- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-29
- Bylos Nr.
- eA-574-575/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07721-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Audrius Bakaveckas, Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- J. Š., P. Š.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ivetos Pelienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys J. Š. ir P. Š. (P. Š.) dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) nuosavybės teises, pilietybę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.
Pareiškėjas prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų senelė J. Š. buvo pretendentė atkurti nuosavybės teises į Vilniuje buvusį nekilnojamąjį turtą. Jos prašymas atkurti nuosavybės teises Vilniaus miesto valdybai pateiktas 1992 m. kovo 30 d. Kartu su prašymu pateikti giminystės ryšį ir pilietybę patvirtinantys dokumentai, įskaitant apsisprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat pateiktas prašymas tarpininkauti ieškant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų valstybės archyve ir už šią paslaugą sumokėtas nustatyto dydžio mokestis. J. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį teisė atkurti nuosavybės teises yra turtinė ir, pretendentei mirus, paveldima. (duomenys neskelbtini) mirus pareiškėjo tėvui G. Š., pareiškėjas tapo vienu iš pretendentės teisių perėmėjų.
Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 11 punktą nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pretendentė ėmėsi veiksmų nuosavybės teisėms atkurti, tačiau dėl objektyvios priežasties – savo mirties – iki nurodyto termino negalėjo pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė negalintis paaiškinti, ar jo tėvas G. Š. gavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 23 d., 2005 m. vasario 23 d. ir 2006 m. spalio 5 d. raštus, kuriuose J. Š. turto paveldėtojų prašyta pateikti trūkstamus dokumentus. Pareiškėjas apie šiuos raštus sužinojo tik susipažinęs su nuosavybės teisių atkūrimo byla, o tarp po tėvo mirties likusių dokumentų nebuvo su nuosavybės teisių atkūrimu susijusių raštų.
Pareiškėjas nurodė, kad kai buvo siunčiamas 2002 m. balandžio 23 d. raštas, jis buvo nepilnametis (gimęs (duomenys neskelbtini)). J. Š. mirė, kai pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini), todėl jis jos neprisimena, o apie jos pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises sužinojo tik po tėvo mirties. Pareiškėjo tėvas G. Š. apie nuosavybės teisių atkūrimą nepasakojo, sirgo (duomenys neskelbtini), jam pasireiškė (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas su tėvu artimai nebendravo.
Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik iki įstatymo nustatyto termino pabaigos egzistavusios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, kliudžiusios jam laiku įgyvendinti savo teises, o po šio termino pabaigos atsiradusios aplinkybės neturi įtakos vertinant termino praleidimo priežastis.
J. Š. pilietybę patvirtinantį dokumentą buvo pateikusi, tačiau atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jo nebėra, todėl, pareiškėjo vertinimu, nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos šio dokumento neišsaugojo. Iš atkūrimo bylos matyti, kad pretendentė 1992 m. kovo 30 d. pateikė prašymą tarpininkauti ieškant dokumentų, susijusių su buvusios savininkės A. T. K., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) turėtu turtu, ir sumokėjo už šią paslaugą.
Pareiškėjo tėvas G. Š. taip pat siekė, kad J. Š. vardu būtų vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas. Atkūrimo byloje yra 1993 m. balandžio 21 d. raštas dėl papildomo 150 talonų mokesčio archyvui, 1993 m. birželio 23 d. įmoką ir 1993 m. birželio 24 d. tarpininkavimo rašto išsiuntimą archyvui patvirtinančios atžymos, J. Š. mirties liudijimo kopija, kurios tikrumą, pareiškėjo teigimu, institucijos darbuotoja patvirtino 1993 m. spalio 22 d., ir 1993 m. gruodžio 17 d. pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Šiuos veiksmus galėjo atlikti tik G. Š., nes jo brolis J. Š. turėjo psichikos sutrikimų.
Pareiškėjas pateikė VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės epikrizę, kurioje nurodyta, kad G. Š. buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, dėl ligos ir valios trūkumų jo tėvas iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė institucijai trūkstamų dokumentų ir galėjo nebeprisiminti motinos pateikto prašymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, pagal atkūrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2002 m. balandžio 23 d. J. Š. vardu nebuvo siunčiami pranešimai, kad iš archyvo pagal jos tarpininkavimo prašymą duomenų negauta, kad archyvas tokių duomenų neturi arba kad būtina pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjo vertinimu, ši aplinkybė leidžia manyti, kad Vilniaus miesto valdybai iš archyvo galėjo būti pateikta pažyma apie pretendentės motinos valdytą žemę, tačiau ši pažyma, kaip ir pilietybę patvirtinantis dokumentas, nebuvo išsaugota.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pateiktų dokumentų pakankamumo nuosavybės teisėms ir giminystės ryšiui su buvusiu savininku patvirtinti vertinimas priklauso Tarnybos kompetencijai, tačiau Tarnyba šiuos dokumentus galėtų vertinti tik teismui atnaujinus įstatymo nustatytą jų pateikimo terminą.
Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1476-(14.49.2.) J. Š. išbraukta iš eilės naujam žemės sklypui gauti, nes atkūrimo byloje nebuvo jos pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusia savininke patvirtinančių dokumentų. Apie tai turto paveldėtojams pranešta 2016 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 49SF-1776-(14.49.104.). Pareiškėjo teigimu, jam kreipusis į Tarnybą, buvo paaiškinta, kad, siekiant tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą J. Š. vardu, būtina teismo tvarka atnaujinti trūkstamų dokumentų pateikimo terminą.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. kovo 14 d. išduotose 1932–1933 m. ūkinio pobūdžio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), sąrašo ištraukose nurodyta, kad A. T. (duomenys neskelbtini) kaime valdė vieną dešimtinę žemės. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos valstybės istorijos archyvo duomenimis, kad K. B. turėjo dukterį A., kuri (duomenys neskelbtini) ištekėjo už T. T., ir teigė, kad šių archyvinių duomenų paieška buvo reikalinga buvusio savininko tapatybei ir giminystės ryšiams nustatyti.
Pareiškėjas teigė, kad nustatyti buvusius savininkus ir giminystės ryšius buvo sudėtinga, nes J. Š. mirė, kai jam buvo (duomenys neskelbtini), o tėvas dėl sveikatos būklės apie šeimos aplinkybes nepasakojo ir senelių, tėvų bei vaikų tarpusavio ryšiai buvo nutrūkę. Pareiškėjas nurodė, kad pats rinko archyvinius ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, o vėliau, ieškodamas šių dokumentų, kreipėsi dėl teisinės pagalbos.
2023 m. kovo 14 d. gavęs visus duomenis apie turėtą žemę, pareiškėjas nedelsdamas ėmėsi veiksmų: gavo Migracijos departamento duomenis apie J. Š. apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, sudarė atstovavimo sutartį ir 2023 m. liepos 25 d. pateikė pareiškimą teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad Ž. Š. yra jo motina, o L. Š. – jo tėvo pirmoji žmona. Nurodė, kad nors joms buvo išdavęs įgaliojimą, jos juo nesinaudojo, nes neturėjo tam reikalingo išsilavinimo ir patirties.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Teisė atkurti nuosavybės teises yra subjektinė teisė, kuriai įgyti būtina įstatyme nustatytų prielaidų ir sąlygų visuma, be kita ko, pateikti prašymą ir pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis prašymai ir pilietybę patvirtinantis dokumentas turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Įgyvendinimo tvarkos 11 punktu, Tarnyba neturi teisės vertinti po 2003 m. gruodžio 31 d. pateiktų dokumentų, kol teismo sprendimu terminas nėra atnaujintas.
Praleisti terminai atnaujinami tik išimtiniais atvejais, nustačius objektyvias, nuo pretendento valios nepriklausančias priežastis, sutrukdžiusias jam įgyvendinti teises iki įstatymo nustatyto termino pabaigos. Įstatymų leidėjas nustatė ilgus, atitinkamai apie 10 ir 12 metų, terminus, kurie apdairiai ir rūpestingai besielgiantiems pretendentams iš esmės buvo pakankami. Pareiga įrodyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tenka jį praleidusiam asmeniui.
Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. būtų kreipęsis į atsakingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teikęs dokumentus ar prašęs informacijos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad J. Š. turto paveldėtojams siųsti raštai būtų grąžinti siuntėjui kaip neįteikti. Nors pareiškėjas nurodė, kad jo tėvui iki 2000 m. pasireiškė (duomenys neskelbtini), atsakovo vertinimu, iki to laiko ir pats G. Š. nesidomėjo atkūrimo procesu. Pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi prašydamas leisti susipažinti su atkūrimo byla tik 2022 m. balandžio 7 d., o pareiškimą teismui pateikė 2023 m. liepos 25 d. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2001 m. gruodžio 31 d., kai baigėsi prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminas, buvo praėję daugiau kaip 22 metai.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateiktuose archyviniuose dokumentuose buvusi žemės valdytoja nurodyta kaip A. T., o atkūrimo byloje esančiuose dokumentuose – kaip A. T.. Tarnybos vertinimu, toks pavardės formų neatitikimas kėlė abejonių, ar archyvo duomenys susiję su tuo pačiu asmeniu. Be to, buvo būtina nustatyti, kas iš tiesų buvo šios žemės savininkas nacionalizavimo metu, nes nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik buvusiam savininkui arba įstatyme nurodytiems jo teisių perėmėjams.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje Tarnybos atstovė papildomai nurodė nesutinkanti su pareiškėjo teiginiu, kad Ž. Š. ir L. Š. neturėjo nuosavybės teisių atkūrimo patirties. Tarnybos atstovė paaiškino, kad, be kita ko, po G. Š. mirties vyko nuosavybės teisių į A. T. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą turtą atkūrimo procesas Utenos apskrityje, kuriame pareiškėjui atstovavo Ž. Š., ir kad Tarnybos 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 39S-89-(14.39.3.) J. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) turėtą turtą.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino.
Teismas nustatė šias aplinkybes:
J. Š. 1992 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 31/02/22-971 nurodė turto paveldėtojams pateikti papildomus dokumentus. 2005 m. vasario 23 d. raštu Nr. 31/05/22-569 šis skyrius pranešė, kad byloje nepakanka duomenų apie iki 1940 m. nacionalizacijos žemę valdžiusius asmenis ir valdytos žemės plotą, o 2006 m. spalio 5 d. raštu Nr. S22-1302 pasiūlė kuo skubiau pateikti trūkstamus dokumentus.
Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1476-(14.49.2.) J. Š. išbraukta iš eilės naujam žemės sklypui gauti. Apie tai turto paveldėtojams pranešta 2016 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 49SF-1776-(14.49.104.). Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje 2018 m. sausio 30 d. gautas Ž. Š. ir L. Š. prašymas susipažinti su atkūrimo byla, 2022 m. balandžio 7 d. – tokio paties pobūdžio pareiškėjo prašymas, o 2023 m. gegužės 23 d. – pareiškėjo prašymas pateikti informaciją. Į pastarąjį prašymą atsakyta 2023 m. birželio 16 d. raštu Nr. 49SD-8054-(14.49.136 E.).
