- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-05
- Bylos Nr.
- eA-430-662/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01754-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovo atstovas), 99 427,32 Eur turtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad jis socialinės apsaugos ir darbo ministro (toliau – ir Ministras) 2021 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. P1-147 buvo paskirtas į Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija, Ginčų komisija) nario (teisininko) pareigas. Pagal Lietuvos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (nuo 2023 m. sausio 4 d. Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 23 straipsnio nuostatas, Komisijos nariai yra valstybės pareigūnai, į šias pareigas skiriami pagal Ministerijos organizuojamo konkurso rezultatus penkerių metų kadencijai. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) 2023 m. kovo 8 d. priėmė nutarimą Nr. 147 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos likvidavimo“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo nutarė likviduoti Komisiją. Šiuo pagrindu Ministerija 2024 m. sausio 23 d. įteikė pareiškėjui Ministro 2021 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. P1-147 (toliau – ir Įsakymas) dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų nuo 2024 m. vasario 1 d.
Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublika per atstovą Vyriausybę sutiko likviduoti Komisiją ir tuo sukūrė neteisėtas prielaidas pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimui, nes nei Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. XIV-72 patvirtintoje Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės pateiktoje Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje (toliau – ir Vyriausybės programa), nei Vyriausybės 2021 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintame Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane (toliau – Planas) nebuvo numatyta likviduoti Komisiją ar bet kurią kitą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo instituciją, ar kokiu nors būdu iš esmės pertvarkyti specializuotų ikiteisminių ginčų nagrinėjimo sistemą. Tiek Vyriausybės programa, tiek Planas saisto Vyriausybę priimant tolesnius sprendimus jos veikloje.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Ministerija net ir suprasdama, jog Komisijos likvidavimas lems pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimą, elgėsi nesąžiningai ir nerūpestingai, nes nesiėmė jokių veiksmų tokioms pasekmėms išvengti, t. y. pareiškėjui nepasiūlė kitų darbo / tarnybos vietų, todėl pareiškėjas dėl netektų pareigų patyrė žalą, pasireiškusią negautomis pajamomis, kurią prašo atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad prašomą priteisti žalos sumą jis apskaičiavo pagal tokią metodiką: Ministro 2023 m. gruodžio 22 d. įsakymu pareiškėjui nustatytas pareiginės algos koeficientas 1,8, todėl priteistinos žalos (negautų pajamų) dydis apskaičiuotinas, atsižvelgiant į šį Ministro įsakymą ir likusios tarnybos kadencijos laikotarpį. Tokiu būdu nuo atleidimo dienos iki 2026 m. spalio 18 d. apskaičiuotinas darbo užmokestis sudarytų 104 445,90 Eur (3 213,72 x 32,50 = 104 445,90; išmokėtina suma – 63 189,75 Eur (1 944,30 x 32,50 mėn. = 63 189,75)). Iš prašomos priteisti sumos išskaičiuotina dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, kuri buvo išmokėta pareiškėjui atleidžiant jį iš pareigų.
Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės Nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovo atstovas nurodė, kad, įgyvendinant negalios reformą, buvo kompleksiškai įvertintas ir ginčų nagrinėjimo institutas, siekiant užtikrinti asmens teisę skųsti priimtus individualius administracinius aktus. Buvo nustatyta, jog sukurta skundų nagrinėjimo tvarka yra fragmentiška ir neefektyvi, kai iš esmės skundus dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus vienais atvejais nagrinėja Lietuvos administracinių ginčų komisija (toliau – ir LAGK), kitais Komisija, kurios pagrindinė funkcija nagrinėti ir spręsti ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl negalios nustatymo klausimų, nors Komisijos nagrinėjami skundai (teisiniai santykiai, iš kurių kyla ginčai) nėra labai specifiški ir nuo kitų LAGK nagrinėjamų skundų skiriasi tik nežymiai.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas leidžia pasirinkti savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, jos manymu, tinkamiausią reorganizavimo būdą, įvertinus visas egzistuojančias objektyvias aplinkybes. Šiuo atveju, atsižvelgiant į LAGK atliekamas funkcijas, kompetencijas ir jos narių skyrimo tvarką, buvo priimtas sprendimas likviduoti Komisiją.
Atsakovo atstovo teigimu, pareiga paisyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo reikalavimų nereiškia, jog iš įstatymų leidėjo ar kitų teisėkūros subjektų visais atvejais yra reikalaujama išlaikyti status quo (padėtis, kuri yra). Kitaip tariant, teisėtų lūkesčių apsaugos principas negarantuoja, kad nustatytas teisinis reguliavimas nebus koreguojamas. Valstybės institucijos privalo įgyvendinti valstybės politiką veiksmingiausiu būdu, todėl, siekiant šių tikslų, tam tikri teisinio reguliavimo pakeitimai neišvengiami.
