- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-02
- Bylos Nr.
- eA-504-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00004-2024-5
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Iveta Pelienė (pran.)
- Pareiškėjas
- UAB Vingės terminalas
- Atsakovas
- Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinė muitinė, UAB „Ekskomisarų biuras", OOO „Visma-V“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus teritorinė muitinė, uždaroji akcinė bendrovė „Ekskomisarų biuras“ ir OOO „Visma-V“) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vingės terminalas“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1AE-580 (toliau – ir Departamento sprendimas) ir Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM, muitinė) 2017 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 18KP-16-15 (toliau – ir Vilniaus TM sprendimas) bei perduoti pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. birželio 8 d. Vilniaus TM krovinių poste „Savanoriai“ prekei – vandens pypkių tabakas (24 vietos, 20 773 kg) (toliau – ir prekė, krovinys) įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal tranzito lydintįjį dokumentą T1 Nr. 16LTVR1000151236D9 (toliau – ir Deklaracija), o iki paskirties muitinės įstaigos krovinį lydėjo UAB „Ekskomisarų biuras“ (toliau – ir Biuras) apsaugos darbuotojai. 2016 m. birželio 10 d. paskirties įstaigoje (LV000722) Latvijos Respublikos muitinės Terechovo kontrolės poste (toliau – ir Terechovo MKP) Nacionalinės tranzito kontrolės sistemoje (toliau – ir NTKS) užfiksuotas krovinio atvykimas ir paskirties muitinės įstaigos pareigūno spaudu pažymėta Deklaracija su įrašu „Alternative Proof“ ir žyma „Atbilst“ („Atitinka“). Vilniaus TM, iš paskirties muitinės įstaigos per nustatytą terminą NTKS priemonėmis negavusi tikrinimo rezultatų, pradėjo tyrimą ir 2016 m. birželio 21 d. išsiuntė prašymą paskirties muitinės įstaigai, į kurį atsakymas nebuvo gautas. Vilniaus TM 2016 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. (8.1/07)-2V-13245 pakartotinai išsiuntė paklausimą Latvijos Respublikos muitinės administracijai, į kurį atsakymas taip pat negautas. Latvijos Respublikos muitinė 2016 m. rugpjūčio 26 d. NTKS priemonėmis pervedė tranzito Deklaraciją į būseną „Laukiama sprendimo“ (tikrinimo rezultato kodas „BĮ“), nurodydama, kad vietoj tranzito Deklaracijoje deklaruoto 20 773 kg vandens pypkių tabako paskirties muitinės įstaigai buvo pateikta tik 12 kg šios prekės, todėl Latvijos Respublikos muitinės policijos valdyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl akcizais apmokestinamų prekių neišvežimo iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) muitų teritorijos. Vilniaus TM 2016 m. spalio 11 d. raštu Nr. (8.1/16)-2V-16262 dar kartą kreipėsi į Latvijos Respublikos muitinės administraciją, prašydama informuoti, ar ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog tranzitu gabentas vandens pypkių tabakas iš transporto priemonės galėjo būti iškrautas Latvijos muitų teritorijoje. 2016 m. lapkričio 15 d. buvo gautas Latvijos Respublikos muitinės administracijos atsakymas Nr. 27.20.2-2/18631, kuriame nurodyta, kad į paskirties muitinės įstaigą krovinys atvyko su nepažeista muitinės plomba. Vilniaus TM 2016 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. (8.1/16)-2V-19713 papildomai kreipėsi į Latvijos Respublikos muitinės administraciją su prašymu pateikti vairuotojo paaiškinimus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei pateikė paklausimą dėl alternatyviojo dokumento – Deklaracijos su paskirties įstaigos (LV000722) muitinės pareigūno spaudu, parašu ir žyma „Atbilst“ tikrumo. Atsakymas dėl alternatyviojo dokumento tikrumo nebuvo pateiktas, o Latvijos Respublikos muitinės policijos valdyba 2017 m. sausio 3 d. informavo, jog ikiteisminis tyrimas dar tęsiamas ir kad visi procesiniai dokumentai yra konfidencialūs.
Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00423-16 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalį (didelės vertės turto vagystė), 200 straipsnio 1 dalį (neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos) ir 228 straipsnio 1 dalį (įgaliojimų viršijimas), nustačius, jog krovinys buvo išgabentas iš Lietuvos Respublikos. Vilniaus apygardos prokuratūra nustatė, kad „2016 m. birželio 7 d. apie 14.20 val., terminale (duomenys neskelbtini), į automobilį „Volvo“, v/n (duomenys neskelbtini) tikrai buvo pakrautas akcizais apmokestinamų prekių krovinys – 20 733 kg vandens pypkių tabako. <...> Lydimo krovinio nebuvo galima sukeisti ir fiziškai perkrauti per laiką, nuvažiuotą nuo Minsko pl., Vilniuje, iki Smėlynės pasienio posto <...> esant patvirtintai aplinkybei, kad akcizais apmokestinamos prekės į nurodytą krovininį automobilį tikrai buvo pakrautos, darytina išvada, kad minėtu laikotarpiu krovininiam automobiliui niekur nestojant, krovinio sukeitimas nebuvo įmanomas, todėl konstatuotina, kad akcizais apmokestinamos prekės iš Lietuvos Respublikos buvo išvežtos“. Tačiau Vilniaus TM, įvertinusi tyrimo metu surinktą informaciją, ginčijamu Vilniaus TM sprendimu už tinkamai neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal Deklaraciją, solidariems skolininkams UAB „Vingės terminalas“, t. y. tranzito procedūros vykdytojai, ir OOO „Visma-V“ – vežėjui, įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 539 135 Eur muito, 454 635 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 905 988 Eur akcizo, 6 257 Eur muito delspinigių, 28 642 Eur PVM delspinigių, 57 077 Eur akcizo delspinigių bei skyrė 189 977 Eur baudą. Pareiškėjas dėl Vilniaus TM sprendimo pateikė skundą Departamentui, kuris įvertinęs tai, jog Latvijos Respublikoje pagal pareiškėjo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 1A-71 sustabdė skundo nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis sprendimas minėtoje baudžiamojoje byloje. Latvijos Respublikos pajamų tarnybos muitinės valdyba 2018 m. liepos 13 d. pateikė 2018 m. kovo 30 d. sprendimą dėl baudžiamojo proceso nutraukimo. Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą buvo padaryta išvada, kad greičiausiai krovinys apskritai nebuvo pristatytas į Latvijos Respublikos teritoriją, nes iš pat pradžių jis nebuvo pakrautas į transporto priemonę pareiškėjo krovimo vietoje. Departamentas, įvertinęs tai, kad Lietuvos Respublikoje taip pat atliekamas ikiteisminis tyrimas, 2018 m. spalio 30 d. surašė sprendimą Nr. 1A-381, kuriuo pareiškėjo skundo nagrinėjimą sustabdė iki galutinio sprendimo minėtame ikiteisminiame tyrime priėmimo. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2023 m. gegužės 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas, nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens. Tyrime iš apklaustų liudytojų parodymų ir ištirtų įrodymų nebuvo galima nustatyti, kad krovinys nebuvo pakrautas ir išvežtas iš Lietuvos Respublikos. Nepaisant to, Departamentas atnaujino pareiškėjo skundo nagrinėjimą ir ginčijamu Departamento sprendimu skundo netenkino, patvirtindamas Vilniaus TM sprendimą.
Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra konsorciumui „Vingės logistikos grupė“ priklausanti logistikos įmonė, teikianti sandėliavimo, logistikos ir muitinės tarpininkavimo paslaugas. Šiuo atveju pareiškėjui taikoma atsakomybė už netinkamą muitinės tarpininko paslaugų teikimą, teigiant, kad jis neužbaigė ginčo prekių tranzito procedūros. Tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, jis įvykdė tranzito procedūros vykdytojo pareigas, t. y. tinkamai pateikė duomenis apie pakrautas prekes, ėmėsi priemonių užtikrinti saugų šių prekių vežimą per ES teritoriją ir pristatė krovinį į paskirties muitinės įstaigą, nepažeidęs muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių, taip pat pareiškėjas pateikė prekes bei visą būtiną informaciją paskirties muitinės įstaigai. Paskirties muitinės įstaiga laiku, t. y. iki 2016 m. birželio 12 d., išvykimo muitinės įstaigai Vilniaus TM nepateikė informacijos apie atvykusias prekes. Nepaisant to, kad krovinys į paskirties muitinės įstaigą atvyko su nepažeista plomba, t. y. tranzito vykdytojas tinkamai įvykdė savo pareigas tranzito procedūrai užbaigti, atlikus patikrinimą paaiškėjo, kad krovinys buvo kitos sudėties nei Deklaracijoje. Ikiteisminį tyrimą dėl prekių atliko tiek Latvijos Respublikos, tiek Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos, tačiau nepavyko nustatyti, kur ir kokiu būdu šios prekės buvo galbūt sukeistos. Vilniaus TM sprendė, kad tinkamai neužbaigus tranzito procedūros ginčo prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir išleistos į laisvą apyvartą. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo paimti prekių iš muitinės priežiūros, priešingai, būdamas atidus ir rūpestingas pareiškėjas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad nepakeisto pavidalo prekės būtų pateiktos paskirties muitinės įstaigai. Tai, kad ši pareiga buvo įvykdyta, patvirtina paskirties muitinės įstaigos pareigūno spaudu pažymėta Deklaracija su įrašu „Alternative Proof“ ir žyma „Atbilst“. Pasak pareiškėjo, aplinkybė, jog po krovinio su nepažeista muitinės plomba pristatymo ir perdavimo paskirties muitinės įstaigos pareigūnams buvo nustatytas prekių trūkumas, nepaneigia procedūros vykdytojo tinkamo pareigų įvykdymo fakto, nes reglamentavimas neįpareigoja pareiškėjo, kaip procedūros vykdytojo, užtikrinti, kad ir po prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai prekės ir toliau būtų jo saugomos. Be to, nei Lietuvos, nei Latvijos teisėsaugos institucijos nenustatė, kad pareiškėjas kokiu nors būdu būtų galėjęs žinoti apie galimą prekių praradimą, priešingai, pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su abiejų šalių institucijomis, siekdamas nustatyti įvykio aplinkybes.
