- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-06
- Bylos Nr.
- e2A-1778-945/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-10572-2025-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Atsakovas
- A. K.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Balticall“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Balticall“ ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Balticall“ (toliau – ieškovė, darbdavė), patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė teismo priteisti ieškovei iš atsakovo A. K. (toliau – atsakovas, darbuotojas) 2 726,98 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad neterminuota darbo sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2025 m. vasario 13 d., nutraukta 2025 m. gegužės 20 d., remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalimi. Atsakovas, 2025 m. balandžio 3 d. vairuodamas jam patikėtą vilkiką su priekaba (autovežį), Vokietijos Federacinėje Respublikoje padarė žalą, kurios dydis – 3 932,98 Eur. Žalą sudaro tiesioginiai nuostoliai, susiję su padaryto turto sugadinimo pašalinimu, t. y. remonto išlaidos. Atsakovas 2025 m. gegužės 20 d. pripažino žalos padarymo faktą, sutiko, kad 1 966 Eur būtų išskaityti iš jam mokėtinų sumų, šalys žodžiu susitarė, kad kita žalos suma bus išskaityta ateityje. Darbuotojas, vengdamas atsakomybės, pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį, todėl 1 966,98 Eur žalos dalis liko neatlyginta. Be to, ieškovė buvo gavusi pretenziją dėl 760 Eur žalos atlyginimo. Darbuotojui buvo pateiktas prašymas pateikti su vežimu susijusius duomenis, kad būtų galima paneigti pretenzijoje nurodytas aplinkybes, t. y. pateikti duomenis, kad vežtas krovinys – naujas automobilis – buvo su defektais iki pakrovimo momento arba jie atsirado po krovinio pervežimo. Darbuotojas nepateikė prašomų duomenų, kreipėsi dėl darbo sutarties nutraukimo. Šiuo metu darbuotojo ieškovei padaryta ir neatlyginta žala yra 2 726,98 Eur. Atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus apylinkės teismas 2026 m. balandžio 20 d. sprendimu patenkino ieškinį ir priteisė iš atsakovo ieškovei 2 726,98 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. spalio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 559,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei 20,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Teismas nustatė, kad transporto priemonė buvo apgadinta 2025 m. balandžio 3 d. eismo įvykio Vokietijoje metu, kuomet sukantis atsakovo vairuojamai transporto priemonei per siauroje žiedinėje sankryžoje lūžo priekabos jungtis su vilkiku, dėl ko vilkikas su priekaba apvirto, eismo įvykio dieną šalis siejo darbo teisiniai santykiai, atsakovas vykdė savo darbines funkcijas. Faktą, jog buvo apgadintas ieškovės vilkikas su priekaba, patvirtina į bylą pateiktos sąskaitos faktūros, paties atsakovo rašytas paaiškinimas, krovinio sugadinimą patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos, transporto priemonės žalos ir nuostolių ataskaita. Ieškovės į bylą pateiktas 2024 m. spalio 6 d. Ergo Insurance draudimo liudijimas Nr. 710-932-707891 patvirtina, jog pagal sudarytą draudimo sutartį už krovinio sugadinimą mokama draudimo suma vienam įvykiui nuo 600 000 Eur, todėl ieškovė negalėjo gauti draudimo išmokos pagal šią draudimo sutartį. Ieškovė į bylą pateikė duomenis iš minėtos draudimo bendrovės, kad už sugadintą vilkiką ir priekabą draudimo išmoka nebuvo išmokėta, todėl, teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai prašė atlyginti žalą iš žalą padariusio asmens. Teismas pažymėjo, kad atsakovas dirbo vairuotoju–ekspeditoriumi nuo 2025 m. vasario 14 d. Darbuotojas pagal pareiginius nuostatus buvo įsipareigojęs atlyginti ieškovei visus patirtus nuostolius, kilusius dėl kelių eismo taisyklių, saugos darbe, aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimų, kitų saugumo taisyklių nesilaikymo ir kt. (4.4.1 punktas), išsaugoti perduotą transporto priemonę ir priimtą vežti krovinį viso vežimo metu (2.21 punktas). Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovui perduodama transporto priemonė turėjo pažeidimų. Teismo vertinimu, būtent darbdavė sprendžia, kur ir kokiu būdu ji remontuos sugadintą transporto priemonę ar jos dalį (detalę), kvalifikuoti specialistai, į kuriuos kreipiasi įmonė, nustato būtinybę atlikti remonto darbus, todėl už kvalifikuotų specialistų nustatytus gedimų taisymus, detalių keitimus atsiskaičiusi darbdavė turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš ją sukėlusio darbuotojo. Kita vertus, pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atstatymo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti. Teismas nusprendė, kad ieškovė nebūtų patyrusi žalos, jei atsakovas būtų laikęsis darbuotojo pareigų tinkamai atlikti darbo funkcijas, saugoti darbdavės turtą ir imtis priemonių, neleidžiančių žalai atsirasti. Atsakovas, kaip vairuotojas profesionalas, kuriam keliami padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, privalėjo suprasti ir įsitikinti, jog vairuoti yra saugu, turėjo imtis papildomų atsargumo priemonių. Teismo vertinimu, atsakovas, vykdydamas savo darbo funkcijas, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. elgdamasis nepakankamai rūpestingai, neužtikrino, kad jam patikėta transporto priemonė nebūtų sugadinta. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas dėl savo neatsargių ir neapdairių veiksmų apgadino ieškovės jam patikėtą transporto priemonę ir vežamą krovinį, todėl atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovei buvo padaryta žala. Teismas pripažino, kad yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Remdamasis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nurodė neturintis pagrindo manyti, kad remonto išlaidos nebuvo patirtos, byloje nėra duomenų, jog atsakovui perduota transporto priemonė turėjo defektų. Žalos dydį patvirtina 2025 m. balandžio 3 d. UAB „Eisera“ išrašyta sąskaita faktūra 3 641,98 Eur sumai, 2025 m. balandžio 5 d. Deigas GmbH išrašyta sąskaita 291 Eur sumai, taip pat ieškovė sumokėjo 760 Eur sumą už apgadintą krovinį – atsakovo vežtą transporto priemonę. Teismas konstatavo, kad dėl 2025 m. balandžio 3 d. neatsargių darbuotojo veiksmų ieškovė patyrė iš viso 3 932,98 Eur dydžio žalą, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 2 726,98 Eur dydžio žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad atsakovo vidutinis darbo dienos užmokestis yra 82,31 Eur, esant penkių darbo dienų savaitei atsakovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sudarė 1 720,28 Eur. Kadangi reikalaujama atlyginti žala neviršija šešių atsakovo vidutinių darbo užmokesčio dydžio, teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 2 726,98 Eur žalos atlyginimą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, vadovavosi tik melagingais ieškovės paaiškinimais. Ieškovė neįrodė, kad sankryža buvo per siaura tokio dydžio transporto priemonei, dėl to apvirto vilkikas su priekaba, sulūžo priekabos jungtis su vilkiku. Tam, kad padaryti išvadą, jog sankryža buvo per siaura tokio dydžio transporto priemonei, reikėjo bent jau nustatyti vilkiko ir priekabos plotį, minimalų važiuojamosios dalies plotį žiedinėje sankryžoje, tačiau byloje nėra tokių duomenų.
Atsakovui nebuvo įteikti procesiniai dokumentai, todėl jis neturėjo galimybės pateikti atsikirtimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nevertino, kad žiedinė sankryža nebuvo per maža tokio dydžio transporto priemonei, tai normali miesto žiedinė sankryža, kuria važiuoja analogiškos ir net didesnės transporto priemonės. Minimalus važiuojamosios dalies plotis žiede – 5,93 m, vilkiko ir priekabos plotis – 2,55 m. Priekabos jungtis su vilkiku lūžo dėl to, kad priekaba buvo sena, pažeista korozijos ir techniškai netvarkinga. Dėl sankryžos siaurumo priekabos jungtis su vilkiku negali sulūžti.
Teismas be kitų įrodymų, vien melagingų ieškovės paaiškinimų pagrindu nustatė tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad vilkikas su priekaba apvirto. Iš tikrųjų vilkikas su priekaba neapvirto. Apvirtus autovežiui su priekaba, vežusiam 3 naujus automobilius, žala būtų ne 760 Eur, o dešimtimis kartų didesnė.
Teismas nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovui perduota transporto priemonė turėjo pažeidimų, tačiau ieškovė nesuinteresuota tokių įrodymų pateikimu, o atsakovui procesiniai dokumentai nebuvo įteikti, todėl jis negalėjo pateikti atsikirtimų. Atsakovas priekabą matė Lenkijoje, 6 metus ji ten buvo parduodama, stovėjo po atviru dangumi. Priekaba yra blogos techninės būklės, daugelis jos funkcijų neveikia arba veikia iš dalies. Atsakovas nėra atsakingas už senos, pažeistos korozijos ir techniškai netvarkingos priekabos jungties sulūžimą.
