- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-19
- Bylos Nr.
- A-399-552/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01816-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos, Lietuvos kariuomenė
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės (toliau – ir atsakovas) Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) 2024 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. ATRS-2913 (toliau – ir 2024 m. kovo 28 d. sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija, KAM) 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 12-01-731 (toliau – ir 2024 m. balandžio 17 d. sprendimas); 3) įpareigoti Atrankos komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl tarnybos atidėjimo.
Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Atrankos komisijai pateikė prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą (toliau – ir PPKT, tarnyba). Atrankos komisija 2024 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Krašto apsaugos ministerijai, kuri 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Atrankos komisijos ir KAM sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes abu viešojo administravimo subjektai tinkamai neįvertino pareiškėjo nurodytų individualių aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl tarnybos atidėjimo. Tiek Atrankos komisija, tiek KAM savo sprendimus iš esmės grindė tuo, kad pareiškėjas neįrodė, jog, atlikdamas tarnybą, patirtų neproporcingai didelę žalą. Sąvoka „neproporcingai didelė žala“ teisės aktuose nėra apibrėžta, todėl ji yra vertinamojo pobūdžio ir turi būti nustatoma atsižvelgiant į konkretaus asmens individualias aplinkybes. Pareiškėjas prašyme dėl tarnybos atidėjimo nurodė ne abstrakčius teiginius, o konkrečias aplinkybes ir faktus, kurie, juos įvertinus individualiai ir visapusiškai, sudaro pagrindą išvadai, kad neatidėjus tarnybos jam būtų padaryta neproporcingai didelė žala. Viešojo administravimo subjektai nepagrįstai pirmenybę suteikė bendro pobūdžio argumentams ir universaliems kriterijams, tinkamai neįvertindami jo individualios situacijos. Toks vertinimas iš esmės apsunkintų galimybę bet kuriam asmeniui pagrįsti tarnybos atidėjimo būtinybę, net ir esant konkrečioms bei objektyvioms individualioms aplinkybėms.
Pareiškėjas nuo 2023 metų eina viešosios įstaigos „SMK Aukštoji mokykla“ videoprojektų vadovo pareigas. Tai yra specifinė ir kvalifikacijos reikalaujanti profesinė veikla, kuriai jis skyrė daug laiko ir pastangų, siekdamas profesinės karjeros. Eidamas šias pareigas pareiškėjas yra atsakingas už visą įstaigos audiovizualinį turinį, taip pat šiuo metu vykdomų ir suplanuotų projektų įgyvendinimą. Darbovietė neturi galimybės per trumpą laiką tinkamai jį pakeisti kitu darbuotoju, todėl pareiškėjui išvykus atlikti tarnybos kyla reali rizika, kad darbovietė susidurtų su sunkumais tinkamai ir laiku įgyvendindama suplanuotus projektus. Dėl šios priežasties pareiškėjas prašė suteikti galimybę iš anksto suderinti darbų ir tarnybos atlikimo grafiką bei surasti tinkamą darbuotoją, galintį jį pavaduoti, taip užtikrinant veiklos tęstinumą. Pareiškėjo užimamos pareigos yra specifinės ir reikalauja nuolatinio tobulėjimo. Per devynių mėnesių tarnybą pareiškėjas prarastų dalį profesinių žinių ir įgūdžių, palyginti su jo profesinės srities kolegomis, todėl po tarnybos turėtų skirti papildomai laiko ir pastangų prarastai kvalifikacijai atkurti.
Pareiškėjas, be kita ko, nuomojasi gyvenamąjį būstą. Dėl tarnybos atlikimo jam tektų nutraukti būsto nuomos sutartį, todėl jis prarastų sumokėtą 600 Eur užstatą, taip pat galėtų patirti kitų su sutarties nutraukimu susijusių išlaidų, įskaitant baudas, netesybas ir kitus mokėjimus. Pareiškėjas gauna 1 400 Eur darbo užmokestį. Atlikdamas tarnybą jis netektų gaunamų darbo pajamų, todėl, grįžus iš tarnybos, jam tektų spręsti papildomas finansines ir buitines problemas. Pareiškėjas taip pat turi merginą, su kuria planuoja ateitį. Netekus darbo pajamų, pareiškėjo ir jo merginos finansinė padėtis reikšmingai pablogėtų, kadangi jų santaupos yra nedidelės, o būtina apmokėti būsto nuomos ir merginos studijų išlaidas. Pareiškėjo mergina nedirba ir neturi galimybių savarankiškai apmokėti studijų bei prisidėti prie būsto nuomos, todėl šias išlaidas tenka padengti pareiškėjui. Pareiškėjas šiuo metu turi sukaupti pakankamai lėšų būsto nuomos užstatui, nuomai ir kitoms būtinoms išlaidoms. Nors PPKT kariams mokama 4,6 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka, ji neišspręstų pareiškėjo nurodytų finansinių problemų. Be to, pareiškėjas išmokos už gerą tarnybą negaus, nes šiuo metu nėra fiziškai ir psichologiškai pasirengęs tarnybą atlikti labai gerai ar gerai.
