- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-30
- Bylos Nr.
- A-2979-492/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00287-2024-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- J. M., V. S.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. M. ir V. S. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai J. M. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Centrinės policijos įstaigų darbuotojų etikos komisijos (toliau – ir Etikos komisija) 2024 m. sausio 10 d. posėdžio protokolo Nr. 5-P1-14 nutariamosios dalies 2 ir 3 punktus, kuriuose konstatuota, kad J. M. ir V. S. pažeidė Lietuvos policijos darbuotojų etikos ir antikorupcinio elgesio kodekso (toliau – ir Etikos kodekso) nuostatas (toliau – ir Nutarimas).
Pareiškėjai nurodė, kad pateikė tarnybinius pranešimus dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Kauno miesto Nemuno policijos komisariato (toliau – ir Nemuno PK) tyrėjos R. M. (toliau – ir R. M.) neetišką ir grubų elgesį. Pareiškėjai paaiškino, kad tarnybinėje automobilių statymo aikštelėje bendravo su kita atvykusia pareigūne – R. M., dėl automobilių statymo vietų ir tvarkos. 2023 m. gruodžio 5 d. Policijos departamento Imuniteto valdybos Kauno apygardos skyrius priėmė sprendimą tyrimą baigti, tarnybinio patikrinimo nepradėti ir Etikos komisijai perduoti nagrinėti Kauno AVPK pareigūnų R. M., J. M. (toliau – ir J. M.) ir V. S. (toliau – ir V. S.) elgesį. Pareiškėjai paaiškino, kad Etikos komisija Nutarimu nutarė pripažinti, kad R. M. nepažeidė Etikos kodekso nuostatų, o pareiškėjai pažeidė Etikos kodekso nuostatas.
Pareiškėjai teigė, kad Etikos komisija įvykio iš esmės nenagrinėjo, vienašališkai rėmėsi tik R. M., kuri į posėdį neatvyko, tarnybiniu pranešimu, nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjai su ja bendravo nepakankamai mandagiai, taktiškai ir pagarbiai. Pareiškėjai nurodė, kad Etikos komisijos nariai pasisakė, kad konfliktas tarp pareigūnų įvyko dėl vidinės komunikacijos stokos, nustatė, kad visi bendravo nepakankamai mandagiai, taktiškai ir pagarbiai, tačiau pareiškėjų nuomone, R. M. melavo, kad pareiškėjai šaukė, neaišku kokiais objektyviais duomenimis Etikos komisija rėmėsi. Pareiškėjai nurodė, kad Etikos komisija sprendė, kad situacijos iniciatoriai buvo pareiškėjai (vadovai), kurie neprisistatė, nepasakė patikrinimo tikslo, kreipėsi į kitą asmenį „tu“, bei akcentavo, jog vadovams yra keliami aukštesni elgesio reikalavimai, todėl vadovai turi būti pavyzdžiu, kaip kilusias problemas spręsti diplomatiškai ir etiškai. Pareiškėjų manymu, jie bandė problemą spręsti etiškai ir diplomatiškai, t. y. netoleravo kolegų daromų pažeidimų ir elgesio, nesuderinamo su Etikos kodekso ir kitų teisės aktų reikalavimais, vadovavosi Etikos kodekso 6.9 papunkčiu ir J. M. apie situaciją pranešė R. M. vadovei, taip pat informavo savo tiesioginį vadovą.
Pareiškėjai teigė, kad nepažeidė Etikos kodekso 6.3 papunkčio (laikytis bendravimo kultūros, vykdant tarnybines pareigas bendrauti dalykiškai ir santūriai, išlikti mandagiu ir taktišku, elgtis pagarbiai), dėl šio punkto Etikos komisija priėmė sprendimą remdamasi tik R. M. tarnybiniu pranešimu, nevertino visų aplinkybių. Pareiškėjai nurodė, kad nepažeidė Etikos kodekso 6.11 punkto, nes kaip tik bandė išspręsti konfliktinę situaciją, o konfliktines situacijas toleruoja Nemuno PK vadovė, nes nesiima tinkamų veiksmų. Pareiškėjų teigimu, jie nepažeidė ir Etikos kodekso 7.1 punkto, nes išsakydami pastabą R. M. nediskreditavo policijos autoriteto, pokalbis vyko tik tarp trijų pareigūnų, taip pat nepažeidė Etikos kodekso 7.2 papunkčio, o šį punktą pažeidė būtent R. M., nes savo elgesiu parodė, kad galima nesilaikyti nustatytų taisyklių, jai nebuvo taikyta atsakomybė, o liko nubausti tik vadovai.
Pareiškėjai nurodė, kad Etikos komisija padarė procedūrinių pažeidimų: posėdžio pradžioje neprisistatė, todėl buvo pažeista pareiškėjų teisė reikšti prašymus dėl komisijos narių nušalinimo, skelbdama sprendimą nenurodė kokių Elgesio kodekso punktų pažeidimai buvo padaryti, apie tai sužinojo tik gavę protokolą, todėl kyla abejonė ar Etikos komisija balsavo ir diskutavo dėl konkrečių normų pažeidimo.
