- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-16
- Bylos Nr.
- eA-2220-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00182-2026-4
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas, Iveta Pelienė (pran.)
- Pareiškėjas
- E. O.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.6.3Užsieniečių išsiuntimas
- 8.6.4Draudimas atvykti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. O. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 25S282244, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 24 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 24 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Sprendimą priėmė, nes pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime dėl grąžinimo į užsienio valstybę nustatytą terminą. Pareiškėjo teigimu, Sprendime klaidingai konstatuota, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Sprendime nebuvo įvertinta, kodėl pareiškėjo tėvo, pamotės ir partnerės buvimas Lietuvoje nelaikytinas reikšmingais šeiminiais ryšiais pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvoje gyvena jo tėvas E. O., kuris gyvenamąją vietą Lietuvoje yra deklaravęs nuo 2013 metų, ir pamotė, Lietuvos Respublikos pilietė, R. O.. Pareiškėjas dvejus metus palaiko stabilius faktinius šeimos santykius su Lietuvos Respublikos piliete K. P., o pastaruosius vienerius metus jie gyvena kartu. Pareiškėjas santuokos su savo partnere negalėjo įregistruoti, nes pareiškėjas neturi teisėto buvimo pagrindo Lietuvoje. Pasak pareiškėjo, nepaisant to, kad santuoka nebuvo įregistruota, ši aplinkybė nepaneigia, jog egzistuoja nuolatiniai šeiminiai ryšiai ir ilgalaikis bendras gyvenimas.
Pareiškėjas akcentavo, kad jis nuo 2020 metų teisėtai ir nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje, turėdamas leidimą laikinai gyventi ir deklaruotą gyvenamąją vietą. Sprendimas pareiškėją grąžinti į kilmės šalį yra neproporcingas ir nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant gero viešojo administravimo, teisėtumo ir proporcingumo principus bei teisę į šeimos gyvenimą ir teisingą procesą. Sprendime nebuvo įvertintas jo kilmės valstybės – Turkijos – draugiškas geopolitinis statusas, todėl atsižvelgus į pareiškėjo individualią situaciją ir jo nepavojingumą nacionaliniam saugumui, išsiuntimas iš Lietuvos yra neproporcingas ir Sprendimas turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad 2025 m. kovo 27 d. buvo gautas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) pranešimas apie atvykusį pareiškėją. Nustačius, jog pareiškėjas neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas), ir kad pareiškėjui yra nustatytas įpareigojimas savanoriškai grįžti į kilmės valstybę – Turkiją, kurio jis per nustatytą terminą neįvykdė, Tarnybos 2025 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 25S80771 pareiškėjas buvo sulaikytas ne ilgiau kaip iki 48 val. Pareiškėjas į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją atvyko teisėtai, turėdamas Turkijos Respublikos piliečio pasą. Lietuvos Respublikoje jam buvo išduoti du leidimai laikinai gyventi, tačiau abu paskelbti negaliojančiais (Leidimai buvo panaikinti dėl nutrauktų darbo sutarčių). Departamentas 2025 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. 25S34053, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę (Turkiją) per 14 dienų, t. y. pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Turkiją iki 2025 m. vasario 17 d. Pareiškėjas šio įpareigojimo nevykdė, iki nurodyto termino iš Lietuvos neišvyko, dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvos Respublikoje (vizos ar leidimo gyventi) neturėjo, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikoje tapo neteisėtu.
Atsakovas pažymėjo, kad atlikus pareiškėjo duomenų patikrinimą buvo nustatytos ir kitos faktinės aplinkybės: įsiteisėjusiu teismo 2021 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjas buvo nuteistas ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, taip pat pareiškėjas buvo baustas ir administracine tvarka už atliktus administracinius nusižengimus. Pareiškėjas buvo įtrauktas į probuojamų asmenų registrą, o 2023 m. rugpjūčio 16 d. išregistruotas. Pareiškėjui Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 28 d. sprendimu buvo paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė – atsižymėjimas elektroninėmis priemonėmis pranešant Tarnybai apie savo buvimo vietą iki 2025 m. birželio 27 d., bet ne ilgiau iki bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Vėliau ši alternatyvi sulaikymui priemonė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo pratęsta iki 2026 m. kovo 26 d., bet ne ilgiau iki bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl pareiškėjo teisinės padėties. Sprendimą, kurį pareiškėjas ginčija, Tarnyba priėmė 2025 m. gruodžio 16 d.
