Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš Beatos Martišienės, Ivetos Pelienės, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Višinskienės ir Egidijaus Šileikio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų, 2¹ punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ ir šiuo įsakymu patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų teisėtumą.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pareiškimas, kuriame prašoma ištirti, ar:

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 5 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 5) ir šiuo įsakymu patvirtinti Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai (toliau – ir Sąrašai) atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 31 straipsnio 4 dalį ir Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtintų Ministrų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybei pavaldžių ir atskaitingų viešojo administravimo subjektų norminių teisės aktų projektų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19.4 punktą;

Įsakymo Nr. 5 2¹ punktas atitinka Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą;

sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymas

Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-239) ir šiuo įsakymu patvirtintos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos (toliau – ir Rekomendacijos) atitinka Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 31 straipsnio 4 dalį ir Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus, Taisyklių 19.4 punktą.

Įsakymu Nr. 5 narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra išskirstomos į keturis sąrašus, į kuriuos yra perkelti Jungtinių Tautų 1961 m. Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos (toliau – ir 1961 m. Konvencija) ir 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos (toliau – ir 1971 m. Konvencija) sąrašai ir kitos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, neįtrauktos į minimas konvencijas. Pagal Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, narkotinės ir psichotropinės medžiagos klasifikuojamos pagal jų žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kai jomis piktnaudžiaujama, ir pagal tai, ar jos gali būti vartojamos sveikatos priežiūros tikslams, ar naudojamos su farmacijos produktais nesusijusios pramonės tikslams. Narkotines ir psichotropines medžiagas pagal joms taikomą kontrolės režimą, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, klasifikuoja ir į sąrašus įrašo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija, SAM). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) XXXVII skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Sąrašus.

Sveikatos apsaugos ministras klaidingai perkėlė narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus iš 1961 m. Konvencijos ir iš 1971 m. Konvencijos į Lietuvos Respublikos teisės aktus. Įsakyme Nr. 5 nurodyta, kad viena žvaigždute pažymėtos medžiagos įrašomos į sąrašą Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) siūlymu, remiantis Tarpžinybinės naujų psichoaktyvų efektą sukeliančių medžiagų rizikos vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimu. Dviem žvaigždutėmis pažymėtos psichoaktyviosios medžiagos įrašomos į sąrašą Europos Sąjungos Tarybos sprendimu. Nėra aiškių įstatymuose įtvirtintų kriterijų, kuriais vadovaujantis psichoaktyviosios medžiagos įrašomos į Sąrašus.

Įsakymu Nr. 5 patvirtintų Sąrašų 2¹ punkte nurodytos kanapės (antžeminės dalys) (Cannabis plant) išplečia 1961 m. Konvencijos I sąraše nurodytą kanapių apibūdinimą (šios konvencijos kontekste kanapėmis laikomos kanapės augalo galvutės su žiedais arba vaisiais (išskyrus sėklas ir lapus, jeigu tarp jų nėra galvučių), iš kurių nebuvo išgauta derva, nesvarbu, kaip jos būtų įvardytos) ir tai sukelia reikšmingas neigiamas pasekmes tiek baudžiamosios teisės taikymo, tiek visuomenės interesų apsaugos srityse.

BK nurodyta, kad tai, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Rekomendacijomis. Įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Rekomendacijose narkotinių medžiagų kiekiai yra išskirstyti į tris kategorijas, t. y. didelis narkotinių medžiagų kiekis, nedidelis ir labai didelis. Teisės aktuose nėra aiškiai nustatyta, kokiais kriterijais vadovaujantis yra nustatomi narkotinių medžiagų kiekiai. Rekomendacijose kai kurių psichoaktyviųjų medžiagų kiekiai nenustatyti, numatant, kad jų kiekiai bus nustatyti įregistravus šias medžiagas ar aptikus neteisėtoje apyvartoje.

Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

BK 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad BK XXXVII skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Sąrašus. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad narkotines ir psichotropines medžiagas pagal joms taikomą kontrolės režimą, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, klasifikuoja ir į sąrašus įrašo SAM. Narkotinės ir psichotropinės medžiagos kiekis lemia, pagal kokį BK straipsnį ir jo dalį bus kvalifikuojama veika bei kokio griežtumo kriminalinė sankcija bus taikoma. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė už disponavimą ar platinimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis gali kilti ir yra taikoma sveikatos apsaugos ministrui priėmus įsakymą dėl galbūt psichoaktyviosios medžiagos įtraukimo į Sąrašą, tokiu būdu baudžiamosios atsakomybės taikymą lemia ne įstatymas, o sveikatos apsaugos ministro atliekami Įsakymo Nr. 5 pakeitimai. Toks reglamentavimas aiškiai prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 patvirtintuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose (toliau – ir SAM nuostatai) yra įtvirtinta, kad Ministerija, formuodama valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros, įskaitant narkotinių ir psichotropinių medžiagų, srityje, organizuoja ir koordinuoja visuomenės sveikatos saugos ir priežiūros reikalavimų nustatymą ir įgyvendinimą narkotinių, psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų kontrolės ir narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevenciją (7.2, 10.2 p.). Tais atvejais, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu, tai yra pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.

Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad sveikatos apsaugos ministras psichoaktyviąsias medžiagas klasifikuoja ir į Sąrašus įtraukia remiantis tarptautinėmis sutartimis. Įsakyme Nr. 5 nurodyta, kad viena žvaigždute pažymėtos medžiagos įrašomos į Sąrašus Departamento siūlymu, remiantis Komisijos sprendimu. Sveikatos apsaugos ministras, įtraukdamas psichoaktyviąsias medžiagas į Sąrašus, remiantis Departamento siūlymu, savavališkai išplečia Įstatymo taikymo sąlygas, kadangi įstatymuose nėra įtvirtintas aiškus pavedimas sveikatos apsaugos ministrui atlikti šias funkcijas ir nustatyti psichoaktyviųjų medžiagų kiekius. Sveikatos apsaugos ministras poįstatyminiame akte įtvirtino savarankiškus žmogaus teisių ribojimo pagrindus, kurie neišplaukia iš aukštesnės galios teisės akto.

Sveikatos apsaugos ministras, Įsakymu Nr. 5 įtraukdamas psichoaktyviąsias medžiagas į Sąrašus ir Įsakymu Nr. V-239 nustatydamas psichoaktyviųjų medžiagų nedidelius, didelius ir labai didelius kiekius, viršijo savo kompetenciją bei nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančio įpareigojimo teisėkūros subjektams leidžiant teisės aktus neviršyti savo įgaliojimų, taip pat priimant poįstatyminius aktus remtis įstatymais. Įsakymo Nr. 5 punktai, kuriais psichoaktyviosios medžiagos įrašytos į Sąrašus pagal Departamento siūlymą ir Komisijos sprendimą, ir Įsakymas Nr. V-239 prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, ir VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 prieštarauja TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktų nuostatoms.

