- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-15
- Bylos Nr.
- eA-2528-662/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01442-2026-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. (N.) S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. (N.) S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėja N. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2026 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 26S42385, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas), nes duomenys, kurios ji pateikė norėdama gauti leidimą, neatitinka tikrovės (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Departamentą priimti naują sprendimą, t. y. pakeisti pareiškėjos Leidimą pagal pateiktą prašymą Nr. 2509-LLGK-2963.
Pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi į Departamentą dėl Leidimo pakeitimo šeimos susijungimo pagrindu, nes pareiškėjos sutuoktinis, Baltarusijos Respublikos pilietis, teisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje ir turi galiojantį leidimą laikinai gyventi. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, jog pareiškėja laikotarpiu, kai turėjo leidimą laikinai gyventi, dažnai vyko į Baltarusijos Respubliką ir faktiškai Lietuvoje negyveno, sprendė, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės, nes kyla abejonių dėl jos tikrojo gyvenimo Lietuvoje tikslo.
Pareiškėjos teigimu, Departamentas, konstatuodamas, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nenustatė nė vieno melagingo jos pateikto fakto ir nenurodė, kokie konkretūs duomenys neatitinka tikrovės. Pasak pareiškėjos, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata nenustato minimalaus buvimo (gyvenimo) Lietuvoje dienų skaičiaus, taip pat reikalavimo turėti darbo santykius Lietuvoje, įrodyti socialinius ryšius ar nuolat be pertraukų gyventi Lietuvos teritorijoje. Departamentas Sprendime sukūrė papildomą kriterijų dėl Leidimo gavimo (pakeitimo), kuris nenustatytas Įstatyme.
Pareiškėja pažymėjo, kad ji prašė leidimo laikinai gyventi, o ne leidimo nuolat gyventi. Laikino leidimo gyventi paskirtis yra sudaryti galimybę gyventi Lietuvoje esant Įstatyme nustatytam pagrindui, tačiau tai nereiškia absoliutaus draudimo laikinai išvykti ar turėti ryšių su kita valstybe. Vien periodiškas vykimas į kilmės valstybę dėl objektyvių šeiminių ar turtinių priežasčių, pareiškėjos vertinimu, negali būti laikomas įrodymu, kad ji nesiekia gyventi su sutuoktiniu Lietuvoje. Departamentas neįvertino realaus šeimos gyvenimo egzistavimo, sutuoktinio teisėto gyvenimo Lietuvoje, nepilnamečių vaikų interesų ir objektyvių aplinkybių, susijusių su artimųjų sveikata. Sprendime nėra atlikta išsami proporcingumo analizė, todėl atsisakymas pakeisti Leidimą yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėja tuo pagrindu, jog ji ketina toliau gyventi Lietuvoje su sutuoktiniu, Baltarusijos Respublikos piliečiu, turinčiu leidimą laikinai gyventi, pateikė prašymą pakeisti jai Leidimą. Departamentas nustatė, kad pareiškėja, nuo 2023 m. kovo 22 d. iki 2025 m. spalio 25 d. turėdama Leidimą, faktiškai Lietuvoje negyveno, nes didesnę laiko dalį gyveno Baltarusijos Respublikoje. Departamentas 2025 m. spalio 9 d. ir 2025 m. spalio 17 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) išsiuntė pareiškėjai pranešimus, prašydamas pateikti išsamų paaiškinimą, dėl kokių priežasčių ji periodiškai lankosi Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėja 2025 m. spalio 20 d. MIGRIS pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog jai reikia reguliariai vykti į Baltarusiją dėl svarbių šeiminių ir turtinių aplinkybių: pareiškėjai būtina rūpintis savo motina po (duomenys neskelbtini) operacijos ir sunkiai sergančia sutuoktinio motina, kuriai nustatytas (duomenys neskelbtini) ir kitos ligos; pareiškėjos sūnus šiuo metu mokosi Baltarusijoje; taip pat Baltarusijoje pareiškėja turi nekilnojamąjį turtą, kuris iki šiol nėra parduotas ir jam reikia priežiūros. Departamentas, įvertinęs minėtas aplinkybes, Sprendime pažymėjo, kad pareiškėja, gavusi Leidimą, ir toliau tikėtinai gyvens Baltarusijoje ir prižiūrės savo ir savo sutuoktinio motinas, kadangi nepateikti jokie dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėja turi kitą atsakingą asmenį, galintį pasirūpinti tiek jos, tiek sutuoktinio motinomis, jei ji apsigyventų Lietuvoje. Departamentas Sprendime konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjos prašyme pakeisti Leidimą deklaruotas tikslas nebus realiai įgyvendintas; pati pareiškėja nurodė, jog tik būdama Baltarusijoje ji gali pasirūpinti savo ir savo sutuoktinio motinomis, Baltarusijoje gyvena jos nepilnametis sūnus, kuris neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, jos nekilnojamajam turtui Baltarusijoje taip pat reikalinga jos priežiūra. Departamentas Sprendime įvertino pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, jos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje ir priėmė sprendimą nepakeisti jai Leidimo šeimos susijungimo pagrindu.
