Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimos Ribokaitės ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ,,Optimum asset management S. A.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ,,Optimum asset management S. A.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Revolut bank“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas išvadą, kad ginčo mokėjimai buvo autorizuoti, padarė netinkamai pritaikęs Mokėjimų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji ieškovui pateikė aiškią, suprantamą ir patikrinamą informaciją apie tai, kokiais konkrečiais veiksmais ir kokia forma duodamas mokėtojo sutikimas inicijuoti ir (ar) patvirtinti mokėjimo operaciją, kaip tai numatyta Mokėjimų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Juo labiau kad A. B. iki ginčo mokėjimų nebuvo atlikusi jokių kitų mokėjimų, todėl jai negalėjo ir nebuvo žinoma jų atlikimo bei autorizavimo seka ir (ar) tvarka.

Teismas, viena vertus, pagrįstai atkreipęs dėmesį į tai, kad Verslo klientams taikomose sąlygose nebuvo nurodyta ir aprašyta mokėjimų autorizavimo tvarka, kita vertus, nepagrįstai retroaktyviai papildė trūkstamos autorizavimo tvarkos dalį remdamasis vien atsakovės paaiškinimais, kaip, jos teigimu, veikia jos sistema ir kaip turėtų būti aiškinami sistemos techniniai įrašai. Tai prieštarauja imperatyvioms Mokėjimų įstatymo nuostatoms, kad autorizavimo forma ir procedūra turi būti nustatytos sutartyje. Bankas negali šio trūkumo pašalinti ginčo metu pateikiamais paaiškinimais jau po to, kai ginčo mokėjimai įvykdyti. Priešingu atveju mokėjimo paslaugų sutarties turinį lemtų ne klientui atskleistos ir jo priimtos sąlygos, bet mokėjimo paslaugų teikėjo vienašalis vidinių sistemų aprašymas ir techninių įrašų interpretacija.

Teismas, nepagrįstai sutapatinęs techninių įrašų, t. y. to paties IP adreso, tų pačių įrenginių, perspėjimo programėlėje buvimą su mokėtojo sutikimu ir jo valia, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padaręs nepagrįstą išvadą dėl ginčo mokėjimų autorizavimo. Paskyrų perėmimo schemos gali būti įgyvendinamos pasinaudojant teisėtais prisijungimo duomenimis, aktyviomis prisijungimo sesijomis, atpažįstamais įrenginiais ar nuotoline prieiga, taip pat veikiant įprastoje tinklo aplinkoje. Todėl įprasto IP adreso ar atpažįstamo įrenginio naudojimas gali būti tik reikšmingas techninis duomuo, tačiau vien jo nepakanka įrodyti mokėtojo tikrąją valią ir jo sutikimą autorizuoti konkrečias mokėjimo operacijas.

Tai, kad mokėjimai buvo atlikti be ieškovo valios ir sutikimo, t. y. sukčiavimo būdu, patvirtino byloje esančių įrodymų visuma: liudytojos A. B. paaiškinimai; komunikacija su atsakove dėl prarastos galimybės prisijungti prie paskyros; nedelsiant inicijuotas reagavimas dėl ginčo mokėjimų sustabdymo ir lėšų grąžinimo. Šios aplinkybės objektyviai nesuderinamos su teismo prielaida, kad ginčo mokėjimai atitiko ieškovo valią. Pati atsakovė ginčo mokėjimus identifikavo kaip netipinius ir padidintos rizikos, kuriuos ji stabdė ir taikė papildomas sukčiavimo prevencijos priemones. Todėl vien techninių įrašų interpretacija negali būti laikoma pakankamu mokėtojo valios įrodymu. Ieškovas nedelsdamas informavo atsakovę apie prarastą galimybę prisijungti prie paskyros. Teismas įrodymus įvertino fragmentiškai ir nepagrįstai prioritetą suteikė atsakovės techninių duomenų interpretacijai.

Stipriosios kliento autentifikacijos (SCA) taikymo konstatavimas, priešingai nei nusprendė teismas, savaime nepatvirtina ginčo mokėjimų autorizavimo. Teismas, vertindamas Mokėjimų įstatymo nuostatas dėl stipriosios kliento autentifikacijos (SCA) taikymo, nepagrįstai autentifikavimo veiksnių (įrenginiai, biometrika, slaptažodis) buvimą iš esmės prilygino ginčo mokėjimų autorizavimo įrodymui, t. y. techninio autentifikavimo faktą sutapatino su mokėtojo sutikimu. Tai yra materialinės teisės taikymo klaida, nes SCA gali patvirtinti, kad buvo atlikti tam tikri autentifikavimo veiksmai, tačiau savaime neįrodo, kad mokėtojas sąmoningai ir savo valia davė sutikimą konkrečiai mokėjimo operacijai. Mokėjimų įstatymas skiria autentifikavimą ir autorizavimą, o teismas nepagrįstai šiuos du veiksmus sutapatino. Be to, SCA taikymo konstatavimas nepakeičia Mokėjimų įstatymo reikalavimo, kad mokėtojo sutikimo davimo forma ir procedūra būtų aiškiai nustatyta sutartyje.

Teismas ne tik neteisingai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, bet ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Kaip matyti iš atsakovės pateiktų techninių duomenų, buvo peržiūrėtas tik pirmasis pranešimas apie įspėjimą dėl įtartino mokėjimo, kiti du pranešimai peržiūrėti nebuvo, tačiau kliūtis ginčo mokėjimams patvirtinti atsakovė pašalino. Tai nesuderinama su aplinkybe, kad tik vienas iš trijų pranešimų apie įtartinus mokėjimus buvo perskaitytas. Pirmą kartą mokėjimus per ,,Revolut“ atliekantis asmuo (A. B.), susidūręs ne tik su niekur neaprašyta mokėjimo inicijavimo ir autorizavimo tvarka, bet ir su sukčiavimo pranešimais, visus veiksmus esą atliko per itin trumpą laiką. Vien tai leidžia pagrįstai abejoti, kad mokėjimus autorizavo būtent A. B., o ne nesąžiningi tretieji asmenys per sukompromituotą prieigą arba kitais sukčiavimo būdais. Teismo sprendimo motyvai yra nepakankami ir nenuoseklūs.

Ieškovo argumentai apie neva neaiškias mokėjimų tvirtinimo sąlygas, kuriuos jis nurodė tik baigiamosiose kalbose, yra nepagrįsti. Teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo mokėjimai buvo autorizuoti įprastu būdu ir priemonėmis, pagal tinkamai išreikštą valią juos atlikti, o tai atitinka Mokėjimų įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą autorizuotos mokėjimo operacijos sąvoką. Ieškovo argumentai dėl Verslo klientams taikomų sąlygų neaiškumo yra nelogiški ir nenuoseklūs. Be to, ieškovas nenurodė, koks priežastinis ryšys sieja tariamai neaiškias Verslo klientams taikomas sąlygas ir žalos atsiradimą. Nėra aišku, ar ieškovas atliko mokėjimus, tačiau mano, kad dėl Verslo klientams taikomų sąlygų ydingumo jie nėra autorizuoti, ar mano, kad mokėjimus dėl sukčiavimo atliko tretieji asmenys.

