- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-08
- Bylos Nr.
- eA-2261-822/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00426-2026-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Rytis Krasauskas, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- I. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. (I. P.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2026 m. sausio 29 d. sprendimą
Nr. 26S27930, kuriuo pareiškėjui panaikintas suteiktas prieglobstis (papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu iš naujo suteikti prieglobstį Lietuvoje, kuriame nurodė 2 naujas aplinkybes - prasta bendra žmogaus teisių padėtis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei grėsmė būti pašauktam atlikti privalomąją karo tarnybą arba išsiųstam kariauti į frontą dėl (dalinės) mobilizacijos. Pareiškėjas prašyme rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalimi, taip pat Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 119 bei 120 punktais. Apklausos metu jis nurodė aplinkybes, kurios nutiko dar 2008 m. (apie jo persekiojimą, tardymą, kankinimus) ir papasakojo, kad iki šiol juo yra domimasi dėl jo sąsajų su I. U. Pareiškėjo manymu, Migracijos departamentas netyrė ir neanalizavo šių aplinkybių. Migracijos departamentas neišnagrinėjo motyvo – itin prastos žmogaus teisių padėties (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento apklausos metu nebuvo paprašyta pareiškėjo plačiau paaiškinti šią aplinkybę, o Sprendime dėl šio argumento nebuvo pasisakyta, atsakovas nesurinko jokios kilmės valstybės informacijos. Tai pagrindžia, kad Migracijos departamentas netinkamai atliko tyrimą, nevertino aplinkybių, kurios susijusios su UTPĮ 86 straipsnio 1 dalimi. Nors Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą ir vertindamas, ar asmeniui turi būti suteikiama tarptautinė apsauga, privalo surinkti visą reikiamą kilmės valstybės informaciją ir ją vertinti individualaus prieglobsčio prašymo kontekste. Tačiau iš Sprendimo akivaizdu, kad atsakovas nerinko jokios kilmės valstybės informacijos, jos nevertino, todėl Sprendimas yra nepagrįstas. Migracijos departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju, nesiekė išsiaiškinti jo prieglobsčio prašymo motyvų, neprašė jų patikslinti ar paaiškinti plačiau.
Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad jam nekyla grėsmė būti išsiųstam į karą prieš Ukrainą. Migracijos departamentas nerinko informacijos apie (duomenys neskelbtini) ir kaip būtent (duomenys neskelbtini) yra verbuojami/mobilizuojami asmenys, kuriuos siekiama išsiųsti į karą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ilgus metus negyveno (duomenys neskelbtini), buvo ten persekiojamas, kankinamas, dėl ko išvyko, juo iki šiol domisi, tad jis yra asmuo, kurį gali būti norima išsiųsti karui į (duomenys neskelbtini). Netinkamai įvertinęs informaciją pareiškėjo atžvilgiu, atsakovas darė nepagrįstą išvadą, kad surinktos informacijos visuma nerodo pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjas bus verbuojamas karui (duomenys neskelbtini).
Viešai žinoma, jog (duomenys neskelbtini) pastoviai ieškoma naujų žmoniškųjų resursų karui Ukrainoje, plečiamas spaudimas visoms pažeidžiamoms grupėms eiti kariauti. (duomenys neskelbtini) vykdant žmonių įtraukimą į karą įvairiais būdais (mobilizacija, verbavimas, kalinių privertimas kariauti) ypač tikėtina, kad pareiškėją mobilizuos. Visuotinai žinoma, kad kai pareiškėjas atsisakys vykti į kariuomenę, kuri vykdo karo nusikaltimus ir vykdo tarptautinės teisės draudžiamą agresiją, pareiškėjui už tai gresia iki 10 metų laisvės atėmimo ar didesnė bausmė.
Pareiškėjo vertinimu, jo situacija visiškai atitinka 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva) 9 straipsnio 2 dalies e punkte nurodytą persekiojimo formą, dėl kurios turėtų būti suteikiamas pabėgėlio statusas.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pakanka nustatyti bent menkiausią tikimybę, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo galimo persekiojimo jo kilmės valstybėje yra pagrįstos, tam, kad laikyti, jog jis persekiojimo grėsmę įrodė. Jeigu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Migracijos departamentas būtų tinkamai interpretavęs įrodinėjimo naštos paskirstymą prieglobsčio byloje, pareiškėjo pateikti įrodymai vienareikšmiškai pripažintini pakankamais pagrįstai baimei patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) įrodyti.
Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos bei, pareiškėjui savanoriškai neišvykus iš Lietuvos, jį išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2008 m., čia yra jo socialiniai ryšiai, jis įsitvirtinęs Lietuvoje, su ja sieja savo ateitį.
Migracijos departamento padaryti pažeidimai (priimtos neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir kt.) negali būti ištaisyti teismo, Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti jo prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus, o, esant poreikiui, atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei iš naujo priimti sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, jog Sprendimas priimtas dėl to, kad neliko aplinkybių (karas (duomenys neskelbtini)), į kurias atsižvelgus pareiškėjui buvo suteiktas prieglobstis pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Įvertinus pareiškėjo nurodytas naujas priežastis (prasta bendra žmogaus teisių padėtis; karo tarnybos ir mobilizacijos rizika), kuriomis jis grindžia tarptautinės apsaugos išsaugojimo poreikį, nenustatyta visiškai pagrįsta baimė, kad kilmės valstybėje jam gali kilti grėsmė, sąlygojama jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas ne kartą buvo grįžęs į savo kilmės valstybę, kreipėsi į šios šalies atsakingas institucijas dėl naujų kelionės dokumentų išdavimo. Kelionių į kilmės valstybę metu jis nebuvo nei kviečiamas atlikti privalomąją karo tarnybą, nei pašauktas dėl dalinės mobilizacijos, taip pat nepatyrė veiksmų, kurie savo pobūdžiu prilygtų persekiojimui dėl „konvencinių“ priežasčių. Migracijos departamentui pareiškėjo nurodytos 2 naujos aplinkybes - prasta bendra žmogaus teisių padėtis (duomenys neskelbtini) bei grėsmė būti pašauktam atlikti privalomąją karo tarnybą arba išsiustam kariauti į frontą dėl (dalinės) mobilizacijos - priimant Sprendimą buvo įvertintos. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė Sprendimą, o konkrečios informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos pareiškėjo teisės, paneigiančios Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais.
Migracijos departamentas, įvertinęs naujai atsiradusias aplinkybes, 2025 m. liepos 31 d. el. paštu informavo pareiškėją apie jo atžvilgiu pradėtą prieglobsčio panaikinimo procedūrą. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti priežastis raštu, jeigu tokių esama, dėl kurių, jo nuomone, neturėtų būti priimamas sprendimas panaikinti jam suteiktą prieglobstį. Pareiškėjas priežasčių raštu nepateikė, todėl 2025 m. spalio 6 d. jis buvo informuotas apie 2025 m. spalio 14 d. 9 val. suplanuotą pokalbį Migracijos departamente, kurio metu galės pateikti priežastis, jeigu tokių esama, žodžiu. Migracijos departamentas bendradarbiavo su pareiškėjui, suteikė jam galimybę visą norimą informaciją pateikti raštu, o to neatlikus - suorganizavo pokalbį, kurio metu pareiškėjas galėjo pateikti visą informaciją.
Sprendime buvo išsamiai bei detaliai įvertinas pareiškėjo motyvas dėl karo tarnybos arba galimybės būti išsiųstam kariauti į frontą dėl (dalinės) mobilizacijos. Padaryta išvada, jog pareiškėjo baimė yra grindžiama išskirtinai bendrine kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjo deklaruotina baimė dėl karo tarnybos, mobilizacijos ar tiesioginio įsitraukimo į (duomenys neskelbtini) konfliktą yra jo subjektyvus situacijos vertinimas ir tai savaime nėra laikoma diskriminaciniu veiksmu kaip tai yra suprantama „pabėgėlio“ sąvokos kontekste.