Pareiškėjas akcentavo, kad jis pristatė paskirties muitinės įstaigai krovinį tokį, koks jis buvo deklaruotas Deklaracijoje, t. y. su nepažeista plomba, paskirties muitinės įstaiga krovinį priėmė, apie tai pažymėdama tranzito Deklaracijoje, todėl pareiškėjas mano, kad jis įvykdė jam priskirtas pareigas pagal išorinio tranzito procedūrą reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjo teigimu, krovinio patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog turinys neatitinka Deklaracijos aprašo, o plombavimo trosas galbūt pažeistas, vyko ne iš karto po to, kai pareiškėjas pateikė prekes paskirties muitinės įstaigai ir gavo atitinkamą patvirtinimą, t. y. šiuo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo procedūros vykdytojas ir jokia atsakomybė jam negali būti taikoma, nes tranzito procedūrą jis jau buvo užbaigęs. Tiek Vilniaus TM, tiek Departamentas pripažino, jog pareiškėjas neprisidėjo prie galbūt padaryto procedūros vykdytojo pareigų pažeidimo, nedalyvavo paimant ginčo prekes iš muitinės priežiūros ir veikė sąžiningai. Net jeigu ginčo tranzito procedūra būtų pripažinta kaip tinkamai neužbaigta, tai būtų ne dėl pareiškėjo netinkamo pareigų vykdymo, nes krovinys pasiekė paskirties muitinės įstaigą, buvo gautas tai patvirtinantis dokumentas ir tik vėliau paaiškėjo, kad krovinyje yra ne visos deklaruotos prekės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus TM pareikalavus jis (pareiškėjas) pateikė paskirties muitinės įstaigos patvirtintą dokumentą – Deklaraciją, kurioje paskirties muitinės įstaigos pareigūnas savo parašu ir muitinės antspaudu patvirtino, jog paskirties muitinės įstaigą pasiekęs krovinys atitinka Deklaracijoje nurodytą krovinį. Toks dokumentas atitinka 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 312 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą alternatyvų dokumentą ir yra tinkamas įrodymas tranzito procedūrą pripažinti užbaigta. Deklaraciją su originalia paskirties muitinės pareigūno žyma turi krovinio palydos ir saugojimo paslaugas teikęs Biuras. Pareiškėjas, vykdydamas tokio pobūdžio tranzito procedūras, visada turėdavo tik alternatyvių dokumentų kopijas, kaip įrodymus, kad tranzito procedūra yra užbaigta, o dokumento kopijos klastojimo fakto teisėsauga nenustatė.
Pareiškėjos vertinimu, Biuras turi būti pripažintas solidariu skolininku, nes pareiškėjas įrodinėja, kad jis nepaėmė prekių iš muitinės priežiūros, o, priešingai, užtikrino tinkamą šių prekių gabenimą iš išvykimo į paskirties muitinės įstaigą, elgėsi itin rūpestingai ir atsakingai, nes perduodamas krovinį vežti pasitelkė profesionalias specializuotas krovinių palydos ir saugojimo paslaugas teikiantį subjektą UAB „Ekskomisarų biuras“. Tuo atveju, jei pareiškėjas, kaip tranzito procedūros vykdytojas, gali būti pripažįstamas skolininku vien konstatavus prekių nepristatymo paskirties muitinės įstaigai faktą, kartu skolininkais turėtų būti pripažįstami ir kiti prekių tranzite dalyvavę asmenys. Biuras atitinka visas 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir SMK), 79 straipsnio 3 dalies b punkte nustatytas sąlygas. Biuras, užtikrinęs krovinio lydėjimą, buvo atsakingas už dalies tranzito vykdytojo pareigų tinkamą įvykdymą ir ginčijamų prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai bei prekių pristatymą patvirtinančių dokumentų pareiškėjui grąžinimą. Pareiškėjo teigimu, argumentas, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nenustatė asmenų, neteisėtai paėmusių ginčo prekes, todėl nėra pagrindo pripažinti Biurą skolininku, yra nepagrįstas, nes ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai apskritai nenustatė asmenų, galbūt prisidėjusių prie prekių dingimo, ir tyrimą sustabdė.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos patvirtino, jog ginčo prekės buvo tinkamai pakrautos pareiškėjo terminale, jame buvo išduoti reikalingi tranzito dokumentai, Vilniaus TM pareigūnas užplombavo krovinį ir krovinys su nepažeista plomba pasiekė paskirties muitinės įstaigą. Pareiškėjo terminale krovinys iki išvykimo buvo saugomas ir nebuvo galimybių jį sukeisti, krovinys per Lietuvos Respubliką pervažiavo per protingą laiką, nepareikalavusį daugiau laiko sąnaudų nei įprastai būtų galima tikėtis, ir tik Latvijos Respublikos teritorijoje dėl iki šiol nenustatytų priežasčių buvo laikomas porą dienų, t. y. nuo 2016 m. birželio 8 d., kai atvyko į Latvijos Respublikos teritoriją, iki 2016 m. birželio 10 d., kai prekės buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigos kontrolei. Pareiškėjo vertinimu, skolos atsiradimą lemiantys veiksniai neabejotinai įvyko Latvijos Respublikoje, t. y. krovinys atvyko į šią valstybę narę, šios valstybės muitinės įstaiga išdavė alternatyvų dokumentą, patvirtinantį tranzito procedūros užbaigimą, ir tik atlikus krovinio patikrinimą paaiškėjo, kad krovinys yra ne tas, kuris buvo nurodytas Deklaracijoje. Šiuo atveju būtent Latvijos kompetentingos institucijos vengė tinkamai bendradarbiauti tiek su pareiškėju, tiek su Vilniaus TM, siekiant išsiaiškinti skolos atsiradimo aplinkybes. Latvijos Respublikos ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos rėmėsi tik nepagrįstomis prielaidomis, teigdamos, kad prekės galbūt nebuvo pakrautos Lietuvos Respublikos teritorijoje, nors Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos nustatė priešingas aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, kad mokestinę prievolę galbūt lėmę veiksniai kilo ne Lietuvos Respublikos, o Latvijos Respublikos teritorijoje, pareiškėjas mano, kad būtent ši valstybė yra kompetentinga spręsti klausimą dėl skolos muitinei atsiradimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus TM nepagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą, pareiškėjui nepateikus pardavimo eksportui į Sąjungos muitų teritoriją dokumentų. Pareiškėjo vertinimu, tai yra perteklinis reikalavimas, nes pareiškėjas neturėjo tikslo įvežti prekių į Sąjungos teritoriją, taip pat pareiškėjas pateikė faktinę prekės kainą pagrindžiantį dokumentą – pardavimo į paskirties valstybę sąskaitą. Muitinės reikalavimas pateikti pardavimo eksportui į Sąjungos muitų teritoriją dokumentus nepatenka į SMK 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių prekei gali būti netaikoma sandorio vertė, taikymo sritį, o ir pati muitinė neprašė patikslinti faktiškai sumokėtos už prekę kainos. Tranzito procedūrai deklaruotas vandens pypkių tabakas į Bendrovės prekių saugojimo vietą atvyko 2016 m. balandžio 6 d. ir 2016 m. balandžio 22 d. iš Jungtinių Arabų Emyratų. Šias prekes įsigijo bendrovė OOO „Vesto Lain“, kuri prekėms esant Sąjungos muitų teritorijoje pardavė įmonei „CARTEN Projects“ LTD, o pastaroji tą pačią dieną prekes perpardavė S. V. S. (Kirgizijos Respublika). Pasak pareiškėjo, paskutinis prekių pardavimas įvyko prekėms jau esant Sąjungos muitų teritorijoje, todėl ginčo prekių muitinė vertė turėjo būti nustatoma pagal paskutinio prekių pardavimo į Sąjungos muitų teritoriją sandorio vertę. Vilniaus TM netaikė sandorio vertės metodo ginčijamų prekių vertei apskaičiuoti, neatsižvelgdama į tai, kad paskutinis prekių pardavimo sandoris buvo sudarytas Sąjungos teritorijoje. Vilniaus TM galėjo paprašyti pareiškėjo pateikti papildomus duomens, galinčius pagrįsti šio muitinės vertės metodo taikymą ar kito alternatyvaus metodo taikymą, tačiau ji neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam. Vilniaus TM nepagrindė, pagal kokius duomenis ji apskaičiavo tariamą ginčijamų prekių vertę, o pareiškėjui paprašius šiuos duomenis patikslinti, atsakė, kad informacija yra konfidenciali.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad taikant SMK 79 straipsnyje nustatytą atsakomybę nereiškia, jog automatiškai turi būti nustatyta ir PVM prievolė, nes PVM skaičiuojamas vertinant ne SMK nustatytas procedūras ir įrodymus, o nustačius realų pagrindą, kad prekė yra išleista į apyvartą Sąjungos teritorijoje. Nustačius, kad pareiškėjas galbūt netinkamai vykdė tranzito vykdytojo pareigas, dar nereiškia, jog prekės buvo išleistos į ekonominę apyvartą Sąjungos teritorijoje. Net ir konstatavus, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir išleistos į laisvą apyvartą, tokie veiksmai būtų atlikti Latvijos Respublikos teritorijoje, todėl Vilniaus TM išvada apmokestinti iš Lietuvos Respublikos išgabentas prekes PVM mokesčiu yra nepagrįsta, nes nebuvo įvykdytos importo PVM taikymo sąlygos – tranzitu gabenta prekė nepateko į Lietuvos Respublikos ekonominę apyvartą. Taip pat Vilniaus TM neturėjo teisės apskaičiuoti akcizo mokesčio, nes ginčijamos prekės nepateko į ekonominę apyvartą Lietuvoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Deklaracija buvo pateikta pareiškėjo vardu, kuriam ir kilo pareiga įvykdyti prievoles, keliamas procedūros vykdytojui. Procedūros įvykdymo aspektu nėra svarbu tai, kas neįvykdė ar kitaip nesilaikė atitinkamų SMK ir kituose teisės aktuose išdėstytų reikalavimų, tinkamam procedūros įvykdymui neturi įtakos ir tai, kas atliko reikiamus veiksmus. Pareiškėjas pateikė muitinei Deklaraciją, pažymėtą muitinės spaudu, pareigūno parašu, data bei įrašu „Atitinka“. Šis dokumentas nėra nei originalas, nei Latvijos Respublikos muitinės patvirtinta kopija, todėl vertintina, kad toks dokumentas negali būti laikomas alternatyviu tranzito procedūros užbaigimo įrodymu, numatytu Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje. Pareiga pateikti atitinkamus tranzito procedūros įrodymus nustatyta ne muitinei, o būtent procedūros vykdytojui, nagrinėjamu atveju – pareiškėjui. Šiuo atveju nebuvo pateikta tinkamų dokumentinių įrodymų, kurie būtų pripažįstami tranzito procedūros užbaigimo įrodymu.
