Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundas, nepašalinus nustatytų trūkumų, laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjai, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti įgyvendinama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Administraciniame teisme asmenys savo pažeistas ar ginčijamas teises bei įstatymų saugomus interesus gina pateikdami skundą (ABTĮ 23 str. 2 d.), kuris turi atitikti ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

ABTĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad teismui pateikiamas skundas turi atitikti šiame straipsnyje įtvirtintus formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo aiškiai nurodyti reikalavimą (skundo dalyką), aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas (skundo pagrindą), taip pat pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato pareiškėjas siekia, inicijuodamas administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti galima nustatyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas pareikštas reikalavimas. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai ir nuosekliai išdėstyti skundo pagrindą yra skirtas tam, kad tiek teismui, tiek kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims būtų suprantamos ginčo ribos ir faktinis pagrindas. Šiomis teisės normomis siekiama užtikrinti, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui būtų pateikta minimali, tačiau pakankama informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei įvertinti kitas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012, 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-251-520/2025 ir kt.).

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu skundas neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas nutartimi nustato terminą skundo trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams. Šioje stadijoje nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, jų teisėtumo ar byloje pateiktų įrodymų pakankamumo. Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra procesinių kliūčių, dėl kurių administracinės bylos nagrinėjimas apskritai negalėtų būti pradėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2025 m. spalio 30 d. per VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydama panaikinti VSDFV sprendimą, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2025 m. rugsėjo 17 d. prašymą ir įpareigoti VSDFV jos prašymą išnagrinėti iš naujo. Nors pareiškėja rezoliucinėje skundo dalyje nenurodė VSDFV sprendimo priėmimo datos ir numerio, tačiau iš skundo įžanginės dalies bei jo turinio, akivaizdu, jog pareiškėja ginčija VSDFV 2025 m. spalio 9 d. sprendimą. Pareiškėja, be kita ko, skunde išdėstė faktines aplinkybes, susijusias su jos kreipimusi į VSDFV ir nesutikimu su priimtu sprendimu. Be to, prie pradinio skundo pridėjo ginčijamą VSDFV sprendimą, o vėliau, nors ir praleidus skundo trūkumų šalinimo terminą, kartu su kartotiniu skundu pateikė ir 2025 m. rugsėjo 17 d. prašymą.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad jau iš pradinio skundo turinio buvo pakankamai aišku, kokį administracinį aktą pareiškėja ginčija, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis grindžia savo reikalavimus ir kokio materialinio teisinio rezultato siekia. Kitaip tariant, administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui buvo pateikta minimali būtina informacija, leidžianti identifikuoti ginčo dalyką, jo faktinį pagrindą ir pareiškėjos siekiamus apginti galbūt pažeistus interesus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad prie skundo nebuvo pridėta ginčijamo VSDFV sprendimo metaduomenų lentelė, nagrinėjamu atveju negalėjo būti laikoma esminiu skundo trūkumu, sudarančiu kliūtį priimti pareiškėjos skundą. Metaduomenų lentelės nepateikimas, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas vienas ir konkretus VSDFV sprendimas, savaime neapribojo teismo galimybės nustatyti ginčo dalyką, jo ribas ir spręsti skundo priėmimo klausimą. Be to, ginčijamas VSDFV sprendimas buvo pridėtas prie pradinio skundo, todėl iš jo turinio buvo galima identifikuoti ginčijamą administracinį aktą. Todėl metaduomenų lentelės nepateikimas negalėjo būti vertinamas kaip toks trūkumas, dėl kurio būtų objektyviai neįmanoma pradėti administracinės bylos. Šis dokumentas su metaduomenų lentele, esant poreikiui, galėjo būti pateiktas ir vėlesnėje proceso stadijoje, rengiantis bylos nagrinėjimui.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad ABTĮ 12 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises suponuoja aktyvų teismo vaidmenį procese. Ši pareiga, be kita ko, reiškia, kad tais atvejais, kai tam tikri bylai reikšmingi duomenys yra kitos proceso šalies ar viešojo administravimo subjekto dispozicijoje, teismas turi galimybę juos išreikalauti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ši teismo pareiga yra reikšminga vertinant, ar tam tikro dokumento ar įrodymo nepateikimas iš tiesų sudaro kliūtį pradėti administracinės bylos procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-209-822/2024).

Kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas skundo trūkumas – tai, kad prie skundo nebuvo pridėtas jame minimas 2025 m. rugsėjo 17 d. prašymas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ir šis trūkumas nagrinėjamu atveju yra formalus ir neesminis. Iš pradinio skundo ir prie jo pridėto VSDFV sprendimo buvo galima nustatyti, kad pareiškėja 2025 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į VSDFV, ko prašė, kokį sprendimą VSDFV dėl šio prašymo priėmė ir dėl kokių aplinkybių pareiškėja su šiuo sprendimu nesutinka. Be to, šis prašymas vėliau buvo pateiktas kartu su 2025 m. gruodžio 4 d. pateiktu „Kartotiniu skundu“. Todėl 2025 m. rugsėjo 17 d. prašymo nepateikimas kartu su pradiniu skundu savaime neužkirto kelio teismui nustatyti ginčo dalyką ir jo faktinį pagrindą.

