Panevėžio apygardos teismo nutartis

2026-08-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-207-958/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-08-25
Bylos Nr.
1S-207-958/2026
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-17331-2023-5
Bylos rūšis
Baudžiamoji byla
Teisėjas
Kristina Latožienė
Pareiškėjas
Rokiškio psichiatrijos ligoninė
Prokuroras
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūra
Kategorijos

Įžanginė dalis

Byla Nr. 1S-207-958/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17331-2023-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.10.12; 2.14.4.(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2026 m. rugpjūčio 25 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Kristina Latožienė,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Matulionienei (vaizdo konferencijos būdu),gynėjui advokatui L. Z. (vaizdo konferencijos būdu),

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. Z. (vaizdo konferencijos būdu),

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi gynėjo advokato L. Z. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 7 d. nutartimi J. Z., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartimi J. Z. taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeistas į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kurios taikymas pratęstas Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. liepos 22 d. nutartimi. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartimi J. Z., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kurios taikymas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2026 m. vasario 19 d. nutartimi pratęstas.

Teikimu VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama pratęsti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Skundžiama nutartimi teismas šį teikimą tenkino ir pratęsė J. Z. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis – taikymą.

J. Z. gynėjas advokatas L. Z. pateikė skundą Panevėžio apygardos teismui, kuriuo prašo pakeisti J. Z. priverčiamąją medicinos priemonę iš stacionarinio stebėjimo į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Skunde gynėjas nurodo, kad teismas nenustatė nė vienos konkrečios aplinkybės, rodančios, kad J. Z. šiuo metu kelia realų pavojų sau ar aplinkiniams, nevertino, ar gydymo tikslai gali būti pasiekti švelnesne priverčiamosios medicinos priemone, o išvadą dėl socialinio pavojingumo grindė ne dabartine asmens būkle, bet daugiau kaip prieš dvejus metus padarytų veikų pobūdžiu. Vieninteliai neigiami duomenys, kuriuos nurodė ir komisija, ir teismas (nutarties 7, 9, 10 punktai), yra nepakankamas kritiškumas psichikos sutrikimui, savęs teisinimas ir gynybiškumas ligos išgyvenimų atžvilgiu. Gynėjo nuomone, kritiškumo stoka gali pagrįsti tolesnio gydymo poreikį, bet ji nepagrindžia būtent uždaro stacionarinio režimo, kuris yra griežčiausia iš BK 98 straipsnyje numatytų priemonių.

Skunde pažymima, kad per beveik dvejus stacionarinio stebėjimo metus nefiksuotas nė vienas pavojingo elgesio atvejis. Ši aplinkybė yra tiesioginis ir objektyvus asmens pavojingumo rodiklis – daug patikimesnis už vertinamojo pobūdžio išvadą apie kritiškumo laipsnį.

Be to, teismas nepasisakė apie tai, kodėl neįmanoma užtikrinti J. Z. gydymo ambulatorinėmis sąlygomis. Nutartyje nenurodyta jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad, taikant ambulatorinį stebėjimą, kiltų grėsmė aplinkiniams arba nutrūktų gydymas. Nesant tokių duomenų, griežtesnės priemonės tęsimas laikytinas neproporcingu.

Teismas pratęsdamas stacionarinį stebėjimą J. Z. rėmėsi tuo, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už dvi veikas – numatytas BK 284 straipsnyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje, – kurių padarymo metu jos elgesys pasižymėjo agresyvumu. Gynėjo nuomone, vertinant stacionarinio stebėjimo pratęsimo klausimą, reikšmingas yra ne veikos padarymo metu buvęs, o vertinimo metu esantis pavojingumas. Priešingu atveju priverčiamoji medicinos priemonė įgytų bausmės už praeityje padarytą veiką požymių, nors nepakaltinamumo būsenoje padariusiam veiką asmeniui bausmė netaikoma.

Teismas remiasi tuo, kad 2024 m. J. Z. per dešimt dienų neatvyko į Psichikos sveikatos centrą, neatsiliepė į socialinių darbuotojų skambučius ir ambulatoriškai nesigydė. Būtent šios aplinkybės buvo pagrindas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pakeisti ambulatorinį stebėjimą į stacionarinį. Jos jau įvertintos ir savo teisinį poveikį sukėlė. Praėjus beveik dvejiems metams stacionarinio gydymo, tos pačios aplinkybės nebegali savarankiškai pagrįsti tolesnio griežčiausios priemonės taikymo, nes jos nieko nepasako apie asmens būklę ir elgesį vertinamuoju laikotarpiu.

Nutarties rezoliucinėje dalyje priemonės taikymas pratęstas nenurodant jokio termino. BK 98 straipsnio 6 dalis įpareigoja teismą priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimą periodiškai peržiūrėti gydymo įstaigos išvados pagrindu. Neapibrėžta rezoliucinė dalis šio periodiškumo neužtikrina ir sudaro prielaidas suvaržymui tęstis be aiškiai nustatytos kitos patikros ribos.

