- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-02
- Bylos Nr.
- eAS-2602-815/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04852-2026-2
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Beata Martišienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- L. X.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos migracijos valdyba, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. X. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. X. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėja L. X. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2026 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 26S120291 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką iki 2026 m. birželio 18 d., bei įpareigoti atsakovą pareiškėjos išvykimo į užsienio valstybę klausimą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėja skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki bylos išnagrinėjimo laikinai stabdyti Sprendimo vykdymą.
II.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2026 m. birželio 25 d. nutartimi priėmė pareiškėjos skundą, tačiau netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas nurodė, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo 2026 m. birželio 11 d. Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje – grindžiamas tuo, kad Tarnyba netinkamai nustatė pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpius, o kartu su skundu pateikiami darbo laiko apskaitos važtaraščiai, esą paneigia skundžiamame sprendime nustatytas faktines aplinkybes, tačiau šie argumentai yra susiję su bylos nagrinėjimo iš esmės dalyku ir bus vertinami nagrinėjant skundo pagrįstumą. Vien ginčijamas faktų vertinimas (darbo laiko apskaitos važtaraščių), teismo vertinimu, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja teigia, jog, jai grįžus į Latvijos Respubliką, gali kilti grėsmė netekti darbo dėl negalėjimo vykdyti darbdavio įsipareigojimų, tačiau teiginiai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, nes nepateikta darbo sutartis, darbdavio paaiškinimai ar kiti įrodymai, leidžiantys spręsti apie pareiškėjos darbo santykių pobūdį, darbo atlikimo vietą, būtinybę būti Lietuvos Respublikoje ar realią darbo santykių nutraukimo grėsmę. Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodomos neigiamos pasekmės vertintinos kaip hipotetinio pobūdžio prielaidos, nepatvirtinančios realios ir tiesioginės sunkiai atitaisomos žalos grėsmės. Teismas taip pat nurodė, kad neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, jog skundžiamo Sprendimo vykdymas apsunkintų ar padarytų neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pareiškėja yra įpareigota išvykti į Latvijos Respubliką, t. y. į kitą Europos Sąjungos valstybę narę. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad išvykimas į Latvijos Respubliką objektyviai užkirstų kelią pareiškėjai dalyvauti teismo procese ar kad, skundą patenkinus, jos teisių atkūrimas taptų neįmanomas ar itin apsunkintas.
III.
Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 25 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki bylos išnagrinėjimo laikinai stabdyti Sprendimo vykdymą. Pareiškėja teigia, kad teismas neįvertino, jog jos pareiškimas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas – su skundu pateikti darbo laiko apskaitos važtaraščiai paneigia skundžiamame sprendime nustatytas faktines aplinkybes, o grįžus į Latviją, pareiškėja negalės vykdyti darbdavio įsipareigojimų, dėl ko kils grėsmė būti atleistai iš darbo. Pareiškėja pažymi, kad dirba Latvijos Respublikoje, darbovietėje nuolat yra komandiruojama į kitas šalis, tame tarpe ir į Lietuvos Respubliką, tad neturi minties prarasti darbą ar nevykdyti institucijų sprendimų dėl pareigų nevykdymo. Pareiškėjos teigimu, įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos sukelia pareiškėjai teisines pasekmes – jaučiasi nepageidaujama šalyje, kurioje dirba, dėl neteisingo atsakovo sprendimo paskirta administracinio poveikio priemonė – įspėjimas. Teismas neįvertino, kad pareiškėja neteista, nebausta administracine tvarka, nekelia grėsmės Lietuvos Respublikai ar viešajai tvarkai, nevengia bendradarbiavimo su Lietuvos Respublikos institucijomis ir pan., todėl teismo pozicija, kad Sprendimo vykdymas neapsunkina pareiškėjos gyvenimo tėra prielaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 25 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad vien pateiktų darbo laiko apskaitos važtaraščių vertinimas savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės daryti pagrįstų išvadų dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patirtų, netenkinus byloje pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas taip pat nurodė, kad neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos išvykimas į Latvijos Respubliką objektyviai užkirstų kelią pareiškėjai dalyvauti teismo procese ar kad, skundą patenkinus, jos teisių atkūrimas taptų neįmanomas ar itin apsunkintas.
Pareiškėja su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir tvirtina, kad teismas nevertino įrodymų, kuriais remiantis buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjos argumentus bei bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja atskirajame skunde deklaratyviai nurodo, kad teismas nevertino įrodymų, kuriais remiantis buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepaaiškindama, kokių konkrečiai įrodymų teismas nevertino ir kaip tie įrodymai patvirtina neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos tikimybę. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog, grįžus į Latviją, pareiškėja negalės vykdyti darbdavio įsipareigojimų, dėl ko kils grėsmė būti atleistai iš darbo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad darbo laiko apskaitos važtaraščiai savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėja nepateikė darbo sutarties, darbdavio paaiškinimų ar kitų įrodymų, leidžiančių spręsti apie pareiškėjos darbo santykių pobūdį, darbo atlikimo vietą, būtinybę būti Lietuvos Respublikoje ar realią darbo santykių nutraukimo grėsmę, o bylos medžiagoje esantys duomenys neleidžia spręsti, kad Sprendimo vykdymas apsunkintų ar padarytų neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pareiškėja yra įpareigota išvykti į Latvijos Respubliką ir byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog išvykimas į Latvijos Respubliką objektyviai užkirstų kelią pareiškėjai dalyvauti teismo procese ar kad, skundą patenkinus, jos teisių atkūrimas taptų neįmanomas ar itin apsunkintas. Dėl šių priežasčių pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai (nevengia bendradarbiavimo su institucijomis, neteista, nebausta, jaučiasi nereikalinga ir kt.) šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nebūtų proporcingas todėl, kad pareiškėja nenurodė išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. X. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 25 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjos L. X. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.