Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dianos Labokaitės ir Tomo Ridiko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rubifa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. E. U. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rubifa“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje nekilo ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 31 d. iki 2025 m. rugsėjo 16 d. šalis siejo darbo santykiai, ieškovas laikinojo darbo sutarties pagrindu dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, nuo 2025 m. balandžio 7 d. iki 2025 m. liepos 4 d. ir nuo 2025 m. liepos 5 d. iki 2025 m. rugpjūčio 3 d. (iš viso 119 dienų) buvo išsiųstas į komandiruotę Vokietijoje, už komandiruotės laiką darbdavys apskaičiavo ir išmokėjo 3 689 Eur dienpinigius, t. y. po 31 Eur už dieną arba 50 proc. Vyriausybės nustatytos maksimalios dienpinigių normos. Darbo ginčą ieškovas iniciavo kvestionuodamas dienpinigių mažinimo teisėtumą, prašydamas priteisti dienpinigių nepriemoką ir dėl vėlavimo atsiskaityti skaičiuotinas netesybas.

Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad dienpinigių mažinimas yra Vyriausybės nutarimu nustatyto teisinio reglamentavimo išimtis, kurios taikymui būtinas tam tikrų sąlygų egzistavimas: a) konkrečių dienpinigių dydžių nurodymas, juos diferencijuojant pagal objektyvius kriterijus; b) išimties įtvirtinimas konkrečios rūšies dokumente (kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); c) darbuotojų atstovų dalyvavimas dokumento rengimo ir priėmimo procedūroje (kolektyvinės sutarties rengime ir tvirtinime arba dalyvaujant informavimo ir konsultavimo procedūrose, jeigu dienpinigių mažinimas numatomas vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); d) darbuotojo supažindinimas raštu su jam mokėtinu dienpinigių dydžiu.

Nagrinėjamu atveju atsakovė akcentuoja, kad sumažintas dienpinigių dydis buvo įtvirtintas tiek su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje, tiek ir vidiniame norminiame dokumente – atsakovės darbo apmokėjimo sistemos apraše (jo priede – 2024 m. gegužės 24 d. įsakyme, kuris yra sudėtinė darbo apmokėjimo sistemos dalis). Įvertinusi šiuos atsakovės argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sudaryta darbo sutartis neatitinka dokumentui, kuriame gali būti nustatyta sumažinta dienpinigių norma, keliamų reikalavimų (tai nėra vietinis norminis arba vidaus administravimą reglamentuojantis aktas), be to, darbo sutarties 7.3 punkto formuluotė, pagal kurią už komandiruotėje būtą laiką skaičiuojami ne mažesni nei 50 proc. teisės aktuose nustatyto dydžio dienpinigiai, konkretų dydį vienašališkai nustatant darbdaviui įmonėje patvirtintoje darbo apmokėjimo sistemoje, teatkartoja teisinį reglamentavimą, bet negali būti vertinama kaip konkretaus sumažinto dienpinigių dydžio nustatymas. Kita vertus, bendrovės patvirtinta darbo apmokėjimo sistema, kaip teisingai nurodo atsakovė, pripažintina vidiniu norminiu dokumentu, o 2024 m. gegužės 24 d. įsakymas, kuriuo, be kita ko, keičiama dienpinigių skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, minėto dokumento sudedamąja dalimi.

Kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo detaliai analizuota aplinkybė dėl informavimo ir konsultavimosi procedūros įgyvendinimo prieš patvirtinant darbo apmokėjimo sistemą, Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutartimi atsakovei pasiūlyta pateikti poziciją šiuo klausimu. Vykdydama teismo įpareigojimą atsakovė pateikė duomenis, kad dokumento priėmimo metu atsakovė buvo įdarbinusi mažiau nei 20 darbuotojų, todėl neturėjo pareigos inicijuoti darbo tarybos sudarymą, t. y. neegzistavo subjektas, kurį reikėtų informuoti ir su kuriuo reikėtų konsultuotis dėl vidinio norminio dokumento tvirtinimo.

