Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-2826-1188/2026

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-02
Bylos Nr.: eA-2826-1188/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03228-2026-8
Bylos rūšis: Administracinė byla

Teisėjai: Virginija Volskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Egidijus Šileikis (pran.)
Pareiškėjas: (duomenys neskelbtini)
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

8.6.4Draudimas atvykti

Administracinė byla Nr. eA-2826-1188/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03228-2026-8 Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 2 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) (ankstesnė pavardė (duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) (ankstesnė pavardė (duomenys neskelbtini)) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos), dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (ankstesnė pavardė – (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2026 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 26S79890 (toliau – ir Sprendimas), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Sprendimu nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. spalio 14 d., taip pat įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi iki 2027 m. spalio 14 d.

Pareiškėjos vertinimu, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką buvo pritaikytas ne dėl naujų objektyvių aplinkybių, o kaip reakcija į jos kreipimąsi į teismą, ginčijant ankstesnį atsakovo sprendimą panaikinti jos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tai patvirtina Migracijos departamento atstovo teiginiai, išsakyti ankstesnio teismo posėdžio metu dėl minėto sprendimo panaikinimo. Todėl skundžiamas Sprendimas yra šališkas ir pažeidžia nešališkumo, gero administravimo bei teisės į veiksmingą teisminę gynybą principus. Sprendimas dėl draudimo atvykti ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) nėra tinkamai motyvuotas, nebuvo atliktas individualus proporcingumo vertinimas, neįvertintos mažiau ribojančios priemonės bei pareiškėjos asmeninės aplinkybės.

Pareiškėja akcentavo turinti tvirtus socialinius ir šeiminius ryšius, t. y. Lietuvoje studijuoja jos dukra, gyvena pareiškėjos sužadėtinis – Lietuvos Respublikos pilietis, su kuriuo ketina sudaryti santuoką. Pareiškėja taip pat teisėtai gyveno ir dirbo Lietuvoje. Šios aplinkybės liko neįvertintos.

Pareiškėjai inkriminuoti administraciniai nusižengimai savaime neįrodo tokio pavojingumo, kuris pateisintų draudimą atvykti ar perspėjimo įvedimą į SIS. Be to, pareiškėjai iki šiol nebuvo įteikta visa ir motyvuota sprendimo dėl draudimo atvykti redakcija, todėl yra apsunkinta jos teisė veiksmingai gintis, o teismui turi būti pateikta visa sprendimų motyvacinė medžiaga. Įrašymas į SIS negali būti automatinis – net jeigu Migracijos departamentas laikė, kad egzistavo pagrindas priimti nacionalinį sprendimą dėl uždraudimo atvykti, tai savaime nereiškia, kad buvo ir teisėtas pagrindas papildomai įtraukti ją į SIS visos Šengeno erdvės mastu. Tokiam sprendimui būtinas atskiras, savarankiškas ir motyvuotas vertinimas, kurio pareiškėja nėra gavusi.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Migracijos departamente buvo gauta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2025 m. gruodžio 11 d. išvada Nr. 14VR-3518 (toliau – ir VSAT išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Minėta išvada grindžiama tuo, kad pareiškėja mėgino įvežti iš Baltarusijos nuo muitinės kontrolės paslėptus 29 peilius su SSRS simbolika, taip pažeisdama muitinės ir tarptautinių sankcijų reikalavimus. Dėl to buvo surašyti administracinio nusižengimo protokolai ir priimtas sprendimas neleisti atvykti į Lietuvą. Pareiškėja iš viso yra padariusi penkis administracinius nusižengimus, įskaitant kontrabandą ir pakartotinius kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl jos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Priimant Sprendimą buvo savarankiškai įvertinta pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje trukmė, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, Sprendimo proporcingumas bei būtinybė įtraukti jos duomenis į SIS. Pareiškėjos teiginiai apie šališkumą yra nepagrįsti, kadangi Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjos kreipimosi į teismą, o dėl jos padarytų pažeidimų ir jau anksčiau buvusio VSAT teikimo. Sprendime yra įvertinti pareiškėjos ryšiai su jos dukra, nurodant, kad pareiškėjos dukra yra pilnametė ir finansiškai savarankiška, be to, nenustatyta, jog jai būtų reikalinga papildoma globa ar finansinis išlaikymas. Taip pat pareiškėjos nurodomas ketinimas ateityje sudaryti santuoką nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti ginčo priemonių.

Sprendimas yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, be kita ko, šias faktines aplinkybes:

Pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, kuriai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2026 m. balandžio 2 d. Pareiškėja 2025 m. liepos 12 d. per Medininkų pasienio kontrolės punktą bandė atvykti į Lietuvos Respubliką. Muitinio tikrinimo metu pareiškėja žodžiu deklaravo, kad gabenamų prekių kiekis neviršija leistinų normų, tačiau atlikus transporto priemonės patikrinimą buvo rasti nuo muitinės kontrolės paslėpti 29 geležiniai peiliai su odiniais dėklais, kurių bendra vertė – 1 394,03 Eur. Ant peilių rankenų buvo pavaizduota buvusios Sovietų Sąjungos simbolika – penkiakampė žvaigždė su pjautuvu ir kūju, o ant dėklų – SSRS herbo motyvai. Dėl šių aplinkybių pareiškėjai buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, taip pat priimtas sprendimas neleisti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

VSAT, įvertinusi pareiškėjos elgesį ir nustatytas aplinkybes, pateikė Migracijos departamentui išvadą, kurioje konstatavo, kad pareiškėja gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bei pasiūlė uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti jos duomenis į SIS.

Migracijos departamentas 2026 m. sausio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 26S8014 panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėja šį sprendimą apskundė teismui, tačiau Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Sprendimas įsiteisėjęs.