Atsakovas akcentavo, kad aplinkybę dėl ginčo prekių nepateikimo paskirties muitinės įstaigai patvirtino Latvijos muitinė 2017 m. vasario 22 d. rašte Nr. 27.20.1-2/2853 nurodžiusi, jog paskirties muitinės įstaigoje buvo pateikta tik 12 kg ginčo prekės (iš 16 728 kg deklaruoto svorio), o transporto priemonėje, gabenusioje krovinį, buvo rastos nedeklaruotos prekės – grindinio akmenys ir skardinės su skaidriu skysčiu. Tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, o remiantis SMK nuostatomis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika – net ir esant trečiųjų asmenų sukčiavimui ar kitai neteisėtai veiklai, tranzito procedūros vykdytojas vis tiek atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei.
Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei. Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nenustatė asmenų, neteisėtai paėmusių ginčo prekes iš muitinės priežiūros, o byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti skolininku Biurą ar šios bendrovės darbuotojus. Pareiškėją ir Biurą siejo civiliniai sutartiniai santykiai, kuriuos sudarant muitinė nedalyvavo, taigi bet kokie ginčai dėl saugos paslaugų sutarties nevykdymo turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, o ne mokestinio ginčo byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog muitinė ginčo prekių muitinę vertę privalėjo nustatyti, atsižvelgdama į sandorio, sudaryto tarp įmonės „Carten Project LTD“ ir Kirgizijos Respublikos piliečio, vertę. Minėtas sandoris nebuvo skirtas prekių pardavimui į Sąjungos muitų teritoriją, todėl Vilniaus TM ginčo prekių muitinę vertę pagrįstai apskaičiavo, remdamasi Departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje sukauptais duomenimis. Ginčo krovinys niekada nebuvo pateiktas paskirties muitinės įstaigai, taip pat nebuvo pateikta įrodymų apie prekių išgabenimą iš Sąjungos muitų teritorijos, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog šios prekės pateko į laisvą apyvartą, o tai lemia apmokestinimą atitinkamais importo mokesčiais.
Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjas turi būti atleistas nuo mokestinės atsakomybės, vadovaujantis SMK 120 straipsniu ir 124 straipsnio 7 dalimi, nes jis (pareiškėjas) neįvykdė tranzito procedūros vykdytojui keliamų reikalavimų – pristatyti muitinės priežiūroje buvusį krovinį į paskirties muitinės įstaigą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad muitinio tranzito procedūra, vykdyta pagal Deklaraciją, nebuvo tinkamai užbaigta ir procedūros vykdytojo įsipareigojimai nebuvo įvykdyti. Prekių, kurios buvo deklaruotos išvykimo muitinės įstaigoje, pateikimas paskirties muitinės įstaigai, t. y. Latvijos Respublikos muitinės Terechovo MKP (LV000722) postui, nebuvo patvirtintas. Priešingai, Latvijos muitinės administracija informavo, kad vietoj Deklaracijoje deklaruoto 20 773 kg vandens pypkių tabako, paskirties muitinės įstaigai buvo pateikta tik 12 kg šios prekės, o vietoj trūkstamo vandens pypkių tabako kiekio rastos kitos prekės. Pareiškėjo keliama prielaida, kad prekės iš muitinės priežiūros buvo paimtos Latvijos muitų teritorijoje Latvijos atsakingų institucijų, nebuvo patvirtinta. Taip pat nustatyta, kad įformintos Sąjungos tranzito procedūros užbaigimas nebuvo patvirtintas leistinais alternatyviais įrodymais, kadangi SMK 312 straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nesant įrodymų apie tinkamą tranzito procedūros užbaigimą, darytina išvada, kad prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir joms nustojo būti taikoma išorinio Sąjungos tranzito procedūra. Kadangi Sąjungos tranzito procedūra iki nustatyto termino (2016 m. birželio 12 d.) nebuvo įvykdyta, Vilniaus TM skolos atsiradimo data laiko kitą dieną po tranzito procedūros įvykdymo termino pabaigos, t. y. 2016 m. birželio 13 d. Tyrimo metu nustatyta, kad procedūros vykdytojas – pareiškėjas, laikomas skolininku pagal SMK 79 straipsnio 3 dalies a punktą, o pagal b punktą solidariu skolininku laikomas vežėjas OOO „Visma-V“. Kadangi su Deklaracija gabentoms prekėms nebuvo pateikti pardavimo į Sąjungą dokumentai, todėl jų muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad skolininku turėjo būti pripažintas ir ginčo krovinį lydėjęs Biuras, nurodė, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima šią įmonę pripažinti skolininku muitinei.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ekskomisarų biuras“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Biuras nebuvo tranzito procedūros vykdytojas, vežėjas, prekių saugotojas, prekių gavėjas ar atstovas muitinėje, taip pat Biuras neturėjo jokio statuso muitinės / tranzito procedūrose. Biuras niekada neturėjo įsipareigojimų, susijusių su tranzito procedūros įvykdymu, o lydėdamas pareiškėjo siunčiamus krovinius neturėjo teisės ar pareigos tikrinti jų turinio, nedalyvaudavo pakrovimo procese ir netikrindavo pakrautų krovinių turinio atitikimo krovinių siuntimo dokumentuose nurodytam turiniui. Nei Vilniaus TM, nei Departamentas nenustatė, kad Biuras būtų turėjęs kokių nors pareigų muitinės / tranzito procedūrose, taip pat nė vieno ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, jog Biuras būtų kaip nors susijęs su prekių dingimu. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, Biuras neatitinka SMK 79 straipsnio 3 dalies b punkto sąlygų. Biuras, siekdamas kovoti su sukčiavimu, pats kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir aktyviai su jomis bendradarbiavo tiriant nusikalstamas veikas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Biuro iš vairuotojo ir kito asmens, kuris veikė kaip pareiškėjo atstovas Latvijos muitinėje, gautame krovinio tranzito / saugumo lydimajame dokumente (alternatyvios deklaracijos kopijoje) yra visi Įgyvendinimo reglamente nurodyti patvirtinimo rekvizitai, o analogiškai užpildytos alternatyviosios deklaracijos tų pačių asmenų būdavo pateikiamos Biurui, teikiant kitas palydos paslaugas pagal sutartį. Biuro palydos ekipažas gavo tinkamą įrodymą apie krovinio ir jo dokumentų perdavimą muitinės kontrolei – krovinio alternatyvios deklaracijos kopiją.
Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, šiuo atveju yra sąlygos taikyti SMK 120 straipsnyje nustatytą išimtį ir neišieškoti skolos muitinei iš pareiškėjo. Nei Vilniaus TM, nei Departamentas ar ikiteisminio tyrimo institucijos nenustatė, kad prekės būtų neteisėtai įvežtos į Lietuvos teritoriją ar būtent šioje teritorijoje paimtos iš muitinės priežiūros. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent Lietuvos Respublikoje kilo pareiga mokėti PVM ir akcizo mokestį.
Šalies argumentai
Pareiškėja pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) ar SMK 233 straipsnis gali būti plečiamai aiškinamas taip, kad tranzito procedūros vykdytojas įvykdo pareigą pristatyti prekes paskirties muitinės įstaigai, kai gauna šios įstaigos pareigūno galiojantį patvirtinimą, ir tranzito procedūra laikoma užbaigta, nepaisant to, kad vėliau paskirties muitinės įstaigos atlikto tikrinimo metu paaiškėja pristatytų prekių trūkumas?; 2) ar SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktas gali būti aiškinamas taip, kad importo skola išnyksta ir tuo atveju, kai prekės yra negrąžinamai prarastos dėl nenumatytų aplinkybių, ir tuo atveju, kai prekės neaiškiomis aplinkybėmis buvo prarastos po to, kai tranzito procedūros vykdytojas pateikė paskirties muitinės įstaigai prekes su nepažeista plomba?; 3) ar SMK 87 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama taip, kad skolos atsiradimą lėmusiais veiksmais laikytini ir tokie paskirties muitinės įstaigos veiksmai, kai paskirties muitinės įstaigos pareigūnui išdavus galiojantį patvirtinimą apie prekės pateikimą su nepažeista plomba, vėliau buvo nustatytas prekių trūkumas; ar galimas importo skolos atsiradimo vietos, nustatytos pagal SMK 87 straipsnio 2 dalį, automatinis sutapatinimas su PVM apmokestinimo vieta, nenustačius prekių išleidimo į Sąjungos ekonominę apyvartą fakto ir vietos?; 4) ar PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalis ir PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama taip, kad pagal jas importo PVM objektu ir prievolės apskaičiuoti importo PVM atsiradimo momentu gali būti laikomas atvejis, kai tranzito muitinės procedūros pagrindu gabentos prekės po jų pristatymo paskirties muitinės įstaigai ir perdavimo jos priežiūrai iš šios įstaigos buvo pavogtos, t. y. pašalintos iš muitinės priežiūros prieš muitinės procedūros vykdytojo valią?
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Vingės terminalas“ skundą.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, nurodė, kad už tinkamą Sąjungos tranzito procedūros vykdymą, visų pirma, atsakingas yra šios procedūros vykdytojas, o jo pareigos laikomos įvykdytomis ir tranzito procedūra užbaigta, kai prekės, kurioms įforminta tranzito procedūra, pristatomos paskirties muitinės įstaigai. Tinkamas tranzito procedūros vykdymas ir tinkamas procedūros vykdytojo pareigų atlikimas, lemiantis šios procedūros užbaigimą, pagal SMK nuostatas yra siejamas ne su tranzitu gabenamų prekių perdavimu gabenti vežėjui ar išgabenimu iš ES teritorijos, bet būtent su prekių pristatymu į paskirties muitinės įstaigą.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra tranzito procedūros vykdytojas, todėl, vadovaujantis SMK 233 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, jis atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių bei būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių, taip pat už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi.
