- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-17
- Bylos Nr.
- eA-2059-492/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04058-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- A. S., I. D.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. (A. S.) ir I. D. (pareiškėjo A. S. procesinių teisių ir pareigų perėmėjos) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. S. (A. S.) ir I. D. (mirusio pareiškėjo A. S. procesinių teisių ir pareigų perėmėja) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (dabar – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir atsakovas, NŽT) direktoriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 1T-26-(7.5.) „Dėl A. S. ir A. S. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir 2021 m. spalio 14 d. sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus (toliau – Skyrius) 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. 49SD-8058-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (toliau – ir 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštas, Raštas); 3) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 49VĮ-796-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-431-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punkto dalį, kuria piliečio V. S. pavardė išbraukta iš eilės numerio 722 (toliau kartu – ir skundžiami (ginčijami) sprendimai); 4) įpareigoti NŽT atstatyti (įtraukti) pretendentą V. S. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę (toliau – ir Eilė) pagal jo pirminio prašymo datą (1991 m. spalio 18 d.) neatlygintinai nuosavybėn gauti naują žemės sklypą individualiai statybai – už 0,2320 ha ploto valstybės išperkamą žemę. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti jų naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai skunde nurodė, kad:
Jie (pareiškėjai) yra pretendento V. S., mirusio (duomenys neskelbtini), teisių perėmėjai. V. S. pretendavo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko N. S. (S.) žemę, iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą prie (duomenys neskelbtini) (buv. Pospieška Vieršuba), Vilniaus mieste, turėtos žemės plotas – 2,0008 ha. Į šios žemės dalį (0,4501 ha) V. S. jau yra atkurtos nuosavybės teisės, žemę grąžinant natūra. Pareiškėjai nesutinka su skundžiamuose sprendimuose išreikšta pozicija, jog pretendentui V. S. nepriklauso neatlygintinai nuosavybėn gauti naują žemės sklypą individualiai statybai pagal jo pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę datą (1991 m. spalio 18 d.).
Sprendime ir Rašte pateikti iš dalies skirtingi motyvai, pagrindžiantys NŽT poziciją. Ginčas yra kilęs dėl to, kad NŽT laiko, jog visą buvusio savininko N. S. turėtą žemėvaldą iki 1940 m. žemės nacionalizacijos sudarė tik miškas. NŽT teigia, kad buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikta ir saugoma pareiškėjų žinioje turimo 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba kaimo plano kopija, kurioje matyti, kad miškas sudarė tik 1,7688 ha, o kitą dalį (0,2320 ha ploto) – ariama žemė ir gyvenamuoju namu bei sodu užimta žemė. Tiek Skyrius, priimdamas Įsakymą išbraukti pretendentą V. S. iš eilės naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, tiek NŽT, pritardama tokiam išbraukimui, neatliko Skyriaus archyve saugomų dokumentų, susijusių su buvusio savininko N. S. turėta žemėvalda, išsamios analizės, neišsiaiškino faktinių aplinkybių visumos. NŽT ne tik atmetė pareiškėjų skundą dėl pretendento V. S. neteisėto išbraukimo iš Eilės naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, bet ir savo sprendimu pablogino šio pretendento padėtį, nes sprendė, jog jis neturi teisės gauti lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai.
Skyrius, laikydamas (nors, pareiškėjų įsitikinimu, ir klaidingai), jog buvęs savininkas N. S. turėjo tik miško, Įsakymu vykdė institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, anksčiau padarytos klaidos taisymo procedūrą, nes Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., kuomet institucija pati galėjo parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą (atlyginimo būdą), taip pat numatė galimybę perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai už valstybės išperkamą mišką.
NŽT įpareigojimas Skyriui išbraukti pretendentą V. S. iš eilės lygiaverčiam turėtajam naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti Vilniaus mieste yra nepagrįstas. Nors Įsakymu buvo taisoma pačios institucijos padaryta klaida, tačiau dėl to, kad Skyrius netinkamai ir neišsamiai išnagrinėjo dokumentus apie buvusiam savininkui N. S. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, Įsakymas apėmė visą likusį dar negrąžintą pretendentui V. S. turtą, neišskiriant iš jo valstybės išperkamos žemės (0,2320 ha), už kurią pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas numatytas naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimas neatlygintinai nuosavybėn. NŽT įpareigotina atstatyti (įtraukti) pretendentą V. S. į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai (už 0,2320 ha ploto valstybės išperkamą žemę) gauti.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tiek NŽT Vilniaus miesto skyrius, tiek NŽT yra išsamiai išnagrinėję pareiškėjų skundą ir priėmę teisės aktais pagrįstus bei teisėtus sprendimus, ginčijamais sprendimais nėra pažeidę piliečių nuosavybės teisių bei teisėtų interesų. NŽT disponuoja duomenimis, kad buvęs žemės savininkas N. S. savo nuosavybėn buvo įsigijęs 2,0008 ha miško sklypą (1932 m. gegužės 27 d pirkimo–pardavimo aktu – 1,5 ha miško sklypą (pažymėta ipotekos knygos Nr. 777 trečios dalies priede Nr. 26) ir 0,5008 ha miško sklypą (pažymėta ipotekos knygos Nr. 777 ketvirtos dalies priede Nr. 28)). Vilniaus miesto savivaldybes administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m gegužės 11 d. raštu Nr. A51-47651/15(2.14,2.12-MP8) yra informavęs, kad N. S. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) (buv. Pospieška Veršuba) priskirtas valstybės išperkamai žemei. V. S. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. spalio 18 d. pateiktame prašyme dėl nuosavybes teisių atkūrimo į buvusio savininko N. S. valdytą nekilnojamąjį turtą (toliau – ir 1991 m. spalio 18 d. prašymas) išreiškė valią susigrąžinti turtą natūra; vėliau neišreiškė pageidavimo dėl kito nuosavybės atkūrimo būdo. NŽT laikosi Sprendime išdėstytos pozicijos, kad V. S. nepagrįstai buvo įrašytas į piliečių eilę lygiaverčiam turėtajam naujam žemes sklypui individualiai statybai gauti Vilniaus mieste. Todėl skundžiamas Įsakymas, kuriuo V. S. buvo išbrauktas iš nurodytos eilės, laikytinas teisėtu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-539-764/2023 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1442-821/2023 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Bylą nagrinėjant iš naujo, atsakovas 2025 m. sausio 3 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose dėstė tokius argumentus:
V. S. faktiškai yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,4501 ha žemės iš buvusio savininko N. S. nuosavybės teise valdytų 2,0008 ha buvusiame Pospieška Vieršuba, Vilniuje, t. y. perduoti du kitos paskirties žemės sklypai: 0,3330 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos), kuris buvo suformuotas prie gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusio pretendentui V. S., bei 0,1171 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (naudojimo būdas – vienbučių dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos yra atkūrusios nuosavybės teises „į žemę“ (kaip nurodyta sprendimuose) į didesnį plotą nei 0,2320 ha, į kurį referuoja pareiškėjai, teigdami, kad N. S. turėtoje nuosavybėje neva buvo ne tik miškas, bet ir 0,2320 ha žemės. Be to, Savivaldybių nustatomų naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai miestuose, dydžių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“, nustatyta, kad Vilniaus mieste (kitose miesto teritorijose, išskyrus senamiestį ir Grigiškes) naujo žemės sklypo dydis gali būti nuo 0,06 ha ir ne didesnis kaip 0,12 ha.
Buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra saugomas pareiškėjų skunde minimas 1939 m. buvusio Pospieška Vieršuba kaimo (dvaro) planas. NŽT archyve 2024 m. gegužės–liepos mėnesiais buvo atlikta papildoma paieška, patikrintos nuosavybės teisių atkūrimo bylos, kuriose buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas buvusio Pospieška Vieršuba kaimo teritorijoje (Vilniuje prie (duomenys neskelbtini) plento), tačiau nei vienoje byloje nebuvo rasta tokio plano, kuriuo šioje administracinėje byloje pareiškėjai remiasi. Pareiškėjai iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d., tokio plano nebuvo pateikę.
Pretendentas V. S. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. spalio 18 d. pateikė prašymą, išreikšdamas valią susigrąžinti turtą natūra („dirbama žemė ir miškas bendro ploto 20 008 kv. m“). Paskutiniajame V. S. turto paveldėtojos J. S. 2001 m. lapkričio 29 d. prašyme, kurį ji pateikė iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (iki 2003 m. balandžio 1 d.), išreikšta valia – „grąžinti adresu (duomenys neskelbtini)“, t. y. natūra. Atkūrimo įstatymo 5, 6, 16, 21 straipsnių nuostatos nenumato galimybės perduoti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, jei pretendentas ar jo turto ir turtinių teisių paveldėtojai Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu nebuvo pareiškę tokios valios. Be to, Atkūrimo įstatymo nuostatos apskritai nenumato galimybės perduoti naują lygiaplotį žemės sklypą individualiai statybai už valstybės išperkamą mišką (Atkūrimo įstatymo 16 str.).
Ginčijamu Įsakymu buvo keičiamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 49VĮ-431-(14.49.2). 2019 m. vasario 27 d. įsakymas vėlesniu įsakymu, t. y. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.), yra pripažintas netekusiu galios.
Pareiškėjai negali tikėtis gauti naują žemės sklypą individualiai statybai už valstybės išperkamą mišką, nes naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimas neatlygintinai už buvusio savininko iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą mišką, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnyje ar 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nenumatytas, kaip ir nurodyta Sprendime. Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais pretendentas nebuvo pareiškęs valios gauti lygiavertį žemės sklypą. Be to, nuosavybės teisės į 0,4501 ha žemės jau yra atkurtos, likusios neatkurtos nuosavybės teisės –vien tik į mišką.
Šalies argumentai
Pareiškėjai 2025 m. sausio 27 d. rašytiniuose paaiškinimuose dėstė tokius argumentus:
Atsiliepimas
Atsakovo nurodomas argumentas, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos yra atkūrusios nuosavybes teisių „į žemę“ į didesnį plotą nei 0,2320 ha, todėl ir dėl šios aplinkybes daugiau jokių naujų kitos paskirties žemės sklypų negalėtų būti perduodama, yra naujas argumentas, kurio nebuvo skundžiamuose Rašte ir Sprendime. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog administracinio akto priėmimo motyvai privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui.
Dėl atsakovo argumentų, kad Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5142 nėra pareiškėjų nurodomo 1939 m. Pospieška Vieršuba plano, pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad atsakovas nurodė, jog nuosavybės atkūrimo pagrindas, be kita ko, yra sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir 2003 m. rugpjūčio 12 d. ribų nustatymo aktas Nr. 31/03/15-134 (toliau – ir Ribų nustatymo aktas). Prie šio akto pridėta buvusio savininko N. S. turėtos žemėvaldos schema. Pareiškėjų vertinimu, aplinkybė, kad NŽT šiuo metu savo archyve negali surasti aptariamo 1939 m. plano, nepaneigia to, kad tuometinio Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai žinojo apie šį planą ir jį turėjo, priešingu atveju, jie nebūtų galėję kartografuotos buvusio savininko N. S. žemėvaldos schemoje atvaizduoti 1939 m. plano elementų ir duomenų (pvz., gatvės pavadinimo sena lenkų kalba, gretimų žemės sklypų bei sklypo Nr. 142 konfigūracijos ir jų plotų), atkartoti tuometinės žodžių ir skaičių rašybos ypatumų.
Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2012 m. sausio 31 d., valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus savo iniciatyva galėjo parinkti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Todėl NŽT nepagrįstai teigia, kad ta aplinkybė, jog pretendentas V. S. ar jo turto ir turtinių teisių paveldėtojai nebuvo pareiškę valios gauti vieną naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat nebuvo pareiškę valios gauti vieną naują lygiavertį žemės sklypą, reiškia jog klausimas dėl naujo lygiapločio ar naujo lygiaverčio žemės sklypo negali būti nagrinėjamas. Kadangi dalis buvusio savininko N. S. turėtos žemės (miško) buvo priskirta valstybės išperkamai, o pirminiame prašyme buvo prašoma atkurti nuosavybę tik natūra, tuometinė nuosavybės teisių į žemę atkūrimą vykdžiusi institucija turėjo teisinį pagrindą pati parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą pretendentui V. S. – perduodant neatlygintinai naujo žemės sklypą pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir įtraukti jį į atitinkamą eilę.
Žemesnės instancijos teismas
Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-910-931/2025 bylos dalį dėl Rašto panaikinimo nutraukė, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracini teismas 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1774-624/2025 nutraukė apeliacinį procesą (jo dalį) pagal mirusio pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą, pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Bylą nagrinėjant iš naujo, pareiškėjas A. S. 2025 m. liepos 15 d. teikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pareiškėjai yra pateikę 1939 m. Pospieška Vieršuba planą šioje byloje su pirminiu skundu ir vėlesniais dokumentais, kuriuose pagrindė, jog iš šio plano matyti, kad buvusio savininko N. S. 2,0008 ha ploto žemės sklype Nr. 142 turėta 0,2320 ha žeme nėra toje vietoje, kurioje natūra grąžinta 0,3330 ha žemes, t. y. žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)) patenka į buvusio žemės sklypo Nr. 142 ribas, tačiau yra kitoje vietoje nei buvo 0,2320 ha ploto žemė. Pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir gavo patvirtinančius dokumentus, jog Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vieršubos-Pospeškos (Wierszuba-Pospieszka, V t.) dvaro ipotekos knygoje Nr. 777 (F. 130, ap. 1., b. 17927) saugomas aptariamas 1939 m. Pospieška Vieršuba planas. Taip pat gavo informaciją, kad Vieršubos-Pospeškos dvaro (kaimo) dokumentus 1999 m. gegužės 4 d. žiūrėjo R. Š.. Pareiškėjai turi duomenų, kad R. Š. buvo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemes tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotoja (tai patvirtina Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rengti raštai kitose atkūrimo bylose). Ši aplinkybė patvirtina, jog buvęs Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, prieš atlikdamas buvusio savininko N. S. turėtos žemėvaldos ribų bei vietos kartografavimą 2003 m. rugpjūčio 12 d., žinojo apie 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba kaimo planą ir jį turėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas 2025 m. liepos 21 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad NŽT, vykdydama šioje byloje priimtą teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartį, atliko pakartotinę paiešką NŽT archyve dėl centralizuotai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautų dokumentų, buvusio savininko N. S. (pretendentas V. S.) Nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 5142, tačiau 1939 m. Pospieška Vieršuba planas ar jo kopija nebuvo rasti. Dėl pareiškėjų argumento, kad surašant sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir Ribų nustatymo aktą, neva turėjo būti remiamasi 1939 m. Pospieška Vieršuba planu, atsakovas pažymėjo, kad Ribų nustatymo akte nurodyta, jog buvusio savininko N. S. turėtos žemės valdos ribos buvo nustatytos, remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 30 d. pažymėjimu Nr. T-3714-S, 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktu ir liudininkų parodymais. Ribų pažymėjimo akte nėra nurodyta, kad buvo remiamasi 1939 m. Pospieška Vieršuba planu. Prie 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo akto yra pridėti N. S. abiejų įsigytų miško žemės sklypų planai. Šie dokumentai patvirtina, kad buvęs savininkas N. S. (S., S., N. S.) nuosavybės teise valdė du miško sklypus (1,5 ha ploto ir 0,5008 ha ploto). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5142 esančios pažymos dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų (ar jų pakeitimai) patvirtina, kad N. S. nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas buvo 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktas ir prie šio akto pridėti žemės sklypų planai.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjų A. S. ir I. D. skundą tenkino iš dalies – panaikino Raštą ir įpareigojo NŽT (jos kompetentingą padalinį) iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2021 m. liepos 1 d. prašymą „Dėl informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimo eigą pateikimo“ (reg. 2021 m. liepos 8 d. Nr. 49FP-3482) (toliau – ir 2021 m. liepos 1 d. prašymas), išsamiai išaiškinant pareiškėjams, kaip V. S. teisių perėmėjams, jų teises atkuriant nuosavybės teises, ir jei reikalinga, priimant reikalingus administracinius aktus, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė; priteisė iš atsakovo NŽT naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas: A. S. – 7,75 Eur, I. D. – 7,75 Eur.