Ieškovas pasirinko strategiją ne įrodinėti, o spekuliuoti ir deklaratyviai kritikuoti atsakovės įrodymais pagrįstą poziciją. Ieškovas suabsoliutino argumentą, kad mokėjimų autorizavimą turi įrodyti atsakovė. Net ir po to, kai atsakovė į bylą pateikė visus prašomus techninius duomenis ir įrodymus, kurie patvirtino chronologinę įvykių eigą bei tai, kad mokėjimai buvo autorizuoti, ieškovas pasirinko ne įrodinėti tariamą atsakovės pateiktų įrodymų nepagrįstumą, o selektyviai juos kritikuoti.

Kitokių techninių duomenų atsakovė, kaip finansų įstaiga, surinkti ir pateikti neturi galimybės. Ieškovui neatskleidžiant jokių papildomų aplinkybių, nei teismas, nei atsakovė neturėjo kito būdo, kaip tik vertinti bylą pagal joje esančią medžiagą ir objektyvius atsakovės pateiktus duomenis. Ieškovas, viena vertus, nenuginčijęs pateiktų įrodymų ir, kita vertus, nepateikęs į bylą jokių objektyvių jo teiginius pagrindžiančių duomenų bei nuoseklios pozicijos, nepagrįstai teigia, kad neva techniniai duomenys negali įrodyti ieškovo sutikimo ir valios atlikti mokėjimus. Tačiau atsakovė negali ir neturi galimybės įrodinėti ieškovo valios jokiomis kitomis, išskyrus technines, priemonėmis ir sistemos žymomis, egzistuojančiais protokolais.

Sprendime nuosekliai aptartas teisinis reglamentavimas bei jo taikymas byloje esančių įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių visumos kontekste. Pagrįsta teismo išvada, kad nusprendžiant, ar ieškovas davė sutikimą įvykdyti mokėjimus, turi būti vertinamos tiek bendro pobūdžio Verslo klientams taikomų sąlygų nuostatos, tiek ir tai, kaip sutikimas yra pateikiamas praktikoje. Teismas vertino objektyvius įrodymus, patvirtinančius, kokiu būdu pateikiama autorizuota mokėjimo instrukcija, atsižvelgiant į Verslo klientams taikomose sąlygose bendra tvarka aprašyto mokėjimo suformavimo eigą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Atsakovė UAB ,,Revolut bank“ yra mokėjimo paslaugas teikiantis juridinis asmuo, jai Lietuvos bankas yra išdavęs banko licenciją, be kita ko, apimančią ir paslaugas, susijusias su mokėjimo operacijomis, įskaitant lėšų, esančių mokėjimo sąskaitoje, atidarytoje mokėjimo paslaugų vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, pervedimą (tiesioginio debeto pervedimai, įskaitant vienkartinius tiesioginio debeto pervedimus, mokėjimo operacijos, naudojantis mokėjimo kortele arba panašia priemone, ir (arba) kredito pervedimai, įskaitant periodinius pervedimus). Apeliantas ,,Optimum asset management S. A.“ 2020 m. lapkričio 10 d. prisijungė prie atsakovės pateiktų standartinių Verslo klientams taikomų sąlygų, jo vardu buvo atidaryta verslo sąskaita ir jis tapo atsakovės klientu.

Prieš tapdamas atsakovės klientu, apeliantas užpildė kliento anketą (klausimyną), kurioje nurodoma jo mėnesinė pervedimų apimtis – nuo 10 000 Eur iki 100 000 Eur, maksimalus mokėjimas – 100 000 Eur, sąskaitos paskirtis – atlikti kasdienius pirkimus, mokėjimų skaičius per mėnesį – mažiau nei dešimt, darbuotojų skaičius 10–50 (2025 m. lapkričio 6 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų DOK-38803 priedas Nr. 1). Apelianto teigimu, aktualiu laikotarpiu šią sąskaitą administravo tik jo atstovė A. B., o jos naudojimo paskirtis – apelianto darbuotojų su kelionėmis bei kasdienine veikla susijusių išlaidų apmokėjimas, periodiškai pagal poreikį papildant šią sąskaitą apelianto lėšomis, esančiomis ,,Lloyd’s Bank“ banke. Kitaip tariant, apeliantas naudojosi atsakovės teikiamomis paslaugomis banko kortelėms, kuriomis faktiškai naudojosi jo darbuotojai, aptarnauti. Duomenų apie tai, kad apeliantas per savo atstovę A. B. „Revolut“ sąskaitoje laikomas lėšas būtų naudojęs kitokio pobūdžio finansinėms operacijoms atlikti, pavyzdžiui, mokėjimams ar atsiskaitymams su sutarčių kontrahentais ir pan., dėl ko jam (jo atstovei A. B.) būtų kilęs poreikis atlikti mokėjimų išorės gavėjams autentifikavimo procedūrą, nagrinėjamoje byloje nėra. Priešingai, 2025 m. lapkričio 6 d. į bylą pateikti įrodymai – apelianto mokėjimų istorijos išrašas (2025 m. lapkričio 6 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų DOK-38803 priedas Nr. 2) – liudija, kad šiame sąraše yra užfiksuoti tik tie patys trys šalių ginčo objektu tapę apelianto vardu jo atstovės A. B. atlikti mokėjimai. Iki 2024 m. sausio 24 d. pavedimą išoriniam gavėjui apelianto vardu 2022 m. rugsėjo 14 d. buvo atlikusi ankstesnė atstovė – G. S..

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl 2024 m. sausio 24 d. iš apelianto sąskaitos įvykdytų trijų mokėjimų, kurių visų mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „atšaukti mokėjimą“, ir kuriais iš viso išorės gavėjams buvo pervesta 125 995,82 Eur, t. y.: (1) dėl 2024 m. sausio 24 d. 17:17:44 val. (UTC +2) inicijuoto 55 000 Eur mokėjimo gavėjui S. S., kurio įvykdymo laikas 17:18:10 val.; (2) dėl 2024 m. sausio 24 d. 17:20:49 val. inicijuoto 41 060,78 GBP (ekvivalentas 47 995,82 Eur) mokėjimo gavėjui ,,Litenarul Trans Ltd“, kurio įvykdymo laikas 18:53:16 val.; (3) dėl 2024 m. sausio 24 d. 17:22:26 val. inicijuoto 23 000 Eur mokėjimo S. S., kurio įvykdymo 17:22:41 val. (žr., 2025 m. birželio 20 d. atsakovės atsiliepimo į ieškinį DOK-22818 10 punktą; atsiliepimo priedą Nr. 3). Kaip matyti iš nurodytų duomenų, visus tris šiuos mokėjimus inicijavusio subjekto kodas nurodytas tas pats – (duomenys neskelbtini), visi šie mokėjimai atlikti naudojant įrenginį, kurio identifikacijos kodas (duomenys neskelbtini), o IP adresas – (duomenys neskelbtini).