Atsakovas teigė, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti imperatyvūs, savarankiški atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Departamentas neturi diskrecijos teisės nepriimti sprendimo dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi.
II.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2026 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjos N. (N.) S. skundą.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja turi teisę teikti prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 43 str. 1 d. 5 p.), tačiau byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos pagrindinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, kur turėdamas leidimą laikinai gyventi gyvena jos sutuoktinis, tačiau kilmės šalyje – Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėja per leidimo laikinai gyventi Lietuvoje laikotarpį (2 metai ir 7 mėnesiai) beveik kiekvieną mėnesį vieną ar kelis kartus atvykdavo į Lietuvą ir tą pačią dieną ar po kelių dienų išvykdavo iš Lietuvos. Per šį laikotarpį pareiškėja Lietuvoje ilgiausiai nepartraukiamai buvo vieną kartą 7 dienas ir kelis kartus po 3–5 dienas, tačiau dažniausiai pareiškėja atvykdavo vienai dienai, o išvykdavo kitą dieną ar net tą pačią dieną.
Teismas akcentavo, kad nors Įstatyme nėra reglamentuotas užsieniečio atvykimo šeimos susijungimo tikslu laikotarpis, tačiau sistemiškai aiškinant Įstatymo normas vertintina, jog leidimai šiuo pagrindu išduodami siekiant sudaryti šeimoms galimybę neišsiskirti ilgam laikui, t. y. ne kartas nuo karto aplankyti vienas kitą, o gyventi kartu. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybes sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir atvykdama į Lietuvą epizodiškai kelioms dienoms, nesiekė įgyvendinti šeimos susijungimo tikslo.
Teismas, įvertinęs Įstatymo 43 straipsnio 1 ir 3 dalių turinį, pažymėjo, kad įstatymo leidėjas, nurodydamas, jog „gali būti išduodamas arba keičiamas“, Departamentui suteikė diskrecijos teisę individualiai vertinti prašymą pateikusio užsieniečio atvejį. Departamentui tokia diskrecijos teisė suteikta net, jeigu užsienietis atitinka šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatytas sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju Departamentas neturėjo pareigos, pareiškėjai atitinkant Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatytas sąlygas, pakeisti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos paaiškinimus, pateiktus Departamentui, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėja ateityje siekia įgyvendinti šeimos susijungimo tikslą ir gyventi Lietuvoje. Pareiškėja nurodė, kad jos nepilnametis sūnus mokosi Baltarusijoje. Nors pareiškėja teigė dedanti pastangas, kad sūnus mokytųsi Lietuvoje, tačiau pareiškėja nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Be to, nustatyta, kad pareiškėjos sūnui Departamento 2026 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 26S31403 buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, nes jis, turėdamas leidimą laikinai gyventi, faktiškai Lietuvoje negyveno (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, šis sprendimas teismui nebuvo apskųstas, todėl yra galiojantis). Taip pat pareiškėja teigė, kad Baltarusijoje liko šeimos nekilnojamasis turtas ir senyvo amžiaus artimieji, kuriais ji privalo pasirūpinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad Departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir vadovaudamasis imperatyviu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos poreikį trumpalaikiams atvykimams į Lietuvą gali tenkinti trumpalaikės ar nacionalinės vizos suteikimas. Todėl šiuo atveju Sprendimas nepažeidžia pareiškėjos teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, nes, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjai nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais pagrindais.