Įvertinęs bylos medžiagą, įskaitant Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 5142 dokumentus, teismas sprendė, kad pareiškėjų šioje byloje pateiktas 1939 m. Pospieška Vieršuba planas negali būti pagrindu sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į N. S. turėtą nuosavybę dėl šių motyvų.
Lietuvos Respublikoje 1991 m. buvo pradėti žemės reformos ir nuosavybės teisių į žemę bei kitą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesai. Pretendentai prašymus įstatyme nustatyta tvarka galėjo paduoti nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus galėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į N. S. iki nacionalizacijos turėtą nuosavybę 1991 m. spalio 18 d. pateikė V. S.. Pareiškėjai šioje byloje nėra pateikę jokių įrodymų, kad aptariamą 1939 m. Pospieška Vieršuba planą jie patys ar kiti V. S. teisių paveldėtojai, ar pats V. S. 2003 m. gruodžio 31 d. būtų teikę valstybės institucijoms, vykdančioms nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus. Be to, pareiškėjai disponuoja ne lietuvių kalba sudarytu 1939 m. Pospieška Vieršuba planu, nors visi nuosavybės teisių atkūrimui reikšmingi dokumentai turėjo būti išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjai nėra pateikę vertimo, kas suponuoja, kad minėtas dokumentas nebuvo teikiamas valstybės institucijoms, vykdančioms nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus.
Pareiškėjų pozicija, kuria jie siekia perkelti NŽT (ar ankstesnėms įgaliotoms institucijoms) pareigą (įrodinėjimo naštą) į asmens nuosavybės teisių atkūrimo bylą teikti dokumentus, reikšmingus nuosavybės teisių atkūrimui, yra nepagrįsta nei teisės aktais, nei susiformavusia praktika. Pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemes tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotoja 1999 m. gegužės 4 d. Lietuvos centriniame valstybės archyve žiūrėjo Vieršubos-Pospeškos dvaro (kaimo) dokumentus, nereiškia, kad visi Vieršubos-Pospeškos dvaro (kaimo) dokumentai visa apimtimi turėjo būti institucijos iniciatyva prijungti prie piliečių, siekiančių atkurti nuosavybės teise aktualioje teritorijoje, nuosavybės teisių atkūrimo bylų ir, kad atsakovas, atlikdamas paiešką NŽT archyve, privalėjo juos rasti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti NŽT paaiškinimais šioje byloje, kuriuose ji nurodė, kad NŽT archyve 2024 m. gegužės–liepos mėnesiais, taip pat ir vykdant teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartį, buvo atliktos paieškos, patikrintos nuosavybės teisių atkūrimo bylos, kuriose buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas buvusio Pospieška Vieršuba kaimo teritorijoje (Vilniuje prie (duomenys neskelbtini) plento), tačiau nebuvo rasta tokio plano, kuriuo šioje administracinėje byloje pareiškėjai remiasi. Teismo vertinimu, neatmestina, kad pareiškėjai apie 1939 m. Pospieška Vieršuba planą sužinojo daug vėliau nei suėjo terminas dokumentams pateikti (2003 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėjai nenurodė, kad būtų kreipęsi į teismą su prašymu atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises įrodančius dokumentus. Teismas pažymėjo, kad naujai surastos planinės medžiagos teikimas tiesiogiai NŽT ir reikalavimas juos vertinti, teismui neatnaujinus termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams teikti, nėra galimas.
Žemesnės instancijos teismas
Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 5142 dokumentai liudija, kad V. S. sutuoktinė ir teisių perėmėja J. S. 2000 m. spalio 11 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir gavo archyvinius dokumentus, patvirtinančius N. S. įgytą nuosavybę, o būtent – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 30 d. pažymėjimą Nr. T-3714-S, iš kurio matyti, kad 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktu N. S. iš S. O. pirko du miško sklypus (1,5 ha ploto ir 0,5008 ha ploto), pirkimo–pardavimo aktą tvirtino notaras J. M. K.. Archyvo pažymėjime nurodyta, kad pridedamos sklypų planų kopijos. Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir Ribų nustatymo akte nurodyta, kad buvusio savininko N. S. turėtos žemės valdos ribos buvo nustatytos remiantis minėtu Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 30 d. pažymėjimu Nr. T-3714-S, 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktu ir liudininkų parodymais.
Įvertinęs Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5142 esančią 1932 m. planinę medžiagą ir pareiškėjų šioje byloje pateiktą 1939 m. planinę medžiagą, teismas priėjo prie šių išvadų: pirma, teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad be 1939 m. Pospieška Vieršuba plano tuometinio Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai nebūtų galėję kartografuotos buvusio savininko N. S. žemėvaldos schemoje atvaizduoti teritorijos plano elementų ir duomenų (pvz., gatvės pavadinimo sena lenkų kalba, gretimų žemės sklypų bei sklypo Nr. 142 konfigūracijos ir jų plotų, atkartoti tuometinės žodžių ir skaičių rašybos ypatumų), nes, kaip matyti, pareiškėjų vardijami ypatumai (sena lenkų kalba, rašybos ypatumai ir kt.) bei planų konfigūracijos elementai yra ir 1932 m. planinėje medžiagoje; antra, pareiškėjų akcentuojamame 1939 m. plane neva matomo namų valdos ploto ir vietos sklype Nr. 142 ypatumai laikytini pareiškėjų subjektyviais samprotavimais ir interpretacija, nes Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5142 esančioje planinėje medžiagoje jų nematyti. Teismas atmetė ir pareiškėjų argumentus, kad iki šiol jiems yra grąžinta 0,3330 žemė natūra neva ne tiksliai toje pačioje vietoje, kur turėjo būti grąžinta, teismas šios aplinkybės nelaikė įrodyta.
Nurodytais teismo argumentais yra atsakyta ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutarties pastebėjimus, kad atsakovas privalo užtikrinti 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba kaimo planą paiešką NŽT archyve, o pareiškėjai pagrįsti aplinkybes, jog plane pažymėta statinio ir namų valdos vieta yra kitoje vietoje nei žemė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), į kurią nuosavybės teisės V. S. jau yra atkurtos. Teismas akcentavo, kad pareiškėjų pateiktas 1939 m. Pospieška Vieršuba planas negali būti pagrindu sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į N. S. turėtą nuosavybę, nes pareiškėjai neįrodė, kad šis planas V. S. teisių perėmėjų būtų buvęs pateiktas nustatytu terminu ir tvarka į Nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 5142.