Įstatyme nėra nustatyti aiškūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sveikatos apsaugos ministras į Sąrašus įtraukia psichoaktyviąsias medžiagas. Skirtinguose Įstatymo straipsniuose (pvz., 2 straipsnio 1 ir 13 dalyse) tie kriterijai skiriasi ir yra pakankamai abstraktūs, nėra nustatyta, kokiais kriterijais vadovaujantis nustatoma, kad psichoaktyvioji medžiaga yra kenksminga, kelia pavojų žmogaus sveikatai. Įstatyme nurodyti abstraktūs kriterijai Įsakyme Nr. 5 nėra detalizuoti, nekonkretizuojama psichoaktyviųjų medžiagų įtraukimo į Sąrašus įgyvendinimo tvarka, procedūrinės sąlygos.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad psichoaktyviąsias medžiagas į Sąrašus įrašo ir juos klasifikuoja sveikatos apsaugos ministras, remdamasis tarptautinėmis sutartimis, tačiau tarptautinės sutartys, kuriomis remiamasi, nėra konkrečiai įvardytos. Toks aiškių sąlygų Įsakyme Nr. 5 ir įgyvendinimo tvarkos nebuvimas lemia teisinį neapibrėžtumą. Nėra aišku, kokiais duomenimis remiantis narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra įtraukiamos į Sąrašus Departamento siūlymu arba sveikatos apsaugos ministro sprendimu, tokie paaiškinimai nepateikiami ir Įsakymo Nr. 5 pakeitimų lydimuosiuose dokumentuose. Toks reglamentavimas lemia TPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų aiškumo ir efektyvumo principų pažeidimą.

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) 2025 m. vasario 20 d. Antikorupcinio vertinimo išvadoje dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo teisinio reglamentavimo (toliau – ir STT Išvada) nurodė, kad lydimuosiuose Įsakymo Nr. V-239 pakeitimų dokumentuose nėra pateikiama informacijos, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo sprendžiama, kokį atitinkamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį laikyti nedideliu, dideliu ir labai dideliu. SAM buvo supažindinta su STT Išvadoje pateiktais pasiūlymais ir pastabomis, bet į jas neatsižvelgė.

Įsakyme Nr. V-239 tam tikrų psichoaktyviųjų medžiagų kiekiai iš viso nėra nustatyti (vienų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai yra nustatyti, kitų – ne). Nėra aišku, pagal kokius kriterijus yra nustatomi psichoaktyviųjų medžiagų kiekiai ir jų dydžių proporcijos, todėl toks reglamentavimas vertinamas kaip prieštaraujantis TPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems aiškumo ir efektyvumo principams.

Įsakymo Nr. 5 2¹ punktas prieštarauja Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai ir VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui. Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies pažeidimą lemia tiek plečiamasis kanapės sąvokos aiškinimas, tiek klaidingas tarptautinės teisės nuostatų implementavimas į nacionalinę teisę (I sąraše, kuris patvirtintas Įsakymu Nr. 5, neteisingai nurodyta, kad kanapė, kaip apibrėžta I sąraše, yra perkelta iš 1961 m. Konvencijos I sąrašo). Toks reguliavimas lemia perteklinę ir neproporcingą baudžiamąją atsakomybę. Į baudžiamosios teisės taikymo ribas patenka platesnis kanapės kiekis, apimantis ir tokias augalo dalis, kurios neturi psichoaktyvaus poveikio (pvz., lapai, stiebas). Baudžiamosios atsakomybės mastas grindžiamas ne tik psichoaktyviųjų medžiagų kiekiu, bet ir bendru biologiniu svoriu, kuris gali būti dirbtinai padidintas. Ministro įsakymu negali būti įtvirtinamas platesnis reguliavimas nei tas, kurį numato tarptautinės sutartys ar įstatymai, todėl toks reguliavimas laikytinas netinkamu, prieštaraujančiu Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai ir viršijančiu sveikatos apsaugos ministro įgaliojimus, pažeidžiančiu VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.

Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 prieštarauja Taisyklių 19.4 punktui, kadangi nebuvo atliktas Įsakymo Nr. 5 antikorupcinis vertinimas, o Įsakymo Nr. V-239 antikorupcinis vertinimas atliktas Liberalų sąjūdžio iniciatyva, kreipiantis į STT, tačiau pati SAM šios pareigos neatliko.

II.

Skundžiami norminiai administraciniai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisės viršenybės, teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams, taip pat Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai valstybės pareigą rūpintis žmonių sveikata ir visuomenės sveikatos apsauga.

Skundžiami įsakymai priimti teisėtai, kompetentinga institucija turėjo įgaliojimus tvirtinti Sąrašus bei Rekomendacijas. Todėl šie teisės aktai neprieštarauja kompetencijos ribų principui ir yra priimti teisėtai.

Skundžiami įsakymai atitinka teisėkūros ir viešojo administravimo principus. Jie buvo priimti laikantis teisėtumo, proporcingumo, aiškumo, skaidrumo ir viešumo principų, reglamentuotų TPĮ ir VAĮ, todėl neprieštarauja teisėkūros reikalavimams ir užtikrina teisinį aiškumą.

Skundžiami įsakymai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 4 daliai ir 135 straipsnio 1 daliai, nes įsakymai nepažeidžia valdžių padalijimo, teisingo teismo proceso ar užsienio politikos principų, todėl neprieštarauja šioms Konstitucijos normoms.

Skundžiami įsakymai neprieštarauja teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principams, nes šie principai įgyvendinti užtikrinant, kad teisinis reguliavimas būtų aiškus, viešas ir visiems asmenims taikomas vienodai. Įsakymai buvo tinkamai paskelbti ir taikomi nuo jų įsigaliojimo dienos, todėl nepažeidžia teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo.

Pagrindiniai narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės principai yra nustatyti 1961 m. Konvencijoje ir 1971 m. Konvencijoje. Šių konvencijų nuostatas įgyvendina ir pagrindinius narkotinių ir psichotropinių medžiagų reglamentavimo principus Lietuvos Respublikoje nustato Įstatymas ir jį lydintys teisės aktai.

Įsakymu Nr. 5 patvirtinti Sąrašai sudaryti 1961 m. Konvencijos I, II, III, IV sąrašų, 1971 m. Konvencijos I, II, III ir IV sąrašų pagrindu ir vadovaujantis Įstatymu. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Įsakymu Nr. 5 kanapė įtraukta į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą kaip kontroliuojama narkotinė ir psichotropinė medžiaga.

1961 m. Konvencijos sąvokos nėra įteisintos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose narkotines ir psichotropines medžiagas. Todėl į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą įrašytų kanapių sąvoka aiškintina pagal Lietuvos Respublikos terminų banke pateiktą apibrėžtį, kad kanapė – tai „vienmetis žolinis augalas, paplitęs Europoje, Azijoje.<...>“. Be to, teisinį aiškumą, kad tai augalas, užtikrina Įsakymu Nr. 5 patvirtintame sąraše nurodyta pozicija „Kanapės (antžeminės dalys) (Cannabis plant)****“, pastaboje numatant išimtį dėl Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymu reglamentuojamų pluoštinių kanapių bei jų sertifikuotų sėklų. Konvencijos nedraudžia valstybėms taikyti griežtesnį kontrolės režimą narkotinėms, psichotropinėms medžiagoms arba imtis visų, valstybės manymu, būtinų specialiųjų kontrolės priemonių. Todėl kanapių įtraukimas į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, išskyrus atvejus, kai į I sąrašą įrašytos medžiagos yra registruoto vaistinio preparato sudėtyje, sąrašą, nenustatant jokių išimčių dėl augalo atskirų antžeminių dalių, neprieštarauja 1961 m. Konvencijos nuostatoms. Kanapės (antžeminės dalys) (Cannabis plant) į sąrašus įrašytos vadovaujantis ne tik 1961 m. Konvencijos sąrašu, bet ir šios konvencijos 2 ir 39 straipsniais bei įgyvendinant Įstatymo nuostatas, susijusias su kanapių reglamentavimu.