Apeliantas laikosi pozicijos, kad jis (jo atstovė A. B.) neinicijavo ginčo mokėjimų ir jų neautorizavo, todėl atsakovė, sutartyje ir su jos sudarymu susijusiose Verslo klientams taikomose sąlygose nenurodžiusi konkrečios išorės mokėjimų autorizavimo (patvirtinimo) procedūros, netaikiusi saugesnio autentiškumo patvirtinimo, pervedusi apeliantui priklausančias lėšas be jo valios tretiesiems asmenims, tinkamai nebendradarbiavusi su apeliantu bei ilgą laiką vengusi tiesioginio kontakto su jo atstovais ir tuo pažeidusi paslaugų teikėjos prievolę veikti aktyviai, siekiant užkirsti kelią žalai atsirasti, turi pareigą atlyginti apeliantui nuostolius ir grąžinti 125 995,82 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacijos ribas, tokiais aspektais ir pasisakys.

Dėl mokėjimų autorizavimo ir įrodinėjimo pareigos

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-916/2018, 30 punktas). Todėl kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis atsakomybės pagrindas – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių tuo pačiu yra ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus (CK 6.256 straipsnio 3 dalis).

Šalys sudarė mokėjimo paslaugų teikimo sutartį, todėl jų ginčui dėl atsakovės netinkamai suteiktos mokėjimo paslaugos išspręsti aktualios ne tik CK įtvirtintos materialiosios teisės normos, susijusios su bendrosiomis sutarčių vykdymo sąlygomis ir atsakomybe už jų pažeidimą, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nustatytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, bet ir specialiame – Mokėjimų įstatyme – įtvirtintos teisės normos (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2024 m. gruodžio 30 d.). Mokėjimų įstatymas, be kita ko, reglamentuoja mokėjimo paslaugų teikėjų veiklą ir atsakomybę, mokėjimo paslaugas, jų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, mokėjimo operacijų autorizavimą ir vykdymą, autentiškumo patvirtinimą, operacinės ir saugumo rizikos valdymą, mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teises ir pareigas, susijusias su mokėjimo paslaugomis, kai mokėjimo paslaugų teikimas yra verslas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis), o jo nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede (šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Vienas iš įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų yra ir Direktyva 2015/2366 (Mokėjimų įstatymo priedas). Taigi, cituojama teisės norma patvirtina apelianto argumentų, kad mokėjimo operacijų autorizavimo ir autentiškumo patvirtinimo procedūros nėra tapačios, teisingumą. Pagal Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą apibrėžimą autentiškumo patvirtinimas yra procedūra, kuria mokėjimo paslaugų teikėjas (nagrinėjamu atveju atsakovė) tikrina mokėjimo paslaugų vartotojo (nagrinėjamu atveju apelianto) tapatybę arba mokėjimo priemonės, įskaitant jos personalizuotus saugumo duomenis, naudojimo teisėtumą. Mokėjimo priemone pagal Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 32 punktą laikoma personalizuota priemonė ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas, ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymams inicijuoti.

Mokėjimų įstatymo 13 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai, susiję su mokėjimo sąlygų turiniu bei jų pateikimo klientui tvarka. Pagal Mokėjimų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį iki bendrosios sutarties sudarymo arba prieš pateikdamas pasiūlymą sudaryti tokią sutartį mokėjimo paslaugų teikėjas mokėjimo paslaugų vartotojui raštu popieriuje arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną nurodo mokėjimo paslaugų teikimo sąlygas. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygos mokėjimo paslaugų vartotojui turi būti pateikiamos prieš protingą laikotarpį, pakankamą susipažinti su pateikta informacija ir jai įvertinti, iki mokėjimo paslaugų vartotojas taps įpareigotas laikytis mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygos išdėstomos lietuvių kalba, lengvai suprantamais žodžiais, aiškia ir suprantama forma arba pateikiamos kita kalba, jeigu dėl to susitarė mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas. Šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose dėl mokėjimo paslaugų naudojimo, be kita ko, turi būti nurodyta mokėtojo sutikimo inicijuoti mokėjimo nurodymą arba įvykdyti mokėjimo operaciją davimo ir tokio sutikimo panaikinimo forma ir procedūra. Pagal Mokėjimų įstatymo 13 straipsnio 6 dalies 4 punktą Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose dėl apsaugos ir taisomųjų priemonių taip pat turi būti nurodyta, kaip ir per kokį terminą mokėjimo paslaugų vartotojas turi pranešti mokėjimo paslaugų teikėjui apie neautorizuotą ar netinkamai inicijuotą arba įvykdytą mokėjimo operaciją ir kokia yra mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas.

Mokėjimo operacijų autorizavimo klausimai aptarti Mokėjimų įstatymo IV skyriuje. Šio skyriaus 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokėjimo operacija laikoma autorizuota tik tada, kai mokėtojas duoda sutikimą įvykdyti mokėjimo operaciją. Mokėtojas gali duoti sutikimą įvykdyti vieną arba kelias mokėjimo operacijas. Mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi susitarti dėl sutikimo įvykdyti mokėjimo operaciją davimo formos ir tvarkos. Sutikimas įvykdyti mokėjimo operaciją arba kelias mokėjimo operacijas taip pat gali būti duodamas per gavėją arba mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėją. Mokėjimo operacija gali būti autorizuota iki jos įvykdymo arba ją įvykdžius, jeigu taip susitarė mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas. To paties įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu mokėtojo sutikimo įvykdyti mokėjimo operaciją nėra, laikoma, kad mokėjimo operacija yra neautorizuota.

Vadinasi, mokėjimo paslaugos teikėjui visų pirma tenka pareiga įsitikinti, ar mokėtojas autorizavo inicijuojamą mokėjimą, t. y. patikrinti mokėjimo paslaugų vartotojo (nagrinėjamu atveju apelianto) tapatybę arba mokėjimo priemonės (personalizuotos priemonės, įskaitant jos personalizuotus saugumo duomenis) ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas iš anksto, kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymams inicijuoti, naudojimo teisėtumą. Tik atlikęs atitinkamą patikrą, t. y. įsitikinęs mokėtojo tapatybe ir (arba) jo naudojamos mokėjimui inicijuoti mokėjimo priemonės naudojimo teisėtumu, mokėjimo paslaugos tiekėjas, verslininkas, bus laikomas įvykdžiusiu jam tenkančią sutartinę prievolę (nepažeidęs sutarties).

Mokėjimo įstatyme yra sureguliuotos ir situacijos, kai mokėtojas neigia autorizavęs įvykdytą mokėjimo operaciją arba teigia, kad mokėjimo operacija buvo įvykdyta netinkamai. Tokiu atveju jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas ir jos nepaveikė techniniai trikdžiai arba kiti mokėjimo paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos trūkumai (Mokėjimų įstatymo 37 straipsnio 1 dalis). Taigi, įstatymų leidėjo valia, kai mokėtojas neigia autorizavęs įvykdytą mokėjimo operaciją, o nagrinėjamu atveju būtent tokia situacija ir yra susiklosčiusi, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba atitinkamais atvejais mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjo užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas autorizavo mokėjimo operaciją ar veikė nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdė vienos ar kelių šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytų pareigų. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir atitinkamais atvejais mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjas turi pateikti įrodymų, kuriais patvirtinamas mokėtojo sukčiavimas arba didelis neatsargumas (Mokėjimų įstatymo 37 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, šiame specialiajame teisės akte yra nustatytas mokėtojui (mokėjimo paslaugų vartotojui) palankus įrodinėjimo naštos mechanizmas.

Todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovė šią aplinkybę įrodė pateikusi duomenis apie ginčo mokėjimą inicijavusį vartotoją, kurio kodas atitinka A. B. identifikacinį sistemos kodą, o visi ginčo mokėjimai buvo atlikti naudojantis kompiuteriu (per naršyklę ,,Chrome“), per kurį A. B. pirmą kartą 2023 m. spalio 30 d. prisijungė prie ieškovo „Revolut“ paskyros, per tą patį IP adresą, per kurį A. B. iki tol jungėsi prie paskyros, stokoja pagrįstumo. Kaip minėta pirmiau, mokėjimo paslaugų teikėjas negali savo pozicijos apie mokėtojo atliktą mokėjimo autorizavimą grįsti vien užregistruotos mokėjimo priemonės naudojimo faktu, nes jam tenka pareiga įsitikinti tiek mokėjimo priemonės, įskaitant jos personalizuotus saugumo duomenis, naudojimo teisėtumu (žr. nutarties 23 punktą), tiek ir, kilus jo ir mokėtojo ginčui dėl neautorizuoto mokėjimo, pateikti Mokėjimų įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nurodytus duomenis apie mokėtojo nesąžiningumą, didelį jo neatsargumą ar net sukčiavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad apelianto atstovė A. B., gavusi per programėlę ,,Revolut business“ atsakovės pranešimą apie iš apelianto sąskaitos ketinamą atlikti mokėjimą išorės gavėjui, kurio ji nebuvo inicijavusi, siekė prisijungti ir patikrinti operacijas sąskaitoje, tačiau jai iš karto buvo apribota prieiga prie šios sąskaitos, nesuponuoja išvados, jog ši atliko veiksmus, vertinamus kaip jos didelis neatsargumas.

Kitokios išvados neleidžia padaryti ir atsakovės teiginiai, kad apeliantui buvo žinoma mokėjimų autentifikavimo tvarka, kuriuos ji grindė su atsiliepimu į ieškinį pateikta Verslo klientams taikomų sąlygų, prie kurių prisijungė apeliantas, 2023 m. lapkričio 17 d. redakcija ir mokėjimo atlikimo iš vartotojo sąskaitos pavyzdžiu (2025 m. birželio 20 d. atsakovės atsiliepimo į ieškinį DOK-22818 priedai Nr. 1, Nr. 5). Verslo klientams taikomų sąlygų preambulėje nurodyta, kad šiame dokumente pateikiamos kliento ,,Revolut business“ sąskaitos sąlygos, šių sąlygų kopijos arba paskyrai taikomų mokesčių kopijos galima paprašyti bet kuriuo metu naudojantis ,,Revolut business“ programėle. Verslo klientams taikomų sąlygų 2 ir 3 dalyse, be kita ko, nurodyta, kad kiekvienas individualus verslininkas ar įmonė gali turėti tik vieną ,,Revolut“ verslo sąskaitą, šios verslo klientams taikomos sąlygos yra privalomos įmonei, tačiau ji gali įgalioti įvairių kategorijų asmenis vykdyti veiklą įmonės vardu. Paskyros savininku paprastai yra asmuo, kuris sudaro tokią sutartį įmonės vardu, šis asmuo turi visišką prieigą prie paskyros, jis gali pridėti kitus naudotojus ir nustatyti mokėjimų ir mainų apribojimus, tačiau negali paskirti kito paskyros savininko. Sąskaitos savininkas gali įgalioti asmenį, kuris gali atlikti mokėjimus įmonės vardu ir (arba) naudotis kortelėmis. Sąskaitos savininkas yra atsakingas už įgaliojimų panaikinimą arba apribojimų nustatymą bet kuriam įgaliotam asmeniui.

Verslo klientams taikomų sąlygų 5 dalyje, kurioje nurodyta informacija apie mokėjimus į verslo sąskaitą ir iš jos, teigiama, kad informaciją apie savo operacijas klientas gali gauti naudodamasis ,,Revolut business“ programėle. Verslo klientams taikomų sąlygų 8 dalyje teigiama, kad mokėjimų bei pervedimų atlikimas bei atšaukimas ir jų pripažinimas autorizuotais nurodomas toliau kiekvienam mokėjimo tipui atskirai. Nagrinėjamu atveju aktuali tarptautinių mokėjimų tvarka (ginčo mokėjimai buvo atlikti trečiųjų šalių gavėjams), kurioje nurodyta, kad atliekant mokėjimo nurodymą turi būti įvedamas kortelės numeris, BIC ir IBAN, mokėjimo nurodymai gali būti pateikiami bet kuriuo metu ir juos atsakovė gaus iš karto, jei valiuta yra Eur, ji pasieks gavėją per vieną darbo dieną, o jeigu mokėjimas atliekamas kita valiuta, bet į Europos ekonominės erdvės sąskaitą, tai gali užtrukti iki keturių darbo dienų. Ateities datos tarptautinį pervedimą galima atšaukti per ,,Revolut business“ programėlę, jei tai bus padaryta iki darbo dienos, einančios prieš dieną, kurią sutarta nurašyti lėšas, pabaigos.

Taigi, kaip matyti, nepaisant nuorodos Verslo klientams taikomų sąlygų 8 dalies preambulėje apie informacijos, susijusios su mokėjimų autorizavimu bei jų tvarka, pateikimą šiose sąlygose, konkreti procedūra, kuri turėtų būti atlikta, siekiant autorizuoti mokėjimą bei jį patvirtinti, t. y. kokie veiksmai turėtų būti atlikti, o jei reikia – ir atšaukti, visgi Verslo klientams taikomose sąlygose, prie kurių yra prisijungęs apeliantas, faktiškai nėra nurodyta. Tokia aplinkybė vertintina apelianto, prisijungusios prie mokėjimo paslaugų sutarties šalies, naudai. Todėl iš esmės pritartina apelianto pozicijai, kad susitarimo dėl mokėjimų autorizavimo ir jų atšaukimo šalys nesudarė.

Minėta, kad mokėjimo operacijos turėjo būti atliekamos būtent per ,,Revolut business“ programėlę, kurios vartotoju apeliantas taip pat turėjo tapti. Atsakovės į bylą pateikto mokėjimo atlikimo iš vartotojo sąskaitos pavyzdys liudija, kaip, prisijungus prie programėlės, joje nurodomi atskiri veiksmai, kuriuos turi atlikti vartotojas, norėdamas inicijuoti mokėjimą. Teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad šis įrodymas patvirtina mokėjimo atlikimo galimybę tik įvykdžius programėlėje nurodytas sąlygas bei veiksmus, juos atliekant vienas po kito, t. y.: prisijungus prie kompiuterio; prisijungus prie „Revolut business“ programėlės naudojantis savo biometriniais duomenimis arba slaptažodžiu; pasirinkus naujo mokėjimo atlikimą; įvedus gavėjo duomenis; patvirtinus, kad įvestas naujas gavėjas yra patikimas, mokėjimas užbaigiamas patvirtinant jo mokėjimą prisijungus prie mobiliosios programėlės.