Migracijos departamentas, įvertinęs VSAT išvadą, pareiškėjos padarytus administracinius nusižengimus, jos asmens duomenis, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika bei kitas individualias aplinkybes, skundžiamu Sprendimu uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 18 mėnesių laikotarpiui ir įtraukė perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo (4 str. 2–4 d.,

133 str. 1, 5 d.), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka; 37 p.), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS reglamentas; 24 str. 2–3 d.) nuostatomis, taip pat šias nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teismas nurodė, kad sprendimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nebuvo priimtas vien tik remiantis faktu, jog pareiškėja padarė administracinius nusižengimus. Prieš priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas gavo kompetentingos institucijos, t. y. VSAT išvadą, kurioje, įvertinus pareiškėjos elgesį ir nustatytas faktines aplinkybes, konstatuota, kad pareiškėja gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Būtent VSAT yra pavesta atlikti užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą, todėl šios institucijos pateikta išvada yra viena iš reikšmingų prielaidų Migracijos departamentui sprendžiant dėl draudimo atvykti taikymo. Tačiau ši išvada savaime nereiškia, kad Migracijos departamentas privalo automatiškai priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas neapsiribojo vien nuoroda į VSAT išvadą. Sprendime išdėstytos konkrečios faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis buvo vertinama pareiškėjos situacija, aptartas jos padarytų administracinių nusižengimų pobūdis, jų skaičius, sistemiškumas, įvertinti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat Sprendimo poveikis pareiškėjai. Teismo vertinimu, atsakovas Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos elgesys atskleidžia nuolatinę teisės normų nepaisymo tendenciją, todėl egzistuoja pakankamas pagrindas prognozuoti, kad ir ateityje jos buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju buvo atliktas ne retrospektyvus pareiškėjos ankstesnio elgesio įvertinimas, bet perspektyvinis galimos grėsmės vertinimas.

Teismas nesutiko su argumentais, kad sprendimas dėl perspėjimo įtraukimo į SIS buvo priimtas automatiškai. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas atskirai motyvavo būtinybę pareiškėjos duomenis įtraukti į SIS, nurodydamas, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad pareiškėjos buvimas gali kelti grėsmę ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir kitų Šengeno erdvės valstybių viešajai tvarkai. Sprendime taip pat nurodyta, kad vienas iš draudimo atvykti instituto tikslų yra užtikrinti aukštą saugumo lygį Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, o šio tikslo įgyvendinimas neatsiejamas nuo perspėjimo įvedimo į SIS. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas neapsiribojo vien formaliu draudimo atvykti taikymu, bet pateikė argumentus, kodėl konkrečiu atveju nacionalinės priemonės nepakanka siekiamiems tikslams įgyvendinti.

Teismas nurodė, kad pareiškėja skunde iš esmės siekia sumenkinti jos padarytų teisės pažeidimų reikšmę, teigdama, jog jai inkriminuoti administraciniai nusižengimai nėra tokio pobūdžio, kuris leistų konstatuoti jos keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Teismo teigimu, vertinant, ar užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, reikšmę turi ne vien formali padarytų pažeidimų teisinė kvalifikacija ar aplinkybė, kad dėl asmens nebuvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, tačiau visas asmens elgesio kontekstas, jo demonstruojamas požiūris į teisės normų laikymąsi, padarytų pažeidimų pobūdis, jų tarpusavio sąsajos bei tai, ar iš šių aplinkybių galima daryti pagrįstą išvadą apie tikėtiną asmens elgesį ateityje.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos padaryti pažeidimai nėra atsitiktiniai ar vienkartinio pobūdžio. Teismas nurodė, kad pareiškėja buvo patraukta administracinėn atsakomybėn ne tik už kelių eismo taisyklių pažeidimus, bet ir už didesnio pavojingumo administracinius nusižengimus, susijusius su kontrabanda bei Europos Sąjungos taikomų tarptautinių ribojamųjų priemonių pažeidimu. Pareiškėjos veiksmai neapsiribojo vien formaliu muitinės procedūrų nesilaikymu – jie buvo susiję su sąmoningu bandymu išvengti muitinės kontrolės bei importuoti prekes, kurių įvežimas į Europos Sąjungą yra ribojamas tarptautinių sankcijų reglamentavimu.

Teismo vertinimu, aptarto pobūdžio pažeidimai negali būti laikomi mažareikšmiais ar atsitiktiniais vien dėl to, kad už juos taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Viešosios tvarkos sąvoka migracijos teisėje yra platesnė nei baudžiamosios teisės kontekste ir apima elgesį, kuris rodo nepagarbą valstybės nustatytoms teisės normoms, teisiniam reguliavimui bei viešiesiems interesams. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjos veiksmai kvalifikuoti kaip administraciniai nusižengimai, savaime nepaneigia jų reikšmės vertinant galimą grėsmę viešajai tvarkai. Migracijos teisinių santykių kontekste būtent tokių faktinių aplinkybių visuma leidžia kompetentingoms institucijoms prognozuoti, ar asmuo ateityje laikysis valstybės nustatytos teisinės tvarkos. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėja per trumpą laikotarpį iš viso penkis kartus buvo patraukta administracinėn atsakomybėn. Nors dalis šių pažeidimų susiję su kelių eismo taisyklių laikymusi, vien jų administracinė prigimtis nesudaro pagrindo vertinti kiekvieną pažeidimą visiškai izoliuotai nuo kitų. Vertinant grėsmę viešajai tvarkai reikšminga ne tik kiekvieno pažeidimo pobūdis atskirai, bet ir tai, kad jų visuma atskleidžia pasikartojantį teisės aktų reikalavimų nepaisymą. Tokia teisės pažeidimų seka leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos elgesys nėra atsitiktinis ar vienkartinis nukrypimas nuo teisės normų, bet rodo nuoseklų teisinių pareigų nepaisymą.

Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėja skunde iš esmės neginčijo administracinių nusižengimų padarymo fakto, o tik siekė sumenkinti jų reikšmę, nurodydama, jog parkavimo ar vietinės rinkliavos pažeidimai yra dažni, o kontrabandos atvejis nesuponuoja jos pavojingumo. Tačiau teismas pažymėjo, kad tokie argumentai nepaneigia pačių nustatytų faktinių aplinkybių. Vien tai, kad tam tikri administraciniai nusižengimai praktikoje pasitaiko dažnai, nesudaro pagrindo laikyti juos teisiškai nereikšmingais sprendžiant dėl užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai. Kiekvienas asmuo privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, o pakartotinis jų nesilaikymas objektyviai gali būti vertinamas kaip aplinkybė, rodanti nepakankamą pagarbą valstybės nustatytai teisinei tvarkai.

Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą išvadai, jog pareiškėjos elgesys nėra pavienis ar atsitiktinis, o jos padarytų teisės pažeidimų visuma leidžia pagrįstai prognozuoti galimą grėsmę viešajai tvarkai ateityje. Teismo vertinimu, nustatytų faktinių duomenų visuma yra pakankama pripažinti, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Teismas nurodė, kad vien aplinkybė, jog asmuo pasinaudojo teise ginčyti administracinį sprendimą teisme, savaime negali būti laikoma pagrindu taikyti jam nepalankesnes teisines pasekmes. Tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas griežtesnes priemones pritaikė išimtinai dėl to, jog asmuo kreipėsi į teismą, toks administracinis sprendimas neatitiktų nei gero administravimo, nei nešališkumo principų. Tačiau vien pareiškėjos įsitikinimo ar subjektyvaus situacijos vertinimo nepakanka tokiai išvadai padaryti, kadangi šios aplinkybės turi būti pagrįstos objektyviais bylos duomenimis.

