Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Nuteistojo D. P. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo, nuteistosios A. J., nuteistojo J. V. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nukentėjusiųjų J. S., A. D., G. D. atstovo advokato Alberto Kručkausko apeliacinis skundas atmetamas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai automobilio pagrobimą priskyrė tam pačiam plėšimui. Šio sprendimo motyvuose nustatyta, kad automobilio paėmimą lėmė savarankiškas, vėliau susiformavęs nusikalstamas sumanymas. Todėl automobilio pagrobimas šalinamas iš pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nustatytos veikos aplinkybių. Sumažėjus D. P. ir A. J. atsakomybės už plėšimą apimčiai, pakeičiama ir nuosprendžio dalis dėl už šį nusikaltimą paskirtų bausmių.

Atsižvelgiant į šias išvadas, D. P. gynėjo bei A. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. S., A. D. ir G. D. atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Taip pat ginčijamas nuosprendis panaikinamas dalyje dėl J. V. nuteisimo. Nuosprendžio dalies dėl J. V. panaikinimą lemia apeliacinio proceso metu paaiškėjusi aplinkybė – jo mirtis. Ši aplinkybė savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo dalyvavimą inkriminuotose veikose. J. V. ir jo gynėjo išteisinimo reikalavimas patikrintas reabilitavimo tikslu, tačiau reabilitavimo pagrindų nenustatyta. Dėl to apkaltinamoji nuosprendžio dalis panaikinama ir baudžiamoji byla jam nutraukiama BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 327 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu. Kartu išsprendžiami su šia proceso baigtimi susiję civilinių ieškinių, proceso išlaidų, kardomosios priemonės ir J. V. daiktų klausimai.

Kadangi nuteistojo D. P. gynėjo, nuteistojo J. V. ir jo gynėjo, nuteistosios A. J. apeliaciniais skundais ginčijama nuteistųjų kaltė dėl D. P. ir J. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose, o A. J. – BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymo, dalis apeliacinių skundų argumentų yra panašūs, taip pat, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodymai dėl kiekvieno nuteistojo nėra išskirti, jie aprašyti bendrai, nusikalstamos veikos nuteistiesiems inkriminuotos kaip padarytos veikiant bendrininkų grupe, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išvengti besikartojančių frazių ir motyvų, dėl pateiktų apeliacinių skundų, t. y. tam tikrų jų teiginių, pasisako bendrai.

BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą vertinti kiekvieną įrodymą ir jų visumą pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įstatymas nenustato iš anksto apibrėžtos įrodymų hierarchijos ir nereikalauja, kad kaltė būtų patvirtinta vien tiesioginiais ar vien kategoriško pobūdžio duomenimis. Netiesioginių įrodymų visuma yra pakankama, kai atskiri duomenys neprieštarauja vieni kitiems esminėse vietose, sudaro nuoseklią loginę grandinę ir nepalieka protingos, bylos duomenimis pagrįstos alternatyvios įvykių versijos.

D. P. ir J. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus už tai, kad 2023 m. spalio 29 d., laikotarpiu nuo 11.00 val. iki 16.14 val., smurtavo prieš bejėgiškos būklės dėl sunkaus girtumo laipsnio buvusį J. D., suduodami šiam dvidešimt smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir kuris nuo visumos sužalojimų vietoje mirė. Taip pat D. P., J. V. ir A. J. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti grynuosius pinigus ar kitas materialines vertybes, minėtą dieną ir laikotarpiu, visi trys kartu slapta įsibrovė į J. D. kambarį, ir pastarajam miegant, ieškojo pinigų bei kitų materialinių vertybių, o po to, kai D. P. ir J. V. nužudė J. D., tęsdami savo veiksmus, J. V., D. P. ir A. J., kuri būdama toje pačioje patalpoje, pritarė D. P. ir J. V. smurtiniams veiksmams, nesiėmė jų nutraukti, vykdydami bendrą sumanymą ir veikdami bendrai, iš minėto buto pagrobė nukentėjusiajam J. D. priklausiusį 150 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną, nenustatytos vertės tris gabalus šaldytos mėsos, kuriuos paėmė A. J., o apie 15.00 val. – kieme stovėjusį J. D. priklausantį 2 760 Eur vertės lengvąjį automobilį „Mercedes Benz B200 CDI“, kuriuo iš kiemo išvyko D. P..

Byloje nustatyta, jog A. J. ir J. V. gyveno (duomenys neskelbtini), o J. D. – gretimose patalpose, (duomenys neskelbtini); gyventojai naudojosi bendru koridoriumi ir virtuve. Įvykio vietos apžiūros metu J. D. kūnas rastas jo kambaryje (t. 1, b. l. 18–36). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 1352/2023 (01) nustatyta, kad J. D. mirė dėl krūtinės ląstos ir pilvo sumušimo (nustatytos poodinės kraujosruvos krūtinės ląstoje, pilve, dauginiai kairiųjų ir dešiniųjų šonkaulių lūžiai su aplinkinėmis minkštųjų audinių kraujosruvomis ir krūtinplėvės pažeidimais; diafragmos ir kepenų plyšimai), ir tai komplikavosi ūminiu nukraujavimu ir ūminiu kvėpavimo veiklos nepakankamumu (t. 1, b. l. 44–50) (ši išvada bus aptarta detaliau šiame procesiniame sprendime). Taigi, ji patvirtina, kad nukentėjusiojo J. D. mirtis buvo smurtinė, t. y. jis buvo nužudytas, o jo mirtis įvyko dėl krūtinės ląstos ir pilvo sumušimų, padarytų mažiausiai 20-ia smūgių, iš kurių mažiausiai šeši smūgiai į krūtinės ląstos sritį, mažiausiai trys į pilvo sritį, kurie galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius kumščiais, tiek spardant kojomis.

Visi nuteistieji bylą nagrinėjant teisme neigė smurtavę prieš nukentėjusįjį, kaltino vienas kitą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jų parodymai yra prieštaringi bei skiriasi tarpusavyje, be to, juos paneigia kiti byloje surinkti objektyvūs bylos įrodymai.

Nuteistoji A. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną, ryte, J. V. ir J. D. išgėrinėjo jų buto bendroje virtuvėje, po to ji J. D. nuvedė į jo kambarį miegoti, o J. V. nuėjo į jų kambarį, toliau gėrė degtinę; apie 11.30 val. pas juos į namus atvyko D. P.. Kambaryje toliau trise gėrė degtinę, J. V. prigulė, ji taip pat prigulė, pasiūlė D. P. nueiti į kitą kambarį prigulti. Praėjus 20-40 min., galimai apie 15.00 val. – 16.00 val., ji atsibudo ir pamatė, kad D. P. jų bute nebuvo, nuėjusi pas J. D. į kambarį pamatė, kaip D. P. prispaudęs koja gulinčio ant grindų J. D. krūtinę, daužė kumščiais šiam per šonus. Ji griebė D. P. už krūtinės ir liepė išeiti, tada ji darė J. D. dirbtinį kvėpavimą, kvietė jį vardu, daužė kumščiais į krūtinę, o paskui išgirdo jo paskutinį atodūsį ir pastarasis mirė. Po šito ji nubėgo į virtuvę, ten stovėjo D. P., rankose laikė nukentėjusiojo automobilio raktus, o J. V. dar miegojo. D. P. paprašė duoti jam ką nors apsirengti, ji davė jam J. V. striukę, liepė išeiti, o kai jis išėjo, pro langą liepė jam grąžinti automobilio raktus, bet D. P. pasakė, kad neduos, kad ją parduos. J. V. dar bandė prisiskambinti D. P., bet šis vis tiek išvažiavo. Šios apklausos teisme metu A. J. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad matė, kaip J. V. spyrė nukentėjusiajam į petį, teigė, kad taip nebuvo, jog J. V. visai nebuvo atėjęs į nukentėjusiojo kambarį. Pažymėtina, kad teisme A. J. aiškino, kad 2023 m. gruodžio 5 d. nuoširdų prisipažinimą surašė pati, niekas teksto jai nediktavo, niekieno neverčiama, be to, teigė, kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, sakė tiesą.