Krovinio sugadinimas neturi nieko bendro su eismo įvykiu, nes vežamo automobilio vairuotojo durelės turėjo maždaug 1 cm ilgio ir 1 mm pločio dažų pažeidimą, padarytą galimai akmens. Tai niekaip nesusiję su šiuo įvykiu ir nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl dėl krovinio apgadinimo atsakovas nėra kaltas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai sprendimą grindė ir atsakovo paaiškinimu, kuriame nurodyta, jog atsakovas savanoriškai sutinka atlyginti ieškovei 1 966 Eur žalą, išskaičiuojant šią sumą iš atsakovo darbo užmokesčio. Šį paaiškinimą atsakovas parašė priverstas ieškovės direktoriaus, kuris po reiso pareiškė, kad nieko nesumokės atsakovui už darbą, jei atsakovas to neparašys. Atsakovas yra (duomenys neskelbtini), gyvenantis Lietuvoje, bet čia neturintis giminių ar draugų. Darbo užmokestis – vienintelės jo pajamos. Atsakovas neturėjo pinigų buto nuomai sumokėti, maistui nusipirkti. Dėl to buvo priverstas sutikti su ieškovės direktoriaus reikalavimu.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovas apeliaciniame skunde pirmą kartą kelia faktinius argumentus (apie sankryžos plotį, priekabos defektus, prievartos aplinkybes), kurių negalėjo nežinoti iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Šios aplinkybės nepatenka į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnio išimtį, nes šalis nepasinaudojo procesinėmis teisėmis pirmojoje instancijoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas išnaudojo visus būdus procesinių dokumentų įteikimui, jie buvo įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytu būdu, t. y. faktiškai įteikti atsakovo darbovietės A. G. autotransporto įmonės administracijai.
Atsakovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes nepriima procesinių dokumentų, nereaguoja į pranešimus, priima tik tuos procesinius dokumentus, kuriuos pageidauja priimti.
Nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu ieškovė nenurodė aplinkybių, kad vilkikas ar jo priekaba būtų apvirtusi. Šis teismo sprendime nurodytas netikslumas, kuris laikytinas rašymo apsirikimu, nekeičia sprendimo esmės.
Šalies argumentai
Ieškovė savo reikalavimus įrodinėjo paties atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kurioms esant buvo sugadintas ieškovės turtas, taip pat rašytiniais įrodymais, kuriais pagrindžiamas žalos dydis.
Ieškovės transporto priemonės yra techniškai tvarkingos, joms periodiškai atliekami techninės būklės įvertinimas, techninė priežiūra, privaloma techninė apžiūra. Atsakovas, pateikdamas paaiškinimą, nurodė ir savo ranka surašė paaiškinimą apie turto sugadinimą, pripažino, kad dėl jo veiksmų buvo sugadintas ieškovės turtas. Iš atsakovo pateikto rašytinio paaiškinimo matyti, jog jame nėra nurodyta aplinkybių apie tai, kad transporto priemonė būtų techniškai netvarkinga, turėtų kokių nors trūkumų.
Atsiliepimas
Atsakovas tinkamais, leistinais ir patikimais įrodymais nepagrindė savo teiginio, kad paaiškinimą ieškovei jis parašė priverstas jos direktoriaus. Ieškovė siekė sudaryti atsakovui sąlygas dirbti, išmokėjo visas jam priklausančias išmokas, sutiko, kad likusi žalos dalis būtų sumokėta ateityje, nors faktiškai turėjo galimybę visą žalos sumą išskaičiuoti. Atsakovas, būdamas nesąžiningas, siekdamas išvengti žalos atlyginimo, gavęs visas išmokas, susijusias su darbo santykiais, pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį, neatvyko į darbą, taip tikėdamasis išvengti pareigos atlyginti žalą.
Atsakovas neginčija krovinio sugadinimo fakto, kurį patvirtina CMR važtaraštis. Atsakovas vežė krovinį ir prisiėmė atsakomybę už jo saugumą viso pervežimo metu. Nei vykdydamas darbines funkcijas, nei po to atsakovas nepateikė duomenų, kad krovinio priėmimo metu būtų buvę nustatyti krovinio trūkumai. Krovinio perdavimo gavėjui metu nustatyti trūkumai, už kurių atsiradimą yra atsakingas atsakovas. Atsakovas iš esmės neginčija žalos dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, įgyvendindama DK 216 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 220 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę inicijuoti darbo ginčą, ieškovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisiją, kuri 2025 m. spalio 2 d. sprendimu prašymą atsisakė nagrinėti kaip neteismingą Lietuvos Respublikoje darbo ginčus nagrinėjantiems subjektams, ieškovei nepateikus įrodymų, kad atsakovas Lietuvoje turi gyvenamąją vietą, kaip esminį teismingumo kriterijų, įtvirtintą DK 215 straipsnio 2 dalyje, Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 4–5 straipsniuose, taip pat 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalyje. Ieškovei patikslintame ieškinyje pateikus argumentus, kurie, jos vertinimu, pagrindžia atsakovo gyvenamosios vietos faktą, pirmosios instancijos teismas ieškinį priėmė ir išnagrinėjo, tokiu būdu pripažindamas savo jurisdikciją. Atsakovas apeliaciniame skunde ne tik nekelia teismingumo fakto, bet ir pats aiškiai nurodo savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje adresą, taip pripažindamas aptariamą faktą.