Atsakovo teigimu, Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 2 ir 8 punktais. Draudimo pareiškėjui atvykti trukmė nustatyta vadovaujantis Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Priimant Sprendimą buvo įvertintos reikšmingos aplinkybės: pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmė, teisėto ir neteisėto buvimo laikotarpiai, pareiškėjo elgesys vykdant įpareigojimą išvykti, pareiškėjo pateikti paaiškinimai. Sprendimo priėmimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas neturi registruotos santuokos su Lietuvos Respublikos piliete, nepilnamečių vaikų, o deklaruojami faktiniai santykiai susiformavo neteisėto buvimo laikotarpiu. Vien tėvo ar kitų giminaičių buvimas Lietuvoje, atsakovo vertinimu, negali sudaryti pagrindo pažeisti migracijos teisės aktų nuostatų. Pareiškėjo skunde nurodyta darbinė veikla buvo vykdyta laikotarpiu, kai pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis buvo pasibaigęs.
Atsakovo vertinimu, sprendžiant dėl individualios užsieniečio teisinės padėties pareiškėjo nurodyti geopolitiniai aspektai nėra teisiškai reikšmingi. Sprendimas buvo priimtas siekiant užtikrinti migracijos kontrolę ir teisės aktų laikymąsi, Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir teismų praktikos reikalavimus.
II.
Regionų apygardos administracinis teismas 2026 m. balandžio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. O. skundą.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad pareiškėjas neturėjo teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, o turėjo vykdyti Departamento 2024 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 25S34053 – savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį (Turkiją) iki 2025 m. vasario 17 d. Pareiškėjui nevykdant įpareigojimo savanoriškai išvykti ir toliau reziduojant Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai, Tarnyba turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti jam atvykti į Lietuvą ir įtraukti perspėjimą į SIS 24 mėnesiams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Byloje nustatytos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo nevykdytas įpareigojimas savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos rodo migracijos teisės aktų nepaisymą, o tolesnis neteisėtas buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje laikytina reikšminga aplinkybe, vertinant viešosios tvarkos ir migracijos kontrolės užtikrinimo poreikį. Tokios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėjas, nesant papildomų ribojimų (perspėjimo įvedimo į SIS), galėtų pakartotinai neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno erdvės valstybes. Teismas pažymėjo, kad draudimo atvykti taikymas ir perspėjimo įvedimas į SIS yra priemonė skirta užtikrinti efektyvią migracijos kontrolę, viešosios tvarkos apsaugą ir užkirsti kelią pakartotiniams migracijos teisės aktų pažeidimams. Nustatytas 24 mėnesių draudimo atvykti laikotarpis šiuo atveju atitinka proporcingumo principą ir yra pakankamas siekiant užtikrinti prevencinį priemonės tikslą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į jo ilgo buvimo Lietuvoje laikotarpį ir šeiminius ryšius, nurodė, jog nors pareiškėjas teigė, kad nuo 2020 metų Lietuvoje gyveno teisėtai, tačiau pagal byloje pateiktus duomenis, pareiškėjui nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d. buvo panaikinta viza, kurią panaikinus pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, dėl to pareiškėjui buvo paskirtas įspėjimas.
Teismas sutiko su Tarnybos nustatytais duomenimis, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika išskirtinai sieja tik ekonominio pobūdžio ryšiai, ir nors Sprendime stokojama argumentų dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo šeiminiais ryšiais, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai buvo kuriami neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, todėl nesukuria pareiškėjui teisėtų lūkesčių likti valstybėje.
Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas nurodė, jog Lietuvoje gyvena jo tėvas ir pamotė, tačiau tai, teismo vertinimu, savaime nesudaro pagrindo netaikyti išsiuntimo, nes nėra nustatyta faktinė tarpusavio priklausomybė ar išlaikymo priklausomybė, t. y. nėra duomenų, kad pareiškėjas teiktų išlaikymą tėvui (ne mažiau kaip vienerius metus), dėl to ši nurodyta aplinkybė nėra teisiškai aktuali.