Teismas, nenustatęs Departamento Sprendimo neteisėtumo pagrindų, atmetė pareiškėjos skundą, išaiškindamas jai, kad Departamentui priėmus sprendimą atsisakyti asmeniui pakeisti leidimą laikinai gyventi iš asmens nėra atimama galimybė kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu praėjus vienų metų laikotarpiui nuo sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą gyventi priėmimo (Įstatymo 35 str. 2 d.).
III.
Pareiškėja N. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėja nurodo, kad nei Departamentas, nei teismas nenustatė konkretaus pareiškėjos pateikto fakto, kuris būtų melagingas, vietoj to vertino pareiškėjos ateities ketinimus ir darė prielaidas apie jos būsimą elgesį, todėl nepagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Pareiškėja akcentuoja, kad teismas, palikdamas galioti Departamento sprendimą, pritaikė pareiškėjai papildomus reikalavimus, kurie nėra nustatyti Įstatyme. Nei Įstatymo 43 straipsnis, nei kitos įstatymo nuostatos nenustato minimalaus užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje dienų skaičiaus, maksimalaus leidžiamo išvykimo dienų skaičiaus ar pareigos nuolat ir nepertraukiamai gyventi Lietuvoje, kaip būtinos sąlygos leidimui laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu gauti ar pakeisti. Teismas, aiškindamas įstatymą, sukūrė naują materialinės teisės normą, pagal kurią šeimos susijungimo pagrindas laikomas realiu tik tuomet, kai užsienietis Lietuvoje išbūna teismo laikomą pakankamu laiką, nors tokios normos įstatymų leidėjas nėra nustatęs. Nei Įstatymas, nei kitas teisės aktas nesuteikia teismui teisės nustatyti konkretų šeimos narių susitikimų skaičių, bendrą gyvenimo dienų kartu trukmę ar kitus kiekybinius kriterijus, nuo kurių priklausytų šeimos susijungimo teisės realizavimas. Šeimos gyvenimo turinys ir organizavimas priklauso patiems šeimos nariams. Valstybės institucijos gali vertinti tik tai, ar šeimos santykiai nėra fiktyvūs, tačiau negali nustatyti, kiek kartų sutuoktiniai turi susitikti, kiek dienų per mėnesį privalo būti kartu ar kokiu būdu turi organizuoti savo šeiminį gyvenimą. Pareiškėjos teigimu, Departamentui suteikta diskrecija išduoti ar pakeisti leidimus gyventi negali būti įgyvendinama institucijos nuožiūra, sukuriant netinkamus precedentus ir negali paneigti Įstatyme aiškiai nustatytų kriterijų. Viešojo administravimo subjektas privalo kiekvieną jam pavestą funkciją įgyvendinti remdamasis įstatymu, o ne papildomais savo susikurtais reikalavimais. Pareiškėjos vertinimu, šioje byloje nebuvo tinkamai įvertinta, kad pareiškėjos santuoka yra reali, sutuoktinis teisėtai gyvena Lietuvoje, pareiškėja siekia išsaugoti šeimą, o vykimai į Baltarusiją buvo lemti objektyvių šeiminių aplinkybių. Sprendime neįvertinta ir nepasisakyta dėl mažiau ribojančių priemonių, kuriomis galėtų būti pasiekti migracijos kontrolės tikslai. Sprendimas prieštarauja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto turiniui, pažeidžia teisinio tikrumo principą ir nepakankamai apsaugo teisę į šeimos gyvenimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2026 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 26S42385, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kurios ji pateikė norėdama gauti leidimą, neatitinka tikrovės, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą atlikti veiksmus, t. y. pagal pareiškėjos pateiktą prašymą priimti naują sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, taip pat Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.
Pareiškėja su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jos skundą tenkinti. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvirtintą teisės normą, nukrypo nuo įstatymo turinio bei savo sprendimą grindė kriterijais, kurių įstatymų leidėjas nėra nustatęs, dėl ko buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti
ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABT 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.
Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išdavimo ir keitimo, taip pat atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą pagrindai reglamentuoti Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė šiam ginčui aktualias anksčiau minėto įstatymo nuostatas (2 str. 27 d., 26 str. 1 d., 43 str. 1 d., 6–8 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas todėl, kad Lietuvoje gyvena jos šeimos narys (sutuoktinis), kuris turi leidimą laikinai gyventi.
Departamento Sprendimu nuspręsta atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi. Priimdamas minėtą sprendimą atsakovas iš esmės vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Byloje yra pateikti duomenys iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos, iš kurių matyti, jog pareiškėjos leidimo laikinai gyventi laikotarpiu (nuo 2023 m. kovo 22 d. iki 2025 m. spalio 25 d.) atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos datos: atvyko 2023-03-08, išvyko 2023-03-15; atvyko 2023-04-12, išvyko 2023-04-13; išvyko 2023-05-09; atvyko 2023-06-14, išvyko 2023-06-15; atvyko 2023-07-07, išvyko 2023-07-09; atvyko 2023-07-28, išvyko 2023-07-29; išvyko 2023-08-12; atvyko 2023-08-27, išvyko 2023-08-31; atvyko 2023-09-14, išvyko 2023-09-14, atvyko 2023-10-15, išvyko 2023-10-16; atvyko 2023-11-08, išvyko 2023-11-09; atvyko 2023-12-03, išvyko 2023-12-04; atvyko 2024-01-07, išvyko 2024-01-08; atvyko 2024-02-06, išvyko 2024-02-07, atvyko 2024-02-11, išvyko 2024-02-12; atvyko 2024-03-04, išvyko 2024-03-06; atvyko 2024-04-02, išvyko 2024-04-06; atvyko 2024-05-01; atvyko 2024-07-07, išvyko 2024-07-10; atvyko 2024-10-04, išvyko 2024-10-05, atvyko 2024-11-06, išvyko 2024-11-08; atvyko 2024-05-01; atvyko 2024-07-07, išvyko 2024-07-10; atvyko 2024-10-04, išvyko 2024-10-05, atvyko 2024-11-06, išvyko 2024-11-08; atvyko 2024-12-28; išvyko 2024-12-28; atvyko 2025-01-16, išvyko 2025-01-18, atvyko 2025-02-01, išvyko 2025-02-02; atvyko 2025-02-14, išvyko 2025-02-15; atvyko 2025-03-03, išvyko 2025-03-03, atvyko 2025-03-26, išvyko 2025-03-27; atvyko 2025-02-14, išvyko 2025-02-15; atvyko 2025-03-03, išvyko 2025-03-03, atvyko 2025-03-26, išvyko 2025-03-27; atvyko 2025-04-11, išvyko 2025-04-12; atvyko 2025-05-03, išvyko 2025-05-03, atvyko 2025-05-11, išvyko 2025-05-12; atvyko 2025-05-26, išvyko 2025-05-27; atvyko 2025-06-09, išvyko 2025-06-09, atvyko 2025-06-22, išvyko 2025-06-23; atvyko 2025-07-05, išvyko 2025-07-11; atvyko 2025-07-20, išvyko 2025-07-21, atvyko 2025-08-03, išvyko 2025-08-04; atvyko 2025-08-11, išvyko 2025-08-11; atvyko 2025-08-28, išvyko 2025-09-02, atvyko 2025-10-05, išvyko 2025-10-08; atvyko 2025-10-19, išvyko 2025-10-22.
