- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-26
- Bylos Nr.
- e2A-705-1136/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01029-2026-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Miltenytė
- Ieškovas
- Regula LT
- Atsakovas
- V. P.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Miltenytė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regula LT“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 13 d. sprendimo už akių civilinėje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regula LT“ ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
Šalies argumentai
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Regula LT“ prašė priteisti iš atsakovės V. P. 1 866,01 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2023 m. birželio 1 d. ieškovė su Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Šiaulių apskrities VPK) sudarė viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 40-ST2-38 (toliau – Sutartis), kurios 1 punkto nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka.
Teigė, jog 2025 m. spalio 1 d. transportavo automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis) ir nugabeno jį saugojimui į sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. Šiaulių apskrities VPK informavo ieškovę, kad Automobilio savininkas ir eismo įvykio metu vairavęs, yra G. P., kuris 2026 m. sausio 5 d. mirė. 2026 m. sausio 12 d. išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą Automobilį atsakovei V. P., kuri Automobilio neatsiėmė ir yra saugomas iki šiol.
Nurodė, kad 2026 m. sausio 20 d., 2026 m. vasario 26 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su pranešimais dėl Automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo už transporto priemonės saugojimą apmokėjimo bei papildomai informavo, jog Automobilis grąžintinas. Atsakovės įsiskolinimą ieškovei skaičiavo nuo 2025 m. spalio 1 d. iki ieškinio pateikimo dienos, kas sudaro 1 866,01 Eur sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Alytaus apylinkės teismas 2026 m. gegužės 13 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 9,11 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Automobilis yra registruotas mirusio G. P. vardu, jį iki priverstinio nuvežimo jis pats valdė ir Automobilio saugojimo metu mirė. Sprendė, kad G. P. laikytinas Automobilio savininku ir valdytoju.
Teismas nenustatė, kad valdymo teisę G. P. prarado ar perdavė iki savo mirties, todėl jis buvo atsakingas už išlaidas už Automobilio nuvežimą ir saugojimą iki leidimo jį atsiimti išdavimo. Įvertinęs tai, kad G. P. yra miręs, o Testamentų registro duomenimis, atsakovė nėra priėmusi G. P. palikimo, reikalavimą atsakovei atlyginti šias išlaidas atmetė kaip nepagrįstą.
Vertindamas ieškovės teiginius dėl atsakovės pareigos atlyginti už Automobilio saugojimą pagal Šiaulių apskrities VPK išduotą leidimą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartį, pirmosios instancijos teismas nustatė kad atsakovė iki šiol nėra registruota kaip Automobilio savininkė ar valdytoja. Pažymėjo, jog ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kada ir kokiu pagrindu atsakovė įgijo Automobilio valdymo teisę. Atsižvelgęs į tai, kad apie teisę Automobilį atsiimti atsakovei buvo pranešta tiek policijos, tiek pačios ieškovės siųstais pranešimais, o atsakovė jokių veiksmų jį atgauti nesiėmė, teismas sprendė, jog tokiais konkliudentiniais veiksmais atsakovė išreiškė valią valdymo teisės neperimti.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad atsakovė yra teisėta Automobilio valdytoja, todėl reikalavimą iš jos priteisti transporto priemonės saugojimo išlaidas, susidariusias po leidimo atsiimti automobilį išdavimo, atmetė kaip neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Regula LT“ (toliau – ir apeliantė) prašo Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teigia, kad Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nutartis dėl Automobilio grąžinimo bei Policijos departamento prie VRM Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriaus 2026 m. sausio 12 d. sprendimas dėl leidimo atsakovei atsiimti automobilį yra oficialūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog būtent atsakovė identifikuota kaip asmuo, turintis teisę atsiimti automobilį. Tvirtina, jog atsakovei suteikta teisė disponuoti Automobiliu, ji buvo informuota apie jo saugojimą bei galimybe atsiimti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino šių įrodymų reikšmę ir faktiškai nesuteikė jiems jokios įrodomosios vertės.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą grindė prielaidomis, kad konkliudentiniais veiksmais atsakovė išreiškė valią valdymo teisės neperimti. Vien ta aplinkybė, jog atsakovė neatsiėmė priverstinai nuvežto Automobilio, nepaneigia jos teisę disponuoti Automobiliu, taip pat – atsakovės teisinio ryšio su Automobiliu bei atsakovės pareigos veikti rūpestingai ir nedidinti Automobilio saugojimo išlaidų.
Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas peržengė sprendimo už akių instituto ribas, t. y. formaliojo įrodymo vertinimo ribas ir iš esmės savo iniciatyva suformulavo galimus atsakovės atsikirtimus, aiškino tariamą atsakovės valią, darė prielaidas dėl atsakovės santykio su Automobiliu bei taikė itin aukštą įrodinėjimo standartą.