Apeliantas atsakovės klientu tapo 2020 m. lapkričio 20 d., jis neneigia turėjęs ,,Revolut business“ programėlę (paskyrą), per kurią jungdavosi prie savo sąskaitos, tačiau sąskaitą, pagal poreikį papildomą iš kitos apelianto sąskaitos, esančios ,,Lloyd’s Bank“ banke, naudojo tik savo darbuotojų mokėjimo kortelėms aptarnauti, kompensuojant jiems su kelionėmis bei kasdiene veikla susijusias išlaidas, o ne mokėjimams išorės gavėjams atlikti. Pažymėtina, kad tokios aplinkybės neneigia ir atsakovė. Kaip matyti iš jos pačios pateikto sąskaitos išrašo (2025 m. lapkričio 6 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų DOK-38803 priedas Nr. 2), iki 2024 m. sausio 24 d. per itin trumpą laiką atliktų trijų pavedimų išorės gavėjams, kurių atlikimą atsakovė priskiria apelianto atstovei A. B., pastaroji nebuvo atlikusi jokių kitų pavedimų išorės gavėjams. Vienintelį pavedimą iš ginčo sąskaitos 2022 m. rugsėjo 14 d., inicijuotą 16:25 val., o atsakovės įvykdytą per pakankamai ilgą laiką – tik 21:03 val., kaip minėta, buvo atlikusi kita apelianto atstovė G. S.. Todėl ir tokia aplinkybė, kad programėlėje nurodoma veiksmų mokėjimams atlikti ir jiems autorizuoti seka, šiame bylos proceso etape neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados, kad apeliantas žinojo arba turėjo žinoti, ką atsakovė laikys mokėjimų autorizavimu. Atitinkamai, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad apeliantui nebuvo atskleistos esminės autorizavimo sąlygos, tokios aplinkybės atsakovė, kuriai teko jos įrodinėjimo našta, neįrodė.

Dėl valios nebuvimo ir pareigos veikti aktyviai, siekiant užkirsti kelią klientui kilusiai žalai atsirasti

Mokėjimo paslaugų teikėjo pareiga taikyti saugesnio (griežto) autentiškumo patvirtinimo procedūrą yra įtvirtinta Mokėjimų įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje. Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 56 dalyje nurodyta, kad saugesnis autentiškumo patvirtinimas – autentiškumo patvirtinimas, kai saugiai naudojami bent du į žinojimo (tai, ką žino tik mokėjimo paslaugų vartotojas), turėjimo (tai, ką turi tik mokėjimo paslaugų vartotojas) ir būdingumo (tai, kas būdinga tik mokėjimo paslaugų vartotojui) kategorijas skirstomi elementai, o pažeidus vieną elementą neturi sumažėti kitų elementų patikimumas. Taigi, siekiant sumažinti sukčiavimo, inicijuojant elektroninę mokėjimo operaciją ir nuotolinio ryšio priemone vykdant bet kokį veiksmą, riziką mokėjimo įstaiga turi užtikrinti asmens tapatybės patvirtinimo procedūrą, kuri būtų grindžiama dviejų arba daugiau elementų naudojimu, t. y. žinojimo, pavyzdžiui, nuolatinis slaptažodis, kodas, asmens identifikavimo numeris, turėjimo, pavyzdžiui, laikmena, lustinė kortelė, mobilusis telefonas, ir būdingumo, pavyzdžiui, biometriniai duomenys (pirštų atspaudai, veido bruožai).

Viena vertus, iš atsakovės į bylą pateiktų jos vidinės sistemos išrašų matyti, kad tiek ginčo, tiek kiti apelianto mokėjimai buvo atliekami prisijungus prie sistemos iš įrenginio, kurio IP adresas yra (duomenys neskelbtini), o mokėjimus inicijavo asmuo, kurio identifikacijos numeris atsakovės sistemoje yra (duomenys neskelbtini), per įrenginį, kurio identifikacinis numeris yra (duomenys neskelbtini). Operacijas patvirtino asmuo, kurio identifikacijos numeris atsakovės sistemoje yra (duomenys neskelbtini), per įrenginį, kurio identifikacijos numeris (duomenys neskelbtini) (2025 m. birželio 20 d. atsakovės atsiliepimo į ieškinį DOK-22818 priedai Nr. 3, Nr. 4; 2026 m. kovo 3 d. rašytinių paaiškinimų DOK-7708 priedas Nr. 1). Pagal atsakovės pateiktus duomenis būtent apelianto naudojamų įrenginių IP adresas yra (duomenys neskelbtini), mokėjimus inicijavusio ir jį patvirtinusio asmens identifikacijos kodas sutampa su apelianto darbuotojai A. B. išduotu jos paskyros identifikavimo kodu, o įrenginio, kuriuo patvirtintos operacijos, identifikacijos numeris sutampa su A. B. mobiliojo telefono identifikacijos kodu. Iš į bylą pateiktos atsakovės A. B. anketos ir jos naudotų prietaisų istorijos matyti, kad ji prie sistemos jungiasi per mobiliojo ryšio telefoną ,,iPhone 11“, kurio identifikacijos numeris yra (duomenys neskelbtini), naudodama veido bruožus (2026 m. kovo 3 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų DOK-7708 priedas Nr. 3).

Taigi, ginčo operacijos formaliai buvo inicijuotos iš apelianto darbuotojos naudojamo kompiuterio, įprastu IP adresu, prisijungiant prie programėlės A. B. vardu, operacijų iniciavimą patvirtinant per A. B. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną. Atitinkamai, darbuotoja turėjo įvesti prisijungimo prie kompiuterio duomenis bei prisijungimo prie programėlės duomenis, realizuodama žinojimo elementą, mokėjimus patvirtintus mobiliuoju telefonu, naudojant biometrinius duomenis, buvo realizuoti turėjimo ir būdingumo elementai. Kita vertus, pati atsakovė pateikė įrodymus, kad jai kilo įtarimas dėl atliekamų operacijų teisėtumo, todėl ji išsiuntė į programėlę papildomas – saugesnio autentiškumo patvirtinimo (SCA) užklausas, kurios, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo įvykdytos jas patvirtinus vartotojui, kurio numeris (duomenys neskelbtini) atitinka A. B. identifikacijos numerį, iš įrenginio, kurio numeris (duomenys neskelbtini) atitinka apelianto naudoto įrenginio numerį (2026 m. kovo 3 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų DOK-7708 priedas Nr. 1).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes ir šalių elgesį iš karto po ginčo mokėjimų atlikimo, sutinka su apeliantu, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovės elgesys, apeliantui nedelsiant pateikus informaciją dėl prarastos paskyros kontrolės, ne tik turėjo sukelti atsakovei abejonių dėl mokėtojo valios atlikti mokėjimus nebuvimo, bet ir nėra suderinamas nei su Verslo klientams taikomose sąlygose įtvirtintomis mokėjimo paslaugų teikėjo pareigomis veikti aktyviai, siekiant užkirsti kelią žalai klientui atsirasti, nei su bendrosiomis sutarties šalies bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigomis. CK 6.200 straipsnio 4 dalį įsakmiai nurodoma, kad jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

