietuvos Respublikos paso kopija, o advokatės pateiktoje Rusijos Federacijos paso kopijoje esantys pareiškėjo asmens duomenys (vardas, pavardė, gimimo data ir vieta) sutapo su Lietuvos Respublikos pase ir Lietuvos Respublikos gyventojų registre esančiais duomenimis, be to, asmenį buvo galima identifikuoti pagal dokumente esančią nuotrauką. Atsižvelgiant į prie advokatės rašto pridėtą 2014 m. kovo 27 d. atstovavimo sutartį, nėra pagrindo spręsti, kad advokatė, kaip teigia pareiškėjas, buvo pasamdyta D. M. iniciatyva, siekiant pakenkti pareiškėjui – atimti iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Sutartyje nurodyta, kad sutartis sudaryta tarp advokatės R. B. ir „Inmatrade GmbH“ (nurodytas adresas Austrijoje), atstovaujamos generalinės direktorės M. B.. Advokatė rašte paaiškino, jog aplinkybė, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pasą paaiškėjo atliekant mokestinių prievolių įvykdymo patikrinimą. Šios aplinkybės aptartos teikime, kurio pagrindu priimtas skundžiamas Įsakymas, dėl ko atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai, kad Įsakymas buvo priimtas neatlikus išsamaus tyrimo ir neįvertinus galimo melagingų duomenų pateikimo;

23.3 nors pareiškėjui 2014 metais du kartus buvo išduotos 90 dienų trukmės Rusijos Federacijos vizos, tačiau, vertinant byloje nustatytų aplinkybių visumą, vizų išdavimo faktas nėra pakankamas ir savaime nepatvirtina, kad pareiškėjui Rusijos Federacijos pasas nebuvo išduotas. Nors pareiškėjas teigia, kad Rusijos Federacijos pasas jam nebuvo išduotas, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas, atsakydamas į atsakovės atstovės klausimus, patvirtino, jog vyko į Baltarusiją, bet negalėjo nurodyti konkrečių priežasčių, kodėl tai neatsispinti jo Lietuvos Respublikos pase. Ši aplinkybė, vertinant ją kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, taip pat paneigia pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo išduotas Rusijos Federacijos pasas;

23.4 Migracijos departamentas, gavęs informaciją, kad pareiškėjui yra išduotas Rusijos Federacijos piliečio pasas, pagrįstai surašė teikimą, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras nustatęs, kad pareiškėjas įgijo užsienio valstybės pilietybę ir nepatenka į Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose įtvirtintų asmenų, galinčių kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais sąrašą, priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame jį (teismo sprendimą) prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad ginčijimas Įsakymas nėra grindžiamas duomenimis, neabejotinai patvirtinančiais jį įgijus Rusijos Federacijos pilietybę, pareiga kuriuos (duomenis) surinkti tenka Migracijos departamentui ir atsakovui, teisėjų kolegija, visų pirma, primena, kad Lietuvos Respublikos pilietybė – konstitucinis institutas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Lietuvos Respublikos pilietybės konstituciniai pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis), išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis), pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aiškinančioje konstitucinį pilietybės institutą, yra pažymima, kad nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką įstatymų leidėjas turi diskreciją; tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).

Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai); pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei) (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai); piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

Konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant; Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris inter alia suteiktų galimybę teisinių santykių subjektams žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad jie galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (inter alia 2011 m. gruodžio 22 d., 2020 m. birželio 3 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimai). Pagal šį konstitucinį principą turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. birželio 7 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimai), įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas (inter alia 2011 m. gruodžio 22 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2020 m. kovo 18 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimai).

Vienas iš Lietuvos Respublikos pilietybės principų, tiesiogiai įvirtintas Konstitucijoje – Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus Pilietybės įstatyme numatytus atskirus atvejus (Konstitucijos 12 str. 2 p., Pilietybės įstatymo 3 str. 4 d.). Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytais atvejais, kuriais Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis (Pilietybės įstatymo 24 str. 2 p., 26 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Lietuvos Respublikos pilietis, Pilietybės įstatymo 41¹ straipsnyje nustatyta tvarka pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, laikomas pranešusiu apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. Asmuo, nustatytu laiku neįvykdęs šio straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Pilietybės įstatymo 26 str. 2-3 d.). Sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę priima vidaus reikalų ministras (Pilietybės įstatymo 32 str. 3 p.), o dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo nagrinėjimo ir rengimo tvarką nustato įgyvendinant Pilietybės įstatymą priimtas Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimas Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“, kurio 1 punktu patvirtintas Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašas.

Teisėjų kolegijos vertinimu ginčui reikšminga konstitucinio pilietybės instituto dalis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, nustatyta Pilietybės įstatyme ir jo įgyvendinimui patvirtintame Apraše, yra aiški, suprantama, pakankama tam, kad sudarytų prielaidas įvertinti individualią kiekvieno asmens, sąžiningai besinaudojančio savo teisėmis, situaciją.