Teismas akcentavo, kad byloje nustatyta, jog 2016 m. birželio 8 d. Vilniaus TM krovinių poste „Savanoriai“ prekėms buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal Deklaraciją. Iš byloje pateiktos Deklaracijos matyti, kad siuntėjas yra Bendrovė, prekių gavėjas – Kirgizijos Respublikos pilietis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei Vilniaus TM, nei Departamentui, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių dokumentų ar jų kopijų, nurodytų Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje, ir patvirtinančių tranzito procedūros užbaigimą. Bendrovė, kaip alternatyvų įrodymą, muitinei pateikė lydinčiojo dokumento – Deklaracijos su įrašu „Alternative Proof“ ir su paskirties įstaigos muitinės pareigūno spaudu, parašu ir žyma „Atbilst“ („Atitinka“) kopiją, kurią gavo iš Biuro apsaugos darbuotojų.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog Latvijos Respublikos muitinės administracija 2016 m. lapkričio 15 d. raštu patvirtino, kad į paskirties muitinės įstaigą krovinys atvyko su nepažeista muitinės plomba, tačiau Latvijos muitinei, 2016 m. birželio 10 d. užregistravus krovinio atvykimą ir pradėjus jo tikrinimą, nustatytas atvykusios transporto priemonės plombavimo lyno (troso) pažeidimas. Latvijos muitinė 2017 m. vasario 22 d. rašte Nr. 27.20.1-2/2853 nurodė, jog paskirties muitinės įstaigoje vietoj deklaruoto 20 773 kg vandens pypkių tabako kiekio muitinei buvo pateikta tik 12 kg, o patikrinimo metu rastos kitos prekės, t. y. grindinio akmenys (2 paletės) ir 792 skardinės po 20 litrų su skaidriu skysčiu (22 paletės). Taigi, paskirties muitinės įstaigai atstovaujanti Latvijos kompetentinga institucija, nepatvirtino tranzito procedūros tinkamo užbaigimo fakto, t. y. kompetentinga institucija pati paneigė prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai faktą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino, kad byloje pateikti duomenys sudaro pagrindą daryti išvadą, jog dokumentų ar jų kopijų, patvirtinančių tranzito procedūros tinkamą užbaigimą, pareiškėjas nepateikė, t. y. pareiškėjo pateikta Deklaracijos, pažymėtos muitinės spaudu, pareigūno parašu, data bei įrašu „Atitinka“, kopija neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse keliamų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek Vilniaus TM, remdamiesi tyrimo metu surinkta medžiaga, pagrįstai sprendė, jog Sąjungos tranzito procedūra, vykdyta pagal Deklaraciją, yra nebaigta, t. y. prekės nebuvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai. Šiuo atveju ne Sąjungos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir tuo pagrindu pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį atsirado importo skola muitinei, o pareiškėjas, būdamas tranzito procedūros vykdytojas, pagrįstai pripažintas skolininku muitinei (SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktas).
Teismas sprendė, kad Vilniaus TM pagrįstai solidariuoju skolininku pripažino vežėją, tačiau byloje esantys duomenys nepagrindžia pareiškėjo teiginių, jog ir Biuras turėtų būti įtrauktas kaip solidarus skolininkas. Biuras dokumentuose nėra įrašytas nei kaip prekių gavėjas, nei kaip kitas atsakingas asmuo, todėl Biuras neprisiėmė vykdyti jokių prievolių muitinei pagal muitų teisės aktus. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ginčo atveju prekių vežėjas pripažintas solidariu skolininku muitinei, neeliminuoja pačio tranzito procedūros vykdytojo, t. y. pareiškėjo, atsakomybės muitinei, tinkamai neužbaigus vykdytos išorinio tranzito procedūros.
Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į suformuotą ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pagal kurią, net ir esant trečiųjų asmenų sukčiavimui ar kitai neteisėtai veiklai, išorinio Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas vis tiek atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei, nes jo atsakomybė yra objektyvaus pobūdžio), yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas, neatsižvelgiant į tai, kokių pareigų paskirties muitinės įstaigos pareigūnai neatliko ar netinkamai atliko, pagrįstai ginčo situacijoje pripažintas skolininku muitinei. Šio ginčo atveju procedūros vykdytojo pareigos tinkamai užbaigti prekių muitinę procedūrą ir įvykdyti mokestinę prievolę nešalina kitų asmenų galbūt atlikti neteisėti veiksmai.
Teismas, pasisakydamas dėl sandorio vertės metodo taikymo, nurodė, kad muitinė, netaikydama sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo, vadovavosi tuo, jog su Deklaracija gabentoms prekėms nepateikti pardavimo į Sąjungą dokumentai. Vilniaus TM vadovavosi SMK 74 straipsnio 3 dalimi ir nustatė prekių muitinę vertę, naudojant duomenis, surinktus importuojančioje šalyje. Teismas pritarė atsakovo argumentams, kad muitinė ginčo prekių muitinės vertės neprivalėjo nustatyti, atsižvelgdama į sandorio, sudaryto tarp įmonės „Carten Project LTD“ ir Kirgizijos Respublikos piliečio, vertę, nes toks sandoris nebuvo skirtas prekių pardavimui į Sąjungos muitų teritoriją. Kadangi muitinei, atlikusiai tyrimą, iš Bendrovės importo metu pateiktų dokumentų iškilo abejonių, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną kainą už prekes, o pareiškėjas šių abejonių neišsklaidė, todėl mokesčių administratorius importuotų ginčo transporto priemonių muitiniam įvertinimui pagrįstai netaikė sandorio vertės metodo. Vilniaus TM sprendime išsamiai paaiškino, kodėl šiuo atveju nebuvo galimybės ginčo prekių vertės nustatyti, taikant SMK 74 straipsnio 2 dalies a, b, c ir d punktuose nurodytus metodus.
Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog Latvijos muitinė informavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog tranzitu gabenamas vandens pypkių tabakas buvo paimtas iš muitinės priežiūros bei pakeistas kitomis prekėmis Latvijos muitų teritorijoje, muitinė pagrįstai vertino, kad vieta, kur buvo įvykdytas su tranzito procedūra susijęs pažeidimas, laikoma Lietuvos muitų teritorija, kurioje prekei įforminta tranzito procedūra. Teismas pabrėžė, kad bylos duomenys sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog skolos muitinei atsiradimo vieta nagrinėjamu atveju gali būti Lietuvos arba Latvijos teritorijoje. Esant tokiai situacijai ir pareiškėjui nepateikus jokių ginčo Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, teismas sprendė, kad Vilniaus TM pagrįstai konstatavo, jog konkreti ginčo prekių paėmimo iš muitinės priežiūros vieta nenustatyta ir muitinei nežinoma, todėl pagal SMK 87 straipsnio 2 dalį ginčo skola muitinei atsirado išvykimo valstybės narės muitinėje, kurioje buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, t. y. Vilniaus TM veiklos teritorijoje.
Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, darė išvadą, kad ginčijami aktai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Vilniaus TM ir Departamentas šioje byloje skundžiamus sprendimus priėmė įvertinę visus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir laikydamiesi SMK 215 straipsnio 3 dalies nuostatų, įpareigojančių muitinę imtis visų priemonių, būtinų su prekėmis susijusiai situacijai sureguliuoti, jeigu joms įforminta procedūra nepripažįstama įvykdyta nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju tiek Vilniaus TM, tiek vėliau Departamentas ėmėsi visų galimų priemonių susidariusiai padėčiai išspręsti, t. y. raštu kreipėsi į Latvijos muitinės administraciją, o sprendimuose aiškiai, detaliai ir nedviprasmiškai nurodė, kokiais veiksmais ir kokias teisės aktų nuostatas pareiškėjas pažeidė, todėl nėra pagrindai naikinti Vilniaus TM ir Departamento sprendimus.
Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl to, ar tinkamai įvykdyta tranzito procedūra ir ar pagal Deklaraciją ji buvo tinkamai užbaigta. Tam, kad būtų išnagrinėtas byloje kilęs ginčas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT, nes šiuo atveju nekyla nurodytų SMK, kaip Europos Sąjungos teisės akto, normų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Pareiškėjas pripažintas atsakingu už tinkamą Sąjungos tranzito procedūros vykdymą, ginčijamos SMK nuostatos yra aiškios, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į ESTT.
III.
Pareiškėjas UAB „Vingės terminalas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas taip pat prašo administracinę bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) ar SMK 233 straipsnis gali būti aiškinamas plečiamai taip, kad tranzito procedūros vykdytojas įvykdo pareigą pristatyti prekes paskirties muitinės įstaigai, kai gauna šios įstaigos pareigūno galiojantį patvirtinimą, ir tranzito procedūra laikoma užbaigta, nepaisant to, kad vėliau atlikto tikrinimo metu paaiškėja pristatytų prekių trūkumas, atsiradęs ne dėl procedūros vykdytojo kaltės?; 2) ar SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktas gali būti aiškinamas taip, kad importo skola išnyksta ir tuo atveju, kai prekės yra negrąžinamai prarastos dėl nenumatytų aplinkybių ir tuo atveju, kai prekės neaiškiomis aplinkybėmis buvo prarastos po to, kai tranzito procedūros vykdytojas pateikė prekes su nepažeista plomba paskirties muitinės įstaigai?; 3) ar SMK 87 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinamas taip, kad skolos atsiradimą lėmusiais veiksmais laikytini ir tokie paskirties muitinės įstaigos veiksmai, kai paskirties muitinės įstaigos pareigūnui išdavus galiojantį patvirtinimą apie prekės pateikimą su nepažeista plomba, vėliau buvo nustatytas prekių trūkumas; ar galimas importo skolos atsiradimo vietos, nustatytos pagal SMK 87 straipsnio 2 dalį, automatinis sutapatinimas su PVM apmokestinimo vieta, nenustačius prekių išleidimo į Sąjungos ekonominę apyvartą fakto ir vietos? 4) ar PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalis ir PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama taip, kad pagal jas importo PVM objektu ir prievolės apskaičiuoti importo PVM atsiradimo momentu gali būti laikomas atvejis, kai tranzito muitinės procedūros pagrindu gabentos prekės po jų pristatymo paskirties muitinės įstaigai ir perdavimo jos priežiūrai iš šios įstaigos buvo pavogtos, t. y. pašalintos iš muitinės priežiūros prieš muitinės procedūros vykdytojo valią?
Pareiškėjas nurodo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog išvykimo muitinės įstaiga, patvirtinusi krovinį, leido jam išvykti, krovinys buvo pristatytas į paskirties muitinės įstaigą, tačiau paskirties muitinės įstaiga nesiėmė veiksmų nei pranešti apie prekių pateikimą, nei apie galbūt nustatytus pažeidimus. Paskirties muitinės įstaiga, patvirtinusi, kad krovinys įvažiavo į jos teritoriją, pareiškėjo prašymu patvirtino tranzito lydintįjį dokumentą (Deklaraciją), kad jis galėtų būti naudojamas kaip alternatyvus įrodymas tranzito procedūros užbaigimui pagrįsti (Įgyvendinimo reglamento 308 str.). Vis dėlto, teismas nepagrįstai nurodė, kad tranzito procedūros vykdytojas (pareiškėjas) privalėjo deramai įvertinti visus faktorius ir riziką, ar galės tinkamai įvykdyti įsipareigojimus muitinei ir nustatyta tvarka pateikti dokumentus bei prekes paskirties muitinės įstaigai.
