Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Graceta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria teismas panaikino uždarosios akcinės bendrovės „Graceta“ 2026 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo sprendimus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Nemokumo administratorius T. U. 2026 m. rugpjūčio 20 d. pranešimu informavo pareiškėją, kad atsakovės kreditorių susirinkimas 2026 m. liepos 8 d. sprendimu nusprendė iškelti atsakovei bankroto bylą ne teismo tvarka, nemokumo administratoriumi paskiriant T. U.. Be to, kreditorių susirinkimas nustatė terminą iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti. Iki nemokumo administratoriaus pranešimo pareiškėja nebuvo gavusi informacijos apie atsakovei inicijuojamą bankroto procesą, siūlymo sudaryti susitarimą dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti ar sprendimo dėl bankroto ne teismo tvarka pradėjimo. Pareiškėja taip pat nebuvo informuota apie 2026 m. liepos 8 d. šaukiamą kreditorių susirinkimą, jai nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti priimant šį esminį sprendimą, nors jos, kaip kreditorės, finansinis reikalavimas yra didelis. Atsakovės vadovė J. Z., žinodama apie nuolat didėjančią skolą pareiškėjai, tyčia neatsiuntė pranešimo apie inicijuojamą nemokumo procesą. Kadangi pareiškėja buvo visiškai pašalinta iš šio proceso, 2026 m. liepos 8 d. priimtas sprendimas iškelti atsakovei bankroto bylą ne teismo tvarka yra neteisėtas, pažeidžia viešąjį interesą ir kreditorių teises.

Pasak pareiškėjos, bankroto proceso vykdymas ne teismo tvarka pasirinktas, siekiant nuslėpti galimus tyčinio bankroto požymius (atsakovės gamybiniai pajėgumai, užsakymai ir trumpalaikis turtas galėjo būti perkelti į UAB „Zenovita“, o skolos ir įsipareigojimai palikti UAB „Graceta“; UAB ,,Graceta“ vadovę J. Z. ir UAB „Zenovita“ vadovą J. Z. sieja šeiminiai ryšiai; abi bendrovės vykdė veiklą pareiškėjos patalpose) bei išvengti nešališkos teisminės kontrolės.

Atsižvelgdama į 2026 m. birželio 11 d. kreditorių sąrašą, atsakovė kreditoriams išsiuntė pranešimus apie inicijuojamą nemokumo procesą ne teismo tvarka. Prie pranešimų buvo pridėti siūlomų sprendimų projektai ir balsavimo biuletenis. Vieniems kreditoriams pranešimai buvo išsiųsti pasirašytinai, o kitiems – registruotu paštu. Atsakovė nustatė 15 dienų terminą susitarimui dėl pagalbos sudaryti, kuris baigėsi 2026 m. liepos 3 d.; susitarimas dėl pagalbos atsakovei sudarytas nebuvo; sprendimas dėl bankroto proceso ne teismo tvarka privalėjo būti priimtas iki 2026 m. liepos 20 d., todėl 2026 m. liepos 8 d. buvo sušauktas ir įvyko atsakovės kreditorių susirinkimas, kuriame buvo priimtas sprendimas dėl bankroto atsakovei ne teismo tvarka pradėjimo. Bendrovės kreditorių susirinkimas įvyko pasibaigus minimaliam 15 dienų terminui, skirtam susitarimui dėl pagalbos sudaryti, tačiau dar nepasibaigus maksimaliam 30 dienų terminui, skirtam sprendimui dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka priimti. Susirinkime dalyvavo ir „už“ pasiūlymą pradėti atsakovės bankroto procesą ne teismo tvarka raštu balsavo atsakovės kreditoriai (UAB „Zenovita“, J. Z. ir J. Z.), kurių reikalavimai sprendimo priėmimo dieną sudarė daugiau nei 75 procentų visų atsakovės įsipareigojimų. Taigi, buvo pasiekta Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta kvalifikuota kreditorių balsų dauguma.

Pareiškėjos finansinis reikalavimas 2026 m. liepos 8 d. galėjo sudaryti 10 837,95 Eur. Pranešimas apie šaukiamą kreditorių susirinkimą jai buvo išsiųstas registruotu paštu, atsakovei žinomu pareiškėjos faktinės buveinės adresu – Šiltnamių g. 28, Vilnius. Nustačius, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie kreditorių susirinkimą, tačiau apskųsto sprendimo priėmimo metu nebalsavo „prieš“ jo priėmimą, skundas turėtų būti atmestas vien šiuo pagrindu, t. y. kaip pateiktas asmens, neturinčio teisės teikti skundą.