J. Z. teismo posėdyje nurodė turinti gyvenamąją vietą Vilniuje – jai nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini); nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini), turi ir jos brolis, su kuriuo ji palaiko santykius (nutarties 4 punktas). Šie duomenys byloje neginčyti. Taigi ambulatorinio stebėjimo taikymui būtina sąlyga – nuolatinė gyvenamoji vieta – yra užtikrinta.

Teismo posėdžio metu gynėjas L. Z. bei J. Z. prašė paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę iš stacionarinio stebėjimo pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, o prokurorė siūlė skundą atmesti.

Skundas atmetamas.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, spręsdamas klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, jos rūšies pakeitimo ar panaikinimo, teismas privalo įvertinti asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Iš byloje esančios 2026 m. liepos 9 d. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. 400 (toliau – Išvada) matyti, jog pacientės psichinė būsena per stebėjimo laikotarpį išlieka be žymių pakitimų. Skyriuje ji formaliai teisingo elgesio, dalyvauja užimtumo veikloje, tačiau išlieka gynybiška, liguistų išgyvenimų atžvilgiu save teisina, nesupranta, kodėl turi būti ligoninėje. J. Z. bendrauja gana noriai, tačiau visais atžvilgiais save teisina, įtaria, jog kažkas yra suinteresuotas jos buvimo psichiatrijos ligoninėje. Jos nuotaika nebloga, mąstymas gana nuoseklus, nepakankamai logiškas, nekritiška.

Išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad J. Z. diagnozuotas (duomenys neskelbtini), kelis kartus gydyta psichiatrijos stacionaruose. Kiti byloje esantys duomenys rodo, jog ji anksčiau ambulatoriškai nesigydė, jos stebėjimas nebuvo įmanomas, nes J. Z. buvo nusiteikusi priešiškai gydymo atžvilgiu ir visiškai nebendravo su pirminės sveikatos priežiūros įstaiga, dėl ko 2024-09-12 jai paskirtas ambulatorinis gydymas buvo pakeistas į stacionarinį gydymą.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ligoninės atstovas A. L. pareiškė, jog atsižvelgiant į J. Z. būseną ambulatorinio gydymo nebus laikomasi, liga progresuos, nes ji nėra kritiškai psichikos sutrikimo atžvilgiu.

Vertinant J. Z. pavojingumą, aukštesnysis teismas atsižvelgia į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 7 d. nutartimi nustatytus jos baudžiamuoju įstatymu uždraustus veiksmus – sukėlė fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės imtį bei tvarką, taip pat į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartimi nustatytus jos baudžiamuoju įstatymu uždraustus veiksmus -sugadino svetimą turtą. Gynėjo nuomone, šios aplinkybės buvo vertintos skiriant priverčiamąją medicinos priemonę, tačiau jos nieko nepasako apie asmens būklę ir elgesį vertinamuoju laikotarpiu. Su tuo apygardos teismas sutikti negali, nes dėl diagnozuoto psichikos sutrikimo J. Z. yra būdingas agresyvus elgesys, būtent dabartiniu metu jai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė užtikrina galimybę būti nuolat medikų priežiūroje ir reguliariai gauti jai skirtus medikamentus tam, kad jos psichinė būklė galėtų gerėti ir tapti stabilia. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog J. Z. nėra kritiška savo ligai, jos pavojingumas tiek jai pačiai, tiek visuomenei nėra sumažėjęs tiek, kad būtų galima sušvelninti taikomą priverčiamąją medicinos priemonę.

Skunde akcentuojama, o taip pat teismo posėdžio metu J. Z. nurodė, jog turi gyvenamąją vietą, todėl galės gydytis ambulatoriškai. Tačiau ištyrus bylos įrodymus matyti, jog iki patekimo į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę J. Z. visiškai nebendravo su pirminės sveikatos priežiūros įstaiga, todėl ambulatorinis gydymas visiškai nebuvo įmanomas. Posėdžio metu jos teiginiai apie gerą savijautą, nepaneigia jos kritikos ligai. Tik struktūruotos aplinkos dėka J. Z. psichikos būklė išlieka stabili ir to nepakanka išvadai, jog socialinis pavojingumas esmingai sumažėjo tiek, kad jai būtų galima toliau taikyti švelnesnes gydymo priemones.

Visos pirmiau paminėtos aplinkybės susijusios su J. Z. psichikos sveikatos būkle bei su ja susijusį jos socialinį pavojingumą duoda pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai pratęsė taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Ši taikoma priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui pasiekti, todėl gynėjo skundo argumentais keisti gydymo režimą šiuo metu nėra pagrindo.

Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato jos taikymo laiko, tačiau ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl jos taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė termino pratęsiant J. Z. gydymą stacionare, nes gydymo įstaiga yra įpareigota ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius spręsi klausimą dėl taikomos priverčiamosios medicinos priemonės tikslingumo, o gydymo procesas kiekvienam asmeniui yra individualus, todėl konkretaus termino nustatytas būtų neįmanomas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. Z.gynėjo advokato Laimučio Zaukevičiaus skundą ir palikti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėja Kristina Latožienė