Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vitalijos Norkūnaitės ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Telšių apylinkės teismo Mažeikių miesto rūmų 2024 m. spalio 15 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta neatlikta bausmės dalimi, ir V. J. paskirta galutinė 12 (dvylikos) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Laisvės atėmimo bausmės atlikimo pradžia V. J. skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas V. J. sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. gegužės 16 d. iki įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalimi 1 ir 2 punktais, 3 dalimi, V. J. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš V. J. V. ligonių kasos naudai priteista 2 158,32 Eur (du tūkstančiai vienas šimtas penkiasdešimt aštuoni eurai 32 ct) PSDF biudžetui padarytos žalos dėl nukentėjusiojo J. C. gydymo ir 5 (penki) procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško priteistos žalos atlyginimo, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB ,,Swedbank“.

Nukentėjusiosios V. C. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, ir iš V. J. priteista 966 Eur (devyni šimtai šešiasdešimt šeši eurai) turtinės žalos ir 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) neturtinės žalos V. C. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II Apeliacinio skundo argumentai bei prašymai

Motyvuojamoji dalis

II Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir teismo posėdyje išklausiusi bylos dalyvių argumentų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo V. J. veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskyrė teisingą, tinkamai individualizuotą bausmę.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra ginčo, kad tarp nukentėjusiojo J. C. ir nuteistojo V. J. išgertuvių metu 2025 m. gegužės 15 d. kilo žodinis konfliktas, ko pasėkoje V. J. sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvos ir kūno sritis, nuo kurių šis mirė. Tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jo veiksmų vertinimu, nurodo, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis dėl nukentėjusiojo elgesio, teigia, kad buvo susijaudinęs ir savo veiksmus vertina kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija neturi pagrindo nuteistojo V. J. veiksmų vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. nurodo, kad savo veiksmais gynėsi nuo jį puolusio nukentėjusiojo J. C. veiksmų. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, kad nuteistojo V. J. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. parodė, kad žodinis konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo J. C. kilo dėl sudaužytų degtinės butelių, po ko susinervinęs J. C. žodžiu priekaištavo nuteistajam, o galiausiai įsikibo į nuteistąjį ir suėmė jam už džemperio apykaklės. Pasak V. J., nukentėjusysis J. C., apart įsikibimo į apykaklę, daugiau jokių smurtinių veiksmų neatliko (t. 2, b. l. 197–201, t. 3, b. l. 10–13). Tačiau teisiamojo posėdžio metu nuteistojo V. J. versija dėl nukentėjusiojo J. C. veiksmų kardinaliai pasikeitė: nuteistasis parodė, kad po to, kai sužinojo apie sudaužytus degtinės butelius, nukentėjusysis pradėjo šaukti, tampytis, kumščiuoti, puolė mušti nuteistąjį, sudavė į visas kūno vietas, elgėsi kaip „antžmogis“. Pasak V. J., nukentėjusysis nubėgo į tualetą ir atsinešė lazdą kriauklėms atkimšti; vėliau nuteistasis papildomai parodė, kad nukentėjusysis dar bėgo į virtuvę ir atsinešė peilį. Nuteistasis V. J. nepateikė logiško paaiškinimo dėl jo parodymų kaitos, parodė tik tiek, kad anksčiau nenurodė šių aplinkybių, nes nenorėjo to sakyti (t. 4, b. l. 26–28). Be to, šiuos nuteistojo V. J. parodymus paneigia kiti bylos duomenys:

Iš 2025 m. gegužės 29 d. – 2025 m. birželio 20 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad paprašius V. J. parodyti, kokius veiksmus jo atžvilgiu atliko J. C., nuteistasis V. J. parodė vietą ties savo apykaklę ir paaiškino, kad J. C. ranka įsikibo į jo rūbų apykaklę, po ko V. J. iškart sudavė smūgį J. C. į veido sritį, o pastarajam nukritus į lovą, toliau sudavė smūgius į galvos sritį ir kepenis (t. 3, b. l. 26–28). Apie kitokius nukentėjusiojo J. C. smurtinius veiksmus nuteistasis V. J. parodymų patikrinimo metu nenurodė.

