Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Migracijos departamentas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjų pasakojimas yra nenuoseklus ir neišsamus. Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjų sudaryta santuoka, dėl kurios tariamai jie patyrė artimųjų spaudimą ir įžeidinėjimus, nelaikytina nustatytu esminiu (materialiniu) faktu, padaryta neįvertinus, ar jų baimė patirti persekiojimo veiksmus, grąžinus į kilmės valstybę, yra pagrįsta, bei netinkamai įvertinta jų atitiktis tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams.

Pareiškėjų vertinimu, atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjams klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjų individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjai dėl jų paaiškintų aplinkybių nebus persekiojami savo kilmės valstybėje.

Atsakovas nepagrįstai nusprendė pareiškėjus išsiųsti į kilmės valstybę. Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu. Ši Sprendimo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimų.

Atsakovas dėl naujai pateiktų įrodymų teisminio nagrinėjimo metu pažymėjo, kad įrodymai, susiję su nauju prieglobsčio motyvu (autoįvykiu), todėl pareiškėjai šį motyvą galės teikti su nauju prieglobsčio prašymu. Aplinkybės dėl pareiškėjų santuokos ir jų suvokiamos grėsmės buvo įvertintos ginčijamame Sprendime, todėl santuokos liudijimas tik įrodo, kad egzistuoja liudijimas, kurio pareiškėjai Migracijos departamentui neteikė. Pareiškėjai prieglobsčio procedūros metu apie autoįvykį neužsiminė. Pareiškėja nenurodė, kad šeimos nariai planavo autoįvykį, ar kad ji į tokį įvykį pateko, ar kad policija tokį įvykį užfiksavo. Jokių duomenų apie autoįvykį, kreipimąsi į policiją Migracijos departamentui nepateikta. Veiksmai, kai pareiškėjas neteikia duomenų Migracijos departamentui, kurie gauti iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, yra laikytini nebendradarbiavimu ir proceso vilkinimu.

Nėštumas nėra psichologinė ar psichiatrinė būsena, kuri keičia atmintį ar iškreipia prieglobsčio suteikimo motyvus. Pareiškėja nualpo 2026 m. birželio 22 d., o tikrinimo procedūra vyko 2026 m. birželio 25 d. Tai, kad pareiškėją pykino, ji buvo praradusi sąmonę prieš 3 dienas, nedaro įtakos jos psichikai taip, kad būtų nurodomi ne tie atvykimo motyvai. Juo labiau, kad motyvą dėl ekonominių problemų pareiškėjai palaikė ir apklausose. Tačiau tikrinimo procedūros metu pareiškėja nenurodė šeimos problemų motyvo. Motyvą dėl problemų su artimaisiais nurodė tik pateikę tarptautinės apsaugos prašymus.

Migracijos departamentas pakankamai išnagrinėjo pareiškėjų individualią situaciją, nustatė visas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, jog pareiškėjai dėl jų paaiškintų aplinkybių nebus persekiojami savo kilmės valstybėje bei, kad jie neatitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjai nepaneigė, kad tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prašytojams grėstų persekiojimas (bet kokie veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą), konstatuotina, kad jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Jie taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Migracijos departamento nustatytos individualios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad laikotarpio suteikimas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslams. Atitinkamai, esant pagrindui manyti, kad pareiškėjai gali pasislėpti bei prašymą atmetus kaip akivaizdžiai nepagrįstą pritaikius pasienio procedūrą, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsieniečiai išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas individualiai įvertino pareiškėjams skiriamų draudimų proporcingumą. Pareiškėjams nebuvo skirti maksimalūs draudimo atvykti terminai. Pareiškėjai į Lietuvą atvyko neteisėtai, teikė nepagrįstą prieglobsčio prašymą, taigi Migracijos departamentas pareiškėjams pagrįstai, individualizuotai ir proporcingai skyrė dvejų metų draudimo atvykti į Lietuvą terminą.

Nenustačius su pareiškėjais susijusių individualių aplinkybių, dėl kurių perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimas į Šengeno informacinę sistemą šiuo konkrečiu atveju būtų nesuderinamas su teisės aktų reikalavimais ir teisės principais, konstatuotina, kad atsakovas šioje dalyje priėmė taip pat pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Į Lietuvą pareiškėjai atvyko neteisėtai iš (duomenys neskelbtini) ir buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyriaus pareigūnų ir perduoti VSAT Migracijos valdybos Užsieniečių registracijos centrui. Pareiškėjams taikoma pasienio procedūra.

Migracijos departamente 2026 m. birželio 26 d. įvyko pareiškėjų pirminė apklausa, kurios metu J. P. nurodė, kad ji (duomenys neskelbtini).

2026 m. liepos 1 d. J. P. pasakojo, kad (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas pareiškėjų tarptautinės apsaugos prašymą iš esmės išnagrinėjo skubos tvarka taikant pasienio procedūrą ir sprendimą nesuteikti tarptautinės apsaugos (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priėmė vadovaudamasis 2024 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2024/1347, dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo pabėgėlių arba papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio standartų, kuriuo iš dalies keičiama Tarybos direktyva 2003/109/EB ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES (toliau – Reglamentas (ES) 2024/1347) 4 straipsnio 5 dalimi, 9 straipsnio 3 dalimi, 2024 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2024/1348, kuriuo Sąjungoje nustatoma bendra tarptautinės apsaugos procedūra ir panaikinama Direktyva 2013/32/ES (toliau – ir Reglamentas (ES) 2024/1348) 42 straipsnio 1 dalies j punktu, 43 straipsnio 1 dalies b punktu; 44 straipsnio 1 dalies b punktu, 2024 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2024/1356, kuriuo nustatomas trečiųjų šalių piliečių tikrinimas prie išorės sienų ir iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 767/2008, (ES) 2017/2226, (ES) 2018/1240 ir (ES) 2019/817 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2024/1356) 4 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Įstatymo 83 straipsniu, 86–87 straipsniais, 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 133 straipsnio 2 dalimi, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 44.3 papunkčiu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės) 15 punktu, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punktu.

