Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. K. (H. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. K. (H. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Bylos proceso šalių pozicija ir visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 26S95839, kuriuo nuspręsta atsisakyti atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes nenustatyta, kad asmuo turi (gavo) vienos iš Šengeno valstybių narių išduotą galiojantį leidimą gyventi arba nacionalinę vizą, bei nenustatyta, kad nebeliko SIS reglamente nurodyto pagrindo taikyti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, jog Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo.

Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, jog teismas nepagrįstai atmetė jos skundą, netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į jos nurodytas naujas aplinkybes.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjos skundo, apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimo į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, objektyviai ir išsamiai įvertino pareiškėjos skunde nurodytus argumentus, kuriais ji grindžia Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą bei kitas aplinkybes, turėjusias įtakos skundžiamam Sprendimui priimti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar juos vertino atsakovo naudai. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis, Taisyklių 32 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 50.1 papunkčiu.

UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. UTPĮ 133 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Vadovaujantis SIS Reglamento 29 straipsniu, kai valstybė narė įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje. Perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę (a punktas); informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis (b punktas); išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą (c punktas); išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje (d punktas); per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų (e punktas); jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (f punktas).

Remiantis bylos duomenimis, pažymėtina, kad jau anksčiau teiktuose prašymuose pareiškėja nurodė, kad vaikai gyvena Nyderlanduose ir ši informacija jau buvo Migracijos departamento įvertinta priimant 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą atsisakyti atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Taigi vien aplinkybė, kad pareiškėja pakartotinai pateikė dokumentus apie savo vaikus ir jų gyvenamąją vietą Nyderlanduose, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog atsirado naujų reikšmingų aplinkybių. Be kita ko, pareiškėjos kartu su prašymu pateikti dokumentai nepatvirtina, jog Nyderlandų ar kitos Šengeno valstybės kompetentingos institucijos būtų priėmusios sprendimą suteikti pareiškėjai teisę gyventi ar atvykti į tos valstybės teritoriją. Taip pat byloje nėra duomenų, kad kuri nors Šengeno valstybė būtų pradėjusi SIS reglamento 27 straipsnyje numatytą konsultacijų procedūrą su Lietuvos Respublika dėl leidimo gyventi ar nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjai arba būtų informavusi Lietuvos Respubliką apie ketinimą tokį dokumentą išduoti. Taigi pareiškėja ginčo Sprendimo priėmimo metu neatitiko SIS Reglamento 29 straipsnio f) punkto kriterijaus ir nacionaliniuose teisės aktuose (UTPĮ 26 str. 7 d., Taisyklių 32.1 p.) įtvirtintų reikalavimų dėl SIS perspėjimo atšaukimo (ištrynimo).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog Sprendimu buvo pažeista jos teisė į šeimos susijungimą, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos vaikai, iš kurių tik vienas nepilnametis, gyvena Nyderlandų Karalystėje su tėvu, kuriam oficialiai paskirta nepilnamečio vaiko globa, o ne Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas nėra institucija, sprendžianti dėl pareiškėjos teisės atvykti į dukters gyvenamąją vietą. Kiekviena valstybė narė savarankiškai priima sprendimą dėl leidimo gyventi ar vizos išdavimo užsieniečiui ir nėra saistoma į SIS įvesto perspėjimo, priešingai – Lietuva turi pareigą įvestą perspėjimą panaikinti, jei kita valstybė narė nuspręs išduoti leidimą gyventi ar vizą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, taip pat nustatytas bylos faktines aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir atšaukti perspėjimą, įvestą į SIS, nes, kaip pagrįstai nustatė Migracijos departamentas, nenustatyta, kad ji turi (gavo) vienos iš Šengeno valstybių narių išduotą galiojantį leidimą gyventi arba nacionalinę vizą, bei nenustatyta, kad nebeliko SIS reglamente nurodyto pagrindo taikyti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip pat tinkamai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos H. K. (H. K.) apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.