Psichoaktyviųjų medžiagų įrašymą į Sąrašus reglamentuoja Įstatymo 2 straipsnio 1 ir 13 dalių, 3 ir 6¹ straipsnių nuostatos. Siūlymus dėl naujų psichoaktyviųjų medžiagų įrašymo į kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus teikia Departamentas. Departamento direktoriaus 2011 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. T1-90 „Dėl Tarpžinybinės psichoaktyvų efektą sukeliančių medžiagų rizikos vertinimo komisijos sudarymo ir jos darbo reglamento patvirtinimo“ yra patvirtinta Komisija, kurią sudaro septyniolika skirtingų institucijų ir įstaigų atstovų, kurie yra chemijos, toksikologijos, medicinos, farmacijos, biologijos ir kitų sričių, susijusių su psichoaktyvų efektą sukeliančių medžiagų vertinimu, specialistai. Komisija nagrinėja ir vertina Departamento surinktą informaciją apie psichoaktyvų efektą sukeliančias medžiagas (informacija gaunama per Europos Sąjungos narkotikų agentūros (toliau – ir Agentūra) koordinuojamą išankstinio perspėjimo apie naujas psichoaktyviąsias medžiagas sistemą). Europos Sąjungos teisės aktai leidžia valstybėms narėms naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms savo teritorijoje taikyti arba nustatyti nacionalines kontrolės priemones, kurias jos laiko tinkamomis, t. y. kontroliuoti kaip narkotines ir psichotropines medžiagas. Siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, kad naujos psichoaktyviosios medžiagos nėra konvencijų kontroliuojamos medžiagos, bet įrašytos pagal Įstatymo nuostatas, Lietuvoje kontroliuojamų medžiagų sąrašuose šios medžiagos įtraukiamos su pastaba atitinkamai „*Medžiagos įrašomos į sąrašą Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento siūlymu, remiantis Tarpžinybinės naujų psichoaktyvų efektą sukeliančių medžiagų rizikos vertinimo komisijos sprendimu“ arba „***Medžiagos įrašomos į sąrašą Europos Sąjungos Tarybos sprendimu“.

Pagal 1961 m. Konvencijos 36 straipsnio ir 1971 m. Konvencijos 22 straipsnio nuostatas valstybės nustato bausmes už veikas, kurios pažeidžia Konvencijų nuostatas, t. y. už pažeidimus, susijusius su neteisėta veika. BK 259 ir 260 straipsniai suformuluoti pagal veikas – neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis – ir bausmės nustatytos už neteisėtą disponavimą narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis, siejant su disponuojamu jų kiekiu (nedidelis, didelis ar labai didelis) ir pagal tai, ar yra tikslas jas platinti ar ne. BK 269 straipsnio 2 dalis įpareigoja SAM patvirtinti rekomendacijas, kuriomis remiantis būtų nustatoma, kokį narkotinių, psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, dideliu ir labai dideliu. Įsakymas Nr. V-239, kuriuo patvirtintos Rekomendacijos, priimtas įgyvendinant šią nuostatą.

Įsakymu Nr. V-239 tvirtinami tik tų narkotinių ir psichotropinių medžiagų rekomenduojami kiekiai, kurios įrašytos į Sąrašus, patvirtintus Įsakymu Nr. 5. Komisija, priimdama sprendimus dėl konkrečių naujų psichoaktyviųjų medžiagų įtraukimo į Lietuvoje kontroliuojamų medžiagų sąrašus tikslingumo, kartu priima sprendimus dėl šių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekių, atsižvelgiant į kiekvienos naujos medžiagos individualias charakteristikas (cheminė medžiagos struktūra ir jos panašumas į jau kontroliuojamas medžiagas, galimas panaudojimas medicinoje (farmacijoje), stiprumas, poveikis, galimas dozavimas, toksiškumas), konfiskuotus kiekius, mokslinę ir statistinę informaciją ir kt. Komisijos sprendimai įforminami protokolais. Kai kurioms Lietuvoje kontroliuojamų medžiagų sąraše įrašytoms konvencijų narkotinėms, psichotropinėms medžiagoms, kurios Lietuvoje dar niekada nebuvo registruotos ar aptiktos nelegalioje apyvartoje, nustatyta išimtis dėl kiekių, nurodant pastabą, kad „* <...> Jų kiekiai bus nustatyti įregistravus šias medžiagas ar aptikus neteisėtoje apyvartoje“. Esant poreikiui, Komisija turi teisę pasitelkti specialistus, mokslininkus ir ekspertus jos kompetencijai priklausantiems klausimams spręsti ar su jais susijusioms problemoms nagrinėti. Vadovaudamasis Komisijos protokoliniu sprendimu, Departamentas teikia siūlymus Ministerijai dėl naujų psichoaktyviųjų medžiagų įrašymo į Sąrašus ir jų nedidelio, didelio, labai didelio kiekių patvirtinimo. Ministerija, gavusi Departamento pasiūlymus, į juos atsižvelgia ir jie patvirtinami sveikatos apsaugos ministro įsakymais. Ši sistema užtikrina objektyvumą, vertinimų sistemiškumą ir nuoseklumą bei skaidrumą.

Lietuvos baudžiamojoje teisėje nustatytas atsakomybės už neteisėtą disponavimą narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis taikymo modelis pagal tam tikrus požymius – pagal disponuojamą kiekį (nedidelis, didelis, labai didelis) ir platinimo tikslo buvimą ar nebuvimą. BK 269 straipsnio 2 dalis įpareigoja SAM patvirtinti rekomendacijas, kuriomis būtų remiamasi, kokį neteisėtai disponuojamų narkotinių, psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, dideliu ir labai dideliu. Taigi, turi būti tvirtinami konkretūs (nedidelis, didelis ir labai didelis) kiekiai konkrečioms, į Sąrašus, patvirtintus Įsakymu Nr. 5, įtrauktoms narkotinėms, psichotropinėms medžiagoms. BK nenustato reikalavimo papildomai patvirtinti kiekių nustatymo principus ar kriterijus. Be to, netikslinga teisės aktuose nustatyti bendrus kiekių nustatymo kriterijus, nes jie būtų sukurti dirbtinai, neapimtų visų galimų atvejų ir, tikėtina, ribotų vertinimo galimybes ir eliminuotų galimybę atsižvelgti į specifines medžiagų savybes ir poveikį.

Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo patvirtinti Sąrašai, yra priimtas įgyvendinant Įstatymo nuostatas, todėl atitinka teisės aktų hierarchiją ir Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžios teisėtumo principą.

Sveikatos apsaugos ministro Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 bei jais patvirtinti Sąrašai ir Rekomendacijos nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes jie neapibrėžia nusikalstamų veikų turinio, bet apibrėžia tik techninius kriterijus (sąrašus, kiekius) pagal įstatymo delegaciją (BK 269 str. 2 d.), todėl jie neturi savarankiško baudžiamojo poveikio. Lietuvos teisės aktai, įskaitant Įsakymą Nr. 5, atitinka tarptautinius įsipareigojimus ir Konstitucijos 135 straipsnį.

Sveikatos apsaugos ministro Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 yra priimti įstatymo delegacijos pagrindu, todėl atitinka įstatymo viršenybės principą. Šie įsakymai taip pat atitinka teisėkūros skaidrumo, aiškumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, nes jie yra priimti viešai, remiantis ekspertiniais vertinimais, pagrįsti moksline ir tarptautine medžiaga, numato aiškią taikymo sritį ir išimtis (pvz., dėl pluoštinių kanapių). Minimi įsakymai buvo paskelbti Teisės aktų registre ir įsigaliojo laikantis nustatytos tvarkos, todėl atitinka teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimus.