Teismas nustatė, kad klausimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką neatsirado tik po to, kai ji apskundė sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Dar iki Sprendimo priėmimo kompetentinga institucija – VSAT – buvo pateikusi Migracijos departamentui teikimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir jos duomenų įrašymo į SIS. Todėl šio klausimo svarstymas buvo pradėtas nepriklausomai nuo pareiškėjos pasirinkimo ginčyti ankstesnį administracinį sprendimą teisme.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja ypatingą reikšmę teikia Migracijos departamento atstovo pasisakymui ankstesnės administracinės bylos teismo posėdyje, t. y., kad Migracijos departamentas, matydamas pareiškėjos poziciją teisme, peržiūrėjo turimą informaciją ir rengia sprendimą dėl draudimo atvykti. Tačiau, teismo vertinimu, vien šio pasisakymo negalima vertinti izoliuotai nuo visų kitų bylos aplinkybių. Viešojo administravimo subjekto atstovo procesiniai paaiškinimai teismo posėdžio metu savaime nėra administracinis sprendimas ir nepakeičia jo motyvų, kurie turi būti vertinami pagal patį ginčijamą individualų administracinį aktą bei jo priėmimo faktinį ir teisinį pagrindą. Todėl sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo lemiamą reikšmę turi ne proceso metu išsakyti atskiro pareigūno paaiškinimai, o tai, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais įrodymais administravimo subjektas grindė priimtą sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad Sprendime nėra jokių nuorodų į pareiškėjos kreipimąsi į teismą, jos procesinį elgesį ar ankstesnės administracinės bylos nagrinėjimo aplinkybes kaip į pagrindą taikyti draudimą atvykti. Sprendimas grindžiamas pareiškėjos padarytais administraciniais nusižengimais, kompetentingos institucijos pateikta išvada dėl jos keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei bei Migracijos departamento atliktu šių aplinkybių vertinimu. Todėl objektyvus Sprendimo turinys nepatvirtina pareiškėjos teiginių, kad jos kreipimasis į teismą buvo savarankiškas ar lemiamas pagrindas priimti ginčijamą sprendimą. Teismas kartu nurodė, kad aplinkybė, jog po administracinio sprendimo priėmimo vėliau priimamas kitas, griežtesnes teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, savaime nereiškia, kad pastarasis yra represinio pobūdžio ar priimtas siekiant nubausti asmenį už naudojimąsi procesinėmis teisėmis. Migracijos teisiniuose santykiuose skirtingos priemonės yra savarankiški teisiniai institutai, kurių taikymo prielaidos, tikslai ir teisinės pasekmės nėra tapačios. Todėl vien tai, kad sprendimas dėl draudimo atvykti buvo priimtas vėliau nei sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo šališkumo ar piktnaudžiavimo jam suteiktais įgaliojimais.

Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė pakankamų objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog Sprendimas buvo priimtas kaip atsakovo reakcija į jos kreipimąsi į teismą.

Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, jog vien šeiminių ar socialinių ryšių egzistavimas savaime eliminuoja galimybę užsieniečiui taikyti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ar perspėjimą SIS. Priešingai, šios aplinkybės yra vienos iš individualaus vertinimo sudedamųjų dalių, kurios turi būti įvertintos kartu su kitomis konkretaus atvejo faktinėmis aplinkybėmis. Todėl šeiminių ar socialinių ryšių buvimas nesukuria absoliutaus draudimo taikyti migracijos kontrolės priemones ir savaime nepaneigia kitų reikšmingų aplinkybių, susijusių su užsieniečio elgesiu bei jo galima keliama grėsme viešajai tvarkai.

Teismas sprendė, kad atsakovas neignoravo pareiškėjos nurodytų aplinkybių, Sprendime įvertino pareiškėjos dukros gyvenamąją vietą ir jos teisinį statusą Lietuvoje, kartu ir tai, kad pareiškėjos dukra yra pilnametis asmuo, savarankiškai gyvenantis ir studijuojantis Lietuvos Respublikoje. Teismas nenustatė, kad pareiškėjos dukra dėl sveikatos būklės, neįgalumo ar kitų objektyvių priežasčių būtų priklausoma nuo pareiškėjos kasdienės priežiūros ar išlaikymo, taip pat nėra nustatyta, kad pareiškėjos fizinis buvimas Lietuvos Respublikoje būtų būtina sąlyga dukters teisėms ar teisėtiems interesams užtikrinti. Todėl vien artimos giminystės ryšio egzistavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo išvadai, kad Sprendimas neproporcingai riboja pareiškėjos teisę į šeimos gyvenimą.

Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad atsakovas privalėjo lemiamą reikšmę suteikti jos ketinimui ateityje sudaryti santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu. Vertinant individualaus administracinio sprendimo teisėtumą, turi būti remiamasi tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios egzistavo sprendimo priėmimo metu ir kurios buvo žinomos viešojo administravimo subjektui. Vien pareiškėjos ateities planai, nepriklausomai nuo jų rimtumo, savaime nesukuria teisinių pasekmių, prilygstančių jau susiklosčiusiems teisiniams šeimos santykiams, ir neįpareigoja viešojo administravimo subjekto atsisakyti taikyti įstatyme nustatytų priemonių. Nors ketinimas sudaryti santuoką gali būti reikšminga individualios situacijos aplinkybė, tačiau jis negali būti vertinamas kaip besąlyginė kliūtis taikyti migracijos kontrolės priemones, jeigu nustatomos kitos įstatyme įtvirtintos jų taikymo prielaidos.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodomi socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika buvo vertinami ne izoliuotai, o visų bylos aplinkybių kontekste. Vien tai, kad pareiškėja tam tikrą laiką gyveno Lietuvoje, dirbo, turi artimųjų ar palaiko asmeninius santykius su Lietuvos Respublikos piliečiu, savaime nepaneigia kitų byloje nustatytų aplinkybių, kurios sudarė pagrindą konstatuoti galimą grėsmę viešajai tvarkai. Priešinga išvada reikštų, kad vien socialinių ryšių egzistavimas eliminuotų galimybę taikyti Įstatyme nustatytas priemones net ir tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato įstatyme įtvirtintus jų taikymo pagrindus.

Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai pritaikė Įstatymo 133 straipsnio ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, priėmė teisėtą ir motyvuotą sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 18 mėnesių (1,5 metų) ir įtraukti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 16 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą patenkinti, panaikinti Sprendimą (jo 1 ir 2 punktus, kuriais pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į SIS buvo įvestas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi). Teismui nenustačius pagrindo panaikinti Sprendimą visa apimtimi, pareiškėja prašo panaikinti Sprendimo 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismui vertinant, kad dėl pirmosios instancijos teismo neištirtų esminių faktinių aplinkybių negalima priimti naujo sprendimo, pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartojo ginčo faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismui nurodytus teiginius ir remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

Ankstesnėje byloje dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo Migracijos departamento atstovas 2026 m. kovo 10 d. teismo posėdyje nurodė: „<...> Tačiau dabar, matydami pareiškėjos poziciją teisme, jos kategorišką padarytų pažeidimų neigimą ir nenorą suprasti savo keliamos grėsmės viešajai tvarkai, Departamentas peržiūrėjo turimą informaciją. Galiu informuoti, kad šiuo metu jau yra rengiamas sprendimas, kuriuo pareiškėjai bus uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir ji bus įtraukta į Šengeno informacinę sistemą. Tokiu būdu, pareiškėjos pasirinktas kelias ginčyti pradinį sprendimą faktiškai lėmė tai, kad bus pritaikytos kur kas griežtesnės sankcijos.“. Pareiškėja neteigė, kad šis žodinis paaiškinimas savaime yra administracinis sprendimas arba kad jis pakeičia ginčijamo Sprendimo turinį. Šis paaiškinimas buvo pateiktas kaip tiesioginis įrodymas, atskleidžiantis: i) kaip pats Migracijos departamentas vertino pirmiau pasirinktos priemonės pakankamumą; ii) kokią aplinkybę Migracijos departamentas nurodė kaip priežastį savo pozicijai pakeisti; iii) kad griežtesnių priemonių rengimas buvo susietas būtent su pareiškėjos procesine pozicija ir jos pasirinkimu ginčyti ankstesnį sprendimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio įrodymo turinio iš esmės neįvertino. Teismas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kurie neatsako į pareiškėjos argumentus. Tai, kad konkrečios atsakovo taikomos priemonės yra savarankiškos, nepaneigia pareigos nustatyti kiekvienos jų faktinį pagrindą, būtinybę ir proporcingumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad draudimo atvykti klausimas buvo pradėtas spręsti dar iki ankstesnės bylos išnagrinėjimo. Tačiau tai ne paneigia, o patvirtina pareiškėjos poziciją. VSAT pasiūlymą Migracijos departamentas turėjo dar iki 2026 m. sausio 9 d. sprendimo priėmimo. Nepaisydamas šio pasiūlymo, Migracijos departamentas pirmiausia pasirinko tik leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimą ir savo atstovo žodžiais šį pasirinkimą įvardijo kaip „minimalią būtiną priemonę“. VSAT išvada Migracijos departamento nesaistė. Galutinį sprendimą turėjo priimti pats Migracijos departamentas, savarankiškai įvertinęs VSAT pateiktą informaciją, konkrečias aplinkybes ir kiekvienos priemonės būtinybę. Todėl vien nuoroda į ankstesnį VSAT pasiūlymą negali paaiškinti, kodėl anksčiau, esant tam pačiam pasiūlymui, pakako vienos priemonės, o po pareiškėjos kreipimosi į teismą, neatsiradus jokių naujų faktų, prireikė dar dviejų griežtesnių priemonių.

Teismas neįvertino, kad papildomų priemonių faktinis pagrindas nepasikeitė, ir 2026 m. sausio 9 d. ir skundžiamas Sprendimas buvo grindžiami tais pačiais duomenimis. Teismas nenustatė jokio naujo pareiškėjos veiksmo, įvykio ar informacijos, atsiradusios po ankstesnio sprendimo ir galėjusios objektyviai pateisinti Migracijos departamento vertinimo pasikeitimą, t. y. kad pareiškėjai būtina uždrausti atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę. Teismas iš esmės pripažino, kad tas pats faktų rinkinys gali būti pakartotinai naudojamas vis naujoms ir vis griežtesnėms priemonėms taikyti, nepateikiant savarankiško paaiškinimo, kodėl papildoma priemonė yra būtina. Tai neatitinka proporcingumo, teisinio tikrumo, gero administravimo ir veiksmingos teisminės gynybos principų. Asmens pasinaudojimas Konstitucijos garantuota teise kreiptis į teismą negali tapti aplinkybe, pabloginančia jo teisinę padėtį. Atsakovo atstovo pasisakymas, vertinamas kartu su visa sprendimų priėmimo chronologija, yra konkretus, objektyvus ir tiesioginis įrodymas. Teismo teiginys, kad pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų apie atsakovo pozicijos pasikeitimo priežastį, prieštarauja byloje esančiam garso įrašui.

Keturi mažareikšmiai parkavimo pobūdžio pažeidimai nepagrindžia sistemingos grėsmės viešajai tvarkai. Keturi iš administracinių nusižengimų buvo susiję su transporto priemonės stovėjimu ir vietinės rinkliavos mokėjimu. Tai nebuvo veiksmai, rodantys realią pareiškėjos polinkio kelti grėsmę visuomenei tikimybę. Vieno iš pažeidimų atveju paskirta 15 Eur bauda buvo sumokėta per kelias dienas. Šių nusižengimų įvardijimas „piktybiškais“ nekeičia jų tikrojo pobūdžio ir nesukuria faktinio pagrindo išvadai, kad pareiškėja ateityje kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai. Teismas iš esmės pakartojo Migracijos departamento išvadą, tačiau nepaaiškino, kaip minėti pažeidimai pagrindžia būtinybę uždrausti pareiškėjai atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir į Šengeno erdvę.

