Utenos apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui PRS2, jo atstovei advokatei Simonai Jašmontaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio PRS2 skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 26S177977.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu Pareiškėjas palaikė skundo prašymus. Nurodė, kad jam nebuvo žodžiu išaiškinti tokios priemonės taikymo jo atžvilgiu motyvai. Gyvena šiuo metu kaip kalėjime. Šiuo metu jo atžvilgiu nustatyti ribojimai, kuomet negalima išvykti iš pastato teritorijos laisva valia. Tai daro įtaką sveikatai. Galima prašyti išleisti iš įstaigos, tačiau tris kartus paprašius išleisti, tik vieną kartą išleido. Leidimas suteikiamas išeiti apie 5 valandoms. Šiuo metu gali pasivaikščioti tik aplink pastatą. Gyventi nori taip, kad jo laisva valia būtų galima išeiti iš pastato.

Užsieniečio atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko skundą visa apimtimi. Migracijos departamentas pasienio procedūrą taiko pagrįstai, tai nėra ginčijama. Tačiau tai nereiškia, kad turi būti apribotas Užsieniečio judėjimas. Asmens atžvilgiu faktiškai yra taikomas sulaikymas. Užsieniečiui yra ribojama judėjimo laisvė, apgyvendintas įstaigoje, kurioje yra tvora ir laisva valia jam nėra galima išeiti už teritorijos ribų. Be to, Sprendime nėra motyvų, argumentų, kodėl jam yra taikoma tokia priemonė. Taip pat nebuvo paaiškinti skundžiamo sprendimo motyvai žodžiu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas, remdamasis 2024 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2024/1348, kuriuo Sąjungoje nustatoma bendra tarptautinės apsaugos procedūra ir panaikinama Direktyva 2013/32/ES, 51 straipsniu ir UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalimi, 2026 m. rugsėjo 3 d. priėmė Sprendimą, kuriuo apgyvendino prašytoją priėmimą užtikrinančios įstaigos paskirtoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol vykdoma pasienio procedūra, tačiau ne ilgiau kaip Reglamento 51 straipsnyje numatytą laikotarpį.

Tarptautinės apsaugos suteikimo procedūrai, kiek tai susiję su prašymais, pateiktais nuo 2026 m. birželio 12 d., taikomas Reglamentas (Reglamento 79 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra ginčo, kad Užsienietis prašymą suteikti tarptautinę apsaugą pateikė 2026 m. rugsėjo 2 d. Todėl Pareiškėjo prašymo nagrinėjimui taikytinas paminėtas Reglamentas.

Visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, besikreipiantiems su tarptautinės apsaugos prašymu valstybių narių teritorijoje, be kita ko, prie jų išorės sienų, teritorinėje jūroje arba tranzito zonose, su sąlyga, kad tiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės leidžiama likti teritorijoje kaip prašytojams, taip pat aktuali 2024 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2024/1346 (toliau – ir Priėmimo sąlygų direktyva ar Direktyva), kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (Direktyvos 3 straipsnio 1 dalis).

Nedarant poveikio 51 straipsnio 2 daliai ir 53 straipsnio 2 daliai, prašytojams, kuriems taikoma pasienio procedūra, neleidžiama atvykti į valstybės narės teritoriją. Visos priemonės, kurių valstybės narės imasi, kad užkirstų kelią neteisėtam atvykimui į jų teritoriją, turi derėti su Direktyva (ES) 2024/134 (Reglamento 43 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėdama prašymus, kuriems taikoma pasienio procedūra, valstybė narė, laikydamasi Direktyvos (ES) 2024/1346 9 straipsnio ir nedarydama poveikio jos 10 straipsniui, reikalauja, kad prašytojai gyventų įprastai prie išorės sienos ar tranzito zonose arba netoli jų, arba kitose jų teritorijoje paskirtose vietovėse, visapusiškai atsižvelgiant į konkrečias tos valstybės narės geografines aplinkybes (Reglamento 54 straipsnio 1 dalis).

Pasienio procedūros taikymas lemia pareigą gyventi Reglamento 54 straipsnio 1 dalyje nurodytoje vietoje, tačiau konkretus šios pareigos įgyvendinimo režimas turi būti vertinamas pagal Priėmimo sąlygų direktyvos nuostatas, reglamentuojančias judėjimo laisvės apribojimą ir sulaikymą. UTPĮ nuostatos turi būti aiškinamos kiek įmanoma atsižvelgiant į Direktyvos tekstą ir tikslą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr SU-32-575/2026).

Priėmimo sąlygų direktyvos 7-9 straipsniuose reglamentuojamos prašytojo judėjimui ir gyvenamajai vietai taikomos priemonės. Prašytojai gali laisvai judėti valstybės narės teritorijoje, o valstybė narė gali prašytojus paskirti į apgyvendinimo vietą sistemos valdymo tikslais (Priėmimo direktyvos 7 straipsnio 1-2 dalys).