Nagrinėjamu atveju Verslo klientams taikomų sąlygų 6 dalyje, kurioje įtvirtinta bendravimo su klientais tvarka, nurodyta, kad paprastai bus bendraujama anglų kalba per ,,Revolut business“ programėlę. Atsakovė nurodė teiksianti informaciją apie sąskaitą ir informuosianti apie bet kokį sukčiavimą, įtariamą sukčiavimą arba apie bet kokias saugumo grėsmes, susijusias su verslo sąskaita. Kad paskyra būtų saugi, nurodė reikalavimą atsisiųsti naujausią programinę įrangą ir ,,Revolut business“ programėlės versiją. Taip pat teigė, kad gali su verslo klientu bendrauti elektroniniu paštu. Verslo klientams taikomų sąlygų 16 dalyje nurodyta, kad jei klientas sužino, kad pervedė pinigus ne tam asmeniui arba pervedė pinigus kitam asmeniui, manydamas, kad jis yra kitas asmuo, tai kuo greičiau jis turi kreiptis į klientų aptarnavimo skyrių per ,,Revolut business“ programėlę. Kreipimosi į atsakovės klientų aptarnavimo skyrių atveju, atsakovė teigė galėsianti suteikti klientui informaciją, kuri padės pateikti pretenziją dėl pinigų susigrąžinimo, įskaitant asmens, kuris gavo pinigus, duomenis, jei juos turi. Taigi, atsakovė deklaravo, kad visais atvejais, kilus problemoms su mokėjimais, apeliantas turi kreiptis tiesiogiai į atsakovę per ,,Revolut business“ programėlę.

Verslo klientams taikomų sąlygų 20 dalyje yra aptarti ir konkretūs galimų problemų atvejai bei nurodyta, kokių veiksmų turi imtis klientas (apeliantas) ir ką, atitinkamai, įsipareigoja atlikti atsakovė kiekvienu atveju, juos skirtingai apibrėžiant, kai klientas nėra didelė korporacija ir kai klientas yra didelė įmonė. Verslo klientams taikomų sąlygų preambulėje nurodyta, kad didelė korporacija yra bet kuri įmonė, kurioje dirba dešimt ar daugiau darbuotojų arba metinė apyvarta arba balansas viršija 2 000 000 Eur. Kaip minėta, apeliantas anketoje nurodė, kad jo darbuotojų skaičius yra 10–50 (žr. nutarties 19 punktą). Taigi, aktualūs atvejai, kai klientas yra didelė įmonė, kurio sąskaitoje esančios lėšos buvo pasisavintos kitų asmenų, nes būtent sukčiavimu ir lėšų pasisavinimu apeliantas ir grindžia savo reikalavimą. Aptartų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad, priešingai nei atsiliepime į apeliacinį skundą deklaratyviai tvirtina atsakovė, argumentai, susiję su sukčiavimu, nėra nauji ar pateikti tik apeliacinės instancijos teisme. Tokiomis aplinkybėmis apeliantas grindė tiek pradinį ieškinį (žr. šio ieškinio 6–8, 41, 49 punktus), tiek ir patikslintą ieškinį (žr. šio ieškinio 7, 9–10, 19, 21 punktus), su 2026 m. vasario 10 d. pateiktu prašymu (DOK-4983) dėl papildomų įrodymų ir jos rašytinių paaiškinimų priėmimo pateikė į bylą 2024 m. sausio 25 d. įtartinų operacijų pranešimą, jo adresuotą Liuksemburgo Finansinės žvalgybos padaliniui (CRF), taip pat paaiškino, kad dėl jurisdikcijos klausimų formalus proceso inicijavimas Liuksemburgo policijoje tikėtina būtų neefektyvus. Atsiliepimo į ieškinį 13 priede atsakovė, adresuodama A. B., pateikė atsakymą į apelianto skundą, kuriame pripažino, jog tą pačią dieną (t. y. 2024 m. sausio 24 d.) į atsakovę per palaikymo pokalbį programėlėje ši apelianto atstovė kreipėsi būtent dėl įvykusio sukčiavimo (apgaulės).

Verslo klientams taikomų sąlygų 20 dalyje taip pat nurodyta, kad vagystės iš didelės korporacijos verslo paskyros atveju apie tai turi būti pranešta per tris mėnesius nuo pinigų vagystės dienos, jei prieiga prie programėlės prarasta – ją galima susieti per programėlę kito asmens įrenginyje, siunčiant žinutę socialiniuose tinkluose arba elektroniniu paštu feedback@revolut.com. Veiksmai, gavus pranešimą, būtų tokie – galima grąžinti pinigus ir atstatyti sąskaitos būklę, kokia ji būtų buvusi, jei suma nebūtų pavogta. Kita vertus, nurodoma, kad pinigai negrąžinami, jeigu vagystė įvyko dėl to, kad klientas nesaugojo savo duomenų arba įrodymai rodo, kad jis elgėsi nesąžiningai. Bet kokį mokėjimo nurodymą, pateiktą naudojant ,,Revolut“ kortelę arba atvirą API (atvirų duomenų portalą), atsakovė laiko įrodymu, kad mokėjimas buvo autorizuotas arba klientas nesaugojo savo saugumo duomenų.

Viena vertus, Verslo klientams taikoma sąlyga, ką atsakovė laiko įrodymu, patvirtinančiu mokėjimo autorizavimą, neatitinka įstatymų leidėjo valios, kad mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba atitinkamais atvejais mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjo užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas autorizavo mokėjimo operaciją ar veikė nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdė vienos ar kelių šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytų pareigų. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir atitinkamais atvejais mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjas turi pateikti įrodymus, kuriais patvirtinamas mokėtojo sukčiavimas arba didelis neatsargumas (Mokėjimų įstatymo 37 straipsnio 3 dalis) (žr. nutarties 27 punktą). Kita vertus, net ir aptarus galimybę su verslo klientu bendrauti elektroniniu paštu, apeliantas šios galimybės faktiškai negalėjo realizuoti.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2024 m. sausio 24 d. 17:45:37 val. apelianto atstovas per ,,Revolut business“ programėlę kreipėsi į atsakovę, nurodydamas, kad jo administratorė, kuri pranešė apie nesąžiningą operaciją, yra užblokuota. Atsakovė 17:46:40 val. pateikė automatinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad su juo bendraus N. iš Verslo paramos skyriaus. Apelianto atstovas dar kartą įvardijo problemą, klausdamas, kaip ją galima išspręsti, į šį paklausimą iš karto – 17:50:02 val. – gaudamas automatiškai sugeneruotą atsakymą, kad reikia laiko išnagrinėti sąskaitos duomenims ir, tai padarius, su juo bus susisiekta. Praėjus 7 min., atsakovės atstovas nurodė, kad jis negali išspręsti problemos ir kad sujungs apelianto atstovą su kito skyriaus specialistu. Reaguodamas į tokį atsakymą, apeliantas 17:58:16 val. išsiųstoje žinutėje paprašė telefono numerio, kuriuo jis galėtų tiesiogiai paskambinti atsakovės darbuotojui, bet jam 18:01:22 val. atsakyta, kad pagalba telefonu nėra teikiama. Apeliantas 18:04:05 val. gavo žinutę jau iš kito asmens – L., kuris prašė nurodyti konkrečias atliktas operacijas. Apelianto atstovas 18:04:24–18:06:34 val. išsiųstose žinutėse nurodė atitinkamus duomenis, tačiau 18:12:45 val. gavo atsakymą, kuriame teigiama, jog mokėjimus sukūrė A. B., bei klausiama, ar apeliantas su ja bandė susiekti. Apelianto atstovas pakartojo, kad A. B. paskyra yra užblokuota, o 18:15:36 val. sulaukė klausimo, ar A. B. gali iš savo paskyros susisiekti su atitinkamais specialistais. Apelianto atstovas dar kartą pakarotojo, kad jos paskyra užblokuota, į ją galėjo būti įsilaužta. Atsakyme, išsiųstame 18:20:22 val., atsakovė nurodė, kad pervedimai yra atlikti ir jų atšaukti neįmanoma. Galiausiai, 18:28:48 val. atsakovės atstovas nurodė negalintis suteikti informacijos apie operacijos atšaukimą ir nurodė, kad pokalbis bus perduotas eskalavimo komandai. Šiuo tikslu apelianto atstovas persiuntė ekrano nuotraukas, kuriose užfiksuotas A. B. nepavykę bandymai prisijungti prie paskyros, prašydamas paspartinti procesą. Naujas komunikuojant su apeliantu asmuo 19:08:04 val. nurodė, kad pokalbį su juo turėtų pradėti paskyros savininkė, o apelianto atstovas 19:09:51 val. dar kartą pažymėjo, jog A. B. paskyra užblokuota, nes ji tapo sukčiavimo auka. Apeliantui kelis kartus išreiškus susirūpinimą dėl lėtai vykstančio proceso, 19:16:41 val. jam vėl buvo išsiųstas automatinis pranešimas dėl dedamų visų įmanomų pastangų, o 19:30:18 val. jis dar kartą informuotas, kad su atsakove turėtų susisiekti paskyros savininkė, nurodžius, kokius žingsnius ši turi atlikti, kad pradėtų pokalbį su atsakove (2025 m. birželio 20 d. atsakovės atsiliepimo į ieškinį DOK-22818 priedas Nr. 9).