Atsakovė nepritarė ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 24 d. nutartyje Nr. e2-257-407/2026 pateiktiems išaiškinimams, kuriais, be kita ko, remiasi pareiškėja, ir prašo teismo aktualias nuostatas dėl pranešimo kreditoriams turinio vertinti sisteminės, lingvistinės analizės metodais bei vadovautis teisės doktrina. Net jeigu teismas informacijos apie susitarimą dėl pagalbos ir būsimą kreditorių susirinkimą pateikimą tame pačiame pranešime pripažintų procedūriniu pažeidimu, to nepakaktų sprendimui panaikinti. Byloje nėra duomenų, kad dėl pasirinkto informavimo būdo kuris nors kreditorius būtų praradęs galimybę pateikti bendrovei pasiūlymą dėl pagalbos suteikimo, dalyvauti kreditorių susirinkime ar balsuoti, o sprendimui pritarė daugiau kaip 75 procentų visų atsakovės įsipareigojimų sumos turintys kreditoriai. Sprendimo panaikinimas uždelstų atsakovės bankrotą, padidintų proceso sąnaudas ir sudarytų sąlygas toliau didėti įsipareigojimams, tačiau neapgintų jokios pareiškėjos teisės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21.1.Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nustatyti kreditorių informavimo ir susirinkimo organizavimo tvarkos pažeidimai sudarė pagrindą panaikinti 2026 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo sprendimus. Teismas netinkamai taikė JANĮ 55 straipsnio 4 dalį, nes nepakanka vien nustatyti procedūrinį pažeidimą – būtina įvertinti, ar jis buvo esminis ir galėjo turėti įtakos priimtų sprendimų turiniui. Teismas tokio vertinimo neatliko, apsiribodamas bendrais teiginiais apie teises, kuriomis UAB „Emira“ galėjo pasinaudoti, jeigu būtų dalyvavusi kreditorių susirinkime.

21.2. Net ir UAB „Emira“ dalyvavimas kreditorių susirinkime ir balsavimas ,,prieš“ priimtus sprendimus, nebūtų pakeitęs balsavimo rezultatų, nes už bankroto proceso vykdymą ne teismo tvarka balsavusių kreditorių finansiniai reikalavimai sudarė 80,97 procentų visų bendrovės įsipareigojimų, t. y. viršijo JANĮ nustatytą 75 procentų daugumos ribą. Be to, teismas rėmėsi netiksliais kreditorių finansinių reikalavimų ir balsavimo rezultatų duomenimis. Pagal 2026 m. liepos 8 d. kreditorių sąrašą ir balsavimo biuletenius teisingas balsavusių kreditorių finansinių reikalavimų santykis buvo 80,97 procentai. Aritmetiniai netikslumai neturėjo įtakos sprendimų priėmimui.

21.3 Teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „Emira“ neinformavimas galėjo sutrukdyti bendrovei sudaryti pagalbos susitarimą ar atkurti mokumą. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Emira“ būtų ketinusi suteikti atsakovei pagalbą ar siūliusi mokumo atkūrimo priemones. Priešingai, ji siekė bendrovės bankroto, tačiau nesutiko su jo vykdymu ne teismo tvarka. Dar iki pranešimų išsiuntimo trys pagrindiniai kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai sudarė daugiau kaip 80 procentų visų įsipareigojimų, buvo nurodę nematantys galimybės sudaryti pagalbos susitarimą.

21.4. Nepagrįsta teismo išvada dėl per ankstyvo kreditorių susirinkimo sušaukimo. Išankstinis pranešimas apie būsimą kreditorių susirinkimą nesutrumpino kreditoriams suteikto 15 dienų termino pagalbos susitarimui sudaryti, nes susirinkimas įvyko tik šiam terminui pasibaigus. Bendrovė nebuvo atsisakiusi svarstyti laiku pateiktų pagalbos pasiūlymų ir nepriėmė sprendimo bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka nepasibaigus nustatytam terminui. Todėl net ir laikant išankstinį susirinkimo paskelbimą procedūriniu pažeidimu, jis neturėjo įtakos kreditorių galimybei tartis dėl pagalbos.

21.5. Nepagrįstas ir teismo argumentas, kad UAB „Emira“ galėjo inicijuoti ginčą dėl finansinio reikalavimo dydžio. 2026 m. liepos 8 d. nebuvo vykstančio teisminio ginčo ar kito JANĮ 11 straipsnyje numatyto proceso, kuris būtų kliudęs bankrotą vykdyti ne teismo tvarka. Vien hipotetinė galimybė ateityje kreiptis į teismą negali būti laikoma egzistuojančia įstatymine kliūtimi.

21.6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad galėjo būti neinformuoti ir kiti kreditoriai. Teismas nenustatė, kada atsirado šių kreditorių finansiniai reikalavimai, ar jie turėjo būti informuoti pranešimų išsiuntimo metu ir kokios konkrečios aplinkybės patvirtina jų neinformavimą. Teismas nenustatė, kuriuo metu atsirado kreditorių UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Apsaugos komanda“, UAB „Ekobazė“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –VMI) ir darbuotojų finansiniai reikalavimai. Pareiga informuoti kreditorius turi būti vertinama pagal pranešimų išsiuntimo metu egzistavusius kreditorių finansinius reikalavimus, todėl asmenys, kurių finansiniai reikalavimai atsirado vėliau, neprivalėjo būti informuoti apie inicijuotą nemokumo procesą.

21.7. Informavimo pareiga vertinama pagal pranešimų išsiuntimo metu buvusius kreditorius, o sprendimui dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka reikalinga balsų dauguma, apskaičiuojama pagal susirinkimo dieną egzistavusius įsipareigojimus. Taigi, vėlesnis kreditorių sąrašo atnaujinimas balsams apskaičiuoti neįrodo, kad buvo pažeista pareiga informuoti kreditorius.