Vadovaujantis DK 206 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tvirtinant darbo apmokėjimo sistemą pareiga vykdyti informavimo ir konsultavimosi procedūrą nustatyta tik darbdaviui, vidutiniškai įdarbinančiam dvidešimt ir daugiau darbuotojų. DK 169 straipsnio 1 dalyje toks pats darbuotojų skaičiaus reikalavimas numatytas ir kaip prielaida darbdavio pareigai inicijuoti darbo tarybos rinkimus atsirasti. Vadovaujantis DK 22 straipsniu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. A1-280 „Dėl Vidutinio darbdavio ir darbovietės darbuotojų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“, vidutinis darbdavio darbuotojų skaičius nustatomas sudedant visų su darbdaviu galiojančiais darbo santykiais susijusių darbuotojų, nepertraukiamai dirbančių darbdavio įmonėje ilgiau kaip tris mėnesius, einančius prieš vidutinio darbdavio darbuotojų skaičiaus nustatymo dieną, skaičių. Kaip matyti iš atsakovės pateiktų duomenų apie darbuotojų skaičių, įmonei pradėjus vykdyti veiklą, tik 2024 m. gegužės 28 d. jos darbuotojų skaičius pasiekė ir viršijo teisės aktuose įtvirtintą 20 darbuotojų ribą, todėl trijų mėnesių vidurkis 2024 m. gegužės 24 d. įsakymo priėmimo metu leido darbdaviui teisėtai nevykdyti informavimo ir konsultavimosi procedūros.

Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį akcentavo, kad ieškovas nebuvo tinkamai supažindintas su 2024 m. gegužės 24 d. įsakymu, t. y. dokumentu, kuriuo buvo nustatytas sumažintas dienpinigių dydis. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Nors byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas buvo tiesiogiai supažindintas su 2024 m. gegužės 24 d. įsakymu, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, 2025 m. balandžio 3 d. ir 2025 m. liepos 2 d. įsakymuose dėl ieškovo siuntimo į komandiruotes, su kuriais ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai, ne tik pateikta nuoroda į 2024 m. gegužės 24 d. įsakymą, bet ir aiškiai nurodytas ieškovui mokėtinas dienpinigių dydis už komandiruotę Vokietijoje – 50 proc. Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio arba 31 Eur už kiekvieną dieną, atitinkantis darbo apmokėjimo sistemoje nustatytą dydį. Pateikdamas šią informaciją komandiruočių įsakymuose darbdavys įgyvendino darbuotojo supažindinimo su jam mokėtinais dienpinigiais pareigą, t. y. darbdavys ne tik norminiame akte nustatė sumažintą dienpinigių dydį, bet ir aiškiai bei tiksliai informavo darbuotoją apie tai, kokio dydžio dienpinigiai jam bus mokami.

Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad 2024 m. gegužės 24 d. įsakyme buvo įvardintas konkretus sumažintas dienpinigių dydis – 85 proc. administracijos darbuotojams ir specialistams bei 50 proc. – transporto darbuotojams, vairuojantiems C ir CE kategorijų transporto priemones. Įsakymo 3 punkte nurodyti ir dienpinigių diferencijavimo kriterijai, pagal kuriuos dienpinigių už darbą komandiruotėje užsienyje dydžių diferencijavimas administracijos ir transporto darbuotojams nustatomas vertinant skirtingas numatomas komandiruotės sąlygas (darbuotojų kelionės, apgyvendinimo sąlygas), lemiančias skirtingas pragyvenimo išlaidas komandiruotės metu (administracijos darbuotojai vyksta trumpalaikių komandiruočių, kurių metu apsistojama viešbučio tipo įstaigose, kuriose nėra galimybės savarankiškai maitintis; tai lemia didesnį pragyvenimo išlaidų poreikį; transporto darbuotojams ilgalaikių komandiruočių metu sudaromos apgyvendinimo ir buities sąlygos leidžia patirti mažiau maitinimosi ir kitų išlaidų). Tokia darbdavio nustatyta tvarka aiškiai atskleidžia, kad dienpinigius darbdavys vertino ne kaip darbo užmokesčio sudedamąją dalį, bet kaip išmokas, skirtas su komandiruote susijusioms išlaidoms kompensuoti, bei tiksliai įvardijo su skirtingomis potencialiomis išlaidomis susijusią dienpinigių diferencijavimo priežastį.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavio pasirinktų dienpinigių diferencijavimo kriterijų objektyvumas priklauso ne tik nuo pasitvirtintose taisyklėse įvardintos teorinės skirtingų dienpinigių dydžių nustatymo skirtingų kategorijų darbuotojams priežasties, bet ir nuo praktinio nustatytos tvarkos taikymo – papildomų naudų darbuotojams, kuriems mokami mažesni dienpinigiai, suteikimo, kurios realiai sumažintų su kelione susijusias išlaidas. Dėl šios priežasties Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutartimi atsakovei pasiūlyta pateikti įrodymus ir nurodyti motyvus, kokios konkrečios realios papildomos naudos buvo suteiktos ieškovui, dėl kurių jis komandiruočių metu patyrė mažesnes išlaidas, kitaip tariant, įrodymais pagrįsti, kad buvo realios sąlygos mažinti ieškovui mokamus dienpinigius vadovaujantis 2024 m. gegužės 24 d. įsakyme nustatytais kriterijais.

