Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Kristina Latožienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Ž. atstovės advokatės Viktorijos Dubovskienės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. liepos 8 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skunde nurodoma, kad teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių, t. y. nepasisakė dėl jo aktyvių veiksmų šalinant pažeidimą, dėl objektyviai susiklosčiusios situacijos, dėl Migracijos departamento neveikimo bei dėl to, kad dėl tų pačių faktinių aplinkybių buvo priimti nutarimai tiek juridinio, tiek fizinio asmens atžvilgiu. Atsisakymas atnaujinti terminą nagrinėjamu atveju neproporcingai apriboja pareiškėjo teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Nors juridinis asmuo turi galimybę ginčyti analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis priimtą nutarimą teisme, fiziniam asmeniui tokia galimybė faktiškai paneigiama vien dėl formalaus termino vertinimo.

Skunde keliamas materialiosios teisės taikymo klausimas – ar konkrečiu atveju, įvykdžius Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas ir objektyviai neturint galimybės žinoti apie darbuotojo leidimo teisinio režimo ypatumus, apskritai egzistavo pagrindas taikyti administracinę atsakomybę pagal ANK 95 straipsnį. Formaliai atsisakydamas atnaujinti procesinį terminą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino procedūrinius aspektus, užkirto kelią įvertinti Užimtumo įstatyme įtvirtintos darbdavio atleidimo nuo atsakomybės išimties taikymą ir taip visiškai paneigė pareiškėjo konstitucinę teisę į teisminę gynybą bei galimybę apginti savo pažeistas teises iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju yra keliamas klausimas dėl apylinkės teismo sprendimo neatnaujinti skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje padavimo termino pagrįstumo.

ANK 623 straipsnyje įtvirtinta, kad skundas dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje gali būti paduotas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo arba išdavimo dienos, tačiau šį terminą pareiškėjo prašymu rašytinio proceso tvarka gali atnaujinti apylinkės teismas, jeigu nutarimo apskundimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, išskirtinės. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė ar sudarė kliūtis pareiškėjui realizuoti teisę kreiptis į teismą, kuriomis galima pagrįsti visą termino skundui paduoti praleidimo laikotarpį ir kurios yra patvirtintos įrodymais. Taip pat pabrėžtina, kad įstatyme numatytas neilgas terminas skundui paduoti įpareigoja asmenis, turinčius teisę skųsti byloje priimtą nutarimą, šia savo procesine teise naudotis itin operatyviai, atidžiai, rūpestingai bei sąžiningai, nes priešingu atveju jų procesinė teisė teikti byloje skundą nebus ginama. Taigi, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą būtina nustatyti, dėl kokių priežasčių jis praleistas, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstant tik objektyvias, nuo asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias asmeniui įstatymo nustatytu terminu pateikti skundą.

Bylos duomenimis Institucijos 2026 m. gegužės 7 d. nutarimas V. Ž. buvo išsiųstas 2026 m. gegužės 12 d., todėl paskutinė diena skundui paduoti buvo 2026 m. birželio 1 d. Pareiškėjas skundą apylinkės teismui pateikė tik 2026 m. birželio 30 d. Pareiškėjo atstovės skunde nurodytos termino praleidimo priežastys – kad aktyvių veiksmų buvo imtasi tik gavus Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą apie įmonės įtraukimą į minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų neatitinkančių mokesčių mokėtojų sąrašą – pirmosios instancijos teismo pagrįstai nepripažintos svarbiomis. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, šio termino praleidimą lėmė išimtinai subjektyvios aplinkybės bei nuo paties pareiškėjo valios priklausęs elgesys. Būdamas įmonės vadovu, turinčiu reikiamą išsilavinimą ir atitinkančiu padidintus apdairumo, rūpestingumo ir teisės žinių standartus, pareiškėjas privalėjo numatyti, kad paskirta nuobauda sukels ne tik tiesioginių finansinių, bet ir išvestinių neigiamų pasekmių. Aplinkybė, kad jis iš anksto nepasidomėjo priimto nutarimo įtaka įmonės statusui bei galimybei dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, patvirtina jo paties nepakankamą atidumą. Pareiškėjo nurodomas sąžiningas elgesys tyrimo metu aktyviai šalinant pažeidimą bei Migracijos departamento neveikimas niekaip nepaneigia nepakankamo atidumo kriterijaus pasibaigus tyrimui. Kadangi jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių kliūčių kreiptis į teismą iki įstatymu numatyto termino pabaigos neegzistavo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo atstovės prašymą atnaujinti praleistą procesinį terminą skundui dėl Institucijos 2026 m. gegužės 7 d. nutarimo paduoti.

Aukštesnysis teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad nepriimdamas pareiškėjo skundo, apylinkės teismas pažeidė jo konstitucinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu. Šiuo atveju ženkliai praleisto termino atnaujinimas, nesant svarbių ir objektyviai pateisinamų priežasčių, neatitiktų teisinio tikrumo ir stabilumo taip pat proceso koncentracijos ir operatyvumo principų.

Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį į materialiosios teisės taikymo klausimą – ar įvykdžius Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas ir objektyviai neturint galimybės žinoti apie darbuotojo leidimo gyventi (ar dirbti) teisinio režimo ypatumus, buvo pagrindas taikyti administracinę atsakomybę pagal ANK 95 straipsnį. Vis dėlto šis atskirojo skundo argumentas yra susijęs su administracinio nusižengimo faktinėmis aplinkybėmis ir nėra aktualus šio skundo dėl termino atnaujinimo nagrinėjimui, todėl apygardos teismas dėl jo nepasisako.

Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti skundą, ir atnaujinti praleistą skundo terminą yra teisėta ir pagrįsta. Keisti ar naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 656 straipsnio 6 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.