21.8. Teismas nepagrindė, kodėl nustatyti ar tariami procedūriniai trūkumai buvo esminiai ir galėjo turėti įtakos kreditorių susirinkimo sprendimų turiniui. Reikiama kreditorių balsų dauguma buvo pasiekta, pagalbos susitarimui sudaryti skirtas terminas nebuvo sutrumpintas, o reali galimybė atkurti bendrovės mokumą ar egzistavusi įstatyminė kliūtis bankrotui ne teismo tvarka nebuvo nustatyta. Todėl nebuvo JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimus.

21.9. Nepagrįsta teismo išvada, kad UAB „Emira“ nebuvo tinkamai informuota apie inicijuojamą bankroto procesą ir šaukiamą kreditorių susirinkimą. Teismas nepagrįstai pranešimo įteikimą susiejo su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 122 straipsnyje nustatytomis procesinių dokumentų įteikimo taisyklėmis ir nusprendė, kad pranešimas galėjo būti siunčiamas tik Juridinių asmenų registre nurodytu UAB „Emira“ buveinės adresu. JANĮ 8 straipsnyje tokio reikalavimo tiesiogiai nenustatyta, o juridinio asmens buveinė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.49 straipsnį gali būti vertinama ne tik pagal registro duomenis, bet ir pagal faktinę valdymo organo buvimo vietą.

21.10. Atsakovė pagrįstai adresą Vilniuje, Šiltnamių g. 28 laikė UAB „Emira“ buveinės adresu, nes UAB „Emira“ jį nurodė nuomos sutartyje, išrašomose sąskaitose faktūrose, procesiniuose dokumentuose, be to, šis adresas nurodomas ir viešai skelbiamoje informacijoje. Teismas privalėjo įvertinti įrodymų visumą ir nustatyti, ar nurodytu adresu nebuvo faktinės UAB „Emira“ buveinės. Aplinkybė, kad tuo pačiu adresu veikė ir UAB „Graceta“, nereiškia, jog ten negalėjo būti UAB „Emira“ buveinė ar kad jai skirtos korespondencijos siuntimas šiuo adresu buvo netinkamas.

21.11. Pagal JANĮ 8 straipsnio 1 dalį registruotu paštu išsiųstas pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo, todėl siuntos neatsiėmimas nepaneigia įstatyme nustatytų įteikimo padarinių. Kadangi pranešimas buvo išsiųstas UAB „Emira“ naudotu ir nurodytu buveinės adresu, jis laikytinas tinkamai įteiktu.

21.12. UAB „Emira“ neturi teisės skųsti kreditorių susirinkimo sprendimus, nes pagal JANĮ 55 straipsnio 2 dalį kreditorius gali ginčyti susirinkimo sprendimą tik tuo atveju, jeigu balsavo ,,prieš“ jį arba nedalyvavo susirinkime dėl to, kad nebuvo tinkamai informuotas. Kadangi UAB „Emira“ buvo tinkamai informuota, tačiau susirinkime nedalyvavo ir nebalsavo, ,,prieš“ priimtus sprendimus, ji neatitinka įstatyme nustatytų sąlygų.

21.13. Teismas nevisapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus – 2026 m. birželio 11 d. kreditorių sąrašą, pranešimus, jų išsiuntimo ir siuntų sekimo duomenis.

21.14. Nepagrįsta teismo išvada, kad UAB „Graceta“ pažeidė nemokumo proceso inicijavimo tvarką, tuo pačiu pranešimu pasiūlydama kreditoriams sudaryti susitarimą dėl pagalbos ir informuodama apie 2026 m. liepos 8 d. vyksiantį kreditorių susirinkimą. JANĮ nenustato draudimo viename pranešime nurodyti abi galimas nemokumo proceso alternatyvas ir nereikalauja, kad susirinkimo organizavimo veiksmai būtų pradedami tik pasibaigus pagalbos susitarimui sudaryti skirtam terminui. JANĮ 8 straipsnyje susitarimo dėl pagalbos sudarymas ir sprendimo bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priėmimas įtvirtinti kaip alternatyvūs rezultatai, kuriems nustatytas bendras 15–30 dienų terminas, o ne du paeiliui einantys procedūros etapai.

21.15. Teismo aiškinimas, pagal kurį pasibaigus pagalbos terminui turėtų būti siunčiamas atskiras kvietimas į kreditorių susirinkimą, prieštarauja JANĮ nustatytų terminų sistemai. Įvertinus pirmojo pranešimo įteikimo terminą, bent 15 dienų terminą pagalbos susitarimui sudaryti, atskiro kvietimo įteikimo terminą ir reikalavimą apie susirinkimą informuoti prieš 14 dienų, visa procedūra truktų mažiausiai 43 dienas. Tai viršytų JANĮ nustatytą maksimalų 30 dienų terminą, prie kurio pridedamas 7 dienų pranešimo įteikimo laikotarpis. Toks įstatymo aiškinimas faktiškai neleistų laikytis įstatyme nustatytų terminų.