Vykdydama teismo įpareigojimą atsakovė pateikė į bylą nuotraukas, kuriose, atsakovės teigimu, užfiksuotos patalpos, skirtos atsakovės darbuotojams, su galimybe jose apsistoti, naudotis maitinimui ir higienai skirtomis patalpomis. Įvertinęs atsakovės pateiktą informaciją, ieškovas informavo teismą, kad nurodytos patalpos yra skirtos atsakovės administracijos darbuotojams, ieškovas šiose patalpose apsistoti, naudotis virtuve ar miegui skirta zona galimybės neturėjo, tegalėjo naudotis dušu ir tualetu. Ieškovas pridėjo elektroninio susirašinėjimo duomenis, kuriais įrodinėja, kad jam buvo nurodoma nakčiai stoti įvairiose parkavimo aikštelėse, kur jis turėdavo nakvoti automobilyje. Atsikirsdama į ieškovo argumentus atsakovė kėlė klausimą dėl ieškovo teikiamo elektroninio susirašinėjimo autentiškumo, pažymėjo, kad susirašinėjime užfiksuotos aplinkybės nepaneigia fakto, jog atsakovės nurodytomis patalpomis ieškovas turėjo galimybę naudotis.

Įvertinusi šiuos duomenis teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė neįrodinėja atskirai kompensavusi darbuotojams komandiruotės išlaidas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo poziciją, kad nei pragyvenimo, nei maitinimosi išlaidos jam nebuvo kompensuojamos. Nors darbdavys akcentuoja, kad darbuotojui tenka pareiga įrodyti išlaidų faktą, teisėjų kolegija pažymi, jog pati aplinkybė, kad darbdavys neteikė į bylą jokių darbuotojo išlaidas apgyvendinimui, maitinimuisi ar kitiems su komandiruote susijusiems poreikiams patenkinti patvirtinančių įrodymų, leidžia spręsti, jog tokios išlaidos nebuvo atlyginamos. Nei darbo apmokėjimo sistemoje, nei komandiruočių įsakymuose nei kituose darbdavio rengtuose dokumentuose nėra nuorodos, kad darbuotojas į tokių išlaidų kompensavimą gali pretenduoti.

Kaip subjektyvi ir deklaratyvi vertintina darbdavio pozicija, kad didesnes administracijos darbuotojų komandiruotės išlaidas savaime lemia trumpesnė komandiruotės trukmė. Net ir atsakovės Kauno apygardos teismui pateiktoje pozicijoje akcentuojama, kad atsakovė buvo užtikrinusi patalpas, kuriomis, atsakovės teigimu, galėjo naudotis visi atsakovės darbuotojai. Kitaip tariant, teikdama tokį argumentą pati atsakovė netiesiogiai pripažino, kad visi darbuotojai gaudavo vienodą naudą, nors jiems buvo mokami skirtingo dydžio dienpinigiai. Atsakovė neįrodinėjo, kad vairuotojai, dėl savo darbo pobūdžio, minėtomis patalpomis galėjo naudotis didesne apimtimi, o negalintys jomis naudotis administracijos darbuotojai ar specialistai turėjo papildomų apgyvendinimo ar kitų su komandiruote susijusių išlaidų. Priešingai, kaip matyti iš ieškovo teikto elektroninio susirašinėjimo, organizuojant krovinių pristatymą ieškovui buvo siūloma nakčiai jo vairuojamą vilkiką pastatyti įvairiose parkavimo vietose, nesiejant tų vietų su galimybe apsigyventi viešbutyje ar kitose nakvynei bei poilsiui pritaikytose patalpose, bet ne nakvoti pačioje transporto priemonėje. Nors atsakovė kėlė klausimą dėl šios susirašinėjimo medžiagos autentiškumo, akcentuodama, kad susirašinėjimas vyko su jai nežinomu asmeniu, atsakovė siuntė ieškovą į komandiruotę pagal laikinojo darbo sutartį, todėl kaip labiausiai tikėtina vertintina aplinkybė, kad darbo organizavimo klausimus ieškovas turėjo spręsti su laikinojo darbo naudotoju. Kartu ši aplinkybė pati savaime leidžia pagrįstai abejoti atsakovės teiginiais dėl papildomų naudų vairuotojams, dėl kurių jiems buvo mokami mažesni dienpinigiai, suteikimo. Atsakovė neįrodinėjo ir aplinkybės, kad ieškovui buvo sudaryta galimybė ilsintis vilkike gamintis kokybišką maistą ar jis turėjo galimybę darbdavio lėšomis tokio maisto įsigyti, kas pateisintų mažesnių dienpinigių mokėjimą. Kitaip tariant, darbdavys sukūrė sistemą, pagal kurią dalis darbuotojų buvo privilegijuojami (jiems mokant didesnius dienpinigius) vien dėl jų pareigybės.