Pareiškėjai teismui pateikė papildomus dokumentus: (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, surinktą medžiagą, tyrimo metu pagrįstai nenustatė pagrįstos tikimybės, jog tarptautinės apsaugos (prieglobsčio prašytojo) profilis ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju ateityje. Teismo vertinimu, atsakovas Sprendime pagrįstai pripažino, kad pareiškėjų deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina pagrįsta.

Iš visumos bylos medžiagos, pareiškėjų pasakojimų galima konstatuoti, kad pareiškėjų prašymo pagrindas apibūdinamas, kaip baimė patirti persekiojimą (nusikaltimus) iš šeimos narių, tačiau nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjams jų kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) buvo kilęs realus pavojus jų sveikatai ar gyvybei būtent iš valstybės, valstybės ar didelės jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybinių subjektų, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

Atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą dėl tarptautinės apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėjus (tikslino jų pasakojimus, aiškino teises ir pareigas prieglobsčio procedūroje), tinkamai įvertino pareiškėjų paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko patikimą, pareiškėjų pasakojimų kontekste aktualią informaciją apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini). Atsakovas, atlikdamas pareiškėjų prašymo vertinimą.

Apibendrinęs teismas konstatavo, kad pareiškėjų išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, o nurodomos galimo persekiojimo priežastys išskirtinai grindžiamos pareiškėjų subjektyviomis prielaidomis. Byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realios rizikos prieglobsčio prašytojų kilmės šalyje patirti persekiojimą dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjų įvardintas konfliktas su jų giminėmis yra išskirtinai asmeninio pobūdžio, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems suteikti pabėgėlio statuso nėra teisinio pagrindo.

Nenustačius Migracijos departamento 2026 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 26M21667 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl Migracijos departamento įpareigojimo pakartotinai išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį (tarptautinę apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pareiškėjai neturi teisinio išsilavinimo bei nežinojo, kokius įrodymus ar aplinkybes turi nurodyti jų apklausų metu, kreipiantis dėl prieglobsčio suteikimo, todėl apklausų metu nurodė tik dalį faktinių aplinkybių, dėl kurių bijo grįžti į kilmės šalį, o po neigiamo sprendimo įteikimo užsakius valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir pasikonsultavus su paskirtu advokatu, teismui pateikė papildomus argumentus bei juos pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kuriais grindžia savo prašymą suteikti tarptautinę apsaugą.

Pareiškėjų pasakojimai buvo pakankamai nuoseklūs, detalūs bei išsamūs, o atsakovui tinkamai užtikrinus bendradarbiavimo su jais pareigą, įskaitant galimybę pateikti papildomus įrodymus (gauti juos užtruko laiko, o jų prieglobsčio prašymai buvo nagrinėjami skubos tvarka), paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir (arba) jo pareiškimuose nustatytų nenuoseklumų ar prieštaringumų, nebūtų buvę fiksuota prieštaravimų ir, atitinkamai, nebūtų buvusi eliminuota galimybė jų pasakojimo dalis, nepatvirtintas tiesioginiais rašytiniais įrodymais, vertinti jų naudai, remiantis abejonės privilegija.

Nepagrįstai nevertinus pareiškėjų pasakojimo dėl jau patirto persekiojimo (pareiškėjos vyro šeimos išpuolis ir periodinis psichologinis smurtas po fizinio užpuolimo dėl (duomenys neskelbtini), nebuvo atliekamas vertinimas, ar prieglobsčio prašytojams šis persekiojimas gresia dėl jų priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Viešai prieinama kilmės valstybės informacija yra suderinama su pareiškėjų pasakojimu, t. y., kad tarpkastinės santuokos tamilų bendruomenėje stigmatizuojamos, į jas žiūrima neigiamai, poroms dėl to gali tekti pabėgti. Priešingai, nei vertino pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų patirtas persekiojimas ir baimė patirti pakartotinį persekiojimą yra grindžiami būtent konvencinėmis priežastimis, - priklausymu socialinei grupei (duomenys neskelbtini)).

Atsakovui nepagrįstai konstatavus, kad J. P. ir V. R. 2024 metais sudaryta santuoka, dėl kurios tariamai jie patyrė artimųjų spaudimą ir įžeidinėjimus, nelaikytina nustatytu esminiu (materialiniu) faktu, t. y. atsakovui tinkamai neįvertinus priežasčių, kuriomis pareiškėjai grindžia savo prieglobsčio prašymą, liko neįvertinta, ar jų baimė patirti persekiojimo veiksmus, grąžinus į kilmės valstybę, yra pagrįsta, bei netinkamai įvertinta jų atitiktis tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams.

Atsakovas nepagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, todėl, atitinkamai, dvejų metų draudimo atvykti terminas nustatytas nepagrįstai.

Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu. Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-960-822/2025). Taigi, ginčijamo Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina.

Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-822/2025). Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Direktyvoje 2011/95/ES nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.