Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Latvelės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A pareiškimą suinteresuotam asmeniui B dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijos Karalystėje, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti leidimą grąžinti nepilnamečius vaikus C, asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir D, asmens kodas (duomenys neskelbtini), į jų įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Ispanijos Karalystę, įpareigoti suinteresuotą asmenį B nedelsiant po teismo sprendimo įsiteisėjimo perduoti A nepilnamečius vaikus C ir D kartu su jų asmens dokumentais, įskaitant, bet neapsiribojant, galiojančius pasus ir (ar) asmens tapatybės dokumentus, priteisti išlaidas, patirtas dėl vaikų paieškos, kelionių, teisinio atstovavimo ir vaikų grąžinimo.

Nurodė, kad jis su suinteresuotu asmeniu B susituokė (duomenys neskelbtini). Santuokos metu šalims gimė du vaikai: C ir D. Dukra gimė Ispanijoje, o sūnus – Lietuvoje.

Nuo 2020 m. gruodžio mėn. šalys nuolat gyveno (duomenys neskelbtini) provincijoje. Iš pradžių šalys nuomojosi būstą, o 2021 m. spalio 22 d. įsigijo butą, 2022 m. gegužės 23 d. deklaravo gyvenamąją vietą Ispanijoje. Dukros gyvenamoji vieta Ispanijoje deklaruota 2022 m. gegužės 31 d., o sūnaus – 2025 m. lapkričio 11 d.

Dukra lankė ugdymo įstaigą Ispanijoje iki 2026 m. gegužės 26 d., kai suinteresuotas asmuo pranešė ugdymo įstaigai, kad C išvyksta iš Ispanijos ir toliau jos nelankys. Dėl šio išvykimo vaikas negalėjo dalyvauti mokslo metų pabaigos renginyje, o tėvas negalėjo dalyvauti dukters gimtadienyje gegužės 31 d.

Šalys Ispaniją laikė savo darbo, socialinio ir šeimos gyvenimo centru, į Lietuvą grįždavo tik laikinai – atostogų ar šiltuoju metų laiku. Šeimos gyvenimas buvo siejamas su Ispanija. Dukra gimė Ispanijoje, ten augo, lankė ispanišką darželį, vėliau pradėjo lankyti ispanišką valstybinę mokyklą. Net laikinai būdama Lietuvoje, kai šalys buvo atvykusios dėl sūnaus gimimo, dukra kelis mėnesius lankė privatų trikalbį darželį „(duomenys neskelbtini)“, kuriame buvo ugdoma ir ispanų kalba, kad būtų išlaikytas vaiko ryšys su Ispanijos kalbine ir socialine aplinka. Lietuvišką valstybinį darželį dukra lankė mažiau nei vieną mėnesį. Vieta Lietuvos darželyje buvo saugoma tik tam, kad, laikinai atvykus į Lietuvą vasaros laikotarpiu, būtų galimybė, esant poreikiui, vaiką nuvesti į darželį. Nors sūnus gimė Lietuvoje, tačiau 2025 m. spalio 10 d. kartu su šeima išvyko į Ispaniją. Nuo 2025 m. spalio mėn. iki išvežimo 2026 m. gegužės 27 d. sūnus faktiškai ir nepertraukiamai su tėvais ir seserimi gyveno (duomenys neskelbtini), 2025 m. lapkričio 11 d. buvo įregistruotas tame pačiame šeimos namų ūkyje Ispanijos savivaldybės gyventojų registre, turėjo Ispanijos privatų sveikatos draudimą, lankėsi sveikatos įstaigoje pas pediatrą, buvo skiepijamas, prižiūrimas abiejų tėvų ir dalyvavo kasdieniame šeimos gyvenime Tenerifėje.

Pareiškėjas Ispanijoje vysto verslą, moka mokesčius, turi nekilnojamojo turto ir palaiko socialinius ryšius. Pareiškėjo valdoma uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ vykdo veiklą Ispanijoje, didžioji įmonės kapitalo dalis (92 proc.) investuota į Ispanijoje esančius nekilnojamojo turto objektus (8 objektai).

Iki 2025 m. lapkričio mėn. šalys gyveno kartu. Nuo 2025 m. gruodžio mėn. šalys gyveno atskirai – B išsikraustė į butą, kurio išlaidas dengė pareiškėjas. B pareiškus norą nutraukti santuoką, ji kreipėsi į Ispanijos teismą dėl leidimo išvežti vaikus į Lietuvą, tačiau Aronos teismas 2026 m. sausio 15 d. nutartimi jos prašymo nepriėmė dėl procedūrinių trūkumų ir išankstinių derybų reikalavimo nesilaikymo.

Suinteresuotam asmeniui 2026 m. kovo 13 d. bandant slapta be pareiškėjo sutikimo ir teismo leidimo išvežti vaikus, ji buvo sustabdyta nacionalinės policijos Ispanijos oro uoste. Skubos tvarka Ispanijos teismo 2026 m. kovo 13 d. sprendimu buvo uždrausta nepilnamečiams vaikams išvykti iš Ispanijos teritorijos, nurodyta paimti ir teisme deponuoti nepilnamečių vaikų pasus, uždrausta išduoti naujus kelionės dokumentus, apie tai informuota Policia Nacional, Guardia Civil ir pasienio postai. Ispanijos teismo sprendimas, draudęs nepilnamečiams vaikams išvykti iš Ispanijos teritorijos, buvo panaikintas 2026 m. gegužės 22 d., tačiau teismas nutartyje nurodė, kad šių priemonių panaikinimas nereiškia, jog kuriam nors iš tėvų suteikiama teisė vienašališkai spręsti dėl galutinio nepilnamečių gyvenamosios vietos pakeitimo.

Baigus privalomos mediacijos procedūras Ispanijoje, pareiškėjas 2026 m. kovo 25 d. Ispanijos Karalystėje, Aronos pirmosios instancijos teisme pateikė ieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaikų globos teisių ir išlaikymo. Ieškinys priimtas ir nagrinėjamas. Byloje buvo numatytas teismo posėdis 2026 m. birželio 25 d., į kurį suinteresuotas asmuo neatvyko.

Suinteresuotam asmeniui pateikus neteisingus duomenis (be kita ko, nurodžius, kad šalių gyvenamoji vieta yra Lietuvoje), Vilniaus regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartimi pareiškėjui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su B.