Pareiškėjo atveju priimtas sąlyginis sprendimas. Sprendimui įsiteisėjus ir pareiškėjui įvykdžius priimtą grąžinimo sprendimą, jis nebūtų išsiunčiamas į kilmės valstybę. Be to, pareiškėjui nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvą. Pareiškėjui yra suteiktas 30 kalendorinių dienų laikotarpis įvykdyti savanorišką grąžinimą į kilmės valstybę nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 1 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje. Nuo 2009 m. vasario 5 d. pareiškėjas yra prieglobsčio (papildomos apsaugos) gavėjas, nuo 2009 m. vasario 26 d. iš esmės reguliariai deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvos teritorijoje. Lietuvos migracijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas yra vedęs, jo žmona ir vaikai šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini). Kitų šeiminių ryšių nenustatyta. Nuo 2009 m. pareiškėjas vykdo savarankišką veiklą Lietuvoje. Nuo 2023 m. birželio 8 d. iki 2024 m. vasario 1 d. jis taip pat dirbo mažojoje bendrijoje „Minusita“. Patikrinus mokesčių apskaitos ir kontrolės bei mokesčių apskaitos informacines sistemas, duomenų apie mokesčių apskaitą nenustatyta. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenis, nustatyta tik viena draudiminė įmoka pareiškėjo atžvilgiu - 649,86 Eur išmoka už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 8 d. iki 2023 m. birželio 30 d. Socialinių ar kitų ryšių su Lietuva jis nenurodė ir Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė. Pareiškėjas taip pat neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokytųsi Lietuvoje pagal formaliojo švietimo programą.
II.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2026 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo I. P. skundą atmetė.
Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
Šalies argumentai
Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2008 m. lapkričio 1 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2009 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (15/6-9)-12PR-20 su-teikė pareiškėjui prieglobstį (papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje ir išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris šiuo pagrindu buvo keičiamas iki 2025 m. Pareiškėjui prieglobstis buvo suteiktas pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl tuo metu (duomenys neskelbtini) vykusio karinio konflikto.
Pareiškėjas 2025 m. birželio 16 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes jam yra suteiktas prieglobstis (papildoma apsauga). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė 2025 m. balandžio 24 d. Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje jam išduotą naują (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2030 m. balandžio 24 d.
Migracijos departamentas 2025 m. liepos 31 d. raštu informavo pareiškėją, kad vadovaujantis UTPĮ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pradėjo prieglobsčio (papildomos apsaugos) panaikinimo procedūrą. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė per 14 darbo dienų nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos Migracijos departamentui pateikti priežastis, jeigu tokių esama, dėl kurių, neturėtų būti priimamas sprendimas panaikinti prieglobstį (papildomą apsaugą). Pareiškėjas priežasčių raštu nepateikė. 2025 m. spalio 6 d. el. raštu jis buvo informuotas apie 2025 m. spalio 14 d. jam suplanuotą pokalbį Migracijos departamente, kurio metu galės pateikti priežastis, jeigu tokių esama, žodžiu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2025 m. spalio 14 d. pokalbio metu nurodė 2 naujas aplinkybes – prasta bendra žmogaus teisių padėtis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei grėsmė būti pašauktam atlikti privalomąją karo tarnybą arba išsiųstam kariauti į frontą dėl (dalinės) mobilizacijos.
Sprendimu, vadovaujantis UTPĮ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 12 punktu, nuspręsta panaikinti pareiškėjui suteiktą prieglobstį (papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje; įsiteisėjus sprendimui dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi; įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į (duomenys neskelbtini)per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); neuždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymėta, kad Sprendimas panaikinti papildomą apsaugą priimtas, nes neliko aplinkybių (karas (duomenys neskelbtini)), į kurias atsižvelgus pareiškėjui buvo suteiktas prieglobstis pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad Migracijos departamento 2009 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjui pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl tuo metu (duomenys neskelbtini) vykusio karinio konflikto buvo suteiktas prieglobstis (papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje. Taip pat byloje nėra ginčo ir dėl to, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) karinis konfliktas nebevyksta. Be to, tai yra visuotinai žinoma aplinkybė. Akivaizdu, kad prašymo pateikimo metu (2025 m. birželio 16 d.) 2009 m. vasario 5 d. sprendimo priėmimo pagrindas (karinis konfliktas (duomenys neskelbtini)) išnyko, todėl nebeliko aplinkybių, į kurias atsižvelgus pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga. Išnykus šioms aplinkybėms, laikytina, kad pareiškėjas gali grįžti į savo kilmės valstybę (duomenys neskelbtini).
Taip pat teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui UTPĮ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu imperatyviai numatyta pareiga panaikinti suteiktą papildomą apsaugą, jeigu jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus užsieniečiui buvo suteikta papildoma apsauga, ir jis gali grįžti į savo kilmės valstybę. Todėl teisėtai ir pagrįstai taikant UTPĮ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pradėta prieglobsčio (papildomos apsaugos) panaikinimo procedūra.
