- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- e2A-665-425/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-00529-2025-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- R. Z.
- Ieškovas
- D. Z.
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3.; 2.3.2.6.2.; 3.2.4.4.; 3.2.4.11.; 3.3.1.19.1.
2026 m. lapkričio 18 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Z. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Z. ieškinį atsakovui R. Z. bei atsakovo R. Z. priešieškinį ieškovei D. Z. dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
Ieškovė D. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, vėliau jį patikslinusi, prašydama nutraukti jos ir atsakovo R. Z. sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; priteisti ieškovei ½ dalį nurodyto nekilnojamojo turto įgyto santuokos metu; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad įregistravus santuoką, šeiminis gyvenimas klostėsi normaliai, o kylančius nesutarimus šalys stengdavosi išspręsti geranoriškai, neeskaluojant konfliktų ir nedidinant įtampos, tačiau po kurio laiko vis labiau pradėjo ryškėti skirtumai, ir daugėjo nesutarimų. Atsakovas pradėjo nesaikingai vartoti alkoholį, atsirado kitų moterų draugystė. Ieškovė ir atsakovas nutarė gyventi atskirai, šalių santuoka faktiškai iširo nuo (duomenys neskelbtini) ir šalys daugiau nei 4 metus nebegyvena kartu ir nebeveda bendro ūkio.
Ieškovė prašė jai priteisti automobilius OPEL SIGNUM ir MINI, o visas kitas transporto priemones priteisti atsakovui, tačiau nereikalavo kompensacijos už atsakovui atitenkančias didesnės vertės transporto priemones. Ieškovė prašė priteisti ½ dalį šalims faktiškai gyvenant santuokoje įgyto nekilnojamo turto.
Atsakovas R. Z. pateiktame atsiliepime į ieškinį bei pareikštame priešieškinyje nurodė, kad su ieškiniu iš dalies sutinka, kiek tai susiję su transporto priemonių padalijimu bei ikisantuokinės pavardės ieškovei palikimu. Nurodė, kad santuokos metu dėjo dideles pastangas šeimai išlaikyti, rūpinosi dukra bei pačia sutuoktine, dažnai vykdavo į užsienį uždarbiauti, o (duomenys neskelbtini) metais atsakovo dukra pradėjo pasakoti, kad namuose dažnai lankosi svetimi vyrai, kad jai tas labai nepatinka ir trikdo. (duomenys neskelbtini) atsakovas filmavimo kameros pagalba užfiksavo santuokinės neištikimybės faktus, kurių ieškovė neneigė, ir nuo (duomenys neskelbtini) šalys kartu nebegyveno, šalių santuoka iširo išimtinai dėl ieškovės kaltės, jos santuokinės neištikimybės šalių santuokos metu, dėl ko reikalavo nutraukti šalių santuoką dėl ieškovės kaltės.
Atsakovas teigė, kad ieškovės prašomas padalinti nekilnojamas turtas buvo įgytas iš asmeninių atsakovui padovanotų lėšų, todėl nėra dalintinas. Šias lėšas atsakovui padovanojo fizinis asmuo R. W. (R. W.), dovanotas turtas yra jo asmeninė nuosavybė, o dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.
Ieškovė, atsiliepdama į priešieškinį, nurodė, kad nesutinka su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis dėl jos neištikimybės, nes ji niekada neturėjo santuokos metu kitų vyrų, priešingai atsakovas susirado moterį, kuriai siųsdavo pinigus, piktnaudžiavo alkoholiu, todėl santuoka iširo dėl jo neištikimybės ir besaikio atsakovo piktnaudžiavimo alkoholiu. Nurodė, kad turtas, įgytas iki (duomenys neskelbtini), yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, atsakovas niekada neminėjo, kad ginčo turtas yra perkamas už jam asmenine nuosavybe dovanotas lėšas, o atsakovo pateiktas sąskaitos išrašas nepatvirtina jam asmeniškai dovanotų lėšų fakto.
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2026 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį patenkino iš dalies – nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, be kito ko, išsprendė kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, ir padalijo šalių santuokoje įgytą turtą – ieškovės D. Z., ir atsakovo R. Z. asmeninėn nuosavybėn priteisė po ½ dalį šio turto: 111/161 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovės D. Z. asmeninėn nuosavybėn priteisė transporto priemones OPEL SIGNUM ir MINI, o atsakovo R. Z. asmeninėn nuosavybėn priteisė transporto priemones VW (duomenys neskelbtini), HUNDAY TERRACAN, WM MEYER (duomenys neskelbtini), OPEL VECTRA STATION WAGON, priekabą TEMA BOX, IVECO, ALPHA BD50Q-3A, (duomenys neskelbtini) Atsakovo R. Z. asmenine nuosavybe teismas pripažino 338/3905 žemės sklypo dalis, esančias adresu (duomenys neskelbtini).