III.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjama norminė administracinė byla yra inicijuota abstrakčiu, t. y. su individualiąja byla nesusijusiu, pareiškimu, siekiant patikrinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų, 2¹ punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ ir šiuo įsakymu patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų teisėtumą. Pareiškėjas Seimo narys Vitalijus Gailius pareiškimu prašo ištirti, ar Įsakymas Nr. 5 ir šiuo įsakymu patvirtinti Sąrašai bei Įsakymas Nr. V-239 ir šiuo įsakymu patvirtintos Rekomendacijos atitinka Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 31 straipsnio 4 dalį ir Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus, Taisyklių 19.4 punktą, taip pat ar Įsakymo Nr. 5 2¹ punktas atitinka Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.

Dėl norminės administracinės bylos tyrimo ribų

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent pareiškėjai, teikdami pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tik aiškūs ir teisiškai motyvuoti pareiškėjų argumentai paprastai leidžia proceso šalims bei bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui identifikuoti, kokia apimtimi kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir, atitinkamai, apibrėžia norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas. Su individualiąja byla nesusijusį pareiškimą (prašymą) nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko) (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-17-756/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019, kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo patikros kreipėsi įgyvendindamas būtent Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę, t. y. su abstrakčiu pareiškimu ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija ginčijamus Įsakymą Nr. 5, juo patvirtintus Sąrašus, Įsakymo Nr. 5 2¹ punktą, Įsakymą Nr. V-239 ir juo patvirtintas Rekomendacijas vertins tik tokia apimtimi, kokia prašoma pareiškime. Pareiškėjo pareiškimas pagal jame teikiamų argumentų pobūdį iš esmės susideda iš keturių dalių: 1) dėl Įsakymo Nr. 5 ir juo patvirtintų Sąrašų, Įsakymo Nr. V-239 ir juo patvirtintų Rekomendacijų atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 4 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui; 2) dėl Įsakymo Nr. 5 ir juo patvirtintų Sąrašų, Įsakymo Nr. V-239 ir juo patvirtintų Rekomendacijų atitikties TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktams; 3) dėl Įsakymo Nr. 5 2¹ punkto atitikties Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui; 4) dėl Įsakymo Nr. 5 ir juo patvirtintų Sąrašų, Įsakymo Nr. V-239 ir juo patvirtintų Rekomendacijų atitikties Taisyklių 19.4 punktui. Įvertinusi pareiškime aiškiai įvardytą apimtį, kuria kvestionuojama norminių administracinių aktų nuostatų atitiktis aukštesnės teisinės galios teisės aktams, išplėstinė teisėjų kolegija būtent šiose ribose toliau pasisakys dėl pareiškėjo dėstomų argumentų, kuriais grindžiamos abejonės prašomuose ištirti įsakymuose įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumu. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje norminėje byloje dalis proceso šalių teikiamų argumentų yra susiję su ginčijamo teisinio reguliavimo politiniu tikslingumu. Pastebėtina, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad ši nuostata, reglamentuojanti ginčų dėl teisės nagrinėjimo ypatumus, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikoma nagrinėjant abstrakčius pareiškimus ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, o politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-12-556/2023; išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1-968/2023). Taigi šioje byloje yra nagrinėjami Seimo nario pareiškime nurodyti teisiniai argumentai, dėl kurių reiškiamos abejonės dėl minėtų ginčo įsakymų ir jais patvirtintų Sąrašų bei Rekomendacijų prieštaravimo Konstitucijai, įstatymams, konstituciniams teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams ir Vyriausybės norminiam teisės aktui.

Dėl Įsakymo Nr. 5 ir Įsakymo Nr. V-239 atitikties Konstitucijos, VAĮ nuostatoms

Pareiškėjas abejones tiriamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 31 straipsnio 4 dalies nuostatoms, Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui iš esmės grindžia tuo, kad šios nuostatos įpareigoja sveikatos apsaugos ministrą norminius administracinius aktus priimti neviršijant savo įgaliojimų ir laikantis aukštesnės galios teisės aktų, poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais.

Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. nutarimus). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc (esant konkrečiai situacijai)) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimus). Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą).

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise; šie principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus).

VAĮ 3 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu; šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Šio sprendimo 15–18 punktuose aptartos teisės aktų nuostatos ir paminėti teisės principai neįtvirtina konkrečių taisyklių, susijusių su nagrinėjamoje byloje tiriamu teisiniu reguliavimu. Taigi tiriant skundžiamų įsakymų bei jais patvirtintų Sąrašų ir Rekomendacijų atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams ir VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, privalo būti nustatyta, ar juos priimdamas sveikatos apsaugos ministras neviršijo jam suteiktų įgaliojimų bei, ar tiriamas teisinis reguliavimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintoms materialiosioms teisės normoms.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos įstatymų leidyboje tokia teisėkūros praktika, kai įstatyme yra nustatoma, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, yra gana plačiai paplitusi (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybė savo funkcijas gali vykdyti ne tik per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią valstybės ir savivaldybių institucijas (kaip ji paprastai daro), bet ir – tam tikra apimtimi – per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. kovo 20 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimus).

Pagal SAM nuostatų 7.2 ir 10.2 punktus, Ministerijos veiklos tikslas yra formuoti valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros, įskaitant narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolę, srityje. Siekdama šio tikslo, Ministerija organizuoja ir koordinuoja visuomenės sveikatos saugos ir priežiūros reikalavimų nustatymą ir narkotinių, psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų kontrolę.

Narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimo pagrindus, šių medžiagų, kai jos vartojamos sveikatos priežiūros, veterinarijos bei mokslo tikslams, teisėtą apyvartą ir apyvartos kontrolę pagal tarptautinių susitarimų reikalavimus nustato Įstatymas (Įstatymo 1 str. 1 d.). Narkotinės ir psichotropinės medžiagos – tai į Ministerijos patvirtintus kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai (Įstatymo 2 str. 1 d.). Narkotinės ir psichotropinės medžiagos klasifikuojamos pagal jų žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kai jomis piktnaudžiaujama, ir pagal tai, ar jos gali būti vartojamos sveikatos priežiūros tikslams; narkotines ir psichotropines medžiagas pagal joms taikomą kontrolės režimą, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, klasifikuoja ir į sąrašus įrašo Sveikatos apsaugos ministerija (Įstatymo 4 str. 1 d.). Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžta kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų sąvoka, nurodant, kad tai yra Ministerijos tvirtinami narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurioms taikomas Įstatymu nustatytas kontrolės režimas, sąrašai.

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 5, kuriuo buvo patvirtinti nagrinėjamu atveju prašomi ištirti Sąrašai, jį priimant vadovautasi 1961 m. Konvencijos, 1971 m. Konvencijos nuostatomis bei Įstatymu. Įsakymas Nr. V-239, kuriuo buvo patvirtintos nagrinėjamu atveju prašomos ištirti Rekomendacijos, buvo priimtas sveikatos apsaugos ministrui įgyvendinant BK 269 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, jog kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis.