Pareiškėjai teigė, kad Etikos komisijos Nutarimas sukėlė pareiškėjams teisinių pasekmių, nes jis yra įvestas į policijos pareigūnų personalo posistemį prie pareiškėjų duomenų ir yra be senaties terminų (pvz., drausminė nuobauda išnyksta po metų, o Etikos kodekso pažeidimas išlieka visam karjeros etapui ir neturi senaties termino), siekiant konkurso būdu užimti kitas pareigas policijos sistemoje, visada bus atsižvelgiama į Etikos kodekso pažeidimą, kaip į neigiamai charakterizuojančią medžiagą, metinių policijos pareigūnų vertinimų metu Etikos kodekso pažeidimas vertinamas kaip neigiama dalykinė savybė, pažeista pareiškėjų garbė ir orumas, kadangi pareiškėjai, kaip policijos padalinių vadovai, negali savo elgesiu būti pavyzdžiu pavaldiniams, pareiškėja J. M.buvo Kauno AVPK Etikos komisijos narė, tačiau po priimto Nutarimo neteko šių pareigų.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad Etikos komisija, gavusi informaciją apie galbūt neetišką pareigūnų elgesį, vadovaudamasi Policijos darbuotojų etikos komisijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-707 (2021 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. 5-V-457 redakcija), išnagrinėjusi turimą medžiagą, išklausiusi pareiškėjus, 2024 m. sausio 3 d. posėdyje nutarė pripažinti, kad R. M. nepažeidė Etikos kodekso nuostatų, o J. M. ir V. S. pažeidė Etikos kodekso nuostatas. Atsakovas teigė, kad R. M. parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, sutapo su jos tiesioginės viršininkės L. K. tarnybiniame pranešime (reg. Nr. 20-PR2-12668) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kitais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais dėl oro sąlygų įvykio dieną, o pareiškėjų parodymai apie grubų elgesį tyrimo metu keitėsi, įvykis buvo fiksuotas nuotraukomis, tačiau jos buvo ištrintos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai, duodami paaiškinimus, posėdyje patys sutiko ir pripažino, kad turėjo prisistatyti pareigūnei, bet to nepadarė, buvo nustatyta, kad R. M. konflikto metu automobilių aikštelėje buvo ne tarnybos metu, priešingai nei pareiškėjai, buvo vertinamos aplinkybės dėl įvykio dieną buvusių oro sąlygų, kad iškrito daug sniego ir aikštelė buvo užsnigta, todėl sužymėtų vietų joje nesimatė, o žodiniu susitarimu vidinė tvarka dėl asmeninių automobilių statymo automobilių stovėjimo aikštelėje buvo numatyta naujai. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų veiksmai priėjus prie žmogaus, neprisistačius teikiant pastabas bei fotografuojant asmenį sukėlė R. M. didelį emocinį diskomfortą, tą patvirtino rašytinė medžiaga. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai savo teiginių apie Etikos komisijos sprendimo sukeliamas teisines pasekmes nepagrindė, nepateikė jokių įrodymų, kad Etikos komisijos Nutarimas būtų turėjęs įtakos jų statusui, atlyginimui, darbo funkcijoms, darbo krūviui, pareiškėjų pareigos nebuvo pažemintos, jiems nebuvo skirtos nei tarnybinės, nei materialinės nuobaudos, o per metinius vertinimus neigiamos įtakos šios aplinkybės taip pat neturėjo, nes Etikos komisijos uždavinys – nagrinėti Etikos kodekso pažeidimus ir vertinti jo nuostatų nesilaikymo atvejus, Etikos komisijos sprendimo tikslas nėra nubausti.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjų J. M. ir V. S. skundą.
Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
Policijos departamento Imuniteto valdybos Kauno apygardos skyriuje 2023 m. lapkričio 24 d. buvo gautas Kauno AVPK Nemuno PK tyrėjos R. M. tarnybinis pranešimas apie galbūt neetišką Kauno AVPK pareigūnų J. M. ir V. S. elgesį.
Iš patikslinimo metu surinktų duomenų nustatyta, jog 2023 m. lapkričio 23 d., apie 12.00 val., automobilių parkavimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), įvyko konfliktas tarp pareigūnės R. M., kuri, atvykusi į tarnybą, savo nuosavą vairuojamą automobilį pastatė ne Kauno AVPK Nemuno PK darbuotojams skirtoje automobilių stovėjimo vietoje, ir pareigūnų J. M. bei V. S., kurie tikrino, kaip pareigūnai laikosi automobilių statymo tvarkos, konflikto pusės situaciją įvardija skirtingai ir kaltina vieni kitus nemandagiu, nekorektišku, nekolegišku, neetišku elgesiu.
2023 m. gruodžio 5 d. buvo priimtas sprendimas tyrimą baigti, tarnybinio patikrinimo nepradėti ir Etikos komisijai perduoti nagrinėti Kauno AVPK pareigūnų R. M., J. M. ir V. S. elgesį.