Teismas, spręsdamas dėl sutuoktinių kaltės, nurodė, kad šalių pateikti įrodymai (jų pačių paaiškinimai, liudytojų parodymai) leidžia teigti, jog šalys turėjo nesutarimų ir konfliktų tarpusavyje, nepakankamo rūpinimosi vienas kitu ir toleravimo, dėl ko sutuoktinių santykiai pašlijo, tačiau pateiktų duomenų nepakanka vienareikšmiškai konstatuoti vien tik kurio nors vieno sutuoktinio kaltę. Abi šalys išreiškė priekaištus dėl vienas kito veiksmų, o būtent ieškovė dėl atsakovo nesaikingo alkoholio vartojimo, bendravimo, susirašinėjimo ir draugystės su kitomis moterimi, tuo tarpu atsakovas dėl ieškovės neištikimybės, bendravimo, susirašinėjimo ir draugystės su kitais vyrais, tačiau pateikti įrodymai ir duomenys neleido konstatuoti, jog tik ieškovės ar atsakovo elgesys lėmė santuokos iširimą, ar kad kuris nors iš jų buvo neištikimas sutuoktiniui. Tiek viena, tiek kita šalis nurodė aplinkybių apie kiekvienos iš šalių netinkamą elgesį (alkoholio vartojimą, galimai artimą bendravimą su kitais asmenimis), kuris galėjo turėti įtakos santuokos nutrūkimui, tačiau visiškai objektyvių įrodymų, dėl kurio nors vieno iš jų kaltės nustatymo, teismo vertinimu, nepakako, nes išsakyti teiginiai iš esmės buvo grindžiami subjektyviu vertinimu ir galimomis prielaidomis, dėl to nusprendė šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Teismas nusprendė 338/3905 žemės sklypo dalių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo metu šalių santuoka nors ir nebuvo oficialiai nutraukta, šalių santuoka faktiškai jau buvo nutrūkusi, todėl sprendė, kad šis turtas pripažintinas asmenine atsakovo nuosavybe.
Teismas nurodė, kad pagal įstatymą preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl įgytas turtas tarp šalių dalintinas lygiomis dalimis, t. y. po ½, nes pateiktais duomenimis nėra pakankamo pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, jog jis yra asmeniškai gavęs apie 250 000 Eur paskolą iš pažįstamo asmens R. W. ir gautas lėšas panaudojęs nekilnojamam turtui įsigyti, nėra pakankamai pagrįsti ir įrodyti.
Teismas vertino, kad atsakovo pateiktas banko išrašas nepatvirtina atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jam pervestus pinigus asmeniškai dovanojo fizinis asmuo R. W., o aplinkybė, jog lėšos pervestos į atsakovo sąskaitą, pasak teismo, savaime nepatvirtina jų dovanojimo asmeniškai atsakovui fakto. Duomenų apie rašytines dovanojimo, paskolos sutartis, deklaruotas gautas lėšas ar pajamas į bylą nebuvo pateikta, todėl atsakovo teiginius apie asmeniškai pasiskolintas lėšas teismas laikė tik žodiniais paaiškinimais. Teismas sprendė, kad liudytojo R. W. parodymų negalima vertinti kaip visiškai objektyvių, nes jis informacijos tiksliai nepamena, tiek atsakovas, tiek liudytojas gan artimai susiję, atsakovas, galbūt, dirbo pas jį ar pas liudytojo brolį, todėl galimas suinteresuotumas ir siekis atsakovui palankesnių paaiškinimų teikimu. Be to, kaip nurodė atsakovas dokumentais sandoriai nebuvo grindžiami dėl galimų mokesčių išvengimo, kas leidžia manyti, jog tiek liudytojas, tiek atsakovas nėra linkę atskleisti visos objektyvios tiesos.
Teismas nustatė, kad ieškovė santuokos metu taip pat dirbo, gavo darbo užmokestį, taigi taip pat turėjo galimybių prisidėti prie šeimos išlaikymo ir turto įsigijimo. Nurodė, kad aplinkybės, jog būtent atsakovas sumokėjo už ginčo turtą, kad iš jo sąskaitos buvo pervesti pinigai, kad jis dirbo ir gavo pajamų, už kurias buvo įgytas ginčo turtas, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl santuokos metu įgyto turto teisinio statuso.
Taip pat konstatavo, kad pagal pateiktus duomenis nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas įrodė, kad ginčo turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta jo valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Ginčo turto įsigijimo sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad turtas atsakovo yra įsigyjamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine ieškove, o vien tai, kad ieškovė nėra pasirašiusi ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarčių, teismo vertinimu, nepaneigia buvus atsakovo valią įsigyti ginčo turtą bendrojon jungtinėn nuosavybėn.
Apeliaciniu skundu atsakovas R. Z. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. gegužės 15 d. sprendimą skundžiamoje dalyje, kurioje teismas nusprendė nutraukti santuoką tarp ieškovės ir atsakovo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – santuoką nutraukti dėl ieškovės D. Z. kaltės; panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. gegužės 15 d. sprendimą skundžiamoje dalyje, kurioje teismas nusprendė ieškovės D. Z. ir atsakovo R. Z. asmeninėn nuosavybėn priteisti po ½ dalį sprendimo rezoliucinės dalies 1 – 3 punktuose nurodyto turto ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – turtą priteisti atsakovui R. Z. asmeninės nuosavybės teisėmis
Apelianto teigimu, teismas pripažino, jog santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, sprendime neįvardindamas konkrečių kiekvieno sutuoktinio kaltų veiksmų, kurie sudarytų santuokinių pareigų pažeidimą ir būtų priežastiniu ryšiu susiję su santuokos iširimu. Teismas iš esmės sutapatino santuokos iširimo faktą su abipuse sutuoktinių kalte, nors kaltė turi būti grindžiama konkrečiais, įrodytais santuokinių pareigų pažeidimais bei jų priežastiniu ryšiu su santuokos iširimu.