Suinteresuotas asmuo 2026 m. gegužės 27 d. slapta, be pareiškėjo sutikimo išvyko iš Ispanijos į Lietuvą, kartu išsiveždama abu nepilnamečius vaikus. Išvykimo metu dukrai iki mokslo metų Ispanijoje pabaigos buvo likusios kelios savaitės. B, neinformavusi pareiškėjo, nutraukė dukters mokymąsi Ispanijoje, išvyko tik su rankiniu bagažu, palikdama visus nepilnamečių vaikų daiktus Ispanijoje. Pareiškėjas pateikė pareiškimą Ispanijos policijai dėl neteisėto vaikų išvežimo iš Ispanijos. Po vaikų išvežimo pareiškėjas faktiškai neteko galimybės reguliariai, savarankiškai ir visaverčiai bendrauti su vaikais. Nepaisant nuolatinių pareiškėjo prašymų ir aktyvių pastangų palaikyti ryšį, suinteresuotas asmuo bendravimą sistemingai ribojo. Telefonu pareiškėjas su dukra bendravo kelis kartus po keliolika minučių, suinteresuotam asmeniui dalyvaujant ir kontroliuojant pokalbius, o su (duomenys neskelbtini) metų sūnumi nuotoliniu būdu nebendravo visiškai. Siekdamas tiesiogiai pamatyti vaikus ir išsaugoti su jais ryšį, pareiškėjas specialiai atvyko į Lietuvą, tačiau net ir tuomet jam nebuvo sudarytos sąlygos reguliariai ir savarankiškai leisti laiką su vaikais. Su dukra pareiškėjui savarankiškai pavyko pabendrauti vos kelis kartus: vieną kartą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, vieną kartą vežant ją iš gimnastikos užsiėmimo pas vaikų mamą ir vieną kartą mieste, kai suinteresuotas asmuo su (duomenys neskelbtini) metų sūnumi ir savo draugėmis buvo bare. Po vaikų teisių ir policijos įsikišimo dar keli susitikimai vyko tik suinteresuoto asmens parinktoje vietoje ir jos nustatytomis sąlygomis. Dėl nuolatinio bendravimo ribojimo buvo pradėtos administracinio nusižengimo teisenos, ne kartą kviesta policija ir į situaciją įtraukti vaiko teisių apsaugos specialistai.

Abiejų nepilnamečių vaikų įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta iki jų neteisėto išvežimo į Lietuvą buvo Ispanija. Šeima Ispanijoje gyveno nuo 2020 m. gruodžio mėn., t. y. daugiau kaip penkerius metus. Vaikų išvežimas buvo neteisėtas gyvenamosios vietos pakeitimas. Pareiškėjas aktyviai dalyvavo vaikų auklėjime ir priežiūroje, nuolat kartu su jais gyveno, šalims pradėjus gyventi atskirai, dukros globą šalys dalinosi per pusę. Pareiškėjas turi glaudų ryšį su abiem nepilnamečiais vaikais.

Pareiškėjas nedavė sutikimo suinteresuotam asmeniui išvežti vaikus į Lietuvą ar pakeisti jų įprastinę gyvenamąją vietą. Priešingai, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, kad vaikai nebūtų išvežti iš Ispanijos.

Aptartos aplinkybės patvirtina 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“ (toliau – Hagos konvencija, Konvencija) 3 straipsnyje nurodytų sąlygų buvimą – nepilnamečiai vaikai buvo neteisėtai išvežti iš jų įprastinės gyvenamosios vietos valstybės (Ispanijos Karalystės) ir yra neteisėtai laikomi Lietuvos Respublikoje. Suinteresuotas asmuo vaikus iš Ispanijos išvežė be pareiškėjo sutikimo ir jų neketina grąžinti, todėl yra pagrindas išduoti teismo leidimą grąžinti vaikus į jų įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Ispaniją. Abu vaikai per trumpą buvimo Lietuvoje laikotarpį negalėjo įgyti tokio ryšio su Lietuva, kuris paneigtų jų įprastinę gyvenamąją vietą Ispanijoje. Grąžinus vaikus į Ispaniją, būtų užtikrintas jų stabilumas, saugumas ir visapusiška priežiūra. Pareiškėjas Ispanijoje turi būstą, dirba, turi galimybes pasirūpinti vaikais, o Ispanijos teisme jau vyksta procesas dėl vaikų globos, gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimų išsprendimo. Pareiškėjas yra rūpestingas tėvas ir, grąžinus vaikus į Ispaniją, galėtų visapusiškai jais pasirūpinti ir užtikrinti geriausius interesus.

Suinteresuotas asmuo B pateikė atsiliepimą, prašydama pareiškimą atmesti.

Nurodė, kad Ispanijos Karalystėje pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo su vaikais praleisdavo laiką laikinai – šaltojo sezono Lietuvoje metu išvykdavo į Tenerifę. Šalys 2024 m. planavo tik laikinai, t. y. nuo lapkričio mėn. pabaigos arba nuo gruodžio mėn. pradžios vykti į Ispaniją, Prancūziją arba Portugaliją, o pavasarį vėl grįžti į Lietuvą.

Dukra C nuo (duomenys neskelbtini) yra įtraukta į (duomenys neskelbtini) ugdytinių sąrašus ir iki šiol yra įstaigos ugdytinė. Vaiko priėmimo į (duomenys neskelbtini) ikimokyklinio ugdymo grupes sutartis Nr. 13 patvirtina, kad pareiškėjas 2025 m. birželio 18 d. pasirašė sutartį su ugdymo įstaiga dėl dukros ugdymo. Pateikiami faktiniai mokėjimai patvirtina, kad nors nuo 2025 m. spalio 13 d. vaikas nesilankė ugdymo įstaigoje, tačiau pagal (duomenys neskelbtini) apskaitos duomenis buvo atlikti trys mokėjimai. Tai patvirtina, kad pareiškėjas šeimos išvykas į Ispaniją laikė komandiruotėmis užsienyje, o jų metu atlikti mokėjimai ugdymo įstaigai už vaiko išlaikymą įstaigoje rodo, jog šeima yra susijusi su Lietuva ir buvo siekiama užtikrinti ugdymo tęstinumą bei nuoseklumą Lietuvoje. Vaikų medicininių dokumentų išrašai patvirtina, kad jų medicininė priežiūra buvo nuosekliai vykdoma Lietuvoje.

Tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens 2025 m. lapkričio mėn. įvyko konfliktas, po kurio B buvo priversta su vaikais išsikraustyti į kitus apartamentus. Nuo to momento, kai šalys pradėjo gyventi atskirai, pareiškėjas pakeitė savo poziciją iš esmės, siekdamas įrodyti, kad vaikai neva nuolat gyveno Ispanijoje, todėl negali būti išvežti į Lietuvą. Nors pareiškėjo A iniciatyva pradėjus procesą Ispanijoje teismas skubos tvarka buvo skyręs draudimą išvežti vaikus iš Ispanijos, tačiau, pateikus vėlesnius duomenis, Ispanijos teismas tokį draudimą panaikino. Be to, Ispanijoje buvo pradėtas procesas dėl pareiškėjo smurto prieš suinteresuotą asmenį.