Be nurodytų profesinių ir finansinių aplinkybių, pareiškėjas rūpinasi garbingo amžiaus sulaukusiais seneliais, kuriems reikalingas nuolatinis dėmesys, rūpestis ir pagalba. Pareiškėjas jiems teikia finansinę pagalbą, nuveža į kapines, polikliniką, ligoninę ir bažnyčią, nuperka maisto bei kitų būtinų prekių, taip pat atlieka įvairius fizinius, lauko ir buities darbus. Neatidėjus tarnybos pareiškėjui būtų padaryta neproporcingai didelė žala, todėl yra pagrindas atidėti tarnybą. Pareiškėjas neprieštarautų tarnybą atlikti vėlesniu metu, t. y. 2024 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
Tarnyba 2024 m. kovo 15 d. gavo pareiškėjo prašymą dėl karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka su priedais, kuriame pareiškėjas prašė atidėti tarnybą iki 2024 m. lapkričio-gruodžio mėnesių. Atrankos komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2024 m. kovo 28 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą neatidėti tarnybos. 2024 m. balandžio 17 d. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo paliko nepakeistą Atrankos komisijos sprendimą, konstatavusi, kad pareiškėjas neįrodė, jog karo tarnybos atlikimas sukeltų žalą asmeniniams ir visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą pareigą atlikti karo tarnybą ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu.
Pareiškėjas, manydamas, kad karo tarnybos atlikimas jam sukeltų neproporcingai didelę žalą, Atrankos komisijai turėjo pateikti pagrįstą prašymą ir objektyviais duomenimis bei įrodymais pagrįsti nurodomą žalą. Pareiškėjo prašyme ir skunde nurodytos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, o dėl kiekvienos jų sprendimuose buvo atskirai pasisakyta.
Atsižvelgiant į nuolatinį karo tarnybos atlikimo pobūdį ir jos 9 mėnesių trukmę, daugumai karo prievolininkų tenka laikinai sustabdyti ar nutraukti tam tikrus socialinius ir ekonominius santykius bei pakeisti įprastą gyvenimo režimą. Todėl tam tikro masto nepatogumai ir žala yra tikėtini. Tačiau tokie nepatogumai turi būti vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolę, valstybės gynybos interesus ir galimas grėsmes šiems interesams. Konstitucinė pareiga ginti valstybę yra priskirtina viešajam interesui, o viešojo intereso institutas suponuoja viešojo intereso prioritetą prieš individualius privačius interesus tais atvejais, kai šie interesai konkuruoja.
Pareiškėjas, prieš planuodamas savo karjerą, asmeninį gyvenimą ir prisiimdamas atitinkamus įsipareigojimus, turėjo ir galėjo įvertinti galimą karo tarnybą. Kiekvienam karo prievolininkui suteikiama galimybė savanoriškai, dar iki šauktinių sąrašų sudarymo, pasirinkti atlikti karo tarnybą arba, jau patekus į šauktinių sąrašą, pasinaudoti pirmumo teise atlikti tarnybą, pasirenkant tarnybos vietą, būdą ir laiką. Šauktinių sąrašai skelbiami kiekvienų metų sausio mėnesio pradžioje. Todėl karo prievolininkui, patekusiam į šauktinių sąrašą ir pasirinkusiam atlikti tarnybą pirmumo tvarka, suteikiamas pakankamas laiko tarpas pasirengti tarnybai ir imtis priemonių galimai žalai bei nepatogumams sumažinti.
Vien turimas darbas, finansiniai ar kiti įsipareigojimai, šeiminės aplinkybės ar poreikis keisti įprastą gyvenimo režimą, savaime neįrodo, kad karo tarnybos atlikimas sukeltų pareiškėjo interesams neproporcingai didelę žalą, dėl kurios įstatyme nustatytos pareigos atlikti karo tarnybą įvykdymas būtų objektyviai negalimas. Neproporcingai didelė žala galėtų būti konstatuota tik nustačius objektyviais duomenimis ir įrodymais pagrįstas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, kad dėl karo prievolės atlikimo pareiškėjas patirtų tokio masto nuostolių ar kitų neigiamų padarinių, kurie iš esmės ir nepataisomai paveiktų jo ar jo artimųjų padėtį, sukeltų realų pavojų jų sveikatai, gyvybei ar kitoms itin svarbioms vertybėms. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti KPĮ nustatytų karo tarnybos atidėjimo pagrindų buvimo.
Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjo darbo vieta karo tarnybos atlikimo laikotarpiu yra išsaugoma, o darbdaviui sudaroma galimybė gauti valstybės teikiamą subsidiją. Nei pareiškėjas, nei jo darbdavys nepateikė jokių objektyvių duomenų ar įrodymų, kad pareiškėjo atliekamos funkcijos yra tokios svarbios ir nepakeičiamos, jog jam išvykus atlikti karo tarnybos įstaigos ar įmonės veikla sutriktų ar būtų sustabdyta, kiltų bankroto, neplanuoto darbuotojų atleidimo ar kitų reikšmingų neigiamų padarinių rizika. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad po 9 mėnesių karo tarnybos jis prarastų turimą kvalifikaciją ar objektyviai nebegalėtų toliau vykdyti jam pavestų funkcijų. Nors nepertraukiama 9 mėnesių trukmės karo tarnyba tikėtina gali lemti tam tikros profesinės patirties neįgijimą ar dalies profesinių įgūdžių praradimą, tokios aplinkybės savaime negali būti vertinamos kaip tokio masto žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri nusvertų konstitucinę piliečio pareigą atlikti karo tarnybą.
Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kuriais remiantis būtų galima objektyviai nustatyti, kad jo karo tarnybos atlikimas iš esmės pakeistų ar pablogintų kitų asmenų socialinę padėtį arba sukeltų realią grėsmę jų sveikatai. Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nuomos santykių, pažymėtina, kad nuomos sutartis buvo sudaryta ne tik su pareiškėju, bet ir su jo sugyventine, todėl abu nuomininkai turi iš sutarties kylančias teises ir pareigas. Be to, nuomos sutarties terminas baigėsi 2024 m. birželio 17 d. Nuomos santykių nutraukimas ar 600 Eur dydžio užstato (depozito) praradimo rizika savaime negali būti vertinami kaip tokio masto neigiami padariniai, kurie nusvertų konstitucinę pareigą atlikti karo prievolę.
Karo tarnybą atliekantiems kariams užtikrinamos socialinės garantijos, taip pat suteikiamas valstybės išlaikymas – apgyvendinimas, maitinimas, apranga, socialinis ir gyvybės draudimas. Kiekvieną mėnesį mokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio išmoka buitinėms išlaidoms, kurios dydis siekia 4,6 bazinės socialinės išmokos, o tam tikrais atvejais kariai gali būti papildomai skatinami piniginėmis išmokomis. Atsižvelgtina ir į tai, kad, pagal pareiškėjo amžių, 2024 metai buvo paskutiniai metai, kuriais jis galėjo būti privalomai pašauktas atlikti karo tarnybą. Pareiškėjas nenurodė ir dokumentais nepagrindė tokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos lemiančiomis neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodyti galimi nepatogumai, apribojimai ir finansiniai ar kitokie nuostoliai nėra tokio pobūdžio ir masto, kad galėtų nusverti konstitucinę pareigą atlikti karo tarnybą. Galimų nepatogumų, apribojimų ir nuostolių riziką pareiškėjas prisiėmė pats, nepakankamai įvertinęs galimybę patekti į šauktinių sąrašą ir iš to kylančią pareigą atlikti karo tarnybą. Taigi Atrankos komisija ir Ministerija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė egzistuojant tokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atidėti karo tarnybą individualia tvarka, todėl priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. G. skundą.
Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2024 m. kovo 15 d. Tarnybai pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad PPKT atlikimas sukeltų neproporcingai didelę žalą, kadangi yra sukūręs nuolatinius darbo santykius su viešąja įstaiga „SMK Aukštoji mokykla“, kurioje atlieka darbdaviui svarbias funkcijas, yra atsakingas už darbdaviui svarbių projektų įgyvendinimą, todėl dėl tarnybos atlikimo būtų sutrikdytas ūkio subjekto veiklos vykdymas. Dėl PPKT atlikimo pareiškėjas netektų dalies profesinės kvalifikacijos, neįgytų profesinės patirties, o tai turėtų neigiamos įtakos jo karjeros perspektyvoms. Taip pat pareiškėjas prarastų iš darbo santykių gaunamas pajamas bei negalėtų vykdyti finansinių įsipareigojimų, kylančių iš būsto nuomos sutarties. Pareiškėjas, be kita ko, gyvena kartu su mergina, kuri šiuo metu studijuoja ir nėra sukūrusi darbo santykių, todėl dėl tarnybos atlikimo nebūtų užtikrinti ir jos poreikiai. Pareiškėjas padeda pensinio amžiaus seneliams atlikti buities darbus, taip pat prisideda finansiškai. Todėl neproporcingai didelės žalos būtų galima išvengti PPKT atliekant ne anksčiau kaip nuo 2024 m. lapkričio mėn., tarnybos atlikimą nurodytu metu siejant su profesinės veiklos suderinimu su tarnybos atlikimu bei asmeninio finansinio rezervo sukaupimu.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčijamais Atrankos komisijos 2024 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. ATRS-2913 ir Krašto apsaugos ministerijos 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 12-01-731 pareiškėjo 2024 m. kovo 15 d. prašymas buvo atmestas. Sprendimai iš esmės grindžiami tuo, kad pareiškėjas neįrodė tokio pobūdžio žalos asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas PPKT atliktų kitu metu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su Atrankos komisijos ir KAM sprendimais, kreipėsi į teismą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi KPĮ 2 straipsnio 9 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtinto Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5, 6, 15 punktais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Teismas, aptaręs paminėtas nuostatas, nurodė, kad aplinkybės, sudarančios sąlygas atidėti PPKT, turi būti išskirtinio pobūdžio, duodančios pagrįstą pagrindą prielaidai, jog PPKT atidėjimas yra susijęs ne tik su individualių interesų tenkinimu, bet ir su visuomeniniu interesu, pavyzdžiui, būtinybe rūpintis mažamečiais vaikais, kurie liktų vieni, būtinybe atlikti ar užbaigti itin svarbias valstybines ar visuomenines pareigas, kurios būtų reikšmingos visai ar daliai visuomenės, ir pan. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atidėti PPKT grindžia iš esmės asmeniniais interesais, t. y. tuo, kad, jeigu jis būtų pakviestas į tarnybą dabar, o ne vėliau, jam kiltų finansinio ir buitinio pobūdžio problemų, kurios neigiamai paveiktų jo ir kartu su juo gyvenančios merginos galimybes studijuoti, siekti darbinės karjeros ir pan. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos reikalavimų, nes tai yra išimtinai asmeninio pobūdžio aplinkybės, susijusios su kiekvieno asmens, kuris yra pašaukiamas atlikti PPKT, patiriamais nepatogumais darbo ir buities srityse, o tokio pobūdžio nepatogumai, kylantys dėl PPKT atlikimo, paprastai yra numatyti teisės aktuose ir atitinkamai kompensuojami.
Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis KPĮ 41 straipsnio 3 dalimi, karo prievolininkams, atlikusiems PPKT ir grįžusiems į darbą, taikoma šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta subsidija darbo užmokesčiui. Taigi Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka darbo vieta pareiškėjui išsaugoma, o darbdavys turi galimybę gauti subsidiją.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo atliekamas darbas yra tokios svarbos ir nepakeičiamumo, dėl kurių įstaigoje sutriktų ar sustotų veikla, įmonei grėstų bankrotas ar neplanuotas darbuotojų atleidimas, arba kad po 9 mėnesių tarnybos jis prarastų turimą kvalifikaciją ar nebegalėtų toliau atlikti jam pavestų funkcijų. Dėl galimo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir pan. teismas pažymėjo, kad pagal savo pobūdį nuomos teisiniai santykiai gali būti nesunkiai pakeičiami kitais nuomos santykiais ir pan., todėl jų nutraukimas nelaikytinas išskirtine aplinkybe.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos buvimo fakto, sudarančio prielaidas atidėti pareiškėjui PPKT. Dėl to ginčijami Sprendimai pripažinti pagrįstais bei teisėtais, o pareiškėjo skundas atmestas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas, pakartodamas ginčo aplinkybes ir pirmosios instancijos teismui skunde išdėstytus argumentus, papildomai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Atrankos komisija, KAM ir pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl tarnybos atidėjimo. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė Atrankos komisijos ir KAM pozicijai bei tik atkartojo šių subjektų išdėstytus motyvus.
Žemesnės instancijos teismas
Atrankos komisija, KAM ir pirmosios instancijos teismas savo sprendimus iš esmės grindė tuo, kad pareiškėjas neįrodė, jog atlikdamas tarnybą patirtų neproporcingai didelę žalą. Tačiau pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo įvertintos formaliai ir paviršutiniškai. Pareiškėjui pateikti atsakymai yra bendro pobūdžio, šabloniški ir iš esmės universalūs, neatsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją bei jo nurodytas individualias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, pacitavo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatas, pagal kurias darbdaviui nustatytas draudimas, nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valios, atleisti iš darbo darbuotoją, pašauktą atlikti tarnybą, taip pat pažymėjo darbdavio galimybę gauti atitinkamą subsidiją. Pareiškėjas neteigė, kad jo darbdavys jį atleistų dėl tarnybos atlikimo. Priešingai, pareiškėjas nurodė, kad dėl jo atliekamų specifinių funkcijų darbdaviui būtų sudėtinga jį pakeisti, o pats pareiškėjas tarnybos atlikimo laikotarpiu negautų įprastų darbo pajamų. Pareiškėjas pateikė SMK Aukštosios mokyklos pažymą, patvirtinančią, kad jis yra vienintelis darbuotojas, atsakingas už šios įstaigos videoprodukcijos kūrimą ir vaizdo technikos priežiūrą. Nepaisant to, nei viešojo administravimo subjektai, nei pirmosios instancijos teismas tinkamai nepasisakė dėl pareiškėjo atliekamų funkcijų ir jo profesinės veiklos specifikos. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant pareiškėjo nurodomą galimą žalą bei tarnybos atlikimo pasekmes tiek pačiam pareiškėjui, tiek jo darbdaviui.
Viešojo administravimo subjektai ir pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas šiuo metu nuomojasi būstą. Tarnybos atlikimas pareiškėjui sukeltų ne tik finansinių, bet ir buitinių sunkumų. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju turėjo būti įvertinta ir esama būsto nuomos situacija (duomenys neskelbtini) mieste, kuri pasižymi ribota nuomojamų būstų pasiūla ir didelėmis nuomos kainomis. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui kyla pagrįstų abejonių, ar, atlikus tarnybą ir netekus turimų pajamų, jam apskritai būtų sudarytos realios galimybės iš naujo išsinuomoti būstą (duomenys neskelbtini) ar jo rajone.
Nei Atrankos komisija, nei KAM, nei pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su jo asmeniniu ir šeiminiu gyvenimu. Pareiškėjas nurodė, kad išlaiko kartu su juo gyvenančią merginą ir įvairiapusiškai padeda garbingo amžiaus seneliams. Šios aplinkybės, pareiškėjo įsitikinimu, yra reikšmingos individualiai vertinant jo situaciją ir galimą tarnybos atlikimo sukeliamą žalą.
Viešojo administravimo subjektų ir teismo pateikti motyvai iš esmės yra bendro pobūdžio, universalūs, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvieno asmens prašymas dėl tarnybos atidėjimo turi būti vertinamas individualiai. Sprendžiant dėl tarnybos atidėjimo turi būti atsižvelgiama į konkretaus asmens gyvenimo aplinkybes, jo profesinę ir socialinę situaciją, šeiminius bei kitus asmeninius ryšius, taip pat į kitas jam individualiai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju tokio individualaus ir visapusiško jo situacijos vertinimo nebuvo atlikta.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai nustatė ginčo faktines aplinkybes, pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir aktualią teismų praktiką.
KPĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad karo prievolininkai į nuolatinę privalomąją karo tarnybą iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 18 iki 23 metų (įskaitytinai), o raštu pareiškę norą, nuo 18 iki 38 metų (įskaitytinai). Apeliacinio skundo pateikimo metu pareiškėjui buvo 23 metai, todėl 2024 m. buvo paskutiniai metai, kuriais jis galėjo būti šaukiamas atlikti nuolatinę privalomąją karo tarnybą. Pasibaigus 2024 m. šaukimo laikotarpiui, pareiškėjas nebeturėjo būti šaukiamas atlikti tarnybos. Ši aplinkybė buvo nurodyta ir atsiliepime į skundą. Nepaisant to, pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimą, be kita ko, prašo iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl tarnybos atidėjimo. Nepriklausomai nuo teismo sprendimo, pareiškėjo prašymas taptų nenagrinėtinas, jam nebeturint pareigos atlikti karo tarnybą, todėl PPKT atidėjimo klausimo sprendimas tampa visiškai nebeaktualus.
Ginčijami sprendimai pareiškėjui nebesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl net ir patenkinus pareiškėjo skundą, jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Nesuprantama, kokias savo pažeistas teises pareiškėjas bando apginti, teikdamas skundą apeliacinės instancijos teismui, ir kokio galutinio rezultato, išskyrus bylinėjimąsi, yra siekiama.
Visų pareiškėjo dėstomų aplinkybių kontekste svarbu tai, kad vertindamas galimą žalos atsiradimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-278-415/2024 pasisakė, jog šiuo atveju, vertinant galimos kilti žalos pareiškėjo interesams proporcingumą tikslu atlikti karo tarnybos prievolę visuotinai žinomų šių dienų geopolitinių realijų kontekste, yra pagrindas konstatuoti neatidėliotiną besąlyginį karo prievolės vykdymo prioritetą prieš darbo ir karjeros teisių įgyvendinimą. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus. Konstitucinis teismas 1994 m. balandžio 13 d. nutarime konstatavo, jog pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Todėl kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, turėdamas galimybę naudotis tam tikromis konstitucinėmis teisėmis, neturi alternatyvos nevykdyti konstitucinių pareigų, ypatingai šiuo laikotarpiu, kai dėl kilusio karo Ukrainoje, kai valstybė agresorė yra siena besiribojanti su Lietuvos Respublika, ypatingas dėmesys ir resursai yra skiriami šalies gynybos stiprinimui.
Aplinkybės, kurios leistų atidėti karo tarnybą dėl neproporcingai didelės žalos, turėtų objektyviai egzistuoti. Pareiškėjo prašymas nebuvo tokiomis aplinkybėmis grindžiamas. Ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti ir aiškūs, juose atliktas faktinių aplinkybių vertinimas bei nurodytas ginčo situacijai aktualus teisinis reguliavimas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas ir atskleidė bylos esmę, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodomi iš esmės tie patys motyvai, kurie jau buvo vertinti pirmosios instancijos teisme, tačiau jie neįrodo nei atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo.
Šalies argumentai
Apeliantas ginčija teismo sprendimą iš esmės tuo pagrindu, kad mano, jog privalomoji pradinė karo tarnyba jam turėjo būti atidėta KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Pagal minėtą teisės normą PPKT gali būti individualia tvarka atidėta, jeigu ją atliekant karo prievolininkui būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu. Karo prievolininkas, prašydamas atidėti PPKT, turi ne tik nurodyti aplinkybes, dėl kurių, jo manymu, tarnybos atlikimas sukeltų žalą, tačiau ir pagrįsti bei įrodyti, kad ši žala būtų neproporcingai didelė ir kad jos būtų galima išvengti tarnybą atliekant kitu metu. Tokia pareiga nustatyta ir Apraše.
KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir galimybė šios žalos išvengti tarnybą atliekant kitu metu – yra kumuliatyvios. Todėl vien žalos ar nepatogumų egzistavimo faktas savaime nesudaro pagrindo atidėti PPKT. Karo prievolininkas taip pat turi įrodyti, kad konkrečios neigiamos pasekmės būtų išvengtos tarnybą perkėlus į kitą laiką. Nagrinėjamu atveju apelianto nurodytos aplinkybės, susijusios su karjeros galimybėmis, darbo užmokesčio praradimu, finansiniais įsipareigojimais, merginos poreikių užtikrinimu bei senelių priežiūra, buvo įvertintos tiek Atrankos komisijos, tiek nagrinėjant skundą ikiteismine tvarka. Tačiau šios aplinkybės nebuvo pripažintos išskirtinėmis ir nesudarančiomis pagrindo konstatuoti neproporcingai didelę žalą. Vertinant apelianto nurodytą galimą žalą, būtina atsižvelgti ne tik į individualius jo interesus, bet ir į Konstitucijoje įtvirtintą piliečio pareigą atlikti karo tarnybą, valstybės gynybos interesus bei padidėjusią grėsmę šiems interesams. Todėl individualūs asmens nepatogumai turi būti vertinami proporcingai šios konstitucinės pareigos ir valstybės gynybos interesų kontekste.
KAM, nagrinėdama apelianto skundą, įvertino, ar Atrankos komisijos sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, be kita ko, ar sprendime nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas bei administracinio sprendimo motyvai. Nustačius, kad šie reikalavimai iš esmės įvykdyti, nebuvo pagrindo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Atrankos komisija veikė pagal jos kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, o priimtas sprendimas buvo pakankamai motyvuotas ir išsamus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas ar trečiasis suinteresuotas asmuo atliko neteisėtus veiksmus.