Teismo išvada dėl atsakovo kaltės iš esmės grindžiama prielaida apie galimą alkoholio vartojimo įtaką santuokos iširimui, tačiau teismas nenustatė nei atsakovo alkoholio vartojimo masto, nei dažnumo, nei konkrečių neigiamų pasekmių šeimai, todėl teismo išvados, kad santuokos iširimą lėmė atsakovo alkoholio vartojimas, yra nepagrįstos jokiais įrodymais ir prieštaraujančios liudytojos K. Z. parodymams, kad alkoholio vartojimas buvo retas, pavienis reiškinys.
Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė aplinkybes dėl ieškovės santuokinės neištikimybės, jas ištyrė nevisapusiškai ir neišsamiai. Liudytoja nurodė, jog matė elektroninio susirašinėjimo duomenis ir iš jų susidarė nuomonę, jog ieškovė (jos motina) neištikima. Procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu atsakovas nurodė, kad ieškovė dar santuokos metu ir šalims gyvenant kartu buvo neištikima ir artimai bendravo su G. B., kad (duomenys neskelbtini) metais atsakovo dukra pradėjo pasakoti, kad namuose lankosi svetimi vyrai, kad jai tas nepatinka ir trikdo. (duomenys neskelbtini) atsakovas filmavimo kameros pagalba užfiksavo santuokinės neištikimybės faktus, kurių ieškovė neneigė. Liudytoja K. Z. paaiškino, kad ieškovė turėjo vaikiną, su kuriuo artimai bendravo, susirašinėjo, slapta susitikinėjo, kad pati ieškovė jai prisipažino, kad buvo neištikima atsakovui. Teismas šių atsakovo ir liudytojos K. Z. paaiškinimų nelaikė pakankamais neištikimybės faktui konstatuoti, nors jie yra akivaizdžiai reikšmingi vertinant santuokos iširimo priežastis, šalių tarpusavio pasitikėjimo praradimą ir santuokinių santykių raidą.
Teigia, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai prašė teismo apklausti G. B., nurodydamas, kad jo parodymai yra reikšmingi bylai ir gali patvirtinti konkrečias aplinkybes, susijusias su ieškovės santuokine neištikimybe. Atsakovas neapsiribojo vien prašymų teikimu, jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių veiksmų liudytojo apklausai užtikrinti – atsakovas kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Gyventojų registrą, surinko duomenis apie liudytojo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą, taip pat atsakovas organizavo procesinių dokumentų įteikimą liudytojui per antstolį. Nepaisant to, liudytojas taip ir nebuvo apklaustas byloje.
Mano, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės galimos neištikimybės aplinkybes vertino taikydamas aukštą įrodinėjimo standartą ir reikalaudamas objektyvių įrodymų, tačiau atsakovo kaltę grindė prielaidomis apie galimą alkoholio vartojimo įtaką santuokos iširimui.
Dėl turto padalijimo apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime liudytojo R. W. parodymus ir byloje esančius bankinių pervedimų duomenis įvertino selektyviai, neatsižvelgdamas į įrodymų visetą, nes liudytojo negalėjimas tiksliai prisiminti visų detalių apie prieš daugelį metų vykusius piniginių lėšų perdavimą atsakovui yra visiškai natūralus ir savaime nesudaro pagrindo atmesti esminę jo parodymų dalį, jog atsakovui buvo skolinamos piniginės lėšos – netikslumai ar nevisiškas aplinkybių prisiminimas negali paneigti nuoseklios ir esminės liudytojo parodymų dalies apie ilgalaikius paskolos santykius su atsakovu.
Mano, kad, šiuo atveju, liudytojos K. Z. parodymai vertintini kritiškai, nes šalims pradėjus gyventi atskirai jai buvo tik 13 metų, todėl mažai tikėtina, kad objektyvios aplinkybės apie tėvų darbą, gaunamas pajamas, paimtas paskolas jai galėto būti žinomos.
Nurodo, kad su R. W. susipažino Lietuvoje atostogų metu, atsakovas jau ilgą laiką padeda jam tvarkytis, prižiūri, bendrauja, R. W. paskolino atsakovui pinigų, bet paskolas reikia grąžinti. Šias atsakovo nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojo R. W. parodymai. Mano, kad teismas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, leidžiančių abejoti liudytojo parodymų teisingumu ar konstatuoti, kad jis sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius parodymus. Vien ilgametė pažintis ar dalykiniai santykiai savaime nesudaro pagrindo atmesti liudytojo parodymus, ypač kai jie yra patvirtinami kitais byloje esančiais įrodymais.
Pasak apelianto, tai, kad dalies bankinių pervedimų paskirtyse buvo nurodyti šeimos nariai, šeimos poreikiai ar kiti buitinio pobūdžio tikslai ar, kad dalis gautų lėšų buvo panaudota šeimos poreikiams savaime nepaneigia fakto, kad R. W. skolino pinigines lėšas asmeniškai atsakovui. Iš atskirų mokėjimų paskirčių negalima daryti išvados dėl visų tarp atsakovo ir R. W. egzistavusių finansinių santykių pobūdžio, ypač kai didžioji dalis pervedimų apskritai buvo atlikti nenurodant jokios paskirties. Pabrėžia, kad pats liudytojas R. W. nurodė, jog lėšos buvo perduodamos būtent atsakovui pagal jo poreikius ir prašymus, o ne šeimai, kad atsakovui skolinta įvairiems tikslams, įskaitant namo įsigijimą, kad atsakovas visada pasakydavo kam reikalingi pinigai. Aplinkybė, kad dalis lėšų galėjo būti panaudota šeimos reikmėms, nepaneigia paskolos santykių egzistavimo ir savaime neleidžia daryti išvados, kad visos perduotos lėšos buvo skirtos tik šeimos poreikiams.