Visų šeimos narių gyvenamąją vietą pareiškėjas deklaravo administraciniais ir finansiniais tikslais, siekdamas pasinaudoti Ispanijos Karalystėje taikomomis lengvatomis, tačiau vien gyvenamosios vietos deklaravimas ir rezidento pažymėjimo gavimas savaime nepatvirtina įprastinės (nuolatinės) vaikų gyvenamosios vietos perkėlimo į kitą valstybę.

Vaikų atvykimas į Lietuvą buvo teisėtas. Pareiškėjas, suinteresuotam asmeniui atvykus į Lietuvą su vaikais, iki 2026 m. liepos 31 d. nedalyvaudavo vaikų priežiūroje, auklėjime, be to, nėra užmezgęs glaudaus ryšio su sūnumi D. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad, vaikus grąžinus į jų kilmės šalį, jis galės užtikrinti vaikams saugią aplinką vystytis.

Išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba, VTAT) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad suinteresuotas asmuo su vaikais gyvena 57 kv. m. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso suinteresuoto asmens motinai. Bute yra visi patogumai, apsilankymo metu buvo švaru ir tvarkinga, namai aprūpinti visais reikalingais baldais ir buitine technika. Tarnybos specialistams vaikų motina nurodė, kad šeima nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, o į Ispaniją išvyksta tik šaltuoju metų laiku. Vaikų motina taip pat nurodė, kad pareiškėjas 2026 m. liepos 31 d. atvyko į dukros ugdymo įstaigą ir pasiėmė vaiką su savimi. Vaikas iki šiol yra su tėvu (pareiškėju), kuris atsisako vaiką atiduoti. Tarnyboje registruota 19 pranešimų apie galimus nepilnamečių vaikų teisių ar geriausių interesų pažeidimus (visi pranešimai gauti dėl vaikų galimai neteisėto atvežimo į Lietuvos Respubliką). Nuo 2026 m. birželio 10 d. šeimai taikoma atvejo vadyba.

Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Aronos pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartyje nurodoma, jog šalys Ispanijoje siekė gyventi ne ilgiau kaip 182 dienas, vaikai neturi Ispanijos valstybinės sveikatos kortelės, o C yra registruota ugdymo įstaigose Ispanijoje ir Lietuvoje. Ispanijos teismas pažymėjo, kad iš byloje surinktų duomenų negalima teigti, jog vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijoje. Atsižvelgdama į byloje pateiktus duomenis ir Ispanijos kompetentingo teismo sprendimą, Tarnyba laikėsi pozicijos, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Ispanija.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pareiškėjo A prašymo netenkino.

Teismas nustatė, kad C šiuo metu pareiškėjo yra išvežta į kitą valstybę, pareiškėjo teigimu, į Ispanijos Karalystę (Tenerifę). Teismas nusprendė, kad ši faktinė aplinkybė sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo prašymą išduoti teismo leidimą grąžinti nepilnametę C į Ispanijos Karalystę.

Spręsdamas dėl D grąžinimo, teismas nustatė, kad jis (duomenys neskelbtini) gimė Lietuvoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nuo gimimo vaiko, o jo tėvų nuo 2020 m., gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). D išvykimas iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui pareiškėjo deklaruotas tik 2026 m. vasario 2 d. Dėl itin jauno amžiaus (bylos nagrinėjimo metu D yra (duomenys neskelbtini) amžiaus) spręsti apie vaiko integravimąsi į socialinę aplinką nėra pagrindo.

Teismas nustatė, kad D abejose valstybėse yra praleidęs po panašų laikotarpį – apie 7 mėn. Vaikas nuo pat gimimo gyveno kartu su mama. Tėvams nustojus gyventi kartu, vaiko ryšys su pareiškėju nenutrūko, t. y. pareiškėjas įgyvendino savo globėjo teises, tačiau, atsižvelgiant į vaiko amžių, nuolatinį buvimą šalia suinteresuoto asmens, teismui nekilo abejonių dėl vaiko didesnio prisirišimo prie šalia visą jo gyvenimą buvusios motinos. Teismo vertinimu, šios aplinkybės suponuoja, kad D gyvenamąja vieta laikytina B nuolatinė gyvenamoji vieta.

Teismo vertinimu, byloje surinktų rašytinių įrodymų visuma leidžia padaryti išvadą, kad šeiminį gyvenimą šalys kūrė dvejose valstybėse. Tai patvirtina ir į bylą pateiktas gausus šalių tarpusavio susirašinėjimas, šeimos fotonuotraukos. Nurodė, kad pareiškėjo teikti rašytiniai įrodymai koreliuoja ir nepaneigia suinteresuoto asmens pozicijos, jog šeima nuolatine gyvenamąja vieta iki pat konflikto 2025 m. lapkričio mėn. laikė Lietuvą. Tiek vaikams, tiek ir tėvams Lietuvos valstybės garantuojamos medicinos paslaugos buvo teikiamos ir Lietuvoje, dukra C abiejų tėvų suderinta valia lankė ugdymo įstaigą ir Lietuvoje. Šeima Lietuvoje taip pat turėjo nekilnojamąjį turtą – namą, kuriame buvo deklaruota visos šeimos gyvenamoji vieta. Pareiškėjo valdoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat registruota Lietuvoje, o jo darbas buvimo Ispanijoje laikotarpiu buvo įforminamas kaip komandiruotė (nors pareiškėjas šį faktą neigia, tačiau tai įrodo suinteresuoto asmens pateiktas pareiškėjo elektroninis susirašinėjimas su G). Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad jo socialinę integraciją Ispanijoje įrodo tai, jog jis išrinktas (duomenys neskelbtini) bendrijos viceprezidentu, pasak teismo, negali būti vertinama, kaip turinti didesnę įrodomąją vertę, nei pareiškėjo iš esmės panašus socialinis statusas Lietuvoje – (duomenys neskelbtini) bendruomenės, kuri yra registruota tuo pačiu adresu, kaip ir pareiškėjo valdoma UAB „(duomenys neskelbtini)“, pirmininkas. Teismas nustatė, kad šeima naudojosi Lietuvoje teikiamomis socialinėmis garantijomis, nes suinteresuotam asmeniui nepertraukiamai valstybės buvo mokamos vaiko išmokos. Šeima iki pat pareiškėjo 2026 m. vasario 2 d. sprendimo deklaruoti nepilnamečių vaikų išvykimą iš Lietuvos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui, gyvenamosios vietos pakeitimo nebuvo deklaravusi. Valstybės institucijoms, taip pat ir teismui būdavo deklaruojama šalių gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad suinteresuoto asmens turimas Ispanijos valstybės elektroninės tapatybės ir elektroninio parašo sertifikatas įrodo jos asmeninį naudojimąsi Ispanijos administracine infrastruktūra, teismo vertinimu, pavirtina tik tai, jog gyvenimo Tenerifėje laikotarpiais šeima naudojosi rezidento Ispanijoje statuso teikiamomis privilegijomis, tačiau ši aplinkybė neįrodo aiškiai išreikštos valios atsisakyti Lietuvos Respublikos piliečio ir nuolatinio gyventojo statuso ir su tuo susijusių teisių.