Nutarimu Etikos komisija nutarė pripažinti, kad J. M. ir V. S. pažeidė Etikos kodekso 6.3, 6.11, 7.1 ir 7.2 papunkčių nuostatas.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjai, eidami vadovaujančias pareigas policijos sistemoje, pažeidė Etikos kodekso 6.3, 6.11, 7.1 ir 7.2 papunkčiuose nustatytus reikalavimus. Teismo vertinimu, Etikos kodekso 6.3 papunktis įpareigoja policijos darbuotoją tarnybinių pareigų vykdymo metu bendrauti dalykiškai ir santūriai, visais atvejais išlikti mandagiam, taktiškam ir elgtis pagarbiai, o 6.11 papunktis – neskatinti ir netoleruoti konfliktinių situacijų kolektyve bei kilusius nesutarimus spręsti diplomatiškai, juos aptariant tarpusavyje arba kreipiantis į kompetentingus subjektus. Be to, Etikos kodekso 7.1 ir 7.2 papunkčiuose įtvirtinti moraliniai orientyrai įpareigoja saugoti profesinę garbę, savo elgesiu nediskredituoti policijos pareigūno ir darbuotojo statuso bei policijos autoriteto, taip pat suvokti, kad policijos darbuotojo elgesys yra pavyzdys, pagal kurį vertinama visa policijos sistema.
Vertindamas bylos aplinkybes, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai, siekdami išsiaiškinti, ar tinkamai naudojamos automobilių stovėjimo vietos ir kas pastatė transporto priemonę vietoje, pažymėtoje raide „Z“, pasirinko netinkamą bendravimo būdą. Jie, pradėdami pokalbį su R. M., neprisistatė, bendravo familiariai, kreipdamiesi „tu“, taip pat demonstravo savo tarnybinę padėtį ir pranašumą. Pareiškėjų paaiškinimai patvirtino, kad pokalbio metu buvo vartojami tokie teiginiai kaip „ar tu žinai, kas mes esam?“ ir „ar tu tikrai pastatei savo vietoje“, o R. M. buvo pasakyta, kad ji bus nufotografuota, jos nuotrauka įkelta į „chatą“ ir bus aiškinamasi dėl jos veiksmų. Teismas šiuos veiksmus vertino ne kaip dalykišką ir santūrų situacijos aiškinimąsi, bet kaip elgesį, neatitinkantį policijos darbuotojui keliamų bendravimo kultūros ir pagarbos reikalavimų.
Teismas, be kita ko, įvertino aplinkybę, kad pareiškėjai savo elgesį iš esmės pateisino siekiu užtikrinti automobilių stovėjimo vietų paskirstymo tvarkos laikymąsi. Byloje buvo nustatyta, kad automobilių stovėjimo aikštelėje trūko vietų, tarp darbuotojų dėl jų naudojimo nuolat kildavo konfliktų, o veiksmingo kontrolės mechanizmo nebuvo. Tačiau teismas pabrėžė, kad net ir esant realiai problemai bei siekiant nustatyti, ar laikomasi nustatytos tvarkos, policijos darbuotojai privalėjo pasirinkti tinkamą, dalykišką ir diplomatišką situacijos sprendimo būdą. Pareiškėjų tikslas išsiaiškinti galimą pažeidimą nepateisino pasirinkto bendravimo būdo. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai ne tik nesilaikė Etikos kodekso 6.3 ir 6.11 papunkčiuose nustatytų konkrečių elgesio reikalavimų, bet ir nesivadovavo Etikos kodekso 7.1 bei 7.2 papunkčiuose įtvirtintais moraliniais orientyrais. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai užėmė vadovaujančias pareigas, todėl jų elgesiui taikytinas reikalavimas savo elgesiu rodyti tinkamą pavyzdį. Pareiškėjų akcentuotas jų ir R. M. amžiaus skirtumas bei tarnybinio pavaldumo principas, teismo vertinimu, nepaneigė pareiškėjų pareigos bendrauti pagarbiai ir dalykiškai.
Pareiškėjų argumentus dėl Etikos komisijos posėdžio procedūrinių pažeidimų teismas taip pat atmetė. Nors pareiškėjai teigė, kad komisijos nariai posėdžio pradžioje tinkamai neprisistatė ir todėl jie negalėjo tinkamai įgyvendinti teisės pareikšti nušalinimą, teismas nustatė, kad pareiškėjams komisijos sudėtis buvo žinoma arba jie turėjo realią galimybę su ja susipažinti iki posėdžio. Komisijos sudėtis buvo viešai nustatyta atitinkamais policijos generalinio komisaro įsakymais, su kuriais policijos darbuotojai buvo supažindinti. Be to, viena iš komisijos narių – J. M., pareiškėjams buvo žinoma kaip į komisijos sudėtį įtraukta darbuotoja. Todėl vien tai, kad posėdžio metu komisijos nariai iš naujo neprisistatė, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų teisė pareikšti nušalinimą buvo pažeista.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino, kad Etikos komisija tinkamai ištyrė faktines aplinkybes. Iš posėdžio garso įrašo nustatyta, kad komisijos nariai pareiškėjams uždavė klausimus, susijusius su ginčo situacija, jų pasirinktu bendravimo būdu ir jų pačių požiūriu į susiklosčiusias aplinkybes. Pareiškėjams buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus ir išdėstyti savo poziciją, o jų veiksmai buvo įvertinti Etikos kodekso nuostatų kontekste. Todėl teismas nenustatė pagrindo teigti, kad informacija buvo ištirta neišsamiai ar kad pareiškėjų teisė būti išklausytiems buvo pažeista.