Valstybės narės prireikus gali nuspręsti, kad prašytojui leidžiama gyventi tik konkrečioje prašytojams apgyvendinti pritaikytoje vietoje, jei to reikia viešosios tvarkos sumetimais arba siekiant veiksmingai užkirsti kelią prašytojo pasislėpimui tais atvejais, kai esama pasislėpimo rizikos (Priėmimo sąlygų direktyvos 9 straipsnio 1 dalis). Pagal paminėto straipsnio 1 ir 2 dalis priimti sprendimai turi būti proporcingi ir juos priimant atsižvelgiama į atitinkamus individualios prašytojo padėties aspektus, įskaitant to prašytojo specialiuosius priėmimo poreikius (Priėmimo sąlygų direktyvos 9 straipsnio 4 dalis). Visuose pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis priimtuose sprendimuose valstybės narės nurodo faktinius, ir, jei reikia, teisinius jų pagrindus (Priėmimo sąlygų direktyvos 5 dalis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama taip pat ir dėl įgyvendinant paminėtą pareigą Užsieniečiui pritaikytų suvaržymų. Jei jų visuma laikytina sulaikymu, tokios priemonės teisėtumas turi būti vertinamas pagal sulaikymą reglamentuojančias nuostatas.

Nagrinėjamu atveju Užsienietis, nesutikdamas su Sprendimu, nurodo, kad jam taikomas judėjimo laisvės ribojimas pagal UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalį savo esme prilygsta sulaikymui.

Sprendžiant, ar konkreti priemonė yra judėjimo laisvės apribojimas, ar sulaikymas, reikšminga tai, ar prašytojas turi realią galimybę savo valia palikti jam paskirtos apgyvendinimo vietos teritoriją. Šiuo tikslu vertinama, ar veikia įėjimo ar išėjimo kontrolė, ar išvykimui būtinas išankstinis individualus leidimas ir (ar) palyda, pagal kuriuos kriterijus sprendžiama dėl leidimo, ar prašytojas faktiškai gali juo pasinaudoti, taip pat atsižvelgiama į priemonės trukmę ir visų taikomų ribojimų bendrą poveikį. Vien formalios galimybės išvykti nepakanka, jei ji nėra reali ir veiksminga; kita vertus, vien tai, kad išvykimui taikoma iš anksto nustatyta tvarka, savaime dar nepatvirtina, kad asmuo yra sulaikytas. Vien tai, kad gavus leidimą galima laikinai išvykti iš apgyvendinimo vietos, savaime nepaneigia, kad faktiškai taikomas režimas gali būti kvalifikuojamas kaip sulaikymas – turi būti vertinamos naudojimosi šia galimybe sąlygos ir bendras faktiškai taikomo režimo poveikis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr SU-32-575/2026, 30-31 punktai).

Nagrinėjamu atveju Užsienietis teismo posėdžio metu paaiškino, kad galėjo išeiti iš pastato ir laisvai judėti apgyvendinimo vietos teritorijoje, bendrauti su kitais asmenimis, tačiau negalėjo palikti šios teritorijos laisva valia, kadangi buvo būtinas išankstinis individualus leidimas. Teismo posėdžio metu Užsienietis patvirtino, kad jis tris kartus prašė leidimo išvykti iš teritorijos, tačiau tik vieną kartą pavyko išvykti kelioms valandoms. Dėl pirmų dviejų prašymų atsakymo negavo. Atsakymo dėl leidimo reikia ilgai laukti – apie 2-3 paras. Leidimas išduodamas apie 5 valandoms. Proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimai priskiriami prie įrodymų (ABTĮ 56 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas teismo posėdžio metu pateikė nuoseklius paaiškinimus, kurių Migracijos departamentas nepaneigė. Priešingai, įvertinęs Pareiškėjo pareigą likti centro teritorijoje, išvykimo priklausomybę nuo išankstinio individualaus leidimo, tai, kad iš trijų prašymų tik vienu atveju buvo leista palikti centro teritoriją pakankamai trumpam laikotarpiui, o atsakymo į pateiktą prašymą Pareiškėjui reikėjo laukti apie 2-3 paras, teismas sprendžia, kad iš esmės Pareiškėjui taikyta priemonė laikytina sulaikymu, kaip jis suprantamas pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 2 straipsnio 9 punktą.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendime taip pat nenurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas būtent tokios priemonės taikymas Pareiškėjui, nepateiktas jų vertinimas ir individualūs Sprendimo priėmimo motyvai. Sutiktina su šiais Pareiškėjo argumentais.

