Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės, Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Jurgitos Baltrūnienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo IST1 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios NKA1 civilinį ieškinį paliekant nenagrinėtą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Jurgitos Baltrūnienės apeliacinis skundas atmestinas.

Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 10 d. išteisinamąjį nuosprendį apskundė prokurorė, kuri prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo IST1 pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veikoje (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šios nusikalstamos veikos sudėties būtinieji požymiai yra veika (pavojingas ir sąmoningas veikimas arba neveikimas), padariniai (asmens sveikatos sutrikdymas), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, kaltė, pasireiškianti tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios normos prasme teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Kolegija taip pat pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-219-693/2017).

Prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas aukščiau aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, įrodymus vertino neišsamiai ir neobjektyviai, išteisindamas IST1 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį rėmėsi duomenimis, kurie yra prieštaringi bei paneigti kitais byloje surinktais įrodymais, dėl to padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, pati atlikusi dalinį įrodymų tyrimą su tokia prokurorės pozicija nesutinka ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, jų vertinimo taisyklių nepažeidė, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje. Apylinkės teismas tyrė bei analizavo ir IST1 teisinančius, ir jį kaltinančius bylos duomenis, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovaujantis atmesti kiti – IST1 kaltinantys įrodymai. Apskųstame nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl IST1 išteisinimo yra racionalūs, logiški, jų pakanka išteisinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo apeliantė, neturi.

Nagrinėju atveju aplinkybė, kad 2025 m. sausio 9 d. vakarą tarp išteisintojo IST1 ir nukentėjusiosios NKA1 įvyko žodinis konfliktas, yra nustatyta byloje surinktų duomenų visuma, dėl jos ginčo byloje nėra. Iš nukentėjusiosios, išteisintojo, liudytojų LUD4 ir LUD8 parodymų matyti, kad konfliktas tarp IST1 ir NKA1 kilo dėl to, kad, išteisintajam su sugyventine LUD4 bei jų bendru vaiku LUD8 atostogaujant užsienio valstybėje, NKA1 bei jos sutuoktinis LUD3, pasitelkiant trečiąjį asmenį, pakeitė durų į namo dalį, kurioje gyveno išteisintasis su savo šeima, spyną.

Taigi išteisintojo ir nukentėjusiosios duoti parodymai dėl to kokiu būdu atsirado Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistės Marijos Kolcovaitės išvadoje Nr. G 272/2025(02) nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai – poodinė kraujosruva dešiniame sėdmenyje ir dešinio stipinkaulio skeveldrinis intrasąnarinis lūžis tipinėje vietoje, iš esmės išsiskyrė. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme, o taip pat ir apklausta apeliacinės instancijos teisme laikėsi versijos, kad jai konstatuoti sužalojimai atsirado dėl tyčinių smurtinių jos dukters sugyventinio veiksmų, kai tuo tarpu pastarasis kategoriškai neigė turėjęs bet kokį fizinį kontaktą su nukentėjusiąja, nurodė, kad ji susižalojo pati, kuomet eidama atbula griuvo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, neneigdamas nukentėjusiosios patirto sveikatos sutrikdymo, nusprendė, kad jų nepakanka konstatuoti, jog šie padariniai buvo išteisintojo veiksmų rezultatas. Tokiai apylinkės teismo išvadai visiškai pritaria ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymėdama, jog asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, pripažinti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais ir nukentėjusiojo parodymais, juo labiau, esant konfliktiniam santykiui tarp nukentėjusiojo ir asmens, kurį jis kaltina smurtinės veikos prieš jį padarymu. Nagrinėjamu atveju tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiosios, o taip pat ir liudytojų LUD4 bei LUD3 (NKA1 sutuoktinio bei LUD4 tėvo) parodymai patvirtina, kad konfliktai ir nesutarimai dėl įvairių priežasčių tarp IST1 bei NKA1 tęsiasi jau kurį laiką, konfliktas, kilęs 2025 m. sausio 9 d., nebuvo pirmasis. Todėl sprendžiant IST1 kaltės pagal jam pareikštą kaltinimą klausimą yra būtina labai įdėmiai ir atidžiai vertinti tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiosios bei kitų proceso dalyvių parodymus, patikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, ir tokiais parodymais remtis, o šių standartų neatitinkančius parodymus atmesti.