Teismas atkreipė dėmesį, kad absoliuti dauguma įrodymų, kuriais pareiškėjas grindžia šeimos nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijoje, šeimos integraciją į pastarąją šalį, yra inicijuoti paties pareiškėjo ir datuoti tik 2026 m., kai jau buvo įvykęs šalių konfliktas, šalys pradėjo gyventi skyrium. Jokie bylos duomenys nepatvirtina suinteresuoto asmens valios pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje į nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijoje.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepilnamečio sūnaus D nuolatinę gyvenamąją vietą įrodinėjo Ispanijos teismų procesiniais dokumentais – Aronos pirmosios instancijos teismo 5-osios civilinės kolegijos 2026 m. kovo 13 d. nutartimi, kuria teismas, iškirtinai tik pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, nustatė draudimą C ir D išvykti iš šalies teritorijos be išankstinio teismo leidimo ir nusprendė paimti nepilnamečių pasus. Teismas pažymėjo, kad, vertinant šį Ispanijos teismo procesinį sprendimą, aktualu aptarti ir to paties teismo neskundžiamą 2026 m. gegužės 22 d. nutartį, kuria teismas panaikino skubias apsaugos priemones, nustatytas 2026 m. kovo 13 d. nutartimi. Ispanijos teismas, nuspręsdamas panaikinti ribojimus nepilnamečiams šalių vaikams išvykti iš Ispanijos, procesiniame sprendime, be kita ko, rėmėsi Vilniaus regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartimi, kuria abiejų vaikų laikina gyvenamoji vieta yra nustatyta su vaikų motina – suinteresuotu asmeniu. Ispanijos teismas konstatavo, kad abu tėvai ir jų vaikai yra Lietuvos piliečiai, turintys asmeninius ir šeiminius ryšius su Lietuva, kurioje jie turi gyvenamąją vietą ir kurioje gyvena jų artimieji. Iš pateiktų įrodymų Ispanijos teismas negalėjo padaryti išvados, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta Ispanijoje yra nuolatinė, ypač atsižvelgdamas į tai, jog nepilnamečiai vaikai neturi Ispanijos valstybinės sveikatos kortelės, o C įregistruota tiek Lietuvos, tiek Tenerifės švietimo įstaigose, nors dar nėra privalomojo mokyklinio amžiaus. Ispanijos teismas, remdamasis jam pateiktu šalių tarpusavio susirašinėjimu, nustatė, kad šalys yra išreiškusios norą Ispanijoje neužsibūti ilgiau nei 182 dienas. Šią aplinkybę teismas vertino kaip neleidžiančią laikyti, kad nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijoje.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimas, teismas konstatavo, kad B ir nepilnamečių vaikų integracija į socialinę aplinką Ispanijoje nebuvo pakankama, jog lemtų išvadą, kad jų gyvenamoji vieta toje šalyje buvo nuolatinė.

Teismas nurodė, kad neteisėtas vaiko išvežimas ir laikymas pagal Hagos konvencijos nuostatas turėtų būti suprantamas kaip situacija, kai vienas iš vaiko tėvų išsiveža vaiką iš įprastinės vaiko gyvenamosios vietos valstybės į kitą valstybę be kito tėvo sutikimo (neteisėtas išvežimas) arba pasilieka užsienio valstybėje ilgesniam laikui, negu kitas iš tėvų buvo sutikęs (neteisėtas laikymas). Nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečių vaikų grįžimas į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje nelaikytinas neteisėtu Hagos konvencijos aiškinimo ir taikymo prasme ir nesukelia šios Konvencijos 12 straipsnyje įtvirtintų pasekmių. Teismo vertinimu, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad vaiko sugrįžimu į savo kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalį (Lietuvą) buvo pažeistos pareiškėjo globos teisės. Nors pareiškėjo globos teisių įgyvendinimas šiuo atveju pareikalaus papildomų pastangų, tačiau, siekiant užtikrinti tinkamą vaiko (D) ir jo tėvo (pareiškėjo) interesų balansą, prioritetas suteiktinas vaiko, kaip socialiai jautresnio ir pažeidžiamesnio subjekto, interesų apsaugai. Atsižvelgus į vaiko amžių (vos (duomenys neskelbtini)), jo nepertraukiamą ryšį su motina, labiausiai vaiko interesus atitinka jo buvimas su motina jiems įprastoje, artimoje ir saugioje aplinkoje. Nepaneigdamas pareiškėjo deklaruojamo saugotino ir gintino vaikų (brolio ir sesers) neišskiriamumo intereso, teismas akcentavo, kad nepilnamečius vaikus vieną nuo kito atskyrė ne suinteresuotas asmuo, o būtent pats pareiškėjas – nelaukdamas teismo sprendimo, be motinos, su kuria Lietuvos teismas yra nustatęs dukros gyvenamąją vietą, žinios, išsivežė dukrą į Tenerifę.

Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo prašymo išduoti leidimą grąžinti nepilnamečius vaikus į jų įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Ispanijos Karalystę – netenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas A pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartį, prašymą dėl D išspręsti iš esmės – pripažinti, kad jo įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat 2026 m. gegužės 27 d. išvežimą buvo Ispanijos Karalystėje, nurodyti jį grąžinti į Ispanijos Karalystę per 7 kalendorines dienas nuo nutarties priėmimo; prašymą dėl C grąžinimo palikti nenagrinėtą, kadangi ji jau yra grąžinta į Ispanijos Karalystę; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Netinkamai nustatyta vaikų įprastinė gyvenamoji vieta. Spręsdamas, ar vaikų išvežimas 2026 m. gegužės 27 d. buvo neteisėtas, teismas turėjo nustatyti, kur prieš pat išvežimą faktiškai vyko jų kasdienis gyvenimas, t. y. kur kiekvienas vaikas iš tikrųjų gyveno, kas jį kasdien prižiūrėjo, kokią ugdymo įstaigą lankė, kur gaudavo sveikatos priežiūros paslaugas, kokioje šeimos ir socialinėje aplinkoje augo bei su kuria valstybe buvo susijęs jo įprastas kasdienis gyvenimas. Teismas šių aplinkybių neištyrė. Išvadą, kad vaikų įprastinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, teismas daugiausia grindė Lietuvos Respublikos pilietybe, Lietuvoje išlikusiomis gyvenamosios vietos deklaracijomis, Lietuvoje mokėtomis išmokomis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracijos vieta. Šios aplinkybės patvirtina tam tikrus vaikų arba jų tėvų teisinius ir administracinius ryšius su Lietuva, tačiau neparodo, kur buvo susiformavęs kiekvieno vaiko kasdienis gyvenimas.