Apelianto atstovė A. B., pasinaudodama atsakovės nurodytomis instrukcijomis, 2024 m. sausio 24 d. 19:54:21 val. per programėlę kreipėsi į atsakovę dėl pagalbos suteikimo, pradėdama pokalbį. Žinutėje, išsiųstoje 20:02:58 val., atsakovė pareikalavo iš A. B. patvirtinti elektroninio pašto adresą, ši po 1 min. nurodė, kad paštas yra patvirtintas, tačiau automatinis atsakymas, dėkojant už kantrybę, jai buvo pateiktas tik 20:30:17 val., ir tik po kelių A. B. klausimų, ar viskas gerai. Atsakovės 20:43:28 val. žinutėje nurodyta, kad A. B. turėtų prisijungti prie savo paskyros, nepavykus to padaryti, paprašyti bet kurio savo komandos nario, kad jis prisijungtų. A. B. 20:44:34 val. nurodė, kad vienas iš komandos narių jau buvo prisijungęs, bet jam buvo nurodyta, kad tik paskyros naudotojas gali išspręsti problemą. Dar vėliau – 20:49:35 val. išsiųstoje žinutėje – atsakovė nurodė duomenis, kurie turėtų būti pateikti tam, kad būtų galima identifikuoti A. B. tapatybę, 20:50:50 val. atsakydama į šį prašymą A. B. priminė, kad visus duomenis ji pateikė dar pokalbio pradžioje. Visgi, nuo 20:54:47 val. iki 21:13:17 val. A. B. vykdė atsakovės nurodymus dėl tapatybės identifikavimo, t. y. siuntė nuotraukas su asmens tapatybės kortele, pridėjusi jas prie veido, informaciją su jos namų adresu, tos dienos data ir pan. Galiausiai jai 21:22:24 val. buvo nurodyta, kad, siekiant visapusiškai išspręsti A. B. problemą, klausimas bus perduotas ,,Revolut“ komandai. Atsakovės naujas atstovas su A. B., po ne vieno jos paraginimo, susisiekė tik 22:15:38 val., prašydamas pateikti informaciją apie sandorius. Gavus atitinkamą informaciją, 22:22:58 val. A. B. buvo išsiųsta dar viena žinutė su nuoroda patvirtinti, ar buvo atliktos nurodytos operacijos. 22:23:51 val. A. B. pakartojo, kad jai atsakovės atsiųstos nuorodos negali atidaryti, nes prarado prieigą prie savo paskyros. Atsakovės 22:38:26 val. atsakyme teigiama, kad šis atvejis bus perduotas eskalacijos komandai. Pokalbį perėmęs dar vienas naujas asmuo 22:42:37 val. žinutėje nurodė, kad A. B. turi patvirtinti savo tapatybę, atsiųsdama nuotraukas su savo atvaizdu ir rankoje laikydama asmens tapatybės kortelę. Visgi, net ir įsitikinus A. B. tapatybe, jai vėl buvo liepiama prisijungti prie savo paskyros, o priminus, kad to padaryti ji negali, 23:36:47 val. buvo gautas pranešimas, jog šis pokalbis bus perduotas kitam skyriui. A. B. 23:37:06 val. ir vėliau siųstose žinutėse pažymėjo, kad problemą ji bando išspręsti 5 val., todėl prašo su ja susiekti kitą dieną. 23:51:43 val. jai buvo išsiųsta žinutė su klausimu, ar ji nebandė prisijungti prie paskyros, naudodama žiniatinklio programą (2025 m. birželio 20 d. atsakovės atsiliepimo į ieškinį DOK-22818 priedas Nr. 12).

Aptartų faktinių aplinkybių, kurių teismas netyrė ir nevertino, visuma patvirtina, kad apeliantas iš karto po ginčo operacijų, kurių atlikimo teisėtumu buvo suabejojusi ir pati atsakovė, kreipėsi į atsakovę Verslo klientams taikomose sąlygose nurodytu būdu – per programėlę ,,Revolut business“ pradėdamas pokalbį. Nors atsakovė Verslo klientams taikomose sąlygos yra nurodžiusi, kad kilusios problemos bus sprendžiamos pagal nustatytą tvarką, tačiau ne tik neturėjo faktiškai veikiančių tose sąlygose nurodytų problemų sprendimo mechanizmų, bet ir po nevienkartinių apelianto atstovų pranešimų nesiėmė jokių veiksmingų priemonių operacijoms atšaukti ar sustabdyti. Pažymėtina, kad viename iš apeliantui adresuotų atsakymų, išsiųstame 18:20:22 val., atsakovė nurodė, kad pervedimai yra atlikti ir jų atšaukti neįmanoma. Tačiau tokie teiginiai prieštarauja pačios atsakovės 2025 m. lapkričio 6 d. į bylą pateiktam įrodymui – apelianto mokėjimų istorijos išrašui (2025 m. lapkričio 6 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų DOK-38803 priedas Nr. 2), iš kurio matyti, kad mokėjimai S. S. įvykdyti tą pačią minutę arba per vieną minutę, o mokėjimas „Litenarul Trans Ltd“ – po daugiau nei valandos, t. y. inicijuotas 2024 m. sausio 24 d. 17:20 val., o įvykdytas – 2024 m. sausio 24 d. 18:53 val., jau po to kai atsakovė pranešė apeliantui negalinti atšaukti įvykdyto mokėjimo, ir jau po to, kai atsakovė atsisakė suteikti tiesioginį ryšio kanalą, kuriuo galėtų būti operatyviai, nesusirašinėjant automatizuotomis programėlėmis, išspręstas jos prašymas dėl lėšų įšaldymo (nurodytas telefono numeris). Atkreiptinas dėmesys ir į tokią aplinkybę, kad vienintelis ankstesnės apelianto atstovės 2022 m. rugsėjo 14 d. inicijuotas mokėjimas buvo įvykdytas tik per 4,5 val. (žr. 2025 m. lapkričio 6 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų DOK-38803 priedą Nr. 2).

