Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėja Žaneta Škutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės kreditai“ ieškinį atsakovui ATS1.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62² straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apylinkės teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus miesto apylinkės teismo vardu.

Dėl atsakovo nurodomų aplinkybių apie Lietuvos banką. Ieškovė nurodė, kad atsakovas po to, kai visos su juo sudarytos kredito sutartys buvo nutrauktos ir iškeltos civilinės bylos teismuose, 2026 m. liepos 12 d. kreipėsi su prašymais į ieškovę, tačiau nesulaukęs, kol sueis atsakymui skirtas terminas 2026 m. liepos 15 d kreipėsi į Lietuvos banką. Atsakovui į jo 2026 m. liepos 12 d. prašymus ieškovė pateikė atsakymus (per nustatytą 15 darbo dienų terminą) teisės aktų nustatytu terminu, o Lietuvos bankas jokio tyrimo pagal atsakovo prašymą nepradėjo. Nurodo, kad Lietuvos bankas yra institucija, nagrinėjanti ikiteisminius vartojimo kredito gavėjų ir davėjų ginčus ir atsisako nagrinėti ginčą, jeigu tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja teismas arba arbitražas. Pažymi, kad atsakovo teiginiai dėl Lietuvos banko tyrimo bei dėl pagrindo stabdyti šią bylą, yra nepagrįsti.

Dėl atsakovo nurodomo teiginio, jog jis yra sumokėjęs ieškovei 3 500,54 Eur. Atsakovo pateiktas jo banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad iš visų jo mokėtų 3 530,54 Eur įmokų ieškovei, Vartojimo kredito sutarties Nr. 104741 vykdymui jis yra atlikęs šiuos mokėjimus: 2025 m. rugpjūčio 15 d. 160,68 Eur, 2025 m. lapkričio 13 d. 160,68 Eur, 2026 m. sausio 14 d. 164 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas paskolos sutarties numerį Nr. 104741, kurios įsipareigojimus įmokos dengia. Atsakovo pateiktas išrašas patvirtina, kad didžiąją dalį įmokų jis yra atlikęs kitos kredito sutarties Nr. 88673 įsipareigojimams dengti. 2024 m. kovo 2 d. su atsakovu buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 88673, pagal kurią atsakovui buvo išmokėta 2 500 Eur. Atsakovui pageidaujant išdėstyti likusius pagal kredito sutartį Nr. 88673 įsipareigojimus, 2025 m. liepos 28 d. atsakovui buvo pasiūlytas paskolos restruktūrizavimas ir buvo sudaryta nauja paskolos sutartis Nr. 104741, kurioje nurodyta 2 130 Eur kredito suma, t. y. 2025 m. liepos 28 d. datai perskaičiuotas likęs įsipareigojimas pagal kredito sutartį Nr. 88673. Tokiu būdu su atsakovu sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 88673 pasibaigė. Pagal naują sutartį Nr. 104741 šis 2 130 Eur įsipareigojimas išdėstytas naujam 24 mėn. terminui, taikant 65 % palūkanų normą. Todėl pagal kredito sutartį Nr. 104741 atsakovui 2 130 Eur ir neturėjo būti išmokėta. Atsakovas akceptavo paskolos pagal kredito sutartį Nr. 88673 restruktūrizavimo sąlygas, išreiškė akceptą ir pateikė paraišką būtent 2 130 Eur kredito sumai pagal pasiūlytas restruktūrizavimo sąlygas. Šie pateikti įrodymai ir aplinkybės paneigia atsakovo teiginius, kad kreditorius neatliko jokio lėšų išmokėjimo, kad bankinis 2 130 Eur pavedimas neegzistuoja, ir dėl to refinansavimo sutartis yra niekinė bei kad tikrosios kredito sutartys yra visiškai apmokėtos, ir kad ieškovė jas vienašališkai „atvėrė iš naujo“.

Dėl atsakovo 2026 m. liepos 15 d. atlikto 847,26 Eur mokėjimo. Atsakovas nurodo, kad jis atliko 847,26 Eur mokėjimo pavedimą ieškovei. Byloje pateiktas jo mokėjimas patvirtina, kad jo paties nurodyta šio mokėjimo paskirtis yra kitam kreditui, suteiktam pagal kredito sutartį Nr. 107442, dengti. Tai yra, ne šioje byloje nagrinėjamo ginčo įsipareigojimams, kylantiems kredito sutarties Nr. 104741, dengti. Atsakovui yra pranešta, kad civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) yra iškelta Utenos apylinkės teisme pagal ieškovės ieškinį dėl atsakovo ATS1 įsipareigojimų pagal 2025 m. spalio 27 d. kredito sutartį Nr. 107442 nevykdymo. Minėta kredito sutartis Nr. 107442 sudaryta vėliau, negu šioje byloje nagrinėjamo ginčo sudaryta kredito sutartis Nr. 104741 ir jokios įtakos šio ginčo sutarčiai neturi. Atsakovo 2026 m. liepos 15 d. sumokėta 847,26 Eur suma atitinka įsipareigojimų likutį pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 107442 ir atsakovo mokėjimo paskirties nurodymu yra įskaityta šios vartojimo kredito sutarties įsipareigojimams dengti.

Vadovaujantis CPK 441 straipsniu, byla teismo 2026 m. liepos 16 d. nutarties pagrindu nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, apie rašytinį teismo posėdį paskelbus specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt (CPK 133 straipsnio 3 dalis) ir išsiuntus nutarties kopijas. Nei ieškovė, nei atsakovas iki paskirto teismo posėdžio prašymų dėl žodinio bylos nagrinėjimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjęs byloje esančius rašytinius įrodymus teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Sostinės kreditai“ 2025 m. liepos 28 d. su atsakovu ATS1 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 104741 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 2 130 Eur kreditas 24 mėnesių grąžinimo laikotarpiui. Ieškovė išsiuntė atsakovui 2026 m. balandžio 10 d. pretenziją, kurioje nurodyta, kad nesumokėjus skolos per pretenzijoje nurodytą terminą, sutartis bus laikoma nutraukta. Atsakovui nevykdant Sutarties, neatlikus laiku sutartinių įmokų, ieškovė Sutartį nutraukė 2026 m. gegužės 11 d.

Dėl bylos sustabdymo

2026 m. liepos 16 d. atsakovas atsiliepime nesutinka su ieškinyje nurodytais reikalavimais ir prašo stabdyti šią bylą iki kol bus atliktas oficialus Lietuvos banko tyrimas.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2026 m. liepos 12 d. kreipėsi su prašymais į ieškovę, o 2026 m. liepos 15 d. kreipėsi į Lietuvos banką. Tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, kad ieškovės atžvilgiu Lietuvos banke būtų pradėtas koks nors tyrimas, susijęs su atsakovo kreipimusi.

Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – Lietuvos banko įstatymas) 47 straipsnio 7 dalis nustato, kad vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, atsirandančius iš sutarčių ar su jomis susijusių santykių, ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į Lietuvos banką, prieš kreipdamasis į Lietuvos banką privalo raštu kreiptis į finansų rinkos dalyvį, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą. Finansų rinkos dalyvis privalo išnagrinėti rašytinį vartotojo kreipimąsi ir ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo kreipimosi gavimo dienos pateikti išsamų, motyvuotą, dokumentais pagrįstą atsakymą raštu popieriuje ar naudodamas kitą patvariąją laikmeną, jeigu dėl to susitarė vartotojas ir finansų rinkos dalyvis. 2026 m. liepos 12 d. atsakovas kreipėsi į ieškovę, o 2026 m. liepos 15 d. kreipėsi į Lietuvos banką, t. y. į Lietuvos banką kreipėsi dar nesulaukęs kreditoriaus atsakymo termino pabaigos. Ieškovė atsakymą pateikė atsakovui 2026 m. liepos 31 d., t. y. nepraleidęs 15 darbo dienų terminą. Taigi, vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 7 dalimi, atsakovo 2026 m. liepos 15 d. kreipimosi į Lietuvos banką momentu nebuvo įvykdyta įstatyme nustatyta išankstinė kreipimosi į finansų rinkos dalyvį procedūra, kadangi 15 darbo dienų terminas dar nebuvo pasibaigęs.

Teismas taip pat pažymi, kad civilinė byla dėl skolos, kylančios iš vartojimo kredito sutarties Nr. 104741, buvo iškelta Panevėžio apylinkės teisme 2026 m. gegužės 20 d. Atsakovas kreipėsi į ieškovę bei Lietuvos banką po to, kai jau buvo gavęs teismo pranešimą apie iškeltą civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėja Lietuvos bankas – vartojimo ginčus dėl finansinių paslaugų ir kitus Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme nurodytus vartojimo ginčus. Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 03-23 patvirtintų Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų neteisminio sprendimo procedūros Lietuvos banke taisyklių 25.2 punktas nustato, kad Lietuvos bankas atsisako nagrinėti ginčą, jeigu tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja teismas arba arbitražas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą.

Dėl kitų atsakovo argumentų

Atsakovas nurodė, kad ieškovė pagal Sutartį nėra jam pervedusi 2 130,00 Eur, todėl jokia paskola jam nėra suteikta.