Pareiškėja neginčija, kad 2025 m. liepos 12 d. jos automobilyje tarp asmeninių daiktų buvo rasti iš anksto nedeklaruoti peiliai su odiniais dėklais, kurių bendra vertė sudarė 1 394,03 Eur. Tačiau Migracijos departamentas savo sprendime juos pavadino „koviniais šaltaisiais ginklais“, nors administracinio nusižengimo byloje nebuvo nustatyta, kad šie daiktai pagal kompetentingų ekspertų išvadą būtų pripažinti koviniais šaltaisiais ginklais. Sprendime šis apibūdinimas pateiktas kaip jau nustatytas faktas. Byloje taip pat nėra nustatyta, kad pareiškėja šiuos daiktus gabeno siekdama skleisti SSRS ar NKVD ideologiją, propaguoti totalitarinį režimą, panaudoti daiktus smurtui arba perduoti juos konkretiems grėsmę keliantiems asmenims. Pareiškėja peilius įsigijo sendaikčių prekybos vietoje dėžėje, tik dalį jų apžiūrėjo ir nežinojo apie ant atskirų daiktų esančius ženklus. Šių paaiškinimų Migracijos departamentas ir teismas nepatikrino ir nepaneigė. Nepaisant to, Migracijos departamentas ir teismas šį muitinės epizodą vertino ir kaip tarptautinių sankcijų pažeidimą, tarsi pareiškėjos atsakomybė už jį būtų galutinai nustatyta. Muitinės nutarime pareiškėjos prisipažinimas ir gailėjimasis buvo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, paskirta minimali bauda. Šios aplinkybės nereiškia, kad administracinis nusižengimas buvo nereikšmingas arba pateisinamas. Tačiau jos yra būtinos individualiai sprendžiant ne apie jau padaryto pažeidimo faktą, o apie kitą klausimą – ar pareiškėja ateityje kels tokią realią ir pakankamai rimtą grėsmę, kad būtų būtina taikyti kumuliatyvias migracines priemones visoje Šengeno erdvėje. Teismas šių aplinkybių neišanalizavo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neįrodė realios potencialios pareiškėjos grėsmės ateityje. Teismas tik pakartojo ankstesnius pažeidimus ir iš jų skaičiaus padarė išvadą apie bendrą pareiškėjos nepagarbą teisės aktams. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika net prognozinis vertinimas negali būti pakeistas bendromis išvadomis, formaliu institucijos nuomonės perrašymu ar vien praeities faktų išvardijimu.

Teismas neįvertino byloje pateikto įrodymo apie pareiškėjos sudarytą santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja Lietuvoje turi tik „sužadėtinį“, su kuriuo „ketina sudaryti santuoką“, ir vertino vien pareiškėjos ateities planus. Teismas savo išvadą dėl proporcingumo grindė faktine situacija, kuri bylos išnagrinėjimo metu jau nebeegzistavo. Teismas privalėjo įvertinti byloje esantį įrodymą, patvirtinantį, kad iki bylos išnagrinėjimo toks ketinimas jau buvo įgyvendintas ir santuoka sudaryta. Teismas nevertino su tuo susijusių individualių aplinkybių, taip pat ir draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę aspektu.

Pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika buvo įvertinti tik formaliai. Pareiškėja teisėtai gyveno Lietuvoje, čia dirbo, turi Lietuvoje gyvenančią ir universitete studijuojančią pilnametę dukrą, yra susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu. Šiuo atveju turėjo būti realiai įvertinti pareiškėjos šeimos ryšiai, Sprendimu nustatytomis priemonės sukeliamos faktinės pasekmės ir galimybė taikyti mažiau ribojančias priemones. Teismo akcentuota pareiškėjos dukros pilnametystė ir finansinis savarankiškumas nepanaikina motinos ir dukros asmeninio ryšio, teisės palaikyti tiesioginius santykius ir šio ryšio reikšmės privataus gyvenimo apsaugos požiūriu. Dėl įtraukto perspėjimo SIS šeima negali pasirinkti kitos Šengeno valstybės kaip susitikimo vietos. Kelionės į Baltarusiją pareiškėjos dukrai, studijuojančiai Lietuvoje, yra susijusios su realia rizika, o pareiškėjos sutuoktiniui – Lietuvos Respublikos piliečiui Lietuvos institucijos nerekomenduoja vykti į Baltarusiją. Sprendimu faktiškai itin apsunkinamas arba panaikinamas pareiškėjos tiesioginis bendravimas su dviem artimiausiais šeimos nariais, gyvenančiais Lietuvoje. Teismo sprendime ši konkreti pasekmė nepasverta su konkrečiai nustatyta grėsme.

Teismas vadovavosi 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24, kuris ginčo metu negaliojo. Šiam atvejui taikytinas teisės aktas buvo

2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 buvo panaikintas. Tai nėra vien neteisingai nurodytas teisės akto numeris. Reglamente (ES) 2018/1861 yra įtvirtintas savarankiškas 21 straipsnio proporcingumo reikalavimas: prieš įvesdama perspėjimą valstybė narė turi nustatyti, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, reikšmingas ir svarbus perspėjimui SIS įvesti. Reglamento 24 straipsnis reikalauja individualiai įvertinti ne tik tariamą grėsmę, bet ir asmens individualias aplinkybes bei atsisakymo leisti atvykti ar apsigyventi pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas panaikinto reglamento nuostatas, neatliko pagal Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnį privalomo vertinimo.

Nacionalinis draudimas atvykti į Lietuvą ir perspėjimas SIS nėra tapačios priemonės. Teismas formaliai nurodė, kad SIS perspėjimo klausimas buvo įvertintas savarankiškai. Tačiau teismo sprendime nėra faktinio tokio savarankiško vertinimo turinio. Teismas iš esmės pakartojo tuos pačius penkis administracinius nusižengimus ir bendrą viešosios tvarkos apsaugos tikslą. Tačiau teismas nepaaiškino, kodėl nacionalinis draudimas atvykti į Lietuvą negalėjo pasiekti šio tikslo. Migracijos departamento prezumpcija, kad draudimo atvykti instituto tikslas gali būti pasiektas „tik“ įvedant perspėjimą SIS, yra nesuderinama su Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėja: i) būtų padariusi pažeidimų kitoje Šengeno valstybėje; ii) būtų siekusi pasinaudoti kita Šengeno valstybe neteisėtai veiklai; iii) turėtų ryšių su nusikalstamomis ar smurtinėmis organizacijomis; iv) keltų konkrečią grėsmę kitų valstybių viešajai tvarkai; v) būtų nuteista už nusikalstamą veiką. Todėl net ir jeigu teismas laikytų nacionalinį draudimą atvykti į Lietuvą teisėtu, perspėjimo SIS teisėtumas turi būti vertinamas atskirai.