Iš byloje esančių duomenų teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 9 d. su Lietuvos Respublikos piliete Vilniaus musulmonų sunitų religinėje bendruomenėje sudarė santuoką, tačiau ji oficialiai nebuvo įregistruota. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas 2025 m. lapkričio 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus (toliau – Vilniaus miesto CM skyrius) raštas Nr. A133-2979/25, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad yra atsisakoma bendruomenėje sudarytą santuoką įtraukti į apskaitą bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, kadangi nustatyta, jog pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi nebegalioja. Teismo vertinimu, pareiškėjas nors ir žinodamas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, t. y. kad neturi dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvoje, ir žinodamas apie galimą išsiuntimą, sąmoningais veiksmais kūrė santykius neteisėto buvimo laikotarpiu ir nepaisė migracijos įstatymų. Teismas pabrėžė, kad trumpalaikis bendras gyvenimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu laikyti išsiuntimą neproporcingu. Pareiškėjo šeimos gyvenimas buvo sukurtas sąmoningai, žinant apie neteisėtą buvimą ir galimą išsiuntimą, todėl valstybės interesas migracijos valdymui nusveria Konvencijos 8 straipsnio apsaugą, nes šeimos ryšys neturi tokio pat intensyvumo kaip šeimos ryšiai, susiklostę teisėto ir stabilaus buvimo metu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl geopolitinio aspekto, sutiko su atsakovo pozicija, kad sprendžiant dėl individualios užsieniečio teisinės padėties šis aspektas nėra teisiškai reikšmingas. Valstybių tarptautiniai santykiai nepanaikina užsieniečio pareigos laikytis Lietuvos Respublikos migracijos teisės normų. Užsieniečio teisė gauti vizą ar leidimą gyventi, taip pat pareiga išvykti, vertinama pagal konkretaus asmens atitiktį teisės aktų reikalavimams. Geopolitinė situacija savaime nepateisina migracijos taisyklių nesilaikymo, neatleidžia užsieniečio nuo pareigos turėti galiojančius dokumentus ar laiku išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, pareiškėjui neįvykdžius Departamento 2025 m. kovo 3 d. sprendimo, Tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui turi būti taikytina Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jam savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio nustatytus reikalavimus, Tarnyba, priimdama ginčijamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jai teisės aktų suteiktą kompetenciją, todėl Sprendimą teismas paliko nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas E. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjo teigimu, teismas ignoravo skunde išdėstytus išsamius faktinius ir teisinius argumentus, neįvertino individualios pareiškėjo situacijos, formaliai paminėjo kai kurias aplinkybes (tėvo, pamotės, sutuoktinės buvimą, darbo veiklą), tačiau neatliko visapusiško ir proporcingo vertinimo. Teismas klaidingai konstatavo, kad šeiminiai ryšiai susiformavo neteisėto buvimo Lietuvoje laikotarpiu, todėl neturi teisinės reikšmės. Tokia išvada prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, kurioje pabrėžiama, kad šeimos ryšių egzistavimas ir jų intensyvumas vertinami nepriklausomai nuo to, kada jie susiformavo. Teismas taip pat neteisingai atmetė geopolitinį kontekstą, nors proporcingumo principas reikalauja vertinti visas individualias aplinkybes, įskaitant kilmės valstybės santykius su Lietuva.
Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis imperatyviai reikalauja vertinti šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, o ne tik registruotą santuoką ar nepilnamečius vaikus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ilgas teisėtas buvimas, socialinė ir ekonominė integracija bei kalbinė integracija nebuvo tinkamai įvertinti. Pareiškėjas nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, jis yra atvykę iš valstybės NATO sąjungininkės.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo vertinimu, 24 mėnesių draudimo atvykti laikotarpis yra neproporcingas ir nemotyvuotas. Atsakovo Sprendimas neatitinka motyvavimo reikalavimų, jame nėra individualizuoto šeimos ryšių, integracijos ir proporcingumo vertinimo. Teismas apsiribojo vien pradinio savanoriško išvykimo įpareigojimo (2025 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. 25S34053) nevykdymo konstatavimu, tačiau neįvertino esminių faktinių aplinkybių pasikeitimo per praėjusius 11 mėnesių: sustiprėjusių šeiminių ryšių, ilgalaikio teisėsaugos kontroliuojamo elgesio ir visiško pavojaus nebuvimo. Toks formalus ir paviršutiniškas vertinimas prieštarauja Grąžinimo direktyvos 2008/115/EB reikalavimams ir daro priverstinio išsiuntimo bei 24 mėnesių draudimo atvykti priemonę neproporcingą ir nepagrįstą. Teismas tik formaliai sprendime konstatavo, jog atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad atsakovo Sprendimas neproporcingai riboja pareiškėjo de facto sutuoktinės (Lietuvos Respublikos pilietės) teisę į šeimos gyvenimą ir šeimos susijungimą. Pareiškėjas ir Lietuvos Respublikos pilietė jau daugiau nei dvejus metus palaiko stabilius, realius ir tęstinius faktinius šeiminius santykius, o daugiau nei vienerius metus kartu gyvena, veda bendrą namų ūkį ir faktiškai sudaro šeimą. Ginčijamas Sprendimas užkerta kelią Lietuvos Respublikos pilietei realizuoti savo konstitucinę ir konvencinę teisę į šeimos gyvenimą bei šeimos susijungimą Lietuvos teritorijoje.