Pareiškėjas pažymi, kad nei Vilniaus TM, nei Departamentas, nei teismas nedetalizavo, kokių papildomų veiksmų dar galėjo imtis pareiškėjas, siekdamas užtikrinti, jog paskirties muitinės įstaiga laiku praneštų Vilniaus TM apie prekių patikrinimo rezultatus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, įvertinęs gabenamo krovinio vertę, užtikrino krovinio lydėjimą su Biuro palyda iki paskirties muitinės įstaigos, kurioje Biurui buvo išduotas patvirtintas alternatyvus įrodymas. Paaiškėjus, kad pristatyto krovinio turinys yra kitas ir jame nėra visų prekių, nurodytų Deklaracijoje, o Latvijos muitinės įstaiga apie tai nepateikė jokios informacijos Vilniaus TM, pareiškėjas kreipėsi tiek į Latvijos, tiek į Lietuvos kompetentingas institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pareiškėjas nuolat bendradarbiavo su Vilniaus TM ir kitomis institucijomis, dėjo pastangas išsiaiškinti krovinio dingimo aplinkybes. Pareiškėjas maksimaliai buvo įsitraukęs tiek į tranzito procedūros vykdymą, tiek į tyrimą dėl dingusiu prekių. Nepaisant to, tiek muitinės įstaigos, tiek teismas vadovavosi išankstiniu nusistatymu, kad išvykimo muitinės įstaigai laiku negavus pranešimo apie paskirties muitinės įstaigai pristatytų prekių tikrinimo rezultatus, tranzito procedūra laikytina neužbaigta, o prekės pripažintinos išimtomis iš muitinės priežiūros.
Pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu, nes pagal Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalį Sąjungos tranzito procedūra laikoma tinkamai užbaigta, jei jos vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šiame straipsnyje nurodytų dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė paskirties muitinės įstaigos patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai (Įgyvendinimo reglamento 312 str. 1 d. a p.). Teismas nepagrįstai sprendė, kad šis dokumentas neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje nustatytų kriterijų, nes nėra patvirtintas kompetentingos muitinės įstaigos.
Pareiškėjas akcentavo, kad nors tiek tyrimą atlikusios muitinės įstaigos, tiek teismas sprendė, jog pareiškėjo pateiktas iš Biuro gautas alternatyvusis tranzito procedūros užbaigimą įrodantis dokumentas nėra tinkamai patvirtintas, tačiau pareiškėjas tik tokio tipo dokumentus, koks buvo pateiktas Vilniaus TM, gaudavo iš palydos ekipažo kaip atsarginį variantą tuo atveju, jei paskirties muitinės įstaiga laiku nepraneš išvykimo muitinės įstaigai apie paskirties muitinės įstaigai pateiktas prekes. Pareiškėjas neturi galimybių gauti kitaip patvirtinto dokumento, tačiau nei viena iš Latvijos kompetentingų institucijų, atlikusių tyrimą, nenustatė, kad pareiškėjo pateiktas alternatyvus dokumentas būtų suklastotas. Biuras teismo posėdžio metu nurodė, kad jo turimas ir pareiškėjui pateiktas dokumentas yra originalus, Biuras tik per klaidą uždėjo antspaudą, kad tai yra kopija.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad prekės, tikėtina, buvo pavogtos, bet ne iš pareiškėjo sandėlio ir ne išorinio tranzito procedūros vykdymo metu, o po prekės ir lydinčių dokumentų pristatymo paskirties muitinės įstaigai, patvirtinusiai prekės atvykimą su nepažeista plomba, toks prekių praradimas negali būti prilygintas prekių išėmimui iš muitinės priežiūros. Šiuo atveju pareiškėjas nepaėmė prekių iš muitinės priežiūros, nes pati paskirties muitinės įstaiga patvirtino prekių atvykimą ir tik vėliau atlikto tyrimo metu nustatė, kad krovinys yra ne toks, koks nurodytas Deklaracijoje. Kai prekės, kartu su jas lydinčiais dokumentais, yra pristatytos paskirties muitinės įstaigai, tranzito procedūra laikoma faktiškai užbaigta ir tranzito procedūros vykdytojo atsakomybė už prekes baigiasi. Visi kiti įvykiai ir galimas muitų pareigų nevykdymas, nutikę po to, kai prekės su jas lydinčiais dokumentais buvo pateiktos paskirties įstaigai, nebėra susijusios su tranzito procedūra ir su tranzito procedūros vykdytojo atsakomybe. Aplinkybė, kad po krovinio pristatymo ir perdavimo paskirties muitinės įstaigos pareigūnams su nepažeista muitinės plomba, buvo nustatytas prekių trūkumas, nepaneigia procedūros vykdytojo tinkamo pareigų įvykdymo fakto ir prekių išėmimo iš muitinės priežiūros, nes SMK 233 straipsnio nuostatos neįpareigoja pareiškėjo, kaip muitinės tranzito procedūros vykdytojo, užtikrinti, kad ir po prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai prekės ir toliau būtų pareiškėjo saugomos. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju nėra kliūčių taikyti SMK 124 straipsnį, nustatantį importo skolos išnykimo pagrindus.
Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju, neatsižvelgiant į tai, kokių pareigų paskirties muitinės įstaigos pareigūnai neatliko ar netinkamai atliko, pareiškėjas yra objektyviai atsakingas už tranzito procedūros neužbaigimą. Vilniaus TM, kaip ir Departamentas bei teismas, siekdami pagrįsti tokią savo išvadą, rėmėsi vieninteliu ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu byloje Nr. C-230/06, teigdami, kad net procedūros vykdytojo sąžiningumas savaime nepaneigia vykdytojo prievolių, susijusių su importo muitų mokėjimu. Byloje Nr. C-230/06 buvo susiklosčiusi iš dalies panaši, bet neanalogiška situacija, kai paskirties muitinės įstaiga patvirtinto prekių atvykimą, tačiau vėliau buvo nustatyta, kad galimai dėl nesąžiningų paskirties muitinės įstaigos pareigūnų veiksmų prekės buvo išimtos iš muitinės priežiūros. Pareiškėjas šioje byloje prašė teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, siekiant išsiaiškinti, ar SMK 233 straipsnis gali būti aiškinamas taip, kad tranzito procedūros vykdytojas įvykdo pareigą pristatyti prekes paskirties muitinės įstaigai, kai gauna šios įstaigos pareigūno galiojantį patvirtinimą, ir tranzito procedūra laikoma užbaigta, nepaisant to, kad vėliau atlikto tikrinimo metu paaiškėja pristatytų prekių trūkumas, atsiradęs ne dėl procedūros vykdytojo kaltės. Pareiškėjo teigimu, tai yra ypač svarbu, jog būtų suformuota aiškesnė teismų praktika, taikant SMK 233 straipsnį, kad būtų apibrėžtas tranzito procedūros vykdytojo pareigų turinys ir jų vykdymo trukmė, nes toks absoliutus ir automatinis atsakomybės procedūros vykdytojui taikymas, net ir tuo atveju, kai procedūros vykdytojas tinkamai atlieka visus veiksmus, neabejotinai neužtikrina ilgalaikių padarinių bei skaidriai ir sąžiningai vykdomų tranzito procedūrų, jei tikrieji jų pažeidinėtojai ir toliau gali vykdyti savo neteisėtas veikas, už kurias nebus traukiami atsakomybėn, nes nėra procedūros vykdytojai. Teismas nepagrįstai sprendė, kad jam nekyla klausimų dėl SMK teisės normų aiškinimo ir taikymo, nes šiuo atveju nėra pagrindo remtis vien tik ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu byloje Nr. C-230/06. Tokio pobūdžio situacijoje ESTT dar nėra priėmęs prejudicinio sprendimo ir pareiškėjo keliamas klausimas dėl SMK 233 straipsnio taikymo apimties dar nebuvo analizuotas suformuotoje jurisprudencijoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas dėl atsisakymo išieškoti importo skolą pagal SMK 120 straipsnį nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo jokios apgaulės ir aplaidumo; pareiškėjas tinkamai pakrovė prekes, užtikrino šių prekių saugų vežimą su lydinčiuoju apsaugos ekipažu, krovinys buvo išvežtas iš Lietuvos Respublikos ir įvežtas į paskirties muitinės įstaigos postą Latvijoje; Latvijos muitinės įstaigos pareigūnas patvirtino, kad prekės atvyko į paskirties muitinės įstaigą. Nepaisant to vėliau paaiškėjo, kad krovinys galbūt buvo sukeistas, tačiau krovinio sukeitimo laikas, aplinkybės ir kalti asmenys iki šiol nenustatyti. Viso tyrimo metu pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo tiek su Lietuvos, tiek su Latvijos kompetentingomis institucijomis, siekdamas nustatyti krovinio praradimo priežastis ir kaltus asmenis. Pareiškėjas visą laiką veikė sąžiningai ir atsakingai, tačiau teismas šiuo aspektu sprendime nieko nepasisakė, tik nurodė, jog ESTT praktika, kuria remiasi pareiškėjas, nagrinėjamu atveju nėra aktuali.
Pareiškėjas dėl skolos atsiradimo vietos tinkamo nustatymo nurodo, kad SMK 87 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma, jei neišnaudotos visos priemonės pagal SMK 87 straipsnio 1 dalį skolos atsiradimo vietai nustatyti. Pasak pareiškėjo, teismas, atsižvelgdamas į visus paskirties muitinės įstaigai pateiktų prekių neatitikimo konstatavimo momentu turimus svarbius įrodymus, turi patikrinti, ar buvo galima nustatyti pirmojo paėmimo iš muitinės priežiūros kvalifikuotino pažeidimo arba nusižengimo padarymo vietą. Tik tuo atveju, jeigu to padaryti negalima, kompetencija išieškoti skolą muitinei priklauso išvykimo muitinės įstaiga. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimas patvirtina, kad prekės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir pirmi galimi veiksmai, lėmę skolos muitinei atsiradimą, buvo atlikti Latvijos Respublikos teritorijoje. Tą patvirtino ir Latvijos muitinės įstaiga. Pareiškėjo vertinimu, teismas, spręsdamas dėl skolos atsiradimo vietos, neanalizavo, ar skolos atsiradimą lėmusiais veiksmais pagal SMK 87 straipsnio 1 dalį laikytini ir tokie paskirties muitinės įstaigos veiksmai, kai paskirties muitinės įstaigos pareigūnui išdavus galiojantį patvirtinimą apie prekės pateikimą su nepažeista plomba, vėliau buvo nustatytas prekių trūkumas. Pasak pareiškėjo, skolos atsiradimo vieta nagrinėjamu atveju nustatyta netinkamai.
Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgiant į SMK 79 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas yra pakankamas pagrindas Biurą pripažinti solidariu skolininku, nes jis veikė pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, interesais, dalyvavo prekių priėmime, kontroliavo jų pristatymą į paskirties muitinės įstaigą ir žinojo savo pareigų, kaip išorinio tranzito procedūros vykdymo sergėtojo, apimtį.
Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą, nustatydamas prekių muitinę vertę. Pareiškėjas įrodinėja, kad sandorio vertės metodo taikymas turėtų būti grindžiamas realia prekių ekonomine verte ir tai įrodančiais sandoriais. Kadangi paskutinis prekių perpardavimo sandoris buvo atliktas Sąjungos muitų teritorijoje, pareiškėjo nuomone, tai sudaro galimybes taikyti SMK 70 straipsnį, nes prekės buvo parduotos Sąjungos muitų teritorijoje, kas atitinka SMK 70 straipsnio taikymo sąlygą.