Pasisakydamas dėl NŽT 2021 m. spalio 14 d. sprendimo, teismas nurodė, kad šioje byloje iš esmės nebuvo ginčo, jog nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija tam tikrais Atkūrimo įstatyme numatytais atvejais turėjo teisę savo iniciatyva parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, šiuo metu toks reglamentavimas nenustatytas, todėl nuosavybės teisės atkuriamos imperatyviai vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad NŽT 2021 m. spalio 14 d. sprendime tinkamai nurodytos faktinės aplinkybės, taip pat jos tinkamai susietos su galiojančiu teisiniu reguliavimu, sprendimas atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, todėl šią pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė.
Teismas sutiko su pareiškėjų pozicija, kad tarp Skyriaus 2021 m. rugpjūčio 5 d. rašto argumentų ir NŽT 2021 m. spalio 14 d. sprendimo argumentų yra esminių prieštaravimų, be to, bylos nagrinėjimo metu nustatyta ir kitų Rašto prieštaravimų galutinei NŽT pozicijai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai savo 2021 m. liepos 1 d. prašyme, į kurį atsakyta skundžiamu Raštu, be kita ko, prašė informuoti apie nuosavybės teisių atkūrimo į likusią dar negrąžintą buvusio savininko N. S. žemę eigą. Teismo vertinimu, Raštu buvo netinkamai ir nepilnai atsakyta pareiškėjams, todėl Raštas naikintinas kaip nepagrįstas (netinkamai ir nepilnai motyvuotas). Teismas nurodė, kad, panaikinus Raštą, NŽT (jos kompetentingas padalinys) įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2021 m. liepos 1 d. prašymą, išsamiai išaiškinant pareiškėjams, kaip V. S. teisių perėmėjams, jų teises atkuriant nuosavybės teises.
Dėl pareiškėjų prašymo įpareigoti NŽT įtraukti pretendentą V. S. į Eilę teismas pažymėjo, kad administracinis teismas nėra viešojo administravimo institucija, neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl nei pats teismas atlieka NŽT kompetencijai priskirtus veiksmus, nei gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą (NŽT) priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą ar atlikti konkrečius veiksmus. Teismas gali tik panaikinti konkrečius viešojo administravimo subjekto administracinius aktus ir įpareigoti iš naujo spręsti klausimą (nagrinėti pareiškėjo prašymą), dėl kurio buvo priimtas panaikintas aktas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šis pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas. Teismas pažymėjo, kad teismo įpareigojimas NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2021 m. liepos 1 d. prašymą, išsamiai išaiškinant pareiškėjams, kaip V. S. teisių perėmėjams, jų teises atkuriant nuosavybės teises, papildytinas nuostata – „jei reikalinga, priimant reikalingus administracinius aktus“.
Teismas nurodė, kad nėra galimybės tenkinti pareiškėjų prašymo panaikinti Įsakymą, nes šis įsakymas jau yra pripažintas netekusiu galios paties atsakovo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neatsisakė šios skundo dalies, todėl ši skundo dalis atmestina.
III.
Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kurioje yra išdėstyti teismo motyvai dėl 1939 m. Pospieška Vieršuba plano netinkamumo būti pagrindu sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininko N. S. turėtą nuosavybę, ir dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundo reikalavimas panaikinti 2021 m. spalio 14 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybės, susijusias su 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba kaimo plano nebuvimu NŽT archyve, klaidingai interpretavo dokumentus, susijusius buvusio savininko turėtos žemės kartografavimu, o dėl NŽT Sprendimo pagrįstumo iš viso nepateikė motyvų, todėl teismas pažeidė pareigą priimti teisingą, teisėtą, motyvuotą procesinį sprendimą.
Pretendentas V. S. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, todėl jo atžvilgiu šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriomis pirmosios instancijos teismas rėmėsi, negali būti taikomos.
Pareiškėjai byloje iš esmės kelia klausimą dėl to, jog institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus (NŽT), nesivadovavo visais 1939 m. Pospieška Vieršuba plano sprendiniais ir jame esančia informacija apie buvusio savininko N. S. turėtą žemę (naudmenas). Teismo vertinimas, jog neatmestina, kad pareiškėjai apie 1939 m. Pospieška Vieršuba planą sužinojo daug vėliau nei suėjo terminas dokumentams pateikti (2003 m. gruodžio 31 d.), yra tik teismo samprotavimas, nepagrįstas jokiais bylos įrodymais ir yra tendencingas bei visiškai nelogiškas.
Tiek buvęs Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, tiek NŽT privalėjo atlikus kartografavimo darbus, ir 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba planą, saugoti savo archyve, o jo neišsaugojus (t. y. pažeidus teisės aktų nuostatas) prisiimti atsakomybę. NŽT neneigia 2003 m. rugpjūčio 12 d. buvusio savininko N. S. turėtos žemėvaldos ribų kartografavimo dokumentų (akto ir schemos (ribų plano)) teisėtumo, tačiau teigia, jog po atliktų paieškų savo archyve 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba plano nerado. Tačiau tai nereiškia, jog to plano buvęs Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius ir NŽT iš viso neturėjo. Pareiškėjo surinktų įrodymų visuma patvirtinta, kad 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba planas buvusio Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus buvo panaudotas atliekant buvusio savininko N. S. žemėvaldos kartografavimą. Susidariusioje situacijoje, kai pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo pareiškėjų pateiktus įrodymus ir priėmė NŽT paaiškinimus dėl to, kad 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba planas nesurastas NŽT archyve, akcentuodamas, kad NŽT ir neprivalo tą planą vėl gauti, nes taip pareiškėjų pareiga teikti dokumentus, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui, būtų perkelta NŽT, teismo sprendime padaryta išvada, jog 1939 m. Pospieška Vieršuba planas negali būti pagrindu sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į N. S. turėtą nuosavybę, prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. EŽTT jurisprudencijoje laikomasi principo, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims.
Valstybės institucijos, vykdančios nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, klaidos ir nerūpestingo pareigų vykdymo pasekmes (plano praradimą) teismas perkėlė pareiškėjams, pablogino jų (pretendento) teisinę padėtį: nepanaikino skundžiamo NŽT Sprendimo, o dėl teismo sprendime nurodytų motyvų pareiškėjo prašymo išnagrinėjimo rezultatas yra akivaizdus ir prognozuotinas – pretendentas nebus sugrąžintas į Eilę, nes NŽT neturės pagrindo vadovautis 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba planu (jį sugrąžinti į atkūrimo bylą atitinkamais veiksmais, pvz., vėl kreipiantis į archyvą, kaip tai darė buvęs Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius). Skundžiamo teismo sprendimo dalis prieštarauja teisingumo principui, kadangi teismas šia dalimi vien formaliai išnagrinėjo bylą, nesivadovavo teisės aktais, kurie reikalauja NŽT saugoti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus ir prisiimti atsakomybę už jų neišsaugojimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas tik abstrakčiai, be pagrindimo teisės aktais, nurodė, jog pareiškėjo 2025 m. papildomi dokumentai nereiškia, kad Vieršubos-Pospeškos dvaro (kaimo) dokumentai visa apimtimi turėjo būti institucijos iniciatyva prijungti prie piliečių, siekiančių atkurti nuosavybės teise aktualioje teritorijoje, nuosavybės teisių atkūrimo bylų ir, kad atsakovas, atlikdamas paiešką NŽT archyve, privalėjo juos rasti. Teismas, padarydamas tokią išvadą valstybės institucijos (viešojo administravimo subjekto) atžvilgiu nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje ne kartą konstatuota, kad viešojo administravimo subjektas privalo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais bei tarptautiniuose dokumentuose, iš kurių išplaukia, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.