Vertindamas Etikos komisijos Nutarimo teisines pasekmes, teismas taip pat nesutiko su argumentu, kad pats Etikos kodekso pažeidimo konstatavimas savaime sukelia pareiškėjams ilgalaikes neigiamas pasekmes jų tarnybai ar ateities karjerai policijos sistemoje. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog Nutarimas turėjo įtakos pareiškėjų statusui, darbo užmokesčiui, funkcijoms ar darbo krūviui. Taip pat, remdamasis vidaus tarnybos teisiniu reguliavimu, teismas išskyrė atvejus, kai neigiamas poveikis nepriekaištingai reputacijai kyla dėl pareigūno vardo pažeminimo, atleidimo ar kitų teisės aktuose aiškiai nustatytų aplinkybių, ir pažymėjo, kad vien Etikos kodekso pažeidimo konstatavimas, kai dėl jo nebuvo taikytos atleidimo procedūros, savaime nereiškia, kad pareigūnas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.
Teismas sprendė, kad faktinės aplinkybės buvo tinkamai nustatytos, pareiškėjų elgesys pagrįstai įvertintas pagal Etikos kodekso nuostatas, o jų pasirinktas bendravimo būdas – familiari kalba, neprisistatymas, tarnybinės padėties demonstravimas, grasinantis ar spaudimą sudarantis pareiškimas dėl fotografavimo ir nedalykinis bendravimas – neatitiko policijos darbuotojams taikomų dalykiškumo, santūrumo, mandagumo, taktiškumo ir pagarbos standartų. Dėl to teismas pripažino teisėtais ir pagrįstais Etikos komisijos Nutarimo punktus, kuriais konstatuota, kad J. M. ir V. S. pažeidė Etikos kodekso 6.3, 6.11, 7.1 ir 7.2 papunkčių reikalavimus.
III.
Pareiškėjai J. M. ir V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.
Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus bei pareiškėjų argumentus, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jų veiksmų ir Etikos komisijos Nutarimo teisėtumo. Teismas nepagrįstai pripažino R. M. paaiškinimus nuosekliais ir juos patvirtinančiais L. K. tarnybiniu pranešimu. L. K. įvykio vietoje nebuvo ir įvykio nematė, todėl jos tarnybinis pranešimas yra išvestinio pobūdžio, parengtas remiantis pačios R. M. pateikta informacija. Be to, pranešime nurodytos aplinkybės neatitiko faktinės situacijos dėl automobilio pastatymo vietos, todėl šis dokumentas negalėjo būti vertinamas kaip savarankiškas ir patikimas R. M. versijos patvirtinimas.
Pareiškėjai nurodo, jog teismas tinkamai neįvertino esminių R. M. parodymų prieštaravimų. Pradiniame pranešime ji nurodė, kad prie automobilio priėjo vyras ir moteris, o vėliau teigė, kad pareiškėjai prie automobilio apskritai nebuvo priėję. Šie paaiškinimai tarpusavyje nesuderinami ir turi esminę reikšmę nustatant įvykio eigą bei konflikto kilimo priežastis. R. M. parodymų kaita turėjo būti vertinama kritiškai. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi R. M. pateiktomis nuotraukomis, nors jos buvo padarytos ne įvykio metu, o vėliau, pasikeitus aplinkybėms, todėl negalėjo patikimai atspindėti pirminės faktinės situacijos.
Pareiškėjai pažymi, kad teismas neįvertino realaus įvykio konteksto. Automobilių stovėjimo vietos buvo paskirstytos atskiriems padaliniams ir pažymėtos raidėmis, o pati R. M. tarnybiniame pranešime pripažino, kad parkavimo situacija visiems buvo sudėtinga ir vietos buvo paskirstytos pagal bendrą susitarimą. Todėl pareiškėjų kreipimasis į R. M. buvo susijęs su siekiu užtikrinti nustatytos vidaus tvarkos laikymąsi, o ne inicijuoti konfliktą. V. S., pastebėjęs svetimoje vietoje pastatytą automobilį, nurodė jo savininkei aplinkybę dėl stovėjimo vietos, o J. M. į pokalbį įsitraukė vėliau, siekdama situaciją išspręsti ir užkirsti kelią tolesniam nesutarimui. Kreipimasis į kolegę dėl galimo taisyklių pažeidimo negali būti laikomas etikos pažeidimu.