Nuteistosios A. J. parodymai viso proceso metu taip pat nebuvo nuoseklūs. 2023 m. spalio 29 d. apklausta kaip liudytoja A. J. nurodė aplinkybes apie galimą pašalinio asmens dalyvavimą įvykyje (t. 4, b. l. 3–4). 2023 m. lapkričio 15 d. apklausta kaip įtariamoji A. J. parodė mačiusi, kaip D. P., keliu prispaudęs ant grindų gulinčio J. D. krūtinę, kumščiais smūgiavo jam į šonus. Ji nurodė bandžiusi J. D. gaivinti, o J. V. tuo metu miegojo. Pasak A. J., po smurto panaudojimo D. P. laikė nukentėjusiojo automobilio raktus ir vėliau išvažiavo jo automobiliu (t. 4, b. l. 47–49, 50–54). 2023 m. gruodžio 5 d. rankraštiniame pareiškime, pavadintame „nuoširdžiu prisipažinimu“, A. J. pateikė paaiškinimus apie bendrą nukentėjusiojo pinigų paiešką ir J. V. bei D. P. smurtinius veiksmus prieš J. D. (t. 4, b. l. 58–61, 62–65). 2023 m. gruodžio 7 d. papildomai apklausta kaip įtariamoji A. J. parodė, kad įvykio išvakarėse prašė J. D. paskolinti pinigų, o šiam atsisakius apie jo turimus pinigus pasakė J. V.. Ji girdėjo, kaip J. V. telefonu pakvietė D. P. atvykti, paminėdamas kaimyno turimus pinigus. Įvykio dieną, pavartoję alkoholio, visi trys nuėjo į J. D. kambarį ieškoti pinigų. Nukentėjusiajam pabudus ir atsisėdus, J. V. kumščiu sudavė jam į veidą. D. P. atidarė šaldytuvą ir išėmė maišelius su mėsa, kuriuos ji nunešė į savo šaldytuvą. Vėliau, grįžusi į nukentėjusiojo kambarį, pamatė J. D. gulintį ant grindų, D. P., keliu prispaudusį jo krūtinę ir kumščiais smūgiuojantį į šonus, bei J. V., spardantį dešinę nukentėjusiojo kūno pusę, petį ir ranką. A. J. taip pat pasakojo apie neatidarytas duris atvykusiam sūnui V. J., mėginimą gaivinti nukentėjusįjį, D. P. rastus automobilio raktus, jam duotą mirusio vyro striukę ir išvažiavimą nukentėjusiojo automobiliu (t. 4, b. l. 68–72). 2023 m. gruodžio 7 d. parodymų patikrinimo vietoje metu A. J. nurodė įvykio vietas ir demonstravo, kur J. V. sudavė J. D. į veidą, kaip D. P. prispaudė nukentėjusįjį keliu ir smūgiavo kumščiais, kaip J. V. jį spardė ir kaip ji pati mėgino nukentėjusįjį gaivinti (t. 4, b. l. 73–100). 2023 m. gruodžio 11 d. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo A. J. pasakojo apie informacijos dėl J. D. pinigų perdavimą J. V., D. P. pakvietimą ir bendrą pinigų paiešką nukentėjusiojo kambaryje. Ji nurodė mačiusi J. V. suduodantį nukentėjusiajam į veidą, o vėliau – D. P., prispaudusį ant grindų gulintį J. D. ir smūgiuojantį jam kumščiais, bei J. V., spardantį nukentėjusįjį. Taip pat apibūdino mėsos paėmimą, sūnaus V. J. atvykimą, savo mėginimą gaivinti J. D. ir D. P. išvažiavimą nukentėjusiojo automobiliu (t. 4, b. l. 104–107).

Teisėjų kolegija, įvertinusi J. V., D. P. ir A. J. skirtingais proceso etapais duotus parodymus, konstatuoja, kad jų pateiktos įvykio versijos reikšmingomis aplinkybėmis skiriasi tiek nuo jų pačių ankstesnių parodymų, tiek tarpusavyje. Šie skirtumai susiję su D. P. atvykimo tikslu, nukentėjusiojo buvimo vieta ir būkle, kiekvieno iš apklaustų asmenų veiksmais, smurto panaudojimu, sužinojimo apie nukentėjusiojo mirtį momentu ir automobilio paėmimo aplinkybėmis. Todėl jų negalima paaiškinti vien netiksliai prisimintu įvykių laiku ar nereikšmingomis pasakojimo detalėmis.

Kaip matyti, J. V. iš esmės viso proceso metu neigė pats naudojęs smurtą prieš J. D., tačiau aplinkybes, kuriomis grindė savo nedalyvavimą, nurodė nevienodai. Ikiteisminio tyrimo metu, pirminėje apklausoje teigė buvęs labai girtas, miegojęs maždaug iki 17.00 val. ir tik iš A. J. sužinojęs, kad buvo atvykęs jo draugas, kuris pasisveikino ir išėjo. Šio asmens vardo ir pavardės esą nežinojo. Vėlesnėje apklausoje jau nurodė pats kartu su A. J., D. P. ir nukentėjusiuoju buvęs virtuvėje, o paskui su D. P. savo kambaryje vartojęs alkoholį. Teisme aiškino pats paskambinęs D. P. ir pakvietęs jį atvykti aptarti darbo.

Nevienodai J. V. nurodė ir savo miego trukmę bei sužinojimo apie nukentėjusiojo mirtį aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu, ankstesnėje apklausoje jis teigė miegojęs maždaug iki 17.00 val., o atsikėlęs iš A. J. sužinojęs, kad kaimynas negyvas. Teisme jau pasakojo atsigulęs apie 14.30 val. ir A. J. pažadintas apie 15.00 val. ar 15.30 val. Ši jam esą pasakiusi ne tik apie kaimyno mirtį, bet ir tai, kad jį užmušė D. P. bei pavogė jo automobilį. Kaip matyti, J. V. skirtingai nurodė ne vien apytikslį pabudimo laiką, bet ir gautos informacijos turinį: ankstesnėje versijoje J. V. teigė nežinojęs mirties priežasties, o vėlesnėje jau teigė, kad jam buvo pranešta apie konkretų smurtavusį asmenį ir automobilio paėmimą.

J. V. parodymai tiesiogiai prieštarauja D. P. parodymams dėl pastarojo sugrįžimo į butą. J. V. teisme kategoriškai teigė, kad D. P., išvažiavęs nukentėjusiojo automobiliu, į jų namus daugiau nebuvo sugrįžęs. D. P., priešingai, pripažino sugrįžęs ir bendravęs su J. V., kuris jo klausė, ar išvarė automobilį ir rado pinigų, o vėliau pasakė, kad nukentėjusysis negyvas. Šios nuteistųjų versijos negali būti laikomos viena kitą papildančiomis, nes vienas asmuo neigia patį susitikimą, o kitas nurodo jo metu vykusį konkretų pokalbį.

J. V. nevienodai aiškino ir savo žinojimą apie nukentėjusiojo turimus pinigus. Teisme iš pradžių neigė, kad A. J. jam būtų apie juos sakiusi, tačiau vėliau pripažino galimybę, jog ši sakė, kad kaimynas pinigų turi, bet jų neskolina. Nors toks atsakymas nėra pripažinimas žinojus konkrečią pinigų sumą ar susitarus ją pagrobti, tačiau jis paneigia jo kategorišką informacijos apie nukentėjusiojo turėtus pinigus gavimo neigimą. Be to, ši J. V. versija nesutampa su A. J. 2023 m. gruodžio 7 ir 11 d. parodymais, kad ji apie matytus nukentėjusiojo pinigus jam pranešė, o šis tą aplinkybę aptarė telefonu su D. P..

Skiriasi J. V. ir D. P. paaiškinimai apie sekmadienio susitikimo priežastį. J. V. teigė kvietęs D. P., nes šis norėjo įsidarbinti, todėl ketino su juo kalbėtis apie darbą. D. P. nurodė, kad dėl darbo jau buvo susitarta trečiadienį ar ketvirtadienį, o sekmadienį jis tik pasitikslino, ar pirmadienį bus dirbama, ir atvyko, neturėdamas ką veikti.

J. V. pasakojimas apie pagalbos kvietimą taip pat nebuvo vienodas. Ikiteisminio tyrimo metu jis sakė liepęs A. J. kviesti policiją, o teisme pripažino pats nurodęs jos kurį laiką nekviesti, nes būtų sulaikytas. A. J. teisme tvirtino, kad J. V. liepė kviesti policiją ir greitąją medicinos pagalbą, o ji pati dėl šoko to nedarė. Skirtingi nurodymai galėjo būti duoti skirtingais momentais, todėl vien šių teiginių negalima laikyti nepašalinamu prieštaravimu. Vis dėlto nė vienas iš jų aiškiai nepaaiškino, kada ir dėl ko nurodymai pasikeitė bei kas inicijavo pagalbos kvietimo atidėjimą.

