Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės, Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Virginijos Vigelienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

NUT1 pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis.

NUT1 ir IST1 išteisinti pagal BK 178 straipsnio 5 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad buvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teisme nagrinėtos ir nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė nurodė palaikanti savo pateiktą apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Išteisintasis IST1 ir nuteistasis NUT1 pozicijos dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultato neišsakė, nurodė besigailintys bei atsiprašantys automobilio savininko dėl savo veiksmų. Išteisintojo ir nuteistojo gynėjai prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Virginijos Vigelienės apeliacinis skundas atmestinas.

Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ši baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teismui buvo perduota kaltinant NUT1 nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 5 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu, o IST1 kaltinant tik pagal BK 178 straipsnio 5 dalį. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas pripažino NUT1 padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, bei nurodė NUT1 ir IST1 išteisinantis pagal BK 178 straipsnio 5 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį, nors, kaip matyti iš jau paminėto, IST1 pagal BK 187 straipsnio 3 dalį nebuvo kaltinamas. Įvertinusi tiek kaltinamojo akto turinį, tiek skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas apylinkės teismo išvadas, teisėjų kolegija Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje suformuotą sprendimą išteisinti pagal BK 187 straipsnio 3 dalį ir IST1 laiko rašymo apsirikimo klaida. Kadangi ši klaida neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, nekeičia jo esmės, ji ištaisytina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nekeičiant, tik pašalinant perteklinę nuorodą dėl IST1 išteisinimo pagal BK 187 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio pateikė tik prokurorė, kuri nekvestionuoja jo dalies dėl NUT1 pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir už šią nusikalstamą veiką jam paskirtos bausmės. Tačiau prokurorė nesutinka su NUT1 išteisinimu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį bei IST1 išteisinimu pagal BK 178 straipsnio 5 dalį, prašo dėl šių nusikalstamų veikų pripažinti juos kaltais bei nubausti.

Teisėtu ir pagrįstu yra toks nuosprendis, kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Pagrįstomis laikytinos tos teismo išvados, kurios padarytos remiantis šiomis taisyklėmis įvertinus ir išanalizavus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-219-693/2017).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, taip pat išanalizavusi skundžiamame nuosprendyje bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog aukščiau nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės apylinkės teismo nebuvo pažeistos, o galutinės jo išvados, jog byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad NUT1 ir IST1 padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, o NUT1 , veikdamas su asmeniu, kuris neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą ( IST1 ), padarė dar ir BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, yra pagrįstos tinkama byloje surinktų įrodymų analize. Apylinkės teismo atliktas ir apskųstame nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo prokurorė, neturi. Teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl NUT1 ir IST1 išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 5 dalį bei NUT1 išteisinimo dar ir pagal BK 187 straipsnio 3 dalį yra racionalūs, logiški, jų pakanka išteisinamajam nuosprendžiui šioje dalyje pagrįsti.

