- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-08
- Bylos Nr.
- e2A-1692-638/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-01390-2025-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Altitudo“
- Atsakovas
- Ž. M.
- Kategorijos
- 1.3.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.9.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altitudo“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altitudo“ ieškinį atsakovui Ž. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Altitudo“ (toliau – UAB ir ieškovė) ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo Ž. M. (toliau – atsakovas) 2 000 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ieškovė yra įmonė, kuri specializuojasi izoliavimo ir pastolių montavimo statybų rangos darbų srityje. Ieškovė veikia tarptautinėje rinkoje ir įgyvendina įvairius projektus daugelyje Europos šalių, įskaitant Š. K.. Tarp šalių 2025 m. gegužės 28 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 0919 (toliau – Darbo sutartis), pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti izoliuotojo – skardininko pareigoms. Darbo sutartis įsigaliojo ir atsakovas pradėjo dirbti 2025 m. gegužės 31 d. Atsakovas Darbo sutartyje pasirašė, kad ieškovės darbo tvarkos taisyklės jam buvo pateiktos asmeniškai / el. paštu / vidinėje bendrovės dokumentų sistemoje. Tarp šalių 2025 m. gegužės 28 d. buvo sudarytas susitarimas Nr. 0919 (toliau – Susitarimas), kuriuo, vadovaujantis DK 156 straipsnio 1 dalimi, susitarta, kad darbuotojas gera valia sutinka atlyginti darbdaviui padarytą žalą (Susitarimo 1 punktas). Ieškovė 2025 m. birželio 5 d. priėmė įsakymą Nr. K20250605/08 „Įsakymas dėl Ž. M. komandiruotės į Švediją“ (toliau – 2025-06 05 įsakymas). Įsakyme nurodyta, kad atsakovas komandiruojamas į Švediją atlikti Darbo sutartyje numatytus darbus nuo 2025 m. birželio 7 d.; komandiruotės vieta –(duomenys neskelbtini); trukmė – 29 dienos. Ieškovės klientas B. S. AB 2025 m. birželio 9 d. nurodė, kad atsakovui atliktas alkoholio testas, kurio rezultatas buvo teigiamas, nes 2025 m. birželio 9 d. 09:44 val. atsakovui nustatytas 0,32 prom. girtumas, o atlikus pakartotinį testą 09:55 val. alkoholio koncentracijos rezultatas nepakito ir liko toks pats. Atsakovas rezultatų neginčijo ir pretenzijų dėl jų nereiškė. Atsakovui neleista dirbti ir jis nušalintas nuo darbo vietos, kol bus vykdomas tolimesnis atvejo tyrimas. Atsakovas 2025 m. birželio 15 d. surašė paaiškinimą (toliau – 2025-06-15 paaiškinimas), kuriame nurodė, kad nuoširdžiai atsiprašo dėl situacijos, kuri susiklostė darbo pradžios dieną, kadangi, dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų tuo metu patyrė didelį emocinį nuovargį, t. y. vakare, ieškodamas atsipalaidavimo, prisėdo prie stalo ir pavartojo šiek tiek alkoholio. Atsakovas nurodė, kad supranta, kai tai yra rimtas pažeidimas ir nepateisinamas požiūris į darbą, ypač tokioje atsakingoje aplinkoje. Atsakovas 2025 m. liepos 2 d. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2025 m. liepos 11 d. Ieškovė tokį atsakovo prašymą patvirtino ir Darbo sutartis buvo nutraukta joje nurodytomis sąlygomis. Ieškovės klientas 2025 m. birželio 9 d. informavo, kad remiantis jų sutarties nuostatomis, ieškovei bus pritaikyta 2 000 Eur bauda už tai, kad dėl atsakovo neblaivumo jam buvo uždrausta vykdyti darbus objekte, o 2025 m. birželio 27 d. pateikė oficialią pretenziją dėl 2 000 Eur sumokėjimo. Ieškovė išlygo, kad suma būtų išdalinta į du mokėjimus po 1 000 Eur išskaičiuojant iš ieškovės suteiktų klientui paslaugų. Ieškovė 2025 m. liepos 10 d. ir 2025 m. spalio 15 d. PVM sąskaitose faktūrose Nr. 2145 ir Nr. 2426 išminusavo iš kliento B. S. AB mokėtinų sumų 2 000 Eur, taip sumokėdama jai skirtą baudą. Ieškovė visais įmanomais geranoriškais būdais siekė išspręsti susidariusią situaciją palengvinant atsakovui jam kilusią finansinę naštą dėl jo paties neteisėtų veiksmų, net ir pagal atsakovo pasiūlymą buvo parengusi taikos sutartį, kurios pagrindu išdalino 2 000 Eur mokėjimą 6 mėnesių laikotarpiui, tačiau atsakovas net keletą kartų keitė savo poziciją ir galiausiai atsisakė pasirašyti taikos sutartį. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalis darbo santykiai siejo nuo 2025 m. gegužės 31 d. iki 2025 m. liepos 11 d. Visą šį laikotarpį ieškovė turėjo pareigą atsakovui mokėti darbo užmokestį, o jam esant Švedijoje – ir dienpinigius. Atsakovas pripažįsta, kad faktiškai visą šį laikotarpį jokių darbo funkcijų neatliko, dėl ko neprašė jokių išmokų iš ieškovės, todėl jų ir negavo. Nepaisant to, atsakovas tokią teisę turėjo ir šių sumų galėjo reikalauti iš ieškovės. Jeigu nurodytu laikotarpiu ieškovė neturėjo darbo atsakovui ar buvo jį nušalinusi nuo darbo, ji turėjo pareigą atitinkamai ir elgtis – forminti prastovas ir/arba atleisti atsakovą iš darbo. Vietoje to, ieškovė neatleido atsakovo iš darbo ir taikė tai kaip spaudimo priemonę neteisėtai reikalaujant tariamos žalos atlyginimo, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra aiškiai nepagrįsta. Realiai ieškovė jokios žalos negalėjo patirti, kadangi teisiškai neprivalėjo mokėti užsakovui jokių netesybų už atsakovo pažeidimą, kuris įvyko dar iki subrangos susitarimo sudarymo. Jeigu iš ieškovei mokėtinų sumų užsakovas išskaitė sumas, jos akivaizdžiai yra nesusijusios su nagrinėjama situacija. Nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovės ieškinio nėra pagrindo tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Utenos apylinkės teismas 2026 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės atsakovui 1 210 Eur advokato pagalbai apmokėti.
Teismas nurodė, kad ieškovė žalą kildina iš trečiojo asmens – užsakovo B. S. AB – pritaikytos 2 000 Eur baudos pagal tarp ieškovės ir užsakovo sudarytą rangos (subrangos) sutartį, kurioje (ieškovės pateiktoje sutartyje) 8.1 punkte numatyta 2 000 Eur bauda užsakovui nušalinus rangovo darbuotoją ir dėl to esant poreikiui pakeisti jį kitu darbuotoju. Užsakovas 2025 m. birželio 27 d. pateikė ieškovei oficialią pretenziją dėl 2 000 Eur sumokėjimo. Tačiau tokia bauda savo prigimtimi yra netesybos, taikomos civilinės sutarties šalims už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Darbuotojas nėra šios civilinės sutarties šalis, todėl iš pačios sutarties nuostatų jam negali kilti pareiga atlyginti sutarties šalies prisiimtų netesybų kitam ūkio subjektui; be to, Darbo kodeksas nenumato galimybės darbdaviui taikyti darbuotojui piniginę sankciją (baudą) už darbo pareigų pažeidimą.
Teismas pažymėjo, kad vertinant ieškovės nurodomos 2 000 Eur baudos teisinį pagrindą, reikšminga ir laiko seka. Atsakovui neblaivumas užsakovo objekte užfiksuotas 2025 m. birželio 9 d., kai jis atvyko į darbą pas užsakovą. Tuo tarpu rangos (subrangos) sutartis tarp užsakovo B. S. AB ir ieškovės, kurioje numatyta bauda (sutarties 8.1 punktas), pasirašyta 2025 m. birželio 11 d., t. y. po 2025 m. birželio 9 d. įvykio. Taigi, ieškovė nepagrindė, kaip užsakovas galėjo taikyti netesybas pagal sutartį už įvykį, įvykusį iki sutarties sudarymo (pasirašymo), kai byloje nenurodyta ir nepateikta jokių duomenų apie aiškų šios sutarties nuostatų atgalinį taikymą (atgalinį galiojimą) tokiems iki sutarties sudarymo įvykusiems faktams. Dėl to ir šiuo aspektu nurodoma žala laikytina neįrodyta.
Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė pakankamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad ji realiai patyrė būtent 2 000 Eur tiesioginius nuostolius (sumokėjo baudą) dėl atsakovo 2025 m. birželio 9 d. pažeidimo. Ieškovė nurodė, kad baudą sumokėjo atlikdama išskaitas iš užsakovo mokėtinų sumų ir 2 000 Eur „išminusavo“ 2025 m. liepos 10 d. ir 2025 m. spalio 15 d. PVM sąskaitose faktūrose Nr. 2145 ir Nr. 2426. Tačiau pateiktos PVM sąskaitos faktūros, patvirtinančios šalių tarpusavio atsiskaitymus už atliktus darbus, savaime nepatvirtina baudos sumokėjimo fakto ir jos ryšio su konkrečiu atsakovo pažeidimu, kai dokumentuose nėra aiškios nuorodos į išskaitą (įskaitymą) pagal rangos (subrangos) sutarties 8.1 punktą ar kitą konkrečią sutarties nuostatą bei nėra nurodyta, kad išskaita atlikta už 2025 m. birželio 9 d. incidentą. Taip pat nepateikta aiškaus šalių (ieškovės ir užsakovo) susitarimo ar atsiskaitymo dokumentų, iš kurių būtų galima nedviprasmiškai nustatyti baudos pritaikymo pagrindą, jos dydį ir apmokėjimą.
Teismas nurodė, kad nesant įrodyto žalos fakto ir dydžio, taip pat nėra pagrindo pripažinti ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir būtent ieškovės nurodomų nuostolių. Ieškovė taip pat neįrodė negautų pajamų, kurios DK 152 straipsnio 1 dalies prasme galėtų sudaryti atlygintinos žalos dalį. Atsakovas faktiškai jokių darbo funkcijų neatliko, buvo nušalintas nuo darbų, o darbo sutartis nutraukta atsakovo prašymu nuo 2025 m. liepos 11 d., be to, nurodoma, kad atsakovui nebuvo išmokėtas nei darbo užmokestis, nei dienpinigiai, nei kitos susijusios išmokos. Teismas sprendė, kad esant tokioms aplinkybėms, vien aplinkybė, kad atsakovas buvo nušalintas nuo darbo, neleidžia daryti išvados apie konkrečių ieškovės negautų pajamų atsiradimą ir jų dydį, kai tokie duomenys nepagrįsti skaičiavimais ir finansiniais dokumentais.
Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė visų privalomų materialinės (civilinės) atsakomybės sąlygų, pirmiausia – žalos (tiesioginių nuostolių ar negautų pajamų) fakto ir dydžio bei priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, darbuotojo materialinė atsakomybė negali būti taikoma.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį tenkinti, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, atitinkamai paskirstyti pirmosios instancijos teismo priteistą šalių bylinėjimosi atlyginimą, priteisti ieškovės naudai iš atsakovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė teisingą išvadą, kad atsakovo veiksmai, kai jis 2025 m. birželio 9 d. darbo vietoje buvo neblaivus, buvo neteisėti. Tačiau teismas, sprendime nurodęs, kad neva apeliantė neįrodė žalos, o tuo pačiu ir priežastinio ryšio, iš viso nepasisakė dėl kaltės, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliantės įsitikinimu, ji įrodė atsakovo kaltę. Iš atsakovo 2025 m. birželio 15 d. paaiškinimo matyti, kad jis alkoholį vartojo darbo išvakarėse, kas patvirtina atsakovo kaltę, kaip netiesioginę tyčią, t. y. atsakovas žinodamas draudimą darbo vietoje būti apsvaigus ir/ar vartoti alkoholį vis vien išvakarėse vartojo alkoholį nepagrįstai tikėdamasis, kad iš ryto alkoholio koncentracija neviršys leidžiamos. Taigi, atsakovas atliko tyčinius neteisėtus veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl aplinkybės, kad prie Darbo sutarties buvo sudarytas Susitarimas. Iš Susitarimo turinio akivaizdžiai matyti, kad atsakovas buvo supažindintas ir aiškiai žinojo, kad jam kils asmeninė atsakomybė dėl buvimo darbe neblaiviu ir dėl jo kaltės darbdavio patirtų nuostolių. Teismui visiškai ignoravus minėtas aplinkybes ir jų nevertinus skundžiamame sprendime padarytos nepagrįstos išvados, kad atsakovui buvo nesuprantama, kad ieškovės nuostoliai, kilę iš atsakovo buvimo darbo vietoje neblaiviu, bus jo asmeninė atsakomybė prieš darbdavį. Atsakovas darbo vietoje 2025 m. birželio 9 d. pasirodė neblaivus, dėl ko jam buvo neleista dirbti ir dėl to ieškovė patyrė nuostolius, nes jai buvo pritaikyta 2 000 Eur bauda. Todėl konkrečiu atveju egzistuoja priežastinis ryšys kaip atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga. Akcentuotina ir tai, kad B. S., AB 2025 m. birželio 27 d. pateikė oficialų reikalavimą dėl baudos sumokėjimo ir ji buvo sumokėta. Teismas skundžiamame sprendime padarė visiškai nepagrįstas išvadas, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos.