Tarpusavyje nesutampa ir J. V. bei D. P. parodymai apie bendravimą kitą dieną po įvykio. J. V. neigė, kad spalio 30 d. D. P. būtų atvykęs į jų namus, ir nurodė susitikimą bare. D. P. pasakojo po šio susitikimo grąžinęs automobilį į (duomenys neskelbtini), užėjęs pas J. V. ir A. J., ten pernakvojęs, o kitą rytą su J. V. ėjęs pirkti degtinės. Kaip matyti iš šių nuteistųjų parodymų, J. V. kategoriškas tokio apsilankymo neigimas prieštarauja D. P. nurodytai nakvynei.

Taip pat D. P. keitė parodymus apie tai, kada sužinojo apie nukentėjusiojo mirtį. Ikiteisminio tyrimo metu, pirminėje apklausoje nurodė apie ją sužinojęs tik vakare, o vėliau pasakojo, kad, palikęs automobilį prie parduotuvės ir pėsčiomis sugrįžęs į butą, iš J. V. sužinojo, jog kaimynas negyvas, ir pats matė kambaryje gulintį kūną. Keitėsi jo parodymai ir dėl jo apsilankymų skaičius: pirminėje versijoje po išvykimo namo sugrįžimo neminėjo, o vėlesnėje jį pripažino.

Skyrėsi D. P. parodymai ir dėl jo įvykio metu vilkėtų kelnių. Teisme jis pripažino ikiteisminio tyrimo metu pasakęs, kad kelnes išmetė, tačiau vėliau teigė jų neišmetęs ir tebelaikantis namuose. Nevienodai paaiškino ir svetimos striukės apsivilkimo priežastį: nurodė ją apsivilkęs, kad kaimynai nepamatytų, paskui sakė nežinantis, kodėl taip padarė, o vėliau vėl pakartojo tą pačią maskavimosi priežastį.

A. J. parodymai reikšmingiausiai keitėsi dėl J. V. ir jos pačios vaidmens. Apklausta įvykio dieną ji pateikė versiją apie nepažįstamą vyrą, kuris buvo atėjęs pas nukentėjusįjį ir išėjęs, o ji vėliau rado kūną. 2023 m. lapkričio 15 d. jau pasakojo pati mačiusi, kaip D. P. prispaudė nukentėjusiojo krūtinę ir mušė jį kumščiais.

Ikiteisminio tyrimo metu, 2023 m. gruodžio 7 d. apklausoje A. J. nurodė jau kitokias aplinkybes: visi trys nuėjo prie nukentėjusiojo kambario ieškoti pinigų, J. V. sudavė pabudusiam nukentėjusiajam kumščiu į veidą, o vėliau, D. P. prispaudus jo krūtinę keliu ir mušant kumščiais, J. V. spardė dešinę kūno pusę, petį ir ranką. Šiuos veiksmus ji demonstravo patikrinant parodymus vietoje ir iš esmės pakartojo 2023 m. gruodžio 11 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisme A. J. vėl neigė J. V. smurtavus ir net buvus nukentėjusiojo kambaryje, aiškino, kad jis tuo metu miegojo. Tai tiesioginis ankstesnių parodymų apie jo dalyvavimą, pirmą smūgį ir vėlesnį spardymą paneigimas.

Keitėsi ir A. J. paaiškinimas, kaip ji pati atsidūrė prie nukentėjusiojo kambario. Ikiteisminio tyrimo metu, 2023 m. gruodžio 7 d. ir 11 d. apklausose ji nurodė girdėjusi J. V. pasiūlymą D. P. eiti pažiūrėti, kur pinigai, kartu su jais nuėjusi prie kambario, stebėjusi jų veiksmus ir nurodžiusi D. P. ieškoti šaldytuve. Teisme jau aiškino miegojusi prie J. V., o pabudusi pasigedusi D. P. ir tik ieškodama jo, pamačiusi, kaip šis smurtauja nukentėjusiojo atžvilgiu.

A. J. nevienodai aiškino ir pokalbio apie nukentėjusiojo pinigus turinį. Ikiteisminio tyrimo metu, 2023 m. gruodžio 7 d. ir 11 d. apklausose pasakojo apie juos pranešusi J. V. ir girdėjusi jo pokalbį su D. P., kuomet buvo pasakyta, kad ji matė kaimyną turint pinigų. Teisme nurodė girdėjusi tik frazę „atvažiuok, yra darbas“ ir neigė pokalbį apie pinigų paėmimą. Tačiau kartu teisme vis dar pripažino J. V. pasakiusi, kad kaimynas pinigų turi, bet neskolina.

Aiškus prieštaravimas nustatomas dėl mėsos paėmimo. Ikiteisminio tyrimo metu, 2023 m. gruodžio 7 d. ir 11 d. apklausose A. J. pasakojo mėsą nusinešusi ir įdėjusi į savo šaldytuvą, o teisme kategoriškai neigė tai dariusi, sakė nežinanti, kas mėsą paėmė, ir nurodė galimybę, kad tai padarė D. P.. Ši jos teisme pateikta versija prieštarauja ne tik ikiteisminio tyrimo metu duotiems jos pačios parodymams, bet ir D. P. teiginiui, kad sugrįžęs jis matė ją atidarinėjančią šaldiklį ir nešančią mėsą.

Skiriasi A. J. nurodytos nukentėjusiojo radimo ir jo būklės aplinkybės. Įvykio vakarą ji pasakojo atėjusi paprašyti cigaretės, radusi nukentėjusįjį ant šono, apvertusi, bandžiusi gaivinti ir pajutusi, kad jis jau šaltas. Teisme sakė užtikusi D. P. mušant nukentėjusįjį, nutraukusi smurtą ir, gaivindama, išgirdusi paskutinį atodūsį. Esminis skirtumas yra tarp jau atšalusio kūno radimo ir ką tik nutraukto smurto bei jos stebėto paskutinio atodūsio.

A. J. nepateikė nuoseklaus paaiškinimo ir apie sužinojimo apie nukentėjusiojo mirtį momentą. Teisme nurodė, kad nukentėjusysis mirė jos gaivinamas, ji apie tai pasakė D. P., davė jam striukę ir stebėjo jo išvažiavimą. Vėliau, klausiama apie 14.58 val. skambutį kaimynei, teigė tuo metu dar nebuvus įvykio, o dėl nukentėjusiojo brolio numerio skambinusi vėliau, jau žinodama apie mirtį. Šių atsakymų sugretinimas atskleidžia neaiškumą, kuriam D. P. išvykimui ji priskyrė smurtą, gaivinimą ir žinojimą apie mirtį. Tai reikšminga ir dėl to, kad ji kartu neigė D. P. sugrįžus.

Sugretinus visų trijų asmenų parodymus, išryškėja esminis nesutarimas dėl nukentėjusiojo buvimo vietos ir jo būklės D. P. atvykus. A. J. ikiteisminio tyrimo metu, 2023 m. gruodžio 7 d. ir 11 d. gruodžio apklausose ir teisme nurodė dar prieš jo atvykimą paguldžiusi nukentėjusįjį jo kambaryje. J. V. ir D. P. teigė, kad pastarajam atvykus nukentėjusysis dar buvo virtuvėje ir kartu vartojo alkoholį. D. P. papildomai sakė, kad prieš jam išvykstant automobiliu nukentėjusysis virtuvėje valgė sriubą. Šių parodymų skirtumas reikšmingas vertinant tiek nukentėjusiojo būklę, tiek vėlesnių veiksmų seką.

Prieštaringos tarpusavyje ir versijos dėl nukentėjusiojo būklės prieš paimant automobilį. D. P. teigė pirmą kartą išvykęs dar gyvam nukentėjusiajam esant virtuvėje ir tik sugrįžęs radęs jį negyvą. A. J. teisme pasakojo prieš jo išvykimą mačiusi smurtą, gaivinusi nukentėjusįjį ir D. P. pasakiusi, kad kaimynas miręs. J. V. aiškino jau D. P. išvykus buvęs pažadintas ir informuotas, kad šis nužudė kaimyną.