Dėl NUT1 ir IST1 išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 5 dalį

Šioje byloje NUT1 ir IST1 pagal BK 178 straipsnio 5 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2022 m. lapkričio 25 d. apie 13.00 val., veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, iš neužrakinto NKA1 automobilio „Peugeot 308“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), stovėjusio tarp (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pastatų, Kaune, bendrais veiksmais slapta pagrobė saulės akinius „Rayban“, 180 eurų vertės, automobilio „VW Golf“ raktelį su pulteliu, bendros 200 eurų vertės, ir materialinės vertės neturintį dokumentų dėklą su jame buvusiais: automobilio „Peugeot 308“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimu, draudimo dokumentais, techninės apžiūros dokumentu ir transporto priemonės naudojimo instrukcijos knygele, tokiu būdu bendrais veiksmais buvo kaltinami pagrobę svetimą – NKA1 priklausantį, nedidelės – bendros 380 eurų vertės turtą.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek ir apygardos teisme nagrinėjant prokurorės apeliacinį skundą NUT1 ir IST1 neneigė to, kad kaltinime nurodytu laiku buvo patekę į nukentėjusiajam NKA1 priklausančio automobilio vidų. Šią aplinkybę patvirtina ne tik nuteistojo bei išteisintojo parodymai, tačiau ir kiti byloje surinkti duomenys – nukentėjusiojo, liudytojų LUD2 ir LUD1 parodymai, vaizdo įrašai iš įvykio vietos. Vis tik tiek NUT1 , tiek IST1 teisme kaltais dėl jiems inkriminuotos vagystės neprisipažino. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme NUT1 nurodė iš automobilio vidaus nieko neėmęs, o ar iš jo ką nors ėmė IST1 – nežinantis. Jis taip pat nurodė automobilyje saulės akinių nematęs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu NUT1 parodė, jog jiems sėdint automobilio salone IST1 viską apžiūrinėjo. Jis pats ( NUT1 ) buvo atsidaręs daiktadėžę, kurioje matė sudėtus dokumentus, juos pavartė ir perdavė IST1 , tačiau kur šis juos padėjo nematė. Ikiteisminio tyrimo metu NUT1 taip pat, kaip ir teisme, teigė, jog automobilyje saulės akinių nematė, o ar jame buvo automobilio „VW Golf“ raktelis su pulteliu negalėjo pasakyti, tačiau pats jo tikrai neėmė, nematė, kad imtų ir IST1 . Pastarasis pirmosios instancijos teisme nurodė jokių daiktų iš automobilio nevogęs. Išteisintasis tikino, jog jame akinių nuo saulės bei automobilio „VW Golf“ raktelio su pulteliu nebuvo, buvo tik nevertingi daiktai – automobilio dokumentai, kuriuos įvardijo ikiteisminio tyrimo metu ir kuriuos suplėšė bei išmetė paėjęs kiek toliau. Taip pasielgė, nes dokumentai buvo jau negaliojantys ir bijojo, kad ant jų neliktų pirštų antspaudų. Ikiteisminio tyrimo metu IST1 parodė, kad iš automobilio daiktadėžės paėmė draudimo sutartį, techninės apžiūros pasą ir registracijos liudijimą, kurie buvo negaliojantys ir kuriuos vėliau suplėšė bei išmetė, bet teigė tikrai nevogęs „VW Golf“ raktelio su pulteliu ir akinių nuo saulės, nurodė, jog šių daiktų automobilyje iš viso nebuvo.

Taigi IST1 ir NUT1 patys nepripažino pagrobę saulės akinius „Rayban“ bei automobilio „VW Golf“ raktelį su pulteliu. Juos neteisėtai pasisavinus šiuos daiktus neįrodo ir kiti byloje surinkti duomenys. Šių daiktų vagystės faktas nebuvo užfiksuotas vaizdo kameromis. Saulės akiniai ir (ar) automobilio „VW Golf“ raktelis su pulteliu nebuvo rasti nei pas išteisintąjį, nei pas nuteistąjį. Kad šiuos daiktus IST1 ir (ar) NUT1 turėjo savo rankose būdami automobilyje ar jau pasišalinę iš jo, nenurodė ir kartu su jais tą dieną laiką automobilyje ir už jo ribų leidę LUD2 bei LUD1 . To nenurodė ir byloje liudytoja apklausta NUT1 mokytoja LUD3 bei nukentėjusysis. Pažymėtina, jog NKA1 tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, jog automobilis „Peugeot 308“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), tarp (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pastatų, Kaune, stovėjo ir juo nebuvo naudojamasi apie 2-3 mėnesius, jaunuoliai į automobilį pateko lengvai, nes jis galėjo būti neužrakintas. Byloje nebuvo nustatyta, kad į nukentėjusiajam priklausančią transporto priemonę buvo įsilaužta – įvykio vietoje padarytose fotonuotraukose įsilaužimo į automobilį žymės nematomos. Be to, ir iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad išteisintasis ir nuteistasis į jį pateko tiesiog truktelėję už automobilio durelių, o ne sugadinę spynelę, išdaužę stiklą ir pan. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis nenurodė, jog pastatęs jam priklausančią transporto priemonę maždaug 2-3 mėnesiai iki 2022 m. lapkričio 25 d. vėliau būtų į jį ėjęs. Visa tai leidžia spręsti, jog visą šį laiką automobilis buvo paliktas neužrakintas. Nukentėjusysis taipogi nurodė nežinantis, ar saulės akiniai ir kito automobilio raktelis su pulteliu dingo būtent 2022 m. lapkričio 25 d., nes automobilio salono šiam stovint netikrino.