Kaip ir pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija sprendžia, kad vadovautis nukentėjusiosios teisme duotais parodymais, jog kilusio konflikto metu IST1 pastūmė ją, po ko ši nukrito savo namo dalies koridoriuje, o vėliau dar ir priėjęs prie ant grindų gulinčios NKA1 ne mažiau kaip keturis kartus spyrė jai, šiuo atveju nėra pagrindo, kadangi nukentėjusioji nebuvo visiškai nuosekli, jos parodymai stokoja aiškumo bei byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jos nurodytą įvykio versiją.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiosios pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme nurodytos aplinkybės dėl jai kojomis suduotų smūgių lokalizacijos neatitinka specialisto išvadoje nurodytos jai konstatuotos poodinės kraujosruvos lokalizacijos. Specialisto išvadoje nurodoma, kad NKA1 konstatuota poodinė kraujosruva dešiniame, o ne kairiame sėdmenyje. Duomenų apie nugaros srityje nukentėjusiajai padarytus sužalojimus byloje apskritai nėra – tai nėra pažymėta medicininiuose dokumentuose, sužalojimų šioje srityje nenustatė ir specialisto išvadą pateikusi Marija Kolcovaitė, kuri NKA1 apžiūrėjo gyvai.

Sutikti su prokurore, kad tokie prieštaravimai nukentėjusiosios parodymuose nėra reikšmingi ir nesudarantys pagrindo nesivadovauti jos parodymais kaip patikimais, negalima, kadangi jie duoti dėl esminių kaltinimui pagrįsti ar jį paneigti svarbių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia objektyvių priežasčių spręsti, kad tokį NKA1 parodymų prieštaringumą galėjo lemti garbus jos amžius. Tokia skunde daroma prielaida yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis apie nukentėjusiosios atminties, suvokimo ar gebėjimo atkurti įvykius sutrikimus. Vien aplinkybė, kad NKA1 yra garbaus amžiaus, savaime nepaaiškina nustatytų jos parodymų prieštaravimų ir nepašalina būtinybės juos vertinti kritiškai. Juo labiau, kad nustatyti prieštaravimai susiję ne su antraeilėmis detalėmis, kurios laikui bėgant galėtų būti pamirštos, bet, kaip jau minėta, su esminėmis bylos aplinkybėmis. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju jos parodymai kaip nepatikimi vertinami ne tik dėl juose nustatytų prieštaravimų, bet ir dėl to, kad praėjus kuriam laikui nuo įvykio ji nurodė naują aplinkybę, jog išteisintasis prieš ją smurtavo ne tik ją pastumdamas, bet ir suduodamas smūgius kojomis. Akivaizdu, jog tokių naujų aplinkybių nurodymas negali būti paaiškinamas galimu pamiršimu dėl nuo įvykio praėjusio laiko tarpo. Teisėjų kolegija taip pat pritaria apylinkės teismui, kad nėra pagrindo manyti, jog atvykusiems policijos pareigūnams ir medikams apie tai, kad IST1, nukentėjusioji nenurodė dėl didelio išgąsčio, kaip kad ji teigė teisme, nes kitas aplinkybes NKA1 nurodė pakankamai aiškiai, atsakė į jai užduodamus klausimus, be to, keturių tyčinių smūgių koja sudavimas gulinčiam asmeniui yra pakankamai ryškus trauminis poveikis, kuris, ką tik įvykęs, taip lengvai neužsimirštų.

Vertinant nukentėjusiosios parodymus jų patikimumo aspektu taip pat pažymėtina, kad byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad nagrinėjamos konfliktinės situacijos kilimo metu name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), buvo keturi asmenys – nukentėjusioji NKA1, jos dukra LUD4, išteisintasis IST1 bei LUD4 ir IST1 sūnus LUD8. Kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, iš šių asmenų tik nukentėjusioji pateikė versiją, kad sužalojimai jai buvo padaryti tyčiniais IST1 veiksmais. Likę trys asmenys parodė, kad nukentėjusioji susižalojo pati.