21.16. Išankstinis informavimas apie būsimą kreditorių susirinkimą nėra tapatus sprendimo vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka priėmimui. Vien susirinkimo datos paskelbimas neužbaigia pagalbai skirto termino, neužkerta kelio sudaryti pagalbos susitarimą ir neįpareigoja kreditorių priimti sprendimo dėl bankroto. Nagrinėjamu atveju susirinkimas įvyko tik pasibaigus nustatytam 15 dienų terminui. Net skaičiuojant nuo 2026 m. birželio 19 d., kai pranešimas laikytinas įteiktu, iki susirinkimo buvo praėję 19 kalendorinių dienų. Be to, teismas nenustatė, kad bendrovė būtų atsisakiusi svarstyti laiku pateiktą pagalbos pasiūlymą ar kitaip trukdžiusi kreditoriams susitarti.

21.17. Teismas iš esmės rėmėsi ankstesne teismų praktika, tačiau neatsakė į konkrečius bendrovės argumentus dėl JANĮ nuostatų, alternatyvių procedūros rezultatų ir įstatyme nustatytų terminų santykio. Be to, nutartyje nurodytos su nagrinėjamu ginču nesusijusios kitos civilinės bylos aplinkybės ir išvados, todėl apeliantei kilo abejonės, ar jos argumentai buvo individualiai išnagrinėti.

22.10.Bendrovės vadovas negali šaukti kreditorių susirinkimo, kuriame sprendžiama dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka, kol kreditoriams dar nepateiktas realus terminas apsispręsti dėl pagalbos skolininkei suteikimo. Nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės sutampa su Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-257-407/2026 nagrinėtomis aplinkybėmis, todėl, nesant naujų aplinkybių ar įstatymo pakeitimų, nėra pagrindo nukrypti nuo neseniai suformuoto precedento, kurio laikymąsi analogiškose bylose įpareigoja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis.

22.11.Pagalbos pasiūlymo tikslas yra suteikti kreditoriams realią galimybę susitarti ir išvengti bankroto, todėl kartu su tokiu pasiūlymu paskelbus kreditorių susirinkimo datą, pateikus nutarimų projektus ir balsavimo biuletenį, sudaromas įspūdis, kad sprendimas dėl bankroto jau priimtas, o pagalbos etapas tampa tik formalumu.

22.12.Pati apeliantė 2026 m. birželio 11 d. pranešime nurodė, jog pagalbos susitarimų sudarymas nėra tikėtinas, ir kartu paskelbė apie veiklos stabdymą. Be to, trys didžiausi bendrovės kreditoriai dar iki pranešimų išsiuntimo buvo atsisakę suteikti pagalbą. Būtent šie trys su skolininke susiję asmenys vėliau dalyvavo kreditorių susirinkime ir vienbalsiai balsavo už bankroto proceso vykdymą ne teismo tvarka. Tai patvirtina, kad pagalbos pasiūlymas buvo formalus, o sprendimas dėl neteisminio bankroto iš esmės nulemtas iš anksto, todėl toks procedūros organizavimas neatitiko jos paskirties.

22.14.Net ir kvalifikuota balsų dauguma priimtas kreditorių susirinkimo sprendimai negali būti laikomas teisėtu, jeigu jį priimant nesilaikyta imperatyviųjų įstatymo reikalavimų. Balsų dauguma nepašalina kreditorių neinformavimo pažeidimo ir nepaneigia jo galimos įtakos kreditorių susirinkimo sprendimų turiniui.

22.19.Teismas atskirai įvertino JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje numatytus procedūrinio ir turinio neteisėtumo pagrindus, jų nesutapatindamas. Teismas kasacinio teismo nutartimi Nr. e3K-3-316-781/2022 rėmėsi ne dėl faktinių aplinkybių panašumo, o dėl joje suformuluotos bendros taisyklės, kad imperatyviųjų JANĮ nuostatų pažeidimas gali būti pagrindas panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą. Apeliantės nurodyta kita kasacinio teismo praktika šiai taisyklei neprieštarauja.

22.20.Apeliantės padaryti pažeidimai turėjo įtaką kreditorių susirinkimo sprendimų turiniui, nes tinkamai informavus visus bendrovės kreditorius sprendimas dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka galėjo būti kitoks.

22.20. Akivaizdi techninė rašymo klaida, apskųstos nutarties 40 punkte, neturi įtakos teismo išvadų teisėtumui. Precedento taisyklės ir jų taikymas nagrinėjamai bylai yra savarankiškai išdėstyti kituose nutarties punktuose. Klaida gali būti ištaisyta CPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka ir, nesant įtakos bylos rezultatui, nesudaro pagrindo naikinti nutartį pagal CPK 328 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

24. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl ginčo esmės ir atskirojo skundo argumentų

25. Byloje kilo ginčas dėl 2026 m. liepos 8 d. UAB „Graceta“ kreditorių susirinkimo sprendimų, kuriais nuspręsta vykdyti bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka ir paskirti nemokumo administratorių, teisėtumo. UAB „Emira“ prašė kreditorių susirinkimo sprendimus panaikinti, teigdama, kad apie ketinimą inicijuoti UAB ,,Graceta“ nemokumo procesą ir šaukiamą kreditorių susirinkimą nebuvo tinkamai informuota, be to, nebuvo informuoti ir kiti kreditoriai. Pareiškėjos vertinimu, kreditoriams vienu pranešimu pasiūlius sudaryti susitarimą dėl pagalbos ir kartu paskelbus kreditorių susirinkimo datą, nebuvo užtikrinta reali galimybė apsvarstyti pagalbos bendrovei suteikimą prieš sprendžiant dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka.