Kadangi pats nukentėjusysis patvirtino, jog automobilis nebuvo naudojamas apie 2-3 mėnesius, kad jis buvo neužrakintas leidžia spręsti jau aukščiau aptarti duomenys, NKA1 taip pat negalėjo užtikrintai nurodyti, ar pasigesti daiktai – saulės akiniai ir automobilio raktelis su pulteliu – apskritai buvo automobilyje būtent tą dieną, kai jame buvo užfiksuoti NUT1 ir IST1 , visiškai pritartina žemesnės instancijos teismui, jog kategoriškai teigti, kad šiuos daiktus pavogė būtent NUT1 ir IST1 , negalima. Vien tai, kad nukentėjusysis nurodė matydavęs automobilį iš išorės kasdien ir šis jam atrodydavo tvarkingas, taip pat paaiškino, kad ir kaimynai jam būtų iš karto pasakę, jog yra kitų asmenų matę automobilyje prieš šį įvykį, tokios išvados niekaip nepaneigia. Nukentėjusiojo subjektyvus pastebėjimas praeinant pro šalį, kad automobilis iš išorės atrodė tvarkingai, neįrodo ir negali įrodyti, jog automobilio salonas visą šį ilgą laikotarpį buvo nepaliestas. Kaltinimas negali būti grindžiamas spėliojimais, jog atviroje vietoje mėnesiais stovėjęs ir neužrakintas automobilis domino tik NUT1 ir IST1 – visos nepašalintos abejonės dėl kitų asmenų galimo patekimo į jo vidų privalo būti vertinamos jų naudai. Tuo tarpų kaimynų buvimas ar gyvenimas netoliese nesudaro prielaidų teigti, kad NKA1 transporto priemonė buvo nepertraukiamai stebima kelis mėnesius iš eilės. Kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų ar konkrečių liudytojų parodymų, patvirtinančių nepertraukiamą automobilio kontrolę, nukentėjusiojo subjektyvus įsitikinimas, kad kaimynai apie pašalinių asmenų patekimą į jį būtų jam neabejotinai pranešę, yra tik prielaida, kuri pagal in dubio pro reo principą negali būti naudojama kaltinimo naudai. Be to, pastebėtina ir tai, kad šiuo atveju prie nukentėjusiajam priklausančio automobilio NUT1 bei IST1 su kompanija 2022 m. lapkričio 25 d. buvo priėję net kelis kartus, pirmąjį kartą – išteisintasis ir IST1 netgi apmėtė automobilį sniego gniūžtėmis bei akmenimis, tačiau apie tokį jų elgesį nukentėjusiajam niekas iš kaimynystėje gyvenančių asmenų nepranešė, juos, antrąjį kartą atėjusius prie automobilio, pastebėjo pats NKA1 . Tai akivaizdžiai patvirtina, jog kaimynai nuolat nukentėjusiojo automobilio nestebėjo.