Liudytojas E. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis, nuteistasis V. J., liudytojas V. G. ir nukentėjusysis J. C. vartojo alkoholinius gėrimus pas J. C. namuose. Liudytojas užmigo, o pabudęs pamatė, kad J. C. guli visas sudaužytas, o V. J. dar įspyrė nukentėjusiajam (t. 4, b. l. 31–32). Apklaustas iškart po įvykio ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. M. davė išsamesnius parodymus, kad išgertuvių metu tarp V. J. ir J. C. kilo žodinis konfliktas, kurio metu V. J. priėjo prie gulinčio J. C. ir pradėjo jį daužyti kumščiais, suduota daug smūgių į įvairias kūno vietas. Liudytojas tuo metu bandė atitraukti V. J., bet šis neklausė (t. 2, b. l. 93–94). Liudytojas E. M. taip pat paneigė nuteistojo V. J. nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusysis rankomis būtų įsikibęs į nuteistojo rūbus ar apykaklę (t. 2, b. l. 99–100).

Liudytojas V. G. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išgertuvių metu jis užmigo, o prabudęs pamatė sumuštą gulintį J. C., kurio veidas buvo kruvinas, todėl iš karto išėjo iš buto ir paskambino greitajai medicinos pagalbai. Po įvykio E. M. jam pasakojo, kad J. C. sumušė V. J. (t. 2, b. l. 105–106, 111–112, t. 4, b. l. 32–33).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklausti pareigūnai I. R. ir R. V. parodė, kad apklausus minėtus liudytojus ikiteisminio tyrimo metu, jų parodymai buvo surašyti iš jų pasakojimų, po apklausų minėti liudytojai buvo supažindinti su apklausos protokolais ir jokių pastabų dėl jų turinio neturėjo (t. 4, b. l. 46–49). Šiuos liudytojų parodymus iš dalies patvirtina Bendrojo pagalbos centro skambučiai, kuriuose užfiksuota, kaip liudytojas V. G. į įvykio vietą kviečia medikus bei policijos pareigūnus dėl sumušto J. C., o kaip asmenį, kuris jį sumušė, įvardija nuteistąjį V. J. (t. 2, b. l. 129–132).

Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. J. taip pat parodė, kad nukentėjusysis J. C. nebūdavo agresyvus ir niekada prieš nuteistąjį nekeldavo balso (t. 4, b. l. 27). Be to, nukentėjusioji V. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jos brolis J. C. dėl savo sveikatos būklės ir gyvenimo būdo daug jėgų neturėjo, sunkių ūkio darbų dirbti negalėjo, turėjo neįgalumą ir sunkiai vaikščiojo (t. 4, b. l. 28–30).

2025 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2299206-25 nustatytos kraujo tiškalų susiformavimo aplinkybės ir nukentėjusiojo kūno buvimo vieta smūgių metu erdvės atžvilgiu, t. y. atstumai nuo grindų, sienos ir durų staktos. Užfiksuoti nukentėjusiojo kūno atstumai patvirtina, kad jis visais atvejais nuo grindų buvo nutolęs apie 830-860 mm ir specialisto išvadoje nurodoma, kad smūgių metu aktyvūs veiksmai vyko ant sofos (t. 1, b. l. 114–151).