Šeima nuo 2020 m. gruodžio mėn. gyveno Tenerifėje. Abu tėvai savo parašais 2022 m. įregistravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Dukra Tenerifėje gimė, augo, buvo gydoma ir ugdoma. Sūnus, nors gimė Lietuvoje, daugiau kaip septynis mėnesius iki išvežimo nepertraukiamai gyveno Puerto de Santiago kartu su motina, seserimi ir netoliese gyvenusiu tėvu. Suinteresuotas asmuo 2023 m. pasirašė dukros registro duomenų atnaujinimą Ispanijos adresu, o 2025 m. lapkričio 11 d. nurodė, kad tuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), taip pat pasirašė sūnaus registravimo tame pačiame būste dokumentus. Pagal Ispanijos teisę pažyma yra oficialus gyvenimo savivaldybėje ir įprastinės gyvenamosios vietos įrodymas, išduotas institucijos, įpareigotos užtikrinti registro atitiktį tikrovei. Nors pažyma pati savaime nėra absoliutus kiekvieno asmens kasdienio fizinio buvimo konkrečiame būste įrodymas, tačiau jos negalima laikyti vien techniniu ar teisiškai neutraliu formalumu. Teismas gyvenamosios vietos deklaravimo bei šeimos gyvenimo centro vystymo Ispanijoje dokumentus lakoniškai apibūdino gyvenimo „dvejose valstybėse“ įrodymais, nesigilindamas į jų esmę.

Šeimos buvimą Tenerifėje nuo 2020 m. gruodžio mėn. patvirtina banko operacijų ir nuotraukų chronologija pamėnesiui, taip pat tai, kad šeima 2021 m. spalio 22 d. įsigijo būstą (duomenys neskelbtini), butą (duomenys neskelbtini). Faktinį gyvenimą šiame būste nuo 2022 m. įrodo kaimynų notaro patvirtintas liudijimas apie šeimos gyvenimą bute. Šeimos kasdienis gyvenimas Tenerifėje neapsiribojo būstu. Byloje esantys priedai patvirtina automobilio Jaguar I-PACE registraciją, techninę apžiūrą ir priežiūrą Ispanijoje.

Suinteresuotas asmuo B 2026 m. sausio 5 d. kreipėsi į Aronos teismą ir paprašė leisti jai vykti su vaikais į Lietuvą be pareiškėjo sutikimo. Pats kreipimasis rodo, kad ji suprato, jog vaikų gyvenamosios valstybės negalima pakeisti vienašališkai.

Pilietybė savaime nenustato vaiko įprastinės gyvenamosios vietos. Lietuvos Respublikos pilietis gali nuolat gyventi Ispanijoje, ten lankyti mokyklą, gauti sveikatos priežiūrą ir turėti šeimos bei socialinius ryšius. Lygiai taip pat Lietuvos gyventojų registre išlikęs adresas neįrodo, kad vaikas tuo adresu iš tikrųjų gyveno. Teismas nepaaiškino, kodėl išlikusi gyvenamosios vietos Lietuvoje deklaracija svarbesnė už vėlesnius abiejų tėvų pasirašytus dokumentus ir ketverių metų faktinio gyvenimo duomenis Ispanijoje.

Po 2026 m. gegužės 27 d. Lietuvoje atlikta deklaracija, gydytojų vizitai, darželio lankymas ar kiti veiksmai negali atsakyti į klausimą, kur sūnus nuolat gyveno iki išvežimo, kur buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Hagos konvencija reikalauja nustatyti vaiko nuolatinės faktinės gyvenamosios vietos padėtį prieš pat išvežimą. Tuo metu ilgiausias nepertraukiamas jo gyvenimo laikotarpis iki išvežimo buvo Ispanijoje.

Teismas didesnę reikšmę suteikė Lietuvoje išlikusiems įrašams, bet nepaaiškino, kodėl mažesnę reikšmę turi vėlesni abiejų tėvų 2022 m. pasirašyti prašymai Ispanijos savivaldybei. Vertindamas ugdymą teismas sulygino C faktinį kasdienį (duomenys neskelbtini) lankymą su jos formaliu buvimu Lietuvos darželio sąraše, nors į darželį Lietuvoje ji nuėjo vos keliolika kartų ir vėliau jo nebelankė. Vertindamas sveikatos priežiūros vykdymo procesą teismas nepagrįstai sumenkino gydymo Ispanijoje dokumentus dėl privataus draudimo, nors vaiko gyvenamąją aplinką parodo realus paslaugų naudojimas, o ne jų finansavimo būdas. Teismas neįvertino duomenų apie Ispanijoje deklaruotas pajamas, mokesčius ir ilgalaikį turtą.

Teismas nurodė, kad sūnaus interesus labiausiai atitinka buvimas su motina jai ir vaikui įprastoje aplinkoje Lietuvoje, tačiau tai yra ginčo dėl globos ir būsimos gyvenamosios vietos klausimas. Vaiko grąžinimas į Ispaniją nereiškia jo atskyrimo nuo motinos. Suinteresuotas asmuo gali grįžti kartu su sūnumi į Ispaniją ir gyventi atskirai nuo pareiškėjo. Saugaus grįžimo į Ispaniją planą patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai apie du visiškai įrengtus būstus (duomenys neskelbtini) ir aplinkoje esančios kasdienės paslaugos. Suinteresuotas asmuo neįrodė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos didelės rizikos, kad grąžintas vaikas patirtų fizinę ar psichinę žalą arba patektų į kitą netoleruotiną padėtį. Hagos konvencijos 12 straipsnis taip pat netaikytinas, nes prašymas teismui pateiktas nepraėjus net dviem mėnesiams nuo išvežimo.

Suinteresuotas asmuo B pateikė atsiliepimą, prašydama atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Apelianto subjektyvi nuomonė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė nepakankama apimtimi ar juos neteisingai įvertino, nesuponuoja kitokios išvados.