Ginčas byloje kilo dėl iš darbo santykių kylančios turtinės atsakomybės darbuotojui taikymo. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis DK 151 straipsniu, reikšdamas tokio pobūdžio reikalavimą darbdavys privalo įrodyti šešias atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, kaltę, priežastinį ryšį, o taip pat šalis siejusius darbo santykius ir žalos kilimą iš darbinės veiklos. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad įvykis, su kuriuo siejamas ieškinio reikalavimas, kilo atsakovui vykdant darbo funkcijas, t. y. vairuojant ieškovei priklausantį autovežį, šių aplinkybių apeliaciniu skundu atsakovas neginčija. Apeliaciniame skunde taip pat neteikiama argumentų, kuriais būtų kvestionuojamas žalos dydis, siejamas su autovežio remonto išlaidomis bei vienos iš autovežiu vežtų transporto priemonių apgadinimu.
Kita vertus, atsakovas nesutinka su kitų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti – neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio – egzistavimu. Tenkindamas ieškinio reikalavimą pirmosios instancijos teismas esminę reikšmę suteikė ieškovės į bylą pateiktam rašytiniam įrodymui – atsakovo 2025 m. gegužės 20 d. rašytiniam paaiškinimui, kaip patvirtinančiam atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos ieškovei padarymo tokiais veiksmais faktus. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia minėtą dokumentą surašęs ne savo valia, tokiai aplinkybei pagrįsti neteikia jokių įrodymų. Be to, priešingos aplinkybės dėl atsakovo valios rašant aptariamą paaiškinimą yra konstatuotos įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2025 m. liepos 29 d. sprendimu, kuriuo atsakovo prašymas dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo buvo atmestas motyvuojant, be kita ko, ir tuo, kad ieškovė pagrįstai atliko priešpriešinių reikalavimų 1 966 Eur sumai įskaitymą, atsakovui nenuginčijus savo sutikimo tokį įskaitymą atlikti.
Kartu akcentuotina, kad minėtame rašytiniame paaiškinime atsakovas aiškiai įvardijo sutinkantis su konkrečios sumos, kuri nėra susijusi su nagrinėjamoje byloje darbdavio reiškiamu reikalavimu, įskaitymu. Pati ieškovė ieškinyje nurodė minėtą sumą įskaičiusi ir šioje byloje prašanti priteisti iš atsakovo ją viršijančią žalos autovežiui dalį – 1 966,98 Eur. Kitaip sakant, skirtingai nei ieškinyje nurodė ieškovė, vien iš paaiškinimo turinio nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas sutiko atlyginti visą žalą. Be to, konstatuodamas faktą, kad įvykio metu lūžo vilkiko jungtis su priekaba, teismas sutiko su ieškovės argumentu, jog taip nutiko dėl manevravimo siauroje žiedinėje sankryžoje. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, ieškovė į bylą teikė ir pirmosios instancijos teismas vertino vienintelį įrodymą, susijusį su įvykio priežastimi – paties darbuotojo paaiškinimą, kad, jo manymu, jungtis galėjo lūžti dėl būtinybės siauroje sankryžoje atlikti maksimalų posūkį. Kas leido ieškovei, o vėliau ir pirmosios instancijos teismui spręsti, kad atsakovas pripažino, jog įvykis įvyko išskirtinai dėl jo veiksmų netinkamai vairuojant transporto priemonę, iš skundžiamo sprendimo nėra aišku. Net jeigu darbuotojas prisiėmė atsakomybę atlyginti darbdaviui dalį žalos, DK 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka sutiko, kad darbdavys įskaitytų didesnę, nei darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis sumą, toks jo sprendimas ne tik pats savaime nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad jungti galėjo lūžti dėl prastos jos techninės būklės, bet, priešingai, negali nekelti klausimų, kodėl buvo įvardinta ne visai, o būtent pusei autovežio remonto išlaidų lygi suma, ar ši suma nebuvo įvardinta tam, kad nereikėtų nustatinėti tikrosios įvykio priežasties ir darbdavė darbuotojui išmokėtų kitas su darbo santykiais susijusias sumas, darbuotojui tikintis, jog atsakomybę už kitos pusės žalos atsiradimą darbdavė prisiima sau. Būtent į tai orientuoti atsakovo argumentai, jog įvykį galėjo nulemti transporto priemonės techninė būklė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinami.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors dėl specifinės teisminio proceso eigos, kai informacija apie ieškovės inicijuotą darbo ginčą atsakovui buvo įteikta pasinaudojant teisine fikcija (viešo paskelbimo būdu), atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nedalyvavo ir aptariamų argumentų teismui nepateikė, teismas nusprendė nepriimti sprendimo už akių ir ėmėsi aiškintis papildomas (ypatingai su žalos dydžiu susijusias) aplinkybes, akivaizdžios abejonės dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, jo kaltės bei priežastinio ryšio, kaip atsakomybės taikymo sąlygų, liko nepaneigtos (nebuvo tinkamai įvertintos).