Šiuo aspektu būtina atskirti skundo priėmimo stadijoje atliekamą formalų skundo atitikties įstatymo reikalavimams vertinimą nuo įrodymų pakankamumo ir jų įrodomosios reikšmės vertinimo, kuris atliekamas nagrinėjant bylą iš esmės. Skundo priėmimo stadijoje teismas neturi spręsti, ar pareiškėjos pateiktų įrodymų pakanka jos reikalavimams pagrįsti. Šis klausimas gali būti sprendžiamas tik iškėlus administracinę bylą ir ją nagrinėjant iš esmės.

Kaip jau minėta, teismas, įgyvendindamas ABTĮ 12 straipsnyje nustatytą pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises, gali pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus ar pats juos išreikalauti. Todėl vien tam tikrų dokumentų nepateikimas skundo priėmimo stadijoje, kai iš paties skundo ir prie jo pridėtų dokumentų jau galima nustatyti ginčo dalyką bei pagrindą, negali savaime lemti skundo laikymo nepaduotu.

Priešingas aiškinimas neatitiktų teisės kreiptis į teismą ir teisminės gynybos prieinamumo principų. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja teisę į tinkamą ir veiksmingą teisminį procesą ir yra viena iš esminių teisingumo įgyvendinimo sąlygų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, o teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma ar nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas. Priešingu atveju ši teisė taptų deklaratyvi (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vien formalus teisės normų, reglamentuojančių skundo priėmimą, taikymas nėra toleruotinas tais atvejais, kai nustatyti dokumento turinio ar formos trūkumai nėra esminiai ir netrukdo nustatyti ginčo dalyko bei pagrindo. Tokie trūkumai savaime negali būti kliūtis priimti skundą ir pradėti administracinės bylos procesą. Sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, turi būti vertinamas visas skundo turinys, atsižvelgiama į pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes, pareikšto reikalavimo esmę, ginčijamą administracinį aktą ir pareiškėjos siekiamą teisminės gynybos būdą. Tais atvejais, kai iš skundo galima suprasti, kokių faktinių aplinkybių pagrindu asmuo kreipiasi į teismą, kokį administracinį aktą ginčija ir kokio materialinio teisinio rezultato siekia, tam tikri skundo formos ar turinio netikslumai, kurie netrukdo nustatyti ginčo ribų, neturėtų lemti skundo nepriimtinumo. Priešingu atveju būtų nepagrįstai ribojama asmens teisė kreiptis į teismą ir pažeidžiamas teisminės gynybos prieinamumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde buvo pakankamai aiškiai identifikuotas ginčo objektas – VSDFV 2025 m. spalio 9 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2025 m. rugsėjo 17 d. prašymą. Pareiškėja taip pat nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindė savo nesutikimą su VSDFV sprendimu, ir pateikė ginčijamą administracinį aktą. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir faktinį pagrindą bei spręsti skundo priėmimo klausimą. Teismo nurodyti papildomų dokumentų ir metaduomenų lentelės nepateikimo trūkumai nebuvo tokie, dėl kurių būtų neįmanoma suprasti pareiškėjos reikalavimų ar nustatyti administracinės bylos nagrinėjimo ribų.

Aplinkybė, kad pareiškėja galbūt nepašalino pirmosios instancijos teismo nustatytų trūkumų iki teismo nurodyto termino, šiuo atveju taip pat negali būti vertinama atsietai nuo nustatytų trūkumų pobūdžio. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta procesinė pasekmė – skundo laikymas nepaduotu ir jo grąžinimas – taikytina tais atvejais, kai per nustatytą terminą nepašalinami tokie skundo trūkumai, kurie iš tikrųjų sudaro kliūtį priimti skundą. Nustačius, kad teismo įvardyti trūkumai yra formalūs ir nesudaro kliūties nustatyti ginčo dalyko bei pagrindo, vien jų nepašalinimas per teismo nustatytą terminą negali būti savarankiškas pagrindas taikyti griežčiausias procesines pasekmes.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai įvertino pareiškėjos skundo atitiktį ABTĮ reikalavimams ir nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje reikšmingą reikšmę suteikė papildomų dokumentų nepateikimui. Toks vertinimas neatitinka skundo priėmimo stadijos paskirties ir nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į teisminę gynybą.

Nagrinėjamoje administracinės bylos iškėlimo stadijoje pirmosios instancijos teismui buvo pateikta minimali būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys nustatyti ginčo dalyką, jo faktinį pagrindą ir pareiškėjos siekiamą teisminės gynybos būdą. Ginčijamo VSDFV sprendimo metaduomenų lentelės ir 2025 m. rugsėjo 17 d. prašymo nepateikimas nagrinėjamu atveju buvo formalūs trūkumai, kurie nekliudė pradėti administracinės bylos ir galėjo būti pašalinti pasirengimo bylos nagrinėjimui metu. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino šiuos trūkumus kliūtimi priimti pareiškėjos skundą ir laikė pareiškėjos skundą nepaduotu.

Dėl šioje nutartyje aptartų priežasčių Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartis, kuria pareiškėjos skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjai, naikinama, o pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies. Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.