Skundžiamais įsakymais yra tvirtinami atitinkamai Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai bei Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos. Įstatymuose nėra nustatyti sąrašai, į kuriuos yra įtrauktos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, taip pat nėra detalizuota, kokie narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai laikytini nedideliais, dideliais ir labai dideliais. Kaip matyti iš sprendimo 22, 23 punktų, sveikatos apsaugos ministrui yra suteikti įgaliojimai patvirtinti tokius kontroliuojamų medžiagų sąrašus ir rekomendacijas, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu. Todėl sveikatos apsaugos ministras, nepriėmęs tiriamo teisinio reguliavimo, nebūtų atlikęs jam įstatymais pavestų pareigų. Tiriamo teisinio reguliavimo nustatymas skundžiamame Įsakyme Nr. 5 kyla iš Įstatymo nuostatų, apibrėžiančių sveikatos apsaugos ministro (Ministerijos) įgaliojimus, o Įsakyme Nr. V-239 išplaukia iš BK 269 straipsnio 2 dalies nuostatos, patvirtinančios, kad Ministerija yra būtent ta valstybės institucija, kuriai numatyta patvirtinti įstatyme apibrėžtas rekomendacijas, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu. Taigi būtent Įstatyme ir BK nustatytas įstatymų leidėjo reguliavimas yra esminė prielaida (sąlyga) sveikatos apsaugos ministrui įsakymais patvirtinti Sąrašus ir Rekomendacijas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes ir pareiškėjo pareiškime nurodytus argumentus, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo kvestionuoti, kad Įstatymu ir BK sveikatos apsaugos ministras yra įgaliotas patvirtinti Sąrašus ir Rekomendacijas. Todėl konstatuotina, kad, priimdamas skundžiamus įsakymus ir patvirtindamas jais Sąrašus ir Rekomendacijas, sveikatos apsaugos ministras neviršijo jam įstatymais suteiktų įgaliojimų. Sveikatos apsaugos ministras (Ministerija), Įsakymu Nr. 5 patvirtindamas Sąrašus ir Įsakymu Nr. V-239 patvirtindamas Rekomendacijas, vykdė įstatymo leidėjo jam pavestas funkcijas.

Kaip minėta, savo aktuose Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tačiau tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimą). Tačiau (tai savo aktuose taip pat ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas) jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimą).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 70¹ straipsnio 2 dalies 5 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintų Departamento nuostatų 9.24., 10.2. papunkčiais, Departamentas organizuoja ir koordinuoja naujų psichoaktyviųjų medžiagų rizikos vertinimą, organizuoja ir vykdo naujų psichoaktyviųjų medžiagų stebėseną, kiek tai susiję su keitimusi informacija apie naujas psichoaktyviąsias medžiagas, ankstyvojo perspėjimo apie jas sistema ir jų keliamos rizikos vertinimo procedūra, organizuoja naujų psichoaktyviųjų medžiagų rizikos vertinimą ir teikia Ministerijai pasiūlymus dėl šių medžiagų pasiūlos mažinimo priemonių taikymo.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2026 m. liepos 16 d. gautuose paaiškinimuose Departamentas nurodė, kad šios įstaigos specialistai nuolat stebi informaciją, kuri gaunama per Europos Sąjungos ankstyvojo perspėjimo sistemą iš Agentūros arba iš kitų atsakingų, kontrolę vykdančių nacionalinių institucijų, apie naujas rinkoje pasirodžiusias psichoaktyviąsias medžiagas ir koordinuoja šios informacijos apsikeitimą tarp kompetentingų institucijų. Departamentas, vykdydamas jam deleguotas funkcijas, renka informaciją apie naujas psichoaktyviąsias medžiagas, pasirodžiusias Europos Sąjungos rinkoje, įvertina jų pavojingumą Lietuvos visuomenės ir asmens sveikatai, galimą žalą bei prieinamumo mastą ir siūlo Ministerijai nustatyti ribojimo priemones, labiausiai tinkamas pavojingų psichoaktyviu efektu pasižyminčių medžiagų kontrolei užtikrinti. Departamento pasiūlymai SAM įtraukti pavojingas naujas psichoaktyviąsias medžiagas į Sąrašus bei nustatyti jų rekomendacinius kiekius rengiami vadovaujantis Komisijos, kurią sudaro šešiolika skirtingų institucijų ir įstaigų atstovų iš farmacijos, medicinos, biologijos, chemijos, toksikologijos ir kitų sričių, susijusių su psichoaktyvų efektą sukeliančiomis medžiagomis, sprendimais. Departamento paaiškinimuose taip pat atkreiptas dėmesys, kad naujų psichoaktyviųjų medžiagų rinka yra labai dinamiška – kasmet Europoje yra identifikuojama apie 50 naujų psichoaktyviųjų medžiagų (per visą stebėsenos laikotarpį jau identifikuota daugiau nei 1 050 naujų medžiagų), kurios yra naujos ir nežinomos, tad ir gaunama bei randama informacija apie jas yra ribota. Komisijos nariai svarsto bei siūlo kiekvienai naujai psichoaktyviajai medžiagai, kurios rizika yra vertinama, rinkos ribojimo priemones bei jos rekomendacinius kiekius, atsižvelgdami į kiekvienos naujos medžiagos individualią charakteristiką (pavyzdžiui, cheminis medžiagos panašumas į jau kontroliuojamas medžiagas, galimas panaudojimas farmacijoje, stiprumas, poveikis, galimas dozavimas ir pan.), tačiau šie duomenys ne visada yra žinomi, nes tai naujos medžiagos. Departamento paaiškinimuose pažymėta, kad pasirinktas lankstesnis ir į ekspertinį vertinimą orientuotas modelis leidžia operatyviai reaguoti į nuolat rinkoje atsirandančias visuomenės sveikatai pavojingas naujas medžiagas ir užkirsti kelią jų pasiūlai.

Tai, kad dabartinė susiklosčiusi ir taikoma praktika yra efektyvi ir pasiteisinusi, procese dalyvauja daug ir įvairių sričių atstovų (ekspertų), procesas yra nuolatinis, skaidrus ir aiškus, priimami sprendimai yra pagrįsti ir sistemiškai įvertinti teisės aktų nustatyta tvarka, nurodyta ir SAM parengtoje STT antikorupcinio vertinimo išvados įgyvendinimo pažymoje, kurioje taip pat pažymėta, kad ši sistema eliminuoja galimybę sveikatos apsaugos ministrui priimti neskaidrius ir nepagrįstus sprendimus. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad besikeičianti narkotinių, psichotropinių medžiagų rinka reikalauja ne tik skaidrių, bet ir greitų sprendimų, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingų medžiagų patekimo į Lietuvą. Departamento paaiškinimuose pažymėta, kad Departamento greitas reagavimas į iš Agentūros per Europos Sąjungos ankstyvojo perspėjimo sistemą gaunamus pranešimus apie naujas ES rinkoje identifikuotas psichoaktyviąsias medžiagas, taip pat gaunamus įspėjimus apie naujų psichoaktyviųjų medžiagų sukeltas grėsmes sveikatai (mirtys, ūmūs apsinuodijimo atvejai nuo naujų psichoaktyviųjų medžiagų, pavojingi mišiniai) kitose valstybėse, įspėjant, informuojant visuomenę bei atsakingas institucijas, o taip pat teikiant siūlymus Ministerijai dėl rinkos ribojimo priemonių taikymo pavojingoms medžiagoms, aktyviai prisideda prie Lietuvos visuomenės sveikatos išsaugojimo bei saugumo didinimo.

Departamento paaiškinimuose taip pat pateikta informacija, kad Europos Sąjungoje nėra teisės aktais reglamentuotos vieningos teisėkūros sistemos ar tvarkos, susijusios su naujų psichoaktyviųjų medžiagų kontrolės mechanizmais, tarp Europos Sąjungos valstybių. Kaimyninėse Baltijos valstybėse (Latvija, Lenkija, Estija) yra taikomi panašūs naujų psichoaktyviųjų medžiagų kontrolės modeliai kaip Lietuvoje – naujų psichoaktyviųjų medžiagų rizikos vertinimą atlieka ekspertų grupės (iš chemijos, medicinos, farmacijos, toksikologijos ir kitų sričių specialistų), kurių sprendimų pagrindu teikiami siūlymai ministerijoms (pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijai arba Socialinių reikalų ministerijai) dėl rinkos ribojimo priemonių taikymo naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms ir jų įtraukimo į kontroliuojamų medžiagų sąrašus. Sprendimus priima ministrai, kurių įsakymais yra papildomi nacionaliniai kontroliuojamų medžiagų sąrašai. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio informaciją patvirtina ir Agentūros interneto svetainėje teikiami duomenys.