Nors nukentėjusioji tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apklausiama apeliacinės instancijos teisme laikėsi kategoriškos pozicijos, kad tuo metu, kai ji nugriuvo, tiek jos dukra, tiek anūkas jau buvo įėję į savo gyvenamojo namo dalį, buvo antrame namo aukšte, taigi kas vyko tarp jos ir išteisintojo LUD4 ir LUD8 negalėjo matyti, tačiau ir dėl šios aplinkybės NKA1 parodymai nebuvo nuoseklūs nuo pat įvykio pradžios. Į įvykį atvykusios policijos pareigūnės kūno kamera darytame vaizdo įraše užfiksuota kaip nukentėjusioji nurodo, kad, išteisintajam ją pastūmus, jos dukra, t. y. liudytoja LUD4, jį griebė ir ištraukė, t. y. atitraukė nuo nukentėjusios. Tokie iš karto po patirtų sužalojimų policijos pareigūnams NKA1 pateikti paaiškinimai, iš kurių matyti, kad ji įvardijo bent jau dukrą tiesiogiai mačiusią kaip prieš ją buvo smurtaujama, nesiderina su teisme jos duotais parodymais, kad ne tik LUD8, bet ir LUD4 iki to momento, kai ji nugriuvo, jau buvo nuėję į namo dalį ir dėl to negalėjo matyti, ar kritimas buvo nulemtas tyčinių išteisintojo veiksmų, ar vis tik ji nukrito pati. Su teisme jos duotais kategoriškais parodymais dėl šios aplinkybės nesiderina ir ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. sausio 13 d. nukentėjusios duoti parodymai, jog ji apskritai nematė kur tuo metu buvo jos dukra bei anūkas. Dėl to kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikėti nukentėjusiąja, jog, teigdami matę kaip NKA1 nukrito ir kas vyko prieš pat tai, tiek LUD4 , tiek LUD8 sako netiesą, nes to jie objektyviai negalėjo matyti, nėra pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad siekiant išsiaiškinti, ar LUD8 galėjo duoti melagingus parodymus, paveiktas išteisintojo ir / ar motinos, t. y. LUD4 , pirmosios instancijos teismas apklausė vaiko apklausą atlikusią specialistę Justiną Valantinę. Pastaroji nurodė, kad apklausos metu LUD8 suvokė savo atvykimo tikslą, kad bus kalbama apie aplinkybes, susijusias su jo močiutės susižalojimu. Apie įvykį jis pasakojo nuosekliai, palaikė akių kontaktą. Specialistė taip pat nurodė, kad jai nekilo pagrindo manyti, jog vaikas pasakotų išgalvotus ar paties nematytus įvykius. Apklausos metu nebuvo stebima požymių, leidžiančių manyti apie galimą išorinį poveikį jam.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinęs tokius liudytojos LUD6 parodymus, apylinkės teismas visiškai pagrįstai vertino, kad nepilnametis liudytojas, net ir atsitiktinėmis aplinkybėmis paklaustas apie įvykio aplinkybes, jas nurodė tokias pačias kaip ir apklausos metu. Atsižvelgdama į tai bei specialistės Justinos Valantinės duotus parodymus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui pripažinti nepilnamečio duotus parodymus teisingais ir patikimais bei jais vadovaujantis grįsti savo išvadas dėl IST1 išteisinimo.

Tokie LUD8 parodymai, kurie sutampa ir su išteisintojo bei LUD4 duotais parodymais (ne tik dėl to, kad nukentėjusioji susižalojo pati, IST1 ar LUD4 prie jos nė nebuvo prisilietę, bet ir dėl išteisintojo ir liudytojos nurodytų aplinkybių, kad grįžęs namo, vaikas nuėjo į antrą aukštą, kad jiems būnant namuose į juos atėjo nukentėjusioji, kuri kėlė konfliktą, kad tada LUD8 nusileido į apačią), kartu leidžia vertinti nukentėjusiosios duotus parodymus nepatikimais ne tik dėl jų nenuoseklumo, bet ir prieštaringumo kitiems byloje surinktiems duomenims.