Pareiškėjų tvirtinimu, formalus neprisistatymas pavardėmis šioje situacijoje neturėjo savarankiškos reikšmės, nes asmenys buvo tos pačios sistemos darbuotojai ir vieni kitus galėjo identifikuoti. Be to, pats teismas konstatavo, kad kreipinys „tu“ Etikos kodekse nėra savaime apibrėžtas kaip pažeidimas. J. M. klausimas R. M. „Ar tu žinai, kas mes esam?“ taip pat neturėjo būti vertinamas atsietai nuo situacijos konteksto, nes juo buvo siekiama paskatinti kolegę atsižvelgti į padalinio vadovų pastabas ir laikytis nustatytos tvarkos, o ne ją žeminti dėl amžiaus ar statuso.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad teismas taip pat nepagrįstai fotografavimo faktą įvertino kaip netinkamą elgesį. Fotografuoti automobilį buvo ketinama tik kaip galimo parkavimo tvarkos pažeidimo aplinkybių fiksavimo priemonę, siekiant nustatyti, kuriam padaliniui priklauso automobilį pastačiusi darbuotoja. Nuotraukos nebuvo viešinamos ir, paaiškėjus darbuotojos padaliniui, buvo ištrintos. Todėl vien pats ketinimas užfiksuoti galimą pažeidimą negali būti prilyginamas etikos normų pažeidimui.
Pareiškėjų teigimu, esminė pirmosios instancijos teismo klaida, kad nebuvo individualizuoti kiekvieno pareiškėjo veiksmai. J. M. ir V. S. elgesys buvo faktiškai vertinamas kaip viena bendra veika, nors kiekvienas jų atliko skirtingus veiksmus ir turėjo būti vertinamas individualiai. Atsakomybė už etikos normų pažeidimą negali būti grindžiama vien tuo, kad asmenys dalyvavo tame pačiame pokalbyje. Teismo sprendime nepakankamai konkrečiai nurodyta, kokiais būtent individualiais veiksmais kiekvienas pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso nuostatas.
Pareiškėjų vertinimu, nepagrįsta teismo išvada, kad Etikos komisijos Nutarimas pareiškėjams nesukėlė realių teisinių pasekmių. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pripažinus pareigūną pažeidus tarnybinės etikos principus gali būti ribojamos jo skatinimo ir apdovanojimo galimybės. Be to, dėl ginčijamo akto buvo pakeista Kauno AVPK Etikos komisijos sudėtis, todėl J. M. neteko komisijos narės pareigų. Taigi teismo išvada, kad etikos pažeidimas, nesukėlęs atleidimo iš tarnybos, savaime nesukelia neigiamų teisinių pasekmių, yra pernelyg siaura ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Taip pat nepagrįstai atmestas pareiškėjų argumentas dėl teisės realiai pareikšti nušalinimą užtikrinimo. Vien formalus komisijos sudėties pateikimas informacinėje sistemoje negali pakeisti faktinio komisijos narių pristatymo posėdžio pradžioje, jeigu dėl konkrečių komisijos narių tapatybės ir galimų nušalinimo pagrindų turi būti sudaryta reali galimybė pasisakyti. Teismas turėjo kruopščiai patikrinti, ar komisijos išvada pagrįsta objektyviais ir patikimais duomenimis, tačiau tokio išsamaus vertinimo neatliko.
Pareiškėjų nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė išsamiai pasisakyti dėl kitų pareiškėjų nurodytų esminių argumentų, motyvuodamas jų neesmingumu ir remdamasis teismų praktika dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą. Tačiau pareiškėjų argumentai dėl R. M. parodymų prieštaravimų, L. K. pranešimo išvestinio pobūdžio, nuotraukų įrodomosios vertės, individualios atsakomybės, realių teisinių pasekmių ir procedūrinių pažeidimų buvo tiesiogiai susiję su bylos esme. Jų neįvertinimas lėmė neišsamų įrodymų ir bylos aplinkybių ištyrimą bei nepagrįstą teismo išvadą dėl pareiškėjų veiksmų ir Etikos komisijos Nutarimo teisėtumo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas teigia, jog pareiškėjų vadovaujamos pareigos pagrįstai buvo įvertintos kaip reikšminga aplinkybė, nes vadovaujantiems pareigūnams tenka didesnė atsakomybė savo elgesiu formuoti tinkamą tarnybinės aplinkos ir bendravimo standartą. Tai nėra naujo elgesio reikalavimo sukūrimas ar savarankiškas etikos pažeidimo pagrindas. Šis vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-248-629/2026 pateiktus išaiškinimus dėl bendravimo kultūros, konfliktinių situacijų sprendimo, neprisistatymo, familiaraus kreipimosi ir fotografavimo aplinkybių.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjų argumentai dėl nuotraukų padarymo laiko, automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo tvarkos ir teisės informuoti apie pastebėtą pažeidimą nepaneigia nustatytų aplinkybių. Nuotraukos pagrįstai vertintos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, o teisė informuoti apie galimą pažeidimą neatleidžia nuo pareigos bendrauti dalykiškai, pagarbiai ir diplomatiškai. Taip pat fotografavimo teisėtumas ir etiškumas vertintinas konkrečios situacijos kontekste, o ne vien pagal deklaruojamą tikslą užfiksuoti aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pareiškėjai neįrodė, kad ginčijamas Etikos komisijos Nutarimas jiems sukėlė realias ir reikšmingas neigiamas pasekmes. Hipotetinė galimybė ateityje patirti tam tikrus ribojimus nėra pakankama. Priešingai, po įvykio pareiškėjai buvo skatinami įvairiomis priemonėmis ir teigiamai vertinami tarnyboje. Taip pat neįrodyta, kad pareiškėja buvo išbraukta iš kitos komisijos sudėties dėl ginčijamo Etikos komisijos Nutarimo, vien chronologinis įvykių ryšys priežastinio ryšio nepatvirtina. Dėl komisijos sudėties pareiškėjai buvo informuoti iš anksto, todėl turėjo realią galimybę susipažinti su komisijos nariais ir, esant pagrindui, reikšti nušalinimą.
Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs iš naujo, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, įskaitant komisijos procedūras, balsavimo rezultatus, pareiškėjų elgesį, fotografavimą, nuotraukas, aikštelės naudojimo aplinkybes, jų vadovaujamas pareigas, Etikos kodekso reikalavimus ir galimas teisines pasekmes. Todėl ankstesni Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodyti trūkumai buvo pašalinti. Pasak atsakovo, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento Centrinės policijos įstaigų darbuotojų etikos komisijos 2024 m. sausio 10 d. posėdžio protokolo Nr. 5-P1-14 nutariamosios dalies 2 ir 3 punktų, kuriais konstatuota, kad pareiškėjai J. M. ir V. S. pažeidė Etikos kodekso nuostatas, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjai, aiškindamiesi automobilio pastatymo aplinkybes, pasirinko netinkamą bendravimo ir konfliktinės situacijos sprendimo būdą, todėl jų elgesys pagrįstai įvertintas kaip neatitinkantis Etikos kodekso 6.3, 6.11, 7.1 ir 7.2 papunkčiuose nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino įrodymus bei pareiškėjų argumentus. Teismas, pareiškėjų teigimu, neindividualizavo kiekvieno iš pareiškėjų veiksmų, netinkamai įvertino įvykio kontekstą, fotografavimo bei bendravimo aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad Etikos komisijos Nutarimas nesukėlė realių teisinių pasekmių pareiškėjams, taip pat tinkamai neįvertino galimų procedūrinių pažeidimų.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas, taip pat nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs iš naujo, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ištyrė ir įvertino byloje esančių įrodymų visumą, pasisakė dėl Etikos komisijos atlikto tyrimo bei sprendimo priėmimo procedūros ir tinkamai taikė ginčo santykiams aktualias Etikos kodekso nuostatas. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami kitokiu tų pačių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu, tačiau jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama iš naujo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-248-629/2026 pateiktus išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pakartotinai, ištyrė ne tik ginčijamo Etikos komisijos Nutarimo turinį ir jame nurodytas aplinkybes, bet ir komisijos posėdžio garso įrašą, pareiškėjų pateiktus paaiškinimus, kitus rašytinius įrodymus, automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo aplinkybes, įvykio dieną buvusias oro sąlygas, pareiškėjų užimamas vadovaujamas pareigas bei jų argumentus dėl galimų Nutarimo teisinių pasekmių. Taip pat teismas atskirai įvertino pareiškėjų nurodytus Etikos komisijos procedūros trūkumus. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad bylą nagrinėjant iš naujo, nebuvo pašalinti ankstesniame procese nustatyti trūkumai ar kad reikšmingos aplinkybės liko neištirtos. Priešingai, pirmosios instancijos teismo atlikto pakartotinio nagrinėjimo apimtis patvirtina, kad teismas įvertino ne tik ankstesniame procese nustatytus trūkumus, bet ir papildomai ištyrė tas aplinkybes, kurios buvo reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjų elgesio atitikties Etikos kodekso reikalavimams.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdami, kad teismas nepagrįstai rėmėsi R. M. paaiškinimais ir L. K. tarnybiniu pranešimu. Tačiau iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne tik R. M. tarnybiniu pranešimu, bet vertino byloje esančių duomenų visumą. Teismas atsižvelgė į abiejų konflikto pusių pateiktus paaiškinimus, posėdžio garso įrašą, rašytinius įrodymus, nuotraukas, duomenis apie automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo sąlygas ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tai, kad apeliantai šiuos įrodymus vertina kitaip, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai.
Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti, kad vien aplinkybė, kad L. K. pati nebuvo įvykio vietoje, eliminuoja jos tarnybinio pranešimo įrodomąją reikšmę. Šio dokumento turinys turėjo būti ir buvo vertinamas kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, todėl jo įrodomoji reikšmė negali būti vertinama izoliuotai nuo kitų įrodymų. Apeliantai pagrįstai atkreipia dėmesį, kad atskiri R. M. paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių nėra visiškai tapatūs, tačiau vien faktas, kad asmens paaiškinimuose yra tam tikrų skirtumų, nereiškia, kad visi jo pateikti duomenys turi būti atmesti. Vertinant įrodymų patikimumą turi būti atsižvelgiama į jų visumą, prieštaravimų pobūdį ir reikšmę nustatomoms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius duomenis ir nustatė aplinkybių visumą, kuri buvo pakankama pareiškėjų elgesiui įvertinti. Apeliantai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų šią išvadą ar leistų konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos esminės faktinės aplinkybės neatitinka byloje esančių įrodymų.