Atsakovo atstovo vertinimu, iš anksto numatytas pareiškėjo įgaliojimų (darbo / tarnybos santykių) pasibaigimo laikas buvo ne tik protingas, bet ir pakankamas atidžiam ir rūpestingam asmeniui pasirengti būsimiems pasikeitimams, o kadencijos nustatymas nesukuria ir negali sukurti teisėtų pareiškėjo lūkesčių, jog jo tarnyba būtinai tęsis visą kadenciją. Atsiradus objektyvioms faktinėms ir teisės aktų apibrėžtoms aplinkybėms, darbo / tarnybos santykiai įstatymuose nustatytais pagrindais gali nutrūkti ir anksčiau nustatyto kadencijos termino. Pareiškėjas neįrodė, jog Ministerija pažeidė teisės aktus ir taip atliko neteisėtus veiksmus, todėl reikalavimas dėl žalos (negautų pajamų) atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
II.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo T. B. skundą.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti turtinę žalą (negautą atlyginimą) dėl to, jog buvo nutraukta Komisijos, kurios nariu jis buvo, veikla ir Ministerija nesiėmė jokių veiksmų dėl pareiškėjo pareigų išsaugojimo ir neieškojo papildomų alternatyvų.
Teismas nurodė, kad Ministro įsakymo projekte „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos likvidavimo darbų“ buvo numatyta vykdyti informavimą ir konsultavimą dėl numatomų darbuotojų atleidimo. Iš byloje pateikto susirašinėjimo ir kitų dokumentų teismas nustatė, kad visi numatyti įsakymų projektai, pranešimai ir dokumentai buvo pareiškėjui įteikti ir jis buvo informuojamas apie esminius likvidavimo pokyčius. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas šiuo klausimu būtų kreipęsis į valdžios institucijas ar būtų prašęs paaiškinti jam nesuprantamus likvidavimo proceso metu kilusius neaiškumus. Teismo vertinimu, pareiškėjas, užimdamas Komisijos nario (teisininko) pareigas ir būdamas savo srities profesionalas, galėjo ir privalėjo numatyti būsimas pasekmes.
Teismas, įvertinęs Vyriausybės diskreciją atlikti veiksmus, kylančius iš būtinų reglamentavimo pokyčių, sprendė, kad Komisijos likvidavimas negali būti laikomas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimu. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų jis patyrė žalą, kurią įvertino 99 427,32 Eur suma. Pareiškėjas nenurodo bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog Ministerija atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), dėl kurių pareiškėjas nukentėjo ar patyrė žalą, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos atlyginimą, susidariusį dėl negautų pajamų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas nurodė, kad Vyriausybės Nutarimu sureguliuotas biudžetinės įstaigos – Komisijos – likvidavimo klausimas buvo reglamentuotas Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatyme. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad biudžetinė įstaiga gali būti likviduojama Civilinio kodekso nustatytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais. Kai sprendimą likviduoti biudžetinę įstaigą priima savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, sprendimas gali būti priimtas tik tada, kai yra Vyriausybės nutarimas nutraukti iš valstybės biudžeto arba iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų išlaikomos biudžetinės įstaigos veiklą ar savivaldybės tarybos sprendimas nutraukti iš savivaldybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos veiklą. Kai sprendimą likviduoti biudžetinę įstaigą priima Juridinių asmenų registro tvarkytojas, biudžetinė įstaiga likviduojama taikant Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva (2 dalis). Tai buvo numatyta ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo Nr. VIII-1031 2, 3, 5, 11, 13, 14, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XIV-1724 bei Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo, įsigaliojusioje nuo 2024 m. sausio 1 d. redakcijoje.
Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektai, atlikdami administracinius veiksmus, vadovaujasi šių veiksmų atlikimo metu galiojančiu reglamentavimu. Teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia ir tai, kad teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Ginčo laikotarpiu nagrinėjamam atvejui taikytinų teisės normų teisėtumas nebuvo kvestionuotas. Vadinasi tol, kol teisės aktai (jų dalys) nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatytąja tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas šio ginčo subjektams yra privalomas. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, likviduodamas Komisiją, nesilaikė imperatyvių teisės normų, todėl pareiškėjo prašymo dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkino.
III.