Kaip matyti iš ieškovės į bylą pateiktų rašytinių paaiškinimų bei byloje esančių įrodymų, ieškovė su atsakovu sudarė 2024 m. kovo 2 d. kredito sutartį Nr. 88673, pagal kurią atsakovui buvo suteikta 2500 Eur paskola, ši suma jam buvo išmokėta tą pačią dieną, ką patvirtina atsakovo pateiktas banko sąskaitos išrašas. Sutartis buvo sudaryta 24 mėn. terminui, bendra grąžintina suma – 4 882,80 Eur, mėnesinė įmoka – 203,45 Eur.

Vėliau, atsakovo pageidavimu, šios kredito sutarties įsipareigojimų likutis buvo restruktūrizuotas – mokėjimai išdėstyti ilgesniam terminui, t. y. 2025 m. liepos 28 d. su atsakovu sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 104741. 2025 m. liepos 28 d. elektroniniu laišku buvo išreikštas atsakovo akceptas sudaryti naują paskolos sutartį Nr. 104741, kurioje nurodyta 2 130 Eur kredito suma, nurodytoms bendrosioms ir specialiosioms kredito sutarties sąlygoms bei mokėjimo grafikui. Taigi, atsakovas ne sudarė naują vartojimo kredito sutartį, pasiimdamas naują paskolą, o 2025 m. liepos 28 d. datai buvo perskaičiuotas likęs įsipareigojimas pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 88673. Tokiu būdu su atsakovu 2024 m. kovo 2 d. sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 88673 pasibaigė. Pagal naują šiai bylai aktualią Vartojimo kredito sutartį Nr. 104741 atsakovo negrąžintas 2130,00 Eur įsipareigojimas išdėstytas naujam 24 mėn. terminui, taikant 65 proc. palūkanų normą, mėnesinė įmoka – 160,68 Eur.

Atsakovas byloje pateikė AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) banko išrašą, iš kurio matyti, kad atsakovas yra atlikęs sekančias įmokas, mokėjimo paskirtyje nurodant vartojimo kredito Sutartį Nr. 104741: 2025 m. rugpjūčio 15 d. – 160,68 Eur, 2025 m. lapkričio 13 d. – 160,68 Eur, 2026 m. sausio 14 d. – 164,00 Eur, kas taip pat įrodo, kad su Sutarties sąlygomis atsakovas sutiko.

Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai vartojimo kredito teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 – 6.4 straipsniai). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir vykdymo termino praleidimą (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis).

Atsakovas nurodo, kad jis yra sumokėjęs ieškovei 3500 Eur, todėl su ja yra visiškai atsiskaitęs.

Kaip matyti iš atsakovo pateikto AB Swedbank banko išrašo, iš visų atsakovo mokėtų 3 530,54 Eur įmokų laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 30 d. iki 2026 m. sausio 14 d. įmokos, skirtos padengti vartojimo kredito sutarties Nr. 104741 paskolą yra trys (2025 m. rugpjūčio 15 d. – 160,68 Eur, 2025 m. lapkričio 13 d. – 160,68 Eur, 2026 m. sausio 14 d. – 164,00 Eur), viso 485,36 Eur sumai, o kitos įmokos atliktos mokėjimo paskirtyje nurodant kitas vartojimo kredito sutartis, t. y. sutartį Nr. 8867 ir sutartį Nr. 107442. Todėl atsakovo argumentai, kad jis pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 104741 su ieškove yra atsiskaitęs, yra atmetami kaip nepagrįsti.

Atsakovas taip pat nurodo, kad 2026 m. liepos 15 d. sumokėjo 847,26 Eur sumą tam, kad padengtų skolą ir nutrauktų vartojimo kredito sutartį. Iš byloje pateikto banko išrašo teismas nustatė, kad 2026 m. liepos 15 d. atsakovo atlikto mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad mokėjimas yra skirtas kitam kreditui, suteiktam pagal kredito sutartį Nr. 107442 dengti. Minėta kredito sutartis Nr. 107442 sudaryta vėliau, negu šioje byloje nagrinėjamo ginčo kredito Sutartis Nr. 104741, todėl neturi įtakos įsipareigojimams, kylantiems iš Sutarties Nr. 104741.

2026 m. balandžio 10 d. išsiųstoje pretenzijoje atsakovas buvo informuotas, kad būtent pagal Sutarties Nr. 104741 sąlygas yra įpareigotas per 20 dienų nuo šios pretenzijos gavimo dienos sumokėti pradelstą skolą. Byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sumokėjęs pradelstą skolą ir tinkamai įvykdęs Sutartį, nėra.

Nagrinėjamu atveju atsakovas pažeidė vartojimo kredito sutartį, nes nustatytu terminu nemokėjo vartojimo kredito sutartyje nustatytų mėnesinių įmokų (paskutinė įmoka atlikta 2026 m. sausio 14 d.), todėl vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs vartojimo kreditą ar su juo susijusias sumas, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 1 877,58 Eur negrąžinto kredito suma.