Mano, kad teismas nepagrįstai sureikšmino ieškovės paaiškinimus, nes jie patvirtina tik pačios ieškovės žinių apie atsakovo ir R. W. tarpusavio finansinius santykius nebuvimą, tačiau aplinkybė, kad vienas bylos dalyvis neturi žinių apie tam tikrus kito asmens finansinius santykius, negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti, kad tokių santykių apskritai nebuvo. Teigia, kad byloje surinkti įrodymai – banko sąskaitos išrašai, liudytojo R. W. parodymai, atsakovo paaiškinimai, patvirtinta piniginių lėšų perdavimo asmeniškai atsakovui aplinkybes, kurias teismas sprendime paneigė vien tik ieškovės paaiškinimais, kad ji apie tokius finansinius atsakovo ir R. W. santykius nieko nežinojo.
Apelianto teigimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina ne tik pavienius pinigų pervedimus, bet ilgalaikį, tęstinį ir sistemingą lėšų perdavimą atsakovui. Tokie finansiniai santykiai savo pobūdžiu atitinka atsakovo ir liudytojo nurodytas paskolos aplinkybes ir negali būti paneigti vien tuo pagrindu, kad dalies lėšų paskirtis buvo susijusi su šeimos poreikiais arba kad nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kokias konkrečiai šeimos pareigas vykdė ieškovė, kokius namų ūkio darbus ji atliko, kokia buvo šių darbų apimtis ir reikšmė šeimos gerovei, kuo jos atliekamos pareigos skyrėsi nuo atsakovo vykdytų pareigų bei kokiu būdu būtent šių pareigų vykdymas sudarė sąlygas atsakovui dirbti, kaupti lėšas ir įsigyti ginčo turtą. Teismas apsiribojo abstrakčiu kasacinio teismo praktikos citavimu, tačiau nenustatė konkrečių faktinių aplinkybių, kurios nagrinėjamoje byloje leistų daryti išvadą apie ieškovės lygiavertį indėlį į bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos išlaikymui ar ginčo turtui įsigyti. Priešingai, byloje nustatyta, kad pagrindinę finansinę naštą visą santuokos laikotarpį nešė atsakovas. Šeimos poreikiai buvo tenkinami atsakovo gaunamomis lėšomis, šeimai netrūko pinigų kasdieniam pragyvenimui, nereikėjo skolintis buities reikmėms, o pati ieškovė nesidomėjo nei atsakovo gaunamų pajamų dydžiu, nei jų kilme, nei šeimos finansų planavimu ar valdymu. Be to, liudytoja K. Z. taip pat paaiškino, kad turtas buvo pirktas iš atsakovo lėšų.
Mano, kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad ieškovė atliko tokį vaidmenį šeimos gerovės kūrime, kuris būtų lygiavertis atsakovo indėliui. Visas turtas buvo įsigytas atsakovo iniciatyva ir iš R. W. atsakovui paskolintų lėšų. Nors po dukters gimimo ieškovė tam tikrą laiką rūpinosi mažamečiu vaiku, tačiau byloje nėra duomenų, kad didžiąją santuokos dalį būtent ieškovė būtų prisiėmusi pagrindinę vaiko priežiūros ar namų ūkio tvarkymo naštą tokiu mastu, kuris pateisintų jos lygiavertį indėlį į ginčo turto sukūrimą. Byloje taip pat nėra pakankamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent ieškovės atliekamos šeimos pareigos sudarė sąlygas atsakovui sukaupti lėšas ir įsigyti ginčo turtą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė prisidėjo prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo vien dėl teorinės galimybės vykdyti šeimos pareigas ar vien dėl santuokos fakto, yra paremta prielaidomis, o ne byloje nustatytais faktais ir surinktų įrodymų visuma.
Pasak apelianto, skundžiamame sprendime teismas lemiamą reikšmę suteikė aplinkybei, kad ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nurodyta, jog turtas įgyjamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, taip pat tam, kad tokie duomenys buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tačiau teismas neįvertino kitų byloje esančių įrodymų ir faktinių aplinkybių visumos, kurios patvirtina, kad formalus sandorių turinys neatspindėjo tikrųjų turto įsigijimo aplinkybių, tikslų ir atsakovo valios. Be to, mano, kad teismas nevertino konkrečių kiekvieno nekilnojamojo turto objekto įsigijimo aplinkybių ir paskirties.
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime teigiama, kad atsakovas apeliaciniame skunde siekia įrodyti, jog santuoka iširo tik dėl ieškovės kaltės, tačiau jo argumentai iš esmės paremti tais pačiais teiginiais, kurie jau buvo vertinti pirmosios instancijos teisme. Atsakovas remiasi tariama ieškovės neištikimybe, tačiau byloje nebuvo pateikta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių neištikimybės faktą. Elektroninio susirašinėjimo duomenys ir subjektyvūs vertinimai savaime nepatvirtina santuokinės neištikimybės. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad liudytoja K. Z. pati neištikimybės fakto tiesiogiai nematė, o savo nuomonę susidarė iš susirašinėjimo duomenų. Taip pat nepagrįstas atsakovo argumentas, kad ieškovė paliko šeimą ir ja nesirūpino. Šalys faktiškai pradėjo gyventi atskirai tada, kai jų santykiai jau buvo iširę, o vien ieškovės išėjimas gyventi atskirai, esant ilgalaikiams konfliktams ir atsakovo elgesio problemoms, negali būti vertinamas kaip pagrindas pripažinti ją vienintele kalta dėl santuokos iširimo.