Pareiškėjas T. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimo argumentai, kuriais netenkintas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, nėra logiški. Teismas klaidingai aiškino Vyriausybės teisę priimti sprendimą dėl Komisijos likvidavimo. Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis yra tik vienas iš teisės šaltinių, nustatančių Vyriausybės kompetencijos ir įgaliojimų ribas biudžetinių įstaigų reorganizavimo klausimais, tačiau dėl konkrečių priemonių ir sprendimų taikymo ši įstatymo norma Vyriausybei nesukuria teisių ir pareigų. Tokias teises ir pareigas Vyriausybei galėjo sukurti tik Vyriausybės programa ir Planas, tačiau nei minėtoje Programoje, nei Plane nebuvo numatyta likviduoti Komisiją ar bet kurią kitą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo instituciją, taip pat nebuvo numatyta kokiu nors būdu iš esmės pertvarkyti specializuotų ikiteisminių ginčų nagrinėjimo sistemą.
Pareiškėjo vertinimu, Vyriausybės Nutarimo dalis dėl sprendimo nutraukti Komisijos veiklą ir sutikti likviduoti Komisiją viršijo Vyriausybei nustatytus įgaliojimus ir kompetenciją, kas laikytina imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, sukėlusiu pareiškėjui žalą.
Pareiškėjas dėl pažeistų jo teisėtų lūkesčių pažymi, kad Ministerija turėjo galimybes įveiklinti Komisijos narių kompetencijas ir patirtį, tačiau nesiėmė jokių veiksmų. Teismas dėl šios aplinkybės sprendime nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra susiję su Ministerijos kompetencija, todėl Ministerija dėl šio prašymo išsamiau nepasisako.
Atsakovo atstovas taip pat išsamiau nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Ministerijos neva pažeistais teisės aktais, nesuteikus pareiškėjui galimybės įsidarbinti kitose pareigose, ir civilinės atsakomybės sąlygų šioje byloje nebuvimo, nes pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų ir (ar) faktinių aplinkybių, o Ministerija į šiuos argumentus buvo pateikusi savo poziciją atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Atsakovo atstovas pabrėžia, kad nustatytas reglamentavimas, suteikiantis Vyriausybei teisę priimti sprendimus nutraukti iš valstybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos veiklą, nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (to neginčija ir pareiškėjas), o pareiškėjo minimas Nutarimas buvo priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, objektyviai įvertinus Komisijos, kaip institucijos veiklą, ir atliekamas funkcijas, todėl yra teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 99 427,32 Eur turtinės žalos atlyginimą (negautas pajamas) dėl sprendimo likviduoti Komisiją, kurios nariu buvo pareiškėjas, nepasiūlius jam Ministerijoje kitų pareigų, pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patikslintą skundą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais, t. y. jis abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė žalą, kurią vertina 99 427,32 Eur, tačiau nenurodo bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), dėl kurių pareiškėjas nukentėjo bei patyrė žalą. Taip pat netenkintas pareiškėjo prašymas dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jo skundą tenkinti. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, teismas klaidingai aiškino Vyriausybės teisę priimti sprendimus dėl Komisijos likvidavimo, taip pat netinkamai aiškino ir taikė imperatyvas įstatymo nuostatas bei teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principus.
Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABT 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, pagal CK, viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str., 6.271 str.). Todėl, sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo, teismas turi nustatyti, ar atitinkami veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti (teisėti). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus kildina iš tarnybinių (darbo) santykių, atleidus jį iš Komisijos narių prieš terminą, t. y. nepasibaigus paskyrimo į pareigas 5 metų laikotarpiui. Būtent dėl to pareiškėjas prašo priteisti žalos atlyginimą, kuris susidarė dėl jo negautų pajamų.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Centralizuoto vidaus audito skyrius atliko Komisijos veiklos ir valdymo vidaus auditą. Šio skyriaus 2022 m. balandžio 20 d. ataskaitoje Nr. A7-4(9.3) buvo identifikuotos Komisijos veiklos problemos ir padaryta išvada, kad skundų nagrinėjimas Komisijoje nėra efektyvus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2023 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 147 „Dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos likvidavimo“ nutarė nutraukti biudžetinės įstaigos Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (juridinio asmens kodas 300128184), kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, veiklą (1 p.) bei sutikti likviduoti biudžetinę įstaigą – Ginčų komisiją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (2 p.).
Atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 pakeitimo įstatymą (įstatymo Nr. XIV-1722 redakcija), kurio 3 straipsnio 5 dalyje buvo reglamentuota, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos paskirtų Ginčų komisijos pirmininko ir narių įgaliojimai tęsiasi iki 2024 m. vasario 1 d. Taip pat Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo Nr. VIII-1031 2, 3, 5, 11, 13, 14, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą (įstatymo Nr. XIV-1724 redakcija), pagal kurio 3 straipsnio 1 dalį, Lietuvos administracinių ginčų komisija privaloma ikiteismine tvarka nagrinėja skundus (prašymus) dėl Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl Agentūros vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Taigi iš esmės buvo atsisakyta privalomo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Komisijoje, skundus nuo 2024 m. vasario 1 d. pavedant (perduodant) nagrinėti ir ginčus spręsti Lietuvos administracinių ginčų komisijai.
Papildomai pažymėtina, kad, vadovaujantis CK ir Biudžetinių įstaigų įstatymo (redakcija galiojusi iki 2024 m. sausio 1 d.) nuostatomis, leidžiama pasirinkti savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai tinkamiausią reorganizavimo būdą, įvertinus visas egzistuojančias objektyvias aplinkybes. Taigi teisė likviduoti biudžetinę įstaigą priklauso savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, atitinkamai jai priklauso ir diskrecija vertinti aplinkybių, dėl kurių įstaiga likviduojama, rimtumą bei pakankamumą tokiam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Vyriausybės diskreciją atlikti veiksmus, kylančius iš būtinų reglamentavimo pokyčių, pagrįstai sprendė, kad Komisijos likvidavimas negali būti laikomas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimu. Todėl nagrinėjamu atveju atmestini pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino Vyriausybės teisę priimti sprendimą dėl Komisijos likvidavimo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Seimo 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. XIV-72 patvirtintoje Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės pateiktoje Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, nei Vyriausybės 2021 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintame Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane nebuvo numatyta likviduoti Komisiją ar bet kurią kitą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo instituciją, ar kokiu nors būdu iš esmės pertvarkyti specializuotų ikiteisminių ginčų nagrinėjimo sistemą. Visų pirma pastebėtina, jog Vyriausybės programa yra reikalinga Vyriausybės veiklai pradėti, o jos turinys parodo būsimas Vyriausybės veiklos strategines kryptis ir tikslus, o Plane nustatomos konkrečios priemonės tikslams pasiekti. Kita vertus, atitinkami Vyriausybės patvirtinto Plano punktai (3.2.5, 3.2.6 ir 3.2.7) parodo, kad buvo numatyta pradėti rengti negalios sistemos reformą. Be kita ko, vadovaujantis šios nutarties 34 punkte aptartu išaiškinimu, dėl teisės likviduoti Komisiją, šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nereikšmingi. Taip pat atsakovo atstovas neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjui kitas laisvas pareigas Ministerijoje, nes pati Komisija, kaip biudžetinė įstaiga, buvo likviduota.
Taigi kaip buvo minėta anksčiau, viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra atlikti ir nustatyti neteisėti veiksmai (neveikimas). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Vadinasi, pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimą.
Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teismo sprendimo motyvavimu, pažymėtina, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Apeliacinės instancijos teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį apeliacinio skundo argumentą. Tačiau neprivalu detaliai analizuoti ir vertinti argumentus, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla, peržengia teisminio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Taip pat neprivalu analizuoti apeliacinio skundo teiginių, kurie dėl savo akivaizdaus nepagrįstumo negali būti pripažinti apeliacinio skundo argumentais. Asmuo bet kuria savo teise, taip pat ir teise kreiptis į teismą, vadinasi, ir apeliacijos teise, privalo naudotis sąžiningai. Kiekvieną proceso dalyvį elgtis sąžiningai įpareigoja Konstitucijos 28 straipsnis. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti analizuoti akivaizdžiai nepagrįstus teiginius, nurodytus apeliaciniame skunde, nes tokių argumentų analizavimas prieštarautų teismo proceso tikslams, įtvirtintiems Konstitucijos 109 straipsnyje, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams (ABTĮ 11 str.).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, likviduojant Komisiją ir jį atleidžiant iš Komisijos narių nepasibaigus jo kaip komisijos nario įgaliojimų laikotarpiui, buvo pažeisti teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principai. Atsižvelgiant į situacijos teisinio reguliavimo (Komisija likviduota teisėtai, Komisijos pirmininko ir narių įgaliojimų pabaigos kalendorinė data buvo nustatyta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 pakeitimo įstatymo (įstatymo Nr. XIV-1722 redakcija) 3 str. 5 d. ) ir bylos aplinkybių specifiką, taip pat šių principų turinį, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti atsakovo veiksmus teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principų kontekstuose.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.