Sprendimo 27–30 punktuose nurodytos aplinkybės, be kita ko, patvirtina, kad minėti įgaliojimai sveikatos apsaugos ministrui patvirtinti Sąrašus ir Rekomendacijas neapsieina be specialiųjų žinių ir kompetencijos poreikio. Iš Konstitucijos nekyla, kad toks detalus reguliavimas, kokios medžiagos laikytinos narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, ir šių medžiagų kiekių apibrėžtys būtų nustatomi būtent įstatymu, juolab kad tokia teisėkūra, kaip minėta, būtinai turi remtis specialiosiomis žiniomis ir specialia (profesine) kompetencija. Pagal Konstituciją ir įstatymus nėra draudžiama teisės aktais įgalioti ekspertus spręsti aktualius specifinius klausimus. Pažymėtina ir tai, kad nuolatinė ir dinamiška psichoaktyviųjų medžiagų plėtra ir įvairovė bei jų keliama grėsmė sveikatai (ūmūs apsinuodijimai, mirties atvejai) savaime implikuoja poreikį greitai ir efektyviai reaguoti apribojant šių medžiagų patekimą į rinką. Todėl atitinkami santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais, šiuo atveju – sveikatos apsaugos ministro įsakymais, kurie, kaip minėta, negali prieštarauti įstatymams. Įstatymų leidėjas įgyvendino jam pagal Konstituciją suteiktą diskreciją vykdyti valstybės baudžiamąją politiką, BK 269 straipsnyje, taip pat Įstatyme nustatydamas, kad tokios sąvokos kaip narkotinės ir psichotropinės medžiagos bei jų kiekiai yra nustatomi Ministerijos patvirtintuose Sąrašuose bei Rekomendacijose.

Nurodytomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įsakymas Nr. 5 ir Įsakymas Nr. V-239 bei jais patvirtinti atitinkamai Sąrašai ir Rekomendacijos neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 31 straipsnio 4 dalies nuostatoms, Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Dėl Įsakymo Nr. 5 ir Įsakymo Nr. V-239 atitikties TPĮ nuostatoms

Pareiškėjas abejones dėl skundžiamų įsakymų atitikties TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimams iš esmės grindžia tuo, kad nėra aišku, kokiais tiksliais kriterijais vadovaujantis sveikatos apsaugos ministras nustato, jog psichoaktyvioji medžiaga yra kenksminga, kelia pavojų žmogaus sveikatai, taip pat kokiais tiksliais kriterijais yra nustatomi jų kiekiai.

Nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl teisėkūros procedūros, pažymėtina, kad TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, jog teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais: efektyvumo, reiškiančiu, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus (5 p.); aiškumo, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas (6 p.).

Pareiškėjas nurodo, kad Įsakyme Nr. 5 nėra detalizuojami Įstatyme nustatyti abstraktūs kriterijai, psichoaktyviųjų medžiagų įtraukimo į Sąrašus įgyvendinimo tvarka, procedūrinės sąlygos, nepateikiama informacijos, kokiais kriterijais vadovaujantis sprendžiama, kokias narkotines ir psichotropines medžiagas įtraukti į Sąrašus, kokie motyvai tai lemia. Pagrįsdamas savo teiginius dėl teisėkūros efektyvumo ir aiškumo principų pažeidimo priimant Įsakymą Nr. V-239 ir juo patvirtintas Rekomendacijas, pareiškėjas nurodo, kad Rekomendacijose nėra pagrįsti psichoaktyviųjų medžiagų kiekių apskaičiavimai, kai kurių psichoaktyviųjų medžiagų kiekiai iš viso nėra nustatyti. Pareiškėjas šias savo abejones grindžia byloje esančia STT Išvada, kurioje pažymėta, jog minimo įsakymo pakeitimų dokumentuose nėra pateikiama informacijos, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo sprendžiama, kokį atitinkamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį laikyti nedideliu, dideliu ir labai dideliu.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su pareiškėjo teiginiais, kad SAM per STT nurodytą laikotarpį neatsižvelgė į pateiktas pastabas ir pasiūlymus, pažymi, kad, siekdama visapusiškai įvertinti STT Išvadoje pateiktą siūlymą tobulinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo teisinį reglamentavimą, įstatymo lygmens teisės akte nustatant nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo principus (kriterijus), SAM organizavo tarpžinybinį pasitarimą su narkotinių, psichotropinių medžiagų srityje kompetentingų institucijų atstovais. STT antikorupcinio vertinimo išvados įgyvendinimo pažymoje nurodoma, kad kai kurių institucijų atstovai išreiškė nepritarimą dėl BK pakeitimo siekiant įtvirtinti kiekių nustatymo kriterijus. Buvo nurodyta, kad kiekių nustatymui naudojami kriterijai susiję su narkotinių ir psichotropinių medžiagų charakteristikomis (cheminės savybės, poveikis sveikatai ir kt.), o tai nėra BK dalykas – jo paskirtis nustatyti baudžiamosios teisės priemones nusikalstamoms veikoms užkardyti. Taip pat pažymoje, nepritariant STT išvadai, nurodyta, kad Lietuvoje nuo 2011 m. veikia medžiagų priskyrimo prie narkotinių, psichotropinių medžiagų ir jų kiekių nustatymo sistema, užtikrinanti reikiamų institucijų ir ekspertų įtraukimą, kolegialių sprendimų priėmimą, nuoseklumą ir skaidrumą.

Pažymėtina, kad 2004 m. spalio 25 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2004/757/TVR, nustatantis būtiniausias nuostatas dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje, leidžia valstybėms narėms naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms savo teritorijoje taikyti arba nustatyti nacionalines kontrolės priemones, kurias jos laiko tinkamomis.

Sprendimo 27–30 punktuose nurodytos aplinkybės, ypač Departamento ir Komisijos vaidmuo sveikatos apsaugos ministrui tvirtinant Sąrašus ir Rekomendacijas, svariai užtikrina efektyvų ir aiškų reguliavimą skundžiamais įsakymais. Pareiškime išdėstyti argumentai nepatvirtina pareiškėjo pozicijos, jog skundžiamuose įsakymuose aiškių kriterijų dėl psichoaktyviųjų medžiagų įtraukimo į Sąrašus ir kokį narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį laikyti nedideliu, dideliu ir labai dideliu, nenustatymas pažeidžia TPĮ įtvirtintus teisėkūros efektyvumo ir aiškumo principus. Pažymėtina ir tai, kad įstatymai neįpareigojo Ministerijos nustatyti kriterijus, kuriais remiantis psichoaktyviosios medžiagos yra įtraukiamos į Sąrašus, taip pat kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kokį psichotropinės medžiagos kiekį laikyti nedideliu, dideliu ir labai dideliu.

Pareiškėjas, grįsdamas skundžiamų įsakymų teisinio aiškumo stoką ir remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nurodo ir apsunkintą teismo galimybę vykdyti teisingumą. Vertindama tokius pareiškėjo argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo įsakymai yra rekomendacinio pobūdžio, todėl juos taikydami teismai gali nukrypti nuo Sąrašuose ir Rekomendacijose įtvirtinto reguliavimo. Tokį ginčo įsakymų pobūdį patvirtina ir teisminė praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-386-746/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012).