Mano, kad atsakovo argumentai, jog turtas buvo įgytas už R. W. paskolintas ar dovanotas lėšas, pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesti. Byloje nėra pateikta rašytinių paskolos ar dovanojimo sutarčių, nėra duomenų apie tokių lėšų deklaravimą, nėra aiškaus ryšio tarp konkrečių pervedimų ir konkretaus nekilnojamojo turto įsigijimo. Pats atsakovo aiškinimas yra prieštaringas: vienur jis teigia, kad lėšos buvo dovanotos, kitur – kad tai buvo paskola, kurią dar reikia grąžinti. Liudytojas R. W. duodamas parodymus teigė, kad paskolą suteikė Šveicarijos frankais ir iki šiol nėra grąžinta visa suteikta paskola, o atsakovas teigė, kad gavo paskolą eurais ir jau dalį paskolos grąžino. Mano, kad tokie nesutapimai kelia pagrįstų abejonių dėl paskolos egzistavimo fakto.
Teigia, kad dalis R. W. pervestų lėšų buvo skirta ne atsakovui asmeniškai, o šeimai, ieškovei, dukrai (duomenys neskelbtini), automobiliui, statybinėms medžiagoms, darbininkams, pragyvenimui. Tai pagrįstai leido teismui spręsti, kad šios lėšos, jei ir buvo naudojamos, buvo susijusios su šeimos poreikiais, o ne su atsakovo asmeninės nuosavybės kūrimu. Vien tai, kad pinigai buvo pervedami į atsakovo sąskaitą arba kad atsakovas atliko mokėjimus, savaime nereiškia, jog įgytas turtas yra jo asmeninė nuosavybė.
Ieškovės manymu, atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė neprisidėjo prie ginčo turto sukūrimo. Ieškovė santuokos metu dirbo, gavo darbo užmokestį, prisidėjo prie šeimos gyvenimo, augino dukrą, rūpinosi šeima ir bendru ūkiu. Net jeigu atsakovas gaudavo didesnes pajamas ar atliko konkrečius mokėjimus, tai nepaneigia ieškovės, kaip sutuoktinės, indėlio į bendrą šeimos gyvenimą. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės esmė yra ta, kad santuokos metu sukurtas turtas laikomas abiejų sutuoktinių bendru turtu, jeigu nėra įrodyta priešingai, o atsakovas, ieškovės teigimu, tokios prezumpcijos nepaneigė.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl ginčo esmės
Nagrinėjamoje byloje, sprendžiamas teismo sprendimo, kuriuo visiškai patenkintas ieškovės ieškinys ir iš dalies patenkintas atsakovo priešieškinis dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl santuokos su atsakovu nutraukimo, prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą. Atsakovas byloje pateikė priešieškinį, prašydamas santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės (dėl ieškovės neištikimybės), padalinti santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą, o įgytą nekilnojamąjį turtą pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe, kadangi šis turtas įgytas už atsakovo asmenines lėšas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalijo santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą taip, kaip prašė šalys, o santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, dėl kurio byloje kilo ginčas, teismas padalijo natūra tarp sutuoktinių po lygiai, t. y. kiekvienam priteisdamas po ½ ginčo turto. Nekilnojamąjį turtą, dėl kurio tarp šalių nekilo ginčo, teismas asmeninės nuosavybės teise priteisė atsakovui.
Su priimto teismo sprendimo dalimis, kuriomis santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir sutuoktiniams po lygiai padalintas santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas, nesutinka atsakovas. Visų pirma, atsakovas nesutinka, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teigdamas, kad dėl to išskirtinai kalta ieškovė, o to pagrindas – neištikimybė, kuri, pasak apelianto, byloje įrodyta, tačiau teismas netinkamai vertino tiek byloje esančius įrodymus, tiek liudytojos – šalių dukters, parodymus. Atsakovas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria netenkintas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl santuokoje įgyto nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine atsakovo nuosavybe. Pasak apelianto, teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus – sąskaitos išrašą bei liudytojo parodymus, kurie, pasak apelianto, patvirtina, kad santuokos metu atsakovas asmeniškai skolinosi lėšas ir už jas asmeninės nuosavybės teise įgijo turtą.
Dėl sprendimo dalių, kurios apeliaciniu skundu neskundžiamos, teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl ieškovės kaltės nutraukiant santuoką
Apeliaciniu skundu atsakovas teigia, kad ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo lėmė jos neištikimybė, pasak apelianto, aplinkybę, kad dar sutuoktiniams faktiškai gyvent kartu ieškovė pradėjo bendrauti su kitu vyru ir būtent dėl jo paliko atsakovą su dukra, patvirtino teisme liudytoja apklausta šalių pilnametė dukra, be to, atsakovas teikė į bylą rašytinius įrodymus, tačiau teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo byloje esančiais įrodymais, o aplinkybę, kad dėl santuokos iširimo kaltas ir atsakovas, grindė prielaidomis.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnis numato, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienus metus visiškai ja nesirūpina.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog nors, pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktas; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018). Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą.
Santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).
Santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais ir teismo vertintais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje iš esmės nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad ginčo šalių santuokos iširimą lėmė būtent ieškovės neištikimybė. Apeliaciniame skunde atsakovas akcentuoja liudytojos – šalių šiuo metu jau pilnametės dukters, parodymus, kuriais ji teigė mačiusi mamos ir kito vyro susirašinėjimus, teismui įvardijo šių susirašinėjimų turinį, taip pat nurodė, kad mama jai vėliau prisipažino apie santykius su atsakovo nurodomu asmeniu, tačiau liudytoja taip pat nurodė niekada iki mamos išėjimo nemačiusi jos kartu su minėtu vyru. Nors atsakovas tiek priešieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dukra pradėjo pasakoti, jog namuose lankosi svetimi vyrai, kad jai tas nepatinka ir trikdo, liudytoja, duodama parodymus, tokių atsakovo teiginių nepatvirtino, teigė kitų vyrų namuose nemačiusi. Byloje taip pat yra pateiktas atsakovo susirašinėjimas mobiliojoje programėlėje su byloje minimu asmeniu, nors šio susirašinėjimo autentiškumo nėra įmanoma nustatyti, teismui minėto asmens nepavyko apklausti teismo posėdyje ir įsitikinti šio susirašinėjimo autentiškumu, iš jo turinio matyti, kad šis vyras prisipažįsta apie du mėnesius iki ieškovės išėjimo bendravęs su ieškove, tačiau koks buvo bendravimo pobūdis, kokie santykiai siejo minimą asmenį su ieškove, nėra nurodoma. Iš susirašinėjimo matyti, kad tiek atsakovas, tiek kitas asmuo, susirašinėjime nekorektiškai kalba apie ieškovę, siekdami ją apkalbėti, todėl remtis tokio susirašinėjimo objektyvumu teismas neturi pagrindo.
Visos šios nustatytos aplinkybės patvirtina galimą ieškovės ir kito vyro bendravimą, sutiktina su atsakovu, kad jos yra reikšmingos vertinant santuokos iširimo priežastis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma CK 3.60 straipsnio 3 dalyje numatytos prezumpcijos, t. y. ieškovės neištikimybės, neįrodo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas abiem sutuoktiniams kelia vienodus reikalavimus ir abu sutuoktiniai turi pareigą vienas kitą remti, gerbti ir pan., o abiem to nedarant ar darant nepakankamai, teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Nors apeliantas nesutinka su teismo nustatyta abiejų sutuoktinių kalte, teigdamas, kad jo kaltės dėl santuokos iširimo nėra ir dėl to kalta išskirtinai ieškovė, t. y. kad teismas nenustatė nei atsakovo piktnaudžiavimo alkoholiu, nei smurto ar kitų pareigų nevykdymo, atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja, kurios parodymais remiasi pats atsakovas apeliaciniame skunde, nors ir nurodė, kad ieškovė su kitu vyru bendravo iki išėjimo iš bendrų šeimos namų, liudytoja taip pat teigė, kad mama išėjo iš namų, nes nebegalėjo kartu gyventi, kad tai galėjo lemti tėvo išgėrimai, kad būdavo nesutarimų, taip pat nurodė, kad pas abu tėvus atsirado kiti žmonės, nes ir atsakovas, kai gyveno kartu su ieškove, susirašinėjo su kitomis moterimis. Tokie liudytojos teiginiai iš esmės ne patvirtina atsakovo teiginius, kad santuoka iširo išimtinai dėl ieškovės kaltės dėl jos bendravimo su kitu vyru, bet patvirtina ieškovės įrodinėtas aplinkybes dėl šalių nesutarimų. Svarbu ir tai, kad ieškovė, pagal byloje nustatytas aplinkybes, išėjo gyventi ne pas kitą vyrą, o pas savo motiną, todėl atsakovo teiginiai, kad ieškovė paliko šeimą būtent dėl kito vyro, nėra objektyviai pagrįsti. Byloje nėra ir duomenų, kad kuri nors šalis būtų dėjusi pastangas išsaugoti šeimą, kaip nurodė tiek ieškovė, tiek liudytoja šalių dukra, ieškovei išėjus iš šeimos namų atsakovas pats pradėjo gyventi su kita moterimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo įrodinėta aplinkybė dėl ieškovės santykių su kitu vyru nėra priežastiniame ryšyje su faktiniu santuokos iširimu, nes šalių santuoka iširo dėl byloje nustatytų aplinkybių visumos – sutuoktinių įvairaus pobūdžio nesutarimų, abiejų bendravimo su kitais asmenimis ir bendro požiūrio į šeimą ne(be)buvimo, t. y. ieškovės sprendimas išsikraustyti iš šeimos namų buvo nulemtas jau anksčiau susiklosčiusių sutuoktinių santykių.
Atsižvelgus į aptartas teisiškai reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, kad santuokos iširimą lėmė ieškovės neištikimybė (CK 3.60 straipsnio 3 dalis).