Sprendimas yra netinkamai motyvuotas, jame neatskleistos taikomų draudimų proporcingumas ir pagrįstumas, šių trūkumų negalima pašalinti teisme. Teismas iš esmės pats papildė Migracijos departamento sprendimo argumentaciją, tačiau nepatikrino, ar toks vertinimas buvo realiai ir tinkamai atliktas iki sprendimo priėmimo. Teismo padaryti pažeidimai yra esminiai.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime pakartojo ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Atsakovas nesutinka su argumentu, kad Sprendimas buvo priimtas todėl, kad pareiškėja apskundė sprendimą dėl jai išduoto leidimo gyventi panaikinimo. Administracinėje byloje Nr. eI2-7208-1064/2026 Migracijos departamento atstovas teikė paaiškinimus dėl toje byloje vertinto atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau nepatvirtino, kad Migracijos departamentas neketina ateityje priimti sprendimo dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ar jos duomenų įrašymo į SIS. Teismo posėdžio metu buvo patvirtinta, kad bylos nagrinėjimo metu tokie sprendimai nėra priimti. Minėtoje byloje buvo pateiktas 2025 m. gruodžio 11 d. VSAT teikimas dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir jos duomenų įrašymo į SIS, todėl pareiškėja negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad toks klausimas nebus sprendžiamas. Administracinės bylos Nr. eI2-7208-1064/2026 nagrinėjimo metu Migracijos departamento atstovas negalėjo nurodyti motyvų, kuriais bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjos. Taip pat Sprendime nurodytas faktinis jo priėmimo pagrindas – pareiškėjos grėsmė viešai tvarkai dėl jos padarytų administracinių nusižengimų.

Pareiškėja nepagrįstai tvirtina, kad atsakovas privalėjo nustatyti naujas faktines aplinkybes, kurios skirtųsi nuo faktinio pagrindo, dėl kurio pareiškėjos leidimas gyventi buvo panaikintas. Migracijos departamentas priima atskirus sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką / perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą įtraukimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Minėtais sprendimais pareiškėjai taikomos priemonės buvo tinkamai motyvuotos.

Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos vertinimą, kuris apima ir pareiškėjos grėsmės viešai tvarkai vertinimą. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra padariusi penkis administracinius nusižengimus (gabeno kontrabandą, keturis kartus piktybiškai pažeidė kelių eismo taisykles). Tai sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Pareiškėja apeliaciniame skunde savo padarytus administracinius nusižengimus įvardino kaip mažareikšmius. Tačiau jos padaryti administraciniai nusižengimai nebuvo pripažinti mažareikšmiais (mažai pavojingais), už pareiškėjos padarytus administracinius nusižengimus jai buvo skirtos realios administracinės nuobaudos. Pareiškėjos teiginiai dėl jos padarytų nusižengimų nepavojingumo tik patvirtina, kad pareiškėja nesigaili dėl jų padarymo, nėra padariusi teigiamų išvadų daugiau nedaryti panašių administracinių nusižengimų. Be to, administracinėje byloje Nr. eI2-7208-1064/2026 buvo įvertinti argumentai dėl pareiškėjos integracijos ir ryšių Lietuvoje bei konstatuota, kad šios aplinkybės neatsveria nustatytos jos grėsmės viešajai tvarkai. Šiame teismo sprendime taip pat buvo pasisakyta dėl su nustatytais pažeidimais susijusių aplinkybių ir pareiškėjos argumentų.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su teiginiais, kad teismas privalėjo vertinti pareiškėjos santuoką, sudarytą po skundžiamo Sprendimo priėmimo. Atsakovo vertinimu, santuokos sudarymas neturi įtakos ginčijamo Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui (Sprendimu taikomų priemonių proporcingumui). Pareiškėja nėra pateikusi prašymo sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir duomenų įrašymo į SIS laikotarpių.

Atmestini argumentai, kad atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjos šeiminius ryšius Lietuvoje. Sprendime yra įvertinti pareiškėjos ryšiai su jos dukra, nustatyta, kad dukra yra pilnametė ir finansiškai savarankiška, nėra nustatyta, jog jai reikalinga papildoma globa ar finansinis išlaikymas. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjos ateities planų sudaryti santuoką. Sprendime ir įsiteisėjusiame regionų administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-7208-1064/2026 yra konstatuota, kad pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali neutralizuoti nustatytos grėsmės viešajai tvarkai. Pareiškėjos dukra nėra priklausoma nuo pareiškėjos, todėl pareiškėjos dukrai nėra būtinybės išvykti į Baltarusiją ar kitą valstybę, kurioje pareiškėja turi teisę būti. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiams, kad pareiškėjos sutuoktinis negali išvykti į Baltarusiją (ar kitą valstybę, kur pareiškėja turi teisę būti), prieštarauja pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėja santuoką su sutuoktiniu sudarė Baltarusijoje.

Atsiliepimas

Atsakovas įvertino ginčui aktualias aplinkybes ir Sprendime nurodė, kad įvertinus tai, jog pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, jog jos gyvenimas šalyje kelia grėsmę viešajai tvarkai, ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja buvo penkis kartus bausta administracine tvarka, įskaitant vieną nusižengimą, susijusį su kontrabanda, konstatuotina, jog pareiškėjos elgesys atskleidžia nuolatinę teisės normų nepaisymo tendenciją, sistemingą visuomenės taisyklių ignoravimą ir negebėjimą prisitaikyti prie bendruomenės normų. Šis pakartotinis teisės pažeidimų pobūdis leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėja ir ateityje gali nesilaikyti Lietuvos Respublikoje bei kitose Šengeno erdvės valstybėse narėse galiojančių teisinių normų, taip keldama tiesioginę grėsmę viešajai tvarkai, viešajam saugumui ir bendruomenės interesams. Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose. Šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.