Akcentuotina ir tai, kad administracinis teismas nėra įgaliotas prognozuoti, ar norminio administracinio akto leidėjo pasirinktos priemonės lems perteklinę ir neproporcingą baudžiamąją atsakomybę. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad tiriamuose įsakymuose nustatytas teisinis reguliavimas akivaizdžiai prieštarauja piliečių gerovei ir pagrindinėms jų teisėms bei laisvėms, neužtikrina šalies saugumo ir nepriklausomybės, neprisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, Įsakymas Nr. 5 priimtas vadovaujantis, be kita ko, 1961 m. Konvencijos ir 1971 m. Konvencijos nuostatomis, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, jog teisinį neaiškumą kelia ir konkrečių tarptautinių sutarčių neįvardijimas šiame įsakyme.

Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad skundžiami įsakymai ir jais patvirtinti Sąrašai bei Rekomendacijos pažeidžia TPĮ įtvirtintus efektyvumo ir aiškumo principus, todėl pareiškėjo keliamos abejonės šiuo aspektu atmestinos kaip nepagrįstos.

Dėl Įsakymo Nr. 5 2¹ punkto teisėtumo

Pareiškėjas pareiškime taip pat kelia abejones, susijusias su Įsakymu Nr. 5 patvirtinto I sąrašo „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslais, išskyrus atvejus, kai į I sąrašą įrašytos medžiagos yra registruoto vaistinio preparato sudėtyje“ 1961 m. Konvencijos I sąrašo 2¹ punkte įrašytomis kanapėmis (antžeminėmis dalimis) (išskyrus Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymu reglamentuojamas pluoštines kanapes bei jų sertifikuotas sėklas). Pareiškėjo teigimu, sveikatos apsaugos ministras, Įsakymo Nr. 5 2¹ punkte nurodydamas kanapes (antžemines dalis) (Cannabis plant), neteisingai jas perkėlė iš 1961 m. Konvencijos, kadangi šios konvencijos kontekste kanapė kaip narkotinė medžiaga apima tik augalo galvutes su žiedais arba vaisiais (išskyrus sėklas ir lapus, jeigu tarp jų nėra galvučių), iš kurių nebuvo išgauta derva, nesvarbu, kaip jos būtų įvardytos. Todėl, pasak pareiškėjo, buvo pažeisti Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis ir VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas.

Pagal Konvencijos 1 straipsnį narkotine medžiaga yra laikoma kiekviena gamtinė ar sintetinė medžiaga, įtraukta į I ar II sąrašą (1 str. 1 d. j p.). Kanapės, kanapių derva, kanapių ekstraktai ir tinktūros įtrauktos į I narkotinių medžiagų sąrašą. Konvencija nedraudžia valstybėms taikyti griežtesnio režimo narkotinėms medžiagoms arba imtis visų valstybės manymu būtinų specialių kontrolės priemonių. 1961 m. Konvencijos 2 straipsnio 5 dalies a punktas nustato, kad narkotinės medžiagos, įrašytos į IV sąrašą, taip pat įrašomos į I sąrašą ir turi būti kontroliuojamos visomis pastarajame sąraše esančioms narkotinėms medžiagoms taikytinomis kontrolės priemonėmis, be to, kiekviena valstybė imasi visų specialių kontrolės priemonių, kurios, jos manymu, yra būtinos, atsižvelgiant į ypač pavojingas kokios nors tokiu būdu įrašytos narkotinės medžiagos savybes. 1961 m. Konvencijos 39 straipsnyje nustatyta, kad nepaisant jokių 1961 m. Konvencijos nuostatų, niekas nekliudo ar nelaikoma kliūtimi valstybėms imtis griežtesnių ar skrupulingesnių kontrolės priemonių, negu numatyta šioje konvencijoje.

1961 m. Konvencija nėra tiesioginio taikymo tarptautinė sutartis, todėl Lietuvos Respublikoje šios konvencijos nuostatos yra įgyvendintos Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Kaip minėta, Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos – į SAM patvirtintus kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai.

Sveikatos apsaugos ministras Įsakymu Nr. 5 narkotines ir psichotropines medžiagas išskyrė į keturis sąrašus, į kuriuos perkėlė 1961 m. Konvencijos ir 1971 m. Konvencijos sąrašus bei kitas, į minėtas konvencijas neįtrauktas, narkotines ir psichotropines medžiagas. Pirmąjį sąrašą sudaro augalai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos, uždrausti vartoti sveikatos priežiūros tikslams dėl žalingų padarinių žmogaus sveikatai, kai jais piktnaudžiaujama (Įstatymo 4 str. 2 d. 1 p.). Įstatymo 7 straipsnyje nustatytas draudimas Lietuvos Respublikos teritorijoje auginti kanapes. Į Sąrašų, patvirtintų Įsakymu Nr. 5, I sąrašą įtrauktos kanapės (antžeminės dalys) (Cannabis plant), nenustatant jokių išimčių dėl augalo ar jo atskirų dalių.

1961 m. Konvencijoje į I sąrašą įrašytų narkotinių medžiagų sąraše nurodytos kanapės, kanapių derva, kanapių ekstraktai ir tinktūros, į IV sąrašą įtrauktos kanapės ir kanapių derva. Aptariamoje konvencijoje kanapės apibrėžiamos kaip kanapės augalo galvutės su žiedais arba vaisiais (išskyrus sėklas ir lapus, jeigu tarp jų nėra galvučių), iš kurių nebuvo išgauta derva, nesvarbu, kaip jos būtų įvardytos.

Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.

Kaip minėta, 1961 m. Konvencijos 39 straipsnyje, reglamentuojančiame griežtesnių narkotinių medžiagų kontrolės priemonių, negu reikalaujama pagal šią Konvenciją, taikymą, įtvirtinta, kad, nepaisant jokių šios Konvencijos nuostatų, niekas nekliudo ar nelaikoma kliūtimi šalims imtis griežtesnių ar skrupulingesnių kontrolės priemonių, negu numatyta šioje Konvencijoje, ir, be kita ko, reikalauti, kad į III sąrašą įrašyti preparatai arba į II sąrašą įrašytos narkotinės medžiagos būtų kontroliuojamos visomis kontrolės ar tokiomis kontrolės priemonėmis, kurios taikomos į I sąrašą įrašytoms narkotinėms medžiagoms, kurios, šios šalies manymu, yra būtinos ar pageidautinos žmonių sveikatos apsaugai bei gerovei. Pažymėtina, kad 1972 m. Konvencija taip pat nedraudžia taikyti griežtesnes, nei nustatyta šioje konvencijoje, kontrolės priemones, jeigu šalis mano, jog šios priemonės yra pageidautinos arba būtinos gyventojų sveikatos apsaugai ir jų gerovei (23 str.).

Sutiktina su pareiškėju, kad Įsakymu Nr. 5 patvirtintuose Sąrašuose sąraše „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslais, išskyrus atvejus, kai į I sąrašą įrašytos medžiagos yra registruoto vaistinio preparato sudėtyje“, kanapių (antžeminių dalių) nurodymas konservatyviau reguliuoja teisinius santykius lyginant su nustatytuoju 1961 m. Konvencijoje. Tačiau pareiškėjo pareiškime nurodyti argumentai nepaneigia išvados, kad SAM, įtraukdama kanapes į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą ir nenustatydama jokių išimčių dėl atskirų kanapių antžeminių dalių, šiuo atveju nepažeidė Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies ir VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo. Kaip minėta, nei 1961 m. Konvencija, nei 1971 m. Konvencija valstybės narėms nedraudžia imtis specialių ir griežtesnių narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės priemonių. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 7 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos teritorijoje auginti kanapes (išimtis numatyta tik pluoštinėms kanapėms (Įstatymo 1 str. 2 d.)). Sąrašuose taip pat aiškiai nurodyta pastaba dėl Pluoštinių kanapių įstatymu reglamentuojamų pluoštinių kanapių bei jų sertifikuotų sėklų. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti Įsakymo Nr. 5 2¹ punkto prieštaravimo Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai ir VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Atskirai pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1662-502/2018, spręsdamas dėl SAM rašto, kuriame atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti Sąrašuose ir Rekomendacijose pateiktą narkotinės medžiagos „kanapė“ apibrėžimą, teisėtumo ir pagrįstumo, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad SAM, įtraukdama kanapes į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą, ir atitinkamai į Rekomendacijas, nenustatydama jokių išimčių dėl atskirų kanapių antžeminių dalių, nepažeidė tarptautinių sutarčių nuostatų ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aptariamoje byloje nustatė, kad būtent SAM yra įstatymais įgaliota sudaryti narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus bei rekomendacijas, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu.