Nagrinėjamu atveju prokurorė skunde tvirtina, kad NUT1 ir IST1 įvykdžius BK 178 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina jų pačių ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, o taip pat ir LUD2 parodymai. Šiuo atveju NUT1 iš tiesų nurodė, jog su IST1 apieškojo nukentėjusiojo automobilį, ieškodami jame vertingų daiktų, rado dokumentus. To neneigė ir IST1 , kuris pripažino paėmęs draudimo sutartį, techninės apžiūros pasą ir registracijos liudijimą. Vaizdo įrašas, o taip pat ir asmenų parodymai patvirtina ir tai, kad buvo apžiūrėtas ne tik automobilio salonas, bet ir jo bagažinė. Apygardos teismas neginčija ir prokurorės skunde minimos aplinkybės, jog automobilyje rastus daiktus NUT1 ir IST1 padavinėjo vienas kitam. Tačiau vien fizinis išteisintojo ir nuteistojo buvimas nukentėjusiojo automobilyje, daiktų jame ieškojimas ir apžiūrėjimas, tame tarpe ir besikeičiant jais tarpusavyje, niekaip neįrodo, jog automobilio „VW Golf“ raktelis su pulteliu ir vyriški akiniai nuo saulės „Rayban“ tuo metu apskritai buvo transporto priemonėje, juo labiau, kad šie daiktai buvo neteisėtai pasisavinti vagyste kaltintų asmenų. Apeliaciniame skunde akcentuojami NUT1 ir IST1 parodymai iš esmės patvirtina tik dokumentų paėmimo iš automobilio faktą, tačiau, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, dokumentai šiuo atveju negali būti pripažįstami vagystės dalyku, nes jie neturi piniginės vertės, ką apeliaciniame skunde pripažįsta ir pati prokurorė. Nors NUT1 ikiteisminio tyrimo metu tiksliai negalėjo pasakyti ar tuo metu automobilio daiktadėžėje buvo „VW Golf“ raktelis su pulteliu, nurodė, kad jam vėliau LUD2 pasakojo, jog šiuos raktelius IST1 paėmė ir išmetė šalia automobilio, o tokius jo parodymus pagarsinus teisme nuteistasis parodė, kad taip galėjo būti, tokie jo parodymai savaime negali būti priskirti įrodymams, patvirtinantiems minėtų raktelių radimo automobilyje ir jų pasisavinimo faktą, kadangi iš tokių parodymų akivaizdu, jog nuteistasis pats nematė nei raktelių, nei kaip jais disponavo IST1 , tik darė prielaidą, kad taip galėjo būti, atsižvelgdamas į tai, ką jam pasakojo kartu buvusi LUD2 .

Kartu pažymėtina, jog ir pati LUD2 nepatvirtino mačiusi, jog savo rankose IST1 laikė būtent automobilio raktelį su pulteliu. Ji tik spėjo, kad tai galėjo būti raktai iš garso, kurį išgirdo, kuomet, išlipęs iš automobilio, IST1 kažką išmetė tolyn į daugiabučio kiemą. Tokia liudytojos prielaida, grindžiama tik subjektyviu garso suvokimu, negali būti laikoma objektyviu ir neabejotinu įrodymu, jog išteisintasis rado ir išmetė būtent automobilio „VW Golf“ raktą. Analizuoti iš kokių medžiagų šiuo atveju galėjo būti pagamintas toks daiktas ir spėlioti, ar jis nukritęs būtų sukėlęs identišką garsą tam, kurį LUD2 girdėjo kuomet IST1 išmestas objektas susidūrė su grindiniu, nėra tikslinga, nes tai būtų tik prielaidomis grįstas teorinis samprotavimas, kuris nesuteiktų jokios įrodomosios vertės ir nepanaikintų byloje esančių nepašalintų abejonių. Baudžiamajame procese išvados dėl esminių bylos aplinkybių negali būti grindžiamos subjektyviais garso imitavimo eksperimentais ar spėliojimais, neatitinkančiais įrodymų patikimumo kriterijų.

Teisėjų kolegijai pripažinus, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti NUT1 ir IST1 pavogus ne tik saulės akinius, bet ir VW Golf“ raktelį su signalizacijos pulteliu, prokurorės skunde nurodytų argumentų, kuriais ji kvestionuoja apylinkės teismo priimto nuosprendžio teiginių, kad automobilio raktas apskritai negali būti laikomas vagystės dalyku, vertinimas netenka prasmės, todėl dėl jo teisėjų kolegija nepasisako.

Įvertinus visa, kas išdėstyta aukščiau, konstatuojama, kad byloje nesurinkus jokių tiesioginių įrodymų dėl to, jog NUT1 ir IST1 2022 m. lapkričio 25 d. apie 13.00 val. iš NKA1 automobilio pagrobė saulės akinius „Rayban“ ir automobilio „VW Golf“ raktelį su pulteliu, bendros 380 eurų vertės, kitiems (netiesioginiams) byloje surinktiems įrodymams taip pat nesudarant vientisos logiškos grandinės ar sistemos, kurios pagrindu būtų galima neabejotinai daryti tokią išvadą, o esant tik prielaidoms, kad šie asmenys galėjo padaryti šią nusikalstamą veiką, nes jie nurodytu laiku buvo minėtame automobilyje, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, apylinkės teismas pagrįstai išteisino NUT1 ir IST1 pagal BK 178 straipsnio 5 dalį. Prokurorės skunde nurodyti ar kokie nors kiti argumentai ir motyvai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų šiuo klausimu nepaneigia ir pagrindo naikinti šios nuosprendžio dalies nesudaro.