Šeima iki pat pareiškėjo 2026 m. vasario 2 d. sprendimo deklaruoti nepilnamečių vaikų išvykimą iš Lietuvos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui gyvenamosios vietos pakeitimo nebuvo deklaravusi. Priešingai, valstybės institucijoms, taip pat ir teismui buvo deklaruojama šalių gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Be to, Ispanijos teismas nustatė, kad šalys yra išreiškusios norą Ispanijoje neužsibūti ilgiau nei 182 dienas ir šią aplinkybę teismas vertino kaip neleidžiančią laikyti pakankamai įrodyta, jog nepilnamečių buvimas Ispanijoje atitinka nuolatinę ir aiškiai įsitvirtinusią gyvenamąją vietą.

Nors, apelianto teigimu, B kartu su vaikais nepertraukiamai naudojosi Ispanijos sveikatos priežiūros paslaugomis, tačiau byloje esantys medicininiai išrašai patvirtina, kad vaikų medicininė priežiūra buvo nuosekliai vykdoma Lietuvoje. Aplinkybę, kad šeimos išvykos su vaikais į Ispaniją buvo ne nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas, o tik šeimos kelionės šiltame klimate ir pareiškėjo komandiruotės, patvirtina jo susirašinėjimas su apskaitą tvarkančiu asmeniu – G. Iš susirašinėjimo, be kita ko, matyti, kad šeima, grįžusi iš Ispanijos, gyveno šeimos name.

(duomenys neskelbtini) lopšelio-darželio 2026 m. kovo mėn. rašte nurodyta, kad C nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. yra įtraukta į (duomenys neskelbtini) ugdytinių sąrašus ir iki šiol yra įstaigos ugdytinė. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad nuo 2025 m. spalio 13 d. vaikas nesilanko įstaigoje, nes pareiškėjas asmeniškai informavo lopšelio-darželio direktorę apie planuojamą komandiruotę užsienyje ir nurodė, jog vaikas laikinai nelankys ugdymo įstaigos dėl išvykimo kartu su juo. Be to, pareiškėjas sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nuo 2025 m. gegužės 13 d. C teikiamos paslaugos – mokymas plaukti ir visų būtinų šioms paslaugoms teikti sąlygų sudarymas, organizuojamas ir vykdomas pagal neformaliojo švietimo plaukimo programą. Pareiškėjas taip pat sudarė ir sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl sporto paslaugų teikimo C. Visos šios aplinkybės įrodo, kad vaikai socialiniais ryšiais susiję su Lietuva.

Sūnaus D buvimas Tenerifėje nuo 2025 m. spalio mėn. iki 2026 m. gegužės 27 d. buvo laikinas, atitinkantis ilgametį šeimos gyvenimo modelį: šaltuoju metų laiku būti Ispanijos Karalystėje, visu kitu laiku – Lietuvoje.

Atskirajame skunde apeliantas išdėstė eilę Ispanijos Karalystės teisės aktų (atskirojo skundo 21–28 punktai). Nėra pagrindo taikyti Ispanijos Karalystės teisės, kadangi taikoma Lietuvos valstybės teisė.

Byloje nėra duomenų (įrodymų), kad suinteresuotas asmuo gyvena Ispanijos Karalystėje ir kad paminėta šalis iš tiesų gali būti laikoma tiek B, tiek nepilnamečių vaikų gyvenamąja vieta, todėl sprendimas negrąžinti vaikų į Ispanijos Karalystę yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – Ispanijos Karalystę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnį bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Hagos Konvenciją laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek Reglamentas (ES) 2019/1111, Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip.

Dėl prašymo grąžinti nepilnametę C į Ispanijos Karalystę palikimo nenagrinėto

Apeliantas atskiruoju skundu prašo palikti jo pareiškimą dėl nepilnametės C grąžinimo į Ispanijos Karalystę nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, kad dukra šiuo metu jau yra grįžusi pas jį į Ispaniją.

Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad jei valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija turi pagrindo manyti, jog vaikas išvežtas į kitą valstybę, ji gali sustabdyti bylos nagrinėjimą arba atmesti prašymą grąžinti vaiką.

Byloje nekilo ginčo, kad C šiuo metu pareiškėjo yra išvežta į Ispanijos Karalystę (Tenerifę). Atsižvelgdamas į paminėtą aplinkybę, t. y. kad nepilnametė C išvežta į kitą valstybę ir yra žinoma jos buvimo vieta – Ispanijos Karalystėje su tėvu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalimi, nusprendė pareiškėjo prašymą dėl dukros grąžinimo atmesti. Teisėjų kolegija nenustatė procesinio pagrindo nuspręsti dėl pareiškėjo prašymo grąžinti C į Ispanijos Karalystę palikimo nenagrinėto (CPK 296 straipsnis), todėl tokio apelianto prašymo netenkina.

Esant paminėtoms aplinkybėms, toliau byloje sprendžiamas apelianto nepilnamečio sūnaus D (ne)teisėto išvežimo į Lietuvos Respubliką ir grąžinimo į Ispanijos Karalystę klausimas.

Dėl prašymo grąžinti nepilnametį D į Ispanijos Karalystę

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

Hagos konvencijoje (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) nustatyta bendroji taisyklė, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Kita vertus, Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais nėra prioritetinis. Prioritetas visų pirma teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai.

Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nuostatas, teismas, nagrinėdamas iš esmės šios Konvencijos pagrindu pateiktą prašymą, turi įvertinti tik tai, ar konkrečiu atveju yra pagrindas leisti grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę ir neturi spręsti klausimo dėl vaiko globos teisių suteikimo ar tėvų valdžios įgyvendinimo. Iš Hagos konvencijos nuostatų matyti (pvz., Hagos konvencijos 12, 13 straipsniai), kad spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, teismas, visų pirma, turi nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ir (ar) laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. jis turi nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta ir ar išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba negrąžinus vaiko, yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kvalifikuojančios vaiko išvežimą ar laikymą kaip neteisėtą. Nustatęs, kad vaikas yra išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ir (ar) laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, teismas, antra, turi įvertinti, ar nėra pagrindo negrąžinti vaiko į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsnyje nustatytų aplinkybių (išimčių) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-126-790/2022; 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-968-516/2024, 47 punktas).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant bylą dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo, visų pirma būtina nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta prieš išvežimą ir negrąžinimą.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) formuojamą praktiką fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje savaime negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Tam, visų pirma, reikia atsižvelgti į tai, jog toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis ir ten gyvendamas vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas C-523/07, 33, 38 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas C-497/10, 49 punktas). Pažymėtina, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).

Sutiktina su apeliantu, kad, sprendžiant nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, svarbu įvertinti, kur jis iš tikrųjų gyveno, t. y. kokią ugdymo įstaigą lankė, kur gaudavo sveikatos priežiūros paslaugas, kokioje šeimos ir socialinėje aplinkoje augo bei su kuria valstybe buvo susijęs jo įprastas kasdienis gyvenimas. Tik nustačius vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, toliau turėtų būti sprendžiamas jo išvežimo (ne)teisėtumo klausimas.