Teismas netinkamai išnagrinėjo byloje esančią planinę medžiagą bei kartografavimo dokumentus. Pareiškėjo teigimu, esmė yra ne tame, kad 1932 m. ir 1939 m. planai turi iš pirmo žvilgsnio panašius ypatumus (seną lenkų kalbą, rašybos ypatumus), bet šių ypatumų grafinėje išraiškoje (pateikiamoje informacijoje), kuri šiuose planuose yra visiškai skirtinga, nekalbant apie tai, kad kai kurių elementų 1932 m. planai iš viso neturi. Todėl nėra jokio pagrindo suvienodinti 1932 m. planų ir vėlesnio 1939 m. Pospieška Vieršuba plano grafinius sprendinius.
Neobjektyvi, tendencinga ir nelogiška yra teismo išvada, jog pareiškėjo nurodyti 1939 m. Pospieška Vieršuba plane matomi namų valdos ploto ir vietos sklype Nr. 142 ypatumai yra pareiškėjų subjektyvūs samprotavimai ir interpretacija, nes Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5142 esančioje planinėje medžiagoje jų nematyti. Pareiškėjo teigimu, yra akivaizdu, jog 1932 m. planai ir 1939 m. Pospieška Vieršuba planas yra skirtingi dokumentai, tačiau buvusios savininko N. S. turėtos žemėvaldos 2003 m. rugpjūčio 12 d. kartografavimas buvo atliktas būtent 1939 m. Pospieška Vieršuba plano pagrindu, nors NŽT archyve jo neranda. Tai, kad šio plano skundžiamų NŽT sprendimų priėmimo metu (ir apeliacinio skundo padavimo metu) jau nebuvo galima surasti NŽT archyve, nepaneigia tos aplinkybės, jog 1939 m. planas, kaip vėliausių metų dokumentas, buvo panaudotas atliekant N. S. turėtos valdos kartografavimą, o tai reiškia, jog ir nuosavybės teisių atkūrimas pretendentui V. S. privalo būti tęsiamas, remiantis šio plano sprendiniais, juolab, kad žemės dalis natūra jau yra grąžinta 2,0008 ha sklypo Nr. 142 ribose – pagal 1939 m. Pospieška Vieršuba planą, panaudotą sudarant turėtos žemės valdos schemą (ribų planą).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netiksliai nurodė pareiškėjų išdėstytas faktines aplinkybes apie tai, kurioje vietoje pretendentui jau yra natūra grąžinta žemė, t. y. kur yra natūra grąžintų žemės sklypų buvimo vieta pagal kartografavimo schemą ir 1939 m. Pospieška Vieršuba planą, ir kurioje vietoje pagal kartografavimo schemą ir 1939 m. Pospieška Vieršuba planą yra būtent žemė, o miškas, į kurią pretendentui dar nėra atkurtos nuosavybės teisės. Teismas neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Į bylą pareiškėjų pateiktuose dokumentuose yra paaiškinta ir grafiniuose dokumentuose (1939 m. plano ištraukoje, ortofoto žemėlapyje su buvusio savininko žemėvaldos ribų pažymėjimu) parodyta, kurioje vietoje buvusio savininko N. S. 2,0008 ha ploto žemės sklype Nr. 142 yra 0,2320 ha žemės, kurią pagal 1939 m. Pospieška Vieršuba plano duomenis sudarė ariama žemė ir gyvenamuoju namu bei sodu užimta žemė, buvimo. Šią faktinę aplinkybę būtina aiškiai ir suprantamai atskleisti, nes būtent ji suteikia pretendentui V. S. teisę gauti naują žemės sklypą statybai ir sugrįžti į Eilę. Be to, pareiškėjų procesiniuose dokumentuose, taip pat ir šiame apeliaciniame skunde, yra paaiškinta, jog 1939 m. Pospieška Vieršuba plane pažymėta 0,2320 ha žemės buvimo vieta nesutampa su jau pretendentui natūra grąžinto 0,3330 ha ploto namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), buvimo vieta, tačiau jis yra 2,0008 ha ploto žemės sklypo Nr. 142 teritorijoje. Tai reiškia, jog į 0,2320 ha žemės, kurioje nėra miško, pretendentui turi būti atkurtos nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais būdais, vienas iš kurių naujo žemės sklypo perduodant neatlygintinai nuosavybėn. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, 2025 m. balandžio 30 d. nutartyje pažymėjo, kad pareiškėjai neatleidžiami nuo pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius jų skunde nurodytas aplinkybes, iš jų – ir 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba kaimo planą, taip pat, kad kaip teigiama, šiame plane pažymėta statinio ir namų valdos vieta yra kitoje vietoje nei žemė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), į kurią nuosavybės teisės V. S. jau yra atkurtos. Pareiškėjas šį teismo nurodymą įvykdė, pateikdamas pirmosios instancijos teismui minėtus papildomus dokumentus, susijusius su 1939 m. planu, o kita aplinkybė jau buvo pagrįsta dokumentais anksčiau, apie ką ir buvo informuotas pirmosios instancijos teismas. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino minėtas faktines aplinkybes, išvada dėl pareiškėjo argumentų atmetimo yra neteisėta, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutarties pastebėjimus skundžiama teismo sprendimo dalimi nėra atsakyta.
Teismas sprendime tik pacitavo NŽT Sprendimo tekstą, tačiau nenurodė jokių teisės aktų, kuriems, jo manymu, atitinka šis Sprendimas. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, kuriais jie nesutiko su Sprendimu, nenurodė kokia konkreti bylos medžiaga leido teismui pripažinti Sprendimą teisėtu ir jo nenaikinti. Todėl aptartoje dalyje teismo sprendimas yra be motyvų.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:
Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, turėjo būti pateikiami iki 2003 m. gruodžio 31 d., o pareiškėjai Pospieška Vieršuba plano (kurio tikslaus pavadinimo ir kitų duomenų reikšmių vertimo į valstybinę lietuvių kalbą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pateikta) kopijos nustatytu terminu nebuvo pateikę nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai, Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nebuvo pareiškę valios vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo pagal šį planą, nebuvo nurodę, kad buvęs savininkas N. S. iki 1940 m. nacionalizacijos toje teritorijoje nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, turėjo namų valdos žemės sklypą ar panašiai, nebuvo kreipęsi į teismą dėl termino atnaujinimo tokiam dokumentui pateikti. Pagal žemės sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir Ribų nustatymo aktą, kuris yra galiojantis ir nepanaikintas, buvusio savininko N. S. turėtos žemės valdos ribos buvo nustatytos remiantis nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais ir liudininkų parodymais, o ne 1939 metų Pospieška Vieršuba planu, t. y. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 30 d. pažymėjimu Nr. T-3714-S, 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktu ir remiantis liudininkų parodymais, bet nėra nurodyta, kad buvo remiamasi 1939 metų Pospieška Vieršuba planu. Todėl apelianto teiginys, kad 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba kaimo (dvaro) plano pagrindu buvo pažymėta buvusio savininko žemės valda, yra nepagrįstas. Papildomų archyvinių dokumentų / planų nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra. Administracinėje byloje esantis 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktas ir prie šio akto pridėti įsigytų miško žemės sklypų planai patvirtina, kad buvęs savininkas N. S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2,0008 ha ploto miško sklypą.