Susipažinus su Sprendimo turiniu matyti, kad jame nurodyti Užsieniečio asmens duomenys, ir, kaip minėta, nuspęsta Užsienietį apgyvendinti priėmimą užtikrinančios įstaigos paskirtoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tol, kol vykdoma pasienio procedūra, tačiau ne ilgiau kaip Reglamento 51 straipsnyje nustatytą laikotarpį. Taip pat pateiktos nuorodos į Reglamento 51 straipsnį bei UTPĮ 140⁸ straipsnio 3 dalį ir išaiškinta Sprendimo apskundimo tvarka. Sprendime nenurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas tokios priemonės taikymas Užsieniečiui, nėra pateiktas vertinimas ir individualūs Sprendimo priėmimo motyvai. Teismo posėdžio metu Pareiškėjas paaiškino, kad tokio Sprendimo motyvai taip pat nebuvo paaiškinti ir žodžiu.

Administraciniame sprendime turi būti nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės taip pat sprendimo motyvai (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai). Šie reikalavimai užtikrina, kad asmuo galėtų suprasti jo teises ribojančio sprendimo priežastis ir veiksmingai jį ginčyti, o teismas – patikrinti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Administracinio sprendimo motyvai gali būti išdėstyti pačiame sprendime arba kitame dokumente, jeigu sprendime pateikta aiški nuoroda į tokį dokumentą ir jis asmeniui yra prieinamas, tačiau trūkstami sprendimo motyvai negali būti primą kartą suformuluoti teismo procese (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr SU-32-575/2026, 46 punktas).

Nustačius, kad Pareiškėjui faktiškai taikytas režimas yra sulaikymas, Sprendimo teisėtumas vertintinas pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 10-13 straipsniuose įtvirtintas sulaikymo sąlygas ir garantijas. Prašytoją galimą sulaikyti tik dėl vienos ar kelių iš šių priežasčių numatytų Priėmimo sąlygų direktyvos 10 straipsnio 4 dalyje. Prašytojas sulaikomas tik kuo trumpiau, o laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi 10 straipsnio 4 dalyje nustatyti pagrindai (Priėmimo sąlygų direktyvos 11 straipsnio 1 dalis). Įsakymą sulaikyti prašytoją raštu parengia teisminės arba administracinės institucijos. Įsakyme sulaikyti nurodomos faktinės ir teisinės priežastys, kuriomis grindžiamas sulaikymas, ir kodėl neįmanoma veiksmingai taikyti švelnesnių alternatyvių priemonių (Priėmimo sąlygų direktyvos 11 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju Sprendimas paminėtų reikalavimų neatitinka. Jame nenurodytas nei vienas Priėmimo sąlygų direktyvos 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas sulaikymo pagrindas, individualiai neįvertinta būtinybė atimti Pareiškėjui judėjimo laisvė ir nepaaiškinta, kodėl siekiamo tikslo negalima veiksmingai pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Taigi Sprendimas, kurio pagrindu faktiškai buvo taikomas sulaikymui prilygstantis režimas, neatitiko sulaikymui nustatytų materialiųjų ir procesinių reikalavimų.

Jei atlikus teisminę kontrolę sulaikymas pripažįstamas neteisėtu, prašytojas nedelsiant paleidžiamas (Priėmimo sąlygų direktyvos 11 straipsnio 5 dalis). Taigi panaikinus Sprendimą, juo nustatyti Pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimai negali būti toliau taikomi. Tikslu užtikrinti Pareiškėjo teisę į laisvę bei apgyvendinimo tęstinumą, iki naujo Migracijos departamento sprendimo priėmimo Pareiškėjo apgyvendinimas priėmimą užtikrinančios įstaigos paskirtoje laikino apgyvendinimo vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų. Tai reiškia, kad Pareiškėjui turi būti užtikrinta reali galimybė savo valia iškeiti iš centro teritorijos ir į ją grįžti be atskiro centro vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo.

Esant nurodytam, Pareiškėjo skundas tenkintinas. Migracijos departamentas įpareigotinas ne vėliau kaip per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iš naujo išspręsti Užsieniečio apgyvendinimo klausimą (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas). Priimdamas naują sprendimą, Migracijos departamentas turi nurodyti faktinį ir teisinį sprendimo pagrindą, individualiai įvertinti Pareiškėjo padėtį bei specialiuosius priėmimo poreikius, įvertinti, ar yra sąlygos toliau taikyti pasienio procedūrą ir nustatyti konkretų taikytinos priemonės turinį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Patenkinti (duomenys neskelbtini) piliečio PRS2 skundą iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 26S177977.

Pareiškėją (duomenys neskelbtini) pilietį PRS2, gim. (duomenys neskelbtini) , nedelsiant paleisti iš sulaikymo, pritaikyto Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 26S177977, pagrindu.

Įpareigoti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šios nutarties įsiteisėjimo iš naujo išspręsti pareiškėjo apgyvendinimo klausimą.

Iki Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naujo sprendimo dėl pareiškėjo apgyvendinimo priėmimo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio PRS2 apgyvendinimą tęsti netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Valstybės sienos apsaugos tarnybą.