Pareiškėjas pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl PVM ir akcizo mokesčio taikymo, kas laikytina esminiu pažeidimu. Nagrinėjamu atveju prekių importas nebuvo nustatytas, jis yra preziumuojamas, neva tinkamai neužbaigus tranzito procedūros vykdymo, tačiau nebuvo nustatyta nei prekių dingimo vieta, nei priežastis, nei kalti asmenys. Pareiškėjas teigia, kad jis tranzito procedūrą užbaigė ir tinkamai įvykdė jam SMK 233 straipsnyje nustatytas pareigas. Pareiškėjo vertinimu, tikėtina, kad šiuo atveju Latvijos Respublikos teritorijoje prekės buvo pavogtos, tačiau prekių vagystė PVM direktyvos 2 straipsnio prasme negali būti prilyginta sandoriui, kuris yra PVM objektas. ESTT praktikoje nėra pateikta detalesnių išaiškinimų, kaip turėtų būti taikomos ir aiškinamos PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl prievolės mokėti importo PVM, kai prekės į Sąjungos muitų teritoriją galbūt patenka po to, kai prekės, vykdant tranzito muitinės procedūrą, jau buvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai ir yra perduotos jos priežiūrai. Dėl to yra svarbu išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalis ir PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinamos taip, kad pagal jas importo PVM objektu ir prievolės apskaičiuoti importo PVM atsiradimo momentu gali būti laikomas atvejis, kai tranzito muitinės procedūros pagrindu gabentos prekės po jų pristatymo paskirties muitinės įstaigai ir perdavimo jos priežiūrai iš šios įstaigos buvo pavogtos, t. y. pašalintos iš muitinės priežiūros prieš muitinės procedūros vykdytojo valią.
Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjo prašyme nurodytais klausimais. Pasak pareiškėjo, šiuo atveju kyla itin aktualūs ES teisės aiškinimo klausimai, kurie svarbūs ne tik šiai konkrečiai faktinei situacijai, bet apskritai tranzito procedūros vykdymui Sąjungos muitų erdvėje, nes yra būtina apibrėžti tranzito procedūros vykdytojo atsakomybės taikymo apimtį ir ribas, taip pat išaiškinti, kas laikytina „teisingumu“ pagal SMK bei, ar PVM ir akcizo mokesčiai skaičiuotini ir tais atvejais, kai prekės ne dėl tranzito procedūros vykdytojo kaltės dingo po jų pateikimo paskirties muitinės įstaigai.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad tranzito procedūros vykdytojo atsakomybė yra preziumuojama, t. y. procedūros įvykdymo aspektu nėra svarbu tai, kas neįvykdė ar kitaip nesilaikė atitinkamų SMK ir kituose teisės aktuose išdėstytų reikalavimų, ir kartu tinkamam procedūros įvykdymui neturi įtakos tai, kas (procedūros vykdytojas ar jo įgaliotas asmuo) atliko reikiamus veiksmus.
Atsakovo teigimu, muitinei pateikta Deklaracijos kopija, pažymėta Latvijos Respublikos muitinės spaudu, pareigūno parašu, data ir įrašu „Atitinka“, nėra nei originalas, nei Latvijos Respublikos muitinės patvirtinta kopija, todėl toks dokumentas negali būti laikomas alternatyviuoju tranzito procedūros užbaigimo įrodymu, numatytu Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiga pateikti atitinkamus tranzito procedūros įrodymus, vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalimi, yra nustatyta ne muitinei, o būtent procedūros vykdytojui, nagrinėjamu atveju – pareiškėjui. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, kurie būtų pripažįstami tranzito procedūros užbaigimo įrodymu, pareiškėjas apsiribojo deklaratyviais ir įrodymais nepatvirtintais teiginiais apie tariamą ginčo krovinio pristatymą į paskirties muitinės įstaigą.
Atsakovas pažymi, kad aiškinant Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje išvardintų alternatyvių tranzito procedūros užbaigimo įrodymų svarbą, akcentuotina tai, kad minėti įrodymai vertinami kartu su visais kitais įrodymais ir neturi išskirtinės reikšmės, todėl pareiškėjo pozicija dėl selektyvaus tam tikrų dokumentų vertinimo, ignoruojant kitus byloje esančius įrodymus, yra nepagrįsta.
Atsakovo teigimu, kitų asmenų pripažinimas skolininkais muitinei nepaneigtų ir nepanaikintų pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, atsakomybės. Pareiškėją ir Biurą siejo civiliniai sutartiniai santykiai, kuriuos sudarant muitinė nedalyvavo, todėl bet kokie ginčai dėl saugos paslaugų sutarties nevykdymo turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, o ne mokestinio ginčo byloje.
Atsakovas nurodo, kad nėra ginčo dėl transporto priemonės, kurioje turėjo būti atgabentas ginčo krovinys, atvykimo į paskirties muitinės įstaigą, tačiau būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog krovinio tapatumas galėjo būti patikrintas tik nuėmus muitinės plombą ir atidarius transporto priemonę. Latvijos Respublikos muitinės pareigūnas patvirtino transporto priemonės, plombuotos išoriškai tvarkinga muitinės plomba, atvykimą, tačiau po atlikto fizinio patikrinimo transporto priemonėje rasti grindinio akmenys, skardinės su skysčiu ir tik maža deklaruotų prekių dalis. Dėl to yra nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad ginčo prekės dingo transporto priemonei atvykus į paskirties muitinės įstaigą, t. y. Latvijos Respublikos Terehovo muitinės postą.
Atsakovas pažymi, kad esant situacijai, kai ginčo prekių paėmimo iš muitinės priežiūros konkreti vieta nėra nustatyta, ginčo skola muitinei atsirado išvykimo valstybės narės muitinėje, kurioje įforminta Sąjungos tranzito procedūra, t. y. Vilniaus TM veiklos teritorijoje. Ginčo krovinys niekada nebuvo pateiktas paskirties muitinės įstaigai, taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų apie prekių išgabenimą iš Sąjungos muitų teritorijos, todėl vertintina, jog šios prekės pateko į laisvą apyvartą, o tai lėmė apmokestinimą atitinkamais importo mokesčiais.
Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nurodo, kad analogišką prašymą pareiškėjas buvo pateikęs ir pirmosios instancijos teismui, kuris pagrįstai ir motyvuotai tokio prašymo netenkino.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, bylos medžiaga sudaro pagrindą daryti išvadą, kad dokumentų ar jų kopijų, patvirtinančių tranzito procedūros tinkamą užbaigimą, pareiškėjas nepateikė, t. y. jo pateikta Deklaracijos kopija, pažymėta muitinės spaudu, pareigūno parašu, data bei įrašu „Atitinka“ nėra nei dokumento originalas, nei Latvijos Respublikos muitinės patvirtinta kopija, todėl laikytina, kad toks dokumentas negali būti pripažintas alternatyviuoju tranzito procedūros užbaigimo įrodymu, numatytu Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje. Nesant įrodymų apie tinkamą tranzito procedūros užbaigimą, yra pagrindas daryti išvadą, kad prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir šioms prekėms nustojo būti taikoma išorinio Sąjungos tranzito procedūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad procedūros vykdytojas – pareiškėjas, turėjęs vykdyti pareigas, susijusias su muitinės procedūros prekėms taikymu, laikomas skolininku, t. y. asmeniu, nurodytu SMK 79 straipsnio 3 dalies a punkte. Vilniaus TM pagrįstai solidariąja skolininke pripažino ir vežėją, tačiau jokie byloje esantys duomenys nepagrindžia pareiškėjo teiginių, kad Biuras taip pat turėtų būti įtrauktas kaip solidarus skolininkas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad aplinkybė, jog prekių vežėjas yra pripažintas solidariuoju skolininku muitinei, neeliminuoja pačio tranzito procedūros vykdytojo, t. y. pareiškėjo, atsakomybės muitinei, tinkamai neužbaigus vykdytos išorinio tranzito procedūros.
Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad byloje pagrįstai nustatyta, jog skola atsirado Vilniaus TM veiklos zonoje, tinkamai neužbaigus vykdytos Sąjungos tranzito procedūros, taip pat, kad šiuo atveju su Deklaracija gabentų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad mokestiniame ginče Europos Sąjungos teisės normų taikymas yra aiškus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ekskomisarų biuras“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo priimti teisingą sprendimą byloje, atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes, taip pat tenkinti pareiškėjo prašymą ir sustabdyti bylos nagrinėjimą bei kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais klausimais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Biuras turėjo būti pripažintas skolininku muitinei. Biuras neprisiėmė jokių prievolių muitinei pagal muitų teisės aktus, Biuras nebuvo nei tranzito procedūros vykdytojas, nei vežėjas, nei prekių saugotojas, nei prekių gavėjas, nei atstovas muitinėje. Pareiškėją ir Biurą siejo tik sutartiniai santykiai pagal paslaugų sutartį, kuriai taikomas sutarties uždarumo principas, reiškiantis, jog sutartis sukūrė teises ir pareigas tik ją sudariusioms šalims (pareiškėjui ir Biurui) ir nesukūrė jokių teisių ir pareigų kitiems asmenims. Biuras niekuomet neveikė pareiškėjo vardu (interesais), nebuvo pareiškėjo atstovu muitinės / tranzito procedūrose, o tiesiog teikė konkrečiai sutartyje apibrėžtas palydos paslaugas. Biuras neatitinka SMK 79 straipsnio 3 dalies b punkto sąlygų, todėl nebuvo ir nėra jokio pagrindo Biurą pripažinti solidariuoju skolininku muitinei.
Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėju tuo aspektu, kad šiuo atveju susiklostė išskirtinė ir unikali situacija. Dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose (Lietuvoje ir Latvijoje) buvo padarytos priešingos išvados dėl prekių išgabenimo / neišgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Dar viename ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00290-17, kuris šiuo metu sustabdytas, pareigūnams nepavyko nustatyti, kada konkrečiai ir kur akcizinis krovinys (tabakas) dingo ir kas įvykdė su tuo susijusias nusikalstamas veikas. Nei viename iš ikiteisminių tyrimų nenustatyta, kad nusikalstamas veikas galėjo vykdyti ar prie jų kaip nors prisidėti būtent Biuras ar pareiškėjas, nenustatytas Biuro ar pareiškėjo sukčiavimas. Taip pat nėra nustatytas faktas, kad prekės būtų išleistos į laisvą apyvartą Europos Sąjungoje ir kurioje konkrečioje valstybėje narėje. Atsižvelgiant į tai, kad: a) Latvijos (paskirties) muitinės pareigūnai savo antspaudu ir parašu patvirtino alternatyviąją deklaraciją; b) krovinys į paskirties muitinės įstaigą įvažiavo su nepažeista plomba; c) Latvijos pareigūnai troso pažeidimus nustatė tik po 5 mėnesių nuo krovinio atvykimo į Latvijos muitinę – egzistuoja reali ir labai didelė tikimybė, kad prekės dingo, būdamos Latvijos (paskirties) muitinės įstaigos žinioje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 308 straipsnio 2 dalimi, kai Sąjungos tranzito procedūra užbaigiama, paskirties muitinės įstaiga (šiuo atveju – Latvijos Respublikos muitinė) neaptinka jokių nusižengimų, o procedūros vykdytojas pateikia tranzito lydimąjį dokumentą arba tranzito / saugumo lydimąjį dokumentą, ta muitinės įstaiga, procedūros vykdytojo prašymu, patvirtina tą dokumentą, kad jis pagal 305 straipsnį galėtų pateikti jį kaip alternatyvųjį įrodymą. Biuro iš pareiškėjo vairuotojo ir kito asmens, kuris veikė kaip pareiškėjo atstovas Latvijos muitinėje, gautame krovinio tranzito / saugumo lydimajame dokumente (alternatyvioje deklaracijoje) yra visi Įgyvendinimo reglamente nurodyti patvirtinimo rekvizitai. Analogiškai užpildytos alternatyviosios deklaracijos (su tokiais pat antspaudais ir įrašais) tų pačių asmenų būdavo pateikiamos Biurui teikiant kitas palydos paslaugas pagal sutartį. Kadangi šis dokumentas buvo gautas įprastu būdu, jame buvo analogiški rekvizitai kaip ir ankstesnių palydų metu, Biuras neturėjo jokio pagrindo abejoti dokumento autentiškumu, jo gavimo teisėtumu ar kitomis su tuo susijusiomis aplinkybėmis. Jokios institucijos nenustatė, kad alternatyvioji deklaracija buvo suklastota ar netinkamai įforminta.
Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, šiuo atveju yra sąlygos taikyti SMK 120 straipsnyje nustatytą išimtį ir, siekiant teisingumo, neišieškoti iš pareiškėjo skolos muitinei dėl susiklosčiusių ypatingų aplinkybių. Nei Vilniaus TM ir Departamentas, nei ikiteisminio tyrimo institucijos nenustatė, kad prekės būtų neteisėtai įvežtos į Lietuvos teritoriją ar būtent šioje teritorijoje paimtos iš muitinės priežiūros. Atsižvelgdamas į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog būtent Lietuvos Respublikoje kilo pareiga mokėti PVM ir akcizo mokestį.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėju, kad ESTT atsakymas į apeliaciniame skunde nurodytus klausimus turėtų esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes užtikrinant Sąjungos teisės viršenybę sudarytų pagrindą įvertinti pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, pareigų apimtį ir vykdymo trukmę, tuo atveju, kai paskirties muitinės įstaiga patvirtina prekių atvykimą, taip pat importo skolos išnykimo pagrindus bei klausimus, susijusius su skolos atsiradimo vietos nustatymu ir PVM bei akcizų mokėjimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Pareiškėjas UAB „Vingės terminalas“ apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į byloje nagrinėjamų teisinių santykių, susijusių su ES muitų teises normų taikymu ir aiškinimu, naujumą ir sudėtingumą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017). Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Bylos proceso šalių pozicija ir visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui (jo atstovui) buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
V.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1AE-580 ir Vilniaus TM 2017 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 18KP-16-15, kuriais solidariems skolininkams UAB „Vingės terminalas“ (tranzito procedūros vykdytojui) ir OOO „Visma-V“ (vežėjui) nustatyta mokestinė prievolė muitinei: 539 135 Eur muito, 454 635 Eur importo PVM, 905 988 Eur akcizo, 6 257 Eur muito delspinigių, 28 642 Eur PVM delspinigių, 57 077 Eur akcizo delspinigių ir skirta189 977 Eur bauda, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, padaręs išvadą, kad Vilniaus TM pagrįstai konstatavo, o Departamentas pagrįstai patvirtino pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, atsakomybę ir pagrįstai įregistravo jam skolą muitinei.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jų nekartoja, tačiau papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
Pagal Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalį, į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti jos tikrinamos. Ne Sąjungos prekės muitinės prižiūrimos tol, kol pasikeičia jų muitinis statusas arba kol jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinamos. Remiantis SMK 215 straipsnio 2 dalimi, muitinė pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta, kai, palyginusi išvykimo muitinės įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali nustatyti, kad procedūra užbaigta teisingai.
SMK 233 straipsnio, reglamentuojančio Sąjungos tranzito procedūros vykdytojo, vežėjo ir gavėjo pareigas, 1 dalis numato, kad Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių (SMK 233 str. 1 d. a p.), už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi (SMK 233 str. 1 d. b p.). Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai, o 3 dalyje nustatyta, kad prekių vežėjas arba gavėjas, kuris priima prekes žinodamas, kad jos gabenamos taikant Sąjungos tranzito procedūrą, taip pat atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių. Pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei nevykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros (SMK 79 str. 1 d. a) p). Vadovaujantis SMK 79 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skola muitinei atsiranda, kai nevykdoma arba nustojama vykdyti pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą. SMK 79 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytais atvejais skolininku laikomas bet kuris asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas (SMK 79 str. 3 d. a p.), kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, ir kuris veikė asmens, privalėjusio įvykdyti tą pareigą, interesais arba kuris dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ta pareiga nebuvo įvykdyta (SMK 79 str. 3 d. b p.).
Byloje nustatyta, kad 2016 m. birželio 8 d. Vilniaus TM krovinių poste „Savanoriai“ prekei – vandens pypkių tabakas (24 vietos, bruto svoris 20 773 kg) buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal tranzito lydintįjį dokumentą T1 Nr. 16LTVR1000151236D9. Siuntėjas – UAB „Vingės terminalas“, prekių gavėjas – Kirgizijos Respublikos pilietis. Krovinys į paskirties įstaigą išleistas plombuotoje transporto priemonėje. Vilniaus TM, per nustatytą terminą NTKS priemonėmis negavusi iš paskirties muitinės įstaigos tikrinimo rezultatų, pradėjo tyrimą. Atsakydama į Vilniaus TM 2016 m. rugpjūčio 18 d. raštą Latvijos muitinės administraciją nurodė, kad vietoje deklaruoto 20 773 kg vandens pypkių tabako paskirties muitinės įstaigai buvo pateikta tik 12 kg šios prekės, o patikrinimo metu rastos kitos prekės (akmenys, skardinės su skaidriu skysčiu). Tyrimo metu Vilniaus TM 2016 m. lapkričio 15 d. iš Latvijos muitinės administracijos gautame atsakyme nurodoma, kad į paskirties muitinės įstaigą Krovinys atvyko su išoriškai nepažeista muitinės plomba, tačiau 2016 m. birželio 10 d. užregistravus Krovinio atvykimą bei pradėjus tikrinimą buvo nustatytas atvykusios transporto priemonės plombavimo lyno (troso) pažeidimas. Atlikusi tyrimą ir įvertinusi surinktą informaciją Vilniaus TM konstatavo, kad muitinio tranzito procedūra, vykdyta pagal Deklaraciją, tinkamai nebaigta, kaip numatyta SMK 215 straipsnio 1 dalyje, ir procedūros vykdytojo pareigos, numatytos SMK 233 straipsnio 1 dalyje, neįvykdytos. Ginčijamu Vilniaus TM sprendimu pareiškėjui (procedūros vykdytojui) ir trečiajam suinteresuotam asmeniui OOO „Visma-V“ (vežėjui), kaip solidariai atsakingiems skolininkams, buvo įregistruota 539 135 Eur muito, 454 635 Eur PVM, 905 988 Eur akcizų skola, taip pat apskaičiuota 6 257 Eur muito, 28 642 Eur PVM ir 57 077 Eur akcizų delspinigių bei skirta minimali 10 proc. dydžio bauda – 189 977 Eur.
Apeliantas nurodo, jog jis įvykdė jam priskirtas procedūros vykdytojo pareigas, nes pati paskirties muitinės įstaiga patvirtino prekių atvykimą ir tik vėliau atlikto tyrimo metu nustatė, kad krovinys yra ne toks, koks nurodytas Deklaracijoje.
Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis numato, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, todėl šioje byloje atsakovas turėjo nustatyti ar tranzito procedūra buvo baigta ir ginčo krovinys pateiktas paskirties muitinės įstaigai.
Apeliantas remiasi lydinčiojo dokumento – Deklaracijos su įrašu „Alternative Proof“ ir su paskirties įstaigos muitinės pareigūno spaudu, parašu ir žyma „Atbilst“ („Atitinka“) kopija, tačiau atlikto tyrimo metu neginčijamai nustatyta, jog ginčo krovinys nebuvo pateiktas paskirties muitinės įstaigai. Teismas tinkamai vertino tyrimo metu gautus Latvijos muitinės raštus, t. y. 2016 m. lapkričio 15 d. gautą Latvijos muitinės administracijos atsakymą (nurodoma, kad į paskirties muitinės įstaigą krovinys atvyko su nepažeista muitinės plomba, tačiau 2016 m. birželio 10 d. užregistravus Krovinio atvykimą bei pradėjus tikrinimą buvo nustatytas atvykusios transporto priemonės plombavimo lyno (troso) pažeidimas), taip pat 2017 m. vasario 22 d. raštą Nr. 27.20.1-2/2853 (nurodoma, jog paskirties muitinės įstaigoje vietoje deklaruoto 20 773 kg vandens pypkių tabako kiekio muitinei buvo pateikta tik 12 kg, o patikrinimo metu buvo rastos kitos prekės) ir padarė išvadą, jog tranzito procedūra nebuvo baigta, kompetentingai institucijai paneigus prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai faktą.