Pareiškėjas pažymi, kad teismas šią bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nors byloje buvo sprendžiami itin svarbūs ir sudėtingi faktiniai bei teisiniai klausimai. Teismas pareiškėjui nesudarė realių galimybių asmeniškai žodžiu išdėstyti savo argumentų ir įrodymų, atsakyti į teismo ir atsakovo klausimus, duoti paaiškinimus dėl esminių aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, jeigu ribojimas yra numatytas įstatyme, siekiant teisėto tikslo ir yra proporcingas. Nagrinėjamu atveju Sprendimas priimtas Įstatymo pagrindu, Sprendimu siekiama užtikrinti migracijos kontrolę ir teisės aktų laikymąsi, o pareiškėjo šeiminiai ryšiai susiformavo jau tuo metu, kai jis nevykdė pareigos išvykti. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kurdamas socialinius ar šeiminius ryšius neteisėto buvimo laikotarpiu, negali pagrįstai tikėtis, jog vien šios aplinkybės eliminuos dėl jo taikytinas įstatyme numatytas pasekmes.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo tėvo buvimas valstybėje nesukuria teisinio pagrindo nepaisyti migracijos teisės aktų reikalavimų. Be to, pareiškėjas finansiškai nėra priklausomas nuo savo tėvo ir jo neišlaiko. Pareiškėjas religinę santuoką su Lietuvos Respublikos piliete K. P. sudarė jau po to, kai Departamentas priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė grąžinti jį į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, nes pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra neteisėtas. Pareiškėjas žinojo apie savo prievolę savanoriškai išvykti iš Lietuvos, o jam neišvykus nustatytu laikotarpiu – apie sprendimo išsiųsti jį į kilmės šalį priėmimą, tačiau nustatytos pareigos pareiškėjas nevykdė, sudarė santuoką, tikėdamasis tokiu būdu įteisinti savo buvimą Lietuvoje. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad šeiminių ryšių kūrimas neteisėto buvimo metu, nesukuria teisėtų lūkesčių likti valstybėje.
Atsakovo teigimu, sprendimas dėl priverstinio pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos neatima iš Lietuvos Respublikos pilietės konstitucinės teisės į šeimos gyvenimą ar šeimos susijungimą Lietuvos teritorijoje. Lietuvos Respublikos pilietė turi teisę kreiptis į Departamentą su tokiu prašymu, tačiau nei ji, nei pareiškėjas tokio prašymo neteikė.
Atsakovas nurodo, kad įstatymų leidėjas Įstatyme numatė galimybę Lietuvos kompetentingoms institucijoms tik vieną kartą priimti sprendimą dėl savanoriško grįžimo į kilmės valstybę, su galimybe pratęsti tokio sprendimo vykdymo terminą (Įstatymo 125, 127 straipsniai), o neįvykdžius minėto sprendimo – priimti sprendimą dėl asmens išsiuntimo iš Lietuvos. Klausimas dėl papildomo protingo termino savanoriškai išvykti iš šalies skyrimo yra tik paties pareiškėjo subjektyvus Įstatymo normų interpretavimas, neparemtas jokiais teisės aktais.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie Turkijos Respublikos geopolitinį statusą, NATO narystę ar tarptautinius santykius nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl individualios užsieniečio teisinės padėties. Todėl sutiktina su teismo išvada, kad valstybių tarptautiniai santykiai neturi įtakos konkretaus asmens pareigai laikytis Lietuvos Respublikos migracijos teisės normų.