(duomenys neskelbtini) mirusios J. Š. turtą lygiomis dalimis paveldėjo sūnūs J. Š. ir G. Š.. (duomenys neskelbtini) mirusio J. Š. turtą paveldėjo jo brolis G. Š.. (duomenys neskelbtini) mirusio G. Š. turtą paveldėjo jo sūnūs J. Š., P. Š. ir R. Š.. Pareiškėjas į Tarnybą pirmą kartą kreipėsi 2022 m. balandžio 7 d.
Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagal kurias prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Praleistas terminas galėjo būti atnaujintas, jeigu teismas jo praleidimo priežastis pripažintų svarbiomis. Teismas taip pat aptarė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies redakcijų raidą ir nurodė, kad 2004 m. spalio 12 d. priimtu ir 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojusiu įstatymu Nr. IX-2490 buvo nustatyta galimybė atnaujinti šioje teisės normoje nustatytą terminą.
Teismas konstatavo, kad nuo 1992 m. (duomenys neskelbtini) iki 2015 m. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus galėjo pateikti pareiškėjo tėvas G. Š., tačiau jis nurodytų dokumentų nepateikė. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino gyvenęs tuo adresu, kuriuo turto paveldėtojams buvo siunčiami minėti 2002–2006 m. ir 2016 m. raštai, todėl jam turėjo būti žinoma apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą.
Teismas rėmėsi teismų praktikoje pateiktu išaiškinimu, kad svarbiomis termino atnaujinimo priežastimis laikomos aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios įgyvendinti teises. Nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas ir nesirūpinimas savo teisėmis laikomi subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis ir svarbiomis priežastimis nepripažįstami. Nežinojimas apie nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus gali būti termino atnaujinimo pagrindu tik jeigu asmuo savo valiniais veiksmais siekė atkurti nuosavybės teises įstatymo nustatytu laikotarpiu, ėmėsi visų priemonių informacijai gauti, tačiau jos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (2013 m. gegužės 29 d. nutartis byloje Nr. A444-953/2013).
Teismas vertino, kad informacija apie išlikusį turtą pareiškėjui turėjo būti žinoma, nes raštai siųsti adresu, kuriuo gyveno pareiškėjas, jo brolis ir jų motina Ž. Š., 2016 m. sausio 21 d. įgaliojimu įgaliota atstovauti jų interesams. Teismo vertinimu, vėliausiai 2018 m. sausio 30 d., kai Ž. Š. kreipėsi dėl susipažinimo su atkūrimo dokumentais, pareiškėjui turėjo tapti žinoma apie atkūrimo procesą, tačiau nuo to laiko jis nesiėmė veiksmų. Be to, po pareiškėjo tėvo mirties intensyviai vyko nuosavybės teisių į A. T. turtą atkūrimo procesas Utenos apskrityje. Šiame procese pareiškėjui atstovavo Ž. Š., o Tarnybos 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 39S-89-(14.39.3.) J. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į turtą (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Ž. Š. neturėjo žinių ir patirties, reikalingų nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms tvarkyti.
Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas šalyje vyko nuo 1991 m., buvo plačiai aptariamas visuomenės informavimo priemonėse ir apėmė didelę visuomenės dalį, todėl pareiškėjui aplinkybės, susijusios su jo šeimos turtu ir pradėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu, galėjo ir turėjo būti žinomos. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo realias galimybes laiku domėtis atkūrimo proceso eiga ir kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. kovo 14 d. ištrauka, teismo vertinimu, nepatvirtino, kad pareiškėjas siekė kuo skubiau surinkti ir pateikti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus.
Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytas jo tėvo pasyvus elgesys nepateisino paties pareiškėjo vėlesnio pasyvumo. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas nebuvo pagrįstas objektyviomis ir svarbiomis termino praleidimo priežastimis, o jo elgesys neatitiko vidutiniškai apdairaus žmogaus elgesio standarto ir buvo nulemtas subjektyvaus pobūdžio, nuo jo valios priklausiusių aplinkybių (2011 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. A858-656/2011; 2011 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. A444-1104/2011 ir kt.). Todėl, nenustatęs objektyvių priežasčių, kurias būtų galima pripažinti svarbiomis, teismas nenustatė pagrindo atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino.
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą, t. y. atnaujinti terminą pateikti Tarnybai nuosavybės teises, pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas įrodymus vertino neatsižvelgdamas į jų kontekstą ir sąsajumą, todėl padarė klaidingas išvadas. Byloje nėra ginčo, kad pretendentė J. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, mirus pretendentui, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Todėl pareiškėjas, kaip trečiasis teisių perėmėjas, įgijo teisę kreiptis dėl termino atnaujinimo, siekdamas tęsti atkūrimo procedūrą J. Š. vardu. Dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui turėjo būti žinoma apie atkūrimo procesą, nes byloje nėra įrodymų, kad 2002 m., 2005 m., 2006 m. ir 2016 m. institucijų raštai turto paveldėtojams buvo įteikti. Pareiškėjas nežinojo, ar tėvas juos gavo, o tarp po tėvo mirties likusių dokumentų tokių raštų nebuvo.