Pareiškėjas buvo prekių siuntėjas ir procedūros vykdytojas. Byloje nustatyta, jog pagal Deklaraciją gabentos prekės per nustatytą terminą nebuvo pristatytos į paskirties muitinės įstaigą. Atsakant į apelianto argumentus, kad būdamas atidus ir rūpestingas jis ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad nepakeisto pavidalo prekės būtų pateiktos paskirties muitinės įstaigai, teisėjų kolegija nurodo, jog iš aukščiau pacituotų SMK 233 straipsnio bei 79 straipsnio nuostatų yra akivaizdu, jog už tinkamą Sąjungos tranzito procedūros vykdymą, visų pirma, atsakingas yra šios procedūros vykdytojas, o jo pareigos laikomos įvykdytomis ir tranzito procedūra užbaigta, kai prekės, kurioms buvo įforminta tranzito procedūra, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas analogiškas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, galiojusias iki SMK įsigaliojimo, yra konstatavęs, jog tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Net ir esant trečiųjų asmenų sukčiavimui ar kitai neteisėtai veiklai, tranzito procedūros vykdytojas vis tiek atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei (šiais aspektais žr., ESTT 2008-04-03 sprendimo byloje C-230/06, Militzer & Munch GmbH prieš Ministero delle Finanze, 48 ir 49 punktus), todėl apeliantas pagrįstai ginčo situacijoje pripažintas skolininku muitinei. Be to, Vilniaus TM, įvertinusi vežėjo (OOO „Visma-V“), atsakomybę, nurodė, kad nepateikus viso krovinio pagal tranzito lydintįjį dokumentą T1 Nr. 16LTVR1000151236D9 vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies b punktu, (OOO „Visma-V“ taip pat laikoma skolininku.
Apeliantas kelia klausimą dėl UAB „Ekskomisarų biuras“ atsakomybės. Sprendžiant klausimą dėl solidarios procedūros vykdytojo su kitais dalyviais atsakomybės, reikėtų atsižvelgti į ESTT 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą byloje C-154/16, taip pat jau minėtą 2010 m. liepos 15 d. sprendimą byloje C-234/09, kur pasisakyta, jog iš solidarumo mechanizmo pobūdžio išplaukia, kad muitinė turi teisę, bet ne pareigą pripažinti solidarią vežėjo atsakomybę (šiais aspektais žr., 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo byloje C- 154/16 84-85 punktus). ESTT taip pat pažymėjo, jog tai, kad valstybės narės muitinė, remdamasi solidariąja atsakomybe, nereikalauja vežėjo sumokėti skolą muitinei, niekaip nepažeidžia tranzito procedūros vykdytojo teisės pateikti atgręžtinį reikalavimą vežėjui (šiais aspektais žr., C-154/16, 90 punktą). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje esantys duomenys nepagrindžia pareiškėjos teiginių, jog UAB „Ekskomisarų biuras“ turėtų būti įtrauktas kaip solidarus skolininkas, kadangi dokumentuose jis nėra įrašyta nei kaip prekių gavėjas, nei kaip kitas atsakingas asmuo, todėl jokių prievolių muitinei pagal muitų teisės aktus vykdyti neprisiėmė. Ikiteisminis tyrimas UAB „Ekskomisarų biuras“ darbuotojų atžvilgiu buvo nutrauktas. Kaip matyti iš Vilniaus TM sprendimo apeliantas 2016 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su civiliniu ieškiniu UAB „Ekskomisarų biuras“.
Atsakant į pareiškėjo argumentus dėl, jo teigimu, netinkamai nustatytos skolos atsiradimo vietos, primintina, jog pagal SMK 87 straipsnio 2 dalį, jeigu nebuvo pripažinta, kad prekėms įforminta muitinės procedūra buvo įvykdyta arba jeigu laikinasis saugojimas nebuvo tinkamai užbaigtas, o vietos, kurioje atsirado skola muitinei neįmanoma nustatyti per konkretų terminą, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra arba kurioje jos buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją taikant tą procedūrą, arba kurioje buvo laikinai saugomos.
ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-230/06, nurodyta, jog siekiant patikrinti muitų išieškojimą atlikusios valstybės narės kompetenciją, reikia nustatyti, ar tuo metu, kai buvo konstatuota, jog prekių siunta nebuvo pateikta muitinės įstaigai, buvo galima nustatyti pažeidimo ar nusižengimo vietą. Jei taip yra, kompetenciją išieškoti skolą muitinei turi ta valstybė narė, kurios teritorijoje buvo padarytas pirmasis kaip paėmimas iš muitinės priežiūros kvalifikuotinas pažeidimas ar nusižengimas (32 p.). Tačiau jei pažeidimo arba nusižengimo vietos nebuvo įmanoma nustatyti, išieškoti muitus turi ta valstybė narė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga (33 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo apeliantas, vertino muitinės veiksmus nustatant ginčo prekių paėmimo iš muitinės priežiūros vietą ir pripažino, jog Vilniaus TM pagrįstai konstatavo, jog konkreti ginčo prekių paėmimo iš muitinės priežiūros vieta nenustatyta ir muitinei nežinoma, o skolos muitinei atsiradimo vieta nagrinėjamu atveju gali būti Lietuvos arba Latvijos teritorijoje. Tyrimo, kuris keletą kartų buvo sustabdytas dėl atliekamų ikiteisminių tyrimų, metu surinkti duomenys neleidžia vienareikšmiškai spręsti, kur ginčo prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, kur jos buvo nugabentos, kas ir kur nuėmė muitinės plombas. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2023 m. gegužės 11 d. nutarime, kuriuo ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 02-2-00290-17 buvo sustabdytas nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens, nurodoma, jog Latvijos Respublikos Valstybinės policijos teismo medicinos departamento ekspertai nustatė, jog ekspertizei pateiktame trose yra padalijimo ir sujungimo žymių – klijavimas, tačiau neįmanoma nustatyti laiko, kada šis kabelis buvo padalintas ir vėl sujungtas. Teisėjų kolegija sprendžia, esant situacijai, kai prekių paėmimo iš muitinės priežiūros (pažeidimo) konkreti vieta nėra nustatyta, muitinė, mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagal SMK 87 straipsnio 2 dalį ginčo skola muitinei atsirado išvykimo valstybės narės muitinėje, kurioje buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, t. y. Vilniaus TM veiklos teritorijoje.
Atsakant į apelianto argumentus dėl Vilniaus TM nepagrįsto atsisakymo taikyti sandorio vertės metodą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jais pagrįstai išvadai (taip pat žr. šios nutarties 35 p.), kad nagrinėjamu atveju muitinė, netaikydama sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo, pagrįstai vadovavosi tuo, kad su Deklaracija gabentoms prekėms nepateikti pardavimo į Sąjungą dokumentai, ir prekių muitinę vertę nustatė, naudojant duomenis, surinktus importuojančioje šalyje (SMK 74 str. 3 d.).
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl PVM ir akcizo mokesčio taikymo, o ginčo prekėms nepatekus į Europos Sąjungos narės ekonominę apyvartą, nėra pagrindo skaičiuoti importo PVM bei akcizo mokesčius.
Šioje byloje buvo konstatuota, jog paskirties muitinės įstaigai krovinys, deklaruotas tranzito procedūrai pagal Deklaraciją nebuvo pateiktas (pateikta tik 12 kg ginčo prekės iš 16 728 kg deklaruoto svorio), todėl nebuvo galimybės kroviniui, deklaruotam minėtoje tranzito deklaracijoje, taikyti priežiūros priemonių, taikytinų tranzitu gabenamoms ne Sąjungos prekėms. Nustojus taikyti ginčo prekių išorinio tranzito procedūrą (ar veiksmą), prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie krovinio išgabenimą iš Sąjungos muitų teritorijos. Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 12³ straipsnio 1 dalies pagrindu pagrįstai buvo konstatuota, kad ginčo prekės laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Prekėms, kurioms įforminta išorinio tranzito procedūra, dėl paėmimo iš muitinės priežiūros, nustojo galioti pagrindinis veiksmas (prekių gabenimas tranzitu), numatytas SMK 226 straipsnio 1 dalyje, leidžiantis šias prekes neapmokestinti importo muitais bei kitais privalomais mokėjimais ir netaikyti joms prekybos politikos priemonių. Todėl laikytina, kad Vilniaus TM, remdamasi byloje nustatyta skolos muitinei atsiradimo data (2016 m. birželio 13 d.) ir vadovaudamasi PVMĮ ir Lietuvos Respublikos Akcizų įstatymo nuostatomis, pagrįstai papildomai apskaičiavo importo PVM, akcizų mokestį bei su jais susijusias sumas.
Apeliantas taip pat teigia, kad ESTT praktikoje nėra pateikta detalesnių išaiškinimų, kaip turėtų būti taikomos ir aiškinamos PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl prievolės mokėti importo PVM, kai prekės į Sąjungos muitų teritoriją galbūt patenka po to, kai prekės, vykdant tranzito muitinės procedūrą, jau buvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai ir yra perduotos jos priežiūrai. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokių aplinkybių (prekių pristatymo paskirties muitinės įstaigai ir perdavimo jos priežiūrai) šioje byloje nebuvo nustatyta. Nustatyta, kad transporto priemonė, turėjusi pristatyti ginčo krovinį atvyko į paskirties muitinės įstaigą (Terehovo muitinės postą) plombuota išoriškai tvarkinga muitinės plomba, jos atvykimą patvirtino šios muitinės pareigūnas, tačiau atidarius transporto priemonę ir patikrinus krovinį buvo rasta tik nedidelė dalis krovinio, o ekspertinio tyrimo metu nustatyta, kad plombos trosas buvo padalintas ir vėliau sujungtas.
Apeliantas nurodo, jog teismas nepasisakė dėl galimybės taikyti SMK 120 straipsnį, nustatantį, jog atsisakoma išieškoti skolą siekiant teisingumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodomas SMK 120 straipsnis nėra reikšmingas šio mokestinio ginčo sprendimui, kadangi jis yra SMK 3 skyriaus „Importo arba eksporto muito sumos išieškojimas, mokėjimas, grąžinimas ir atsisakymas ją išieškoti“ 3 skirsnyje „Grąžinimas ir atsisakymas išieškoti“, o byloje nesprendžiamas muito išieškojimo ar atsisakymo išieškoti klausimas. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs mokesčių administratoriui argumentus dėl SMK 116 straipsnio 1 dalies d) punkto taikymo šioje byloje pagrindo ir prašęs dėl to priimti administracinį sprendimą.
Apeliantas pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
Taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo (ABTĮ 4 str. 3 d.).
Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo, pirma, kai Teisingumo Teismas savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką klausimą panašioje byloje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1963 m. kovo 27 d. sprendimą byloje Da Costa, sujungtos bylos C-28/62, C-29/62, C-30/62), antra, kai vadovaujamasi acte clair doktrina (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje CILFIT, C-283/81). Šiame sprendime Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą siekiant išspręsti bylą (t. y. nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo iniciatyva (ex officio). Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo Teisingumo Teismo išaiškinimo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teikdamas prašymą kreiptis į ESTT apeliantas nurodo klaidingas faktines aplinkybes, kurios šioje byloje nėra nustatytos. Nagrinėjamam ginčui aktualių Sąjungos muitinės kodekso normų, dėl kurių aiškinimo pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, taikymas yra akivaizdus ir dėl teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo nekyla pagrįstų abejonių. Be to, šių normų aiškinimas yra suformuluotas paminėtuose ESTT sprendimuose. Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.