Be to, tenkindamas ir ieškinio reikalavimo dalį dėl žalos, susijusios su autovežiu vežtos transporto priemonės apgadinimu, atlyginimo teismas nevertino priežasčių, dėl kurių apgadinimai galėjo atsirasti. Iš sprendimo turinio nėra aišku, ar teismas konstatavo, kad apgadinimai negalėjo atsirasti iki transporto priemonės darbuotojui perdavimo, ar šių apgadinimų neužfiksavimą krovinio priėmimo metu įvertino kaip patvirtinantį atsakovo pareigų pažeidimą (t. y., kad atsakovas yra atsakingas už tai, jog buvo priimtas krovinys su trūkumais, tų trūkumų neužfiksuojant, arba kad trūkumai atsirado vežimo metu). Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbuotojui buvo nustatyta ir išaiškinta pareiga prieš pakrovimą užfiksuoti galimus krovinio trūkumus, taip eliminuojant galimai nepagrįstas krovinio gavėjo pretenzijas, jog pažeidimas atsirado būtent vežimo metu. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė.
Nagrinėjant bylą taip pat liko neįvertintas ir pažeidimų pobūdis, t. y. ar tokie pažeidimai galėjo atsirasti dėl aukščiau aptarto eismo įvykio, neatsargaus transporto priemonės vairavimo ją pakraunant ar iškraunant, dėl netinkamo jos pritvirtinimo ar dėl išorinio veiksnio (kelionės metu į krovinį atsitrenkus pašaliniam daiktui ar jį apgadinus kitai transporto priemonei ar kitam asmeniui). Šios aplinkybės yra aktualios ne tik vertinant atsakovo veiksmus ar neveikimą jo, kaip darbuotojo, pareigų aspektu, bet ir darbuotojo galimybę apsiginti nuo jam reiškiamų neapibrėžtų kaltinimų, taip pat tai, jog darbo santykiuose darbdavys negali visos savo ūkinės veiklos rizikos perkelti darbuotojui, mažesnės draudimo įmokos sąskaita sutikdamas su itin didele (600 000 Eur) išskaitos suma. Kitaip tariant, darbdavys siekia ne tik visą su jo ūkine veikla sietiną riziką perkelti darbuotojui, bet ir nebando įrodinėti, kad žala atsirado būtent dėl darbuotojo veiksmų ar neveikimo, o ne dėl objektyvių nuo darbuotojo nepriklausančių aplinkybių, gi teismas, nepagrįstai sutikdamas su tokiais įrodinėjimo paskirstymo tvarka ir įrodinėjimo standartu, konstatavo tiek neteisėtų veiksmų, tiek ir priežastinio ryšio faktus.
Iš sprendimo turinio taip pat nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nurodė, jog žala neviršija 6 vidutinių atsakovo mėnesinių darbo užmokesčių, taip netiesiogiai pripažindamas atsakovo didelį neatsargumą, kaip jo kaltės formą (DK 153 straipsnio 1 dalis).
Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, iš esmės neišnagrinėjo klausimų dėl darbuotojo veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio, kaip iš darbo santykių kylančios turtinės atsakomybės taikymo sąlygų, apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinant bylą nagrinėti iš naujo dėmesys papildomai atkreiptinas ir į tai, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas sistemiškai aiškintinas kaip numatantis darbuotojo atleidimą ne tik nuo žyminio mokesčio, bet ir nuo kitų su ginčo nagrinėjimu susijusių išlaidų valstybei atlyginimo, todėl net ir priimant byloje darbuotojui nepalankų sprendimą teismo turėtų išlaidų atlyginimas iš jo valstybei nepriteisiamas.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.