Teismas taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, kadangi privačiuose sutartiniuose santykiuose nėra imperatyvių reikalavimų/standartų dėl susitarimų įforminimo (išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus) tvarkos ir sąlygų. Apeliantė į bylą pateikė eilę įrodymų, kurie patvirtina, kad be 2025 m. birželio 9 d. įvykio, kai atsakovui buvo nustatytas neblaivumas mėginant patekti į darbo funkcijų atlikimo vietą, jokie kiti incidentai atliekant rangos darbus neįvyko. Taip pat įrodymai patvirtina, kad 2025 m. birželio 27 d. pateikta oficiali rašytinė pretenzija dėl įvykio ir susitarta, kad bauda bus išskaityta iš ieškovės klientės B. S., AB mokėtinų sumų, kas ir buvo padaryta.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, kad atsakovo neteisėti veiksmai nėra ir negali būti priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės tariamai sumokėta 2 000 Eur bauda užsakovui, kadangi tai yra susiję su ieškovės veiklos organizavimu, už kurį atsakinga pati ieškovė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad Subrangos susitarimas įsigaliojo vėliau (2025-06-11), nei atsakovas padarė pažeidimą (2025-06-09), todėl ieškovė apskritai neturėjo mokėti baudos užsakovui. Taip pat sprendime pagrįstai konstatuota, kad atsakovas nebuvo supažindintas su subrangos susitarimu, o reikalavimas atlyginti ieškovės tariamai sumokėtą baudą yra ieškovės veiklos organizavimo dalis, už kurią atsakovas negali būti atsakingas. Todėl priežastinis ryšys nenustatytas visiškai pagrįstai, tokiu būdu tinkamai įvertinus tiek byloje surinktus įrodymus, tiek tinkamai taikant materialinės teisės normas, susijusias su priežastiniu ryšiu.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir darė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad patyrė žalą. Ieškovė apeliaciniu skundu siekia kitokio įrodymų vertinimo, tačiau nepagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl žalos, būtų netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus.
Atsakovas negalėjo numatyti, jog jo neteisėti veiksmai lems žalos ieškovei atsiradimą, t. y. jis nebuvo nei subrangos susitarimo šalimi, nei buvo supažindintas su šiuo dokumentu, tuo labiau, kad jis pasirašytas jau po pažeidimo padarymo. Vien tai, kad atsakovas pasirašė Darbo sutartį ir Susitarimą neleidžia spręsti, kad jis galėjo numanyti, jog jo neteisėti veiksmai ieškovei užtrauks tariamą 2 000 Eur baudą. Atsakovas galimai šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir savaime neteikia pagrindo išvadai, kad atsakovas sąmoningai siekė padaryti ieškovei būtent tokio pobūdžio žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl darbdavio patirtos žalos (sumokėtos baudos) priteisimo iš darbuotojo (DK 153 straipsnis).
Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai nuo 2025 m. gegužės 31 d. iki 2025 m. liepos 11 d. Nėra ginčo, kad atsakovas buvo pasirašęs darbo sutartį ir papildomą susitarimą Nr. 0919 dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo, pagal kurio a.3.f punktą darbuotojas gera valia sutinka atlyginti darbdaviui padarytą žalą, be kita ko, dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės.
Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovas 2025 m. birželio 9 d. atvyko į darbą neblaivus, dėl ko buvo nušalintas nuo darbo. Ieškovas kaip darbdavys ir įmonės „B. S.“ rangovas, faktiškai sumokėjo užsakovui „B. S.“ 2000 Eur baudos priešpriešinių įskaitymų būdu. Darbdavys baudą sumokėjo pagal ieškovės ir „B. S.“ rangos (subrangos) sutarties ( toliau – Susitarimas), sudarytos 2025 m. birželio 11 d., 8.1 punkto sąlygą.
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį motyvuodamas, kad darbdavio ir užsakovo Susitarimas buvo sudarytas 2025 m. birželio 11 d., o atsakovo šioje byloje darbo drausmės pažeidimas (neblaivaus atvykimas į darbą) buvo padarytas 2025 m. birželio 9 d., t. y. dar iki Susitarimo, nustatančio baudas, įsigaliojimo. Teismas sprendė, kad ieškovės patirta žala (baudos sumokėjimas) priežastiniu ryšiu nėra susijusi su darbuotojo padarytu pažeidimu (atvykimu į darbą neblaiviam).