Pareiškėjų į bylą pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2025 m. liepos 9 d. raštas Nr. V55-449 „Dėl informacijos pateikimo“, kurio priede yra pateikti duomenys, kokie asmenys yra susipažinę su Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje Viersubos-Pospieškos dvaro ipotekos knygoje Nr. 777 (F, 130, ap. 1. B. 17927) esančiu dokumentu (1939 m. Pospieška-Vieršuba planu) ir kad su planu 1999 m. gegužės 4 d. susipažino tuometinė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius darbuotoja R. Š., nereiškia, kad šiai darbuotojai buvo išduota tokio plano kopija (nes ties jos pavarde nėra pažymėta apie kopijos išdavimą), ir kad toks planas buvo oficialiai pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadų, kad, kai buvo likviduota Vilniaus apskrities viršininko administracija (likviduota 2010 m. liepos 1 d.), toks planas būtų buvęs perduotas NŽT. Lenkijos Respublikos žemės tvarkymo įstaigų parengti žemėvaldų planai, kuriuose nenurodytos savininkų pavardės, nesant pagrindinių dokumentų, patys savaime nepatvirtina konkretaus asmens nuosavybės teisės, jie laikomi papildomais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, todėl piliečiams, turintiems tik tokius planus, buvo siūloma kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Šiuo atveju nėra pagrindo taikyti apelianto nurodomos EŽTT praktikos, nes faktinė situacija yra kitokia. Nuosavybės teisių atkūrimas V. S. vykdomas pagal dokumentus, kurie buvo pateikti į nuosavybės teisių atkūrimo bylą iki 2003 m. gruodžio 31 d. Tų dokumentų yra pakankamai. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 30 d. pažymėjimas T-3714-S, išduotas J. S. (V. S. sutuoktinei), patvirtina, kad buvęs savininkas N. S. valdė mišką. Kadangi pastarasis valdė mišką, nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnį, kuris apskritai nenumato nuosavybės teisių atkūrimo būdo perduoti vieną naują žemės sklypą individualiai statybai. Už valstybės išperkamą mišką yra atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodytais būdais pagal piliečių Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais išreikštą valią.
Kartografuojant buvusio savininko N. S. nuosavybės teise valdytos žemės vietą (2003 m. rugpjūčio 12 d.), gyvenamojo namo vieta apskritai nebuvo nustatinėjama, pretendentai neįrodinėjo ir nebuvo pateikę duomenų, kad buvęs savininkas toje vietoje valdė gyvenamąjį namą.
NŽT 2021 m. spalio 14 d. sprendimas negali būti laikomas administraciniu aktu, pabloginančiu pareiškėjų padėtį, nes NŽT turi užtikrinti, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos piliečiams tik laikantis imperatyvių Atkūrimo įstatymo normų, kad nebūtų sudarytos sąlygos atkurti nuosavybės teises ir atlyginti už valstybės išperkamą mišką tokiu būdu, kurio nenumato įstatymų leidėjas. NŽT 2021 m. spalio 14 d. sprendimu Rašto nepanaikino, bet įpareigojo Vilniaus miesto skyrių atlikti veiksmus, o tai sudaro pagrindą vertinti, kad NŽT pasirūpino, jog pareiškėjams NŽT galutinė pozicija būtų žinoma.
NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, vykdydamas NŽT direktoriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimą, 2021 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1780-(14.49.2 E.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2021 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1326-(14.49.2 E.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ (toliau – Skyriaus 2021 m. spalio 19 d. įsakymas) pakeitė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2021 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1326-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, išbraukdamas pil. V. S. pavardę iš eilės numerio 1371 (šioje eilėje V. S. pavardė įrašyta Nr. 1371 Piliečių sąraše naujam lygiaverčiam žemės sklypui gauti). Apie priimtą Skyriaus 2021 m. spalio 19 d. įsakymą, Skyriaus raštais buvo informuoti nuosavybės teisių atkūrimu suinteresuoti piliečiai: 1) 2021 m. spalio 21 d. raštu Nr. 49SD-10722-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informuotas A. S., 2) 2021 m. spalio 21 d. raštu Nr. 49SD-10723-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informuotas A. S., 3) 2021 m. spalio 21 d. raštu Nr. 49SD-10724-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informuota I. D.. Apeliantas, A. S. ar I. D. Skyriaus 2021 m. spalio 19 d. įsakymo neskundė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (dabar – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) direktoriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 1T-26-(7.5.) „Dėl A. S. ir A. S. skundo išnagrinėjimo“, NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. 49SD-8058-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 49VĮ-796-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-431-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ 1 punkto dalį, kuria piliečio V. S. pavardė išbraukta iš eilės numerio 722, bei įpareigoti NŽT atstatyti (įtraukti) pretendentą V. S. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę pagal jo pirminio prašymo datą (1991 m. spalio 18 d.) neatlygintinai nuosavybėn gauti naują žemės sklypą individualiai statybai – už 0,2320 ha ploto valstybės išperkamą žemę.
Byloje ginčijamu NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštu pareiškėjai buvo informuoti, jog atsižvelgiant į tai, kad savininkas nuosavybės teise turėjo miško sklypą, į tai, kad Atkūrimo įstatyme nėra numatytas naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimas neatlygintinai nuosavybėn už turėtą mišką, Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 49VĮ-796-(l4.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-431-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ pil. V. S. pavardė buvo išbraukta iš eilės numerio 722 ir įrašyta į eilę numeriu 2592A lygiaverčiui turėtajam naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti pagal 1991 m. spalio 18 d. pirminio prašymo padavimo datą. Taip pat nurodyta, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, bei atsižvelgiant į tai, kad N. S. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) (buv. Pospieška Veršuba) priskirtas valstybės išperkamai žemei, nuosavybės teisės į žemę piliečiui V. S. gali būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste arba atlyginant pinigais.
Byloje ginčijamu NŽT 2021 m. spalio 14 d. sprendimu NŽT Vilniaus miesto skyrius įpareigotas išbraukti V. S. iš Piliečių eilės, patvirtintos Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2021 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1326-(14.49.2 E.), lygiaverčiam turėtajam naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti Vilniaus mieste. Tokia išvada padaryta nustačius, kad valios gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai V. S. iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nebuvo išreiškęs.
Byloje nėra ginčo dėl nustatytų aplinkybių, kad buvęs žemės savininkas N. S. savo nuosavybėn buvo įsigijęs 2,0008 ha miško sklypą (1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktu – 1,5 ha miško sklypą (pažymėta ipotekos knygos Nr. 777 trečios dalies priede Nr. 26) ir 0,5008 ha miško sklypą (pažymėta ipotekos knygos Nr. 777 ketvirtos dalies priede Nr. 28)). N. S. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) (buv. Pospieška Veršuba) priskirtas valstybės išperkamai žemei. V. S. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. spalio 18 d. pateiktame prašyme dėl nuosavybes teisių atkūrimo į buvusio savininko N. S. valdytą nekilnojamąjį turtą išreiškė valią susigrąžinti turtą natūra („dirbama žemė ir miškas bendro ploto 20 008 kv. m“). Paskutiniajame V. S. turto paveldėtojos J. S. 2001 m. lapkričio 29 d. prašyme, kurį ji pateikė iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (iki 2003 m. balandžio 1 d.), išreikšta valia – „grąžinti adresu (duomenys neskelbtini)“, t. y. natūra; vėliau (iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo) neišreiškė pageidavimo dėl kito nuosavybės atkūrimo būdo.
