Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tokio persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo tokių veiksmų.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017 ir kt.).

Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui; tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

Aprašo 97 punkte nurodyta, kad surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus. Pagal Aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

Kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (Įstatymo 83 str. 2 d.). Šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).

Remiantis teismų informacinės sistemos Liteko ir nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad:

(Duomenys neskelbtini);

Migracijos departamentas priėmė 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 24S293462 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. liepos 28 d., nes buvo nutraukta su pareiškėju sudaryta darbo sutartis (LVAT 2025 m. lapkričio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2638-462/2025);

Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį 2024 m. liepos 15 d. (Duomenys neskelbtini);

LVAT 2025 lapkričio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2638-462/2025 (LVAT Sprendimas), įvertinęs atsakovo surinktą pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini);

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, visų pirma pažymi, kad (duomenys neskelbtini). Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, kad jau anksčiau kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Migracijos departamentą anksčiau dėl prieglobsčio suteikimo, o pareiškėjas nurodo tik abstrakčius teiginius dėl kreipimosi, nedetalizuodamas konkrečios datos ir laiko. Be to, pareiškėjas 2026 m. atliktos apklausos metu nepateikė aiškių aplinkybių dėl tariamos Migracijos departamento darbuotojo konsultacijos dėl prieglobsčio suteikimo.

Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad yra neatmestina, jog pareiškėjas galėtų / gali (duomenys neskelbtini).

(Duomenys neskelbtini).

(Duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas paaiškina, kad (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas, be kita ko, detaliai įvertino (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų susidurti su realia kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika, ar, kad jam grėstų mirties bausmė ar egzekucija grįžimo į kilmės valstybę atveju. Vertindamas, ar prieglobsčio prašytojui gali būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl to, kad išsiuntus jį į kilmės valstybę grės pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, atsakovas padarė išvadą, kad kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų kriterijų papildomai apsaugai suteikti. Šiai išvadai pritaria ir teisėjų kolegija.

Sprendime taip pat nutarta: jeigu prieglobsčio prašytojas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanorišką išvykimo terminą: išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (3.1 p.); uždrausti prieglobsčio prašytojui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu prieglobsčio prašytojas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos (3.2 p.). Pažymėtina, kad šios priemonės, nors ir suformuluotos kaip taikomos ateityje, priklausomai nuo pareiškėjos elgesio, savaime yra individualaus pobūdžio teisių ribojimai, kurių teisėtumas ir proporcingumas privalo būti vertinami Sprendimo priėmimo metu, atsižvelgiant į pareiškėjos individualią situaciją.

Sprendžiant dėl grąžinimo priemonių taikymo, turi būti įvertintos ne tik migracijos kontrolės užtikrinimo aplinkybės, bet ir pareiškėjo asmeniniai bei šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, taip pat jo sveikatos būklė ir su ja bei kitomis aplinkybėmis susijusi pareiškėjo pažeidžiamumo tikimybė. Toks vertinimas negali būti pakeičiamas vien abstrakčiomis prielaidomis apie galimą pareiškėjo elgesį ateityje (pvz., galimybę pasislėpti ar neteisėtą išvykimą į kitą valstybę). Vadovaujantis proporcingumo principu, turi būti įvertinta, kad pasirinkta priemonė yra būtina ir tinkama konkrečioje situacijoje (žr., pvz., LVAT 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1553-789/2026).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Sprendimo 3 punkte (konkrečiai 3.1–3.2 p.) numatytos priemonės (priverstinis išsiuntimas ir draudimas atvykti) nustato pareiškėjui reikšmingus ribojimus. Tokių ribojimų intensyvumas reikalauja aiškaus individualizuoto pagrindimo, įvertinant, ar šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamos švelnesnės priemonės.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas atvyko į Šengeno erdvę teisėtai, aktyviai dalyvavo administracinėse procedūrose. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, kad pareiškėjas būtų nevykdęs institucijų reikalavimų, nebendradarbiavęs ar kitaip demonstravęs elgesį, kuris konkrečiai ir realiai pagrįstų išvadą, jog bet kokiu atveju yra būtina taikyti pareiškėjui priverstinio grąžinimo priemones ir draudimą atvykti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Sprendimo 3 punkte, t. y. 3.1–3.2 punktuose išdėstytos priemonės priimtos, neišanalizavus pareiškėjo individualios situacijos. Taigi Sprendimo 3 punktas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę ir draudimo atvykti (Sprendimo 3.1 – 3.2 p.) laikytinas nepagrįstu, todėl naikintinas.

Dėl perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis nustato, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 15 punktas įtvirtina, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose ar SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog kompetentingos institucijos turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II <...>. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 94-95 punktai).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendime nevertino dėl į SIS II įvedamo perspėjimo atitikties proporcingumo principui, apsiribodamas bendro pobūdžio vertinimu, kad pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą, (duomenys neskelbtini) kreipėsi dėl prieglobsčio jam suteikimo, taip pat nurodydamas, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo uždieniečiui atvykti ir apsigyventi.

Atsižvelgdama į tai, jog Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų dėl į SIS II įvedamo perspėjimo atitikties proporcingumo principui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši Sprendimo dalis taip pat neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų reikalavimų ir negali būti laikoma teisėta.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindai iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Sprendimo 3 punktą. Kita pareiškėjo skundo dalis atmestina (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

ABTĮ 41 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjo prašoma priteisti suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų priteistinų maksimalių užmokesčio dydžių nurodytos sumos už apeliacinio skundo surašymą, todėl ši išlaidų suma gali būti priteisiama iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjui iš atsakovo priteistina 175 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Pareiškėjo PRS1 skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 26S43983 dalį (3 punktas), kurioje nuspręsta: jeigu PRS1 savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanorišką išvykimo terminą: išsiųsti PRS1 iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti PRS1 atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu PRS1 išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu PRS1 išvyko iš Šengeno acquis teritorirjos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 26S43983 dalį (1–2 punktai), kurioje nuspręsta nesuteikti PRS1 prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; įpareigoti PRS1 savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, palikti nepakeistą.

Kitą pareiškėjo skundo dalį palikti nepakeistą“.

Priteisti pareiškėjui PRS1 iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 175 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt penki eurai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.