Nagrinėjamo ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ginčijamas Įsakymas priimtas Migracijos departamentui surinkus pakankamai duomenų tam, kad įvertinti, jog pareiškėjas, Lietuvos Respublikos pilietis, įgijo Rusijos Federacijos pilietybę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nei Pilietybės įstatyme, nei jo įgyvendinimui patvirtintame Apraše nebuvo ir nėra nuostatų, nustatančių reikalavimus duomenims, patvirtinantiems piliečio, nevykdančio Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, įgijimo kitos valstybės pilietybę faktą, kas, atsižvelgiant, viena vertus, į fakto pobūdį (išskyrus Pilietybės įstatyme numatytus atvejus, Lietuvos Respublikos pilietybės, įgijus kitos valstybės pilietybę, netenkama neatsižvelgiant į asmens valią šiuo klausimu), o kita vertus – į procedūrinius tokių duomenų vertinimo ypatumus (pagal Aprašo redakcijų, galiojusių 2014-2024 m. nuostatas, Migracijos departamentas, neturėdamas pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, visada privalėjo išsiųsti asmeniui pranešimą, kad jis pateiktų dokumentus, patvirtinančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytas aplinkybes), yra pakankama priemonė užtikrinanti individualią kiekvieno asmens, šiuose santykiuose besielgiančio bent adekvačiai, situacijos vertinimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas, neginčijantis, jog žinojo apie Migracijos departamento raštus dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo ir šiuos raštus nereagavo, elgėsi nepaaiškinamai atsainiai, todėl įvertinus kitas pirmosios instancijos teismo konstatuotas aplinkybes, netiesiogiai patvirtinančias kitos valstybės įgijimą, taip pat nesant jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo jau ginčo nagrinėjimo teisme metu nurodytas aplinkybes dėl duomenų, patvirtinančių kitos valstybės pilietybės įgijimo klastojimą, į atsakovą pasikreipusios advokatės neteisingai nurodytas aplinkybes, sutiktina su teismo išvada, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Įsakymo dalį.

Pažymėtina, kad kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su išvadomis dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo, nėra pagrįsti: pareiškėjas ginčo nagrinėjimo metu nei nurodė argumentų, sudarančius pagrindą spręsti dėl papildomų įrodymų poreikio bei jų gavimo galimybių (atlikti ekspertinius tyrimus, apklausti R. B. ir pan.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl nuo 2014 m., kai buvo informuotas apie pradėtą procedūrą dėl pilietybės netekimo, nesikreipė į Rusijos Federacijos, kurioje, pateiktais duomenimis, ne kartą lankėsi, kompetentingas institucijas, galinčias patvirtinti faktą, kad jis nebuvo įgijęs Rusijos Federacijos pilietybės. Kolegijos vertinimu, pareiškėjo elgesys nesikeitė ir ginčo nagrinėjimo metu: nors panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jo skundas tenkintas, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo tvarką, kuria gaunami įrodymai, susiję dėl Rusijos Federacijos pilietybės (ne)įgijimu, pareiškėjas, kuris, bylos duomenimis, nėra grąžinęs asmens tapatybę patvirtinančių dokumentus, logiško ir pagrįsto paaiškinimo, kas sutrukdė gauti įrodymus iš Rusijos Federacijos diplomatinės atstovybės Lietuvos Respublikoje, nepateikė.

Kartu yra pažymėtina, kad Europos bendrijos steigimo sutarties 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Europos Sąjungos (toliau – ir Sąjunga) pilietis, Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 20 straipsnyje.