2026 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti pareiškėjos rašytiniai paaiškinimai dėl atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų teiginių. Pareiškėjos manymu, atsakovo atsiliepimas nepaneigia jo pozicijos pasikeitimo chronologijos, atsakovas nepagrįstai vadovaujasi sankcijų pažeidimų, kuris galutiniu muitinės nutarimu nebuvo nustatytas. Be to, net ir pagrįsta grėsmė gyvenant Lietuvoje savaime nepateisina atskiro draudimo asmeniui atvykti. Pareiškėja akcentuoja ir tai, kad jos sudaryta santuoka patvirtina iki Sprendimo priėmimo egzistavusių šeimos santykių realumą ir tęstinį atsakovo pritaikytų priemonių poveikį. Pareiškėjos vertinimu, atsakovo atsiliepimas (kuriame buvo suformuoti nauji argumentai, nenurodyti Sprendime) patvirtina, kad perspėjimo į SIS įvedimas nebuvo pagrįstas savarankišku proporcingumo vertinimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 18 mėnesių (1,5 metų) nuo sprendimo priėmimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą pareiškėjai perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 18 mėnesių (1,5 metų) nuo sprendimo priėmimo dienos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSAT išvadą, priėmė skundžiamą Sprendimą. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, kadangi ji buvo nubausta už penkis administracinius nusižengimus, vienas iš kurių – už kontrabandą. Pareiškėja per Lietuvos Respublikos sieną gabeno kovinius šaltuosius ginklus (peilius) su SSRS atributika ir tai siekė nuslėpti. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos elgesys atskleidžia nuolatinę teisės normų nepaisymo tendenciją, sistemingą visuomenės taisyklių ignoravimą ir negebėjimą prisitaikyti prie bendruomenės normų. Pakartotinis teisės pažeidimų pobūdis leidžia pagrįstai manyti, kad ji ir ateityje gali nesilaikyti Lietuvos Respublikoje bei kitose Šengeno erdvės valstybėse narėse galiojančių teisinių normų, taip keldama tiesioginę grėsmę viešajai tvarkai, viešajam saugumui ir bendruomenės interesams.

Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo argumentams ir pareiškėjos skundą dėl minėto Sprendimo panaikinimo atmetė. Teismo vertinimu, Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas, motyvuotas ir proporcingas.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjos manymu, teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, įrodymus ir pareiškėjos argumentus. Pareiškėja tvirtina, kad jai pritaikyti draudimai yra nepagrįsti, be kita ko, atsižvelgus į atsakovo atstovo kitoje byloje išsakytus teiginius. Atsakovo atstovas iš esmės nurodė, kad pareiškėjai bus taikomi draudimai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę dėl to, kad ji nusprendė skųsti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo jai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjos manymu, jos padaryti pažeidimai nepatvirtina sistemingos grėsmės viešajai tvarkai, kuri byloje buvo apskritai neįrodyta. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su Lietuvos piliečiu, o jos dukra gyvena ir studijuoja Lietuvoje, taip pat liko neįvertinti ir kiti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjos manymu, teismas taip pat vadovavosi 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1987/2006, kuris ginčo metu negaliojo. Taip pat teismas neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus, kad jai buvo nepagrįstai uždrausta atvykti į Šengeno erdvę, be kita ko, kadangi nebuvo atliktas šio draudimo proporcingumo vertinimas, t. y. nenustatyta, kodėl nagrinėjamas atvejis yra pakankamai adekvatus, reikšmingas ir svarbus perspėjimui SIS įvesti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei aplinkybių, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, nei sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir VSAT, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktas nustato, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka šioje tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktu, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 p.); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 p.). Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktyje numatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta šios tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024).

Aiškindamas galimos grėsmės viešajai tvarkai sąvoką analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad formuluotė „<...> „gali kelti grėsmę viešajai tvarkai“, turi būti aiškinamos plačiau, nes, visų pirma, gali apimti ir potencialią grėsmę viešajai tvarkai. Nuoroda į galimą (potencialią) grėsmę viešajai tvarkai <...>, nereikalauja baudžiamojoje teisėje taikomų įrodinėjimo standartų, tačiau bet kuriuo atveju reiškia, kad kompetentingos institucijos turi neprieštaringų, objektyvių ir tikslių duomenų, patvirtinančiųjų jų įtarimus dėl galimos grėsmės viešajai tvarkai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019; 2024 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1516-552/2024).

Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo, t. y. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3262-602/2019).

Akcentuotinos ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos nuostatos, kad „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų <...>.“ (28 str.); įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (7 str. 3 d.).

Vadinasi, kiekvieno Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančio žmogaus konstitucinė pareiga – laikytis, be kita ko, Lietuvos Respublikos įstatymų, įskaitant tuos, kuriais užtikrinami Lietuvos Respublikos prisiimti įsipareigojimai atitinkamų tarptautinių sankcijų srityje. Tokios pareigos nevykdymas negali būti pateisinamas įstatymų nežinojimu.

Be to, pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva.

Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus duomenis atsakovo pareiškėjai pritaikyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 1,5 metų aspektu, konstatuoja, kad pareiškėjos naudai vertintina tai, kad ji Lietuvos Respublikoje turi šeiminių ryšių – byloje nepaneigta, kad pareiškėja sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu, Lietuvoje taip pat studijuoja jos pilnametė dukra.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 str. 4 d.); viešoji tvarka ir valstybės saugumas (94 str. 1 d.); teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimas (135 str. 1 d.); visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų laikymasis (135 str. 1 d.); šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsauga (38 str. 1, 2 d.); Konstitucijos vientisumas (6 str. 1 d.).

Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1713-1188/2023 ir 2025 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1190-1188/2025.

Vadinasi, vertinant Sprendimo dalies dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumą esminę reikšmę turi, be kita ko, pusiausvyra tarp šeimos teisių ir teisėtų interesų ir viešosios tvarkos užtikrinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja penkis kartus buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, t. y. bausta už padarytus penkis administracinius nusižengimus. Nors didesnė jų dalis (keturi iš penkių) nagrinėjamu atveju sąlygiškai galėtų būti vertinami pareiškėjos naudai, kaip susiję su parkavimo tvarkos pažeidimais, t. y. transporto priemonės stovėjimu ir vietinės rinkliavos mokėjimu, ir todėl savaime nesudarantys pakankamo pagrindo atsakovui uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 1,5 metų, tačiau dar vienas administracinis nusižengimas, kuriuo mėginta įvežti iš Baltarusijos nedeklaruotus ir nuo muitinės kontrolės paslėptus 29 peilius su SSSR simbolika (penkiakampe žvaigžde su pjautuvu ir kūju; ant peilių dėklo – SSRS herbo motyvai), minėtų kitų administracinių nusižengimų kontekste neabejotinai sudarė rimtą ir pakankamą faktinį bei teisinį pagrindą atsakovui, atsižvelgusį į gautą VSAT išvadą, taikyti minėtą negatyvaus poveikio priemonę 1,5 metams.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teisės pažeidimo – kontrabandos – pobūdis ir specifika kelia grėsmė viešajai tvarkai bei visuomenei ir šioje byloje jo pavojingumas negali būti paneigtas ar sumenkintas. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjos akcentuojamos aplinkybės, kad ji dėl padaryto pažeidimo gailėjosi ir tai muitinės pareigūnų buvo pripažinta atsakomybe lengvinančia aplinkybe, kad už šį pažeidimą buvo paskirta minimali bauda, o kartu ir argumentai, kad ji peilių su sovietine simbolika neapžiūrėjo, kadangi nagrinėjamu atveju padarytas pažeidimas vertinamas ne administracinių nusižengimų, tačiau pareiškėjos keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei aspektu.