26. UAB „Graceta“ su šiais argumentais nesutiko ir teigė, kad UAB „Emira“ buvo tinkamai informuota, nes pranešimas išsiųstas jos faktinės buveinės adresu, o kiti kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai galėjo atsirasti vėliau, neprivalėjo būti informuojami. UAB ,,Graceta“ laikėsi pozicijos, kad pagalbos pasiūlymas ir kreditorių susirinkimo sušaukimas galėjo būti paskelbti vienu pranešimu, o nustatyti procedūriniai pažeidimai neturėjo įtakos kreditorių susirinkimo priimtų sprendimų turiniui, nes už juos balsavo reikiamą kreditorių finansinių reikalavimų dalį turintys kreditoriai.

27. Taigi, pagrindinis ginčas byloje kilo dėl to, ar inicijuojant UAB „Graceta“ bankroto procesą ne teismo tvarka buvo laikytasi imperatyviųjų kreditorių informavimo ir pagalbos susitarimo sudarymo procedūros reikalavimų, ar nustatyti pažeidimai galėjo turėti įtakos kreditorių susirinkimo sprendimų turiniui ir ar dėl jų šie nutarimai turėjo būti panaikinti.

28. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė JANĮ 55 straipsnio 4 dalį, nes vien procedūrinių pažeidimų konstatavimo nepakanka kreditorių susirinkimo sprendimams panaikinti – būtina nustatyti, kad jie galėjo turėti įtaką priimtų sprendimų turiniui. Apeliantės teigimu, tokios įtakos jos veiksmai neturėjo: net ir kreditorių susirinkime UAB „Emira“ balsavus ,,prieš“ sprendimą pradėti UAB ,,Graceta“ bankroto procesą ne teismo tvarka, kvalifikuota balsų dauguma būtų išlikusi; pagalbos susitarimui sudaryti skirtas terminas nebuvo sutrumpintas; realių pagalbos pasiūlymų nebuvo gauta; kitų kreditorių neinformavimo aplinkybės nebuvo įrodytos. Apeliacinės instancijos teismas šiems apeliantės argumentams nepritaria.

29. JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant šio įstatymo nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš jį balsavusių kreditorių ar kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus. Taigi, sprendžiant dėl kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo būtina įvertinti ne tik tai, ar buvo laikytasi įstatyme nustatytos procedūros, bet ir nustatyto pažeidimo pobūdį, jo galimą reikšmę priimto kreditorių susirinkimo sprendimo turiniui bei poveikį kreditorių teisėms.

30. Kaip jau nurodyta, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo kreditorių informavimo tvarkos pažeidimą ir nepagrįstai nusprendė, jog šis pažeidimas galėjo turėti įtaką apskųstų kreditorių sprendimų turiniui. Apeliantės nuomone, net ir pareiškėjai UAB „Emira“ dalyvavus kreditorių susirinkime bei balsavus ,,prieš“ kreditorių susirinkimo sprendimus, įstatyme nustatyta kvalifikuota balsų dauguma vis tiek būtų buvusi pasiekta.

31. Pagal JANĮ 12 straipsnio 3 dalį, bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, mutatis mutandis taikomos šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bankroto procesą teismo tvarka, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. JANĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka laikomas priimtu, jeigu jam pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip 3/4 visų juridinio asmens turimų įsipareigojimų sumos, esančios sprendimo priėmimo dieną. Tačiau šios balsų daugumos reikalavimas turi būti vertinamas kartu su kitomis imperatyviosiomis bankroto proceso ne teismo tvarka inicijavimo ir vykdymo sąlygomis. Kvalifikuotos balsų daugumos buvimas savaime nepatvirtina, kad kreditorių susirinkimo nutarimai priimti laikantis visų įstatymo reikalavimų.

32. JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta juridinio asmens vadovo pareiga apie ketinimą inicijuoti nemokumo procesą informuoti kreditorius įstatyme nustatytais būdais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokia informacija turi būti pateikta pranešime, o pagal 3 dalį susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti nustatomas ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo kreditoriui dienos. Be to, pagal JANĮ 47 straipsnio 1 ir 2 dalis apie kreditorių susirinkimą kreditoriams turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš 14 dienų, laikantis įstatyme nustatytų pranešimo pateikimo būdų.

33. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad pareiga informuoti visus žinomus ir potencialius kreditorius apie ketinimą vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka yra imperatyvi. Tinkamas informavimas suteikia kreditoriams galimybę ne tik dalyvauti kreditorių susirinkime ir balsuoti, bet ir pasiūlyti finansinės pagalbos susitarimą, prieštarauti bankroto proceso vykdymui ne teismo tvarka, pareikšti argumentus dėl juridinio asmens mokumo ir pasisakyti dėl nemokumo administratoriaus kandidatūros. Todėl kreditoriaus neinformavimas negali būti laikomas vien formaliu procedūriniu pažeidimu, neturinčiu reikšmės priimamų nutarimų teisėtumui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-404-407/2021; 2025 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-878-467/2025).

34. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-257-407/2026, nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją, išaiškino, kad neinformavus kreditoriaus apie šaukiamą kreditorių susirinkimą jam atimama galimybė pasinaudoti teisėmis, galinčiomis turėti reikšmės sprendžiant dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka. Teismas pabrėžė, kad pažeidimo reikšmė negali būti vertinama vien pagal kreditoriaus reikalavimo dydį ar tai, ar jo balsas būtų pakeitęs balsavimo rezultatą. Kreditoriaus neinformavimas gali turėti įtakos sprendimo turiniui jau vien dėl to, kad jam nesudaroma galimybė pateikti argumentų ir įrodymų dėl juridinio asmens mokumo, siūlyti pagalbos susitarimą, ginčyti bankroto proceso ne teismo tvarka inicijavimo prielaidas ar pareikšti prieštaravimus dėl administratoriaus kandidatūros.

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pranešimas apie 2026 m. liepos 8 d. UAB ,,Graceta“ kreditorių susirinkimą UAB „Emira“ buvo išsiųstas adresu Šiltnamių g. 28, Vilnius, nors Juridinių asmenų registre pareiškėjos buveinės adresas nurodytas Verkių g. 43-1, Vilnius, o Šiltnamių g. 28, Vilniuje buvo įregistruota pačios UAB „Graceta“ buveinė. Byloje nėra pakankamų įrodymų, kad pranešimo išsiuntimo metu pareiškėjos valdymo organas nuolat veikė Šiltnamių g. 28, Vilniuje, kaip tai suprantama pagal CK 2.49 straipsnio 2 dalį, arba kad šiuo adresu išsiųstas pranešimas faktiškai pasiekė pareiškėją.

36. Apeliantės argumentai, kad adresas Šiltnamių g. 28, Vilnius buvo nurodytas nuomos sutartyje, sąskaitose ar kituose dokumentuose, nepatvirtina, jog šis adresas buvo tinkamas JANĮ 8 straipsnyje nustatytai informavimo pareigai įvykdyti. Šios aplinkybės gali būti reikšmingos sprendžiant dėl faktinės pareiškėjos veiklos vietos, tačiau jos savaime neįrodo, kad šiuo adresu buvo nuolat įsikūręs pareiškėjos valdymo organas ar kad pranešimas galėjo būti perduotas pareiškėjai. Taip pat vien aplinkybė, kad pareiškėja galėjo naudotis patalpomis ar pašto dėžute tuo pačiu adresu kaip ir apeliantė, nepatvirtina, jog pranešimas buvo perduotas pareiškėjai. Vien tai, kad pareiškėja vėliau procesiniuose dokumentuose ar kituose dokumentuose nurodė šį adresą, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog pranešimo išsiuntimo metu jos registruota buveinė buvo kitu adresu. JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pranešimo įteikimo prezumpcija negali būti taikoma neįvertinus, ar pranešimas išsiųstas tinkamu adresu ir įstatyme nustatytu būdu. Todėl vien pranešimo išsiuntimo faktas šiuo atveju nepatvirtina tinkamo pareiškėjos informavimo.

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiga įrodyti tinkamą kreditorių informavimą tenka juridiniam asmeniui, inicijuojančiam bankroto procesą ne teismo tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neigiant pranešimo gavimą, apeliantė turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pranešimas buvo išsiųstas tinkamu adresu ir laikantis JANĮ nustatytos tvarkos. Tokių įrodymų byloje nėra. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja nebuvo tinkamai informuota apie ketinimą UAB ,,Graceta“ inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka ir šaukiamą kreditorių susirinkimą, todėl pagal JANĮ 55 straipsnio 2 dalies 2 punktą turėjo teisę ginčyti jame priimtus sprendimus.

38. Apeliantės argumentas, kad pareiškėjos finansinis reikalavimas sudarė palyginti nedidelę visų įsipareigojimų dalį ir kad jos balsas nebūtų pakeitęs balsavimo rezultatų, nepaneigia nustatyto pažeidimo reikšmės. Kreditoriaus teisė būti informuotam nėra siejama vien su jo reikalavimo dydžiu ar galimybe nulemti balsavimo rezultatą. Neinformuota pareiškėja neteko galimybės pateikti poziciją dėl bankroto proceso formos, pareikšti prieštaravimus dėl jai priskirtos reikalavimo sumos, teikti argumentus dėl bendrovės mokumo ir pasisakyti dėl administratoriaus kandidatūros. Be to, pareiškėja nurodė turinti abejonių dėl galimo skolininkės veiklos ar turto perdavimo susijusiam asmeniui. Nors šios aplinkybės savaime nepatvirtina tyčinio bankroto požymių, jos galėjo būti pateiktos kreditoriams ir vertinamos sprendžiant dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka.

39. Šiame kontekste pažymima, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-257-407/2026 buvo atmestas iš esmės analogiškas argumentas, jog kreditoriaus reikalavimo dydis ir jo balsavimo įtaka negalėjo pakeisti priimto kreditorių susirinkimo sprendimo. Teismas konstatavo, kad tinkamo informavimo pareigos pažeidimo reikšmė vertinama atsižvelgiant į kreditoriaus prarastas galimybes dalyvauti sprendžiant esminius nemokumo proceso klausimus, o ne vien į hipotetinį balsavimo rezultatą. Nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo šio išaiškinimo.