Pareiškėjų argumentai dėl automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo tvarkos taip pat nepaneigia teismo padarytų išvadų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai, eidami tarnybines pareigas, siekė išsiaiškinti, ar R. M. vairuojamas automobilis buvo pastatytas tam skirtą vietą atitinkančioje vietoje. Taigi jų siekis užtikrinti nustatytos tvarkos laikymąsi pats savaime nelaikytinas neteisėtu ar netinkamu. Tačiau teisėtas tarnybinis tikslas neatleidžia policijos darbuotojo nuo pareigos šį tikslą įgyvendinti laikantis bendravimo kultūros, dalykiškumo, santūrumo, mandagumo, taktiškumo ir pagarbos reikalavimų. Etikos kodekso 6.3 papunktyje nustatyti reikalavimai taikytini ir tais atvejais, kai policijos darbuotojas siekia užkirsti kelią galimam kito darbuotojo padarytam pažeidimui. Atitinkamai Etikos kodekso 6.11 papunktyje įtvirtinta pareiga neskatinti ir netoleruoti konfliktinių situacijų kolektyve bei kilusius nesutarimus spręsti diplomatiškai reiškia, kad teisėtas tarnybinis tikslas turi būti įgyvendinamas tinkamomis, konfliktų neeskaluojančiomis priemonėmis. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjai veikė siekdami teisėto tarnybinio tikslo, nepaneigia galimo jų elgesio neatitikimo Etikos kodekso reikalavimams.
Kartu pažymėtina, kad vien kreipinys „tu“ ar pareiškėjų neprisistatymas savaime negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti Etikos kodekso pažeidimą, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios išvados ir nepadarė. Šios aplinkybės buvo vertinamos bendrame susiklosčiusios situacijos kontekste, kartu su pareiškėjų išsakytomis frazėmis, jų tarnybine padėtimi, pokalbio aplinkybėmis ir pasirinktu būdu reaguoti į galimą automobilio parkavimo taisyklių pažeidimą. Todėl apeliantų argumentas, kad kreipinys „tu“ nėra uždraustas Etikos kodekse, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl visos bendravimo situacijos neatitikties Etikos kodekso reikalavimams.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo taip pat nepaneigia pareiškėjų argumentai dėl fotografavimo. Teisėjų kolegija sutinka, kad automobilio ar kitų aplinkybių fiksavimas gali būti teisėta priemonė galimam pažeidimui nustatyti, tačiau nagrinėjamu atveju fotografavimo aplinkybės turėjo būti vertinamos kartu su tuo, kaip šis ketinimas buvo išreikštas ir kokiame bendravimo kontekste jis pasireiškė. Pirmosios instancijos teismas fotografavimo nelaikė savarankišku ir vieninteliu Etikos kodekso pažeidimo pagrindu, todėl apeliantų argumentai, kad nuotraukos nebuvo viešinamos ir vėliau buvo ištrintos, nepaneigia teismo išvadų dėl bendro pareiškėjų elgesio pobūdžio.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai ėjo vadovaujamas pareigas. Ši aplinkybė nesukuria papildomo Etikos kodekse nustatyto elgesio reikalavimo ir nėra savarankiškas atsakomybės pagrindas, tačiau vadovaujamas pareigūno statusas yra reikšmingas vertinant Etikos kodekso 7.1 ir 7.2 papunkčiuose įtvirtintus reikalavimus saugoti profesinę garbę, savo elgesiu nediskredituoti policijos darbuotojo statuso ir policijos autoriteto bei suvokti, kad policijos darbuotojo elgesys yra pavyzdys, pagal kurį vertinama visa policijos sistema. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę įvertino ne kaip savarankišką pareiškėjų atsakomybės pagrindą, o kaip vieną iš kriterijų, reikšmingų vertinant jų elgesį konkrečioje situacijoje ir jo atitiktį Etikos kodekso nuostatoms.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neindividualizavo pareiškėjų veiksmų. Nagrinėjamu atveju vertintina ne tik tai, kuris pareiškėjas išsakė konkrečias frazes, bet kiekvieno pareiškėjo dalyvavimas susiklosčiusioje situacijoje ir jų elgesys kaip visuma. Byloje nustatyta, kad abu pareiškėjai dalyvavo aiškinantis automobilio stovėjimo aplinkybes, veikė kaip tarnybines funkcijas atliekantys pareigūnai ir savo veiksmais dalyvavo bendroje konfliktinėje situacijoje. Todėl vien aplinkybė, kad tam tikrus konkrečius veiksmus atliko vienas, o ne kitas pareiškėjas, savaime nepaneigia galimybės vertinti kiekvieno jų elgesį bendros situacijos kontekste. Apeliantai nenurodo konkrečios aplinkybės, kurią pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai priskyręs vienam pareiškėjui, nors ją būtų atlikęs kitas pareiškėjas, ir kuri dėl to būtų nulėmusi neteisingą galutinę išvadą.