Dėl NUT1 išteisinimo pagal BK 187 straipsnio 3 dalį

NUT1 šioje byloje buvo kaltinamas ir tuo, kad tuo pačiu laiku, t. y. 2022 m. lapkričio 25 d. apie 13.00 val., veikdamas kartu su asmeniu, kuris dėl amžiaus neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą ( IST1 ), tyčia akmenimis apmėtė NKA1 automobilį „Peugeot 308“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), stovėjusį tarp (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pastatų, Kaune, išdauždamas dešinės pusės galinį žibintą, 120 eurų vertės, bei įlenkdamas dešinės pusės galinį sparną, 300 eurų vertės, tokiu būdu sugadindamas svetimą – NKA1 priklausantį nedidelės – bendros 420 eurų vertės turtą, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje.

Nagrinėjamu atveju yra neginčytinai nustatyta, kad išteisintasis IST1 bei nuteistasis NUT1 į nukentėjusiajam priklausančią transporto priemonę mėtė sniego gniūžtes ir akmenis. Tokie jų veiksmai užfiksuoti į bylą pateiktame vaizdo įraše. Atlikę tokius veiksmus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino ir NUT1 bei IST1 . Kad pastarieji į automobilį „Peugeot 308“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), mėtė akmenis bei sniego gniūžtes parodė ir LUD2 . Šią kaltinime nurodytą aplinkybę pasitvirtinusia pripažino ir pirmosios instancijos teismas, todėl sutikti su prokurore, jog spręsdamas NUT1 kaltės pagal BK 187 straipsnio 3 dalies klausimą, žemesnės instancijos teismas neįvertino šios aplinkybės, apie ją liudijusių LUD2 , NUT1 bei IST1 parodymų, bei vaizdo įrašo, kuriame tai užfiksuota tiesiogiai, nėra pagrindo. Vis tik, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas sprendė, kad nebuvo įrodyta, jog būtent dėl tokių NUT1 bei IST1 veiksmų buvo išdaužtas minėto automobilio žibintas ir įlenktas dešinės pusės galinis sparnas, t. y. teismas nenustatė tiesioginio priežastinio ryšio tarp NUT1 bei IST1 veiksmų ir kaltinime įvardintų padarinių – deklaruojamo bendros 420 eurų vertės turto sugadinimo. Apeliacinės instancijos teismas tokioms pirmosios instancijos teismo išvadomis neturi pagrindo nepritarti. Kartu apylinkės teismas pažymėjo, jog iš byloje esančių automobilio nuotraukų matyti, kad buvo apgadintos jo dešinės pusės galinės durys, o ne sparnas, su kuo prokurorė sutiko ir pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl kaltinime pagal BK 187 straipsnio 3 dalį nurodytos vienos iš faktinių aplinkybių keitimo.

Kaip jau buvo aptarta anksčiau šioje nutartyje, nukentėjusiajam priklausantis automobilis tarp (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pastatų, Kaune, paliktas stovėjo ir buvo nenaudojamas apie 2-3 mėnesius iki byloje nagrinėjamų įvykių. To momento, kai NUT1 bei IST1 mėtė akmenis bei sniego gniūžtes į jo automobilį, NKA1 nematė. Nukentėjusysis taip pat kategoriškai nepatvirtino, jog dešinėje automobilio pusėje užfiksuoti jo apgadinimai atsirado būtent 2022 m. lapkričio 25 d. Nurodė nesantis tikras, ar kai pastatė automobilį „Peugot 308“, jo sparnas buvo įlenktas, ar ne. NUT1 ir IST1 veiksmus tiesiogiai stebėjusi liudytoja taip pat nenurodė, kad kažkuris iš jų būtų išdaužęs automobilio žibintą ar įlenkęs jo sparną. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu teismo autotechninė (transporto priemonių trasologinė) ekspertizė, siekiant nustatyti šio automobilio apgadinimo laiką ir kilmę, nebuvo paskirta. Taip pat nebuvo siekiama įvykio vietoje rasti objektų, kuriuos mėtė NUT1 ir IST1 , kad galima būtų bent vizualiai įvertinti, ar tokie objektai galėjo padaryti būtent tokius automobilio apgadinimus. Nors prokurorė pagrįstai nurodo, kad šis įvykis buvo užfiksuotas vaizdo kamera ir iš ja padaryto bei prie bylos medžiagos prijungto vaizdo įrašo iš tiesų matyti, jog IST1 akmenis ir sniegą mėtė į automobilio galinę dešinę pusę, tačiau ši kamera nefiksavo būtent dešiniojo automobilio šono. Todėl remiantis byloje esančiais vaizdo įrašais negalima net apytiksliai nustatyti, ar IST1 į automobilį mesti akmenys ir sniegas kontaktavo būtent su tomis transporto priemonės dalimis (nurodytomis tiek pirminiame, tiek patikslintame kaltinime), kuriose ir buvo užfiksuoti apgadinimai, ir ar apskritai kontaktavo su automobiliu. Iš vaizdo įrašo matyti tik tai, kaip į automobilio galinį stiklą pataiko NUT1 mesta sniego gniūžtė (tikėtina), tačiau automobilio galinio stiklo apgadinimų šiuo atveju nebuvo nustatyta.