40. Apeliantė taip pat nurodo, kad trys pagrindiniai kreditoriai dar iki pranešimų išsiuntimo neįžvelgė galimybės sudaryti susitarimą dėl pagalbos, todėl pareiškėjos dalyvavimas ar kitų kreditorių pasiūlymai nebūtų turėję reikšmės. Šis argumentas yra nepagrįstas. Atskirų kreditorių išankstinė pozicija negali būti prilyginama visų kreditorių valiai ar būti pagrindu apriboti kitų kreditorių galimybę pateikti pasiūlymus dėl juridinio asmens mokumo atkūrimo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad sprendimas dėl galimybės sudaryti pagalbos susitarimą skolininkei faktiškai būtų priimamas tik dalies kreditorių, nesuteikiant kitiems galimybės pasinaudoti JANĮ nustatytomis teisėmis. Be to, aplinkybė, kad dalis kreditorių iš anksto neįžvelgė galimybės suteikti bendrovei pagalbą, nepaneigia pareigos sudaryti sąlygas visiems kreditoriams savarankiškai įvertinti tokią galimybę.

41. Apeliantės argumentas, kad 2026 m. liepos 8 d. nebuvo pradėti teisminiai ginčai dėl UAB „Emira“ finansinio reikalavimo, nepaneigia jos teisės būti tinkamai informuotai ir pasinaudoti JANĮ kreditoriui suteiktomis teisėmis. Šiuo atveju nėra teigiama, kad vien hipotetinė galimybė inicijuoti teisminį ginčą jau sudarė JANĮ 11 straipsnyje nustatytą kliūtį bankroto procesui ne teismo tvarka vykdyti. Esminę reikšmę turi tai, kad tinkamai informuota pareiškėja būtų galėjusi įvertinti savo finansinio reikalavimo dydį, pareikšti dėl jo prieštaravimus ir, esant pagrindui, imtis teisinių veiksmų. Taigi, ši aplinkybė vertinama kaip viena iš kreditorės prarastų procesinių galimybių, o ne kaip savaime egzistavusi įstatyminė kliūtis.

42. Apeliantės argumentai dėl kreditorių sąrašų pasikeitimo iš dalies pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad būtina atskirti kreditorių, kuriuos privalu informuoti apie nemokumo proceso inicijavimą, nustatymą nuo balsų daugumos apskaičiavimo. Pagal JANĮ 11 straipsnio 3 dalį balsų dauguma nustatoma pagal juridinio asmens įsipareigojimų sumą sprendimo priėmimo dieną, tačiau tai nereiškia, kad visi sprendimo priėmimo dieną kreditorių sąraše esantys asmenys automatiškai turėjo būti informuoti apie anksčiau išsiųstą pranešimą. Informavimo pareigos apimtis turi būti nustatoma pagal pranešimo išsiuntimo metu skolininkei žinomus arba turėjusius būti žinomus kreditorius ir potencialius kreditorius. Todėl vien kreditorių sąrašų skirtingu metu skirtumas neleidžia konstatuoti, kad visi vėliau įtraukti kreditoriai buvo neinformuoti. Kita vertus, apeliantė, teigdama, kad konkrečių kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado tik po pranešimo išsiuntimo, turi šią aplinkybę pagrįsti įrodymais. Vis dėlto šio klausimo išsprendimas nėra lemiamas nagrinėjamai bylai, nes savarankiškai nustatytas UAB „Emira“ neinformavimo apie šaukiamą kreditorių susirinkimą pažeidimas sudaro pagrindą vertinti ginčijamų nutarimų teisėtumą pagal JANĮ 55 straipsnio 4 dalį.

43. Apeliantė taip pat teigia, kad vienu pranešimu buvo galima pasiūlyti sudaryti susitarimą dėl pagalbos ir kartu paskelbti apie būsimą kreditorių susirinkimą, nes JANĮ 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse vartojama alternatyva „arba“, o pats susirinkimas įvyko tik pasibaigus 15 dienų terminui. Šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti.

44. Be visa kito, Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-257-407/2026 išaiškino, kad bendrovės vadovas neturi teisės šaukti kreditorių susirinkimo tol, kol nepasibaigė įstatyme nustatytas terminas kreditoriams apsispręsti dėl pagalbos bendrovei suteikimo ir nebuvo įvertintos alternatyvos bankroto procesui. Teismas pažymėjo, kad kreditoriams turi būti suteikta reali galimybė apsvarstyti pasiūlymą dėl pagalbos bendrovei, o tik pasibaigus šiam terminui ir nesudarius susitarimo dėl pagalbos suteikimo gali būti imamasi veiksmų organizuoti kreditorių susirinkimą, kuriame sprendžiama dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka.

45. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2026 m. birželio 11 d. pranešimu UAB „Graceta“ kreditoriams pasiūlė per 15 dienų sudaryti susitarimą dėl pagalbos, tačiau tuo pačiu pranešimu paskelbė ir apie 2026 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimą, kurio darbotvarkėje buvo numatyta spręsti dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka. Taigi, apeliantė, dar neprasidėjus kreditoriams suteiktam terminui apsispręsti dėl pagalbos bendrovei suteikimo, tuo pačiu pranešimu sušaukė kreditorių susirinkimą esminiam klausimui dėl bankroto proceso ne teismo tvarka spręsti. Tokiu būdu buvo pažeista įstatyme nustatyta procedūros eiga, nes kreditoriams nebuvo suteikta galimybė pirmiausia apsvarstyti pagalbos bendrovei pasiūlymą, o tik po to spręsti dėl bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymo.

46. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad kreditorių susirinkimas įvyko 2026 m. liepos 8 d., t. y. faktiškai pasibaigus 15 dienų terminui, šios išvados nepaneigia. Teismų praktikoje reikšminga ne vien faktinė kreditorių susirinkimo data, bet ir tai, kada bei kokiu būdu jis buvo sušauktas. Nagrinėjamu atveju susirinkimas buvo sušauktas tuo pačiu pranešimu, kuriuo kreditoriams pirmą kartą pasiūlyta sudaryti susitarimą dėl pagalbos bendrovei suteikimo. Todėl vėlesnė susirinkimo data nepašalina pažeidimo, atsiradusio iš anksto sušaukus susirinkimą dar nepasibaigus kreditoriams suteiktam terminui. Priešingas JANĮ nustatyto procedūrinio termino aiškinimas leistų formaliai nustatyti pagalbos bendrovei teikimo terminą, tačiau kartu iš anksto organizuoti procedūrą sprendimui dėl bankroto proceso ne teismo tvarka priimti, taip paneigiant JANĮ 8 straipsnyje įtvirtintos kreditorių galimybės apsvarstyti pagalbos bendrovei pasiūlymo realią reikšmę.

47. Apeliantės argumentas, kad atskiro pranešimo apie kreditorių susirinkimą pateikimas galėtų lemti JANĮ nustatytų terminų viršijimą, taip pat nepaneigia pirmiau nurodyto įvertinimo. JANĮ 47 straipsnio 2 dalyje nustatyti keli pranešimo apie pirmąjį kreditorių susirinkimą pateikimo būdai, todėl apeliantės nurodomas procedūros trukmės apskaičiavimas grindžiamas prielaida, kad kiekvienu atveju turi būti siunčiamas atskiras registruotas laiškas, nėra pakankamas pagrindas nesilaikyti įstatyme nustatyto procedūros eiliškumo. Įstatyme numatytų terminų ir pranešimo pateikimo būdų taikymas turi būti organizuojamas taip, kad būtų užtikrintos abi kreditorių teisės – apsvarstyti pagalbos susitarimo galimybę ir tinkamai pasirengti kreditorių susirinkimui.

48. Apeliantė taip pat prašo iš naujo įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-257-407/2026 pateiktą JANĮ 8 straipsnio išaiškinimą ir nuo jo nukrypti. Tačiau apeliantė nenurodo tokių esminių nagrinėjamos bylos faktinių ar teisinių aplinkybių skirtumų, kurie pateisintų kitokį teisės normos aiškinimą. Abiem atvejais kreditoriams vienu pranešimu buvo pasiūlyta sudaryti susitarimą dėl pagalbos ir kartu paskelbta apie būsimą kreditorių susirinkimą, kuriame turėjo būti sprendžiama dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka. Apeliantės argumentas dėl JANĮ 8 straipsnyje vartojamo jungtuko „arba“ taip pat jau buvo įvertintas minėtoje nutartyje. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teismų praktikos nuoseklumo reikalavimą ir nesant objektyvaus pagrindo nukrypti nuo analogiškoje byloje pateikto išaiškinimo, nagrinėjamu atveju juo vadovaujamasi.

49. Apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nutarties motyvavimo taip pat nesudaro pagrindo ją panaikinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjos informavimo, kreditorių sąrašų, balsavimo rezultatų ir JANĮ 8 straipsnyje nustatytos procedūros. Teismas neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą, jeigu iš procesinio sprendimo aiškiai matyti, kokiais esminiais motyvais grindžiama jo išvada.

50. Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad UAB „Emira“ nebuvo tinkamai informuota apie ketinimą UAB ,,Graceta“ inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka ir šaukiamą kreditorių susirinkimą, todėl neteko galimybės pasinaudoti JANĮ nustatytomis kreditoriaus teisėmis. Be to, UAB „Graceta“ vienu pranešimu pasiūlė sudaryti susitarimą dėl pagalbos bendrovei suteikimo ir kartu sušaukė kreditorių susirinkimą sprendimui dėl bankroto proceso ne teismo tvarka priimti, taip nesilaikydama įstatyme nustatytos procedūros eiliškumo. Šie pažeidimai negali būti laikomi nereikšmingais vien dėl to, kad susirinkime dalyvavę kreditoriai pritarė bankroto proceso vykdymui ne teismo tvarka kvalifikuota balsų dauguma. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino UAB ,,Graceta“ 2026 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimus pagal JANĮ 55 straipsnio 4 dalį, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos nutartį.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

51. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliantės atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Atskirojo skundo netenkinus, apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Pareiškėja apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodymų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.