Konstatuotina, kad atsakovės teikiama klientui pagalba nebuvo efektyvi, apeliantas kas kartą programėlėje buvo nukreipimas vis pas kitą asmenį (ar automatinį personažą), kas kartą jo buvo prašoma pateikti tuos pačius duomenis, atlikti tuos pačius veiksmus, kuriuos apeliantas jau buvo atlikęs. Toks atsakovės elgesys, kai ji pati prieš tai informavo apeliantą apie įtartinas operacijas, kurios neatitiko įprastos jos piniginių operacijų rūšies, kurių mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „atšaukti mokėjimą“, nėra suderinamas su reikalavimu imtis priemonių, siekiant užkirsti kelią žalai atsirasti. Dar daugiau, 41 060,78 GBP mokėjimas buvo baigtas (atliktas) tik 18:53:16 val., t. y. praėjus daugiau nei valandai nuo apelianto atstovo pirmojo kreipimosi į atsakovę per programėlę (17:45:37 val.) dėl mokėjimo atšaukimo, ir, kaip minėta, po to, kai atsakovė pranešė apeliantui negalinti atšaukti įvykdyto mokėjimo (18:20:22 val.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto vardu jos atstovas P. M. tą pačią dieną (2024 m. sausio 24 d. 22:29 val.) elektroniniu paštu kreipėsi ir į banką, kuriame buvo S. S. sąskaita, nurodydamas, kad ,,Optimum asset management S. A.“ tapo apgaulės (sukčiavimo) auka, taip pat nurodė, kad nepavyko užblokuoti ar atšaukti dviejų ginčo operacijų, prašydamas įšaldyti į sąskaitą pervestas jam priklausančias lėšas. Nors šis bankas pasiūlė susisiekti su atsakove, apeliantui buvo nurodyti tiesioginių kontaktų duomenys – elektroninis paštą ir telefono numeris, kuriuo būtų suteikta reikiama informacija, taip pat kitas, visą parą veikiantis telefonas komunikacijai (ieškinio priedas Nr. 3). Atsakovė, su kuria vyko tik automatinė, o ne tiesioginė komunikacija, į gavėjų bankus, kaip nurodoma jos atsiliepime į patikslintą ieškinį (atsiliepimo 24–25 punktai) ir kaip matyti iš atsiliepimo priedo Nr. 1, su prašymais įšaldyti likusias lėšas bankuose kreipėsi tik 2024 m. sausio 25 d. 11:08 val., teigdama, kad gavo skundą iš galimos sukčiavimo aukos, sukčiavimo tipas – sąskaitos perėmimas, auka pranešė apie S. S. turimą sąskaitą tame banke. Be kita ko, ir tokia aplinkybė, kad kreipdamasi į banką, kuriame buvo „Litenarul Trans Ltd“ sąskaita, dėl lėšų įšaldymo, atsakovė nurodė kitą sumą, nei buvo pervesta ginčo mokėjimu – 1 636,GBP vietoje 41 060,78 GBP, papildomai įrodo atsakovės, kaip sutarties kontrahentės, neatidumą, nerūpestingumą ir aplaidumą. Dar kartą į lėšų gavėjų bankus atsakovė kreipėsi tik 2024 m. vasario 9 d., prašydama pranešti, ar liko lėšų (atsiliepimo į ieškinį 1 priedas). Todėl „Revolut“ skundų analitiko 2024 m. balandžio 23 d. 08:03 val. atsiųstas atsakovei atsakymas (ieškinio priedas Nr. 5), kad klientė (apeliantė) susisiekė per pokalbių langelį su klientų aptarnavimo komanda tik 2025 m. sausio 25 d., t. y. praėjus vienai dienai po incidento, prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai ir yra aiškiai nepagrįstas.

Minėto skundų analitiko atsakymo teiginiai, kad 2024 m. kovo 12 d. buvo gautas patvirtinimas iš gavėjo įstaigos, kad jau nebuvo lėšų, kurias būtų galima grąžinti, nagrinėjamo ginčo faktinių aplinkybių kontekste teisiškai neaktualūs. Mokėjimų įstatyme kalbama apie mokėjimo paslaugų teikėjo pareigą grąžinti mokėtojui lėšas pagal neautorizuotas ar netinkamai įvykdytas operacijas, nenustačius sąlygų jų negrąžinti, kurios šioje nutartyje jau buvo aptartos (Mokėjimų įstatymo 36–37 straipsniai). Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Direktyvos 2015/2366 72–73 straipsniuose, kuriuose taip pat kalbama apie mokėjimo paslaugų teikėjo (o ne banko gavėjo) atsakomybę už neautorizuotas mokėjimo operacijas, išskyrus atvejus, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų tiekėjas turi pagrįstų priežasčių įtarti sukčiavimą ir tas priežastis raštu pateikia atitinkamai nacionalinei institucijai (Direktyvos 2015/2366 73 straipsnio 1 dalis).

Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių duomenų visuma paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantas aiškiai išreiškė valią atlikti ginčo mokėjimus ir negali reikalauti iš atsakovės nuostolių atlyginimo.

Dėl bylos procesinės baigties

Asmuo, prašantis žalos atlyginimo, turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį, o skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas, padaręs klaidingą išvadą, kad atsakovės veiksmų neteisėtumo, kaip viena iš sąlygų sutartinei civilinei atsakomybei, nėra, nes pats apeliantas mokėjimus autorizavo, iš esmės nenagrinėjo ir nevertino kitų būtinų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio, kaltės ir jos formas, žalos fakto bei jos dydžio, nevertino, ar šiuo konkrečiu atveju nėra įstatyme nustatytų aplinkybių, atleidžiančių atsakovę nuo pareigos grąžinti ginčo mokėjimais pervestas lėšas. Tokių faktinių aplinkybių nustatymas bei jų vertinimas, visų pirma, priklauso pirmosios instancijos teismų kompetencijai, šalims suteikiant CPK nustatytas galimybės teikti argumentus, pagrindžiančius jų poziciją, ir įrodymus, taip, atitinkamai, sudarant sąlygas įgyvendinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Atsižvelgus į neištirtų aplinkybių apimtį ir reikšmę, jų vertinimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą).

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir neatskiriama jo dalimi esantis papildomas sprendimas panaikinami, o byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose paskirstymo klausimas nesprendžiamas, jų paskirstymo klausimą turės išspręsti bylą nagrinėsiantis iš naujo pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimą ir 2026 m. gegužės 14 d. papildomą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.