Specialisto išvadose Nr. M 202/2025(04) ir Nr. pM 15/2025- 202/2025 (04) atsispindi nukentėjusiajam J. C. padaryti kūno sužalojimai, kurie nėra būdingi griuviminei traumai, išskyrus kairės ausies kaušelio minkštųjų audinių defektą. Sužalojimai J. C. padaryti ne mažiau 16 trauminių poveikių pasėkoje, iš jų: ne mažiau 5 – paveikus galvos sritį, ne mažiau 3 – paveikus krūtinės ląstos sritį ir 8 – kitas kūno sritis (dešinę ranką, dešinio klubakaulio sparno sritį, abi kojas). Atsižvelgiant į sužalojimų lokalizaciją neatmetama tikimybė, kad poodinės kraujosruvos dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje galėjo būti padarytos dengiantis nuo smūgių. J. C. mirtis įvyko nuo daugybinių šonkaulių lūžių, kurie komplikavosi kairio plaučio uždegimu bei ūmiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu (t. 1, b. l. 168–176, t. 2, b. l. 5–6).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas H. D. patvirtino abi savo specialisto išvadas ir paaiškino, kad pagrindiniai sužalojimai, lėmę J. C. mirtį, buvo daugybiniai šonkaulių lūžiai, kurie padaryti ne mažiau trimis trauminiais poveikiais. Ekspertas taip pat paaiškino, kad nuteistojo V. J. parodymai atitinka nustatytus sužalojimus ir neprieštarauja jo surašytai išvadai. Be to, nėra duomenų, kad kažkokie sužalojimai būtų padaryti anksčiau, iki nukentėjusiojo pristatymo į ligoninę, ir jie turėjo įtakos jo mirčiai (t. 4, b. l. 44–45). Nors nuteistasis V. J. teisiamojo posėdžio metu neneigė suduotų smūgių į šonkaulius, tačiau teigė, kad jis bandė gaivinti nukentėjusįjį stipriai spausdamas krūtinę (t. 4, b. l. 28). Tačiau ekspertas H. D. paneigė šiuos nuteistojo parodymus, paaiškindamas, jog mirusiojo kūno tyrimo metu šonkaulių lūžiai pagal jų lokalizaciją yra iš nugarinės pusės: dešinėje mentės linijos projekcijoje, priestuburinės linijos projekcijoje, kairėje raktikaulinės linijos projekcijoje. Krūtinkaulių lūžių, kurie yra būdingi gaivinimui, nėra (t. 4, b. l. 44–45).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytas joks prieš nuteistąjį V. J. nukreiptas nukentėjusiojo J. C. pavojingas kėsinimasis. Priešingai, nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų parodymai, specialisto išvadose nustatytas trauminių poveikių nukentėjusiajam kiekis – 16 smūgių į įvairias, tame tarpe ir gyvybiškai svarbias, kūno vietas, leidžia daryti išvadą, kad nors nukentėjusysis J. C. galėjo pradėti žodinį konfliktą dėl sudaužytų degtinės butelių, tačiau smurtinių veiksmų iniciatorius buvo nuteistasis V. J.. Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą spręsti apie nukentėjusiojo aktyvius smurtinius veiksmus nuteistojo atžvilgiu. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į nuteistojo V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad smurtą naudojo, nes kartais reikia „paauklėti ir draugus, jog suprastų“ (t. 2, b. l. 197–199). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. J. neveikė būtinosios ginties situacijoje.