CK 3.61 straipsnio, reglamentuojančio abiejų sutuoktinių kaltę, 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Remdamasis šio straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodinėjo atsakovo kaltės, ieškinyje teigė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nurodydama savo argumentus dėl nesutarimų, atsakovo alkoholio vartojimo ir bendravimo su kitomis moterimis, tačiau atsakovas priešieškiniu įrodinėjo išimtinai ieškovės kaltę dėl neištikimybės. Byloje nenustačius, kad būtent ieškovės bendravimas su kitu vyru lėmė santuokos iširimą, byloje abiem šalims nurodžius argumentus dėl kito sutuoktinio elgesio, jo kaltės ir pan., pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe
Atsakovas priešieškiniu teigė, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su statiniais, esantys adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su statiniais, esantys adresu (duomenys neskelbtini); 111/161 dalys žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), faktiškai buvo įgyti iš asmeninių atsakovo lėšų, kurias jam padovanojo fizinis asmuo R. W., todėl prašė šį turtą pripažinti asmenine atsakovo nuosavybe ir neįtraukti į santuokos nutraukimo metu dalintiną turtą.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog nurodytas ginčo turtas pripažintinas asmenine atsakovo nuosavybe, todėl šį turtą įtraukė į dalintino turto sąrašą. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad teismas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, leidžiančių abejoti liudytojo R. W. parodymų teisingumu, be to, tai, kad dalies bankinių pervedimų paskirtyse buvo nurodyti šeimos nariai, šeimos poreikiai ar kiti buitinio pobūdžio tikslai ar, kad dalis gautų lėšų buvo panaudota šeimos poreikiams savaime nepaneigia fakto, kad R. W. skolino pinigines lėšas asmeniškai atsakovui. Pasak apelianto, kadangi byloje yra ne tik atsakovo paaiškinimai, bet ir liudytojo R. W. parodymai bei banko sąskaitos išrašai, teismo išvada, kad atsakovo argumentai iš esmės grindžiami vien jo paties teiginiais, neatitinka byloje esančių įrodymų turinio. Mano, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina ne tik pavienius pinigų pervedimus, bet ilgalaikį, tęstinį ir sistemingą lėšų perdavimą atsakovui.
CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Remiantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant įstatyme nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą, aplinkybė, kad po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, yra preziumuojama (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Visų pirma, ji reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, kadangi ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Sutuoktinių turto pripažinimo jų bendrąja jungtine nuosavybe prezumpcija yra nuginčijama, tačiau ją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-701/2021, 21 punktas).
Taigi tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o tuo atveju, kai yra leidžiama įstatyme – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2019, 19 ir 20 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimas tam tikrų sandorių pagrindu turi būti vertinamas sistemiškai, pasitelkiant ne vieną kurį nors įrodymą (pavyzdžiui, turto registraciją ar lėšas, panaudotas jam sukurti) kaip visa lemiantį, bet įrodymų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-701/2021, 29 punktas). Taigi, išvada, ar konkretus turtas laikytinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ar vieno iš jų asmenine nuosavybe, turi būti paremta išsamiu visų byloje pateiktų įrodymų įvertinimu; kitaip nei išvada dėl santuokoje įgyto turto bendrumo, išvada, kad turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise, negali būti preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-421/2023, 21 punktas).
Nagrinėjamu atveju, priešieškiniu atsakovas įrodinėjo, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas už asmenines atsakovo lėšas, t. y. pinigus, kuriuos jam padovanojo jo pažįstamas asmuo R. W.. Šiems teiginiams pagrįsti atsakovas pateikė į bylą sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2020 m. lapkričio 12 d. atsakovui iš R. W. pervesta 81 645 Eur suma, atsakovas taip pat teigė, kad asmeninių lėšų faktą įrodinės ir liudytojo R. W. parodymais. Pastarasis, apklaustas liudytoju teismo posėdyje, nurodė, kad pinigus atsakovui skolino, kad paskolino 250 000 Šveicarijos frankų, kad atsakovas nėra nieko grąžinęs, teigė nepamenantis kiek davė atsakovui grynaisiais, bet dažniausiai pinigai buvo pervedami bankiniais pavedimais. Svarbu pastebėti, kad šie liudytojo parodymai ne tik nesutampa su atsakovo pirminiais argumentais procesiniuose dokumentuose dėl dovanotų lėšų ar paaiškinimais 2026 m. sausio 8 d. teismo posėdyje, bet ir jiems prieštarauja, nes atsakovas teigė, kad liudytojas jam suteikė 250 000 Eur paskolą (ne Šveicarijos frankų), nurodė, kad dalį paskolos yra grąžinęs, likusi negrąžinta suma – apie 170 000 Eur. Nors liudytojas teigė skolinęs išimtinai atsakovui, kad nesiuntė pinigų ieškovei ir šalių dukrai, nebent labai mažas sumas, nes pažinojo tik atsakovą, kitų šeimos narių nepažinojo, tokie liudytojo parodymai prieštarauja ne tik jo paties parodymams (apie apsilankymus Lietuvoje, susipažinimą su šeima), bet ir šalių dukros duotus parodymus, kad ji pažinojo R. W., kad kalbėdavosi su juo ir pan., pats liudytojas teismo posėdyje vėliau patvirtino pažįstantis ieškovę.