Nuteistųjų parodymai išsiskiria ir dėl automobilio paėmimo iniciatyvos bei raktų gavimo. D. P. teigė, kad A. J. padavė raktus, liepė išvaryti automobilį ir ieškoti pinigų, o J. V. apibūdino nukentėjusiojo automobilį, nurodė, kur važiuoti, ir vėliau ragino jį parduoti. A. J. neigė perdavusi raktus, sakė juos jau mačiusi D. P. rankoje, reikalavusi grąžinti ir liepusi automobilio neliesti. J. V. taip pat aiškino, kad D. P. savarankiškai paėmė raktus ir nusprendė automobilį parduoti. Kaip matyti, D. P. automobilio paėmimą sieja su A. J. ir J. V. nurodymais, o šie automobilio paėmimą apibūdina kaip savarankišką D. P. veiksmą.

Nevienodai nuteistieji nurodė ir V. J. apsilankymą. D. P. teisme jį neigė ir teigė, kad beldimą būtų girdėjęs. A. J. sūnaus apsilankymą pripažino, tačiau nevienodai aiškino, ar tuo metu miegojo, ar girdėjo skambutį ir matė sūnų išvažiuojant. J. V. sakė apie apsilankymą sužinojęs vėliau, nes pats miegojo.

Taip pat skiriasi visų nuteistųjų versijos dėl smurtavusių asmenų. A. J. teigė pati mačiusi smurtinius veiksmus: ikiteisminio tyrimo metu, 2023 m. gruodžio 7 d. ir 11 d. apklausose įvardijo J. V. ir D. P., o teisme – tik D. P.. J. V. apie D. P. smurtą pasakojo remdamasis jam perduota informacija iš A. J.. D. P. nenurodė pats matęs, kaip nukentėjusįjį nužudė J. V. ar A. J.; jis teigė sugrįžęs radęs nukentėjusįjį negyvą.

Nustatant prieš J. D. atliktus smurtinius veiksmus, didesnė įrodomoji reikšmė suteiktina A. J. 2023 m. gruodžio 11 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų daliai, kurioje ji apibūdino J. V. ir D. P. veiksmus. A. J. nurodė, kad nukentėjusiajam pabudus, J. V. sudavė jam kumščiu į veidą, o vėliau spardė ant grindų gulintį nukentėjusįjį; D. P., prispaudęs nukentėjusiojo krūtinę keliu, smūgiavo kumščiais per šonus. Šių parodymų patikimumas vertinamas atsižvelgiant į jų atitiktį teismo medicinos duomenims apie sužalojimų pobūdį ir mikrodalelių tyrimo rezultatams, reikšmingiems sprendžiant dėl nuteistųjų kontakto su nukentėjusiuoju. Kartu šiems specialistų nustatytiems duomenims nesuteiktina platesnė reikšmė, negu leidžia jų turinys: sužalojimų pobūdis ir kontakto tikimybė vertintini kartu su kitais įrodymais, o ne kaip savaime kiekvieną aprašytą smurtinį veiksmą patvirtinantys duomenys.

Vertinant A. J. parodymų davimo aplinkybes, reikšminga tai, kad apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo jos gynėjas, o teisme pati A. J. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui sakė tiesą. Ji taip pat patvirtino, kad 2023 m. gruodžio 5 d. pareiškimą surašė pati, niekieno neverčiama ir niekam nediktuojant jo turinio. Panašias esmines aplinkybes A. J. nurodė 2023 m. gruodžio 7 d. apklausoje ir tos dienos parodymų patikrinimo vietoje metu. Šios aplinkybės reikšmingos, tikrinant jos pasakojimo nuoseklumą ir savanoriškumą, tačiau tos pačios versijos pakartojimas savaime nelaikytinas keliais nepriklausomais jos teisingumo patvirtinimais.

Ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, juos teisme ištyrus BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, galima remtis grindžiant teismo išvadas ir tuomet, kai teisme asmuo pateikia kitokią įvykio versiją. Tuo tarpu tyrėjui ar prokurorui duoti apklausos parodymai neturi savarankiškos įrodomosios galios ir naudojami teisme duotiems parodymams bei kitiems įrodymams patikrinti. Todėl A. J. 2023 m. gruodžio 7 d. apklausos pas tyrėją turinys negali būti prilyginamas jos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Kartu nėra pagrindo visus A. J. nurodytus įvykių laikus laikyti tiksliais. Jos pasakojime esantys neatitikimai dėl veiksmų laiko ir D. P. išvykimo turi būti vertinami, atsižvelgiant į alkoholio vartojimą ir objektyviai užfiksuotą įvykių seką. Tikslinant šias aplinkybes, vadovaujamasi vaizdo įrašais, telefoninių kontaktų ir kitais ryšio duomenimis. Vėlesnė A. J. versija, kad J. V. miegojo ir smurtiniuose veiksmuose nedalyvavo, vertintina pagal tuos pačius kriterijus. Vien jos santykiai su J. V. nėra pakankamas pagrindas šią versiją atmesti, tačiau į galimą suinteresuotumą turi būti atsižvelgta kartu su konkrečiais parodymų prieštaravimais ir kitais įrodymais.

D. P. teisme duotais parodymais remiamasi, nustatant jo atvykimą į A. J. ir J. V. gyvenamąją vietą, nukentėjusiojo automobilio paėmimą, jo palikimą prie parduotuvės ir sugrįžimą į įvykio vietą tiek, kiek šias aplinkybes patvirtina kiti ištirti įrodymai. Pirminis pasakojimas apie išvykimą troleibusu nesuderinamas su vėlesniu automobilio paėmimo pripažinimu. Vis dėlto šis prieštaravimas savaime neįrodo D. P. dalyvavimo smurtaujant. Jo teiginiai, kad prieš J. D. nesmurtavo ir išvyko nukentėjusiajam dar esant gyvam, vertintini atskirai, sugretinant juos su A. J. parodymais ir kitais įvykio seką bei nuteistojo veiksmus atskleidžiančiais duomenimis.

J. V. parodymais remiamasi nustatant tiesiogiai jam žinomas ir kitais įrodymais patvirtintas aplinkybes apie buvimą namuose, alkoholio vartojimą, D. P. apsilankymą ir telefoninius kontaktus. Jo versija apie miegojimą tikrintina pagal konkrečiu metu užfiksuotus pokalbius, vengiant iš buvimo pabudus vienu momentu spręsti apie jo veiksmus visu nagrinėjamu laikotarpiu. Be to, J. V. pasakojimas, kad J. D. nužudė D. P., pagal jo paties nurodytas aplinkybes buvo grindžiamas A. J. suteikta informacija. Todėl ši pasakojimo dalis nelaikytina savarankišku tiesioginiu smurtinių veiksmų stebėjimu.

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad A. J., apklausiama teisme, patvirtino 2023 m. gruodžio 5 d. pareiškimą surašiusi pati, niekieno neverčiama ir niekam nediktuojant, taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui sakė tiesą. Pareiškime išdėstytos aplinkybės atitiko jos 2023 m. gruodžio 7 d. apklausos metu pateiktus paaiškinimus, parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytas aplinkybes ir 2023 m. gruodžio 11 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Abiejose apklausose dalyvavo gynėjas. Nors vien gynėjo dalyvavimas ar pastabų dėl spaudimo nebuvimas savaime nepaneigia galimo neteisėto poveikio, šios aplinkybės, vertinamos kartu su pačios A. J. teisme pateiktais patvirtinimais, yra reikšmingos sprendžiant dėl minėtų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų savanoriškumo.

Kartu turi būti įvertinti A. J. teiginiai, kad parodymus prieš J. V. ji davė siekdama būti paleista iš suėmimo. Tokį paaiškinimą ji pateikė ir 2024 m. sausio 27 d. pokalbyje su J. V., užfiksuotame 2024 m. sausio 30 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole (t. 3, b. l. 70–75). Šis įrašas patvirtina, kad A. J. išsakė tokius teiginius, tačiau pats savaime nepatvirtina, kad neteisėtas spaudimas iš tiesų buvo daromas. J. V. atsakymai šiame pokalbyje taip pat negali būti savaime laikomi jo prisipažinimu smurtavus. Todėl pokalbio turinys vertintinas kartu su apklausų aplinkybėmis, A. J. teisme pateiktais paaiškinimais ir objektyviais bylos duomenimis.