Atsakovas pažymi, kad nustatydamas pareiškėjui draudimo atvykti trukmę vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatomis. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką tuo pagrindu, jog jis, būdamas Europos Sąjungos teritorijoje, nesilaikė leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, dėl to Departamentas panaikino leidimą laikinai gyventi, įpareigodamas pareiškėją savanoriškai išvykti iš šalies, o pareiškėjas neįvykdė šio įpareigojimo, todėl yra išsiunčiamas į kilmės šalį, bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ateityje gali siekti atvykti ir pažeisti teisėto buvimo tvarką kitose Šengeno valstybėse, taip pat į tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, užkertant kelią nesąžiningiems, nepatikimiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, ir į tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi, atsakovas mano, kad pagrįstai pareiškėjo duomenis įtraukė į SIS.
K. P. ir R. O. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymus panaikinti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir taikomą draudimą atvykti į Šengeno erdvę 24 mėnesių laikotarpiui, taip pat papildomus paaiškinimus ir įrodymus apie gyvenimą kartu kaip šeima. Prašymuose akcentuojama, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena jau šešerius metus, yra visiškai integravęsis į visuomenę, puikiai kalba ir rašo lietuvių kalba, yra dirbęs keliose Lietuvos įmonėse, turi susiformavusius socialinius ryšius. Pareiškėjo artimiausi šeimos nariai tėvas, pamotė ir sutuoktinė gyvena Lietuvoje, todėl jo gyvenimo centras faktiškai taip pat yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo sutuoktinė turi vaikų iš ankstesnės santuokos, vienas iš jų yra nepilnametis, todėl ji objektyviai negali išvykti gyventi kartu su pareiškėju į kitą valstybę. Prašymuose prašoma teismo įvertinti šeimos situaciją, pareiškėjo integraciją Lietuvoje, jo socialinius ir šeiminius ryšius bei priimti sprendimą, leidžiantį išsaugoti šeimos vientisumą Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 25S282244, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 24 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 24 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai iki 2025 m. sausio 24 d., turėdamas Turkijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2024 m. kovo 12 d. iki 2034 m. kovo 11 d., ir 2024 m. spalio 3 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760391326, galiojantį iki 2026 m. spalio 3 d. Migracijos departamento 2025 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 25S6636 buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, įmonei, tarpininkavusiai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nutraukus su pareiškėju darbo sutartį. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. 25S34053 pareiškėją grąžinti į kilmės valstybę – Turkiją, t. y. įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į kilmės valstybę per 14 dienų (iki 2025 m. vasario 17 d). Sprendime dėl grąžinimo nurodyta, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika išskirtinai sieja tik ekonominiai ryšiai. Kitų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti negrąžinamas, nebuvo nustatyta.
Tarnyba 2025 m. gruodžio 16 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 25S282244, nustačiusi, kad pareiškėjas neįvykdė Migracijos departamento 2024 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 25S34053 – savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Turkiją iki 2025 m. vasario 17 d. Sprendime nurodyta, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja išskirtinai ekonominiai ryšiai, aplinkybių, dėl kurių būtų draudžiama asmenį išsiųsti į užsienio valstybę Įstatymo 130 straipsnio prasme, nebuvo nustatyta; taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje esančiais asmenimis.