2025 m. spalio 14 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė 2 naujas aplinkybes - prasta bendra žmogaus teisių padėtis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei grėsmė būti pašauktam atlikti privalomąją karo tarnybą arba išsiųstam kariauti į frontą dėl (dalinės) mobilizacijos. Teismo vertinimu, šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertinamos kaip naujai atsiradusios aplinkybės, kurios, pareiškėjo teigimu, susijusios su UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais.
Įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, teismas nurodė, kad atsakovas, remdamasis nustatytais faktais ir pareiškėjo byloje surinkta informacija, turėjo įvertinti duomenų visumą ir pareiškėjo teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą, remdamasis Tvarko aprašo 99 punkte nustatytais kriterijais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2025 m. spalio 14 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad 2006–2008 m. (duomenys neskelbtini)buvo 2 kartus pagrobtas, pagrobimų metu jis buvo mušamas ir kankinamas elektros srove. Teigė, kad jo atžvilgiu buvo pradėta byla, tačiau nežinojo tiksliai dėl kokių priežasčių buvo pradėtas tyrimas. Patvirtino, kad jo žmona ir vaikai šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini). Teigė, kad šeimai gresia persekiojimo pavojus, nes namuose periodiškai lankosi pareigūnai. Baiminosi, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju jis būtų pašauktas tarnauti kariuomenėje arba būtų mobilizuotas bei išsiųstas kariauti į (duomenys neskelbtini). Patvirtino, kad anksčiau nebuvo šaukiamas atlikti privalomosios karo tarnybos, jis taip pat nebuvo kviečiamas (dalinei) mobilizacijai. Nurodė, kad Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje kreipėsi į atsakingas institucijas dėl naujo (duomenys neskelbtini) piliečio paso išdavimo. Pažymėjo, kad dėl užsieniečio paso Lietuvoje nesikreipė, nes „tai užtrūktų ilgiau“. Dėl kelionių į (duomenys neskelbtini) motyvų nurodė, kad į šalį vyko aplankyti savo tėvų, kurie buvo senyvo amžiaus ir ligoti bei tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini). Po 2022 m. vasario 24 d. mažiausiai 3 kartus (2022 m. kovo 31 d., 2022 m. rugpjūčio 20 d., 2022 m. gruodžio 23 d.) buvo grįžęs į kilmės valstybę, nes į (duomenys neskelbtini) vyko dėl tėvo laidotuvių, taip pat dėl motinos sveikatos problemų. Apytiksliai 2023 m. spalio mėn. jo šeimos namuose lankėsi (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, tačiau jam nėra žinomas tokio vizito tikslas, jis neturi tai patvirtinančių rašytinių / dokumentuotų įrodymų ir jo atžvilgiu nebuvo imtasi administracinio ar baudžiamojo pobūdžio veiksmų (administracinio / baudžiamojo pobūdžio bylų iškėlimas, paskelbta paieška, draudimas išvykti iš kilmės valstybės ar kt.). Tikslinant pokalbio metu pateiktą informaciją, ar tarptautinė apsauga jam vis dar yra aktuali iš esmės dėl dviejų priežasčių - bendros žmogaus teisių padėties kilmės valstybėje ir mobilizacijos grėsmės - jis atsakė teigiamai. Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos dėl sienų kirtimų nustatyta, kad nuo 2017 m. pareiškėjas mažiausiai 17 kartų per Medininkų pasienio kontrolės punktą vyko į / iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mažiausiai 3 kartus grįžo į savo kilmės valstybę (tiek per Lietuvos Respublikos, tiek per Latvijos Respublikos valstybių sienas), kurioje praleisdavo nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Jis ne vieną kartą kreipėsi ir pasinaudojo (duomenys neskelbtini) piliečiams teikiamomis valstybinėmis paslaugomis. Kilmės valstybės teritorijoje jam buvo išduotas naujas (duomenys neskelbtini) piliečio užsienio pasas, galiojęs nuo 2019 m. balandžio 22 d. iki 2024 m. balandžio 22 d. 2025 m. balandžio 24 d. pareiškėjui (duomenys neskelbtini) ambasadoje Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje buvo išduotas naujas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, kuris galioja iki 2030 m. balandžio 24 d. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo. Taip pat nustatyta ir dėl to byloje nėra ginčo, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo žmona ir jų nepilnamečiai vaikai. Pareiškėjo žmonai ir vaikams anksčiau taip pat buvo suteiktas prieglobstis (papildoma apsauga) Lietuvoje, tačiau leidimai laikinai gyventi buvo išduodami iki 2017 m. kovo 19 d., vėliau keisti nebuvo. Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos dėl sienos kirtimų nustatyta, kad pareiškėjo žmona ir jų nepilnamečiai vaikai 2016 m. birželio 24 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos per Medininkų pasienio kontrolės punktą ir vėliau negrįžo.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas savo noru vyksta į (duomenys neskelbtini)ir naudojasi valstybės, kurios pilietis jis yra, paslaugomis, teismas laikė, kad jis savo veiksmais įrodo, jog jam negresia persekiojimas, dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) kiltų realios grėsmės, kurios būtų pagrindas pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apklausos metu teigė, kad 2023 m. spalio mėnesį aplankius šeimą (duomenys neskelbtini) , po jo išvykimo buvo atėję pareigūnai, kurie domėjosi juo. Teismo vertinimu, pareiškėjas bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo tikimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama labiau jo paties subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti tai patvirtinančius dokumentus tiek apklausos metu, tiek ir po jos. Tačiau pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių tai, kad jis iš tiesų būtų persekiojamas ir / ar su juo siekiama realiai susidoroti. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip gynybinę poziciją ir atmetė kaip nepagrįstus.
Taip pat pareiškėjas teigė, kad bendra žmogaus teisių padėtis kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) yra prasta ir jam kyla mobilizacijos grėsmė. Pareiškėjas neginčijo, kad anksčiau nebuvo šaukiamas atlikti privalomosios karo tarnybos, jis taip pat nebuvo kviečiamas (dalinei) mobilizacijai. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini), teismas vertino, kad pareiškėjas neatitinka pirminių kriterijų privalomajai karo tarnybai, todėl negali būti kviečiamas atlikti privalomosios karo tarnybos grįžimo į kilmės valstybę atveju. Be to, pagal šiuo metu (duomenys neskelbtini) numatytą teisinį reguliavimą, dalinei mobilizacijai yra kviečiami asmenys, kurie anksčiau jau buvo atlikę karo tarnybą ir įgiję karinę specializaciją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neatliko privalomosios karo tarnybos, jis negali būti kviečiamas dalinei mobilizacijai. Pareiškėjas nepateikė teismui tai paneigiančių duomenų (pvz., šaukimą ar kt.). Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl mobilizacijos grėsmės. Kitą pareiškėjo nurodytą argumentą dėl bendros žmogaus teisių padėties teismas laikė abstrakčiu ir nesusijusiu konkrečiai su pareiškėju, todėl atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo įsitikinimu, iš Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas išanalizavo visus pareiškėjo pateiktus duomenis, surinko aktualią informaciją apie kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Iš 2025 m. spalio 14 d. apklausos transkripcijos matyti, kad atsakovas stengėsi pakankamai išsamiai išnagrinėti pareiškėjo nurodytų argumentų pagrįstumą – klausimai buvo tikslinami, užduodami papildomi klausimai, taip sudarant pareiškėjui galimybę tinkamai pagrįsti jo nurodytą prašymo suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą pagrindą.