Sprendžiant dėl J. V. veiksmų, esminę reikšmę turi A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kurie teisiamajame posėdyje perskaityti ir patikrinti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai naudojami kitiems įrodymams patikrinti ir neturi savarankiškos įrodomosios galios priimant nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59-628/2023, 12 punktas).

Ankstesnę A. J. versiją apie J. V. panaudotą smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu papildo mikropluoštų ir mikrodalelių tyrimo duomenys, kuriais nustatyta labai didelė J. D. drabužių kontakto su J. V. drabužiais ir batais tikimybė (t. 2, b. l. 138–162). Šie duomenys atskirai neatskleidžia konkrečių smūgių, tačiau yra reikšmingi vertinant jos nurodytas kontakto aplinkybes. Taigi ankstesnių parodymų patikimumas grindžiamas jų patikrinimo rezultatais ir įrodymų visuma, o ne pareiškimo pavadinimu ar vien tos pačios versijos pakartojimu.

Teisme A. J. dalies ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų atsisakė: tvirtino, kad ji ir J. V. buvo užmigę, o J. D. kambaryje ji aptiko vieną smurtaujantį D. P.. J. V. taip pat teigė apie 14.30 val. nuėjęs miegoti, o D. P. aiškino išvykęs nukentėjusiajam dar esant gyvam ir po sugrįžimo radęs jį negyvą. Šie nesutapimai nepaneigia pačių nuteistųjų pripažintų faktų, kad D. P. atvyko, J. D. buvo šiose patalpose, o A. J. ir J. V. ten gyveno bei tą dieną buvo namuose. Be to, D. P. pripažinimas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, jog jis paėmė J. D. automobilį ir sugrįžo į įvykio vietą, taip pat įrodo, kad jis buvo J. V. ir A. J. namuose.

Liudytojas V. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2023 m. spalio 29 d., A. J. pakviestas atnešti skalbinių, beldėsi į jos duris, išgirdo atsakymą iš vidaus, tačiau nebuvo įleistas; jis taip pat buvo nurodęs girdėjęs kelių žmonių judėjimą. Teisme liudytojas patvirtino patį beldimo ir neįleidimo faktą, tačiau teigė nebeprisimenąs arba negirdėjęs kitų asmenų už durų. A. J. mobilaus ryšio telefono apžiūra rodo, kad 11.31 val. trys V. G. skambučiai buvo atmesti, 11.47 val. į dar vieną skambutį neatsiliepta, o tuo metu gauta jo žinutė. V. G. nematė, kurie asmenys buvo viduje, todėl jo parodymai jų skaičiaus tiesiogiai nepatvirtina, tačiau jie patvirtina, kad jis pats tuo metu į patalpas nepateko (t. 1, b. l. 186–187; t. 5, b. l. 51–65).

Byloje esančiame degalinės „A.“ vaizdo įraše 14.57 val. užfiksuotas J. D. automobilio išvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) kiemo. Parduotuvės „K.“ vaizdo įrašuose matyti, kad apie 15.14 val. automobiliu atvykęs D. P. požymius atitinkantis asmuo jį paliko ir nuėjo į įvykio vietos pusę; vėliau, apie 16.44 val., jis grįžo prie automobilio su dviem maišais. D. P. teisme pripažino, kad šiuose įrašuose užfiksuotas jis. Nuo 15.45 val. iki 16.14 val. jo mobilaus ryšio telefono jungimaisi vėl fiksuoti įvykio vietą apimančioje ryšio zonoje, o A. J. ir J. V. telefonai toje zonoje buvo ir anksčiau. Ryšio bokšto duomenys nenustato konkretaus kambario, tačiau kartu su įrašais ir paties D. P. parodymais patvirtina jo išvykimą bei sugrįžimą. Dėl to negalima teigti, kad visi keturi asmenys be pertraukos buvo minėtose patalpose visą nagrinėjamą laikotarpį (t. 2, b. l. 121–133; t. 3, b. l. 31–34).

Liudytojas V. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad apie 16.00 val. atvyko pas motiną A. J., tačiau ši durų neatidarė. Pasak jo, už durų jis girdėjo dviejų vyrų – J. V. ir D. P. – balsus, o J. D. balkone matė žmogaus figūrą, kurios neatpažino. Teisme V. J. atsisakė duoti parodymus prieš motiną ir atsisakė ankstesnių parodymų, nurodydamas apklausos trūkumus. Vis dėlto jo atvykimo ir neatsilieptų skambučių laiką patvirtina V. J. telefono skambučių ir prisijungimų prie ryšio bokštų duomenys, užfiksuoti 2024 m. vasario 22 d. kitų objektų apžiūros protokole (t. 3, b. l. 28–30, kuris aprašytas nuosprendžio 40 punkte), kuriame nurodyta, kad įvykio dieną 15.49 val. ir 15.50 val. jis skambino A. J. iš įvykio vietą apimančios ryšio zonos; 15.54 val. vaizdo įraše užfiksuotas jo naudoto automobilio požymius atitinkančio automobilio išvažiavimas iš kiemo. Todėl jo ankstesnių parodymų dalis apie girdėtus balsus vertintina kartu su objektyviais minėtais degalinės „A.“ ir parduotuvės „K.“ stebėjimo kamerų bei D. P. mobilaus ryšio telefono duomenimis, patvirtinančiais pastarojo sugrįžimą į įvykio vietą (t. 1, b. l. 168–172; t. 2, b. l. 121–126).

Kitų teisme apklaustų liudytojų parodymai tiesiogiai nepatvirtina nagrinėjamos aplinkybės. Liudytoja G. B., kuri teisme nurodė gerokai vėliau gavusi A. J. pranešimą apie kaimyno mirtį ir, atėjusi pas ją, mačiusi J. V. gulintį; ji nebuvo J. D. kambaryje ir nematė, kas jame vyko anksčiau. Liudytoja J. Š. apie D. P. apsilankymą ir J. V. tariamą miegą žinojo iš A. J. pasakojimo, o apie V. J. apsilankymą – iš jo paties; įvykio vietoje ji nebuvo. Liudytojas G. D. taip pat perdavė, ką apie už durų girdėtus garsus jam vėliau pasakojo V. J., tačiau pats į patalpas atvyko jau po pranešimo apie brolio mirtį. Šių liudytojų parodymai nepaneigia tiesioginių nuteistųjų parodymų ir objektyvių atvykimo, išvykimo bei sugrįžimo duomenų.

Kaip minėta, tiesioginis duomenų apie smurtavusius asmenis šaltinis yra A. J. 2023 m. gruodžio 11 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole užfiksuoti parodymai. Su jais gretintini jos 2023 m. gruodžio 7 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūnę protokole užfiksuoti duomenys. Šių apklausų metu A. J. nurodė, kad ji, J. V. ir D. P. nuėjo prie J. D. kambario ieškoti pinigų. J. V. ir D. P. įėjo į kambarį, o ji iš pradžių liko prie durų. J. D. pabudus, atsisėdus ant lovos ir paklausus, ką jie daro jo kambaryje, J. V. sudavė jam kumščiu į veidą. Nuo smūgio J. D. atsilošė. Taigi A. J. nurodė ne vien bendrą J. V. buvimą patalpoje, bet ir konkretų jo atliktą smurtinį veiksmą bei nukentėjusiojo reakciją į smūgį.

A. J. taip pat apibūdino vėliau matytus abiejų vyrų veiksmus prieš ant grindų gulintį J. D.. Jos teigimu, nukentėjusysis gulėjo ant nugaros, galva į balkono pusę, o D. P., pasilenkęs virš jo ir kairės kojos keliu prispaudęs jo krūtinę, abiejų rankų kumščiais smūgiavo jam per šonus. J. V. stovėjo D. P. kairėje ir spardė nukentėjusiojo dešinę kūno pusę, pataikydamas į dešinį petį ir ranką; A. J. neatmetė, kad buvo pataikoma ir į kitas kūno vietas. Nukentėjusysis, jos teigimu, nesipriešino. Šioje parodymų dalyje individualizuoti abiejų vyrų veiksmai: D. P. atliktas nukentėjusiojo prispaudimas ir smūgiavimas kumščiais bei J. V. smūgiai kojomis.