Apeliantė ieškovė nesutinka su teismo sprendimu ir savo skunde nurodo, kad objektyviai sutartis (tarp ieškovės ir „B. S.“) pradėta įgyvendinti jau nuo 2026 m. birželio 9 d., kai be atsakovo į darbo funkcijų atlikimo vietą susirinko ir kiti ieškovės komandiruoti darbuotojai. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Bendrąja prasme sutarčių įsigaliojimas yra apibrėžiamas pagal CK 6.181 straipsnio 4 dalį: jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų reikalaujama forma. Šiuo atveju ieškovės ir „B. S.“ sutartis, vadinama Pagrindiniu subrangos susitarimu (Susitarimas), buvo sudaryta raštu ir įsigaliojo nuo 2026 m. birželio 11 d., kas aiškiai nurodoma susitarimo 4 punkte. Apeliantės argumentai, kad objektyviai sutartis buvo pradėta įgyvendinti anksčiau, nekeičia sutartyje nustatytų sankcijų įsigaliojimo datos. Sutarties šalys galėjo pradėti vykdyti sutartį ir anksčiau, tačiau sutartyje numatytų prievolių vykdymas, tuo labiau, kai sutartyje nustatytas sankcijas norima panaudoti prieš sutartyje nedalyvaujančius asmenis (šiuo atveju, darbuotoją), galėjo būti pradėtas taikyti tik nuo sutartyje nustatyto termino, t. y. 2025 m. birželio 11 d. Ieškovė pati pasirinko mokėti baudą savo užsakovui „B. S.“ savo rizika, tačiau teisinės prievolės mokėti tokią baudą už 2025 m. birželio 9 d. įvykį nebuvo atsiradę.
Kitas apeliantės argumentas yra tas, kad tokia pati bauda buvo numatyta „B. S.“ Pirkimo sąlygose, pasirašytose 2025 m. gegužės 5 d., kuriose taip pat numatyta, kad kai darbai atliekami Pirkėjo arba bet kuriose kitose patalpose, kuriose teikiamos Paslaugos, su Pirkėjo įmonės tapatybe arba be jos, Rangovas privalo laikytis visų galiojančių saugos, darbo sąlygų ir intelektinės nuosavybės taisyklių.
Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad argumentas apie Pirkimo sąlygose numatytas sankcijas ir šių Pirkimo sąlygų įsigaliojimą iki ginčo Susitarimo tarp ieškovės ir „B. S.“ yra išdėstytas tik apeliaciniame skunde. Ieškinyje aplinkybė apie Pirkimo sąlygų galiojimą dar iki pasirašant šalių Susitarimą nebuvo paminėta, kitaip tariant, ieškovė Pirkimo sąlygomis ieškinyje nesirėmė. Bendrosios paslaugų pirkimo sąlygos į bylą yra pateiktos kaip jau minėtos 2025 m. birželio 11 d. sutarties tarp ieškovės ir „B. S.“ sutarties priedas, kuris savo ruožtu datuojamas 2024 m. rugsėjo 10 d. Darytina išvada, kad Bendrosios sąlygos buvo sudarytos Švedijos įmonėje 2024 m. rugsėjo 10 d., tačiau nėra duomenų, kad šias sąlygas ieškovė pasirašė ir pagal jas įsipareigojo mokėti baudas anksčiau, negu kad 2025 m. birželio 11 d. Susitarimu.
Apibendrindamas teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties šalių pareigas atlyginti viena kitai padarytą žalą, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose. Teismas pagrįstai nustatinėjo visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ir pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai (pasirodymas darbe neblaivios būklės) ir atsakovo kaltė buvo, tačiau šis atsakovo pažeidimas nesukėlė darbdaviui žalos. Darbdavys faktiškai sumokėjo savo kontrahentui 2000 Eur baudos priešpriešinio įskaitymo būdu, tačiau tai padarė nesant teisinio pagrindo, t. y. neįsigaliojus Susitarimui, vien tik savo vienašaliu sprendimu, todėl priežastinio ryšio tarp atsakovo padaryto pažeidimo ir darbdavio patirtos žalos nėra. Tai sudaro pagrindą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovui priteistina 968 Eur jo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altitudo“, įmonės kodas 303284110, atsakovui Ž. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.