Teigia, jog teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nepagrįstai visą įrodinėjimo pareigą perkėlė apeliantei, reikalaudamas įrodyti aplinkybes, kada atsakovė įgijo valdymo teisę, kokiu pagrindu ją įgijo, ar atsakovė priėmė palikimą.
Aiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 8 dalies tikslų – užtikrinti, jog išlaidos už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimo paslaugos tiekėjui būtų atlygintos.
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė nepriėmė palikimo, nes Testamento registro išrašo nepakanka vien tam, kad būtų galima konstatuoti palikimo nepriėmimą: palikimas gali būti priimtas faktiniu valdymu, taip pat galėjo būti pradėta paveldėjimo byla, nes atsakovė yra mirusio asmens šeimos narė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Nustatyta, kad apeliantė pareiškė ieškinį atsakovei V. P. dėl 1 866,01 Eur skolos už Automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Taip pat prašė priimti sprendimą už akių, jei atsakovė V. P. nepateiks atsiliepimo į ieškinį ar paruošiamųjų procesinių dokumentų. Alytaus apylinkės teismas nustatė, kad atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti asmeniškai, tačiau per teismo nustatytą terminą atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl 2026 m. gegužės 13 d. priėmė sprendimą už akių, atmesdamas apeliantės ieškinį.
Apeliantė nesutinka su skundžiamu sprendimu už akių ir tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, savo sprendimą grindė prielaidomis, peržengė sprendimo už akių instituto ribas bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.
CPK 285 straipsnio 2 dali nurodo, kad priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, tai yra įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo už akių pagrįstumą sudaro faktinės aplinkybės, kurios nustatomos atlikus formalų byloje esančių įrodymų vertinimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018 29 punktą).
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad Policijos departamento prie VRM Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrius 2026 m. sausio 12 d. raštu, remdamasis Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. gruodžio 15 d. nutartimi ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-33824-25, atsakovei grąžino Automobilį ir nurodė jį nedelsiant atsiimti iš Automobilio saugojimo vietos Šiaulių mieste. Apeliantės elektroninio susirašinėjimo su policijos atstove ištrauka iš Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nutarties ikiteisminiame tyrime patvirtina, jog nutartimi Automobilį buvo nutarta grąžinti atsakovei, G. P. motinai.
Byloje esantis išrašas iš Testamentų registro rodo, jog mirusiojo G. P. palikimo niekas nepriėmė. Palikimo neatsisakymo faktas taip pat neregistruotas.
SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, kai įtariama, kad transporto priemonė vairuojama neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama į institucijos, kurios pareigūnas priėmė sprendimą transporto priemonę priverstinai nuvežti, ar į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę minėto straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės (SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis).
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtinto Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti ja toliau važiuoti tvarkos aprašo 15.1.1. papunktyje nurodyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę, kuri laikoma policijos ar ūkio subjekto transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, leidžiama susigrąžinti, kai transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta įtarus, kad transporto priemonė vairuojama neblaivaus ar apsvaigusio asmens ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, teismui priėmus sprendimą transporto priemonę po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti jos savininkui.
Nutarties 22 punkte nurodyta, jog atsakovei leidimas atsiimti Automobilį buvo surašytas pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. gruodžio 15 d. nutarties rezoliucinę dalį ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-33824-25, tačiau duomenų, kokiais motyvais teismas leido grąžinti atsakovei Automobilį, byloje nėra.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra išsiaiškintos leidimo atsakovei atsiimti Automobilį išdavimo aplinkybės, todėl pripažinti, jog atsakovė neįgijo valdymo teisės į ginčo automobilį, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pakankamo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog CK 4.25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę, o 3 dalyje nurodyta, kad užvaldyti daiktą asmuo gali ir nesant tiesioginio ar netiesioginio fizinio kontakto tarp jo ir daikto.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad, esant ieškovės ir policijos siųstiems pranešimams dėl teisės atsiimti automobilį, atsakovė jokių veiksmų dėl Automobilio atsiėmimo nesiėmė, darė prielaidą, kad atsakovė tokiu būdu išreiškė valią valdymo teisės neperimti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės teiginiu dėl sprendimo už akių instituto ribų peržengimu - pirmosios instancijos teismas atliko ne formalų įrodymų, o tikėtinų faktinių atsakovės veiksmų teisinį įvertinimą nagrinėtos bylos kontekste. Įvertintina ir tai, ar apskritai egzistuoja pagrindas priimti sprendimą už akių, kai ieškovės pateikti įrodymai gali kelti abejonių (CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 punktas).
Atsižvelgiant aukščiau nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nepakanka duomenų nustatyti, ar atsakovei policijos išduotas leidimas apėmė ir Automobilio valdymo teisės perdavimą, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą už akių ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 dalis).
Dėl kitų apeliantės teiginių apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, kaip neturinčių esminės reikšmės ginčo išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Panaikinus skundžiamą sprendimą už akių ir nutarus perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas, tai paliktina atlikti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 13 d. sprendimą už akių ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.