V. S. faktiškai yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,4501 ha žemės iš buvusio savininko N. S. nuosavybės teise valdytų 2,0008 ha buvusiame Pospieška Vieršuba, Vilniuje, t. y. perduoti du kitos paskirties žemės sklypai: 0,3330 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos, iš jų 0,20 ha natūra), kuris buvo suformuotas prie gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusio pretendentui V. S., bei 0,1171 ha ploto natūra kitos paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (naudojimo būdas – vienbučių dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2411 1 punktu V. S. vardu atkurtos nuosavybės teisės į 0,1330 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,1330 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,3330 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini); šio sprendimo 7 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į tenkančią žemės valdos dalį 0,20 ha atkurtos anksčiau Vilniaus miesto valdybos 1993 m. rugpjūčio 5 d. potvarkiu Nr. 1416 V. 2014 m. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 49S-1018 V. S. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1171 ha žemės sklypą esantį prie (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniuje.
Ginčo objektu esantis 0,2320 ha ploto valstybės išperkamas žemės sklypas nepatenka į sugrąžintų natūra ir perduoto neatlygintinai nuosavybės naudojamo žemės sklypų teritorijas, tai patvirtina byloje pateikiama kartografinė medžiaga.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtinta, jog pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad institucijos parinktu būdu galiojant aptariamai įstatymo redakcijai pareiškėjams nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, o šiuo metu atkūrimo procesą reglamentuojantys teisės aktai (aktuali Atkūrimo įstatymo 21 str. red.) nenumato galimybės piliečiams ir institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo darbus keisti / tikslinti iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino piliečio išreikštą valią (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-436-415/2020).
Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, kada pretendentas V. S. buvo įrašytas į Eilę; nustačius, kad tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą kompetentinga institucija parinko iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) įtvirtintų nuostatų pakeitimo, pareiškėjų teisė gauti naują žemės sklypą individualiais statybai turi būti realizuojama, jei atitinka kitus Atkūrimo įstatyme nustatytus kriterijus, kitaip tariant, jei iki nacionalizacijos buvęs savininkas nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą.
Byloje atsakovo papildomai pateikti duomenys patvirtina, kad pilietis V. S. į Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319-01 1 priedu patvirtintą eilę įrašytas 3657 numeriu pagal prašymo padavimo datą – 1996 m. gegužės 17 d. Byla nurodyta Nr. 5142 (Vilniaus apskrities viršininko administracijos V. S. nuosavybės teisių atkūrimo bylai suteiktas registracijos Nr. 5142). Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 4319-01 pagrindu nurodytas Atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu (1999 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 1274 redakcija) patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarkos) 37 punktas, kuriuo buvo nustatyta naujų žemės sklypų perdavimo neatlygintinai piliečiams individualiai statybai ar kitai paskirčiai nuosavybėn eilės tvarka. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir perduodant nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus pirmesniems eilėje esantiems piliečiams, V. S. eiliškumas keitėsi. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-431-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ 1 priede patvirtintoje piliečių eilėje V. S. buvo įrašytas Nr. 772, prašymo padavimo data patikslinta, nurodyta 1991 m. spalio 18 d. Aptarti duomenys patvirtina, kad V. S. į naujų žemės sklypų perdavimo neatlygintinai piliečiams individualiai statybai eilę buvo įrašytas teisėtai, tai suponuoja, kad pareiškėjų lūkesčiai, kilę teisės aktuose numatytais pagrindais viešojo administravimo kompetentingų subjektams priėmus administracinius sprendimus, yra teisėti ir turi būti ginami.
Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba kaimo plane su pažymėtais šio kaimo žemės sklypais buvusio savininko N. S. žemėvaldą miškas sudarė tik 1,7688 ha, o kitą žemės sklypo dalį (0,232 ha ploto) – ariama žeme ir gyvenamuoju namu bei sodu užimta žemė, teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta teismo sprendimo motyvus, kad pareiškėjų pateikiamiems į nagrinėjamą bylą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentams, patvirtinantiems, jog Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vieršubos-Pospeškos (Wierszuba-Pospieszka, V t.) dvaro ipotekos knygoje Nr. 777 (F. 130, ap. 1., b. 17927) saugomas aptariamas 1939 m. Pospieška Vieršuba kaimo (dvaro) planas, turi būti taikomi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti (iki 2003 m. gruodžio 31 d.). 1939 m. buvusio Pospieška Vieršuba kaimo (dvaro) planas nėra nuosavybės teises patvirtinantis (žr. Atkūrimo įstatymo 9 str. 1 d.) dokumentas; tai tik papildomas dokumentas, kuris gali būti reikšmingas nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl vėlesniu laikotarpiu, iki nacionalizacijos momento, jame užfiksuotų sklypo ribų bei pasikeitusių žemėnaudos duomenų. Pretendento prašyme atkurti nuosavybės teises buvo nurodyta dirbama žemė ir miškas bendro ploto 20 008 kv. m; po miško sklypų įsigijimo 1932 m. faktinė padėtis pasikeitė, tai ir patvirtina 1939 m. planinė medžiaga ir eksplikacija: miškas sudarė 1,7688 ha, dirbama žemė 0,2320 ha. 1932 m. ir 1939 m. planai patvirtina skirtingus faktus, todėl aplinkybė, kad 1939 m. planas nebuvo nurodytas sklypo ribų pažymėjimo akte, savaime nepaneigia šiame plane nurodytų duomenų patikimumo; taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 1939 m. plane užfiksuoti duomenys apima ne tik individualius pareiškėjo, bet ir kitų asmenų – viso kaimo duomenis, todėl laikyti papildomais duomenimis, kurių pateikimui neturėtų būti taikomi tie terminai, kurie nustatyti konkretaus asmens nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Minėta, kad pareiškėjų teises į nuosavybės teisių atkūrimą parvirtinantys dokumentai yra 1932 m. pirkimo–pardavimo aktai – 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktas dėl 1,5 ha miško sklypo (pažymėta ipotekos knygos Nr. 777 trečios dalies priede Nr. 26) ir dėl 0,5008 ha miško sklypo (pažymėta ipotekos knygos Nr. 777 ketvirtos dalies priede Nr. 28)). 1939 m. buvusio Pospieška Vieršuba kaimo (dvaro) plano duomenys yra svarbūs nustatant žemės sklypų ribas, žemės sklypo naudojimo būdą nacionalizacijos metu. Minėti duomenys taip pat yra reikšmingi sprendžiant kompetentingai institucijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes Atkūrimo įstatyme skiriasi nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka (5 straipsnis) ir nuosavybės teisių į miškus ir vandens telkinius atkūrimo sąlygos ir tvarka (6 straipsnis).
Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstomis pripažįsta teismo išvadas, kad rengiant Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir Ribų nustatymo aktą, nebuvo atsižvelgta į 1939 m. planinę medžiagą. Teismo išvados, kad šie duomenys nebuvo žinomi nustatant nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo ribas, laikytinos nepagrįstomis ir neatitinkančiomis byloje surinktų duomenų.