Pažymėtina, kad ginčas byloje būtent ir kilo dėl to, kuri valstybė – Lietuvos Respublika ar Ispanijos Karalystė – laikytina pareiškėjo ir suinteresuoto asmens nepilnamečio vaiko gyvenamąja vieta. Pareiškėjas įrodinėja, kad tiek jo ir suinteresuoto asmens, tiek ir šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Ispanijos Karalystėje, Tenerifėje ir į Lietuvą vaikai suinteresuoto asmens buvo išvežti neteisėtai, negavus pareiškėjo sutikimo. Savo ruožtu suinteresuotas asmuo įrodinėja, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta visada buvo ir yra Lietuvoje, o Tenerifėje šeima būdavo tik laikinai, šaltuoju metų laiku.

Nustatyta, kad pareiškėjas A ir suinteresuotas asmuo B susituokė V. Santuokos metu šalims gimė du vaikai: C, gim. (duomenys neskelbtini), ir D, gim. (duomenys neskelbtini). Dukra gimė Ispanijoje, o sūnus – Lietuvoje. Abu vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Nuo 2025 m. gruodžio mėn. pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo ėmė gyventi atskirai.

Byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalių sūnus D Lietuvoje gyveno nuo gimimo ((duomenys neskelbtini)) iki 2025 m. spalio 10 d., kuomet visa šeima išvyko į Ispanijos Karalystę, Tenerifę ir ten gyveno iki 2026 m. gegužės 27 d., kai suinteresuotas asmuo B su vaikais grįžo į Lietuvą. Pažymėtina, kad D išvykimas iš Lietuvos Respublikos į Ispanijos Karalystę ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui buvo deklaruotas pareiškėjo tik 2026 m. vasario 2 d., t. y. tuo metu, kai bylos šalys jau nebegyveno kartu dėl kilusio konflikto.

Apeliantas, įrodinėdamas, kad jo ir suinteresuoto asmens bei šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta visada buvo Ispanijos Karalystėje, pateikė įrodymus, jog šalys (pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo) nuo 2022 m. gyvenamąją vietą įregistravo Ispanijoje, dukra C lankė ugdymo bei gydymo įstaigas Ispanijoje, šeima buvo įsigijusi būstą, turėjo automobilį Ispanijoje. Teisėjų kolegija sutinka, kad šie byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog bylos šalys kartu su savo nepilnamečiais vaikais gyveno Ispanijoje. To nepaneigė ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi ne tik šiuos apelianto pateiktus ir tiek pareiškime, tiek atskirajame skunde akcentuojamus dokumentus, bet ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šeiminį gyvenimą šalys kartu su nepilnamečiais vaikais vis tik kūrė dvejose valstybėse: Lietuvoje, o šaltuoju metų laiku – Ispanijos Karalystėje, todėl konstatuoti, jog bylos šalių ir jų nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo išskirtinai Ispanijos Karalystėje nėra teisinio pagrindo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nepilnamečiams vaikams medicininės paslaugos buvo teikiamos tiek Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje. Nors, apelianto teigimu, dukra C lankė (duomenys neskelbtini) valstybinę mokyklą Ispanijoje, tačiau bylos duomenys patvirtina ir tai, kad nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. C buvo įtraukta į (duomenys neskelbtini) ugdytinių sąrašus ir buvo šios įstaigos ugdytinė pagal ugdymo įstaigos ir pareiškėjo 2025 m. birželio 18 d. pasirašytą vaiko priėmimo į (duomenys neskelbtini) ikimokyklinio ugdymo grupes sutartį. Pareiškėjo atlikti trys mokėjimai patvirtina ir faktinį Lietuvos ugdymo įstaigos lankymo faktą, nors lankymas ir nebuvo nuolatinis. Be to, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 7 d. buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią nuo 2025 m. gegužės 13 d. C buvo teikiamos paslaugos – mokymas plaukti, taip pat 2025 m. su viešąja įstaiga „(duomenys neskelbtini)“ sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl sporto paslaugų teikimo C. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, tik įrodo, kad visa šeima socialiniais ryšiais buvo ir yra susijusi su Lietuva. Pažymėtina, kad tokie pareiškėjo sprendimai sudaryti tiek formaliojo, tiek ir neformaliojo ugdymo sutartis su šias paslaugas Lietuvoje teikiančiomis ugdymo įstaigomis nebūtų priimti, jei šalys iš tiesų būtų nusprendusios nuolatinę gyvenamąją vietą pakeisti iš Lietuvos į Ispaniją.

Rašytiniai bylos duomenys patvirtina ir tai, kad pats pareiškėjas šeimos išvykas į Ispaniją iki to momento, kuomet su suinteresuotu asmeniu pradėjo gyventi atskirai, laikė komandiruotėmis. Tai patvirtina tiek byloje esantis (duomenys neskelbtini) direktorės 2026 m. kovo mėn. raštas, kuriame nurodyta, kad nuo 2025 m. spalio 13 d. (kai visa šeima išvyko į Ispaniją) C nesilanko įstaigoje, nes mergaitės tėvas A asmeniškai informavo lopšelio-darželio direktorę apie planuojamą komandiruotę užsienyje ir nurodė, jog vaikas laikinai išvyksta su juo, tiek pareiškėjo susirašinėjimas elektroniniu. paštu su apskaitą tvarkančiu asmeniu – G. Paminėtų susirašinėjimų turinys patvirtina, kad pareiškėjas išvykas su šeima Ispanijoje deklaravo kaip komandiruotes.

Nors, apelianto teigimu, šeima turėjo nekilnojamojo turto Ispanijos Karalystėje, transporto priemonę, nuo 2022 m. įregistravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjas buvo išrinktas (duomenys neskelbtini) bendrijos viceprezidentu, tai, apelianto manymu, patvirtina nuolatinės gyvenamosios vietos buvimą Ispanijos Karalystėje, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės panašus šalių socialinis statusas buvo ir Lietuvoje – pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) bendruomenės pirmininkas, turėjo Lietuvoje registruotą ir jo paties valdomą įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, be to, šeima turėjo Lietuvoje registruoto nekilnojamojo turto, nuo 2020 m. bylos šalių, o jų vaikų – nuo gimimo – gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad aplinkybė, kurioje iš šalių buvo didesnė dalis pareiškėjo ar abiejų šalių turimo turto, neturi reikšmės nuolatinės gyvenamosios vietos konstatavimui. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kur šeima kartu su nepilnamečiais vaikais iki jų išvežimo iš tikrųjų faktiškai gyveno. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina suinteresuoto asmens nuosekliai įrodinėjamą ir pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad bylos šalių ir jų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta iš esmės buvo abejose valstybėse – tiek Lietuvos Respublikoje, tiek ir Ispanijos Karalystėje.