Taigi, ginčijama Įsakymo dalimi pareiškėjas, netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, neteko ir Europos Sąjungos pilietybės.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijoje dėl pilietybės santykių teisinio reglamentavimo aiškinimo, susijusio su pilietybės netekimu, nurodoma, kad spręsdamos klausimus, susijusius su pilietybės suteikimu, praradimu ir atėmimu, valstybės naudojasi plačia diskrecijos laisve, tačiau pabrėžiama, kad įgyvendindamos savo kompetenciją pilietybės srityje valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės ir proporcingumo principo (2010 m. kovo 2 d. sprendimo byloje C-135/08 J. Rottmann prieš Freistaat Bayern 45, 55–56 punktai, 2019 m. kovo 12 d. sprendimo byloje C-221/17 G. Tjebbes ir kt. prieš Minister van Buitenlandse Zaken 48 punktas, 2022 m. sausio 18 d. sprendimas byloje C-118/20 JY prieš Wiener Landesregierung, 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo sujungtose bylose C-684/22–C-686/22 S.Ö. ir kt. prieš Stadt Duisburg ir kt. 36 punktas). Teismas, prireikus patikrinęs sprendimo atimti pilietybę proporcingumą pagal nacionalinę teisę, taip pat turi patikrinti, ar sprendimas atimti pilietybę atitinka proporcingumo principą, kiek tai susiję su minėto sprendimo pasekmėmis atitinkamo asmens padėčiai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę (2010 m. kovo 2 d. sprendimo byloje C-135/08 J. Rottmann prieš Freistaat Bayern 55 punktas, 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo sujungtose bylose C-684/22–C-686/22 S.Ö. ir kt. prieš Stadt Duisburg ir kt. 36 punktas); kiekvienu konkrečiu atveju, kai netenkama Sąjungos piliečio statuso, turi būti reikalaujama įvertinti suinteresuotojo asmens individualią ir šeimos situaciją (2019 m. kovo 12 d. sprendimo byloje C-221/17 G. Tjebbes ir kt. prieš Minister van Buitenlandse Zaken 45 punktas, 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo sujungtose bylose C-684/22–C686/22 S.Ö. ir kt. prieš Stadt Duisburg ir kt. 51 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2200-1188/2024, nurodė, kad valstybės narės pilietybės netekimo viešojo administravimo procedūroje veikusios nacionalinės valdžios institucijos, t. y. Migracijos departamentas ir VRM, privalėjo sistemiškai ir savo iniciatyva nagrinėti pareiškėjo, kaip Sąjungos piliečio, teisių galimą pažeidimą, kuris galėjo susidaryti po valstybės narės pilietybės netekimo įvykus Sąjungos pilietybės netekimui, t. y. ar buvo pakenkta SESV 21 straipsnio 1 dalies veiksmingumui, jeigu dėl minėtos pareigos nevykdymo pareiškėjui sutrukdyta pasiremti įrodymais, patvirtinančiais skundžiamos Įsakymo dalies neatitikimą proporcingumo principui; tačiau tokios pareigos vykdymas turi būti derinamas su valstybės narės pilietybės ir kartu Sąjungos pilietybės netenkančio asmens pareigų vykdymu, kuris nagrinėjamu atveju nenustatytas, nes pareiškėjas akivaizdžiai nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų, kurios turėjo būti vykdomos įgijus kitos valstybės pilietybę. Todėl darytina išvada, kad minėtos nacionalinėms valdžios institucijoms priskirtinos pareigos nevykdymu nagrinėjamu atveju nebuvo pakenkta SESV 21 straipsnio 1 dalies veiksmingumui, nes pareiškėjui nebuvo sutrukdyta pasiremti įrodymais, galinčiais patvirtinti skundžiamos Įsakymo dalies neatitikimą proporcingumo principui.

Taigi, nors nacionalinėms valdžios institucijoms pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus ketinant priimti sprendimą dėl valstybės narės pilietybės netekimo būtina vertinti ir įsitikinti, ar toks sprendimas Sąjungos piliečiui faktiškai nesukels neproporcingų pasekmių, nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas ir VRM tokio vertinimo neatliko pareiškėjui nevykdant pareigų, atsiradusių įgijus kitos valstybės pilietybę, ir nebendradarbiaujant (pareiškėjas ignoravo Migracijos departamento raštus dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo atsiradusių pasekmių). Toks trūkumas aplinkybėmis, kokios yra nagrinėjamo ginčo byloje, kolegijos vertinimu, savaime nėra pagrindas naikinti ginčijamą Įsakymo dalį, kadangi, viena vertus, tai niekaip neskatintų asmenis šiuose santykiuose veikti atsakingai ir sąžiningai, o kita vertus, yra teisinis mechanizmas, leidžiantis ištaisyti galimas klaidas.

Tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius; tačiau įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). 1961 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo, ratifikuotos Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo ratifikavimo“, 8 straipsnyje numatyta, kad valstybė dalyvė nepripažįsta asmens netekusiu pilietybės, jeigu dėl tokio netekimo jis taptų asmeniu be pilietybės.

Aptartu aspektu (šios nutarties 38 p.), taip pat dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo, priimto byloje Nr. C-221/17, 42 punkte pateikto išaiškinimo, kad situacijoje, kai valstybės narės pilietybės netenkama ex lege ir dėl to prarandamas Sąjungos piliečio statusas, kompetentingos nacionalinės institucijos ir teismai turi turėti galimybę kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti tokio pilietybės netekimo pasekmes ir prireikus ex tunc grąžinti suinteresuotajam asmeniui pilietybę, kai jis paprašo išduoti kelionės dokumentą ar bet kurį kitą jo pilietybę patvirtinantį dokumentą, pažymėtina, kad tokio reikalavimo įgyvendinimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisės aktuose: nustačius, kad aktas dėl pilietybės yra neteisėtas, viešojo administravimo subjektas gali jį pripažinti netekusiu galios (Viešojo administravimo įstatymo 16 str. 1 d. 1 p.). Taigi, pareiškėjui pateikus įrodymus, kad jis Rusijos Federacijos pilietybės neįgijo, jos neteko ir pan., yra priemonė iš naujo atlikti jo situacijos vertinimą; be to, asmeniui, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta arba suteikta supaprastinta tvarka ir kuris po to jos neteko, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta, jeigu jis nėra kitos valstybės pilietis (Pilietybės įstatymo 21 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.