Prokurorės apeliaciniame skunde, prašant priimti priešingą pirmosios instancijos teismui sprendimą, iš esmės remiamasi tik liudytojų LUD7, LUD1 teisme duota parodymų dalimi bei specialistės Marijos Kolcovaitės pateiktais paaiškinimais. Apeliantė akcentuoja tai, kad teisme apklausta liudytoja LUD1 parodė, jog policijos pareigūnams nukentėjusioji nurodė, kad jos dukros sugyventinis atėjo pas ją į namus, suėmė jos ranką, sunėrė ją už nugaros ir pastūmė namų koridoriuje, dėl ko ji nugriuvo, o LUD7 teisme parodė, kad išteisintasis įvykio vietoje paaiškino, kad tarpduryje jis pastūmė savo uošvienę, dėl ko ji atbulomis nukrito ant grindų. Spręsdama, ar šie liudytojais byloje apklaustų policijos pareigūnų parodymai yra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui IST1 atžvilgiu priimti, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog nei vienas iš šių asmenų tiesiogiai konflikto tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios nematė, tik atpasakojo tai, ką pastarieji jiems nurodė aiškinantis įvykio aplinkybes, todėl jų parodymų laikyti tiesioginiais įrodymais šioje byloje negalima, jie pripažintini išvestiniais įrodymais, reikšmingais tikrinant nukentėjusiosios bei išteisintojo parodymus jų patikimumo aspektu. Nors iš skunde akcentuojamų LUD1 parodymų matyti, jog apie tai, kad išteisintasis ją stūmė, nukentėjusioji nurodė iš karto po įvykio, o ne tik pradėto ikiteisminio tyrimo metu, ką patvirtina ir policijos pareigūnės kūno kamera padarytas vaizdo įrašas, vis tik, kiti jau aukščiau aptarti prieštaravimai jos parodymuose NKA1 parodymų vertinti patikimais neleidžia. Tuo tarpu kodėl nėra pagrindo vadovautis LUD7 teisme duotais parodymais apie tai, kad įvykio vietoje išteisintasis neva pripažino stūmęs nukentėjusiąją, po ko ši krito, itin išsamiai motyvuota skundžiamame nuosprendyje.

Teisėjų kolegija taip pat nepritaria prokurorei, jog šiuo atveju IST1 įvykdžius BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką patvirtina specialistės Marijos Kolcovaitės, pateikusios išvadą Nr. G 272/2025(02), duoti paaiškinimai. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde prokurorė nurodo tik tai, kad specialistė neva patvirtino, jog rankos sau taip nesusilaužysi, detaliau specialistės parodymų neanalizuodama. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, apklausiama pirmosios instancijos teisme, Marija Kolcovaitė paaiškino, kad rankos lūžis yra tipinis sužalojimas, beveik visada išsivystantis griūnant ir remiantis ranka – kūno svoris tenka rankai, todėl ji lūžta. Specialistė nenurodė, kad rankos lūžimui įtakos galėtų turėti griuvimo priežastis – tai, ar asmuo nukrito pats, užkliuvęs, neišlaikęs pusiausvyros ar dėl kokių kitų aplinkybių, ar prieš tai buvęs pastumtas. Taigi teigti, kad specialistės duoti paaiškinimai paneigia išteisintojo, liudytojos LUD4 bei liudytojo LUD8 duotus parodymus, kad ranka nukentėjusiajai lūžo po to kai ji pati, be jokio kito asmens fizinio poveikio jos kūnui nukrito ant žemės, vienareikšmiškai patvirtindami nukentėjusiosios parodymus, nėra pagrindo.