Teismas neįvertino, kad kai buvo siunčiamas 2002 m. balandžio 23 d. raštas, pareiškėjas buvo nepilnametis, o J. Š. mirė, kai pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini). Todėl apie senelės pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises jis sužinojo tik po tėvo mirties. Tėvas apie tai nepasakojo, sirgo (duomenys neskelbtini), jam pasireiškė (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas su tėvu artimai nebendravo.
Teismas nesivadovavo paties cituotoje 2013 m. gegužės 29 d. nutartyje byloje Nr. A444-953/2013 pateiktu išaiškinimu, kad po termino pabaigos atsiradusios aplinkybės neturi įtakos vertinant termino praleidimo priežastis. Pareiškėjas iki 2003 m. gruodžio 31 d. buvo nepilnametis, o tai, jo vertinimu, yra objektyvi, nuo jo valios nepriklausanti ir pateisinama priežastis. Atsižvelgiant į tėvo ligą, uždarumą ir agresyvų elgesį, nepilnametis pareiškėjas negalėjo daryti įtakos tėvo elgesiui ar žinoti apie senelės pateiktą prašymą.
Bylos medžiaga rodo, kad tiek pretendentė, tiek pareiškėjo tėvas G. Š. siekė, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos J. Š. vardu. 1993 m. sumokėti įmoką archyvui ir pateikti mirties liudijimą bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus galėjo tik G. Š., nes jo brolis turėjo psichikos sutrikimų. Pareiškėjo vertinimu, institucijos neišsaugojo pilietybę patvirtinančio pažymėjimo ir, tikėtina, archyvo pažymos apie turėtą žemę.
Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės epikrizę, kurioje nurodyta, kad G. Š. buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, dėl ligos ir valios trūkumų jo tėvas iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė trūkstamų dokumentų ir galėjo nebeprisiminti motinos pateikto prašymo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią termino praleidimo priežasčių svarbumas nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, vertinant aplinkybių visumą ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais.
Teismo nurodytuose raštuose nėra konkrečių duomenų apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl, pareiškėjo vertinimu, net jeigu būdamas nepilnametis būtų su jais susipažinęs, jis nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti jų reikšmės. 2016 m. sausio 21 d. įgaliojimas Ž. Š. buvo išduotas paveldėtam turtui valdyti, naudoti ir parduoti, o įgaliojimai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, jame nenurodyti. Be to, 2016 m. Tarnybos dokumentuose buvusia savininke buvo nurodyta R. Š., o ši aplinkybė, pareiškėjo teigimu, apsunkino tikrojo buvusio turto savininko ir reikiamų dokumentų paiešką.
Nuosavybės teisių atkūrimas (duomenys neskelbtini) neturi teisinės ar faktinės reikšmės sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniuje ir nepatvirtina šio proceso „intensyvumo“. Nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) būtų reikėję teikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Bendras žinojimas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą nėra tapatus žinojimui apie konkrečią šeimos turėtą žemę ir jos savininką nacionalizacijos metu. Pareiškėjas apie buvusiame (duomenys neskelbtini) turėtą žemę sužinojo tik iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. kovo 14 d. išduotų dokumentų. Pareiškėjas taip pat nesutiko su teismo argumentu, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas nuo 1991 m. buvo plačiai aptariamas visuomenėje. Jo vertinimu, bendras šio proceso viešumas nepatvirtina, kad jam buvo žinoma apie konkrečią J. Š. pradėtą atkūrimo procedūrą ir šeimos turtą, juolab kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. jis buvo nepilnametis.
2023 m. kovo 14 d. gavęs duomenis apie turėtą žemę, pareiškėjas nedelsdamas ėmėsi veiksmų – gavo Migracijos departamento duomenis apie pretendentės apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, sudarė atstovavimo sutartį ir 2023 m. liepos 25 d. pateikė pareiškimą teismui. Todėl, pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai jo elgesį vertino kaip nerūpestingą ir neapdairų. Apelianto teigimu, termino praleidimo priežastys yra teismo vertintinos faktinės aplinkybės, todėl, nurodydamas faktines aplinkybes, jis kartu nurodė ir termino praleidimo priežastis.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis prašymai ir pilietybę patvirtinantis dokumentas turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Remdamasi Įgyvendinimo tvarkos 11 punktu, Tarnyba neturi teisės vertinti po šio termino pateiktų dokumentų, kol teismas nėra šio termino atnaujinęs. Terminai atnaujinami tik išimtiniais atvejais, nustačius objektyvias, nuo pretendento valios nepriklausančias priežastis. Pareiga įrodyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tenka jį praleidusiam asmeniui.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo nurodyti raštai būtų grąžinti siuntėjui kaip neįteikti. Nors pareiškėjas nurodė, kad jo tėvui iki 2000 m. pasireiškė (duomenys neskelbtini), atsakovo vertinimu, iki to laiko ir pats G. Š. nesidomėjo atkūrimo procesu. Pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi prašydamas leisti susipažinti su atkūrimo byla tik 2022 m. balandžio 7 d., o pareiškimą teismui pateikė 2023 m. liepos 25 d. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2001 m. gruodžio 31 d., kai baigėsi prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminas, buvo praėję daugiau kaip 22 metai, todėl pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas.
Nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia termino praleidimo priežastimi tik jeigu įrodoma, kad pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie šį turtą sužinoti iki įstatymo nustatyto termino pabaigos. Taip pat turi būti vertinamas pretendento elgesys nuo tada, kai jis apie šį turtą sužinojo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013). Atsakovo vertinimu, pareiškėjui galėjo ir turėjo būti žinomos aplinkybės, susijusios su jo šeimos turtu ir pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, o po to, kai jo motina 2018 m. sausio 30 d. kreipėsi dėl susipažinimo su atkūrimo byla, jis nesiėmė veiksmų. Atsakovas taip pat pritarė teismo vertinimui dėl Ž. Š. dalyvavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo galimybių laiku pasidomėti šeimos turtu bei pradėtomis atkūrimo procedūromis, todėl prašė apeliacinį skundą atmesti.
Tretieji suinteresuoti asmenys J. Š. ir P. Š. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Tarnybai nuosavybės teises, pilietybę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė, nes nenustatė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių ir laiku įgyvendinti teises sutrukdžiusių termino praleidimo priežasčių. Teismas vertino, kad iki įstatyme nustatyto termino pabaigos dokumentus galėjo pateikti pareiškėjo tėvas G. Š., tačiau jis jų nepateikė. Teismo vertinimu, pareiškėjui apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą turėjo tapti žinoma ne vėliau kaip 2018 m. sausio 30 d., kai jo interesams atstovavusi Ž. Š. kreipėsi prašydama susipažinti su atkūrimo byla, tačiau pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi tik 2022 m., o į teismą – 2023 m. Atsižvelgęs į pareiškėjo ilgalaikį pasyvumą, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti dokumentų pateikimo termino.
Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir reikšmingų aplinkybių visumą: byloje nėra duomenų, kad institucijų raštai buvo įteikti, 2002 m. rašto siuntimo metu ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo nepilnametis, o apie nuosavybės teisių atkūrimą nežinojo dėl nutrūkusių šeimos ryšių, tėvo sveikatos sutrikimų ir (duomenys neskelbtini). Ž. Š. išduotas įgaliojimas ir jos dalyvavimas atkūrimo procese (duomenys neskelbtini), apelianto vertinimu, nepatvirtina pareiškėjo žinojimo apie Vilniuje vykdytą procedūrą. Apelianto teigimu, duomenis apie buvusio savininko tapatybę ir jo turėtą žemę jis gavo tik 2023 m., o juos gavęs nedelsdamas ėmėsi veiksmų, todėl termino praleidimą lėmė objektyvios, nuo jo valios nepriklausiusios priežastys.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei aplinkybių, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, nei sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Byloje neginčijama, kad J. Š. 1992 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, o (duomenys neskelbtini) mirė. Jos turtą paveldėjo jos sūnūs J. Š. ir G. Š.. J. Š. mirus, jo turtą paveldėjo G. Š., o G. Š. (duomenys neskelbtini) mirus, jo turtą paveldėjo pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems šį terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, terminas gali būti atnaujintas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie rūpestingai ir apdairiai veikiantiems pretendentams iš esmės buvo pakankami pareikšti savo valią ir pasirūpinti reikiamų dokumentų gavimu bei pateikimu. Dėl to šie terminai atnaujinami išimtiniais atvejais, kai nustatomos objektyvios, nuo pretendento valios nepriklausiusios aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios jam laiku įgyvendinti teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).
Nežinojimas apie buvusio savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą ar nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų buvimą gali būti pripažintas svarbia terminų praleidimo priežastimi tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą atnaujinti terminus pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie šias aplinkybes sužinoti iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013). Nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tada, kai pretendentas savo valiniais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių informacijai apie išlikusį nekilnojamąjį turtą gauti, tačiau visos ir teisingos informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).
Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, termino praleidimo priežastys turi būti vertinamos ne abstrakčiai, o atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Turi būti nustatyta, kokios konkrečios aplinkybės egzistavo iki 2003 m. gruodžio 31 d., kuriam iš tuo metu teisę įgyvendinti galėjusių asmenų jos kliudė veikti ir kiek laiko šios aplinkybės truko. Taip pat turi būti nustatyta, ar tarp šių aplinkybių ir dokumentų nepateikimo laiku yra priežastinis ryšys. Asmuo, prašantis atnaujinti terminą, turi bylos duomenimis pagrįsti ne vien sudėtingų gyvenimo aplinkybių buvimą, bet ir tai, kad jos objektyviai sutrukdė laiku pateikti dokumentus.
Apeliantas pagrįstai atkreipia dėmesį, kad 2003 m. gruodžio 31 d. jis buvo nepilnametis. Tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo terminui atnaujinti, nes iki šio termino pabaigos nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą galėjo tęsti ne pareiškėjas, o J. Š. teisių perėmėjai J. Š. ir G. Š.. Pareiškėjas G. Š. teisių perėmėju tapo tik po jo mirties (duomenys neskelbtini). Todėl pirmiausia turi būti nustatyta, ar iki 2003 m. gruodžio 31 d. J. Š. įpėdiniams, tuo metu turėjusiems teisę ir galimybę tęsti pradėtą procedūrą, egzistavo objektyvių kliūčių.
J. Š. mirtis (duomenys neskelbtini) buvo nuo jos valios nepriklausiusi aplinkybė, dėl kurios ji pati nebegalėjo tęsti pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Tačiau ši aplinkybė savaime nepateisina termino dokumentams pateikti praleidimo, nes Atkūrimo įstatymas numato pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros tęstinumą pretendentei mirus, o byloje nustatyti jos įpėdiniai. Be to, paties apelianto nurodytos aplinkybės patvirtina, kad po J. Š. mirties procedūra buvo tęsiama.
Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenimis, 1992 m. kovo 30 d. buvo pateiktas prašymas tarpininkauti ieškant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų valstybės archyve. 1993 m. balandžio 21 d. raštu pareikalauta papildomo mokesčio už archyvo paslaugas, 1993 m. birželio 23 d. sumokėta 150 talonų, o 1993 m. birželio 24 d. tarpininkavimo raštas išsiųstas archyvui. Atkūrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) apyraše prie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nurodyti du lapai, o prie giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų – keturi lapai. Byloje taip pat yra J. Š. mirties liudijimo kopija su institucijos darbuotojos atžyma apie nuorašo tikrumą; apeliantas nurodo šios atžymos datą esant 1993 m. spalio 22 d., o atsakovas teigia, kad kopija byloje pateikta 1992 m. spalio 22 d. Bet kuriuo atveju ši kopija atkūrimo byloje atsirado po pretendentės mirties. Apeliantas po J. Š. mirties atliktus veiksmus sieja su G. Š..
Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Š. „jokių prašomų dokumentų neteikė“, nėra tiksli. Atkūrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) apyrašas ir šioje byloje esantys dokumentai taip pat neatitinka Tarnybos teiginio, kad į atkūrimo bylą buvo pateikta tik mirties liudijimo kopija ir jokių kitų dokumentų pateikta nebuvo. Bylos duomenys patvirtina, kad po J. Š. mirties buvo atliekami su dokumentų paieška ir tam tikrų nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimu susiję veiksmai. Šie veiksmai rodo, kad po J. Š. mirties jos įpėdiniai bent iš pradžių tęsė pradėtą procedūrą. Vis dėlto vien jų atlikimas nepatvirtina, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. buvo pateikti visi nuosavybės teisėms atkurti reikiami dokumentai, kad visą reikšmingą laikotarpį buvo aktyviai siekiama gauti trūkstamus dokumentus arba kad juos gauti ir pateikti kliudė objektyvios aplinkybės. Todėl nurodytas pirmosios instancijos teismo motyvų netikslumas nelemia kitokios bylos baigties.
Nurodyti 1992–1993 m. veiksmai patvirtina pradinį aktyvumą, tačiau nepatvirtina, kad laikotarpiu nuo 1993 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. gruodžio 31 d. egzistavo objektyvi kliūtis gauti ar pateikti trūkstamus dokumentus. Byloje nėra duomenų, kad nuo 1993 m. gruodžio 17 d. iki įstatyme nustatyto termino pabaigos J. Š. įpėdiniai būtų pakartotinai kreipęsi į archyvą ar nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusią instituciją, prašę juos informuoti apie paieškos rezultatus, atlikti papildomą tikslinę paiešką arba ginčiję institucijos neveikimą.
Apeliantas, remdamasis tuo, kad atkūrimo byloje nėra neigiamo archyvo atsakymo ir iki 2002 m. nebuvo siunčiami raginimai pateikti dokumentus, teigia, jog archyvo pažyma turėjo būti išduota ir pateikta institucijai, tačiau vėliau neišsaugota. Toks vertinimas nėra pagrįstas tiesioginiais įrodymais. Prašymas atlikti paiešką, už ją sumokėtas mokestis ir neigiamo atsakymo nebuvimas nepatvirtina, kad archyvas iš tiesų surado nuosavybės teises patvirtinančius duomenis, išdavė atitinkamą pažymą ir kad ši pažyma buvo gauta nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusioje institucijoje. Tokia prielaida negali atstoti įrodymų, patvirtinančių svarbią termino praleidimo priežastį.
J. Š. 1992 m. kovo 30 d. prašyme nurodyta, kad prie jo pridėtas pažymėjimas dėl apsisprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės Nr. (duomenys neskelbtini). Paties pažymėjimo atkūrimo byloje nėra, tačiau byloje nėra ir duomenų, paneigiančių šį prašyme padarytą įrašą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo terminas apskritai buvo praleistas, o kartu – ir kad yra terminas, kurį šioje dalyje būtų galima atnaujinti. Ar atkūrimo bylos duomenys pakankami pretendentės pilietybei patvirtinti, sprendžia kompetentinga institucija. Tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, kad institucijai taip pat buvo pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, ir nepaaiškina, kodėl trūkstami dokumentai nebuvo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Apeliantas termino praleidimą taip pat sieja su G. Š. sveikatos būkle. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad jam buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodo G. Š. (duomenys neskelbtini), uždarumą, agresyvų elgesį ir nutrūkusius šeimos ryšius. Šios aplinkybės galėjo apsunkinti bendravimą šeimoje ir pradėtos procedūros tęsimą, tačiau vien jų nepakanka konstatuoti, kad G. Š. iki 2003 m. gruodžio 31 d. objektyviai negalėjo pats ar per atstovą dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje.
Pareiškime nurodyta, kad vienintelis kartas, kai G. Š. sutiko gydytis, buvo 2009 m., o šiai aplinkybei pagrįsti pateikta epikrizė. Nesant duomenų, leidžiančių nustatyti, kada sveikatos sutrikimai įgijo tokį pobūdį ir intensyvumą, kad objektyviai sutrukdė rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo reikalais, nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp diagnozuoto sutrikimo ir dokumentų nepateikimo iki įstatyme nustatyto termino. Be to, apelianto su G. Š. siejami 1992–1993 m. atlikti veiksmai patvirtina, kad bent tuo metu G. Š. galėjo dalyvauti procedūroje.