Tai, kad IST1 apgadino automobilio salone esančias jo dalis (sudaužė spidometro skydelį, nulaužė galinio stiklo veidrodėlį), o vėliau mėtė į automobilį ir sniegą bei akmenis, prie ko prisidėjo ir NUT1 , ką skunde akcentuoja prokurorė, nesukuria teisinio pagrindo priskirti jiems visų kitų automobilyje ar ant jo pastebėtų apgadinimų padarymą, jei tiems apgadinimams atsirasti nėra nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys su jų veiksmais.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas NUT1 kaltės pagal BK 187 straipsnio 3 dalį klausimą, taip pat pagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo teiginiais apie kasdienį jo paties praėjimą pro automobilį bei galimą kaimynų informavimą. Kasdienis praėjimas pro stovintį automobilį negali būti prilygintas detaliam jo būklės patikrinimui, todėl tai neįrodo, kad nukentėjusysis tiksliai žinojo tikrąją automobilio būklę iki įvykio. Kad kiekvieną kartą smulkmeniškai neapžiūrėdavo jam priklausančios transporto priemonės praeidamas pro šalį, patvirtina ir jo paties neužtikrinta pozicija, ar dešinėje automobilio pusėje matomas įlenkimas atsirado tik 2022 m. lapkričio 25 d., ar galėjo būti ir ankstesnis. Kaip jau buvo nurodyta ir anksčiau, byloje taip pat nėra duomenų, kad kaimynai buvo įpareigoti ar savo iniciatyva nuolat stebėjo NKA1 transporto priemonę, todėl remtis prielaida, kad kam nors kitam apgadinus nukentėjusiojo automobilį dar iki 2022 m. lapkričio 25 d., nukentėjusysis apie tai neabejotinai būtų buvęs informuotas, nėra jokio pagrindo. Tai tik prielaidomis paremtas samprotavimas, kuriuo pačios griežčiausios – baudžiamosios atsakomybės taikymas negali būti grindžiamas.

Taigi atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog automobilio „Peugeot 308“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), dešinės pusės galinis žibintas buvo išdaužtas bei dešinės pusės galinės durys ar sparnas įlenktas būtent nagrinėjamo įvykio metu dėl IST1 ir NUT1 veiksmų, visos nepašalintos abejonės dėl šių apgadinimų atsiradimo laiko bei priežasties pagrįstai buvo įvertintos NUT1 naudai. Esant tokioms išvadoms netenkinamas ir apeliacinio skundo prašymas pripažinti NUT1 kaltu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. birželio 10 d. pažyma Nr. APD-2026-06733 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant išteisintąjį IST1 , sudaro 650 Eur, kurios turi būti priteistos iš IST1 valstybei.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus – kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo IST1 pagal jam pareikštą kaltinimą buvo išteisintas, paliekamas galioti, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą ir priteisti iš IST1 išlaidas, susidariusias dėl išteisintajam teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas buvo išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Virginijos Vigelienės apeliacinį skundą atmesti. Ištaisyti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą, pašalinant nuorodą dėl IST1 išteisinimo pagal BK 187 straipsnio 3 dalį. Antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš išteisintojo IST1 nepriteisti. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.