Nors nutarties 18 punkte ir akcentuojama, kad darbuotojas apie jam mokamų dienpinigių dydį buvo tinkamai informuotas, vertindama ieškovo galimybes įvertinti, ar mokėdamas konkrečius sumažintus dienpinigius darbdavys nepažeidė jo teisių, teisėjų kolegija pažymi, jog, dienpinigių dydžių diferencijavimo aspektu, įrodymų apie tai, kad ieškovas buvo supažindintas su 2024 m. gegužės 24 d. įsakymu, nebuvimas, leidžia spręsti, jog ieškovui galėjo būti nežinoma darbdavio politika skirtingų pareigybių darbuotojams mokėti skirtingo dydžio dienpinigius bei darbdavio vidiniame teisės akte nurodytos tokio diferencijavimo priežastys, o galimybės spręsti, ar darbdavys teisėtai nustatė jam komandiruočių įsakymuose nurodyto dydžio dienpinigius, buvo reikšmingai suvaržytos. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia atmesti kaip nepagrįstus darbdavio argumentus, kad darbuotojas pretenzijas dėl dienpinigių dydžio ėmė reikšti tik po darbo santykių nutraukimo.

Apibendrindama nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad skirtingų dienpinigių dydžių, mokamų skirtingų pareigybių darbuotojams, darbdavys nepagrindė faktiniu mažesnių išlaidų poreikiu, neįrodė darbo apmokėjimo sistemoje įvardintų priežasčių nustatyti skirtingus dienpinigių dydžius realumo, t. y. neįrodė jų objektyvumo. Esant tokiai ydingai darbo organizavimo praktikai, darbdavys neteko teisinio pagrindo skaičiuoti ieškovui sumažintus dienpinigius, todėl pirmosios instancijos teismas (nors ir kitais motyvais) pagrįstai konstatavo darbuotojo teisę reikalauti dienpinigių nepriemokos ir šią nepriemoką ieškovui iš atsakovės priteisė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovės 2 390,41 Eur netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką, nurodydamas, kad šį reikalavimą tenkina priteisdamas paties ieškovo už vėlavimą atsiskaityti 1,5 mėn. apskaičiuotą vidutinio darbo užmokesčio sumą. Vertindama šią sprendimo dalį teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Nors atsakovė prašė panaikinti aptariamą skundžiamo sprendimo dalį, vienintelis su ja susijęs apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad, nesant skolos, nėra ir vėlavimo atsiskaityti, o kartu ir prielaidų darbuotojui reikalauti netesybų. Jokių argumentų, susijusių su netesybų dydžio apskaičiavimu ar sąlygų jas mažinti egzistavimu, darbdavys nepateikė. Kita vertus, ieškovas poziciją, kad, vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, netesybos turėjo būti skaičiuojamos už maksimalų 6 mėn. laikotarpį, išdėstė atsiliepime į apeliacinį skundą, pats apeliacinio proceso neiniciavo, todėl šis ieškovo argumentas negali būti vertinamas kaip išplečiantis apeliacijos ribas ir suteikiantis teisę apeliacinės instancijos teismui priimti apeliantui mažiau palankų sprendimą.

Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 600 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą, nors ieškovas buvo pateikęs tik 50 Eur išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atmesdama šį argumentą kaip nepagrįstą teisėjų kolegija akcentuoja, kad ieškovo atstovė teismui teikė du prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kartu su išlaidas patvirtinančiais dokumentais: 2026 m. sausio 19 d. – 550 Eur sumai ir 2026 m. vasario 23 d. – 50 Eur sumai.

Apeliacinį skundą atmetusi ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikdama nepakeistą teisėjų kolegija kartu sprendžia, kad atsakovė neturi teisės į apeliaciniame procese turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, gi ieškovui atlygintinos jo apeliaciniame procese turėtos 500 Eur atstovavimo išlaidos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovui D. E. U., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rubifa“, juridinio asmens kodas 306654853, 500 Eur (penkių šimtų eurų) apeliaciniame procese turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.