Apeliantas taip pat nurodo, kad J. Š. turėjo psichikos sutrikimų ir negalėjo savarankiškai atlikti veiksmų. Tačiau bylos medžiagoje nėra pakankamų duomenų apie šių sutrikimų pobūdį, laikotarpį ir jų įtaką J. Š. gebėjimui iki 2003 m. gruodžio 31 d. dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje pačiam ar per atstovą. Vien bendro pobūdžio teiginys apie psichikos sutrikimus nepatvirtina, kad J. Š. objektyviai negalėjo dalyvauti procedūroje.
Apeliacinio skundo argumentas, kad vien aplinkybė, jog korespondencija buvo siunčiama adresu, kuriuo gyveno pareiškėjas, nepatvirtina jos faktinio įteikimo ir pareiškėjo žinojimo, yra pagrįstas. Byloje nėra pašto dokumentų ar kitų duomenų, patvirtinančių, kuriam konkrečiam asmeniui buvo įteikti 2002 m., 2005 m., 2006 m. ir 2016 m. raštai. Aplinkybė, kad korespondencija nebuvo grąžinta siuntėjui, nepatvirtina, kad ji buvo įteikta konkrečiam J. Š. įpėdiniui. Be to, kai buvo siunčiamas 2002 m. raštas, pareiškėjas buvo nepilnametis.
Vis dėlto nurodytas pirmosios instancijos teismo motyvų netikslumas nesudaro pagrindo atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą dokumentų pateikimo terminą. Pareiškėjo asmeninis žinojimas 2002–2003 m. nėra lemiamas sprendžiant dėl iki 2003 m. gruodžio 31 d. praleisto termino, nes tuo metu procedūrą galėjo tęsti J. Š. įpėdiniai. Net ir nenustačius 2002 m. balandžio 23 d. rašto faktinio įteikimo, byloje nenustatyta objektyvių kliūčių, dėl kurių G. ir J. Š. iki 2003 m. gruodžio 31 d. negalėjo domėtis 1992 m. pradėtos procedūros eiga, išsiaiškinti archyvo paieškos rezultatų ar pateikti turimų dokumentų.
2005 m. vasario 23 d. ir 2006 m. spalio 5 d. raštai buvo parengti jau pasibaigus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytam terminui, todėl jų įteikimas ar neįteikimas savaime negali paaiškinti, kodėl dokumentai nebuvo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šie raštai reikšmingi tik vertinant vėlesnį teisių perėmėjų elgesį ir tai, ar, sužinoję apie termino praleidimą, jie ėmėsi veiksmų per protingą laiką.
Apeliantas taip pat teigia, kad 2002–2006 m. raštuose nebuvo konkrečių duomenų apie išlikusį nekilnojamąjį turtą. Dėl 2005 m. vasario 23 d. ir 2006 m. spalio 5 d. raštų pasisakyta šios nutarties 41 punkte. 2002 m. balandžio 23 d. rašto turinio pakankamumas būtų reikšmingas tik nustačius, kad šis raštas buvo įteiktas tuo metu nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą galėjusiam tęsti asmeniui, tačiau tokio įteikimo byloje nenustatyta. Net ir darant prielaidą, kad rašte pateikti duomenys buvo neišsamūs, ši aplinkybė nepatvirtina, jog J. Š. įpėdiniai iki 2003 m. gruodžio 31 d. objektyviai negalėjo tęsti pradėtos procedūros. Jau 1992 m. pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta A. T., su ja sietas (duomenys neskelbtini) kaime turėtas turtas ir pradėta nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų paieška archyve. Dėl apelianto argumento, kad 2016 m. Tarnybos dokumentuose buvusia savininke buvo nurodyta R. Š., pažymėtina, jog su ja susijusių duomenų atkūrimo byloje buvo ir anksčiau. Pareiškėjo teigimu, byloje esantį seną planą, kuriame R. Š. nurodyta žemės savininke, G. Š. galėjo pateikti ne anksčiau kaip 1992 m. liepos 22 d. Todėl R. Š. nurodymas 2016 m. dokumentuose galėjo apsunkinti vėlesnę paiešką, tačiau nepatvirtina, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. įpėdiniai objektyviai negalėjo išsiaiškinti byloje esančių duomenų apie buvusį savininką ir turėtą žemę.
Pagrįstas apelianto argumentas, kad pareiškėjo motinai Ž. Š. išduotas įgaliojimas ir jos dalyvavimas atkuriant nuosavybės teises į kitą turtą (duomenys neskelbtini) savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas žinojo apie konkrečią nuosavybės teisių atkūrimo bylą Vilniaus mieste. Nuosavybės teisių atkūrimas į kitą turtą ir kitoje vietovėje negali būti tapatinamas su žinojimu apie atkūrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) egzistavimą ir jos būklę. Todėl šios aplinkybės pareiškėjo žinojimo apie atkūrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) nepatvirtina.