BK 130 straipsnyje numatyta atsakomybė už nužudymą labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Tačiau aptartų įrodymų visuma taip pat nesuteikia pagrindo manyti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistojo V. J. veiksmai buvo spontaniška reakcija į neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį. Nors byloje nustatyta, kad po sužinojimo apie sudaužytus degtinės butelius, nukentėjusysis J. C. išsakė priekaištus nuteistajam, tačiau tokia jo reakcija nelaikytina neteisėta ar itin įžeidžiančia nuteistąjį. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nuteistojo V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad nukentėjusysis J. C. aiškino, jog niekas taip nedaro, kaip jis galėjo sudaužyti, priekaištavo, kad sumokėjo pinigus ir nuteistasis negalėjo jam paaiškinti, kad tiesiog taip atsitiko ir viskas. Nuteistasis V. J. parodė, kad nukentėjusysis J. C. jį labai supykdė, nes pradėjo jam priekaištauti ir aiškinti. Taip pat parodė, jog kartais reikia paauklėti ir draugus, kad suprastų (t. 2, b. l. 197–199). Šie nuteistojo parodymai akivaizdžiai paneigia afekto būseną, kuri būdinga BK 130 straipsnyje įtvirtintam susijaudinimui, ir leidžia manyti, kad nuteistojo veiksmai nebuvo reakcija į staiga kilusį didelį susijaudinimą, bet nulemti pykčio dėl nukentėjusiojo priekaištų. Šią išvadą iš dalies patvirtina liudytojo E. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad prabudęs jis dar matė kaip V. J. įspyrė nukentėjusiajam, kuris gulėjo po stalu (t. 4, b. l. 31–32). Be to, praėjus afekto būsenai, asmuo paprastai suvokia savo veiksmų padarinius ir nedelsdamas siekia juos pašalinti. Tačiau iš teisiamojo posėdžio metu duotų nuteistojo V. J. parodymų matyti, kad po to, kai nukentėjusysis neteko sąmonės, šis neskubėjo jam suteikti pagalbos, o išgėrė ant stalo padėtą degtinės butelį ir tik praėjus kuriam laikui patikrino nukentėjusįjį (t. 4, b. l. 26–28). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis taip pat parodė, kad matė iš nukentėjusiojo nosies bėgantį kraują, kad šis gulėjo nejudėdamas, tačiau nepaisant to, nuteistasis dar apie 20 min. pasėdėjo, išgėrė degtinės butelį, parūkė ir tik tada bandė suteikti nukentėjusiajam pagalbą (t. 2, b. l. 197–199, t. 3, b. l. 10–11). Atsižvelgdama į aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad didelis sumišimas, išgąstis ar susijaudinimas, kaip nukentėjusiojo veiksmų priežastis, taip pat nenustatytas, todėl nėra pagrindo nuteistojo V. J. veiką perkvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį, todėl prašo jo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį – neatsargų gyvybės atėmimą. Tačiau tiek iš pirmiau aptartos specialisto išvados, kurioje buvo konstatuoti 16 trauminių poveikių, tiek iš liudytojo E. M. parodymų, jog V. J. mušė jau gulintį J. C., matyti, kad nuteistasis smurtavo intensyviai, taip pat suduodamas smūgius į nukentėjusiojo galvos bei krūtinės sritį. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. J. nors ir nenorėjo sukelti mirtinų padarinių, tačiau suvokė, kad tokie veiksmai gali sukelti J. C. mirtį.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nesuteikia pagrindo nuteistojo V. J. veiksmų vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. J. bausmę, taip pat tinkamai atsižvelgė į veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apygardos teismas nuteistajam nepagrįstai taikė BK 56 straipsnį, kuris numato, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik šio kodekso 62 straipsnyje numatytais pagrindais. Tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad minėto straipsnio pagrindu bausmės pavojingiems recidyvistams griežtinamos, kai jie, jau būdami pripažinti tokiais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286-696/2016, Nr. 2K-10-628/2023). Todėl BK 56 straipsnis V. J. atžvilgiu negalėjo būti taikomas. Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas bylos aplinkybes, vertina, kad V. J. pirmosios instancijos teismo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė lieka teisinga. Bylos duomenimis V. J. teistas 14 kartų, be kita ko ir už smurtinius nusikaltimus; kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nagrinėjamą nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu. Be to, V. J. nužudė nukentėjusįjį dėl menkavertės priežasties – pastarajam priekaištaujant dėl (paties nuteistojo) sudaužytų degtinės butelių. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį J. C. ir tuomet, kai šis jau sumuštas gulėjo po stalu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, nepaisant nurodytos pirmosios instancijos teismo klaidos, nemato pagrindo sušvelninti V. J. paskirtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. birželio 10 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje už nuteistojo gynėjos paslaugas apeliacinės instancijos teisme paskaičiuota 116,67 Eur išlaidų (t. 4, b. l. 160). Pažyma buvo gauta tą pačią dieną kaip ir paskirtas teismo posėdis, tačiau jau po posėdžio pabaigos, teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį skelbti procesinio sprendimo. Kadangi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas nebegalėjo būti svarstomas teismo posėdyje, jis paliekamas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria: nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą, iš V. J. priteisti 116,67 EUR teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Kristinos Sandaraitės–Butvilienės paslaugas apeliacinės instancijos teisme palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Justas Namavičius Vitalija Norkūnaitė Jurga Vasiliauskienė