Kauno apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugpjūčio 25 d. Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio ir Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Breitto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10295-905/2026 pagal ieškovės užsienio įmonės „Rayteam sp.z o.o.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Breitto“ dėl skolos priteisimo.

n u s t a t ė : Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 46 545,48 Eur skolą, 1829,52 Eur palūkanas, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų kompensaciją ir 10,15 proc. procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad šalys sudarė susitarimus dėl tarptautinių krovinio gabenimų pagal 2025 m. birželio 20 d. – 2025 m. rugpjūčio 28 d. užsakymus, kuriais ieškovė įsipareigojo pervežti sutartyse nurodytus krovinius, o atsakovė įsipareigojo už kiekvieną krovinio pervežimą sumokėti vežimo mokestį per 30 dienų po PVM sąskaitos faktūros gavimo. Atsakovė sutartu laiku neatsiskaitė už pervežimus, todėl ieškovė 2025 m. lapkričio 18 d. nustatė atsakovei 10 dienų terminą sumokėti 56 037,37 Eur skolą. Atsakovė 2025 m. gruodžio 9 d. sumokėjo tik 8022,25 Eur, todėl liko skolinga 46 545,48 Eur. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovė neteisėtai reikalauja priteisti skolą, nes pagal šalių sudarytų sutarčių sąlygas, atsakovės prievolė atsiskaityti atsiranda po CMR važtaraščių originalų gavimo, tačiau ieškovė tokių dokumentų atsakovei nepateikė. Atsakovė ginčijo ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį ir palūkanas, kurios nepagrįstos nei atsakovės teisiniu įsipareigojimu, nei bylos sudėtingumu ar apimtimi, neatitinka ekonomiškumo, protingumo ir proporcingumo principų, o ieškovė ginčą galėjo išspręsti taikiai. Be to, atsakovė nurodė, kad ieškovė nuslėpė reikšmingas aplinkybes ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl prašė skirti ieškovei 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, pusę šios sumos priteisiant atsakovei.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei užsienio įmonei „Rayteam Sp. z o.o.“ iš atsakovės UAB „Breitto“ 46 545,48 Eur skolą, 1829,52 Eur palūkanas, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas bei 10,15 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos 46 585,52 Eur sumos taip pat 4231 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad šalys laikotarpiu nuo 2025 m. birželio 20 d. iki 2025 m. rugpjūčio 28 d. sudarė krovinio gabenimo sutarčių, kuriomis ieškovė įsipareigojo pervežti sutartyse nurodytus krovinius maršrutu Nyderlandai–Rusija, o atsakovė už kiekvieną krovinio pervežimą sumokėti vežimo mokestį. Pateikti CMR važtaraščiai ir ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad visi kroviniai buvo pervežti. CMR konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, kad važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Pažymėjo, kad CMR konvencijoje neįtvirtinta jokių teisės normų, kurios pareigą atsiskaityti už atliktą pervežimą susietų su važtaraščio originalo pateikimu. Kartu su dubliku ieškovė pateikė duomenis apie registruotus laiškus, kuriais atsakovei buvo išsiųstos PVM sąskaitos faktūros ir CMR važtaraščių originalai. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad siuntos buvo įteiktos atsakovei, kuri nereiškė pretenzijų ieškovei dėl šių siuntų turinio ir (arba) dėl reikiamų dokumentų nepateikimo. Pažymėjo ir tai, kad atsakovė net neginčijo, jog ieškovė tinkamai pervežė krovinį. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip deklaratyvius ir tiek teisiškai, tiek faktiškai nepagrįstus atsakovės atsikirtimus dėl CMR važtaraščių originalų nepateikimo. Pabrėžė, kad šalių veiksmai iki šios civilinės bylos iškėlimo neteikia pagrindo konstatuoti, kad atsakovės parengtos sutarties sąlyga (sprendžiant iš sutarties lape esančio atsakovės įmonės ženklo, darytina išvada, kad šią sutartį parengė būtent atsakovė) dėl pervežimo dokumentų originalų pateikimo būtų esminė sutarties sąlyga, kurią pažeidusi ieškovė prarastų teisę į užmokestį už atliktą vežimą (CK 6.193 straipsnio 1, 4, 5 dalys). Pabrėžė ir tai, kad atsakovė po ieškovės 2025 m. lapkričio 18 d. reikalavimo atsiskaityti vis dėlto sumokėjo ieškovei 8022,25 Eur, tokiais savo veiksmais pripažindama egzistuojančią skolą-prievolę ieškovei. Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Šių palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Nagrinėjamoje byloje taikytina 10,15 mokėjimo palūkanų norma, todėl pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras palūkanas sudaro 1829,52 Eur. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 46 545,48 Eur skolą, 1829,52 Eur palūkanas bei 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas yra pagrįstas, todėl tenkinamas. Teismo vertinimu, ieškovės prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, juolab kad ieškovė yra užsienio įmonė, o ginčas turi tarptautinį pobūdį, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 951 Eur žyminį mokestį, 880 Eur išlaidas už dokumentų vertimus ir 2400 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kadangi ieškinį teismas tenkino, atmetė atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Breitto“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-10295-905/2026, priimti naują sprendimą, kuriuo pripažinti tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas pervežimo paslaugų sutartis galiojančias su įpareigojimu pristatyti atsakovei originalius pervežimo dokumentus ir nuo jų gavimo skaičiuoti atidėjimo terminą sąskaitų faktūrų mokėjimui, sumažinti advokato teisinės pagalbos išlaidas iki minimalios sumos ir panaikinti sprendimo dalį dėl 10,15 procentų palūkanų priteisimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Ieškovė nėra pateikusi pilnų pervežimo dokumentų originalų, todėl atsakovei pareigos mokėti ir skaičiuoti atidėjimą sąskaitoms faktūroms už krovinių pervežimo paslaugas nekyla. Tokios vieningos pozicijos atsakovė laikėsi viso bylinėjimosi proceso metu ir savo poziciją pagrindė rašytiniais byloje esančiais įrodymais. Atsakovė pervežimo užsakymuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė apmokėjimo sąlygas, ieškovė su jomis sutiko, tačiau pareigos pateikti pervežimo dokumentų originalus neatliko, tokiu būdu pažeisdama atsakovės interesus ir tokiu būdu paveikdama atsakovės sutartinius įsipareigojimus su klientais (užsakovais) dėl apmokėjimo gavimų iš klientų. Atsakovė veikia kaip tarpininkas – teikia ekspedijavimo paslaugas, t. y. samdo vežėjus, kurie pristato krovinius atsakovės klientams. Atsakovė gauna mokėjimus iš savo klientų tik po visų pervežimo dokumentų originalų pristatymo, išsiuntimo registruotu paštu. Negavusi dokumentų iš ieškovės, atsakovė negali reikalauti bei gauti mokėjimus iš atsakovės klientų. Priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamus dydžius, bylos apimtis ir sudėtingumas nėra pagrįstas, ieškovė teikė teismui šabloninius procesinius dokumentus. Pervežimo užsakymuose ieškovė su atsakove nėra sutarusi, jog palūkanos yra 10,15 procentų, todėl priteista palūkanų norma prieštarauja sutartiniams santykiams, tarp sutarties šalių sulygtoms sutarties normoms ir yra neteisėta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos už krovinių pervežimą priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