Nurodytos aplinkybės buvo tikrinamos atliekant 2023 m. gruodžio 7 d. A. J. parodymų patikrinimą vietoje. Šio procesinio veiksmo protokole ir jo prieduose užfiksuota, kaip A. J. įvykio vietoje nurodė patalpas, nukentėjusiojo padėtį, savo bei J. V. ir D. P. veiksmus; veiksmų demonstravimas užfiksuotas nuotraukose. Parodymų patikrinimas vietoje leidžia įvertinti jos pasakojimo konkretumą ir atitiktį patalpų išsidėstymui.

Vertinant šių duomenų procesinę reikšmę, atskirtini A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir paskelbti teisiamajame posėdyje, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotų parodymų. Pastarieji, perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, naudojami kitiems įrodymams patikrinti. Todėl išvada apie smurtavusius asmenis negrindžiama vien pareigūnei pateiktu pasakojimu: vertinami ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, teisme ištirtas parodymų patikrinimo vietoje protokolas, specialistų išvados ir kiti teisme patikrinti duomenys.

Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad A. J. proceso metu keitė parodymus, o teisme neigė mačiusi J. V. smurtaujantį prieš J. D.. Todėl jos ankstesni parodymai nepripažįstami patikimais vien dėl to, kad buvo duoti anksčiau ar buvo išsamesni. Reikšminga tai, kad 2023 m. gruodžio 7 d. apklausoje dalyvavo gynėjas, o protokole A. J. savo ranka patvirtino, jog parodymai surašyti teisingai ir iš jos žodžių (t. 4, b. l. 68–72). Gynėjas dalyvavo ir 2023 m. gruodžio 11 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurios protokole pareiškimų apie neteisėtą poveikį neužfiksuota (t. 4, b. l. 104–107). Kaip minėta, teisme, jai pateikus 2023 m. gruodžio 5 d. pačios surašytą pareiškimą, A. J. pripažino dokumentą parašiusi pati, niekieno neverčiama, ir teigė jame nurodžiusi tiesą. Šios aplinkybės nepakeičia pareigos patikrinti teiginius apie spaudimą, tačiau, vertinamos kartu su nepriklausomais tyrimo duomenimis, nesudaro pagrindo atmesti ankstesnių parodymų dalies apie abiejų vyrų smurtinius veiksmus.

Pažymėtina ir tai, kad, keisdama parodymus dėl J. V. veiksmų, A. J. teisme išlaikė esminę parodymų dalį apie D. P. smurtą: ji nurodė mačiusi, kaip D. P. keliu prispaudė ant grindų gulėjusio J. D. krūtinę ir kumščiais smūgiavo jam per šonus. Todėl dėl D. P. veiksmų sutampa ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų ir nuosprendyje aptartų teisme duotų A. J. parodymų esmė. Jos nurodytas smurtavimo būdas vertinamas kartu su medicininiais ir mikrodalelių tyrimo duomenimis.

Tai, kad J. V. ir D. P. kontaktavo su J. D., įrodo į bylą pateiktos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. vasario 12 d. specialisto išvados Nr. 11-2678(23), 11-58(24), 11-276(24) (t. 2, b. l. 138–162). Tirtų objektų kilmę patvirtina 2023 m. lapkričio 14 d. J. V. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos protokolas, kuriame užfiksuotas jo drabužių paėmimas (t. 4, b. l. 17–26), 2023 m. lapkričio 16 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriuo D. P. pateikė juodos spalvos sportbačius su „Puma“ logotipu (t. 6, b. l. 61–62), ir duomenys apie 2023 m. lapkričio 7 d. perduotus J. D. mirties metu dėvėtus drabužius (t. 1, b. l. 54–55).

Ekspertė Daina Vasiliauskienė teisme detalizavo, kad su J. V. batų dirbtine oda vienodų dalelių ant J. D. striukės rasta dešimt, ant džemperio – aštuonios, o ant sportinių kelnių – dvi. Aukštas išvados tikimybės laipsnis nustatytas vertinant plastiko dalelių pernašos, abipusės pluoštų pernašos ir vienodų pašalinių dalelių visumą. Šie radiniai nėra kategoriškas konkretaus smūgio identifikavimas ir patys savaime nenustato kontakto laiko. Tačiau jų gausa bei pasiskirstymas ant kelių nukentėjusiojo drabužių dera su A. J. aprašytu J. V. fiziniu kontaktu smūgiuojant ir spardant.

D. P. atžvilgiu specialisto išvadoje nustatyta, kad ant J. D. striukės rasta pilkai juodos spalvos plastiko mikrodalelių, vienodų su D. P. sportinių batų „Puma“ padų plastiku. Ant nukentėjusiojo striukės, džemperio, sportinių kelnių ir D. P. sportbačių rasta vienodų pašalinių pilkos spalvos porolono mikrodalelių. Šių radinių pagrindu pateikta išvada, kad tikėtina, jog J. D. striukė kontaktavo su D. P. sportbačiais „Puma“ (t. 2, b. l. 138–162). D. P. teisme pripažino įvykio dieną avėjęs juodus „Puma“ sportbačius, tačiau neigė buvęs nukentėjusiojo kambaryje ar prie jo prisilietęs.

Ekspertė Daina Vasiliauskienė paaiškino, kad nustatyta vienpusė pernaša ir nedidelis dalelių skaičius, o batų padų plastikas naudojamas masinei gamybai, todėl pagal daleles negalima kategoriškai individualizuoti būtent šios batų poros. Tyrimas taip pat neleidžia nustatyti dalelių patekimo laiko ir būdo. Todėl netikslu teigti, kad mikrodalelių radimas pats savaime neabejotinai įrodo D. P. smūgiavimą. Vis dėlto tyrimo rezultatai dera su A. J. parodymais apie D. P. buvimą prie gulinčio nukentėjusiojo ir smurtinius veiksmus. Tai, kad ant sportbačių nerasta nukentėjusiojo drabužių pluoštų, nepaneigia kontaktą pagrindžiančių kitų radinių; ekspertė paaiškino, jog per iki batų paėmimo praėjusias maždaug dvi savaites, batus dėvint, pluoštai galėjo nubyrėti.

A. J. nurodytą smurtavimo būdą patvirtina medicininiai duomenys. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 1352/2023 (01) nustatyta, kad J. D. mirė dėl krūtinės ląstos ir pilvo sumušimo, daugybinių šonkaulių lūžių, krūtinplėvės pažeidimų, diafragmos bei kepenų plyšimų, kurie komplikavosi ūminiu nukraujavimu ir ūminiu kvėpavimo veiklos nepakankamumu (t. 1, b. l. 44–50). 2024 m. kovo 6 d. specialisto paaiškinimų protokole Ineta Dvarvytytė nurodė, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai dvidešimčia trauminių poveikių, iš jų krūtinės ląstos sužalojimai – mažiausiai šešiais, o pilvo sužalojimai – mažiausiai trimis poveikiais. Neatmetama galimybė, kad atitinkami sužalojimai padaryti prispaudus ant nugaros gulintį nukentėjusįjį keliu ir kumščiais smūgiuojant į kūną, taip pat spardant kojomis (t. 1, b. l. 52).

Šie medicininiai duomenys reikšmingi tuo, kad A. J. nurodyti veiksmai – J. V. smūgis į veidą ir spyriai, D. P. atliktas krūtinės prispaudimas bei smūgiai į šonus – pagal savo pobūdį atitinka nustatytus sužalojimus. Šie duomenys kartu paneigia galimybę visą nustatytų sužalojimų kompleksą paaiškinti vien griuvimu ar A. J. nurodytais gaivinimo veiksmais: dalis šonkaulių lūžių teoriškai galėjo atsirasti gaivinant, tačiau poodinės kraujosruvos įvairiose kūno vietose, odos pažeidimai ir diafragmos plyšimas tokiems veiksmams nėra būdingi (t. 1, b. l. 44–50, 52).

A. J. parodymų atitiktį faktinei įvykio vietos situacijai papildomai patvirtina 2023 m. spalio 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolas ir fotolentelė. Juose užfiksuota, kad J. D. kūnas rastas jo kambaryje ant grindų, gulintis ant nugaros, kojomis į duris ir galva į langą; aprašytas lovos, balkono durų, sekcijos bei šaldytuvo išsidėstymas ir matomi kūno pažeidimai (t. 1, b. l. 18–36). Šie duomenys dera su A. J. parodymais apie nukentėjusiojo padėtį ir veiksmų vietą.