Nors atsakovas savo argumentus dėl pinigų dovanojimo fakto, ar vėliau, pakeitus poziciją, dėl paskolos teisinių santykių tarp jo ir R. W. grindė teismui pateiktu banko sąskaitos išrašu, iš pateikto išrašo vertimo nei pinigų dovanojimo asmeniškai atsakovui, nei skolinimo faktų nenustatyta. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo atlikto išrašo (pavedimų paskirčių) vertinimo ir visiškai pritaria teismo išvadai, kad R. W. piniginiai pervedimai buvo skirti, be kita ko, ieškovės ir atsakovo šeimai, o ne asmeniniams atsakovo poreikiams tenkinti, be to, dalis pavedimų net susiję su kitais asmeninis, pvz. „(duomenys neskelbtini)“, ar daiktais, pvz. traktorius, inkubatorius, ar kelionėmis į CH (tikėtina, į Ciurichą, ten kur gyveno R. W.). Pažymėtina, kad tiek ieškovė, tiek šalių dukra nurodė, kad atsakovas dirbo pas R. W., liudytoja parodė, kad atsakovas dirbo pas R. W. prie vištų, kad atsakovas dirbo prie vištų patvirtino pats atsakovas 2026 m. sausio 8 d. teismo posėdyje, tuo tarpu liudytojas R. W. nurodė, kad atsakovas dirbo pas jo brolį. Šiais paaiškinimais bei parodymais, sąskaitos išrašo duomenimis darytina pakankamai pagrįsta išvada, kad piniginiai pervedimai buvo susiję ne su tariamais dovanojimo ar paskoliniais teisiniais santykiais, bet su atsakovą ir liudytoją siejusiais kitais šioje byloje nenustatytais teisiniais santykiais. Svarbu ir tai, ką pažymėjo ir ieškovė savo procesiniuose dokumentuose, kad pinigų pervedimai ir turto pirkimo sandoriai iš esmės niekaip nesisiejo, nesutapo nei jų datos, nei sumos, todėl byloje nebuvo įrodyta, nei kad iš R. W. gautos piniginės lėšos buvo asmeninė atsakovo nuosavybė, nei kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo perkamas išskirtinai už R. W. atsakovui perduotas pinigines lėšas.
Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus – šalių paaiškinimus, rašytinę bylos medžiagą, apklaustų liudytojų parodymus, negali nepritarti pirmosios instancijos teismo sprendimui nelaikyti liudytojo R. W. parodymų teisme objektyviais, nes šio asmens parodymais ne tik nebuvo tikslūs, kaip jis pats teigė, dėl jo amžiaus ir praėjusio laiko tarpo, tačiau ir dėl aukščiau aptarto jo parodymų prieštaringumo. Nei atsakovo banko sąskaitos išrašas, nei liudytojo R. W. parodymai objektyviai nepagrindė atsakovo nurodomų aplinkybių dėl asmeninių lėšų gavimo kaip asmeninės paskolos ir jų panaudojimo ginčo turto pirkimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas savo nenuoseklia pozicija dėl dovanojimo ar paskolos sutarčių pagrindu gautų lėšų priklausymo atsakovui asmeninės nuosavybės teise neįrodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas ne iš bendrų santuokos metu sutuoktinių gautų lėšų, ir nepaneigė aptartos įstatyminės prezumpcijos.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas turėjo ne tik pareigą įrodyti, kad turtas įgytas už jo asmenines lėšas, bet ir pareigą įrodyti, kad buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio, t. y. atsakovo, valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas būtų siekęs gauti sutuoktinės sutikimą / pareiškimą dėl turto įgijimo atsakovui asmeninės nuosavybės teise, nėra ir duomenų, kad atsakovas per visą laikotarpį nuo ginčo turto įgijimo (pirmasis sandoris sudarytas dar 2012 m.) iki šios bylos iškėlimo būtų kėlęs ir kvestionavęs turto priklausomybės abiem sutuoktiniams teisinį statusą, reiškęs ieškovei pretenzijas dėl turto priklausomybės, ėmęsis veiksmų teisiškai įforminti ir išviešinti savo galimai asmeninę nuosavybę į ginčo nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose. Taigi, jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Nagrinėjamu atveju nei viename iš turto įsigijimo sandorių nebuvo aiškiai išreikšta sutuoktinio – atsakovo, valia turtą įgyti būtent asmeninėn nuosavybėn, priešingai, visuose sandoriuose nurodoma, kad turtas atsakovo įgyjamas kartu su sutuoktine bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Šios sandorių nuostatos yra aiškios, nurodytos pirmuose sutarčių lapuose ir atsakovui negalėjo būti nesuprantamos, t. y. nesuprantamos tokios sąlygos įrašymo teisinės pasekmės. Svarbu ir tai, kad duodamas paaiškinimus 2026 m. sausio 8 d. teismo posėdyje atsakovas netgi patvirtino, jog ginčo turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas bendroms šeimos reikmėms.
Apelianto argumentai, kad ieškovė niekuo, nei lėšomis, nei darbu neprisidėjo prie bendro turto sukūrimo, nes, pasak atsakovo, byloje nėra jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, laikytini visiškai nepagrįstais, nes, kaip jau minėta, pareiga paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją teko būtent atsakovui, o ne ieškovei, todėl ieškovė šioje byloje neprivalėjo įrodinėti nei savo asmeninių lėšų indėlio, nei darbo ar pan.
Aptartų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų pagrindu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, jog ginčo nekilnojamasis turtas santuokos metu būtų įgytas iš asmeninių atsakovo lėšų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apelianto argumentais byloje buvo paneigta bendrosios sutuoktinių nuosavybės prezumpcija.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, vertindamas įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Kadangi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apelianto apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nors atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nurodė vėliau pateiksianti įrodymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tokių įrodymų nebuvo pateikta, dėl to bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.