Ž. Š. ir L. Š. 2018 m. sausio 30 d. prašymas susipažinti su atkūrimo byla patvirtina, kad ne vėliau kaip tuo metu joms buvo žinoma apie šios bylos egzistavimą. Kadangi nėra pakankamai duomenų jų žinojimą tiesiogiai priskirti pareiškėjui, o šis prašymas pateiktas jau gerokai pasibaigus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytam terminui, ši aplinkybė vertintina tik kaip bylos kontekstas ir savaime negali būti vertinama pareiškėjo nenaudai. Apeliantas taip pat pagrįstai nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso viešumas ir jo aptarimas visuomenės informavimo priemonėse savaime nepatvirtina, jog konkretus asmuo žinojo apie jo šeimos pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir konkretų turtą. Šio proceso viešumas gali būti vertinamas kaip kontekstinė aplinkybė, tačiau negali atstoti įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo ar jo teisių pirmtakų žinojimą. Todėl pirmosios instancijos teismas nuosavybės teisių atkūrimo proceso viešumui suteikė pernelyg didelę įrodomąją reikšmę. Vis dėlto nurodytas pirmosios instancijos teismo motyvų netikslumas nekeičia bylos baigties, nes, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, turi būti nustatyta, ar iki 2003 m. gruodžio 31 d. J. Š. įpėdiniams egzistavo objektyvi, nuo jų valios nepriklausiusi kliūtis pateikti dokumentus, o tokios kliūties buvimas bylos duomenimis nepatvirtintas.
Pareiškėjas į Tarnybą pirmą kartą kreipėsi 2022 m. balandžio 7 d., prašydamas susipažinti su atkūrimo byla. 2023 m. kovo 14 d. jis gavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenis, 2023 m. gegužės 23 d. paprašė pateikti atkūrimo bylos kopiją ir informaciją apie procedūros eigą, o 2023 m. liepos 25 d. kreipėsi į teismą. Taigi nuo pirmojo pareiškėjo kreipimosi su prašymu susipažinti su atkūrimo byla iki kreipimosi į teismą praėjo apie penkiolika mėnesių, o nuo pareiškėjo reikšmingais laikomų archyvo duomenų gavimo – kiek daugiau kaip keturi mėnesiai. Atsižvelgiant į šių veiksmų pobūdį ir dokumentų paieškos apimtį, nė vienas iš šių laikotarpių nėra toks ilgas, kad pareiškėjo prašymas galėtų būti atmestas vien dėl atitinkamo laikotarpio trukmės.
Tačiau pareiškėjo aktyvumas 2022–2023 m. savaime nepatvirtina, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. egzistavo svarbios termino praleidimo priežastys. Vėlesni veiksmai gali būti reikšmingi vertinant, ar po kliūties išnykimo kreiptasi per protingą laiką, tačiau jie negali atstoti įrodymų, kad tokia kliūtis egzistavo iki įstatyme nustatyto termino pabaigos.
Apelianto argumentas, kad tik 2023 m. kovo mėn. gauti archyvo dokumentai leido nustatyti buvusią turto savininkę ir jos valdytos žemės plotą, taip pat nepagrindžia termino atnaujinimo. Kaip nurodyta šios nutarties 42 punkte, jau 1992 m. pateiktuose dokumentuose buvo įvardytas konkretus asmuo ir su juo sieta konkreti vietovė bei pradėta nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų paieška archyve. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo pradėta ne abstrakčiai. Vėliau gauti išsamesni archyvo duomenys gali būti reikšmingi vertinant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pakankamumą, tačiau jų gavimo data savaime nepatvirtina, kad tokių duomenų anksčiau objektyviai nebuvo galima gauti.
Tarnybos argumentai dėl A. T. ir A. T. pavardės formų skirtumo ir dėl to, ar 2023 m. gauti archyvo dokumentai pakankamai patvirtina buvusios savininkės nuosavybės teisę, nėra lemiami sprendžiant šią bylą. Šių dokumentų įrodomąją reikšmę nuosavybės teisių atkūrimo procese turėtų vertinti kompetentinga institucija, jeigu būtų atnaujintas jų pateikimo terminas. Teismas šioje byloje sprendžia ne tai, ar šių dokumentų pakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, o tai, ar termino praleidimo priežastys gali būti pripažintos svarbiomis.
Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, pripažintina, kad J. Š. mirtis, G. Š. sveikatos sutrikimai ir jo elgesys, nutrūkę šeimos ryšiai ir neišsami atkūrimo bylos medžiaga galėjo apsunkinti pradėtos procedūros tęsimą. Tačiau byloje nepakanka įrodymų, leidžiančių nustatyti, kad šios aplinkybės iki 2003 m. gruodžio 31 d. sudarė objektyvią, nuo J. Š. įpėdinių valios nepriklausiusią kliūtį pateikti dokumentus arba aktyviai siekti juos gauti.
Šią išvadą patvirtina ir tai, kad 1992–1993 m. atlikti veiksmai rodo, jog po J. Š. mirties nuosavybės teisių atkūrimo procedūra bent iš pradžių buvo tęsiama, tačiau byloje nėra duomenų apie tolesnius aktyvius veiksmus nuo 1993 m. pabaigos iki termino pabaigos. Bylos duomenys nepatvirtina nei to, kad G. Š. sveikatos sutrikimai reikšmingu laikotarpiu objektyviai trukdė jam dalyvauti procedūroje, nei to, kad J. Š. objektyviai negalėjo joje dalyvauti. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina prielaidos, kad archyvo pažyma buvo išduota ir prarasta institucijoje.
Kartu teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siejo pareiškėjo žinojimą apie pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą su korespondencijos siuntimu bendru adresu, pareiškėjui priskyrė Ž. Š. žinojimą ir nepakankamai įvertino po J. Š. mirties 1993 m. atliktus veiksmus. Tačiau šie pirmosios instancijos teismo motyvų netikslumai nepaneigia išvados, kad byloje nenustatyta objektyvių, nuo J. Š. įpėdinių valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti trūkstamus dokumentus.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą ir tenkinti pareiškėjo prašymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.