Dėl palūkanų ir negautų pajamų priteisimo

Ieškovė prašo priteisti 423,06 Eur mokėjimo funkciją atliekančių, palūkanų paskaičiuotų iki vartojimo kredito nutraukimo dienos (2026 m. gegužės 11 d.) ir 750,33 Eur negautų pajamų, kurios turėjo būti sumokėtos atsakovo per Sutarties galiojimo laikotarpį.

Teismų praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.

Nutraukus vartojimo kredito sutartį: 1) tolimesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; 3) jeigu kreditorius reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; 4) kreditoriaus reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1361-864/2020).

Remiantis Sutarties Specialiosiomis sąlygomis, atsakovas įsipareigojo mokėti Sutartyje numatytas 65,00 proc. pelno palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Pagal ieškovės ir atsakovo sudarytos Sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2027 m. liepos 28 d. Ieškovei 2026 m. gegužės 11 d. nutraukus Sutartį, ji paskaičiavo mokėtinas 423,06 Eur dydžio mokėjimo palūkanas, kurias atsakovas turėjo sumokėti pagal Sutartį iki Sutarties nutraukimo dienos. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus kasacinio praktiką, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 423,06 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas yra pagrįstas ir tenkintinas.

Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018).

Atsakovui tinkamai vykdant kredito sutartį, ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis iki 2027 m. liepos 28 d. gauti Sutartyje nustatytas mokėjimo (pelno) palūkanas. Kadangi kredito sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės, ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo priteisti negautas pajamas, kurias būtų gavusi, jeigu prievolė pagal Sutartį būtų buvusi įvykdyta laiku. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistina 750,33 Eur negautų pajamų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo dienos (2026 m. gegužės 11 d.) iki Sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. liepos 28 d.).

Dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo

Ieškovė, be kitų reikalavimų, taip pat prašo priteisti iš atsakovo 274,59 Eur kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuotų už 180 dienų laikotarpį (3050,97 Eur x 0,05 proc. x 180 dienų), remdamasi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nuostata.

CK 6.261 straipsnyje įtvirtinta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais.

Pažymėtina, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Pažymėtina, kad pelno palūkanos ir kompensuojamosios palūkanos gali būti skaičiuojamos kartu tik iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Sutartį nutraukus pelno palūkanos nebeskaičiuojamos. O negautų pajamų (nuostolių) ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimas kartu reiškia dvigubos atsakomybės taikymą, todėl yra negalimas.

Patenkinus ieškovės reikalavimą dėl negautų pajamų (nuostolių) atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo dienos (2026 m. gegužės 11 d.) iki Sutarties termino pasibaigimo dienos (2027 m. liepos 28 d.), kompensuojamosios palūkanos negali būti priteistos už tą patį laikotarpį, kadangi jos įskaitytinos į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis).

Šiuo atveju ieškovė prašo priteisti kompensuojamąsias palūkanas, paskaičiuotas už 180 dienų. Tačiau pastebėtina, kad iš byloje pateikto skolos ir mokėjimų paskaičiavimo matyti, jog nuo pirmos pradelstos dienos iki Sutarties nutraukimo dienos yra praėję tik 107 d.

Taigi, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų gali būti tenkinamas tik iš dalies, t. y. už laikotarpį nuo prievolės pradelsimo dienos iki Sutarties nutraukimo dienos, todėl atitinkamai ieškovei iš atsakovo priteistina 163,23 Eur kompensuojamųjų palūkanų (3050,97 Eur x 0,05 proc. x 107 d.). Kitoje dalyje ieškovės reikalavimai dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo pirmiau išdėstytų motyvų pagrindu atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atsakovas taip pat privalo mokėti ieškovei įstatymo nustatyto dydžio palūkanas, t. y. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 3 214,20 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 75,00 Eur žyminį mokestį bei 945,00 Eur už advokato teisinę pagalbą – iš viso 1 020,00 Eur.

Viso patenkinta ieškinio reikalavimų dalis sudaro 96,65 proc. (3 214,20 Eur x 100 / 3 325,56 Eur), todėl proporcingai tenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo ieškovei priteisiama 985,83 Eur (1 020 Eur x 96,65 proc.) bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo ATS1 asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ieškovės UAB „Sostinės kreditai“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) , naudai:

1 877,58 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų septyniasdešimt septynių eurų 58 ct) negrąžintą kreditą,

423,06 Eur (keturių šimtų dvidešimt trijų eurų 06 ct) palūkanas iki Vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2026 m. gegužės 11 d.),

5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 214,20 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,

985,83 Eur (devynių šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų 83 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.