Dėl apeliantės argumentų, kad byloje nenustatytas pareiškėjos siekis gabentais peiliais skleisti SSRS ideologiją ir propaguoti totalitarinį režimą ar panaudoti peilius smurtui arba perduoti juos grėsmę keliantiems asmenims, pažymėtina, kad tokios aplinkybės nesudaro pagrindo paneigti pareiškėjai priskirtinu minėtų daiktų įvežimo mėginimu sukeltos rimtos grėsmės viešai tvarkai ir visuomenei visų užsienietės neteisėtų veikų Lietuvos Respublikoje kontekste.

Dėl apeliantės argumentų, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino daiktų kontrabanda sukeltos grėsmės epizodą tarptautinių sankcijų kontekste, pažymėtina, kad įstatymų ar jais užtikrinamų tarptautinių sankcijų nežinojimas, kaip minėta, neatleidžia nuo atsakomybės. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas turėjo kompetenciją bei diskreciją vertinti pareiškėjos neteisėtą veiką, kuria mėginta įvežti 29 peilius ir jų dėklus su SSRS simbolika, tarptautinių sankcijų aspektu ir ne epizodo, bet visų užsienietės Lietuvos Respublikoje padarytų administracinių nusižengimų kontekste.

Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje yra pakankamai svarūs, tačiau šiuo konkrečiu atveju jie neatsveria viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo intereso, kuriam apsaugoti atsakovas pagrįstai ir proporcingai pritaikė draudimą pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 1,5 metų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas į SIS įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1,5 metų, pažymi, kad duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus (NAS

taisyklių 15 p.).

SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalis a) punktas nustato, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. To pačio straipsnio 2 dalis nustato, kad situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a) punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Vadinasi, ginčijamame atsakovo Sprendime ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime turėjo būti išsamiai įvertinta, ar pareiškėjos padarytų penkių administracinių nusižengimų visuma, kurioje keturi transporto priemonės parkavimo tvarkos pažeidimai ir vienas minėtų peilių su SSRS simbolika kontrabanda pasireiškiantis administracinis nusižengimas, yra tokia grėsminga viešajai tvarkai ne tik Lietuvos Respublikoje, kad būtina ir proporcinga papildomai įtraukti į SIS pareiškėjai skirtą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje 1,5 metų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (SIS). Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir panašiai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

Teisėjų kolegija vertina, kad ginčijamame atsakovo Sprendime ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra tinkamai įvertinta, kad pareiškėjos padarytas Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai neabejotinas grėsmingas administracinis nusižengimas, kuriuo iš Baltarusijos bandyta įvežti nedeklaruotus ir nuo muitinės patikros paslėptus 29 peilius ir jų įdėklus su SSRS simbolika, nei izoliuotai, nei vertinant kartu su kitais keturiais pareiškėjos padarytais administraciniais nusižengimais Lietuvos Respublikoje, nesudaro tokios itin rimtos grėsmės Šengeno valstybėms, kad dėl to būtų būtina ir proporcinga papildomai įtraukti į SIS pareiškėjai skirtą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje 1,5 metų, tuo užkertant galimybę pareiškėjos šeimai susitikti Šengeno valstybėje minėtu laikotarpiu. Taigi Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą būtinumo dėl pareiškėjos proporcingumo, pagrįsto jos individualiu vertinimu, kuris apimtų trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu taip pat priėjo nepagrįstų išvadų, kadangi nevertino tiek pareiškėjos šeiminių aplinkybių, tiek jos padarytų nusižengimų pavojingumo aptariamos priemonės taikymo proporcingumo aspektu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimo dalis, kuria atsakovas įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi iki 2027 m. spalio 14 d., yra neproporcinga, todėl naikintina.

Likusieji ginčo šalių argumentai nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų, todėl plačiau dėl kiekvieno iš jų nepasisakoma.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti ginčijamo atsakovo Sprendimo dalį, kuria buvo įtrauktas perspėjimas į SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi iki 2027 m. spalio 14 d., paliekant nepakeistą kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Pareiškėja taip pat prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų (atitinkamos jų dalies) atlyginimą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

Pareiškėja pirmosios instancijos teisme prašė atlyginti 1 500 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme byloje dėl Sprendimo panaikinimo. Patirtų išlaidų realumą patvirtina 2026 m. balandžio 16 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 632 ir 2026 m. balandžio 18 d. banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja skunde prašė panaikinti Sprendimą, kuriuo: 1) jai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. spalio 14 d.; 2) į Šengeno informacinę sistemą buvo įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi.

Šia nutartimi teisėjų kolegija pripažino pagrįsta skundo dalį, kuria prašyta panaikinti Sprendimo dalį dėl draudimo atvykti į Šengeno erdvę. Todėl laikoma, kad teismas patenkino ½ pareiškėjos skundo (tais pačiais argumentais vertintina, kad patenkinta analogiška apeliacinio skundo dalis).

Atitinkamai pareiškėjai galėtų būti atlyginta 750 Eur (1 500 Eur / 2) už bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėja prašo priteisti 1 000 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Patirtų išlaidų realumą patvirtina 2026 m. liepos 28 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 657 bei du 2026 m. liepos 29 d. banko patvirtinimai apie lėšų įskaitymą (po 550 ir 450 Eur). Kadangi, kaip minėta, buvo patenkinta pusė pareiškėjos apeliacinio skundo, jai galėtų būti priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už procesą pirmosios instancijos ir apeliaciniame teisme – 1 250 Eur (500 + 750 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios priteistinos sumos už skundo ir apeliacinio skundo parengimą, todėl, papildomai atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, prašymas tenkinamas ir pareiškėjai iš atsakovo priteisiama 1 250 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) (ankstesnė pavardė (duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 16 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 26S79890 2 punktą, kuriuo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 18 mėnesių (1.5 metų).

Kitą Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai (duomenys neskelbtini) (ankstesnė pavardė (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 250 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasEgidijus ŠileikisVirginija Volskienė