Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. M. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo tėvų išdavimo, suinteresuoti asmenys J. M., E. M.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – pareiškėjas, Tarnyba) pateikė teismui prašymą išduoti teismo leidimą paimti nepilnametę M. M. (toliau – ir vaikas, dukra, nepilnametė), gimusią (duomenys neskelbtini), iš jos tėvų J. M. ir E. M. Pareiškėjas nurodė, kad 2026 m. sausio 15 d. gautas pranešimas, jog nepilnametė M. M. atvyko į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą ir teigė, jog šeimoje patiria smurtą. Atlikus vaiko situacijos vertinimą, nustatyta nepakankamai užtikrinta vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto ir teisė mokytis. Nustačius vaiko apsaugos poreikį, pritaikyta laikinoji priežiūra vaiką laikinai prižiūrinčio asmens gyvenamojoje vietoje, nepilnametę M. M. apgyvendinant be atstovų pagal įstatymą pas asmenį, susijusį emociniais ryšiais. 2026 m. balandžio 10 d. gauta informacija, jog nepilnametei M. M. nustatytas apsaugos poreikis, laikinosios priežiūros terminas nebegali būti pratęstas, laikinosios priežiūros metu išnaudotos pagalbos priemonės vaikui ir šeimai nebuvo veiksmingos, nepilnametė atsisako grįžti į šeimą, nepilnametės patėviui yra paskirtos kardomosios priemonės nebendrauti su nepilnamete, nepilnametės motina neturi galimybės išsikelti iš namų ir gyventi kartu su dukra be savo sutuoktinio, laikinoji prižiūrėtoja nebegali užtikrinti nepilnametei saugios aplinkos iki teismo leidimo išdavimo/neišdavimo dėl asmeninių objektyvių priežasčių, todėl nepilnametei būtina užtikrinti saugią aplinką iki teismo leidimo išdavimo/neišdavimo. M. M. situacijos vertinimo metu nustatyta pažeista vaiko teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas, vaiko apsaugos poreikis, dėl ko priimtas sprendimas paimti mergaitę iš jos atstovų pagal įstatymą ir laikinai ją apgyvendinti saugioje aplinkoje – viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) (duomenys neskelbtini) filiale, kadangi laikinosios priežiūros priemonė jau išnaudota. Tam, kad būtų teisinis pagrindas kreiptis dėl nepilnamečiam vaikui reikalingos globos (rūpybos) nustatymo, pirmiausia yra reikalinga gauti teismo leidimą paimti nepilnametį vaiką iš jo įstatyminių atstovų. Suinteresuoti asmenys J. M. ir E. M. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad su juo nesutinka. J. M. teigė, kad aktyviai bendradarbiauja su specialistais, vykdo pagalbos plane numatytas priemones, palaiko nuolatinį ryšį su dukra, rūpinasi jos poreikiais, teikia finansinę paramą, išreiškia siekį, jog vaikas augtų šeimoje. Aplinkybė, kad šiuo metu egzistuoja tam tikri apribojimai dėl teisėsaugos taikomų priemonių motinos sutuoktiniui, yra objektyviai susiklosčiusi laikino pobūdžio situacija, kuri negali būti vertinama kaip motinos nesugebėjimas ar atsisakymas rūpintis vaiku. J. M. manymu, dukros išreikštas nenoras grįžti į motinos namus yra grindžiamas subjektyviomis priežastimis – konfliktais su patėviu ir kitais šeimos nariais, emociniais paauglystės iššūkiais. Vaiko nuomonė turi būti vertinama kompleksiškai, atsižvelgiant į jo brandą, aplinkybių visumą ir ilgalaikius interesus, o ne laikoma lemiamu pagrindu taikyti kraštutines priemones. E. M. išreiškė norą ir pasirengimą rūpintis dukra, turi galimybes užtikrinti jai tinkamas gyvenimo sąlygas, nurodė nepritariantis vaiko paėmimui.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 3.254 straipsnio 3 punktu. J. M. rūpinasi savo vaiku, niekada neatsisakė juo rūpintis. Dukros atsisakymas grįžti namo yra sietinas ne su nesaugiu šeimos mikroklimatu, neva patirtu smurtu, bet su paauglystei būdingais konfliktais ir nepritapimu, šeimai pakeitus gyvenamąją vietą į kaimo vietovę. Dukros atsisakymas grįžti pas motiną yra svarbus, bet ne lemiamas veiksnys, nes dukra gali kerštauti dėl šeimos gyvenamosios vietos pakeitimo ir ši aplinkybė nebuvo tinkamai ištirta.

Teismas neskyrė skirtingų teisinių situacijų – tyrimas dėl J. M. sutuoktinio D. M. galimo smurto yra tik pradėtas ir apkaltinamuoju teismo sprendimu nėra baigtas, pati J. M. niekada nesmurtavo prieš dukrą. Dėl to vaiko paėmimas iš motinos yra neproporcingas ir nepagrįstas.

Teismas faktiškai remiasi prezumpcija, kad J. M. sutuoktinis D. M. yra kaltas dėl smurto prieš M. M., tačiau tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijai. Ikiteisminis tyrimas yra tik pradėtas, nėra pareikštas kaltinimas, asmuo teismo nėra pripažintas kaltu. D. M. taikoma kardomoji priemonė – draudimas bendrauti su M. M. – faktiškai jau atskyrė jį nuo nepilnametės, todėl papildomas vaiko atskyrimas nuo motinos yra perteklinis ir neatitinka proporcingumo principo.

Teismas nevertino, kad J. M. aktyviai siekia palaikyti ryšį su dukra, yra pasiruošusi bendradarbiauti, ieškant alternatyvių sprendimų. Šeimoje auga kiti vaikai, kuriems nenustatyti jokie teisių ir interesų pažeidimai. J. M. be sutuoktinio pagalbos nesugebėtų tinkamai pasirūpinti kitais vaikais ir jų kasdieniu ugdymo procesu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas nutartimi leido paimti nepilnametę M. M. iš jos atstovų pagal įstatymą – motinos J. M. ir tėvo E. M. Suinteresuotas asmuo E. M. neskundžia šios pirmosios instancijos teismo nutarties, o suinteresuotas asmuo J. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria leista paimti nepilnametę M. M. iš jos motinos J. M., atskirąjį skundą grįsdama tuo, kad ji tinkamai rūpinasi vaiku, niekada prieš jį nesmurtavo, yra pasiruošusi bendradarbiauti, ieškant alternatyvių sprendimų, J. M. sutuoktinis teismo nėra pripažintas kaltu dėl smurto prieš nepilnametę M. M., teismas nevertino, dėl kokių priežasčių dukra atsisako grįžti pas motiną. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo motinos išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, esant CK 3.254 straipsnio 2 ar 3 punkte nustatytiems pagrindams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. CK 3.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.

Pagal VTAPĮ 42 straipsnio 1 dalį Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį arba gavęs atvejo vadybininko motyvuotą siūlymą imtis veiksmų ir įvertinęs jo pagrįstumą, vadovaudamasis šio įstatymo 36⁵ straipsniu, paima vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą (1 punktas), ir CK 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo (2 punktas). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.

VTAPĮ 36³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi vieno iš šių veiksmų: 1) užtikrina vaikui laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 36⁴ straipsnio 1 dalį arba, 2) jeigu nėra galimybių taikyti vaiko laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 36⁴ straipsnio 1 dalį, paima vaiką iš tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą šio įstatymo 36⁵ straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, arba 2) šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad nepilnametė M. M. 2026 m. sausio 6 d. buvo pabėgusi iš namų. 2026 m. sausio 15 d. nepilnametė M. M. atvyko į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą ir nurodė, kad jos atžvilgiu smurtavo motinos sutuoktinis D. M. Tarnybos 2026 m. vasario 11 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimu nustatyta nepakankamai užtikrinta vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto ir teisė mokytis. Nustačius vaiko apsaugos poreikį, pritaikyta laikinoji priežiūra vaiką laikinai prižiūrinčio asmens gyvenamojoje vietoje, nepilnametę M. M. apgyvendinant be atstovų pagal įstatymą pas asmenį, susijusį emociniais ryšiais. Laikinoji priežiūra su asmeniu, susijusiu emociniais ryšiais, buvo taikoma iki 2026 m. balandžio 10 d. Nebegalint tęsti šios priemonės, buvo atliktas vaiko situacijos vertinimas ir 2026 m. balandžio 22 d. sprendimu nustatyta pažeista vaiko teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas. Esant vaiko apsaugos poreikiui, nuspręsta paimti nepilnametę M. M. iš jos atstovų pagal įstatymą ir laikinai ją apgyvendinti VšĮ (duomenys neskelbtini) filiale.

Suinteresuoto asmens J. M. teigimu, dukra iš jos paimta nepagrįstai, nes ji rūpinasi dukra, prieš ją nesmurtauja. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendžia, kad motinos J. M. rūpestis dukra šiuo atveju nėra pakankamas.

2026 m. balandžio 22 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimu abiejų vaiko tėvų atžvilgiu buvo nustatyti rizikos veiksniai, numatyti Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A1-803, 26.8 punkte (vaikas išreiškia pageidavimą būti paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą) ir 26.11 punkte (vaiko atstovai pagal įstatymą atsisako naudoti tėvų valdžią vaiko atžvilgiu). Konstatuojant antrojo rizikos veiksnio motinos atžvilgiu egzistavimą, nurodyta, kad, motinos teigimu, nėra galimybės M. M. grįžti namo dėl vykdomo tyrimo policijoje, jos sutuoktiniui yra paskirtos kardomosios priemonės (sutuoktinis negali bendrauti su vaiku), o motina negali palikti vyro, kitų vaikų ir išeiti gyventi su dukra, šeima gyvena vyro namuose ir jis nesutinka išeiti iš savo namo, kad dukra galėtų grįžti namo. Pirmosios instancijos teismas, leisdamas paimti nepilnametę M. M. taip pat ir iš jos motinos J. M., akcentavo visas šias aplinkybes. Suinteresuotas asmuo J. M. atskirajame skunde neginčija šių aplinkybių egzistavimo, tačiau mano, kad jos nėra pakankamos vaikui iš jo motinos paimti. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Byloje nėra ginčo, kad suinteresuoto asmens J. M. sutuoktiniui yra taikoma kardomoji priemonė – draudimas bendrauti su M. M., dėl ko nepilnametė M. M. negali gyventi vienuose namuose kartu su motinos J. M. sutuoktiniu D. M. Suinteresuotas asmuo J. M. gyvena su sutuoktiniu ir dar trimis nepilnamečiais vaikais, suinteresuotas asmuo J. M. atskirajame skunde akcentuoja, kad ji be sutuoktinio pagalbos nesugebėtų tinkamai pasirūpinti kitais vaikais ir jų kasdieniu ugdymo procesu, t. y. ji ne tik negali (kaip nurodė J. M., šeima gyvena J. M. sutuoktiniui priklausančiame gyvenamajame name ir jis nesutinka išeiti iš savo namo), bet ir nenori išeiti gyventi atskirai nuo savo sutuoktinio tam, kad galėtų gyventi su dukra M. M. Šios aplinkybės patvirtina, kad suinteresuotas asmuo J. M. negali tinkamai pasirūpinti dukra, kadangi ši negali grįžti gyventi su motina dėl šios sutuoktiniui pritaikytos kardomosios priemonės.

J. M. atskirajame skunde taip pat teigia, kad nepagrįstai buvo sureikšmintas nepilnametės M. M. atsisakymas grįžti pas motiną, neišsiaiškintos atsisakymo grįžti namo priežastys. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi Tarnybos specialistams apklausus nepilnametę M. M. ši aiškiai nurodė, jog nenori grįžti namo dėl patėvio ir sesers G. nusistatymo jos atžvilgiu, sutiktų grįžti tik pas atskirai gyvenančią motiną, tačiau supranta, kad to negali būti. Suinteresuotas asmuo J. M. atskirajame skunde neginčija, kad nepilnametės M. M. pozicija dėl grįžimo gyventi į namus, kuriuose be J. M. gyvena ir jos sutuoktinis, kiti vaikai, tarp jų ir nepilnametės M. M. sesuo G., nėra pasikeitusi. Suinteresuotas asmuo J. M. atskirajame skunde taip pat neteigia, kad gyvens atskirai nuo sutuoktinio tam, jog galėtų gyventi su dukra M. M., priešingai, nurodo, kad negalėtų gyventi be sutuoktinio. Dėl to nepilnametės M. M. atsisakymas grįžti gyventi pas motiną, gyvenančią su sutuoktiniu, kuris, M. M. teigimu, smurtavo jos atžvilgiu, negali būti vertinamas tik kaip paauglės maištavimas, tuo labiau, kad, kaip iš dalies pagrįstai nurodyta atskirajame skunde, pats nepilnametės M. M. atsisakymas grįžti nėra lemiantis veiksnys, nes nepilnametė M. M. negali grįžti gyventi pas motiną J. M. dėl šios kartu gyvenančiam sutuoktiniui taikomos kardomosios priemonės – draudimo bendrauti su M. M. Be to, pati M. M., būdama (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, pranešė apie motinos J. M. sutuoktinio jos atžvilgiu panaudotą smurtą, todėl nenustačius visų su šiuo įvykiu susijusių aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad M. M. saugu gyventi šeimoje su asmeniu, kuris, M. M. teigimu, prieš ją smurtavo. Dėl to atskirajame skunde akcentuojama aplinkybė, kad suinteresuoto asmens J. M. sutuoktinis šiuo metu nėra pripažintas kaltu dėl smurto prieš M. M., nelemia to, jog M. M. neturi būti paimama iš kartu su sutuoktiniu gyvenančios motinos J. M., neturinčios galimybės užtikrinti savo dukrai fiziškai ir psichologiškai saugią gyvenamąją aplinką.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, tuo atveju, jeigu suinteresuoto asmens J. M. atskirasis skundas būtų patenkintas ir būtų nuspręsta nepaimti nepilnametės M. M. iš jos motinos, nepilnametė turėtų būti grąžinta gyventi su ja. Visgi, kaip jau minėta, suinteresuotas asmuo J. M. ne kartą nurodė, jog ji su vaikais ir sutuoktiniu D. M. gyvena sutuoktiniui priklausančiame gyvenamajame name, sutuoktinis atsisako palikti savo gyvenamąją vietą, J. M. neginčija, kad D. M. taikoma kardomoji priemonė – draudimas bendrauti su M. M. Tai reiškia, kad nusprendus nepaimti nepilnametės M. M. iš jos motinos J. M., ši vis tiek negalėtų gyventi kartu su dukra dėl sutuoktiniui taikomos kardomosios priemonės. Nors J. M. atskirajame skunde teigia, kad yra pasiruošusi bendradarbiauti, ieškant alternatyvių sprendimų, tačiau neįvardija, kokie galėtų būti tie sprendimai. Nepilnametei M. M. privalo būti užtikrinta jos teisė augti saugioje aplinkoje, tačiau įstatyminiai atstovai šiuo metu dėl skirtingų aplinkybių negali užtikrinti tokios vaiko teisės, dėl to ir buvo priimtas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas leisti paimti vaiką iš jo tėvų. Net panaikinus kardomąją priemonę, beveik (duomenys neskelbtini) metų M. M., tikėtina, jai nenorint būtų verčiama apsigyventi su motina ir patėviu. Esant konfliktiškiems santykiams tarp vaiko ir jo patėvio, su kuriuo gyvena vaiko motina, vaiko perdavimo procesas gali būti sudėtingas ir lydimas didelės emocinės įtampos, streso, psichologinio spaudimo vaikui. Priverstinis vaiko grąžinimas į motinos aplinką gali dar labiau pagilinti konfliktinę situaciją, pakenkti vaiko geriausiems interesams, neigiamai paveikti jį emociškai.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad šis teismo procesinis sprendimas nereiškia, jog J. M. nebegali bendrauti su dukra. Priešingai, M. M. ir jos motinos tarpusavio santykių palaikymas išlieka itin svarbus ir būtinas. Šiuo procesiniu sprendimu nepilnametė nėra paimama iš motinos visam laikui, tai tik laikinas situacijos sureguliavimas šeimos krizės metu, kurią bendrų pastangų dėka galima įveikti ir toliau puoselėti pasitikėjimu, pagarba, tarpusavio supratimu grindžiamus santykius. Teismo leidimas paimti vaiką iš šeimos yra laikino pobūdžio, t. y. situacijai pasikeitus vaikas turi būti nedelsiant grąžinamas į šeimą, kitaip tariant, teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių (VTAPĮ 37 straipsnio 8 dalis).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti suinteresuoto asmens J. M. atskirąjį skundą. Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.