„Rayteam sp. o.o.“ ir UAB „Breitto“ laikotarpiu nuo 2025 m. birželio 20 d. iki 2025 m. rugpjūčio 28 d. buvo sudarytos krovinio gabenimo sutartys, kuriomis ieškovė įsipareigojo pervežti sutartyse nurodytus krovinius maršrutu Nyderlandai–Rusija, o atsakovė už kiekvieną krovinio pervežimą sumokėti vežimo mokestį. Pateikti CMR važtaraščiai ir ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad visi kroviniai buvo pervežti. (ieškinio CBP-4138, pateikto teismui 2026 m. vasario 13 d., priedai).

Kartu su dubliku (DOK-41550, pateiktas teismui 2026 m. kovo 18 d.) ieškovė pateikė duomenis apie registruotus laiškus, kuriais atsakovei buvo išsiųstos PVM sąskaitos faktūros ir CMR važtaraščių originalai.

Dėl ginčo esmės

Atsakovė savo prievolės sumokėti ieškovei už atliktas paslaugas nevykdymą grindžia tuo, kad ieškovė nėra pateikusi pilnų pervežimo dokumentų originalų, todėl atsakovei pareigos mokėti ir skaičiuoti atidėjimą sąskaitoms faktūroms už krovinių pervežimo paslaugas nekyla.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu toks atsakovės argumentas atmestinas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, viena vertus – pagal CMR konvencijos 4 straipsnį - važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Kita vertus - kartu su dubliku ieškovė pateikė duomenis apie registruotus laiškus, kuriais atsakovei buvo išsiųstos PVM sąskaitos faktūros ir CMR važtaraščių originalai. Taigi, toks atsakovas argumentas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Be to, nors atsakovė apeliaciniame skunde ir teigia, kad gauna mokėjimus iš savo klientų tik po visų pervežimo dokumentų originalų pristatymo, išsiuntimo registruotu paštu, o negavusi dokumentų iš ieškovės, atsakovė negali reikalauti bei gauti mokėjimus iš atsakovės klientų, tokių savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Todėl šis atsakovės argumentas atmestinas kaip neįrodytas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl ginčo esmės yra teisingas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Dėl palūkanų priteisimo

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pervežimo užsakymuose ieškovė su atsakove nėra sutarusi, jog palūkanos yra 10,15 procentų, todėl priteista palūkanų norma prieštarauja sutartiniams santykiams, tarp sutarties šalių sulygtoms sutarties normoms ir yra neteisėta.

Toks atsakovės argumentas nepagrįstas, nes ieškovės teisė reikalauti palūkanų už prievolės neįvykdymą kyla ne iš sutarties, o iš įstatymo. Todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė 10,15 procento procesines palūkanas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Atsakovė, ginčydama pirmosios instancijos teisme priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, nurodo, kad bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamus dydžius, bylos apimtis ir sudėtingumas nėra pagrįstas, ieškovė teikė teismui šabloninius procesinius dokumentus.

Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, juolab kad ieškovė yra užsienio įmonė, o ginčas turi tarptautinį pobūdį. Atsakovė apeliaciniame skunde jokių apskaičiavimų, paneigiančių tokią pirmosios instancijos teismo išvadą nepateikė, tiesiog deklaratyviai pakartojo savo argumentus, teiktus atsiliepime į ieškinį ir triplike. Todėl atsakovės argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Duomenų apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra, ieškovė atsiliepimo į apeliacinį skundą neteikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Breitto“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.