Pareiškėjui reiškiant nuogąstavimus dėl nesaugumo būtent (duomenys neskelbtini), yra pagrindo taikyti vadinamąją vidaus persikėlimo alternatyvą. Vidaus persikėlimo alternatyvai taikyti taip pat būtina įvertinti, ar pareiškėjas patiria ar gali patirti kokių nors objektyvių (geografinių, logistinių, sveikatos, amžiaus ir pan.) arba subjektyvių (psichologinių, kultūrinių, socialinių) kliūčių, kurios lemtų neįmanomumą pasinaudoti tokia galimybe. Byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas susiduria su tokiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie sveikatos būklę, galinčią riboti jo mobilumą, neįvardijo jokių ekonominių, socialinių ar šeiminių kliūčių, kurios neleistų jam laisvai persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) dalį. Taip pat nėra jokių požymių, kad pareiškėjas būtų priklausomas nuo specifinės aplinkos ar pagalbos, kurią galėtų gauti tik gyvenamoje vietoje ar konkrečiame regione. Jo deklaruota tapatybė, amžius bei bendrosios gyvenimo aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad vidaus persikėlimo alternatyva jam yra objektyviai prieinama. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vidaus persikėlimo galimybė turi būti vertinama realiai ir konkrečiai, o ne hipotetiškai. Tačiau šiuo atveju nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą apie tokios galimybės neegzistavimą. Pareiškėjas taip pat nepateikė informacijos, jog bandė ieškoti alternatyvių gyvenimo vietų (duomenys neskelbtini) ar kreipėsi į valstybės institucijas dėl relokacijos, evakuacijos ar kitokios pagalbos, kurios nebuvimas galėtų būti vertinamas kaip objektyvi kliūtis. Taigi, nustačius tai, kad pareiškėjas gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga bei nenustačius naujų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui gali būti suteikiamas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis UTPĮ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu, užbaigdamas pradėtą prieglobsčio (papildomos apsaugos) panaikinimo procedūrą, panaikino pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 12 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu šio Įstatymo nustatyta tvarka panaikinama užsieniečiui suteikta papildoma arba laikinoji apsauga. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, Migracijos departamentas turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė Įstatymo ar jį įgyvendinančio Tvarkos aprašo reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, tyrimo metu nustatytos aplinkybės (šeiminių ryšių su asmenimis, kurie gyvena Lietuvos Respublikoje, nebuvimas; tvirtų ir ilgalaikių socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika nebuvimas) suponuoja išvadą, kad įpareigojimas pareiškėjui palikti Lietuvos Respubliką nėra neproporcingas.
III.
Pareiškėjas I. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jis apklausos metu nurodė aplinkybes, kurios nutiko dar 2008 m. (apie jo persekiojimą, tardymą, kankinimus) ir papasakojo, kad iki šiol juo yra domimasi dėl jo sąsajų su I. U.. Migracijos departamentas netyrė ir neanalizavo apie pareiškėjui kylančią grėsmę šiuo aspektu, į šias aplinkybes neatsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, jų nevertino to tarptautinės apsaugos poreikio kontekste.
Migracijos departamentas neišnagrinėjo pareiškėjo nurodyto motyvo - itin prastos žmogaus teisių padėties (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento apklausos metu nebuvo paprašyta pareiškėjo plačiau paaiškinti šią aplinkybę, atsakovas Sprendime dėl šio argumento nepasisakė, nesurinko jokios kilmės valstybės informacijos. Tai pagrindžia, kad Migracijos departamentas netinkamai atliko tyrimą, nevertino aplinkybių, kurios susijusios su UTPĮ 86 straipsnio 1 dalimi. Šios klaidos neištaisė ir pirmosios instancijos teismas. Atsakovas nerinko jokios kilmės valstybės informacijos, jos nevertino.
Migracijos departamentas nerinko informacijos apie (duomenys neskelbtini) ir kaip būtent (duomenys neskelbtini) yra verbuojami/mobilizuojami asmenys, kuriuos siekiama išsiųsti į karą (duomenys neskelbtini) (o ne apskritai (duomenys neskelbtini)). Tai yra svarbi aplinkybė, į kurią buvo būtina atsižvelgti ir ją tirti. Be to, viešai žinoma, kad (duomenys neskelbtini) pastoviai ieškoma naujų žmoniškųjų resursų karui (duomenys neskelbtini), plečiamas spaudimas visoms pažeidžiamoms grupėms eiti kariauti. Pareiškėjas ilgus metus negyveno (duomenys neskelbtini), buvo ten persekiojamas, kankinamas, dėl ko išvyko, juo iki šiol domisi, tad jis yra asmuo, kurį gali būti norima išsiųsti karui į Ukrainą. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka Direktyvos 9 straipsnio 2 dalies e punkte nurodytą persekiojimo formą, dėl kurios turėtų būti suteikiamas pabėgėlio statusas. (duomenys neskelbtini) vykdant žmonių įtraukimą į karą įvairiais būdais (mobilizacija, verbavimas, kalinių privertimas kariauti) ypač tikėtina, kad pareiškėją mobilizuos. Visuotinai žinoma, kad (duomenys neskelbtini) vykdo grubius karo nusikaltimus. Taip pat visuotinai žinoma, kad kai pareiškėjas atsisakys vykti į kariuomenę, kuri vykdo karo nusikaltimus ir vykdo tarptautinės teisės draudžiamą agresiją, pareiškėjui už tai gresia iki 10 metų laisvės atėmimo ar didesnė bausmė.
Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos bei, jam savanoriškai neišvykus iš Lietuvos, jį išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2008 m., čia jo yra socialiniai ryšiai, jis įsitvirtinęs Lietuvoje, su ja sieja savo ateitį, todėl toks įpareigojimas yra neproporcingas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas ne vieną kartą vyko į savo kilmės valstybę. Patikrinus VSAT informacinę sistemą dėl sienų kirtimų, nustatyta, kad nuo 2017 m. pareiškėjas taip pat mažiausiai 17 kartų per Medininkų pasienio kontrolės punktą vyko į / iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mažiausiai 3 kartus grįžo į savo kilmės valstybę (tiek per Lietuvos, tiek per Latvijos valstybių sienas), kurioje praleisdavo nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Jis ne kartą kreipėsi ir pasinaudojo (duomenys neskelbtini) piliečiams teikiamomis valstybinėmis paslaugomis. Kilmės valstybės teritorijoje (duomenys neskelbtini) jam buvo išduotas naujas (duomenys neskelbtini) piliečio užsienio pasas, galiojęs nuo 2019 m. balandžio 22 d. iki 2024 m. balandžio 22 d. 2025 m. balandžio 24 d. pareiškėjui (duomenys neskelbtini) ambasadoje Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje vėl buvo išduotas naujas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, kuris galioja iki 2030 m. balandžio 24 d. Tyrimo metu nustatyta, kad kilmės valstybėje gyvena užsieniečio žmona ir jų nepilnamečiai vaikai, pareiškėjas savo noru vyksta į (duomenys neskelbtini) ir naudojasi valstybės, kurios pilietis jis yra, paslaugomis, t. y. savo paties veiksmais įrodo, kad jam negresia persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių.
Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė Sprendimą, o konkrečios informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos pareiškėjo teisės, paneigiančios Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas. Sprendime buvo išsamiai bei detaliai įvertinas pareiškėjo motyvas dėl karo tarnybos arba galimybės būti išsiųstam kariauti į frontą dėl (dalinės) mobilizacijos.
Atsiliepimas
Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 26S27930, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui suteiktą prieglobstį (papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje; įsiteisėjus sprendimui dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi; įpareigoti savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į (duomenys neskelbtini)per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), neuždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog pareiškėjas savo veiksmais (savo noru vyksta į (duomenys neskelbtini) ir naudojasi šios valstybės paslaugomis) įrodė, kad jam negresia persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių, todėl nėra pagrindo manyti, kad jam grįžus į kilmės valstybę kiltų reali grėsmė. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama labiau jo paties subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog Migracijos departamentas nesurinko visos kilmės valstybės informacijos, grįžus į kilmės valstybę – jį mobilizuos, o jei jis atsisakys vykti į kariuomenę, jam gresia iki 10 metų laisvės atėmimo ar didesnė bausmė.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad (duomenys neskelbtini) pilietis I. P. 2008 m. lapkričio 1 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2009 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (15/6-9)-12PR-20 suteikė jam prieglobstį (papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje ir išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris šiuo pagrindu buvo keičiamas iki 2025 m. Pareiškėjui prieglobstis buvo suteiktas pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl tuo metu (duomenys neskelbtini) vykusio karinio konflikto. Pareiškėjas 2025 m. birželio 16 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jam yra suteiktas prieglobstis (papildoma apsauga). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė 2025 m. balandžio 24 d. Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje jam išduotą naują (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, galiojantį iki 2030 m. balandžio 24 d.
Direktyvos 16 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl papildomos apsaugos panaikinimo. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga. Direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, taikydamos šio straipsnio 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus. Įstatymo (kuris įgyvendina Direktyvos nuostatas) 90 straipsnio 2 dalies (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija) 1 punktas nustato, jog užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga.
Tvarkos aprašo (2023 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 1V-278 redakcija) VIII skyrius reglamentuoja prieglobsčio panaikinimo procedūros tvarką. Prieglobsčio panaikinimo procedūros tikslas – įvertinti, ar dėl įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų aplinkybių užsienietis, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nebeatitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų prieglobsčio suteikimo kriterijų (Tvarkos aprašo 119 p.).