Taigi atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų turinį ir jų įrodomąją reikšmę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas esminis BK 138 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymis – veika, kitaip tariant, šioje byloje neįrodyta, kad padariniai (nukentėjusios sveiktos sutrikdymas) buvo padaryti kaltais ir sąmoningais IST1 veiksmais, yra visiškai pagrįsta. Be nukentėjusiosios, nuolat konfliktuojančios su išteisintuoju, parodymų, kurie nebuvo nuoseklūs bei prieštaravo ne tik išteisintojo bei jo sugyventinės, kurios santykis su nukentėjusiąja taip pat konfliktiškas, parodymams, bet ir LUD8 parodymams, kurio parodymais netikėti pagrindas nenustatytas, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie leistų besąlygiškai konstatuoti IST1 neteisėtą veikimą prieš nukentėjusiąją. Todėl apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą išteisinti IST1, nesant jo veikoje jam inkriminuoto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Taigi apylinkės teismui padarius išvadą, kad IST1 nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, nukentėjusiosios NKA1 civilinis ieškinys buvo pagrįstai paliktas nenagrinėtas.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 6 d. pažyma Nr. APD-2026-05233 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai NKA1, sudaro 212,50 Eur, kurios turi būti priteistos valstybei. Šiuo atveju paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, priteisti antrinės teisinės pagalbos, suteiktos NKA1, išlaidas iš IST1 nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, nes tokios išlaidos gali būti išieškomos tik iš asmens, kuriam buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ar kuris padarė nusikalstamą veiką, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Tiek atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacine žodinio proceso tvarka aukštesnės instancijos teismo posėdyje IST1 gynėja Raimonda Lazauskienė pateikė prašymą atlyginti išteisintojo turėtas išlaidas advokatės paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Advokatė taip pat pateikė tokį prašymą pagrindžiančius dokumentus (PVM sąskaitas apmokėjimui, pavedimo kopiją, detalizuotą užmokesčio apskaičiavimo pažymą, t. 4, b. l. 144-146), iš kurių matyti, kad advokatei už jos teisines paslaugas (konsultavimą, susipažinimą su bylos medžiaga, atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei dalyvavimą teismo posėdyje) IST1 sumokėjo 1 726 Eur su PV1 726 Eur su PVM.

Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacijos) numatyta, kad atlygintinų išlaidų dydis teismo nustatomas atsižvelgiant į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, apimtį; baudžiamojo proceso ar administracinio nusižengimo teisenos trukmę; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių poreikį; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; ginamojo ar atstovaujamojo elgesį proceso metu (piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis); advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (4 punktas). Rekomendacijų 9 punkte numatyta, kad rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal prokurorės apeliacinį skundą, todėl advokatės paslaugos išteisintajam yra pagrįstos jo teise tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo prokurorės apeliacinio skundo argumentų, kurie buvo atmesti. Baudžiamoji byla nelaikytina sudėtinga, reikalaujančia specialių žinių, ji nedidelės apimties (4 tomai), apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta per du posėdžius, kurių vienas truko 34 minutes, kitas – 1 valandą ir 3 minutes. Tačiau pažymėtina, jog advokatė Raimonda Lazauskienė teisinių paslaugų ankstesnėse šio baudžiamojo proceso stadijose (ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) IST1 neteikė, todėl jai reikėjo susipažinti ne tik su prokurorės apeliaciniu skundu, bet ir su visa baudžiamosios bylos medžiaga, dėl ko advokatė turėjo skirti daugiau laiko ruošiantis išteistojo gynybai. Gynėja ne tik dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, bet ir paruošė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Rekomendacijose nurodoma, kad baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamas maksimalus dydis už vieną teisinių konsultacijų valandą yra 0,1, už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 0,1, o už kitų nei Rekomendacijų 10.2–10.9 papunkčiuose nurodyti procesinių dokumentų, kuriuose pareikšti prašymas, reikalavimas, atsikirtimai, paaiškinimai ar kt., parengimą – 0,4. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) eurais 2025 m. IV ketvirtį sudarė 2 526,80 Eur (bruto). Taigi, Raimondai Lazauskienei IST1 sumokėta suma neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių. Atsižvelgusi į visa, kas paminėta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išlaidos, kurias išteisintasis patyrė naudodamasis advokatės paslaugomis, nėra aiškiai per didelės, jos atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, yra pagrįstos ir būtinos, todėl, palikus galioti išteisinamąjį nuosprendį, turi būti atlygintos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tai numatyta BPK 106 straipsnio 3 dalyje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visą, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Jurgitos Baltrūnienės apeliacinį skundą atmesti. Priteisti išteisintajam IST1 1 726 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme atlyginimą iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nepriteisti iš IST1 valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 6 d. pažymą Nr. APD-2026-05233. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.