Nepaisant aplinkybės, kad Ribų nustatymo akte buvo nurodyta, jog buvusio savininko N. S. turėtos žemės valdos ribos buvo nustatytos remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 30 d. pažymėjimu Nr. T-3714-S, 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktu ir liudininkų parodymais, 1939 m. Pospieška Vieršuba plano grafiniai elementai akivaizdžiai sutampa su Ribų nustatymo akte kartografuoto buvusio žemės sklypo savininko plano duomenimis – ribomis, užrašais lenkų kalba ir skaitmenimis, kas patvirtintina pareiškėjų nurodomą aplinkybę, kad institucijai 1939 m. planinė medžiaga buvo žinoma. Tokią faktinę aplinkybę patvirtina ir pareiškėjų pateikiami duomenys apie tai, kad buvusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotoja 1999 m. gegužės 4 d. archyve susipažino su Vieršubos-Pospeškos dvaro (kaimo) dokumentais. 1939 m. Pospieška Vieršuba plane pažymėta 0,2320 ha žemės buvimo vieta nesutampa su jau pretendentui natūra grąžintų 0,3330 ha ploto namų valdos žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), (iš kurių 0,1330 ha naudojamo namų valdos žemės sklypo dalis perduota neatlygintinai nuosavybėn) bei 0,1171 ha ploto kitos paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) buvimo vieta, tačiau 0,2320 ha ploto žemės sklypas patenka į 2,0008 ha ploto žemės sklypo Nr. 142 teritoriją. Aplinkybė, kad 0,3330 ha ir 0,1171 ha žemės sklypai, kurie suteikti pretendentui atkuriant nuosavybės teises, nepatenka į teritoriją, kurioje 1939 m. Pospieška Vieršuba plane pažymėtas 0,2320 ha žemės sklypas, paneigia atsakovo 2025 m. sausio 3 d. pateiktuose paaiškinimuose (žr. nutarties 6.1 p.) nurodomus argumentus, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos yra atkūrusios nuosavybės teises „į žemę“ (kaip nurodyta sprendimuose) visa apimtimi, ir į didesnį plotą nei 0,2320 ha.
Atsakovo argumentas, kad savo archyvuose nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5142 šiuo metu neranda 1939 m. Pospieška Vieršuba dvaro (kaimo) dokumentų, savaime neįrodo, kad toks dokumentas nebuvo žinomas rengiant Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir Ribų nustatymo aktą ir planą, nes atsakomybės už dokumentų išsaugojimą našta negali būti perkeliama pareiškėjams. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagrįstos abejonės dokumento buvimu kilo ginčo nagrinėjimo teisme metu, pareiškėjai papildomai kreipėsi į archyvą siekdami pašalinti tokias abejones, taigi teikė į bylą įrodymus, kurių pateikimas yra pareiškėjams Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė, todėl nagrinėjamu atveju įrodymų teikimui negali būti taikomi terminų ribojimai, numatyti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjų teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – mišką ir žemę, turi būti įgyvendinta atsižvelgiant visus duomenis, dėl kurių tikrumo nėra abejonių, taip pat ir duomenis, užfiksuotus minėtame 1939 m. buvusio Pospieška Vieršuba kaimo (dvaro) plane. Priešingas vertinimas reikštų nepagrįstą pretendento teisių į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą ribojimą ir neatitiktų Atkūrimo įstatyme įtvirtintų tikslų.
Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės, reglamentuojančios nuosavybės teisės atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, normas, taip pat ABTĮ 56 straipsnio normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą ir šalių teisę teikti į bylą įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.). Tenkindama pareiškėjo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą tenkina iš dalies.
Priimant naują sprendimą, atsakovo Sprendimas ir Raštas naikintini kaip neteisėti iš esmės, neatitinkantys administraciniams aktams keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atsakovo 2021 m. spalio 14 d. sprendime nepagrįstai buvo vertinama, kad nacionalizacijos metu pretendento visą valdomą žemės sklypą sudarė miškas (žr. nutarties 30 p.), todėl padaryta nepagrįsta išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjams negalimas naujo žemės sklypo perdavimo individualiai statybai būdu. Atsakovo 2021 m. rugpjūčio 5 d. rašte buvo netinkamai išaiškinta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) (žr. nutarties 27 p.), todėl padaryta nepagrįsta išvada, kad pareiškėjai be teisėto pagrindo buvo įrašyti į Eilę.
Atsižvelgiant į atsakovo argumentus, kad ginčijamas 2019 m. vasario 27 d. įsakymas vėlesniu įsakymu, t. y. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.), yra pripažintas netekusiu galios, skundo reikalavimas dėl jo panaikinimo nebegali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl administracinė byla aptariamoje dalyje nutrauktina (ABTĮ 103 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjų teisių gynimo būdo byloje, įvertinusi nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjai buvo teisėtai įtraukti į Eilę, todėl turi teisę atkurti nuosavybės teises ne tik į mišką, bet ir į žemę, kuri buvo Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, konstatuoja, kad Įsakymu padarytas pareiškėjų teisių pažeidimas turi būti pašalintas kitu būdu (ABTĮ 88 str. 2 p.), įpareigojant atsakovą atkurti tą pareiškėjų teisinę padėtį, kuri buvo iki Įsakymo priėmimo. Sprendimu atsakovas – NŽT, įpareigotinas atstatyti (įtraukti) pretendentą V. S. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę pagal jo pirminio prašymo padavimo datą (1991 m. spalio 18 d.) neatlygintinai nuosavybėn gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Teisėjų kolegija, nustatydama įpareigojimą atsakovui atkurti pareiškėjų teisinę padėtį iki Įsakymo priėmimo, sprendimu nedetalizuoja jo pagal pareiškėjų skundo reikalavime nurodomas ribas, nes atsakovui privalo vykdyti teismo įpareigojimą teisės aktų nustatyta tvarka, įvertinęs faktines aplinkybes (žr. nutarties 25, 33 p.), kurios reikšmingos nustatant žemės sklypo plotą, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės aptariamu būdu.
Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjo vardu advokatas Oskaras Silevičius už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, už apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-1442-821/2023 – 12 Eur, už apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-1774-624/2025 – 12 Eur, už apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. eA-2059-492/2026 – 12 Eur. Kitų įrodymų apie pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikta.
ABTĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) ir jų priedus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos (ABTĮ 35 str. 3 d.).
Pareiškėjas šioje byloje už apeliacinius skundus sumokėjo iš viso 36 Eur, nors turėjo sumokėti 33,75 Eur, todėl žyminio mokesčio permoka – 2,25 Eur, pareiškėjui grąžintina. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).
Atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 2/3 patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 37,50 Eur žyminio mokesčio už skundą ir apeliacinius skundus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų A. S. (A. S.) ir I. D. (pareiškėjo A. S. procesinių teisių ir pareigų perėmėjos) skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus (dabar – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 1T-26-(7.5.) „Dėl A. S. ir A. S. skundo išnagrinėjimo“; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. 49SD-8058-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“.
Administracinę bylą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 49VĮ-796-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-431-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ 1 punkto dalį, kuria piliečio V. S. pavardė išbraukta iš eilės numerio 722, nutraukti.
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos atstatyti (įtraukti) pretendentą V. S. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę pagal jo pirminio prašymo padavimo datą (1991 m. spalio 18 d.) neatlygintinai nuosavybėn gauti naują žemės sklypą individualiai statybai – už valstybės išperkamą žemę.
Priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.) iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 37,50 Eur (trisdešimt septynis eurus ir 50 ct) žyminio mokesčio.
Grąžinti pareiškėjui A. S. (A. S.) už apeliacinius skundus sumokėtą žyminio mokesčio permoką – 2,25 Eur (du eurus ir 25 ct).
Sprendimas neskundžiamas.