Pažymėtina, kad skundžiamas Sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad neliko aplinkybių (duomenys neskelbtini), į kurias atsižvelgus pareiškėjui buvo suteiktas prieglobstis pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Įvertinus užsieniečio nurodytas naujas priežastis (prasta bendra žmogaus teisių padėtis; karo tarnybos ir mobilizacijos rizika), kuriomis jis grindžia tarptautinės apsaugos išsaugojimo poreikį, nenustatyta visiškai pagrįsta baimė, kad kilmės valstybėje jam gali kilti grėsmė, sąlygojama jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Užsienietis ne kartą buvo grįžęs į savo kilmės valstybę, kreipėsi į šios šalies atsakingas institucijas dėl naujų kelionės dokumentų išdavimo. Kelionių į kilmės valstybę metu jis nebuvo nei kviečiamas atlikti privalomąją karo tarnybą, nei pašauktas dėl dalinės mobilizacijos, taip pat nepatyrė veiksmų, kurie savo pobūdžiu prilygtų persekiojimui dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
Nagrinėjamu atveju įvertinus aplinkybes, dėl kurių buvo suteiktas prieglobstis (papildoma apsauga) ir dėl kurių jis panaikintas, teisės aktus, reglamentuojančius prieglobsčio (papildomos apsaugos) panaikinimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovas turėjo ir faktinį, ir teisinį pagrindus panaikinti pareiškėjui prieglobstį (papildomą apsaugą). Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.
Vertinant pareiškėjo teiginius dėl galimos mobilizacijos, atkreiptinas dėmesys, jog pagal Migracijos departamento surinktą kilmės šalies informaciją pareiškėjas neatitinka karo tarnybos pirminių kriterijų privalomajai karo tarnybai, kadangi (duomenys neskelbtini). Mobilizacija yra laikoma „daline“ dėl to, kad asmenys, kurie šaukiami atlikti pareigą, yra anksčiau jau atlikę karo tarnybą ir įgiję karinę specializaciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kilmės valstybę paliko būdamas 26 metų, niekada nebuvo šaukiamas atlikti privalomosios karo tarnybos. Be to, nėra duomenų apie paskelbtą pareiškėjo paiešką (įskaitant dėl karo tarnybos ar mobilizacijos vengimo, dezertyravimo), jis anksčiau nebuvo kviečiamas tarnauti ir nebuvo kviečiamas pagal dalinę mobilizaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo subjektyvus įsitikinimas apie galimą pavojų dėl karo tarnybos atlikimo, mobilizacijos ar išsiuntimo į frontą nėra laikomas pakankamu pagrindu suteikti pabėgėlio statusą ar išsaugoti papildomą apsaugą, nebent būtų įrodyta, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju jis būtų šaukiamas atlikti karo tarnybą, kadangi šalyje būtų atnaujinta dalinė arba paskelbta visuotinė mobilizacija, o jis atitiktų sveikatos kriterijus ir būtų išsiųstas į frontą. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o ir Migracijos departamentas tokių duomenų nenustatė. Šiuo atveju pareiškėjo baimė yra grindžiama išskirtinai bendrine kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis.
Be kita ko, Migracijos departamento surinktais duomenimis, smurtas (duomenys neskelbtini) yra itin žemo lygio, tad vien pareiškėjo buvimas šioje teritorijoje nekelia realios rizikos jam būti paveiktam beatodairiško smurto. Pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra nutolusi sąlyginai saugiu atstumu nuo aktyvių (duomenys neskelbtini) karo teritorijų – nuo artimiausios sienos ir aktyvios fronto linijos (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas įvertino pareiškėjo individualią situaciją. Migracijos departamentas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nuo 2009 m. vasario 5 d. yra prieglobsčio (papildomos apsaugos) gavėjas, nuo 2009 m. vasario 26 d. jis reguliariai deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau jo šeima šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. jis vykdo savarankišką veiklą Lietuvos Respublikoje, nuo 2023 m. birželio 8 d. iki 2024 m. vasario 1 d. jis dirbo mažojoje bendrijoje „Minusita“, nuo 2023 m. birželio 8 d. iki 2023 m. birželio 30 d. gavo 649,86 Eur išmoką, tačiau socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika nebuvo nustatyta, taip pat pareiškėjas neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokytųsi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis individualiomis ir su tarptautinės apsaugos būtinybe susijusiomis priežastimis, kadangi grįžus jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms negrėstų pavojus, reikalaujantis asmens tarptautinės apsaugos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis pagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Sprendimas neprieštarauja Direktyvos 16 straipsnio ir Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) panaikinimo.
Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. P. (I. P.) apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.