Nuteistųjų parodymai tikrintini ir pagal 2024 m. vasario 22 d. kitų objektų apžiūros protokolą, kuriame išanalizuoti J. V., D. P. ir A. J. telefoninių kontaktų bei prisijungimų prie judriojo ryšio bokštų duomenys. Užfiksuota, kad D. P. 2023 m. spalio 29 d. 10 val. 53 min. 30 sek. jau buvo įvykio vietą apimančioje ryšio zonoje, o po automobilio išvarymo 15 val. 05 min. 55 sek. įvyko jo 25 sekundžių trukmės pokalbis su J. V.. Vėliau J. V. ir A. J. skambino D. P., o nuo 15 val. 45 min. 24 sek. iki 16 val. 14 min. 37 sek. D. P. telefono prisijungimai vėl fiksuoti įvykio vietos kryptimi (t. 3, b. l. 31–34). Šie duomenys patys savaime smurtavimo neįrodo, tačiau neleidžia J. V. pasakojimo apie miegojimą vertinti atsietai nuo jo aktyvių kontaktų su D. P. ir patvirtina pastarojo sugrįžimą į įvykio vietą, vertinant kartu su vaizdo įrašais bei parodymais.

2024 m. vasario 21 d. kitų objektų apžiūros protokole, apžiūrėjus degalinės „A.“ vaizdo įrašus, nustatytas J. D. automobilio išvažiavimas iš kiemo 14 val. 57 min. 48 sek. (t. 2, b. l. 121–126). Kitos tos pačios dienos apžiūros protokole, apžiūrėjus parduotuvės „K.“ įrašus, užfiksuota, kad apie 15 val. 14 min. automobilį prie parduotuvės pastatė D. P. požymius atitinkantis asmuo, kuris pasišalino nuo automobilio, o 16 val. 44 min. 40 sek. grįžo nešinas dviem maišais; įraše matoma ir „Puma“ požymius turinti avalynė (t. 2, b. l. 127–133). Sutiktina su D. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad šiuose vaizdo įrašuose pats smurtas neužfiksuotas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys patvirtina nuteistųjų nurodytą judėjimo seką bei A. J. pasakojimą. D. P. išvykimas automobiliu tam tikram laikotarpiui nepaneigia jo dalyvavimo smurtaujant, jeigu smurtas panaudotas iki išvykimo; vien automobilio išvažiavimo laikas nenustato sužalojimų padarymo momento.

Šiame kontekste vertintini ir V. J. 2023 m. lapkričio 10 d. apklausos protokole užfiksuoti parodymai, kad atvykęs pas motiną A. J. jis nebuvo įleistas, tačiau už durų girdėjo J. V. ir D. P. balsus (t. 1, b. l. 168–170). Jo atvykimo aplinkybes patvirtina 2024 m. vasario 22 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti skambučiai A. J. apie 15 val. 49–50 min. (t. 3, b. l. 28–30) ir vaizdo įraše 15 val. 54 min. užfiksuotas jo naudoto automobilio požymius atitinkančio automobilio išvažiavimas (t. 2, b. l. 121–126). Kadangi V. J. teisme atsisakė duoti parodymus, jo pareigūnui duoti ir teisme perskaityti parodymai naudojami kitiems įrodymams patikrinti. Jie nėra tiesioginis J. V. ar D. P. smurtavimo įrodymas: V. J. smurto nematė, o balkone pastebėtos figūros patikimai neatpažino.

Vertinant A. J. vėlesnį ankstesnių parodymų atsisakymą, reikšmingas ir 2024 m. sausio 30 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas bei 2024 m. sausio 27 d. pokalbių įrašai Nr. 4109 ir 4111. Juose A. J. aiškino davusi parodymus apie J. V. smūgius, atsiprašinėjo jo, o J. V. ją ramino, kalbėjo apie įrodymų trūkumą bei galimybę išvengti atsakomybės (t. 3, b. l. 70–75; įrašai – t. 3, b. l. 75). Sutiktina su J. V. ir jo gynėjo skunde išdėstytu argumentu, jog šių pokalbių turinys nėra J. V. prisipažinimas smurtavus. Tačiau jis reikšmingas vertinant A. J. santykį su J. V. ir jos vėlesnę poziciją, išreikštą teisme, kad J. V. nukentėjusiojo atžvilgiu nesmurtavo, todėl nepakeičia būtinybės smurtinius veiksmus pagrįsti kitais įrodymais.

Taigi išvada apie J. V. ir D. P. dalyvavimą smurtaujant grindžiama kiekvieno jų veiksmus apibūdinančių ir tarpusavyje susijusių duomenų visuma. A. J. parodymai individualizuoja smūgius sudavusius asmenis ir jų veiksmus; parodymų patikrinimo vietoje bei įvykio vietos apžiūros duomenys leidžia patikrinti pasakojimo atitiktį faktinei situacijai; mikrodalelių tyrimas pagrindžia kontakto su nukentėjusiuoju tikimybę, o medicininiai duomenys patvirtina aprašyto smurto suderinamumą su nustatytais sužalojimais. Nuteistųjų parodymų prieštaravimai savaime neįrodo jų kaltės, tačiau jų nurodytos versijos negali būti priimamos neįvertinus jas paneigiančių ar ribojančių kitų duomenų. Šių duomenų visuma sudaro pagrindą pripažinti įrodytu, kad J. V. J. D. smūgiavo kumščiu ir spardė, o D. P., prispaudęs nukentėjusįjį keliu, smūgiavo jam kumščiais. Negalėjimas kiekvienam iš jų priskirti tikslaus smūgių skaičiaus ar konkretaus sužalojimo nepaneigia nustatyto abiejų asmenų tiesioginio dalyvavimo naudojant fizinį smurtą.

D. P. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo argumentai dėl negalėjimo laiku sugrįžti ir eksperimento neatlikimo taip pat nepagrįsti. Skunde apskaičiuotas laiko tarpas priklauso nuo neįrodyto smurto pradžios momento, o liudytojos nurodyta įprasta ėjimo trukmė nenustato trumpiausios galimos kelionės trukmės. Telefono prisijungimo prie ryšio bokšto sektoriaus kryptis savaime nerodo asmens judėjimo krypties. Sugrįžimo aplinkybės patikrintos kitais duomenimis, todėl eksperimento neatlikimas savaime nepatvirtina tyrimo neišsamumo.

A. J. teiginys, kad jos kaltė grindžiama vien pavėluotu pagalbos iškvietimu, kurį uždraudė J. V., atmetamas. Jos atsakomybę už plėšimą pagrindžia pirmiau nustatyti aktyvūs dalyvavimo turto paieškoje ir pagrobime veiksmai. Paaiškinimas dėl pagalbos nekvietimo šių veiksmų nepaneigia, o tai, kad A. J. pati nesmurtavo, savaime nepašalina atsakomybės už bendrą plėšimą.

A. J. prašymas grąžinti bylą papildomam tyrimui dėl ankstesnio tyrimo nutraukimo ir vėlesnio jo atnaujinimo netenkinamas. Nutarimas nutraukti tyrimą buvo panaikintas, išnagrinėjus nukentėjusiųjų atstovo skundą. Ankstesnis tyrimo nutraukimas ir kardomosios priemonės panaikinimas savaime neužkerta kelio tolesniam procesui. Šios aplinkybės neatskleidžia konkretaus pažeidimo ar tyrimo spragos, dėl kurių bylą reikėtų grąžinti prokurorui.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 1352/2023 (01) nustatyta, kad J. D. mirtį sukėlė krūtinės ląstos ir pilvo sužalojimai, komplikavęsi ūminiu nukraujavimu ir ūminiu kvėpavimo veiklos nepakankamumu. Sužalojimų mechanizmas papildomai aptartas 2024 m. kovo 6 d. specialisto paaiškinimų protokole. Šie medicininiai duomenys, vertinami kartu su parodymais apie krūtinės prispaudimą, smūgius kumščiais ir spardymą, pagrindžia priežastinį ryšį tarp bendro smurtinio užpuolimo ir nukentėjusiojo mirties. Atsakomybės už bendrais veiksmais padarytą nužudymą negalima susieti vien su galimybe tiksliai nustatyti, kuris konkretus smūgis sukėlė atskirą mirtiną sužalojimą. Būtina vertinti abiejų asmenų dalyvavimą smurtaujant, jų tyčios turinį ir bendrų veiksmų reikšmę atsiradusiems padariniams.

