Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Romeika teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. M.-T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientą išdavimo, suinteresuotas asmuo J. M.-T..

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

Suinteresuoto asmens J. M.-T. atstovė advokatė Laura Matjošaitytė 2026 m. rugpjūčio 17 d. apeliacinės instancijos teisme pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eS2-30137-1093/2026 panaikinti (dokumento registracijos Nr. DOK-82609).

CPK 335 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Kai skundžiama teismo nutartis šio Kodekso nustatyta tvarka yra priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Iš pateiktų rašytinių paaiškinimų turinio matyti, kad tai suinteresuoto asmens atstovės atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-30137-1093/2026, kuris pateiktas praleidus CPK nustatytą terminą, todėl atsisakytina jį priimti.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

Apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eS2-30137-1093/2026, kuria teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir leido J. M.-T. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje trisdešimt dienų, terminą skaičiuojant nuo 2026 m. liepos 16 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

Apeliantės teigimu, nebuvo pakankamo pagrindo priverstiniam hospitalizavimui, teismas nenurodė, kuriais konkrečiais suinteresuoto asmens veiksmais buvo realiai sukelta esminė žala suinteresuoto asmens ar kitų žmonių sveikatai, gyvybei ar turtui grėsmė. Šiuo metu suinteresuotas asmuo yra emociškai stabilus, ramus ir puikiai orientuojasi aplinkoje, yra pasirengęs tęsti gydymą namuose ir vartoti gydytojų paskirtus vaistus. Šiuo metu yra skiriama minimali vaistų dozė, kuriuos suinteresuotas asmuo gali vartoti namuose.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus, jog nebuvo pakankamo pagrindo priverstiniam suinteresuoto asmens hospitalizavimui, kaip nepagrįstus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalies nuostatomis, asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (toliau - PSPĮ). Šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Jeigu nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios (PSPĮ 12 straipsnio 3-4 dalys).

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. M.-T. į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę buvo pristatyta 2026 m. liepos 16 d. Pacientė į ligoninę atvyko su greitąja medicinos pagalba ir policijos palyda po keisto elgesio viešoje vietoje. Sulaikoma pareigūnų, vienam jų įkando į ranką. Artimieji nurodė, kad pastarosiomis savaitėmis ji tapo judresnė, šnekesnė ir dirglesnė. Nors anksčiau psichikos sutrikimų nenustatyta, tačiau žinoma, kad jos tėvas sirgo šizofrenija. Pacientė mano, kad ji stebima ir sekama per GPS bei per socialinius tinklus. Gydytojų komisijos išvadoje nurodoma diagnozė: (duomenys neskelbtini). Nurodoma, kad ji iš Kauno važiavo į Vilnių pirkti šuns, tačiau staiga nusprendė, kad nori pabandyti naują automobilį iš salono, radusi vietą registracijai, ji automobilį pasiėmė. Važinėjo po Vilnių ir apylinkes, kai staiga prisiminė, kad važiavo pirkti šuns. Naudodamasi GPS pasiklydo. Važiuodama automobiliu, pateko į kamštį, paliko automobilį šalikelėje ir ėjo pėsčia. Pametė telefoną. Galiausiai atsirado šalia Trakų, iš kur planavo autobusu nuvykti iki Kauno, bet nusprendė išsimaudyti. Bevaikščiodama po apylinkes, pametė batus. Gydytojų konsultacinė komisija 2026 m. liepos 17 d. išvadoje nurodė, kad klinikoje stebima ūmi psichozinė simptomatika su santykio, persekiojimo, ypatingos reikšmės, didybės kliedesiais, sutrikusiu mąstymu, maniakine nuotaika, nestabiliomis emocijomis, sutrikusia impulsų kontrole, neadekvačiu, priešišku, neprognozuojamu elgesiu, nesant jokios kritikos savo sveikatos būklei bei elgesiui, todėl pacientė yra socialiai pavojinga ir yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo sveikatai ir gyvybei.

Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo J. M.-T. buvo ūmios psichozės būsenoje, pavojingo elgesio, agresyvi, neadekvati, neprognozuojamo elgesio, dėl ko buvusi reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, suinteresuotam asmeniui J. M.-T. nesutinkant būti hospitalizuotai ir gydomai, pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsniu, kreipėsi į teismą prašydama leisti suinteresuotą asmenį J. M.-T. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. liepos 17 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino ir leido suinteresuotą asmenį priverstinai hospitalizuoti ir gydyti RVPL 30 dienų, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. liepos 1 d..

Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui (toliau – Gydytojų komisija) 2026 m. liepos 17 d. išvadoje įvertinta suinteresuoto asmens psichikos būklė, anamnezės duomenys, nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini) ir pateikta Gydytojų komisijos išvada, nurodant, kad suinteresuotas asmuo J. M.-T. dėl ūmios psichozės yra socialiai pavojinga ir yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių asmenų sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

Suinteresuoto asmens psichikos sveikatos būklę, šios būklės lemiamą neadekvatų elgesį bei priimamus sprendimus, grėsmę ir šios grėsmės realumą psichikos sutrikimo psichopatologijoje įvertino specialiai tai atlikti įgalioti asmenys. Suinteresuoto asmens J. M.- T. grėsmę keliantis, neadekvatus elgesys, kritikos savo sveikatos būklei nebuvimas pagrįstas tiek subjektyvios anamnezės, tiek ir objektyvios anamnezės duomenimis. Tai, kad atskirajame skunde suinteresuotas asmuo savo elgesį hospitalizuojant įvardija neįprastu ar impulsyviu, nepaneigia atitinkamo suinteresuoto asmens elgesio įvertinimo, pateikto tiek Gydytojų komisijos išvadoje, tiek nurodyto teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Nors suinteresuotas asmuo ir nurodo, kad suinteresuoto asmens kelionė, planų pakeitimas, telefono ar kitų daiktų palikimas ar pametimas, savaime neįrodo, kad suinteresuotas asmuo kėlė realią grėsmę savo ar kitų žmonių sveikatai, gyvybei ar turtui, su tokiais suinteresuoto asmens argumentais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo pasiėmė automobilį iš automobilių salono ir jį paliko šalikelėje, sulaikoma įkando pareigūnui į ranką. Tokie veiksmai aiškiai rodo suinteresuoto asmens realią grėsmė kitų žmonių sveikatai bei turtui.

Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai sprendė, kad dėl savo psichikos sveikatos būklės suinteresuotas asmuo J. M.-T., jeigu nebūtų priverstinai hospitalizuota ir gydoma, gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Teismas pagrįstai vertino, kad suinteresuotas asmuo šiuo metu yra socialiai pavojingas, toks elgesys pavojingas jo ir aplinkinių saugumui, turtui.

Atskirajame skunde nurodoma, kad teismo posėdis įvyko iškart po suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo, kai suinteresuotas asmuo buvo emocinio sukrėtimo būsenoje, todėl prašoma įvertinti, ar tuo metu suinteresuotam asmeniui buvo realiai užtikrinta galimybė tinkamai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suinteresuotą asmenį J. M.- T. teismo posėdyje dėl jos priverstinio hospitalizavimo ir gydymo atstovavo advokatė, kuri teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su prašymu ir prašė teismo priimti sprendimą, vadovaujantis geriausiais pacientės interesais. Suinteresuotas asmuo taip pat dalyvavo teismo posėdyje, nurodė, kad nesutinka gydytis ligoninėje, nes yra visiškai sveika ir į ligoninę pristatyta be jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoto asmens procesinės teisės buvo tinkamai užtikrintos.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai yra, apeliantės hospitalizavimo aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai dėl nepagrįstai taikyto gydymo yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui 2026 m. liepos 17 d. išvadoje nurodytas aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas neturi pagrindo abejoti išvados objektyvumu ar gydytojų komisijoje dalyvavusių gydytojų kvalifikacija, nėra nustatytas Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės suinteresuotumas priverstinai hospitalizuoti J. M.-T..

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl pacientės priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei motyvavo išvadą, kad šiuo atveju suinteresuotam asmeniui dėl esamos psichikos sveikatos būklės bei šios būklės keliamos realios grėsmės tiek jam pačiam, tiek kitiems asmenims ar turtui, priverstinis hospitalizavimas ir gydymas skirtinas. Byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti, kad teismo išvada yra pagrįsta. Be to, pažymėtina, kad nustatytas 1 mėnesio terminas priverstiniam gydymui yra racionalus, paremtas išvadomis apie pacientės sveikatos būklę, nepažeidžiantis PSPĮ 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto maksimalaus termino.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, sprendžia, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Suinteresuoto asmens J. M.-T. atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.