Apeliantui 2024 m. buvo paskutiniai metai, kuriais jis galėjo būti šaukiamas atlikti PPKT pagal KPĮ 5 straipsnio 2 dalį. Paskutinis 2024 m. šaukimas į tarnybos vietą vyko 2024 m. gruodžio 9 d. Todėl, net ir priėmus apeliantui palankų teismo sprendimą, PPKT atidėjimo klausimas būtų tapęs nebeaktualus, nes apeliantas nebeturėtų pareigos atlikti PPKT.
Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytų PPKT atidėjimo sąlygų, jo nurodytos aplinkybės nepagrindžia neproporcingai didelės žalos, administraciniai sprendimai priimti laikantis teisės aktų reikalavimų, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jį naikinti apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Atrankos komisijos sprendimo, kuriuo, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, nuspręsta neatidėti jam privalomosios pradinės karo tarnybos, taip pat Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendimo, kuriuo paminėtas Atrankos komisijos sprendimas paliktas nepakeistas, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Atrankos komisijos ir KAM sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jo PPKT turėtų būti atidėta. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo darbo santykiais, finansiniais įsipareigojimais, būsto nuoma, gyvenimu kartu su studijuojančia partnere ir pagalba seneliams, teismo vertinimu, iš esmės yra asmeninio pobūdžio nepatogumai, kurie savaime nesudaro pagrindo atidėti PPKT.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas laikosi pozicijos, kad, sprendžiant PPKT atidėjimo klausimą, jo individualios aplinkybės buvo įvertintos formaliai ir nepakankamai išsamiai. Apeliantas nurodo, kad nebuvo tinkamai atsižvelgta į jo atliekamų darbo funkcijų specifiką, dėl tarnybos galimą pajamų praradimą ir būsto nuomos aplinkybes, taip pat į jo asmeninę ir šeiminę situaciją. Apelianto teigimu, Atrankos komisija, KAM ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo bendro pobūdžio argumentais, todėl nebuvo atliktas individualus ir visapusiškas galimos PPKT sukeliamos žalos vertinimas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. kovo 15 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Šiaulių regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus Pakruojo poskyrį, prašydamas atidėti PPKT. Prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad PPKT atlikimas jam sukeltų neproporcingai didelę žalą, nes jis yra susijęs nuolatiniais darbo santykiais su VšĮ SMK Aukštąja mokykla, dėl tarnybos netektų galimybės tinkamai tęsti profesinės veiklos, neįgytų profesinės patirties, negalėtų tinkamai užtikrinti kartu gyvenančios partnerės interesų, vykdyti finansinių įsipareigojimų, padėti pensinio amžiaus seneliams buityje ir teikti jiems finansinę pagalbą. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba 2024 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. ATRS-2913 pareiškėjo prašymo atidėti PPKT netenkino, nenustačiusi tarnybos atidėjimo pagrindų, nustatytų KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, jį apskundė KAM, kuri 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 12-01-731 Atrankos komisijos sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).
Pagal ginčui aktualios redakcijos KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba karo prievolininkams individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.
Remiantis Aprašo 5 punktu, karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui prašymą atidėti tarnybą. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Prašymus ir Pranešimus, remiantis Aprašo 15 punktu, nagrinėja Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.
KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir karo tarnybos atlikimas kitu metu nėra alternatyvios, todėl atidėjus karo tarnybą, ją privaloma atlikti kitu metu. Pažymėtina, kad teisės aktai konkretaus sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele, neįtvirtina, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-556/2021, 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2024-629/2021).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, pagrįstai konstatavo, kad PPKT atidėjimo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant faktines aplinkybes ir nustatant, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu karo prievolininkui galėtų sukelti tokio intensyvumo neproporcingą žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti PPKT atliekant kitu metu.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes bei ginčui aktualų teisinį reguliavimą, neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad Atrankos komisija, KAM ir pirmosios instancijos teismas netinkamai (formaliai) įvertino jo nurodytas individualias aplinkybes. Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad sprendžiant PPKT atidėjimo individualia tvarka klausimą turi būti vertinama konkreti karo prievolininko situacija, vien individualių aplinkybių egzistavimas savaime nesudaro pagrindo atidėti PPKT. Pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą turi būti nustatytos kumuliatyvios sąlygos: pirma, PPKT atlikimas turi sukelti karo prievolininkui neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir, antra, turi būti nustatyta, kad šios žalos būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas PPKT atliktų kitu metu. Taigi karo prievolininkas, prašantis atidėti tarnybą, turi ne tik nurodyti dėl PPKT galinčius kilti neigiamus padarinius, bet ir objektyviais duomenimis pagrįsti jų mastą bei įrodyti, kad šie padariniai yra tokio reikšmingumo, jog nusveria konstitucinę pareigą atlikti karo tarnybą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad PPKT atlikimas neišvengiamai lemia tam tikrus įprasto asmens gyvenimo režimo, darbo, pajamų, socialinių ir kitų santykių apribojimus. Tačiau vien tokio pobūdžio nepatogumų ar nuostolių atsiradimas negali būti tapatinamas su KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta neproporcingai didele žala. Priešingas aiškinimas reikštų, kad iš esmės kiekvienas karo prievolininkas, nurodęs turimą darbą, gaunamas pajamas, finansinius įsipareigojimus, būsto nuomos santykius ar kitus su įprastu gyvenimu susijusius interesus, galėtų reikalauti atidėti PPKT. Toks aiškinimas neatitiktų įstatyme nustatyto išimtinio PPKT atidėjimo instituto paskirties ir konstitucinės piliečio pareigos atlikti karo tarnybą.
Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad jo profesinė veikla yra specifinė, jis yra vienintelis SMK Aukštosios mokyklos darbuotojas, atsakingas už videoprodukcijos kūrimą ir vaizdo technikos priežiūrą, todėl jo išvykimas atlikti PPKT galėtų sukelti sunkumų darbdaviui, o pačiam apeliantui – profesinių žinių ir įgūdžių praradimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, net ir pripažįstant jų individualų pobūdį, savaime nepatvirtina neproporcingai didelės žalos egzistavimo. KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymui aktuali neproporcingai didelė žala turi būti susijusi su pareiškėjo asmeniniais ar visuomeniniais interesais. Taigi, šiuo teisiniu reguliavimu nėra saugomi kitų subjektų, pvz., pareiškėjo darbdavio interesai. Todėl tai, kad pareiškėjo darbdavys gali patirti tam tikrų nepatogumų dėl pareiškėjo tarnybos, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti visuomeninių interesų pažeidimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad apelianto nebuvimas 9 mėnesius lemtų įstaigos veiklos sustabdymą, esminį jos veiklos sutrikimą, bankroto, darbuotojų atleidimo ar kitų panašaus masto neigiamų padarinių riziką. Tokių rizikų nenurodo ir pats darbdavys į bylą pateiktoje SMK Aukštosios mokyklos 2024 m. vasario 20 d. pažymoje Nr. 05(24)-0162. Taip pat nėra objektyvių duomenų, kad dėl tokios trukmės profesinės veiklos pertraukos apeliantas prarastų kvalifikaciją ar objektyviai nebegalėtų tęsti savo profesinės veiklos. Galimas profesinės patirties neįgijimas ar tam tikrų įgūdžių sumažėjimas dėl laikinos profesinės veiklos pertraukos yra suprantamas PPKT atlikimo padarinys, tačiau pagal savo pobūdį jis nėra nepataisomas ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti neproporcingai didelę žalą KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto prasme.
Šiuo aspektu taip pat reikšminga tai, kad teisės aktuose, konkrečiai DK 61 straipsnio 4 dalyje, nustatytos darbo vietos išsaugojimo garantijos karo tarnybą atliekantiems asmenims. Todėl pats PPKT atlikimas savaime nenutraukia apelianto darbo santykių ir neužkerta kelio jam, baigus tarnybą, grįžti į ankstesnę profesinę veiklą.
Apelianto darbdavys byloje nėra pateikęs objektyvių duomenų apie tokio pobūdžio neigiamus padarinius jo veiklai, kurie galėtų būti vertinami kaip visuomeniniu požiūriu reikšminga žala. Vien apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis yra vienintelis darbuotojas, atliekantis specifines funkcijas, taip pat į bylą pateikta SMK Aukštosios mokyklos 2024 m. vasario 20 d. pažyma Nr. 05(24)-0162, kurioje pateikiama bendro pobūdžio informacija apie pareiškėjo veiklą įstaigoje, pabrėžiama jo veiklos svarba ir nurodoma, kad jo darbas yra būtinas menų krypties studijų procesui įgyvendinti, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo neatidėliotinas pašaukimas atlikti PPKT prieštarautų ne tik jo asmeniniams, bet ir visuomenės interesams.
Apeliantas taip pat remiasi darbo pajamų praradimu, būsto nuomos santykiais, galimu 600 Eur užstato praradimu ir aplinkybe, kad kartu su juo gyvenanti partnerė finansiškai priklauso nuo pareiškėjo, t. y. studijuoja ir neturi savarankiškų pajamų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir šios aplinkybės nepatvirtina tokio masto neigiamų padarinių, kuriuos būtų galima pripažinti neproporcingai didele žala KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto prasme. PPKT atlikimas yra susijęs su laikinu įprastų darbo pajamų negavimu, tačiau karo tarnybą atliekantiems asmenims valstybė užtikrina apgyvendinimą, maitinimą, aprangą, draudimą ir išmoką buitinėms išlaidoms. Be to, darbo vietos išsaugojimo garantija reiškia, kad PPKT atlikimas savaime nesukelia nuolatinio pajamų šaltinio praradimo.
Aplinkybė, susijusi su būsto nuoma, taip pat negali būti vertinama izoliuotai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių. Nors nuomos sutarties nutraukimas ir galimas sumokėto depozito praradimas apeliantui galėtų sukelti finansinių nepatogumų, byloje nėra duomenų, kad tokie padariniai būtų negrįžtami ar iš esmės pakeistų apelianto gyvenimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuomos santykiai pagal savo pobūdį gali būti pakeisti kitais nuomos santykiais. Apelianto bendro pobūdžio teiginiai apie (duomenys neskelbtini) miesto būsto nuomos rinkos kainas ir ribotą pasiūlą taip pat nėra pakankami išvadai, kad po PPKT jis objektyviai neturėtų galimybės susirasti gyvenamojo būsto. Be to, byloje nustatyta, kad nuomos sutarties terminas baigėsi 2024 m. birželio 17 d.
Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis finansiškai padeda kartu su juo gyvenančiai partnerei, taip pat negali būti pripažįstama išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą atidėti PPKT. Byloje nėra duomenų, kad partnerės materialinis išlaikymas būtų išimtinai apelianto teisinė pareiga ar kad dėl jo išvykimo ji liktų be būtinų pragyvenimo ar studijų sąlygų. Vien faktas, kad apeliantas prisideda prie bendrų gyvenimo ir studijų išlaidų, neleidžia konstatuoti tokios objektyvios priklausomybės, kuri savo pobūdžiu būtų prilygintina išimtinei aplinkybei, pateisinančiai konstitucinės pareigos atlikti karo tarnybą atidėjimą.
Panašiai vertintina ir apelianto nurodyta pagalba seneliams. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad rūpinimasis garbaus amžiaus artimaisiais yra socialiai reikšminga aplinkybė, tačiau vien faktas, kad apeliantas juos lanko, padeda buityje, nuveža į gydymo ir kitas įstaigas, nuperka būtinų prekių ir teikia finansinę pagalbą, savaime neįrodo, kad jo išvykimas atlikti PPKT sukeltų seneliams neproporcingai didelę žalą. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad apeliantas būtų vienintelis asmuo, galintis užtikrinti jiems būtiną priežiūrą, ar kad dėl jo išvykimo būtų kilusi reali grėsmė jų sveikatai, gyvybei ar kitoms itin svarbioms vertybėms. Todėl ir ši aplinkybė, vertinama kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo konstatuoti KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytų PPKT atidėjimo sąlygų.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad jo prašyme nurodytos individualios aplinkybės buvo įvertintos formaliai, apsiribojant bendro pobūdžio argumentais. Iš Atrankos komisijos ir KAM sprendimų turinio matyti, kad buvo įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo darbu, pajamomis, būsto nuoma, asmeniniu gyvenimu ir pagalba artimiesiems, tačiau padaryta išvada, kad jos nesukelia tokio masto neigiamų padarinių, kurie galėtų būti pripažinti neproporcingai didele žala, palyginti su konstitucine pareiga atlikti karo tarnybą.
Tai, kad apeliantas nesutinka su atlikto vertinimo rezultatu, savaime nereiškia, kad ginčijami sprendimai yra nemotyvuoti ar priimti tinkamai neįvertinus jo individualios situacijos. Individualaus vertinimo esmė yra ta, kad turi būti nustatytos konkrečios asmens aplinkybės, įvertintas jų realumas, objektyvumas ir galimų neigiamų padarinių mastas, o šios aplinkybės turi būti įvertintos atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolę ir valstybės gynybos interesus. Nagrinėjamu atveju toks vertinimas buvo atliktas, o apeliantas nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens ir pirmosios instancijos teismo išvadas.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybės priskyrimas asmeninių interesų sričiai savaime nereiškia, jog ji negali būti reikšminga taikant KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Šios teisės normos taikymo požiūriu reikšmingos gali būti ir individualios asmens šeiminės, profesinės, finansinės ar kitos aplinkybės, jeigu jos objektyviai sukelia tokio masto žalą, kuri laikytina neproporcingai didele, ir jeigu įrodyta, kad tokios žalos būtų galima išvengti PPKT atliekant kitu metu. Tačiau nagrinėjamu atveju apelianto nurodytų aplinkybių visuma, įvertinus byloje esančius įrodymus, tokio masto nepasiekia.
Vertinant apelianto nurodytas aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti į konstitucinę piliečio pareigą atlikti karo tarnybą ir su ja susijusį viešąjį interesą. Karo prievolės vykdymas yra konstitucinė piliečio pareiga, todėl jos įgyvendinimo atidėjimas individualia tvarka pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą yra išimtinis institutas. Individualūs asmens interesai turi būti derinami su valstybės gynybos interesais, o vien tai, kad PPKT atlikimas konkrečiu metu asmeniui yra nepalankus ar sukelia tam tikrų nepatogumų, savaime negali lemti išvados dėl tarnybos atidėjimo. Šiuo aspektu taip pat reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-278-415/2024 pateikta pozicija dėl karo prievolės prioriteto darbo ir karjeros interesų atžvilgiu.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas prašė PPKT atidėti iki 2024 m. lapkričio–gruodžio mėnesių. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, šis laikotarpis jau yra pasibaigęs. Be to, kaip nurodyta atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose, 2024 metai apeliantui buvo paskutiniai metai, kuriais jis galėjo būti pašauktas atlikti PPKT. Todėl net ir panaikinus ginčijamus administracinius sprendimus bei įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti apelianto 2024 m. kovo 15 d. prašymą, jo patenkinimas nebegalėtų suteikti apeliantui to teisinio rezultato, kurio jis siekė pateikdamas prašymą, t. y. PPKT atlikimo nukėlimo į 2024 m. lapkričio–gruodžio mėnesius. Ši aplinkybė papildomai patvirtina, kad apelianto reikalavimų patenkinimas nagrinėjamu metu nebeturėtų teisinės reikšmės.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė, jog jo nurodytos profesinės, finansinės, būsto ir asmeninio gyvenimo aplinkybės, vertinamos tiek atskirai, tiek jų visumos kontekste, sudarė KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytą PPKT atidėjimo pagrindą. Ginčijami Atrankos komisijos ir KAM sprendimai priimti įvertinus apelianto nurodytas aplinkybes ir nenustačius neproporcingai didelės žalos, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė įstatyme nustatytų PPKT atidėjimo sąlygų. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.