D. P. ir J. V. atsakomybę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį pagrindžia įsibrovimas į nukentėjusiojo kambarį turint tikslą pagrobti jo turtą, fizinio smurto panaudojimas šiam tikslui įgyvendinti ir bendru sumanymu pagrobti 150 Eur vertės mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy A12“ bei trys nenustatytos vertės šaldytos mėsos gabalai. Plėšimo bendravykdytojo atsakomybė neapsiriboja asmeniu, kuris pats fiziškai paima pagrobtą daiktą. Bendru sumanymu smurtą naudojantis asmuo taip pat tiesiogiai realizuoja šio nusikaltimo objektyviuosius požymius. Todėl aplinkybė, kad mėsą iš šaldiklio paėmė A. J. arba kad nenustatyta, kuris asmuo paėmė telefoną, nepaneigia D. P. ir J. V. dalyvavimo bendrame plėšime.

Atskirai vertintinas 2 760 Eur vertės automobilio „Mercedes-Benz B200 CDI“ pagrobimas. Vien tai, kad automobilis paimtas vėliau negu panaudotas smurtas arba kad tuo metu nukentėjusysis jau buvo miręs, dar nesudaro pakankamo pagrindo automobilio pagrobimą atriboti nuo plėšimo. Lemiamą reikšmę turi tai, ar ankstesnis smurtas buvo bendro sumanymo užvaldyti ir automobilį įgyvendinimo priemonė, ar sprendimas pasisavinti automobilį susiformavo savarankiškai, jau po smurtinio užpuolimo ir kambaryje buvusio turto grobimo.

Nuosprendyje aptarti duomenys apie tai, kad neradus pinigų buvo priimtas sprendimas paimti kieme stovėjusį automobilį, jį nuvairuoti į Vilnių ir parduoti, sudaro pagrindą automobilio pagrobimą vertinti kaip naujo turtinio sumanymo įgyvendinimą. Pirminis ketinimas automobilyje ieškoti pinigų nėra tapatus ketinimui pasisavinti patį automobilį. Pastarąjį ketinimą atskleidžia raginimas automobilį išvaryti ir parduoti, priemonių tam suteikimas, automobilio išvarymas ir tolesnis disponavimas juo. Nenustačius, kad ankstesnis smurtas buvo naudojamas ir šiam savarankiškam sumanymui įgyvendinti, automobilio paėmimas kvalifikuotinas atskirai nuo telefono ir mėsos pagrobimo plėšimo būdu.

Nusikalstamos veikos padarymo metu, 2023 m. spalio 29 d., galiojusioje 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcijoje automobilio pagrobimas savaime nebebuvo kvalifikuojantis vagystės požymis. Automobilio vertė nesiekė didelės vertės turto ribos, o atskirai vertinamas jo pagrobimas iš kiemo nebuvo padarytas įsibraunant į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Todėl, nenustačius kitų kvalifikuojančių aplinkybių, šis epizodas atitinka BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos vagystės požymius.

Automobilio vagystės vykdytojo veiksmus atliko D. P.. Gavęs automobilio raktus, jis automobilį užvedė, išvairavo iš kiemo, paliko prie parduotuvės „K.“, o vėliau juo išvažiavo į Vilnių. Automobilio išvarymas 14.57 val. užfiksuotas degalinės vaizdo įrašų apžiūros duomenyse (t. 2, b. l. 121–126), jo atvykimas prie parduotuvės ir vėlesnis naudojimas – parduotuvės vaizdo įrašų apžiūros duomenyse (t. 3, b. l. 129–133, CD). D. P. teisme taip pat pripažino norėjęs automobilį pavogti. Šių aplinkybių visuma rodo, kad jis sąmoningai paėmė svetimą turtą ir įgijo galimybę juo disponuoti kaip savu. Vėlesnis automobilio palikimas (duomenys neskelbtini) nepanaikina jau baigtos vagystės. D. P., kaip šio nusikaltimo vykdytojo, veiksmai materialiuoju baudžiamosios teisės požiūriu atitinka BK 178 straipsnio 1 dalį.

J. V. vaidmuo automobilio epizode nustatytinas pagal jo indėlį į naujo sumanymo susiformavimą ir įgyvendinimą. Skundžiamo nuosprendžio 73 punkte aptarti D. P. parodymai, kad J. V. ragino automobilį nuvaryti į Vilnių ir parduoti. Jeigu būtent šis raginimas palenkė D. P. apsispręsti pasisavinti automobilį, tokie veiksmai pagal savo teisinį pobūdį atitiktų kurstymą padaryti vagystę ir būtų vertinami pagal BK 24 straipsnio 5 dalį bei BK 178 straipsnio 1 dalį. Tačiau vien pritarimas kito asmens jau priimtam sprendimui ar vėlesnis siūlymas parduoti jau pagrobtą automobilį kurstymo savaime nepatvirtintų. Todėl svarbi ne tik raginimo reikšmė, bet ir jo laikas bei poveikis D. P. apsisprendimui.

A. J. atsakomybė už automobilio pagrobimą taip pat negali būti grindžiama vien jos dalyvavimu ankstesniame plėšime. Šiame epizode reikšmingi konkretūs pagalbos veiksmai: automobilio raktų perdavimas D. P., kitos striukės suteikimas siekiant apsunkinti jo atpažinimą ir sąlygų automobilį paimti sudarymas. Nustačius, kad šiuos veiksmus A. J. atliko suvokdama naują sumanymą pasisavinti automobilį ir siekdama padėti jį įgyvendinti, jos veiksmai atitiktų padėjėjos vaidmenį pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 178 straipsnio 1 dalį. Vien priemonių suteikimas, nenustačius tiesioginio dalyvavimo užvaldant automobilį, nesudaro pakankamo pagrindo ją laikyti šios vagystės bendravykdytoja.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. S., A. D. ir G. D. atstovas advokatas Albertas Kručkauskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalį, kuria A. J. išteisinta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti ją kalta dėl bejėgiškos būklės J. D. nužudymo dėl savanaudiškų paskatų. Su šiuo reikalavimu siejamas ir prašymas priteisti iš A. J. solidariai su J. V. ir D. P. nukentėjusiųjų patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

A. J. parodymuose apie smurto panaudojimą nurodyti konkretūs J. V. ir D. P. veiksmai: J. V. pabudusiam J. D. sudavė kumščiu į veidą, o vėliau jį spardė; D. P., keliu prispaudęs ant grindų gulėjusio nukentėjusiojo krūtinę, kumščiais smūgiavo jam per šonus. Nenustatyta, kad A. J. pati būtų smūgiavusi, laikiusi nukentėjusįjį, surišusi, blokavusi jo judesius ar kitaip atėmusi galimybę gintis. Taip pat neįrodyta, kad ji ragino J. V. ar D. P. tęsti gyvybei pavojingą smurtą arba davė nurodymus atimti nukentėjusiojo gyvybę.

Skunde nurodytas D. P. parodymų turinys nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Nuosprendyje aptartuose teisme duotuose parodymuose D. P. pasakojo, kad sugrįžęs J. D. jau rado gulintį kambaryje, o A. J. atidarinėjo šaldiklį, jo durimis pastūmė nukentėjusiojo kojas ir nešė mėsą. Toks pasakojimas apibūdina turto paėmimą ir kontaktą su gulinčio nukentėjusiojo kūnu, tačiau nepatvirtina, kad A. J. sudavė gyvybei pavojingus smūgius ar padėjo juos suduoti. Vien bendras kitų nuteistųjų kaltinimas įvykio padarymu nepakeičia būtinybės nustatyti konkrečius jos veiksmus ir kaltės turinį.

Apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-628/2023 nepagrindžia kitokio vertinimo. Jos 20–22 punktuose aptartas atvejis, kai nužudymu kaltintas asmuo pats kartu su kitu bendrininku smurtavo prieš nukentėjusįjį, sudavė smūgius į gyvybei pavojingas vietas, dalyvavo jį nutempiant laiptais, o kitam bendrininkui tęsiant smurtą stovėjo greta ir tam pritarė. Taigi stovėjimas šalia vertintas jau nustatyto bendro smurtavimo ir tyčios bendrumo kontekste. Ši nutartis nesuformuluoja taisyklės, kad kiekvienas smurtą matęs ir jo nenutraukęs asmuo dėl to tampa nužudymo bendrininku. Nagrinėjamoje byloje analogiškas A. J. dalyvavimas smurtaujant ar kitoks sąmoningas prisidėjimas prie gyvybės atėmimo neįrodytas.