Šių duomenų pagrindu vertintina, kad pareiškėja per leidimo laikinai gyventi laikotarpį (2 metai ir 7 mėnesiai) beveik kiekvieną mėnesį vieną ar kelis kartus atvykdavo į Lietuvą ir tą pačią dieną arba po vienos / dviejų dienų išvykdavo iš Lietuvos. Pažymėtina, kad per šį laikotarpį pareiškėja Lietuvoje ilgiausiai nepertraukiamai buvo vieną kartą 7 dienas (nuo 2025 m. liepos 5 d. iki 2025 m. liepos 11 d.) ir kelis kartus po 3–5 dienas, o dažniausiai atvykdavo vieną, o išvykdavo kitą dieną ar net tą pačią dieną. Taip pat pareiškėja jokių darbo santykių nei su vienu Lietuvos Respublikoje registruotu darbdaviu neturėjo ir neturi.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal to paties įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, Departamentas pagrįstai vertino, jog nors pareiškėjos sutuoktinis turi leidimą laikinai gyventi ir yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tačiau tai nesudaro pagrindo pakeisti asmeniui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, nes nustatytų aplinkybių visuma (asmuo nuo 2023 m. kovo 22 d. iki 2025 m. spalio 25 d. faktiškai negyveno Lietuvoje, nes didesnę laiko dalį gyveno Baltarusijoje ir, pasak asmens, rūpinosi savo ir savo sutuoktinio motinomis, kas reiškia, kad asmuo, gavęs naują leidimą laikinai gyventi, ir toliau, tikėtina, gyvens Baltarusijoje ir prižiūrės savo ir savo sutuoktinio motinas, kadangi nepateikti jokie dokumentai, patvirtinantys, jog asmuo turi kitą atsakingą asmenį, galintį pasirūpinti tiek jo, tiek sutuoktinio motinomis, jei jis apsigyvens Lietuvoje), sudaro rimtą pagrindą manyti, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi reikalingas ne siekiant apsigyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo tikslu, o tik dėl jo suteikiamų teisių (pvz., keliauti po Šengeno erdvę), kas reiškia, kad pareiškėjos siekis gauti naują leidimą laikinai gyventi neatitinka Įstatyme nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu tikslo – leisti asmeniui ir toliau gyventi Lietuvoje kartu su savo sutuoktiniu. Analogišką ir teisingą išvadą šiuo atveju padarė ir pirmosios instancijos teismas, t. y. pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, į Lietuvą atvykdama epizodiškai vienai ar kelioms dienoms, nesiekė įgyvendinti šeimos susijungimo tikslą.
Be kita ko, šių aplinkybių neneigia ir pati pareiškėja. Departamentui 2025 m. spalio 20 d. pateiktame paaiškinime pareiškėja nurodė, jog jai reikia reguliariai vykti į Baltarusiją dėl svarbių šeiminių ir turtinių aplinkybių: būtina rūpintis savo motina po (duomenys neskelbtini) operacijos ir sunkiai sergančia sutuoktinio motina, kuriai nustatytas (duomenys neskelbtini) ir kitos lydinčios ligos; taip pat pareiškėjos sūnus šiuo metu mokosi Baltarusijoje, tačiau dedamos pastangos, kad jis galėtų tęsti mokslus Lietuvoje, o vyresnioji dukra studijuoja (duomenys neskelbtini); pareiškėja pažymėjo, kad Baltarusijoje turi nekilnojamąjį turtą, kuris iki šiol nėra parduotas ir reikalauja priežiūros.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime Nr. KT3-N1/2019), pasisakydamas dėl Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo, yra nurodęs, kad šiame punkte nustatytas vienas iš leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju pagrindų – kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi; leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šiuo pagrindu tikslas yra šio užsieniečio, kuris yra sudaręs santuoką ar registruotos partnerystės sutartį su Lietuvos Respublikos piliečiu arba užsieniečiu (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turinčiu leidimą gyventi, atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje siekiant išsaugoti šeimą.
Užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama.
Įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir ginčo santykių teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir Departamentas sprendimuose teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei vadovaujantis imperatyviu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.
Kaip teisingai sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos poreikį trumpalaikiams atvykimams į Lietuvą gali tenkinti trumpalaikės ar nacionalinės vizos suteikimas. Todėl šiuo atveju atsakovo Sprendimas nepažeidžia pareiškėjos teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, nes, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjai nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais pagrindais.
Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sukūrė Įstatyme nenumatytus buvimo Lietuvoje reikalavimus ir savo nuožiūra nustatė šeimos gyvenimo pakankamumo kriterijus. Nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatų kontekste teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su pareiškėjos anksčiau nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo Įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo, todėl jie atmetami.
Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl Įstatymo 43 straipsnio 1 ir 2 dalių turinio, dėl pareiškėjos siekio ateityje įgyvendinti šeimos susijungimo tikslą ir gyventi Lietuvoje. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Minėtais aspektais teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šiame sprendime dėl to nebepasisako.
Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (proporcingumo, t. y. mažiau ribojančios priemonės taikymo ir pan.), kuriais grindžiamas Departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas bei panaikinti priimtus sprendimus.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos N. (N.) S. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.