Nesutikdamas su Sprendimu pareiškėjas pateikė skundą teismui, nurodydamas, jog priimant sprendimą nebuvo tinkamai įvertintos jo šeiminės aplinkybės, t. y. tai, kad Lietuvoje gyvena jo tėvas (kuris turi leidimą gyventi nuo 2013 m.) ir pamotė. Be to, jis su partnere K. P. dvejus metus palaiko stabilius santykius, o pastaruosius vienerius metus gyvena kartu. 2025 m. rugsėjo 9 d. su Lietuvos piliete (K. P.) Vilniaus musulmonų sunitų religinėje bendruomenėje pareiškėjas sudarė santuoką, tačiau santuoka oficialiai nebuvo įregistruota (2025 m. lapkričio 25 d. Vilniaus miesto CM skyriaus raštas Nr. A133-2979/25), nustačius, kad negalioja pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Lietuvoje gyvena jo tėvas ir pamotė, savaime nesudaro pagrindo netaikyti išsiuntimo, nes nėra nustatyta faktinė tarpusavio ar išlaikymo priklausomybė, o šeiminių ryšių kūrimas neteisėto buvimo metu, nesukuria teisėtų lūkesčių likti valstybėje.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų tenkintas. Prašydamas panaikinti atsakovo Sprendimą pareiškėjas pažymi, kad nebuvo tinkamai įvertintos ginčui aktualios aplinkybės ir įrodymai, ilgas teisėtas buvimas Lietuvoje, socialinė, ekonominė ir kalbinė integracija. Sprendimas neproporcingai riboja pareiškėjo de facto sutuoktinės (Lietuvos Respublikos pilietės) teisę į šeimos gyvenimą ir šeimos susijungimą, jie daugiau nei vienerius metus kartu gyvena, veda bendrą namų ūkį ir faktiškai sudaro šeimą. Šeimoje taip pat gyvena pareiškėjo sutuoktinės nepilnametis sūnus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2018 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. C-82/16 K. A. ir kt. nurodytus išaiškinimus, sprendimas nesuteikti užsieniečiui prieglobsčio ir (ar) išsiųsti iš šalies nėra ir negali būti kliūtis išnagrinėti užsieniečio prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Europos Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnį, o jei tai būtų nustatyta, – privalo panaikinti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį ir jam nustatytą draudimą atvykti į šalį arba bent jau sustabdyti jo vykdymą; taip pat nėra draudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2024 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2280-821/2024; kt.).
Byloje teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartimi buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kuriomis iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje yra sustabdytas Sprendimo vykdymas, t. y. Sprendimas nėra įvykdytas.
Ginčijamas Sprendimas, be kita ko, priimtas vadovaujantis Įstatymo 128 straipsniu, kurio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, šio Įstatymo nuostatos yra suderintos su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, taip pat 2011 m. gruodžio
13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų. Todėl nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje teisėtai gyvena jo šeimos nariai (tėvas, sutuoktinė ir jos nepilnametis sūnus).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz.,
1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94).
Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-1764-822/2024).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas su Lietuvos piliete (K. P.) Vilniaus musulmonų sunitų religinėje bendruomenėje 2025 m. rugsėjo 9 d. sudarė santuoką, kuri oficialiai nebuvo įregistruota.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei išvada, kad šiuo atveju Tarnyba tinkamai ir išsamiai atliko pareiškėjo situacijos vertinimą. Tarnyba, spręsdama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir draudimo atvykti, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, t. y. turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir šeiminių aplinkybių visetą. Nagrinėjamu atveju Sprendime pareiškėjo šeiminė padėtis iš viso nebuvo vertinta, nustatyta, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika išskirtinai sieja tik ekonominiai ryšiai.
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šeiminių ryšių kūrimas neteisėto buvimo metu nesukuria teisėtų lūkesčių likti valstybėje. Pažymėtina, jog atsakydamas į klausimą, ar nagrinėjant tokias aplinkybes turi reikšmės tai, kad šeimos gyvenimas buvo sukurtas tuo momentu, kai trečiosios šalies piliečiui jau buvo nustatytas draudimas atvykti, todėl jis žinojo, jog valstybėje narėje gyvena neteisėtai, ESTT nurodė, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog nesvarbu, jog priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, grįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, atsirado po to, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį (81 punktas). ESTT taip pat nurodė, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu (84 punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2392-492/2020).
Minėta, kad remiantis Direktyva 2008/115 pagal bendruosius ES teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.
Pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog priimant sprendimą privalo būti įvertintos jo šeimos aplinkybės. Nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad Tarnybai priimant Sprendimą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas Tarnybos Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, negali būti paliktas galioti, todėl yra naikinamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas.
Tai konstatavus, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 11,50 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 22,50 Eur – už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teisme priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjui atlygintinos išlaidos, turėtos bylą išnagrinėjus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose. Taigi pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis – 34 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą tenkinti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti – panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 25S282244. Priteisti pareiškėjui E. O. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt centų) žyminį mokestį už skundo padavimą pirmosios instancijos teismui. Priteisti pareiškėjui E. O. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą apeliacinės instancijos teismui 11,50 Eur (vienuolika eurų ir penkiasdešimt centų). Sprendimas neskundžiamas.