Nors apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvos Respublikoje yra svarbesnis už gyvenamosios vietos deklaraciją Ispanijos Karalystėje, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nė vienai iš gyvenamosios vietos deklaracijų nesuteikė svarbesnės ar išskirtinės reikšmės. Priešingai, teismas nustatė, kad bylos šalys gyvenamąją vietą buvo deklaravusios abejose šalyse ir, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, jog šeiminį gyvenimą šalys kūrė abejose valstybėse.

Apeliantas, įrodinėdamas, kad šalių ir jų nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Ispanijos Karalystėje, taip pat rėmėsi Ispanijos karalystės Aronos pirmosios instancijos teismo 5-osios civilinės kolegijos 2026 m. kovo 13 d. nutartimi, kuria pareiškėjo iniciatyva ir prašymu teismas nustatė draudimą C ir D išvykti iš šalies teritorijos be išankstinio teismo leidimo ir nusprendė paimti nepilnamečių vaikų pasus. Pažymėtina, kad aplinkybės, susijusios su paminėta Ispanijos teismo nutartimi taikytais apribojimais, buvo išsamiai išanalizuotos pirmosios instancijos teismo, skundžiamoje nutartyje pažymint, jog ši nutartis vėlesne to paties teismo neskundžiama 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo panaikinta. Ispanijos teismas, nusprendęs panaikinti taikytus apribojimus, nurodė, kad iš papildomai jam pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta Ispanijoje yra nuolatinė. Be kita ko, nustatęs, kad nepilnamečiai vaikai neturi Ispanijos valstybinės sveikatos kortelės, o C įregistruota tiek Lietuvos, tiek Tenerifės švietimo įstaigose, nors dar nėra privalomojo mokyklinio amžiaus, taip pat atsižvelgęs į tai, kad šalys yra išreiškusios norą Ispanijoje neužsibūti ilgiau nei 182 dienas, Ispanijos teismas konstatavo, jog nėra pakankamai įrodyta, kad nepilnamečių vaikų buvimas Ispanijoje atitinka nuolatinę ir aiškiai įsitvirtinusią gyvenamąją vietą, o registracija Tenerifėje savaime nėra pakankama kitokiai išvadai daryti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos byloje nustatytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo kartu su nepilnamečiais vaikais Ispanijos Karalystėje praleisdavo laiką laikinai, t. y. šaltuoju metų laiku vykdavo į Tenerifę, o vėliau grįždavo į Lietuvą. Be to, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bylos šalių nepilnamečio vaiko D, dėl kurio grąžinimo vyksta ginčas, integracija į socialinę aplinką Ispanijoje nebuvo pakankama, kad lemtų išvadą dėl jo gyvenamosios vietos nuolatinio pobūdžio toje šalyje.

Pažymėtina, kad skundžiamos nutarties priėmimo dieną šalių nepilnametis vaikas D buvo (duomenys neskelbtini) amžiaus. Akivaizdu, kad dėl itin jauno amžiaus vaiko integravimasis į socialinę aplinką įprastai apsiriboja integracija į šeimos aplinką. Minėta, kad berniukas nuo gimimo ((duomenys neskelbtini)) iki 2025 m. spalio 10 d. gyveno Lietuvoje, vėliau su tėvais išvyko į Ispanijos Karalystę, Tenerifę, kur gyveno iki 2026 m. gegužės 27 d., kuomet vėl su motina B grįžo į Lietuvą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, D abejose valstybėse yra praleidęs maždaug panašų laikotarpį, be to, nuo pat gimimo gyveno kartu su motina. Nors, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į buvimo Lietuvoje laikotarpį įskaičiavo ir laiką po 2026 m. gegužės 27 d., kuomet vaikas jau buvo Lietuvoje, tačiau pažymėtina, kad ši aplinkybė nebuvo ta, kuri nulėmė teismo sprendimą pareiškėjo prašymo netenkinti. Pažymėtina, kad buvimo trukmė yra tik vienas iš požymių, vertinant gyvenamosios vietos pastovumą. Šiuo konkrečiu atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad šeiminį gyvenimą šalys kūrė abejose valstybėse ir Ispanijos Karalystėje būdavo laikinai – šaltojo sezono Lietuvoje metu.

Nustačius, kad Ispanijos Karalystė nebuvo nepilnamečio D nuolatinė gyvenamoji vieta, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog jo grįžimas į kilmės valstybę – Lietuvos Respubliką, kurioje, kaip minėta, praleido panašų laikotarpį kaip ir Ispanijos Karalystėje, Tenerifėje, yra neteisėtas vaiko išvežimas Hagos konvencijos taikymo ir aiškinimo prasme.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas, įrodinėdamas neva neteisėtą nepilnamečio sūnaus D išvežimą į Lietuvos Respubliką, remiasi eile Ispanijos Karalystės teisės aktų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra taikoma Ispanijos Karalystės teisė, todėl sprendžiant klausimą dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos bei galimo neteisėto išvežimo, nesivadovaujama šios šalies teisės aktais.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, todėl atmetęs pareiškėjo prašymą dėl vaiko grąžinimo į Ispanijos Karalystę, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apelianto atskirąjį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Suinteresuotas asmuo B, pateikusi atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašė priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas advokato pagalbos išlaidas, kurios, remiantis byloje esančia 2026 m. rugsėjo 23 d. sąskaita faktūra ir akcinės SEB banko mokėjimo patvirtinimu, iš viso sudarė 3 448,50 Eur, t. y. už atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 24 d. taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 650 Eur (be PVM) ir už atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutarties – 2 200 Eur (be PVM).

Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas valstybės įmonės Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Atsižvelgiat į tai, kad suinteresuoto asmens išlaidos už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimus į atskiruosius skundus, buvo patirtos 2026 m. rugsėjo mėn. (apmokėta sąskaita faktūra), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2026 m. I ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 554,20 Eur. Rekomendacijų 8.16 papunktis nustato, kad už dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai taikytinas 0,4 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma už abu atsiliepimus sudarytų 2 043,36 Eur (0,4 x 2 554,20 Eur x 2). Suinteresuoto asmens prašomos priteisti 3 448,50 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimų į atskiruosius skundus parengimą viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, todėl mažinamos iki 2 043,36 Eur ir, atskirąjį skundą atmetus, priteisiamos iš pareiškėjo A.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui B (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš pareiškėjo A (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 043,36 Eur (du tūkstančius keturiasdešimt tris eurus ir 36 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.