Tiriant skundžiamo Įsakymo Nr. 5 2¹ punkto teisėtumo klausimą yra reikšminga Konstitucinio Teismo doktrina, kuria remiantis pagal Konstituciją įstatymų leidėjas įgyvendina savo kompetenciją socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykuose atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių, be kita ko, tikslingumo. Tai darydamas jis neturi pažeisti Konstitucijos normų ir principų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus).

Šios norminės administracinės bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog pagal Konstituciją konkrečių veikų kriminalizavimas ir baudžiamosios atsakomybės už jas diferencijavimas pirmiausia yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, kurį sprendžia įstatymų leidėjas naudodamasis turima diskrecija ir atsižvelgdamas į tų veikų pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau nepažeisdamas Konstitucijos ir iš jos kylančių imperatyvų. Todėl, nors įstatymų leidėjas ir turi kiekvienu atveju įvertinti, ar tikslinga konkrečią veiką pripažinti nusikalstama veika, kartu įvertindamas ir tai, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, vien abejonės dėl tam tikros veikos kriminalizavimo tikslingumo ar tokio teisinio reguliavimo veiksmingumo savaime nėra pagrindas kvestionuoti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, nebent paaiškėtų, kad tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose buvo akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigė Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarimą).

Kaip matyti iš Teisės aktų informacinės sistemos, pareiškėjas parengė BK 269 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo Nr. VIII-602 1, 2, 4 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo pakeitimo įstatymo projektus, kurie užregistruoti Teisės aktų registre 2025 m. balandžio 3 d. Iš šių projektų aiškinamojo rašto matyti, kad siūloma galiojantį narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų kiekio sąrašų nustatymo teisinį reguliavimą įtvirtinti įstatymo, o ne poįstatyminių teisės aktų lygmeniu – narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašas būtų nustatomas ne sveikatos apsaugos ministro tvirtinamame įsakyme, o Įstatyme, taip pat narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedideli, dideli ir labai dideli kiekiai būtų nustatomi ne sveikatos apsaugos ministro tvirtinamomis Rekomendacijomis, o Įstatymo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, pateikdama 2025 m. balandžio 18 d. išvadą dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo Nr. VIII-602 1, 2, 4 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-283 atitikties Europos Sąjungos teisei, pritarė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2025 m. balandžio 14 d. išvadoje Nr. XVP-283 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo Nr. VIII-602 1, 2, 4 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo pakeitimo įstatymo projekto“ pateiktai pastabai dėl to, kad subendrinus ir įtvirtinus įstatymo lygmeniu Rekomendacijas ir Sąrašus, tai lemtų itin dažną keičiamo įstatymo keitimo poreikį, taip pat atkreipė dėmesį, kad Sąrašai turės būti koreguojami perkeliant Europos Sąjungos teisės aktus, kuriais keičiami narkotinėms medžiagoms priskiriamų medžiagų sąrašai. Kilus poreikiui (tikėtina, ir kasmet) perkelti iš esmės techninius pakeitimus, turės būti keičiamas ne poįstatyminis aktas, reikalaujantis paprastesnės teisėkūros procedūros, o įstatymas, tad toks teisinis reguliavimas, lemiantis itin dažną keičiamo įstatymo keitimo poreikį, prieštarautų teisėkūros efektyvumo principui, reiškiančiam, kad rengiant teisės akto projektą, turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, ir apsunkintų savalaikį Europos Sąjungos teisės aktų perkėlimą.

Sprendimo 54–55 punktuose nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas pareiškimo tikslus siekia įgyvendinti ir inicijuodamas atitinkamus įstatymų pakeitimus, kas atitinka valstybės politikos formavimą ir įgyvendinimą. Naujų įstatymų leidybos iniciatyvų teikimas nesikerta su normatyvine administracinės diskrecijos ribų teismine patikra, draudžiančia teismui įsiterpti į politikos formavimo klausimus tiek, kiek tai yra susiję su teismo vykdoma įstatymus įgyvendinančių norminių teisės aktų teisėtumo patikra. Šiuos aktus, remdamiesi įstatymais, kuriuose yra įgyvendinta valstybės politika, priima viešojo administravimo subjektai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai nesuponuoja išvados, jog Įsakymo Nr. 5 2¹ punktas prieštarauja Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai ir VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Dėl Įsakymo Nr. 5 ir Įsakymo Nr. V-239 atitikties Taisyklėms

Pareiškėjas abejones tiriamo teisinio reguliavimo teisėtumu taip pat grindžia nurodydamas, kad prie minėtų įsakymų lydinčiųjų dokumentų nėra antikorupcinio vertinimo pažymų, todėl įsakymai prieštarauja Taisyklių 19.4 punktui. Taisyklių 19.4 punkte įtvirtinta, kad kartu su teikiamu derinti teisės akto projektu rengėjas teikia susijusius dokumentus (kai šie dokumentai turi būti rengiami): teisės akto projekto antikorupcinio vertinimo pažymą, parengtą pagal Teisės aktų projektų antikorupcinio vertinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 243 „Dėl Teisės aktų projektų antikorupcinio vertinimo taisyklių patvirtinimo“, kai tokį vertinimą privaloma atlikti pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymą. Pažymėtina, kad tiek Įsakymo Nr. 5, tiek Įsakymo Nr. V-239 priėmimo metu (atitinkamai 2000 m. sausio 6 d. ir 2003 m. balandžio 23 d.) negaliojo pareiškėjo minima Taisyklių 19.4 punkto nuostata, dar nebuvo priimtos Teisės aktų projektų antikorupcinio vertinimo taisyklės, o nuo 2002 m. birželio 12 d. įsigaliojęs Korupcijos prevencijos įstatymas nenustatė Ministerijai jokių su teisės akto projekto antikorupcinio vertinimo pažymos gavimu susijusių pareigų. Todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad prie skundžiamų įsakymų lydimųjų dokumentų nėra antikorupcinio vertinimo pažymų, nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamų įsakymų prieštaravimą Taisyklių 19.4 punktui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo abejonės dėl skundžiamų įsakymų atitikties Taisyklių 19.4 punktui yra nepagrįstos.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, kad Įsakymas Nr. 5 ir juo patvirtinti Sąrašai, Įsakymo Nr. V-239 ir juo patvirtintos Rekomendacijos neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 4 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktams, Taisyklių 19.4 punktui, taip pat Įsakymo Nr. 5 2¹ punktas neprieštarauja Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 5 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtinti Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ ir šiuo įsakymu patvirtintos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 4 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtintų Ministrų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybei pavaldžių ir atskaitingų viešojo administravimo subjektų norminių teisės aktų projektų rengimo taisyklių 19.4 punktui. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ 2¹ punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui. Sprendimas neskundžiamas.