Pareiškėjų argumentai dėl Etikos komisijos procedūrinių pažeidimų taip pat nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad komisijos sudėtis buvo nustatyta atitinkamais policijos generalinio komisaro įsakymais ir pareiškėjai turėjo galimybę su ja susipažinti iki posėdžio. Todėl tai, kad komisijos nariai posėdžio pradžioje papildomai neprisistatė, nereiškia, kad iš pareiškėjų buvo atimta galimybė pareikšti nušalinimą. Pareiškėjai nenurodė konkretaus komisijos nario, kurio atžvilgiu egzistavo nušalinimo pagrindas, ir neįrodė, kad dėl neprisistatymo jie realiai negalėjo pasinaudoti šia procesine teise, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę vertino kaip nesudarančią pagrindo pripažinti esminį procedūrinį pažeidimą.
Iš posėdžio garso įrašo, kurį įvertino pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjams buvo suteikta galimybė teikti nušalinimą, paaiškinimus, atsakyti į komisijos narių klausimus ir išdėstyti savo poziciją ginčo klausimu. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad Etikos komisija įvykio iš esmės nenagrinėjo ar pareiškėjai nebuvo tinkamai išklausyti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjai galėjo pateikti savo įvykio versiją, paaiškinti savo veiksmų priežastis ir atsakyti į komisijos klausimus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jų teisė būti išklausytiems buvo paneigta ar įgyvendinta tik formaliai.
Vertinant apeliantų argumentus dėl Nutarimo teisinių pasekmių, pažymėtina, kad ginčijamas Nutarimas (jo dalis) negali būti vertinamas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių. Jame konstatuoti Etikos kodekso pažeidimai gali turėti reikšmę vertinant asmenis charakterizuojančias savybes. Informacija apie nustatytus pažeidimus yra saugoma personalo informacinėje sistemoje ir tam tikromis aplinkybėmis gali būti reikšminga ateityje sprendžiant atskirus tarnybos klausimus. Taigi, nors šios pasekmės nėra tapačios toms, kurios kyla taikant tarnybinę ar drausminę atsakomybę, jų negalima paneigti vien dėl to, kad Nutarimu pareiškėjams nebuvo paskirta tarnybinė ar drausminė nuobauda. Priešingai, aplinkybė, kad Nutarimu konstatuoti pažeidimai sukelia tam tikras teisines pasekmes pareiškėjams, lemia ir tai, kad toks sprendimas gali būti ginčijamas teismo tvarka.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl ginčijamo Nutarimo (jo dalies) pareiškėjų tarnybinis statusas, darbo užmokestis, atliekamos funkcijos ar darbo krūvis nebuvo pakeisti, jiems nebuvo skirtos tarnybinės ar materialinės nuobaudos. Pareiškėjai taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad šio Nutarimo pagrindu būtų priimtas kitas jų teisinę padėtį neigiamai pakeitęs individualus sprendimas dėl tarnybos. Nors Nutarimu sukeliamų teisinių pasekmių negalima paneigti, tačiau byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo šių pasekmių prilyginti tarnybinės ar drausminės atsakomybės taikymo teisiniams padariniams. Kitaip tariant, vien tai, kad Etikos kodekso pažeidimo konstatavimas sukelia tam tikras teisines pasekmes, nereiškia, kad jos savo pobūdžiu ir intensyvumu yra tokios pačios kaip tos, kurios kyla paskyrus tarnybinę ar drausminę nuobaudą. Atsižvelgiant į tai, apeliantų argumentai, kuriais Etikos kodekso pažeidimo konstatavimui priskiriamos tokios pačios apimties ir intensyvumo teisinės pasekmės, kokios kyla paskyrus tarnybinę ar drausminę nuobaudą, nėra pagrįsti.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, tinkamai ištyrė reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertino byloje esančius įrodymus. Byloje nustatytų aplinkybių visuma – pareiškėjų neprisistatymas, pasirinktas bendravimo būdas, familiaraus kreipinio vartojimas, tarnybinės padėties akcentavimas, fotografavimo aplinkybės, pokalbio turinys ir konfliktinės situacijos sprendimo būdas – sudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjų elgesys neatitiko Etikos kodekse nustatytų dalykiškumo, santūrumo, mandagumo, taktiškumo ir pagarbos reikalavimų bei pareigos konfliktines situacijas spręsti diplomatiškai. Atsižvelgiant į pareiškėjų užimamas vadovaujamas pareigas, pagrįstai įvertinta ir jų pareiga savo elgesiu nekenkti policijos pareigūno statusui ir policijos autoritetui. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia, todėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų J. M. ir V. S. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.